Kadras iš filmo „Paukštis“

Kokia tikimybė išlikti ir ką nors gyvenime pasiekti mergaitei, augančiai socialinėse paraštėse – disfunkcinėje šeimoje, su negebančia vaikais pasirūpinti ir vyrus nuolat keičiančia motina ar narkotikais prekiaujančiu tėvu, aplink regint smurtą ir trinantis po landynes su tokiais pat vaikais. Kaip tai gali paveikti jos esybę ir iš kur kyla noras vis viena mėginti keisti tai, ką, akivaizdu, pakeisti ne jos jėgoms.

Į tai skirtingai mėgina atsakyti du šiųmetiniai „Kino pavasario“ filmai – „Netašytas deimantas“ (rež. Agathe Riedinger, Prancūzija) ir „Paukštis“ (rež. Andrea Arnold, Jungtinė Karalystė, JAV, Prancūzija, Vokietija), pasakodami apie dvi merginas iš skirtingų šalių, gimusias šeimose, kuriose iš problemiškų vaikų tampama tokiais pat problemiškais suaugusiaisiais. Socialinėse paraštėse tarpstama karta iš kartos, o socialinės rūpybos darbuotojų pastangomis iš dugno išgriebiami vienetai. Kiti pasilieka gyvenimiškuose pragaruose, geriausiu atveju – limbuose. Minėtuose filmuose pasakojama apie tas, kurios savaip mėgina išsikapstyti.

Kadras iš filmo „Paukštis“

Atžariai svajoklei Beilei (akt. Nykiya Adams) iš „Paukščio“ – dvylika. Ji – juodaodė, gyvenanti baltųjų kvartale Šiaurės Kente. Jos tėvui Bagui, besirūpinančiam mergaite, – dvidešimt aštuoneri. Motina Beilę paliko, bet ji myli ir lanko savo jaunesnes seseris ir brolį. Skvotas šalia atrakcionų, kuriame gyvena Beilė su tėvu ir vyresniu broliu, – tarsi siaubo pasaka, kur blogio skalė yra išskydusi, visiems veikiant ką nors daugiau ar mažiau nelegalaus. Kvaišalus platinantis Bagas, talentingai įkūnytas aktoriaus Barry Keoghano, „Kino pavasario“ anotacijoje apibūdinamas kaip „aplaidus tėvas“. Įdomu, kad filme, kuriame aplaidumas yra visuotinė konstanta, jis savaip myli ir rūpinasi vaikais. Režisierė Andrea Arnold pateikia tokius ambivalentiškus dėmenis kaip tėvą narkotikų platintoją, kuris savaip mėgina mokyti vaikus gyvenimo tiesų, paauglių grupę, užsiimančią linčo teismu ir planuojančią žiauriai bausti smurtaujančius tėvus ir kitus nusikaltėlius, ir laukia žiūrovų vertinimo. Vertina ir Beilė – filmuodama realybę ir stebėdama ją per projektorių iš šalies, taip tarsi kurdama savą pasaulį, kuris, perkeltas ant kambario sienos, nebėra toks grėsmingas ir atšiaurus. Vieną dieną tame pasaulyje atsiduria Paukštis (akt. Franz Rogowski) – savo tėvų ieškantis keistuolis. Paukštis – tarsi Beilės prisišauktas gelbėtojas, dieviškas dėmuo ar savotiškas angelas sargas, sunaikinsiantis piktadarius, atnešiantis truputį meilės ir jaukumo, o svarbiausia – tikėjimo, kad galų gale viskas bus gerai. Kaip tikroje pasakoje.

Kadras iš filmo „Netašytas deimantas“

„Netašytame deimante“ devyniolikmetė Lijana (akt. Malou Khebizi) yra šeimos galva – jos motinai terūpi meilužiai, todėl Lijana prižiūri ir auklėja jaunesnę seserį. Geba pasirūpinti ir savimi – nuolat vogdama iš parduotuvių ir perpardavinėdama prekes. Aplinkiniams Lijana prisistato influencere, turinčia 50 000 sekėjų. Dar labiau išgarsėti ir uždirbti pinigų jai padėtų filmavimasis garsiame realybės šou – Lijana nusiunčia savo vaizdo įrašą rengėjams ir yra pakviečiama dalyvauti atrankoje.

