Viena civilizacijų žūtimis ir iškilimu besidominti pažįstama įvardijo kartais dabar ir mane apimančią būseną – Vilniuje ji esą ėmė jaustis kaip turistė. Panašiai vienoje laidoje teigė istorikas, komunikacijos specialistas Linas Kontrimas: dabar ne mano laikas. Mane ir tą pažįstamą skiria profesijos, interesai, temperamentas, sijonai, ko gero, ir pasijoniai. Todėl smalsu buvo paklausti, kaip gimtasis miestas pasitraukė iš asmeninės dvasinės erdvės. Pažįstama sako, einu Gedo prospektu ir jaučiuosi svetur pirmiausia dėl angliškų pavadinimų, bet ne tik, tą ne tik tiksliau suformuluosiu vėliau.

Na, šita miesto svetimumo priežastis – pelėsiais ir kerpėm apaugęs topikas. Prieš dešimtį penkiolika metų buvo galima žiniasklaidoje diskutuoti apie daugiskaitos aneksuojamą neskaičiuojamų daiktavardžių vienaskaitą (pagal anglų kalbos lekalą) ir sulaukti diskusijų. Dabar toks pastebėjimas – amžėjančių žmogų pokalbių tema. Lituanistinės problemos yra apie praeitį. Savaime. Kaip Kalėdos yra apie laiką su artimaisiais. Prasižiojęs jau esi lūzeris dar nepradėjęs argumentuoti. Arba sovietikas. Pastaroji sąvoka įgijo rūke skendinčius kontūrus, kaip daugelis politologijoje, sociologijoje vartojamų apibrėžimų: populistas, nacionalistas, vatnikas, liberalas, konservatorius, homofobas, rusofilas, apskritai kairė bei dešinė. Pelnai, apimtys, naudos ir informacijos yra viešosios kalbos ir žiniasklaidos norma. Dėl tokių komunikacijų niekas nebejaučia baimių. Nei vienos baimės, nei trijų. Nors kalbos klausimu dinamika aplink stalą kartkartėm suaktyvėja, tačiau pastebimas oponentų vilčių nesusisiejimas.

Tiesioginis vertimas iš anglų randasi net rašytojų, kurie savo grožinėje kūryboje apmąsto kalbą kaip savo tapatybę, tekstuose: „Viduje gaudė šaldikliai, surūgęs savininkas kelis kartus perklausė užsakymo. Ką, ką, ką, vis klausė jis lyg atsisakydamas (liet. nenorėdamas) suprasti, kad ir mes kalbame angliškai, savotiška anglų kalbos atmaina, o gal tiesiog neprigirdėdamas“ (Akvilina Cicėnaitė, Anglų kalbos žodynas, Vilnius: Alma littera, 2023, p. 117); „Vieną dieną (liet. kada nors) aš juos paliksiu“ (p. 145); „Ironiška (liet. paradoksalu), kad pirmieji Australijos kolonistai atvyko čia prievarta“ (p. 284). Grožinė literatūra yra, žinoma, atspariausias tiesioginiam vertimui bastionas, bet manau, kad ir rašytojai iš šio mūšio grįš ant skydo. Tai aiškiai matosi iš jaunesnės kartos redaktorių lingvistinio filtro praradimo ir net sąmoningos nuostatos. Mano bičiulis muzikas rašo, kad programėlėje rado pareigybę – vokalinių praktikų kuratorius. Ir klausia: jei gali būti toks asmuo, tai traktoristas lauke turbūt gali būti landšafto dizaineris? Tobulėti yra kur – žiniasklaidoje esu aptikusi makšties laimės vadybininką…

Tačiau įdomiausia yra ne tai, kad rašyti lietinglish tapo norma. Puikia lakia kalba parašytame gerame A. Cicėnaitės romane tai pasitaiko retai ir krinta į akis tik retrogradams. Kur kas įdomiau yra tai, kad kritiškas viešosios kalbos vertinimas tapo sarkazmo objektu. Atgyvena, nemodernumo, provincialumo ir nepažangumo ženklu. Kaip tapo? Per kiek laiko tapo? Ir svarbiausia – kodėl? Mąstant apie tai atsiveria itin įdomių socialinių, politinių, ideologinių, savirefleksijos, mentaliteto ir, be abejo, išsilavinimo dalykų.

Pažįstu lietuvių šeimą, gyvenančią Lietuvoje, kurios septynmetis sūnus kalba tik angliškai – buityje, su tėvais, seneliais, kačiuku ir žaislais. Beveik be klaidų. Kai tėvai paklausia, kodėl jis kalba ne lietuviškai, jis jiems atsako – I’m built different. Mano jauna pažįstama neseniai greitakalbe pasakojo savo erotiškus kulinarinius vasaros nuotykius ir artėdama prie horizontalios kulminacinės scenos paklausė – kaip bus picnic blanket lietuviškai? Atsakiau – Turino drobulė. Angliškai kalba Vilniuje daugelis paauglių. Troleibusuose, parduotuvėse ta kalba pavirto sovietinio paveldo ir lietinglish samagonu. „Aš irgi norėčiau tokio senolio kouto, bet, čiuju, žiemą sušalčiau.“ Tas pats kalbinės tapatybės dėmens išmetimas vyko giliu sovietmečiu, taikantis prie Sovietų Sąjungos skleidžiamos patrauklesnio lygmens masinės kultūros: pradedant šnekamąja kalba – davai, privet, santrumpomis – ČP (čerezvučiainoje položenije), žargonu – babkėm, kabakais, nuliovom mašinom, sukom ir sučiarom ir baigiant intelektualų kalba – tokiame stiliuje išspręsta scenografija veikia. Net reflektavusiems procesą kartais imdavo atrodyti, kad laiko bėgyje lietuvių kalbos neatstovėsim. Nes mažos tautos sidabrinės kulkos išspręsti tokioms problemoms neturi. Turi tik Valotką.

Einu pavedžioti katino, kuris čilindamas gyvena už kilometro nuo namų. Mąstydama apie savo sovietinį mentalitetą, atsilikimą, random atkreipiu dėmesį į pakeliui pasitaikančių kavinių bei įstaigų pavadinimus. Kavinių yra keletas – Fish and chips, joje patiekia ir „čiūras“ (anksčiau čia buvo kepyklėlė „Miltai, druska, vanduo“), toliau – Barbershop (vietoj Masiulio knygyno), Rocket bean (fulfill your taste…), tada – stoties valgykla, žodis food ant frontinio stiklo yra tik angliškai, Baristokrat, Eggspresso, Kentucky chicken ir pagaliau, artėjant prie katino, kuris manęs nemyli, bet kenčia, Špricas. Kavinės FB (Federaliniame biure…) skelbiama – „viskas, ko reikia brunch’ui“. Šprico meniu pagrindas… kiaušiniai. Ten labai skanu. Rekomenduoju, Šv. Stepono gatvė–„Šv. Stepono kiaušiniai“–atleisk man, Viešpatie. Atsimenu, kaip godžiai rytais vienas žmogus pragręžęs lukšte skylutę gerdavo žalius kiaušinius. Šis atmintyje atgijęs šotas, o gal špricas, vyriškio lėtai judantis Adomo obuolys, kai jis, stovėdamas ryto šviesioje beveik nuogas, dviem gurkšniais nurydavo neįvykusį viščiuką, sklandžiai suklijavo kavinės pavadinimą su meniu. Toliau, jau V. Šopeno gatvėje, vyrų kirpykla. Ji vadinasi – „Tik šonus“. Draugas rengiasi atverti masažo saloną ir renkasi pavadinimą. Siūlysiu – „Tik pusiaujį“. Bet gal ir ne. Modernūs žmonės masažuojamos vietos lokacijos gali nesuprasti. Taip kartą neseniai nutiko mano draugo tėvukui poliklinikoje. Nuėjo dėl skausmo kryžiuje. Slaugytoja liepė gultis ant kušetės. Kadaise Čikagoje nuomojamo buto septyniasdešimtmetė šeimininkė, išvažiavusi iš prieškario Lietuvos, būtų sakiusi ant kaučiaus. Lietuviškai ji kalbėjo taip, kaip mes dabar kalbame Lietuvoje, tik lietuvindavo kitą leksiką. Tėvukas paklausė: kniūpsčiam gultis ar aukštielninkam? Slaugytoja, kaip rašo mūsų žiniasklaida, „pakėlė antakį“. „Sandros Skorupskaitės įrašas iš Dubajaus sekėjus privertė pakelti antakį“ („Delfi“). Tai ką, ant visų Skorupskaitės sekėjų – vienas antakis? LOL.