Kadras iš filmo „Netašytas deimantas“

Filme režisierė Agathe Riedinger kuria panašią priešpriešų dinamiką kaip ir „Paukštyje“. Banali, vulgariai besirengianti ir nuolat savo kūno tobulinimu užsiimanti Lijana, dalį laiko praleidusi globos namuose, nes motina nesirūpino ir ja, kenčia nuo pykčio priepuolių, yra atžari ir agresyvi, bet akimoju sušvelnėja, kai rūpinasi savo jaunesne seserimi. Jos kasdienybė Pietų Prancūzijos Frežiuso mieste sukasi uždarame rate – grožio procedūros, dėl kurių reikia vogti, pasilinksminimai su draugėmis ir tiktokinimas. „Mane myli 50 000 žmonių“, – su pasididžiavimu sako ją merginančiam Natanui, užaugusiam tuose pačiuose globos namuose. Filmavimasis ir asmenukių darymas – šiuolaikinio pasaulio manija, kur fotografavimas išmaniojo kamera tarsi atlieka lakaniškojo veidrodžio funkciją ir patenkina norą tokiu būdu nuolat pasitvirtinti savo esatį. Tuo svaiginasi ir Lijana – tik neatskirdama virtualaus pasaulio nuo realybės ir stengdamasi pirmąjį įtvirtinti antrojoje.

Kadras iš filmo „Netašytas deimantas“

Režisierei pavyksta sukurti kiborgą – dirbtinio grožio princesę kraujo pritekėjusiomis aukštakulnėmis kurpaitėmis, kuri veikia užtikrintai – ar vogtų, ar pati sau badytųsi tatuiruotę, ar siektų savo pagrindinio tikslo: „Nusižudysiu“, – sako paklausta, ką darys, neperėjusi atrankos į realybės šou. Bet filme pamažėl skleidžiasi priešprieša tarp seksualios influencerės plastinėmis operacijomis sumodeliuotu kūnu ir tiesiog paprastos merginos, dainuojančios liaudies dainas ir trokštančios meilės bei švelnumo. Panašiai kaip „Paukštyje“, čia irgi esama pasakos motyvų – sąžiningas paprastuolis Natanas nelaimi Lijanos rankos ir širdies, nes ji pasirenka šlovę ir pinigus. Tam net nereikia turtingo princo – Lijana vėl viską pasiekia pati, bet tikslo siekimo būdai vis dėlto verčia abejoti feministiniu motyvu.

Ar „Netašytas deimantas“ yra laimingai pasibaigusi istorija, vertinti reikėtų nepamirštant jos pradžios. Ar blogose pasakose būna gerų pabaigų? „Esu išrinktoji, kitiems suteiksianti tikėjimą“, – manifestuoja Lijana ir, nušviesta dangiškos šviesos, išskrenda lėktuvu į savo laimę.

Kadras iš filmo „Ryuichi Sakamoto / Opusas“

Žiemos pabaigoje, svečiuojantis pas bičiulius, iš kito kambario pasigirdo muzika. Nepaisant šurmulio, neišvengiamo, kai kambary esti daugiau žmonių ir kitų kūrinių, skambėjusių prieš tai, būtent šis man iškart sukėlė stiprų, jaudinantį jausmą – vėliau jį įvardinau kaip nostalgiją. Atrodė, kad kažkada seniai jau esu girdėjusi, o veikiau jautusi tai, ką dabar man perdavė muzikos garsai. Tai buvo Ryuichi Sakamoto „Opusas“.

Simboliškas sutapimas, nes pirmas filmas, kurį pažiūrėjau šiųmetiniame „Kino pavasaryje“, buvo „Ryuichi Sakamoto / Opusas“ (rež. Neo Sora). Žiūrėti – sąlyginis veiksmas šio filmo atžvilgiu. Didžiausias dėmesys filme tenka atliekamai muzikai, todėl turbūt labiausiai pasisekė tiems, kurie pateko į seansą, į kurį rinkosi supratingi žiūrovai, žinantys, kur atėjo. Bet koks pašalinis garsas, kaip ir kamerinės muzikos koncertuose, būtų kaip svetimkūnis, nemaloniai įsipleištuojantis į klausos lauką. Ką ir kalbėti apie šių laikų kino salių neišvengiamybę – spragėsius. Man pasisekė, nes pauzių metu girdėjosi tik žiūrinčiųjų kvėpavimas. Vėžiu sergantis garsus kompozitorius ir atlikėjas, du kartus įvertintas „Grammy“ apdovanojimu, šį – paskutinį – savo koncertą įrašė kaip atsisveikinimą. Pusantros valandos filme Sakamoto atlieka pačius garsiausius savo kūrinius, garso takelius iš filmų „Laimingų Kalėdų, misteri Lorensai“ (rež. Nagisa Oshima), „Dangaus prieglobstis“ ir „Paskutinis imperatorius“ (rež. Bernardo Bertolucci), pelniusius jam šlovę ir etapais žyminčius kūrėjo kelią dar nuo grupės „Yellow Magic Orchestra“ laikų. Vėliausi kūriniai – iš kompozitoriaus albumo „12“, o anksčiau paminėtas „Opusas“ skamba paskutinis, einant titrams.

Kadras iš filmo „Ryuichi Sakamoto / Opusas“

Nostalgija įvardinamas jausmas, susijęs ne su pačiais praeities įvykiais, o su pojūčiais, kurie tuo metu buvo apėmę. Prisiminimas transformuojasi į jausmą, dažnai net stipresnį, nei būta paties išgyvenimo. Beveik visi Sakamoto kūriniai pasižymi nostalgijos efektu – gal tai iš dalies lėmė jų populiarumą ir šlovę.

„Atsipūsti reikėtų, gal persistengiau“, – viena iš kelių frazių, kurią trumpos pertraukos tarp kūrinių metu ištaria Sakamoto. Subtiliai nufilmuotuose kadruose – kompozitoriaus profilis, veido išraiškos ir rankos. Nespalvota juosta atkartoja juodų ir baltų fortepijono klavišų gamą, vaizde – nieko nereikalingo, scenografija apsiriboja tik tuo, kas svarbiausia: instrumentu ir jo apšvietimu. Simboliškai filmo draminę liniją išbaigia šviesa: pradžioje natūrali – ryto ir dienos, ilgainiui susitraukianti iki vieno šviesos šaltinio – sceninio prožektoriaus, kol galų gale fortepijono klavišai lieka groti vieni.

Ryuichi Sakamoto mirė prieš metus, 2023 m. kovo 28 d., pralaimėjęs kovą su vėžiu.

Kadras iš filmo „Visi mes svetimi“

Pasak psichoanalitiko Manuelio Blanco, nostalgija dar gali būti vadinama atminties skausmu. Iš dalies apie tai režisieriaus Andrew Haigho filmas „Visi mes svetimi“. Būtent nuo to skausmo kenčia pagrindinis filmo veikėjas scenaristas Adamas (akt. Andrew Scott), savo rašomame tekste grįždamas į vaikystės namus, pas dar jaunus tėvus, jam vaikui esant žuvusius autoavarijoje. Filme realybės ir Adamo vizijų linijos susipina, o vėliau ir uždengia viena kitą. Vis dėlto tai netrukdo sekti aiškiai struktūrizuoto siužeto, kuriame režisierius apgalvoja kiekvieną smulkmeną, nes raktas, kad vis dėlto esame kviečiami ne į realų, o į išgalvotą pasaulį, duodamas jau filmo pradžioje; viename iš Londono dangoraižių gyvena tik du žmonės, iš kurių galbūt tik vienas – tikras, o kitas – Haris – lyg tas vaikystės „nematomas draugas“, simbolizuojantis besąlygiškos meilės troškimą – tokios, kokią gauname tik iš tėvų. Iš pradžių istorija norisi tikėti tokia, kokia ji rodoma ekrane: du vieniši žmonės užmezga santykį ir atranda vienas kitame ilgai ieškotą trūkstamą dalį. Galiausiai pradedi suprasti, kad esi Adamo norimame susikurti pasaulyje, kuris vaizduojamas jo rašomame scenarijuje, bet tai nieko nekeičia – filmas dovanoja susitapatinimo pojūtį. Iš Adamo tėvo lūpų nuskambėjusi frazė „Rašytojas mažiausiai žino apie gyvenimą“ – tarsi dar vienas pretekstas gyventi ne realiame, o aprašomame pasaulyje, kuriame ilgainiui tamsos ir šešėlių daugėja. Kažkuriuo filmo metu nuojauta, kad veikėjams nebenutiks nieko gero, sukelia patį tikriausią egzistencinį siaubą – turbūt tai ir yra gero filmo bruožas.