Šitame fone Vilniaus autobusų stotelių reklaminiuose stenduose matoma lietuvių kalbos tarmių atgaivinimo misija atrodo kaip melancholiškas cirkas. Aktyvioje vartosenoje pasmerktas žlugti naivus humoristinis projektas. Kaip sakė pagrindinis veikėjas seriale „Lėti arkliai“, mus užmuša ne viltis, bet žinojimas, kad ji užmuša. Tas pats, kas dabar imti gaminti nenusukami gaiviųjų gėrimų butelių kamštukai, kartais geriant sužeidžiantys lūpas. Pramonėje naudojama tonos chemikalų, bet pažangiems piliečiams pasiūlomas žaidimas plastmasiniais karoliukais. Į Veneciją keliasdešimčia privačių lėktuvų, pripildytų reaktyvinių degalų, virš Josifo Brodskio atskrenda Bezoso svečiai, nusipirkę šį miestą it viešbutį privačiai šventei už daugiau nei 28,4 mln. eurų („Reuters“). Vėliau jaunikis skiria miesto valdžiai labdarą miesto ekologinėms reikmėms. Tarp svečių – daug labdaros korifėjų, talentų, humanistų, jautrių milijonierių, imančių interviu iš likimo nuskriaustųjų. Daugelis mano dėl tvarumo besijaudinančių jaunų pažįstamų vengia buityje naudoti močiučių ir mamų indus, vazas, kilimėlius ir rankdarbius. Jie netinka prie minimalistinio 6-ojo, 7-ojo dešimtmečių (taip pat ir sovietmečio) stiliaus. Jaučiu, kad tampu Greta Thumberg. Ir galbūt kaip ji iš tvarumo sferos, paklusdama savo jautriai į visuomeninį poreikį reaguojančiai sąžinei, jei ne už dyką, katapultuosiuosi į Gazą. Su pasaulio didžiaisiais ir aktyvistais stengiuosi konsoliduoti savo pozicijas ir kalbėti vienu balsu, kad turėtumėm ambicingą Europą. Ypač dabar, kai infliacija traukia rankinį stabdį.

Protesto prieš demokratiškai išrinktos partijos deleguotą kultūros ministrą dieną ėjau į parodą „Arkos“ galerijoje. Susitikau bičiulę. Ji, užuot pasisveikinusi, paklausė: „Streikuot eini?“ Sakau, tau atsakyti trumpa versija ar ilga? Ji pažiūrėjo į mano veidą ir tarė: „Neatsakyk visai“, ir nuėjo. Kavinės „12 istorijų“ link, kurioje irgi yra „čiūrų“.

Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės paveikslą „Weather Report“, kaip ir jos nutapytus rožinius batukus, įsidėmėjau seniai. „Arkoje“ vyko Brazdžiūnų šeimos paroda. Perskaičiau dailininkės interviu kadaise išsakytą požiūrį į tapybą: „Tapyba man yra savianalizė – atsakymai į išsikeltus klausimus, kalbėjimasis su kitais, buvimas, dalyvavimas, ryšio užmezgimas, ir tik po šios analizės – apibendrinimas. Stebėti, kas dedasi aplink, tęsti kaupiant patirtį arba atmesti ją, tada grįžtant prie pradinės pozicijos.“ Puikiai tinka eseistikai.

Ant didžiausio į prezidentūros fasadą atkreipto protestuojančios kultūros bendruomenės plakato buvo užrašas: „Prie ko čia M. K. Čiurlionis!?!“ (rus. Pri čiom tut Čiurlionis?). Ministras spalio 1 d. aiškindamasis žurnalistams atsakė: „Ministras šiai dienai esu aš, tokia yra politika“ (rus. k etomu dniu).

Kai grįžau namo iš parodos, kurioje jaukiai atiduota duoklė ir literatūrai, – paveikslai su Jameso Joyce’o, Virginios Woolf knygų viršeliais, – dulkė lietus. Kaip jaunystėj neišsiskleidžiau skėčio, dovanoto „Imbiero vakarų“ literatūros forumo rengėjų. Vienas skėtis iš Alytaus dabar gaudo lietų Niujorke. Lietuvoje weather report tos rudens dienos vakarui pasitaikė mielas. Ne tik dėl temperatūros, bet ir dėl vėjo, kritulių, slėgio. Tai veikė ir nuotaiką. Mano paltas iš dėvėtų patvarus, nors lava ar samagonu pilk. Dagyvens ir pergyvens bet kokį ČP, o metų pabaigoje juk laukia intensyvus kalendorius. Seniai norėjau tokio kouto, bet, čiuju, žiemą sušalsiu, nors oversaizas, apačioj galima prisirengti. Sniegas toli, dabar ruduo. Jaučiau, kad po parodos darausi jauna, energinga, kaip iš kitokio molio drėbta. Kaip built different.

Vilniaus Sporto rūmai dūla iš lėto nurašomi. Vis dar grakščiai išrietę plačią nugarą, jie stūkso išmušinėtomis akimis, numarginti grafičiais, nuteplioti tagais, atgrasiai apleisti, versdami praeivį, skubantį tiltu per Vilnelę kitapus Neries, nusukti susidomėjusį žvilgsnį šalin ir susitaikyti su neišvengiamybe, kurioje žmogus nėra nei nekilnojamasis, nei ilgalaikis turtas, todėl nurašomas dar lengviau.

2024-ųjų rugsėjį į Sporto rūmus prasmuko pulkas paauglių. Vaikai sprogdino petardas ir liejo per vasarą priplūdusią energiją, žaisdami slėpynių su atskubėjusiais tvarkdariais. Apie incidentą sužinojau iš sūnaus septintoko, kuris pats pašėlti neištrūko ir kiek kuklindamasis parodė brandesnės klasiokės nufilmuotą įvykio reportažą. Vaizdų tamsiame įraše įžiūrėjau nedaug, vyravo garsai: krizenimas, pliauškėjimas, pareigūnų šūksniai, trepsėjimas, alsavimas, vaikiškai intonuojami keiksmai rusų ir anglų kalbomis. Puoselėdamas pelnytą pasitikėjimą, neužpyliau jaunėlio pamokslais, tik papasakojau su ta vieta susijusią trumpą asmeninę istoriją.

2009-aisiais aktyviai sukausi versle ir įvairiuose sluoksniuose, todėl teatro festivalio „Sirenos“ vadovė Elona Bajorinienė paprašė pagalbos, ieškodama vietos parodyti įdomaus belgų menininko Jano Fabre’o (g. 1958) spektaklį „Requiem metamorfozei“. Išaiškėjo, kad nualintus ir niekaip nebenaudojamus rūmus valdo garsus bankininkas, dar nenumanęs, jog netrukus taps visiškai nurašytas. Paskambinus tinkamam žmogui, ledai pajudėjo. Netrukus rengėjai maloniai pakvietė išvysti ypatingą performansą vien jam porai dienų atvertuose Sporto rūmuose.

Nueiti į spektaklį traukė ne rafinuotas teatralo skonis, o jaunatviškas smalsumas. Organizatoriai įspėjo, kad apleistuose rūmuose neveiks jokie patogumai, tačiau bus galimybė įsmukti į pusdieviams skirtą bufetą prie valdžiažmogių ložės. Saldžius pažadus sirenos tesėjo su kaupu: iš rūmų išsvirduliavau nepagydomai apsvaigęs. Bufete susiverstas brendis akimirksniu išgaravo, užtat kaip reikiant vožtelėjo Jano Fabre’o magija. Užkerėjo nevaržomas režisieriaus užmojis ir drąsi estetika, o gyvomis gėlėmis storai nuklotoje krepšinio aikštelėje pagal gyvai grojamą muziką lakiojusi spalvinga peteliškė ir pusnuogiai prisikėlusieji įsriegė pojūtį, kad mirtis pasaulio neužbaigia, tik transformuoja stebėtoją. Yra daugiau!