Kadras iš filmo „Visi mes svetimi“

Filmas kurtas pagal Taichi Yamados romaną „Svetimi“ (1987), todėl buvo įdomu jį palyginti su japonų režisieriaus Nobuhiko Obayashi 1988 m. filmu pagal tą patį romaną – „Vasara su vaiduokliais“ (The Discarnates). Obayashi interpretacija nuosaikesnė, veiksmas vyksta Tokijuje, kur į tokiame pačiame vaiduokliškame biurų pastate gyvenančio, neseniai išsiskyrusio rašytojo duris vieną vakarą pasibeldžia nepažįstama moteris. Haighas pateikia žiūrovams savąją LGBTQ interpretaciją, todėl Adamo jausena, vienišumas, troškimas sulaukti žuvusių tėvų palaikymo dėl savo tapatybės man vietomis susisieja su Olivios Laing eseistiniame romane „Vienišas miestas“ aprašoma homoseksualius kūrėjus ir menininkus smelkiančia egzistencine vienatve ir artumo paieškomis.

„Visi mes svetimi“ palieka žiūrovui daug klausimų, iš kurių „kas tikra, kas išgalvota“ – tikrai nėra svarbiausias.

Pasibaigus „Kino pavasariui“, leisgyviai žiūrovai ima galvoti apie tendencijas praėjusių metų kine. Gyvūnų teisės vis dar nenukonkuravo žmogaus teisių, korėjiečių kinas – rumunų, o kino trashu, panašiai kaip anksčiau Džordanos Butkutės dainomis, kažkodėl žavisi jaunieji inteligentai. Net mačiau frazę vienoje knygos recenzijoje – „intelektualus trashas“! Bet ar jis tikrai būna intelektualus?.. Bent jau pirminis sumanymas buvo atvirkštinis, bet tikriausiai galiojo tik kelias kadencijas.

Džiaugiuosi, kad festivalis parodė ir „nežiūroviško“ kino, t. y. filmų, kurių neperpirks televizijos. Pavyzdžiui, „Akmens salą“ (rež. Mark Jenkin, Jungtinė Karalystė, 2022), keistuolišką siaubo filmą, kurio veiksmas vyksta 1973-iaisiais (gana sėkmingai imituojamas senos juostos koloritas). Apie tuos metus prisimenu tik tiek, kad JAV pasitraukia iš Vietnamo, bet režisierius akcentuoja ką kita: atšiauri gamta, atskirtis, sugedusi technika, šmėklų žvilgsnis tiesiai į tave, gėlių anomalija – tai žmones gąsdina. Siaubo žanras turi būti ir šiek tiek juokingas. Nuobodoką „Amerikoje dabar naktis“ (rež. Ana Vaz, Italija, Prancūzija, Brazilija, 2022) žiūrėjau tik dėl pelėdų – iš išraiškų jos tokios žmogiškos. Įdomu, kad viduramžiais laikytos kvailumo simboliu, o vėliau radikaliai kitu – mokslo. Bet ant moksleivių uniformų jų logotipai negražūs, nors apskritai tai juk labai gražus paukštis. Kiek svetimas liko ir „Lokių čia nėra“ (rež. Jafar Panahi, Iranas, 2022), bet išsinešiau frazę „ar lokiai nukando jums liežuvius?“. Vaizduojama vyriškoji Irano bendruomenė, visi gurkšnoja tik arbatą, visą gyvenimą blaivūs; gal dėl to mentaliteto keistenybės. Visas kaimas sprendžia, ką kas turi daryti ir kam su kuo tuoktis.

Labai patiko dvi lietuvių vaidybinės premjeros – „Devintas žingsnis“ (rež. Irma Pužauskaitė, Lietuva, 2022) ir

„Devintas žingsnis“

„Per arti“ (rež. Austėja Urbaitė, Lietuva, 2022). „Devintas žingsnis“ viršijo lūkesčius – apie sveikstantį alkoholiką įmanoma kalbėti nedvasingai ir su ironija (puikus Eglės Vertelytės scenarijus), o Valentinas Novopolskis tikrai įsijautė į metusio gerti pašlemėko vaidmenį. Nemėgstu „virkdančių“ filmų, bet ašarą braukiau net du kartus – gal dėl to, kad tema asmeniška. Svarbiausia, ką režisierė parodo, yra alkoholikų vaikų drama – jais nesunkiai manipuliuoja bendraamžiai, jie savaip „pripratę“ būti skaudinami, o vienintelė jiems žinoma „nusiskausminimo“ schema, deja, labai dažnai irgi yra kvaišalai. Nors iš tikrųjų filmas apie atleidimą, kaip apsisprendimą nelaikyti nuoskaudų. Filmas „Per arti“ taip pat patiko, net nuteikė aršiai: niekada netarnauti tokiems buržua, kurie vaizduojami filme. Meistriškai supinti dvikalbiai veikėjų dialogai, per daug neeksploatuojant Gorgonės mito. Pagrindinė filmo mintis – visiems vaikams reikia ne disciplinos, o meilės. Nors tai tik konteksto siužetas, žiūrėdama galvojau – įdomu, kaip sekasi filme taip ir nepasirodžiusio Sebastiano, visam laikui nutraukusio santykius su despote motina, atžaloms. Juk neįmanoma, kad būtų išmokęs visiškai nekartoti vaikystėje patirtų schemų (filme visgi sužinome, kad jis turi vaikų).

„Begalybė“

Nieko gero nesitikėjau iš „Begalybės“ (rež. Emanuele Crialese, Italija, 2022), o visgi susižiūrėjo smagiai – ne translytis paauglys vaizduojamas kaip auka, bet nuo veidrodžio negalinti atsiplėšti motina (kai vaidina tokio masto žvaigždė kaip Penélopė Cruz, nusiteikiu nesitikėti nieko labai gero: tiesiog per stambi asmenybė; kartais suklystu). Nors yra tobulai graži, matyt, veidrodyje ieško netobulumų. Filmo stilistika, beje, irgi remiasi idealiu estetizmu. Niekšo vaidmuo kliūva vyrui, bet į psichiatrijos ligoninę guldoma žmona – tai taip tipiška, net ir mūsų laikais (filme vaizduojamas šeimos gyvenimas aštuntojo dešimtmečio Romoje). Pozityviai nuteikia pagrindinio veikėjo (akt. Luana Giuliani) brendimo grožis ir ryžtas. „Duona ir druska“ (rež. Damian Kocur, Lenkija, 2022) privertė patikėti, kad virtuoziškam Chopino atlikimui netrukdo draugystė su galvažudžiais ir smurto tolerancija. Nors man dar įdomiau, kokiu būdu broliai pianistai nuo vaikystės išliko draugai su provincijos marozais (tai neįmanoma, meninis ugdymas atskiria iškart). Nenustebčiau sužinojusi, kad toks pats smurtas prieš tamsesnio gymio imigrantus vyksta ir mūsų regione.

„Rašytoja, jos filmas ir laimingi sutapimai“

Kine galima kalbėti banalia kalba – galvojau, žiūrėdama „Rašytoją, jos filmą ir laimingus sutapimus“ (rež. Hong Sang-soo, Pietų Korėja, 2022); svarbu, kad būtų ne visai įprastas rakursas. Ryžių vyno iš jogurto butelio gal net nesu ragavusi, tačiau kasdieninio korėjiečių elgesio ceremoningumas mūsų kultūroje veikiausiai sukeltų agresiją. „Laišką Ukrainai“ (rež. Lietuvos kino bendruomenė, Lietuva, 2023) vertėtų rodyti nacionalinių švenčių metu: jis ne tiek apie ukrainiečius, kiek apie mus – stiprią pilietinę visuomenę. Iš tų, kurie neprašyti virkdo, ir paskui ant jų pyksti dėl manipuliacijų žiūrovų emocijomis. „Totemas“ (rež. Lila Avilés, Meksika, Danija, Prancūzija, 2023) mielas dėl meksikietiškos beprotybės, blogąsias dvasias iš namų išvarinėjančios šamanės. Dokumentinis „Tiek grožio, tiek skausmo“ (rež. Laura Poitras, Jungtinės Valstijos, 2022) galėtų steigti naują terminą – išpažintinė fotografija. Racionalus menininkės aktyvistės portretas; tokių kūrybingų protestų prieš Visvaldą Matijošaitį mes nesugalvojame, bet jis ir nėra meno mecenatas. 