Paragavęs stipriųjų belgų burtininko svaigalų, kurį laiką malšinau troškulį silpnesniais pakaitalais. Tučtuojau atsisiunčiau albumą „Homo Faber“, išleistą 2006-aisiais: mėlynu BIC tušinuku nuo cokolio iki stogo išpaišytos senovinės pilies nuotraukos, kumpio lakštais ištisai apmuštos Gento katedros kolonos, iš žalios mėsos pasiūtos suknelės ir švarkai, iš blizgių vabalų skarabėjų sparnų sulipdytos kaukolės, krauju ant popieriaus nupiešti pakaruokliai, auksu švytinčios pasilypėjusio kopėčiomis išmatuoti debesų ir didžiulį kryžių ant ištiesto delno nulaikančio žmogaus skulptūros, milžiniškos instaliacijos iš mėšlavabalių kūnų švenčiausiose Luvro salėse.

2015-aisiais Janas Fabre’as pastatė 24 valandų trukmės spektaklį „Olimpo kalnas“. Publika akimirksniu išgraibstydavo bilietus, plūsdavo į garsių teatrų sales, visą parą gėrėdavosi Antikos dievų kovomis bei puotomis, o paskui dar pusvalandį plodavo aktoriams. Pasiskolinau iš Rolando Rastausko dėžę su „Olimpo kalno“ įrašų DVD rinkiniu, bet grąžinau, ištvėręs prie ekrano vos porą valandų. Televizorius išrastas žinioms ir serialams.

Autoriaus nuotrauka

2020-aisiais Mariaus Ivaškevičiaus dėka pasikvietėme Janą Fabre’ą į Vilniuje antrąsyk surengtą literatūros festivalį „Open Books“. Imti interviu iš savo stabo nebuvau pribrendęs, tad pasisiūliau nuvežti jį į Kauną aplankyti M. K. Čiurlionio muziejaus. Saulėtą kovidinio rudens sekmadienio popietę pasiėmiau meistrą su artimiausia bendražyge Miet Martens prie Išganytojo gatvės antrojo namo. Įsėdęs į mano „Toyotą“, Fabre’as primygtinai pasiteiravo, kada testavausi dėl karūnuotojo viruso. Kai parodžiau telefono ekrane neigiamą vakarykštės patikros rezultatą, svečias džiugiai nusiėmė kaukę ir beveik visą kelią tylėdamas žvalgėsi pro langą nuo galinės sėdynės.

Kaune Fabre’as paskubomis sutraukė cigaretę ir nudrožė tiesiai į Čiurlionio sales. Dukart apėjęs ekspoziciją, karštai padėkojo už progą pamatyti genijaus paveikslų. Muziejaus krautuvėlėje neradęs jokios knygos apie mūsų simbolistą nei prancūzų, nei anglų kalba, užmetė akį į greta veikusią Petro Kalpoko parodą, pavadino šį eiliniu dailės studentu ir pareiškė pageidavimą išgerti kokakolos lauko kavinėje. Šioje pilstė tik „Pepsi“, turėjome paėjėti į kitą vietą.

Tą dieną dar kėlėmės funikulieriumi į Žaliakalnį ir liftu į Kristaus Prisikėlimo bazilikos terasą. Aukštybėse pasidžiaugėme lietuviškai išverstu Fabre’o pjesių rinkiniu „Pralaimėjimų imperatorius“ ir sutarėme dėl veikalo „Nuo veiksmo link vaidybos“ leidybos. Pargabenęs grožio karžygį į tikrąją sostinę, padovanojau Rimaldo Vikšraičio fotografijų rinkinį. Per naktį nuodugniai išstudijavęs jokiam įrėminimui nepavaldaus vilkaviškiečio albumėlį, kitą rytą Janas dosniai įvertino: „Maniškis!“

Vilniuje grožio riteris padirbėjo gerą savaitę. Universiteto teatro salėje parodė monospektaklį „Nakties rašytojas“ su Martynu Nedzinsku, iš naujo atrado „Primitivo“ vyną, prižadėjo padėstyti Muzikos ir teatro akademijoje, „Sofoklio“ knygyne davė interviu nepranokstamajam Arniui Rytupui iš dabar jau nurašyto žurnalo „Rīgas Laiks“. Festivalyje pasirašė dedikacijas būreliui susidomėjusiųjų (…Jan Fabre, puoselėjantis Jums grožį) ir apšildė sceną Herkui Kunčiui su Tomu Venclova. Viešai atsakydamas į Elonos Bajorinienės klausimą dėl kaltinimų nepadoriai priekabiavus prie šokėjų, tikino atsiprašysiąs įskaudintųjų net ir už tai, kuo nėra nusidėjęs. Vis pagirdavo Čiurlionį, Vikšraitį ir burnos higienistę iš L. Stuokos-Gucevičiaus gatvės.

Burnos higiena žmogui tampa gyvybiškai svarbi, nes suteikia retą progą pabūti vienam. Paauglystėje išvažiavęs į privalomą vasaros darbo ir poilsio stovyklą Širvintų rajone, visas birželio dienas ir naktis leidau su klasiokais. Kartu valgydavome ir ravėdavome runkelius, maudydavomės ežere ir žaisdavome tinklinį, klausydavomės propagandinių pamokslų ir šokdavome diskotekose, guldavomės į bendroje salėje sustatytas lovas ir keldavomės naktį paskambinti kapinių koplyčios varpu. Išsekęs nuo šurmulio ir dėmesio, kartą atsirakinau elektros skydinę, įlindau vidun, susirangiau kampe ir kokią valandą mėgavausi ramybe. Išsiropščiau ne savo noru, o aptiktas pro šalį ėjusios ir atsiknojusias dureles pastebėjusios mokytojos. Vienumos palaimą prisiminiau po daugelio metų, skaitydamas apie nevykusias tuometinio LRT generalinio direktoriaus slėpynes nuo žurnalistų. Suaugusiajam lįsti į elektros skydinę nepritinka, be to, ji nebesuteikia saugios priebėgos, juk į mobilųjį telefoną skambučiai bei žinutės prasiskverbia kiaurai sienas. Išeitis – burnos higienos seansas. Kol baltu chalatu vilkinti būtybė švelniai krapštinėja dantenas, sintetiniais audiniais ir akiniais uždangstytas klientas pajėgia bendrauti vien su savo pasąmonės figūromis.

Fabre’as vienumos prabanga mėgaujasi naktimis, nes nuo vaikystės gyvena su nemiga, nusnūsdamas vos porą valandų per parą. 1978-aisiais pradėjo rašyti „Naktinius dienoraščius“, leidžia juos prancūziškai ir vokiškai, suslėgdamas į vieną tomą šešerius metus. Paklaustas, kuo ypatinga jo naktinė būsena, atsakė: „Naktimis esu visokeriopai jautresnis. Net oda tampa juslesnė. Įsijaudrina regėjimas, klausa, taip pat ir mąstymas. Prarandu laiko nuovoką. Labai keista: imu rašyti ar piešti ir užtrunku iki ryto, o atrodo, kad prabėgo tik valandėlė. Dar nuostabu tai, kad kūnas neįtikėtinai atsipalaiduoja. Šiaip esu nervingas, nepasėdus, per dieną užknisu kitus savo landumu. Trykštu energija, išvarginu aplinkinius, nusikalu pats. O naktį lieku vienas, kalbuosi tik su savimi. Liejasi vidiniai dialogai, kartais juos užsirašau. Naktimis tampu kur kas ramesnis, sąmoningesnis. Atsiduodu tėkmei. Aplanko vizijos. Regiu vaizdinius. Pasitaiko, kad pasižiūriu filmą ir įsimenu kokį nors menkniekį. Čia pat vaizduotėje iš jo sukuriu visą teatro spektaklį nuo A iki Z: šviesas, dekoracijas, muziką, veiksmus, trukmę. Viską nuo pradžios iki galo. Dieną sukvietęs trupę repetuoti atsimenu menkiausias naktį regėtų vaizdų smulkmenas.“

Interviu su Janu įrašiau 2021-aisiais, apsilankęs pandemijos prislėgtame Antverpene. Pirmiausia su Miet Martens išlandžiojau Fabre’o Laboratoriumą – iš kadaise sudegusio istorinio teatro atgimusį menų centrą. Pagal sutartį su savivaldybe Fabre’o viešoji įstaiga ne tik atstatė teatro salę, kurioje repetuoja ir vaidina paties pralaimėjimų imperatoriaus trupė, bet ir apstatė ją priestatais, šiuose įrengė šokio studiją, kelias auditorijas, įkurdino biblioteką, sukrovė Jano tėvo džiazo plokštelių kolekciją.