„Tiek grožio, tiek skausmo“

Ir paskutinis, kurį mačiau, buvo iš vidurnakčio seanso – „Moteriškos bėdos“ (rež. John Waters, Jungtinės Valstijos, 1974) – beje, jis minimas filme „Tiek grožio, tiek skausmo“. Kino trashas, kurio veikėjai elgiasi psichopatiškai, bet visiems juokinga. Kvyriški Divine įvaizdžiai šiandien vėl ant bangos. Iki nusikaltimo psichopatus visi myli, paskui jais baisisi, ir tai tarsi turėtų parodyti visuomenės veidmainiškumą, bet moralo nėra. Suprantu, tik atsisakau juoktis ir garbinti.

Filme kalbama nedaug, dialogai taupūs, veikėjų kalba – kartais poetizuota, bet be patetikos. Pavyzdžiui, augalams laikyti skirto šaldytuvo pardavėja sako, kad jame sustoja laikas.

„Memoria“

Džesikos girdimas į smūgį panašus garsas tarsi atveria jai įėjimą į portalus, nepažintus ir bauginančius šiuolaikinę vakarietę. Pirmas impulsas – rasti tariamos ligos priežastį („galbūt aš išprotėjau“) ir nuslopinti medikamentais. „Vaistai trukdys pajausti pasaulio grožį“, – sako sena bogotietė gydytoja, labiau panėšėjanti į būrėją ar aiškiaregę.

Filmo sapniškumas gali kiek varginti aiškaus, dinamiško siužeto mėgėjus, jame daug prasminių kodų, bet kruopščiai aiškintis kiekvieną jų, manau, būtų klaida. Filmo magija veikia ir nesudėliota į lentynas.

Šiuo metu vis populiarėjantis formatas – filmai iš keleto istorijų, kurių siužetai, kad ir skirtingi, turi bendrą jungiamąją giją. Nepaprastai estetiškas japonų režisieriaus Ryûsukės Hamaguchi filmas „Likimas ir fantazijos“ sudarytas iš trijų istorijų, kurias, anot filmo aprašo, jungia bendra santykių ir meilės tema ir veikėjus ištinkantys sutapimai. Sakyčiau, jungia ir istorijų pateikimo būdas – per pačių veikėjų pasakojimus. Kiekviena papasakota istorija pateikia paveikslą, kas įvyko ir kas galėjo įvykti. Net jei „čia ir dabar“ nevyksta nieko, lieki suintriguotas, tarsi pats įtrauktas į kūrimo procesą. Pirmoje istorijoje žiūrovui padeda pats režisierius – pasiūlydamas net dvi galimas filmo pabaigas. Antroje – duodama užuomina. Trečia dviejų stoty apsipažinusių ir viena kitą moksladraugėmis palaikiusių moterų istorija – labiausiai užbaigta, bet ir ji suponuoja tęstinumą.

Filmo fantazijų aspektas tarsi paliekamas pačiam žiūrovui. O šis ne tik nenukenčia, bet ir išlošia.

„Likimas ir fantazijos“

„Neramieji“ – filmas apie kenčiančio nuo bipolinio sutrikimo dailininko šeimą. Filmai apie psichikos ligas visada sukelia dvilypius jausmus: iš vienos pusės supranti, kad tokių filmų reikia, iš kitos – negali atsikratyti pojūčio, kad tai jau daug kartų matyta. Vis dėlto filmo režisierius Joachimas Lafosse’as kreipia kamerą nuo psichikos sutrikimą turinčio Damjeno į Leilą – jo žmoną, kurios psichinė būklė irgi pradeda pavojingai svyruoti. Kopriklausomybė ir liga stumdomos kaip šachmatų figūros ir vienu metu ima atrodyti, kad Leila su Damjenu apsikeitė vietomis. Galbūt tokia rokiruotė buvo sąmoningas režisieriaus sprendimas – kad parodytų kopriklausomybę išgyvenančio žmogaus dramą.

„Neramieji“

„Atlantida“ – vienas iš tamsiausių, bet gražiausių matytų „Kino pavasario“ filmų. Tik grožis prieštaringas – filme rodomi Venecijos paribiai ir dykinėjantis jaunimas, savo katerius varinėjantis pelkėjančios lagūnos venomis ir prekiaujantis narkotikais. Gyvenimo tikslas – kuo galingesnis variklis, pakelsiantis tavo vertę. Net vagystė pateisinama – Danielė vagia norėdamas būti greičiausias. „Neskubėk ir būsi miręs“, – sako.