Fabre’as pakvietė keliasdešimt šiuolaikinių menininkų papuošti pastatą prie jo priderintais kūriniais, taip paversdamas Laboratoriumą dar ir originaliu muziejumi. Vestibiulyje lankytojus pasveikina šiurpulingas Bobo Wilsono balsas, atsklindantis iš rūsio pro grindų angą, uždengtą įprastomis ventiliacijos grotelėmis. Teatro parteryje Krisas Martinas į grindis įkalė savo vinį – iš gryno aukso. Pagražinti virtuvę šeimininkas patikėjo Marinai Abramović – ši paršų krauju (mat jis panašiausias į žmogiškąjį) ant sienų prirašė gyvenimo receptų. Antro aukšto koridoriuje neišdildomą įspūdį palieka Enriquės Marty instaliacija „Vaiduoklė“ – kampe stovi itin tikroviška autoavarijoje žuvusios menininko giminaitės sužaloto kūno replika, o ant sienų nutapyta mergaitės sielos kelionė į anapusybę.

Susitikti su Fabre’u nuvažiavau į kūrėjo dirbtuves uostamiesčio pramoniniame kvartale, palengva virstančiame gyvenamuoju. Pasirodo, kol aikčiojau tirštai menų prisotintame Laboratoriume, jo šeimininkas prakaitavo valdiškuose namuose apklausiamas prokurorų. Po aštuonias valandas trukusios kvotos Fabre’as neatrodė sugniuždytas, tik liūdnai susivokęs, kad, gausėjant jį kaltinančių aktorių ir šokėjų, mediacijos pastangų ir pažadų atsiprašyti nepakaks. Teks gintis teisme.

Kalbėjomės svetainėje, paskui nusileidome į rūsius, čia akys apraibo nuo paties Fabre’o darbų lobyno: paveikslų (ir naujų, ir ankstyvųjų – pieštų tušinukais, savo krauju ir kitais kūno skysčiais), skulptūrų (iš bronzos, marmuro, koralų), mozaikų (iš akmenukų, aukso plokštelių ir vabzdžių antsparnių), fotografijų. Kūrėjas tepa sviestą ant duonos ne iš rašymo ar spektaklių, o iš dailiųjų menų, parduodamų kolekcininkams. Štai – vaškinė, dar neišlieta, kalaviją ištiesusio vyro statula: Jano kūnas jo tėvo Edmundo veidu. Užsakyti jau keturi egzemplioriai. „Žmogus, matuojantis debesis“? Trisdešimt šeši vienetai pasklido po pasaulį.

Po interviu susėdome pavakarieniauti keturiese. Fabre’as pristatė mane „savo poniai“ Joannai de Vos, ketvirčiu amžiaus už meistrą jaunesnei menų kuratorei. Miet Martens, pati ištroškinusi, patiekė jautienos su bulvėmis ir kopūstų salotomis. Prie stalo Janas gyrė latvio teatro režisieriaus Alvio Hermanio ką tik paskelbtą manifestą prieš voukistinius suvaržymus, nurašymų kultūrą ir už menininkų laisvę. Suabejojau, ar pats Hermanis atsilaikys prieš laiko dvasią ir manifestuos paskelbtus principus savo teatre, o Fabre’ui patariau labiau kliautis atjauta silpnesniesiems. Po vakarienės Janas su Joanna pasisiūlė pavėžėti į viešbutį savo „Volvo“ visureigiu. Sakė, jo dirbtuvių prieigose naktimis pasiautėja plėšikai, nors gretimame name veikia kažkurios Belgijos saugumo tarnybos padalinys, o kitoje pusėje gyvena vietinių musulmonų autoritetas.

Kitą rytą nepakliuvęs į uždarytos dėl pandeminių suvaržymų Antverpeno katedros vidų pasižiūrėti Rubenso paveikslų ir Fabre’o skulptūros, pasitenkinau jo vaikystėje laikytų vėžliukų Jannekės ir Miekės mozaikiniais atvaizdais virš miesto zoologijos sodo vartų. Viešomis mozaikomis autorius atgailauja pragaišinęs abu augintinius: vienas ropliukas prigėrė, o kitas sudegė.

Maždaug už pusmečio Rastauskas brūkštelėjo žinutę, kad nacionalinis dramteatris atšaukia numatytus „Nakties rašytojo“ spektaklius, mat Fabre’ui oficialiai pareikšti kaltinimai. Nuėjęs į jaunimteatrį pasižiūrėti Gintaro Varno „Puikaus naujo pasaulio“, per pertrauką paplepėjau su Oskaru Koršunovu. Nacionalinio meno vadovas pasiguodė feministine cenzūra ir prisipažino negalėjęs nenurašyti Fabre’o, nes festivaliai, su kuriais mūsų teatrai mezga ryšius, paskelbę aną persona non grata.

Susikaupęs nėriau į internetus, idant susivokčiau, kas dedasi Belgijoje. Pasirodo, dar 2018-aisiais Fabre’as, viename interviu paklaustas apie iššūkius taikant spektakliuose režisūrines ir choreografines nuogybes, pasigyrė, jog per 40 teatrinės karjeros metų nė sykio nesusidūrė su kaltinimais nepadoriai priekabiavus. Šis teiginys užgavo ne vieną širdį ir po kelių mėnesių belgų kultūros žurnale, tarsi tamtyč pavadintame „Rekto Verso“, pasirodė Fabre’ui adresuotas atviras laiškas, primenantis režisieriaus polinkį piktnaudžiauti galia, žeminti pavaldinius ir nepaisyti padorių ribų. Laišką pasirašė aštuoni asmenys, redakcija žinojo dar tuzino palaikančiųjų kaltinimus pavardes. Viešas kivirčas per ketverius metus virto teismo procesu. Prokurorai, remdamiesi dvylikos nukentėjusiųjų skundais, pateikė kaltinimus ir pareikalavo bent trejiems metams patupdyti įžymybę šaltojon.

Tuo pat metu Ieva Skaržinskaitė baigė išversti iš anglų kalbos Fabre’o gairių XXI amžiaus atlikėjams knygą „Nuo veiksmo link vaidybos“. „Sofoklio“ leidyklos direktorė Giedrė Rūkienė ir šiaip kratėsi tokio nišinio veikalo, todėl, pasklidus žiniai apie būsimą autoriaus teismą, tiesiai šviesiai pasiūlė apsigalvoti. Neapsigalvojau. Be to, į kompaniją Fabre’ui savo interviu rinkinyje „Laiko juosta jų žvilgsniais“ įtraukiau pokalbį su nurašytuoju Šarūnu Bartu.

Artėjant bylos nagrinėjimui, Fabre’as suderino savo priesakų lietuviškojo vertimo viršelius ir sulaukė pirmojo biologinio įpėdinio: paskutinę 2021-ųjų dieną pasaulį išvydo naujagimis Django Gennaro.

Nuosprendį Antverpeno teismas paskelbė 2022-ųjų balandžio pabaigoje. Atmetus šešis kaltinimus (iš dalies dėl senaties, mat kai kurie inkriminuoti veiksmai neva nutikę dar 2002-aisiais), Fabre’as lygtinai nuteistas 18 mėnesių kalėti. Teismas nustatė, kad penki nukentėjusieji patyrė pažeminimą, kai režisierius spaudė juos išsinuoginusius vaidinti ir fotografuotis, laidydamas nepadorias pastabas. Sunkiausias nusikaltimas – pasikėsinimas į šeštosios nukentėjusiosios orumą (pranc. attentat à la pudeur) nepageidaujamu drėgnu bučiniu.

Nukentėjusiesiems dėl priekabiavimo priteista po 1 eurą neturtinės žalos atlyginimo, tokią pat simbolinę sumą nurodyta sumokėti ieškinį byloje pareiškusiam vietiniam Vyrų ir moterų lygybės institutui. Iš menininko penkeriems metams atimta teisė balsuoti Belgijos rinkimuose. Nei nuteistasis, nei kaltintojai nuosprendžio neapskundė. Fabre’as, taip ir nepripažinęs kaltės, atsiprašė visų, kas jaučiasi jo įskaudinti, ir palinkėjo „meilės bei grožio anarchijos“.

Neabejoju šio palinkėjimo nuoširdumu, nes vienas iš penkių stipraus meno kūrinio kriterijų, anot Fabre’o, yra maištas (greta technikos, kompozicijos, spalvos pojūčio ir vaizduotės). Visuomenė siekia tvarkos ir saugumo, tačiau fizikai teigia, kad Visata laimina sudėtingus ir paradoksalius užmojus. „Visas grožis gimsta tik tam, kad Visata kuo greičiau grįžtų atgal į pagrindinę, į ramybės būseną“, – suprato Kęstutis Staliūnas, pats jaunystėje Planko slapyvardžiu išleidęs „Eilėraščių nešvankių beigi prieš valdžią“ rinkinėlį.

Pasikalbėjau apie leistinas meilės ir grožio anarchijos ribas su keletu moterų. Svetlana Griaznova prisiminė atsisakydavusi kvietimų pakilti į viešbučio kambarius su įžymiais fotografais ir prodiuseriais, tačiau nesijaučia dėl to nukentėjusi. Ji pabrėžė, kad derėtų labiau saugoti į grožio pasaulį besiveržiančias nepilnametes. Raminta Jurėnaitė priminė, kad kadaise nepilnametės tapdavusios karalienėmis. Jai pritarė Marina Abramović, paliudijusi, kad dar visai neseniai kūrybos pasaulyje galiojo daug laisvesnio elgesio normos.

Ko gero, labiau nei teismo nuosprendis Fabre’ą sudrausmino mažasis sūnelis. Jau 2022-ųjų gruodį grožio anarchistas privačiose Londono ir Romos galerijose surengė parodą, vėl pristatydamas savo krauju nupieštų paveikslų, šįsyk vaizduojančių Django Gennaro motinos įsčiose. Tema, ko gero, skatintų sugrįžti prie piešimo sperma, tačiau kūrėjas apdairiai pasirinko nuosaikesnę metaforą. Beje, jaunystėje jis yra piešęs ir ašaromis, bet juk nuteistajam nepritiktų trintis akių svogūnu. Toje pačioje parodoje pasigėrėjau nepaneigiamai trikdančio grožio skulptūromis iš raudonųjų koralų. Jų kainos siekė 200 tūkstančių svarų, piešinių – po 20 tūkstančių.

Janą aplankiau beveik po metų nuo paskutinio teismo posėdžio. Vėl pavakarieniavome jo dirbtuvėse. Miet Martens patiekė viščiuką su bulvėmis. Rinkiniai rūsyje pasirodė gerokai pratuštėję, juose vyravo tarpvietes vaizduojančios aukso mozaikos. Fabre’as pasiguodė ne tik buvęs nepelnytai apkaltintas („Įsivaizduok, mane nuteisė už pasakytą komplimentą!“), bet ir nurašytas kaip menininkas. Kairieji politikai, kuriems jis visą gyvenimą simpatizavęs, pareikalavo nugriauti jo skulptūras. Aktyvistai kėsinosi atimti Laboratoriumą, nusisuko rėmėjai ir partneriai. Guodėsi uždirbantis iš garsių Italijos šeimų, užsakančių miesto bažnyčioms jo kūrinius pagal tokią pat sutartį, kokią mecenatų protėviai buvo pasirašę su Caravaggio. Atsisveikindamas pakvietė į premjerą Antverpene ir vestuves Neapolyje.

Abu 2023-iųjų Jano Fabre’o spektakliai – misteriška opera „Peak Mytikas“ ir jungtuvės su Joanna de Vos bei jųdviejų sūnaus Django Gennaro krikštynos – įsiminė kaip įspūdingai surežisuoti ir iš esmės nepastebėti reginiai.

Mytikas (myti graikų kalba – nosis) – aukščiausia Antikos dievų buveinės viršukalnė. Aštuonių valandų trukmės spektaklis ataidi ir pratęsia legendinį triskart ilgesnį „Olimpo kalną“. Translytis Dionisas, velniškas Prometėjas, transformuojančios tiesos apakintas Oidipas, revoliucionierė Antigonė šėlsta reivo scenoje be jokių pertraukų, cituodami bitlus, rolingus ir Amerikos kariškių dainas. Žiūrovai gali išsliūkinti pasigrožėti Laboratoriumo menais ir vėl sugrįžti kada panorėję. Salė nepilna, susirinko vien entuziastai. Po spektaklio vakarėlis tęsiasi bare. Rašytojas Lucas Marteleur sako spektaklį žiūrėjęs antrą kartą, pirmąsyk buvo išėjęs iš salės 20 minučių, o šįkart nepraleidęs nė akimirkos. Aktoriai ir šokėjai (neįmanoma atskirti, kurie yra kurie) spinduliuoja katarsį, džiūgauja gastroliuosiantys Ispanijoje bei Italijoje.

Rugsėjį Neapolis dar tvoskia kaitra. Ceremonija katedroje trunka tris valandas: pirmiausia azijietiškų bruožų kunigas sutuokia sužadėtinius, paskui pakrikštija jų berniuką. Jaunosios pageidavimu svečiai laiko telefonus paslėpę, fotografuoja ir filmuoja tik pasamdyti profesionalai bei atsitiktiniai praeiviai. Iš šventyklos artimieji, aktoriai, bičiuliai autobusais važiuoja į Karalių rūmus, ten šventiškai vakarieniauja. Suskaičiuoju 215 žmonių, dauguma, rodos, belgai. Jokios ekstravagancijos, jokių pasaulinių žvaigždžių, jokių rusų, jokių dovanų jaunavedžiams, jokių sveikinimo kalbų. Prie mūsų stalo sėdi Fabre’o leidėjai italai, „Peak Mytikas“ libreto autorius Johanas de Boose’as. Kalbamės apie Franzą Kafką ir japonų romanus. Ponia ir ponas Fabre’ai atrodo oriai laimingi.

Vilniuje iš jaunimteatrio po Eimunto Nekrošiaus surežisuotų Witoldo Gombrowicziaus „Tuoktuvių“ Rastauskas nusitempia į „Burbulio vyninę“. Klausiu Varšuvos Nacionalinio teatro šulo Tomaszo Kubikowskio, ar įsivaizduoja pas juos rodomą Fabre’o spektaklį. „Vargiai“, – atsako lenkas ir nusuka kalbą prie Krystiano Lupos, lyg nujausdamas, kad ir šį netrukus nurašys Ženevos frankofonai.

Dar po metų, jau 2024-ųjų rudenį, Fabre’as pakviečia į uždarą premjerą Budapešte. Vengrijos Nacionaliniame jis atkūrė 2001-aisiais Avinjoną pribloškusį „Je suis sang / I am blood“ („Esu kraujas“). „Pasikviesk kartu ką nors iš „Sirenų“ organizatorių – apmokėsime viešbutį“, – pasiūlė Miet Martens. Brūkšteliu – sirenos tyli. Paklausinėju aplinkui: ne, nurašytojo spektakliai nedomina. Kodėl? „Jam pateikti labai rimti kaltinimai.“

Skrendame su žmona Migle, Budapešto oro uostas pasitinka užrašais „Vengrija – šeimoms!“ įvairiomis kalbomis. Yra ir rusiškų. Centre knibžda turistų, šnekasi daugiausia slavų kalbomis, vyrauja lenkai. Prie teatro – jokio šurmulio. Dairausi Viktoro Orbáno oligarchų ar maršistų, tačiau nieko panašaus nepastebiu. Salėje apstu laisvų vietų, tarp žiūrovų atpažįstu aktorius iš Antverpeno, keletą svečių iš jungtuvių. Janas su Joanna ir Miet įsitaisę greta apšvietėjo.

Vienaveiksmis spektaklis pribloškia vos prasidėjęs: būrys šarvuotų riterių šoka a cappella, girdėti vien trepsėjimas, žvangesys ir alsavimas. Žiūrovai akimirksniu teleportuojami į viduramžius, scenoje geležis kapoja, pjausto ir bado kūnus, liejasi kraujas, pasirodo netikri pranašai, dega raganos, stebuklus kuria alchemikai, siautėja vyrų korida. Aktoriai šoka, dainuoja ir kalba, puikiai suvokdami tekstą. Reginiui pasibaigus, publika ploja sėdėdama, stovi ir šūkčioja tik keli aktorių kolegos, ovacijos trunka šešias minutes, mano išmanusis laikrodis užfiksuoja elipsinę treniruotę.

Greta inteligentiška dama, prisidengusi kovidine kauke, per visą spektaklį darbavosi tušinuku ant balkono atbrailos, prirašė gal tuziną lapų. Paklausta, kur ketina skelbti įspūdžius, atsako esanti ne žurnalistė, o teatro tyrinėtoja iš Graikijos. Prieiname padėkoti Fabre’ui, tuo metu ką tik suvaidinę aktoriai valo sceną. Kažkuris išsirengia, įsibėgėja ir išsitiesęs čiuožia pilvu, maudydamasis butaforinio kraujo klanuose.

Janas kviečia po premjeros padūgzti šeštame aukšte. Ten įrengtoje kavinėje – VIP bare – tarnybiniame bufete teatro direktorius egzaltuotai dėkoja meistrui už suteiktą galimybę, mat spektaklis liks repertuare. Režisierius padėkoja vengrų aktoriams. Pakalbinu belgą, vaidinusį „Je suis sang“ 2001-aisiais. Paklaustas, ką manąs apie Fabre’o metodo gaires, išdėstytas veikale „Nuo vaidybos prie veiksmo“, aktorius atsako: „Ta knyga naudinga, tik nėra lengva ją perprasti. Fabre’as – labiau menininkas nei pedagogas.“

Kitą dieną Janas pasiūlo šeimyniškai papietauti kultinėje Budapešto kavinėje „Gerbeaud“. Režisierius trina delnais, nekantraudamas prieš viešą premjerą vakare. Bilietai išpirkti. Paklausiu apie spektaklio sceną, kurioje moterys šoka aplipusios dėlėmis. Šios, įžiūrėjo vaistininkė Miglė, vakar buvo negyvos. O kaip anuomet, Avinjone? Režisierius pasakoja, kad anąsyk šokėjas nurodė aplipdyti medicininėmis taurėmis. Aktoriai, aišku, vaidino nuogi ir laistėsi tikru vynu. Šiais laikais visa tai nebeįsivaizduojama. Bandau prisiminti, ar Oskaras Koršunovas spėjo įgyvendinti kadaise išsakytą svajonę – parodyti teatro scenoje lytinį aktą.

Bičiuliškai šaipomės tarpusavyje. Fabre’as erzina mane, kad per jo vestuves Miglę nusižiūrėjęs beprotiškai turtingas kolekcininkas iš Belgijos. Giria sumanymą pridėti Vilniaus oro uostui MKČ vardą. Pats džiaugiasi augančiu sūneliu ir mažėjančiu pilvu. Užsisako ledų. Joanna prisimena, kaip prieš trejetą metų baiminosi, kad jų poroje netrukus gims dviese: Gennaro ir Gelato. Miet Martens skundžiasi, kad Janas naktimis atslenka į jos miegamąjį ir landžioja po stalčius, ieškodamas paslėptų saldumynų. „Tai mano narkotikai“, – juokiasi Fabre’as.

Juokai baigiasi svarstant, kokios meistro menų perspektyvos Lietuvoje. Išgirdęs, kad pas mus yra nurašytas, kūrėjas pasipiktina: „Juk tai neteisinga! Negi vis dar gyvename viduramžiuose?“ Kas teisinga, geriau už mane paaiškintų kuri nors tvarkos partija. Gal Janas dairosi prieglobsčio kraštutinėje dešinėje? Išgirdęs tokį klausimą, Fabre’as beveik įsižeidžia, nors čia pat prisipažįsta buvęs užstotas konservatyvių politikų, kai žalieji pareikalavo iš Flandrijos parlamento rūmų pašalinti nuteistojo menus. „Ne, dešinėn nesuksiu, pernelyg branginu laisvę“, – purto galvą grožio anarchistas.

„Niekas neprivers manęs nusidėti, nes esu kraujas“ – degė užrašas virš scenos, pasibaigus spektakliui. Prieš tai matėme, kaip smagu kruviną sužeistojo kūną išvolioti plunksnose. Menininkui triukšmingas nulinčiavimas, ko gero, būtų mielesnis už nebylią panieką, tačiau su neliečiamaisiais nediskutuojama. Nurašymo dramaturgiją kuria ideologizuoti aktyvistai, o veiksmą režisuoja buhalterinio mąstymo vadybininkai. Pateikti kaltinimai priekabiavimu ir prievartavimu? Nurašyti į bendrą falokratų sąvartyną!

Janas Fabre’as buvo nuteistas Belgijos teisme už nepadorų pasikėsinimą į asmens lytinį orumą prancūzišku bučiniu ir atliko paskirtą bausmę. Jo paveikslai kabo Flandrijos parlamente, parodos rengiamos Londone, o spektakliai rodomi Antverpene. Norėčiau, kad tai išvystų ir maištaujantys mano sūnaus bendraamžiai, ir išlepinta Vilniaus publika. Lietuvos kultūrininkai turi puikią progą nenurašyti grožio.

„Šiaurės Atėnuose“ (2024-11-08) paskelbtas filosofo Arūno Sverdiolo tekstas „Kalbos politika ir / ar apolitika“. Nei su bendrąja autoriaus nuostata svarstomu klausimu, nei su kai kuriais konkrečiais teiginiais negaliu sutikti.

Kalbos paskelbimą valstybine A. Sverdiolas laiko nacionalizavimu, nusavinimu, susvetiminimu. Atseit, jeigu kalba, kurią vadiname gimtąja, motinos kalba, suvalstybinama, tai ji jau nebėra nei gimtoji, nei motinos…

Visose tarpukario Lietuvos konstitucijose buvo įrašyta: „Valstybės kalba – lietuvių kalba.“ To statuso atkūrimas sovietų okupacijos metais ėjo su Sąjūdžio banga. 1988 metais visoje Lietuvoje vyko daugybė susirinkimų, mitingų, dažname jų kelta mintis reikalauti valdžios skelbti lietuvių kalbą valstybine. Lietuvos kultūros fondo Šiaulių skyriaus taryba spalio pradžioje parengė atitinkamą kreipimąsi į LTSR Aukščiausiąją Tarybą; teko rašyti pradinį to kreipimosi tekstą. Lapkričio 18 dienos Tarybos posėdyje, teikiant rezoliuciją lietuvių kalbai suteikti minėtąjį statusą, buvo perskaityta mūsų kreipimosi ištrauka. Taigi, kalbant A. Sverdiolo terminais, būsiu prisidėjęs prie lietuvių kalbos „nacionalizavimo“…

Pasakymas valstybinė kalba reiškia tai, kad valstybėje, kurios pilietis aš esu, manoji kalba yra pati svarbioji: ja aš galiu bendrauti ne tik namie, bet ir būti išklausytas valdžios įstaigose, tąja kalba galiu rašyti raštą valstybės institucijoms, jąja gauti atsakymus, klausytis radijo, televizijos, skaityti laikraščius ir knygas, mokslinti savo vaikus, būti aptarnautas parduotuvėje, kirpykloje, taksi… Valstybinės kalbos statusas yra ir sauga kalbai. Lietuva yra vienintelė vieta žemėje lietuvių kalbai išlikti gyvai.

Kiekviena kalba įvardijama daugiskaitos pažyminiu. Štai sakome: lietuvių kalba. Filosofas Naglis Kardelis yra pabrėžęs kalbai esmingą bendruomeniškumo ir asmeniškumo dialektiką: „lietuvių kalba – tai ir didžiausias bendras visos lietuvių tautos turtas, ir didžiausias asmeninis kiekvieno paskiro lietuvio turtas“ (Metai, 2017, Nr. 1). Kodėl kitas filosofas, pasitelkęs gimtosios kalbos fenomeną, priešina pilietį ir tautos sukurtą valstybę?

2022 metų sausio 18 dieną Seimas priėmė nutarimą Lietuvos piliečių pasuose, jei asmuo pageidauja, varde ir pavardėje rašyti nelietuviškos abėcėlės raides w, q ir x. Lietuvių kalba išstumta iš tūkstančių Lietuvos piliečių asmens dokumento. O buvo galima eiti latvių keliu: asmenvardžius dokumente pateikti ir valstybine kalba perrašytus, ir kitataučio piliečio gimtosios kalbos lotyniško pagrindo abėcėle – kitataučiai Lietuvos piliečiai tame dokumente turėtų savo asmenvardžių įrašą gimtąja (visai suprantama – jiems mieliausia, brangiausia) kalba su visais reikalingais diakritikais. Italų kalbininkas, filologijos daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto docentas Stefanas Marija Lanza (Stefano Maria Lanza) „trijų raidžių“ įstatymą laiko nepataisoma žala lietuvių kalbai (delfi.lt, 2022-12-06). Tai nuomonė iš šalies – mokslininko iš Vakarų valstybės, kurios tikrai nepakaltinsi kalbos demokratijos ribojimu. O A. Sverdiolas siūlo kitakalbės abėcėlės raides ne tik rašyti piliečio asmens dokumente, bet ir „įterpti“ į lietuvių kalbos raidyną: „Jeigu lietuvių kalba yra valstybinė, tai į jos raidyną turi būti įterptos raidės, kurių reikia tautinių mažumų kalboms.“ Kokia pavydėtina minties vingrybė – tarsi valstybine pripažinta kalba į savo raišką turi prisiimti kitų tos valstybės kalbų raides, kurių nė vienam lietuviškam žodžiui nereikia! Taigi, lietuvių kalbos abėcėlę keičia Lietuvių ir Lietuvos tautinių mažumų kalbų abėcėlė?

Filosofui kliūva kitų kalbų asmenvardžių adaptavimas – „kompromisinis ir intelektiniu požiūriu apgailėtinas“. Ką jis siūlo? Ogi „mokant mokykloje užsienio kalbos reikėtų tiesiog kelias pamokas skirti supaprastintoms vardų tarimo kitomis kalbomis taisyklėms, parengti paprastutes brošiūras ir paskelbti interneto svetainėse“. Vadinasi, lietuviškame tekste Šekspyro pavardę galėsiu rašyti tik Shakespeare ir garsiai skaityti angliškai [ʃeɪkspɪə]? O kai prireiks ne vardininko, o kito linksnio, tai asmenvardį ištarsiu angliškai, o jam pridėtą galūnę – lietuviškai? O jei prireiks būdvardžio šekspyriškas, tai iš ko tą būdvardį pasidarysiu, jeigu nebus sulietuvintos perrašos Šekspyras? Lipdysiu hibridą su apostrofu – shakespeare’iškas?

Ir laikraščiuose jau neretai elgiamasi kaip feisbukuose: kopijuojama ir įklijuojama vis ta pati nekaitoma kitos kalbos asmenvardžio forma: „Paskutinį savo vaidmenį aktorius suvaidino režisieriaus Aleksandr Špilevoj spektaklyje „Migla“ (2025-01-10). Svetimvardžius vartojant šitaip, tekstas dažnąsyk tampa neaiškus: „Serbo kritiką Trinchieri pritildęs Francisco liūdėjo“ (antraštė, 2024-11-29). Ar supratom, kas ką kritikavo ir kas ką pritildė? Kadangi Trinchieri – italo pavardė, čia kaip tik vieta pasakyti, kad iškiliausi italų baltistai lietuviškame tekste savo vardą bei pavardę gražiausiai lietuvino ir lietuvina: Gvidas Mikelinis (Guido Michelini, 1951–2020), Pietras Umbertas Dinis (Pietro Umberto Dini).

Kompromiso, įteisinančio dvejopą kitų kalbų asmenvardžių rašymą, niekinti nereikėtų. Kalbos politikoje, kaip ir politikoje apskritai, kompromisai būtini, nes reikia atsižvelgti į dvi reikalo puses: į sparčiai kintantį pasaulį – globalizaciją, tautų, kalbų sandūras, maišymąsi, ir paisyti kalbos, jos sistemos. Liberaliomis nuostatomis, remiamomis kilniais žmogaus teisių šūkiais, siekiama sumenkinti lietuvių kalbos vaidmenį tautos ir valstybės gyvenime.

A. Sverdiolo nuomone, ir vietovardžius „reikėtų rašyti taip, kaip jie rašomi tos vietovės kalba [...]. Išimtis turėtų būti daroma nebent keliems šimtams pavadinimų, kurie seniai įaugę ir visuotinai paplitę, kaip Varšuva ar Paryžius.“ Jis niekinamai vertina penkiatomį žodyną „Pasaulio vietovardžiai“: „Perrašinėti kokių Afrikos savanų, kalnų ar upių pavadinimus lietuviškai – beprotiškas ir visiškai tuščias darbas. Juk pasaulyje yra milijardai vietovardžių… Ir vėl vien tik lokaliam, savo vartojimui. Vėlgi neatsiveriama pasauliui, nemėginama su juo susikalbėti, objektai lieka neatpažįstami jokiuose kitakalbiuose tekstuose ar lentelėse su jų pavadinimais.“ Ką gi, visi Lietuvoje kada nors išleisti ar dabar leidžiami lietuvių kalbos ar keliakalbiai žodynai buvo ir yra skiriami savam vartojimui, Lietuvai. Ne plačiajam pasauliui. Vietovardžių žodyno tomuose pateikiamas ir originalia rašyba užrašytas vietos vardas, tai kodėl sakoma „objektai lieka neatpažįstami jokiuose tekstuose“? Šit pirmame tome visų Europos vietovardžių šalia lietuviško varianto pateikiamas pavadinimas tos šalies kalba, o kalbų, vartojančių ne lotyniško pagrindo abėcėlę, – net du variantai, pavyzdžiui, kirilika ir lotyniška (tikriau, angliška, vadinamąja tarptautine) transliteracija. Dar pasklaidau Azijos tomą. Didžiausia Pietų Korėjos sala lietuviškai vadinasi Džedžudas. Anglų kalba pavadinimo rašymas įvairuoja: Jeju-do, Jeju Do, Cheju-do. Esu pastebėjęs, kad lietuviškuose tekstuose vartojami ir nekaitomi pavadinimai, tuosyk lietuvinama tik rašyba pagal tarimą: Džedžu, Čedžu. Lietuviški variantai reikalingi, kad svetimus vietovardžius galėtume lanksčiau traukti į savo kalbos tekstą, prireikus pasidaryti bendrinį žodį. Jeigu nebūtų buvę lietuviško pavadinimo Džedžudas, iš ko amerikiečių rašytojos Lisos See romano „Jūros moterų sala“ (2024) vertėja būtų pasidariusi žodį džedžudiečiai, įvardijantį tos salos gyventojus?

Juk ir Lietuvą kitos kalbos vadina savaip, tik latviai rašo Lietuva. Estams esame Leedu, vokiečiams Litauen, prancūzams Lituanie, japonams – Ritoania… Tikslingiausia yra laikytis susiklosčiusių tradicijų. Ar lenkus nuteiksime, kad Vilnių vadintų ne Wilno, kad Lavoriškės, kurias kirčiuojame antrame nuo pradžios skiemenyje, jų kalboje netaptų Ławaryszki su kirčiu antrame nuo galo skiemenyje?

Pasak filosofo, kalbininkų esą du tipai: vieni, panašūs į kitų mokslų atstovus, „tyrinėja lietuvių kalbą tokią, kokia ji buvo ir yra“, o kiti, „valstybiniai kalbininkai“, „nustato ir reikalauja, kokia ji turi būti, kaip turi būti vartojama“. Tikrovė yra kiek kitokia: dažnai tas pats asmuo priklauso abiem „tipams“. Didžiąją Kalbos komisijos narių dalį visada sudarė iškiliausi lietuvių kalbos tyrėjai. Paminėsiu keletą Vilniaus universiteto profesorių, su kuriais drauge Komisijoje teko darbuotis: akad. Vytautas Mažiulis, Jonas Palionis, akad. Zigmas Zinkevičius, Vitas Labutis, Evalda Jakaitienė, akad. Aleksas Girdenis, Albertas Rosinas, akad. Bonifacas Stundžia. Turiu pasakyti, kad Komisijos nariai, net to paties universiteto kolegos, kalbos politikos klausimais toli gražu nebūdavo vienos nuomonės. Ir dėl svetimvardžių rašybos ilgokai diskutuota, kol prieita prie kompromiso, sutarta įteisinti abu variantus: ir adaptavimą, ir autentišką rašymą.

Filosofas sutinka, kad bendrinei „kalbai gyvuoti būtinos normos“, tačiau čia pat kelia klausimą: „Ar kalbos norma yra deskripcijos, realios jos vartosenos aprašymo ir tyrimo, kalbos mokslo dalykas, ar preskripcijos, paliepimo ją vartoti tam tikru būdu ir administracinio reguliavimo dalykas?“ Su tiesa prasilenkia kaltinimas, esą „valstybiniai kalbininkai“ remiasi ne mokslu, „o kalbos ideologija ir tam tikro tipo politiniu mąstymu“. Kalbos vartosenos tyrimais nustatoma realioji norma, tik tada fiksuojama kodifikuotoji norma (žodynuose, gramatikose). Pastaroji negali prieštarauti kalbos dėsningumams, ardyti kalbos sistemos. Jau teko rašyti apie tai, kaip, prieš skelbdami kodifikaciją (taigi ir preskripciją), Komisijos nariai remiasi realiosios normos tyrimais (žr. alkas.lt, 2023-11-28), čia nesikartosiu.

Interneto svetainėje neseniai aptikau Kalbos inspekcijos vyresniosios inspektorės Jurgitos Starkuvienės pasisakymą apie savo darbą: „Tikrindama įmonę ar įstaigą pirmiausia stengiuosi išklausyti darbuotojus, atsakyti į jiems iškilusius klausimus, patarti, pakonsultuoti.“ O pasak A. Sverdiolo, „leidyklų ir redakcijų darbuotojai Kalbos inspekcijos bijo kaip ugnies“. Jeigu žmogus gerai dirba savo darbą – ko jam bijoti? Tik ar filosofas nemato, kiek išleidžiama neredaguotų arba prastai suredaguotų knygų? Skaitau pernai pasirodžiusį romaną, klaidų – kokių tik nori: leksikos, gramatikos, rašybos, skyrybos, korektūros. O įrašytos net dviejų redaktorių pavardės… Ką jau kalbėti apie daugelio laikraščių, ypač interneto portalų, kalbą. Neapsikentęs iš kelių sostinėje leidžiamo laikraščio numerių pririnkau 6 puslapius skyrybos klaidų ir nusiunčiau redaktorei. Netrukus gaunu padėką ir atsiprašymą: nepykit labai ant mūsų, laikraštis neturi redaktoriaus kalbininko…

Filosofas mano, kad Kalbos inspekciją reikia naikinti, Kalbos komisija turinti būti ne valstybinė, o akademinė institucija. Jo supratimu, kalbos politiką turi vairuoti partijos. Gal vis dėlto tevairuoja aukščiausioji įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia, pasitelkdama kalbos institucijas. Be šių nesunku nuvairuoti į pūdymus. Keista, kad filosofas, žymus mokslininkas kalbos mokslo žmones siūlo nustumti nuo kalbos politikos. Šitaip jis pasirodo esąs artimas Liberalų sąjūdžiui ir Laisvės partijai. Liberalų lyderė, būdama Seimo pirmininke, buvo įregistravusi nutarimą „optimizuoti“ keletą su lietuvybe susijusių institucijų, tarp jų – Kalbos komisiją, Etninės kultūros globos tarybą ir kt., o Laisvės partija anų rinkimų į Seimą programoje buvo įsipareigojusi Valstybinę lietuvių kalbos komisiją „uždaryti“.

Tik pusė tiesos A. Sverdiolo pasakyta teiginiu „dabartinė kalbos politika yra Tarybų Lietuvos politinės mąstysenos ir veiksenos reliktas ar, tiksliau sakant, tiesioginis ir gyvybingas jos tęsinys“. Bendrinės kalbos istorijos tyrinėtojas Arnoldas Piročkinas yra rašęs: „Bolševikų valdomoje Lietuvoje be kokių revoliucinių pakitimų buvo tęsiama „buržuazinė“ lietuvių bendrinės kalbos tradicija“ (Acta Linguistica Lithuanica, 2017, t. 76, p. 302). Vargu tas, kuriam rūpi tikroji lietuvių kalbos norminimo ir kalbos politikos istorija, ras patikimesnį šaltinį už žymiųjų Vilniaus universiteto lituanistų profesoriaus A. Piročkino ir docento Aldono Pupkio veikalus.

Filosofo daug kur klystama, nes jo išgirsta tik viena pusė – „kalbos valdininkų“ „skriaudžiamieji“, ir toje pusėje matoma tik balta: atseit suaugęs kalbėtojas esąs atsakingas asmuo, jį mokyti esą įžeidu. Kultūros žmonės, kuriems neduoda ramybės kalbos vartosenos skauduliai, padėtį vertina kitaip. Vertėjas, literatūros kritikas Laimantas Jonušys toje pačioje konferencijoje, kurioje čia aptariamą pranešimą darė A. Sverdiolas, kalbėjo apie tai, kad esama nemažai nesąmoningų kalbėtojų, jais vargu ar galima pasitikėti (žr. Literatūra ir menas, 2024-11-08). Pesimistiškiau yra prasitaręs S. M. Lanza: lietuvių tauta prarandanti kalbinį sąmoningumą, „lietuvių kalbos jausmas sparčiai bunka, kalbėjimo kultūra prastėja, kalbinis išprusimas tapo specialistų mažumos reikalu“ (Kultūros barai, 2020, Nr. 4).

Klystama ir remiantis tikrovės neatitinkančia informacija. Štai dešimtmečių senumo faktą filosofas pateikia kaip šiandienos naujieną: „Neseniai žiniasklaida paskelbė, kad ketinama įvesti kalbininkų etatus savivaldybėse. Tai labai išplėstų kalbos administravimo apimtį – juk šie vietiniai kalbos tvarkytojai ir taisytojai ne teiktų konsultacijas, o prižiūrėtų.“ Taigi, A. Sverdiolo nė girdėti negirdėta, kaip įkvėptai sostinės savivaldybėje jau nuo pirmųjų Nepriklausomybės dienų darbavosi kalbos tvarkytoja Albina Šiupienienė. O skambtelėjus į savivaldybę, būtų buvę sužinota, kad dabar čia gražiai tvarkosi dvi kalbininkės – jiedvi ir prižiūri, ir konsultuoja. 1997 metais kalbos tvarkytojus jau turėjo 47-ios Lietuvos savivaldybės, 2021-aisiais – visos 60. Viešojo mažaraštiškumo, kalbos anarchijos srautas bent kiek užtvenkiamas.