Kai turi gerą variklį, gali įplaukti į Venecijos kanalus. Kadrai, kai būrys skustų paribių chuliganų visu greičiu plaukia kanalais, iš kolonėlių leisdami kiekvienas savo muziką, pro abejingai dunksančius Venecijos architektūros perlus, – vieni įspūdingiausių. Mirštančio miesto kraujas sugedęs, šonu paverstos kameros fiksuojamos tiltų arkos, atsispindinčios vandeny, atrodo kaip ertmės – venos, kuriomis jis cirkuliuoja. Jokio spindesio, grožio, manekenių. Venecija rodoma netiesiogiai, bet tai irgi ji.

„Atlantida“

Pavasariais apninka godulys – reikia apsivartoti filmų, jei jau festivalis. Vartoti ligi nusilpimo – gerų juk atvežama tik du kartus per metus. Po to jau visas gyvenimas virsta festivaliu – kasmet tampu tolerantiškesnė kino komercijai, verslo ir žmonių pozoms „Vingio“ erdvėse, didžiai reikšmingoms diletantų rekomendacijoms.

Gerai išreklamuotas „Moters malonumas“ (rež. Barbara Miller, Šveicarija, Vokietija, Indija, Japonija, Jungtinės Valstijos, Jungtinė Karalystė, 2018) nuvylė – jeigu būtų pastatytas prieš dvidešimt metų, gal ir būčiau sužinojusi iš jo ką nors naujo, dabar gi nieko. Tačiau, atrodo, į kino seansą susirinkusioms damutėms, sprendžiant iš aikčiojimų, kai kurie faktai buvo naujiena – gal ir iš tikrųjų pirmąkart išgirdo?.. Nors filmas primityviai antireliginis, įdomiausia jame buvo vokietės vienuolės istorija (paradoksalu, apie moterų apipjaustymus Somalyje ir naujagimes Indijoje seniai žinoma, o apie vietinių vienuolių prievartavimus bažnyčioje – nelabai, nes informacijos apie tai ne per daugiausia). Žiūrėdama mąsčiau, kad visi žmonės dabar nori būti kažkokie specialūs – tai reiškiasi įprastų arba nelabai tapatybių prisiėmimu (menininkai, aktyvistai, LGBT, krikščionys, veganai, abstinentai ar bent jau gerti metę alkoholikai – priklausyti tam tikroms socialinėms grupėms ir per tai suvokti save). Specialumą įgyjame tada, kai susikuriame aiškiai apibrėžtą tapatybę. Monastinis gyvenimo būdas sudėtingesnis – specialumo (nors jis ir egzistuoja) tenka visiškai atsisakyti, ligi visiško tapatybės praradimo. O psalmėse, beje, skelbiama priešingai – apie autentiškumą: „Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse“ (Ps 139, 15). Filmą „Kleras“ (rež. Wojciech Smarzowski, Lenkija, 2018) taip pat statė ateistas ir tai, kaip čia pasakius, labai jaučiasi. Ateistai linkę neskoningai karikatūrizuoti visus su religija susijusius dalykus. „Nesisaugojai?“ – klausia kunigas pastojusios sugyventinės, o ji atsako: „Religija neleidžia“, – čia turėjo būti bajeris, bet jis juokingas nebent ateistui, visiems kitiems trenkia vulgaria beskonybe. Visgi, net jei priimtume tą istoriją už tikrovę, kunigų, kaip luomo, vis vien gaila – mūsų kraštuose jie priversti ūkininkauti, iš jų tikimasi kažkokių statybų, mirštančių parapijų išlaikymo ir pan. Užsiimti vien dvasiniais reikalais būtų didi prabanga. Žiūrėdama ėmiau kelti klausimus: ar mes, pasauliečiai, kuo nors už tuos kunigus geresni? Ar vieni kitiems nuo mokyklos laikų nelipome per galvas? Nedarėme smulkių, o po to – ir stambesnių kompromisų? Nesukčiavome įvairiuose reikaluose, taip pat ir santykiuose? Ar visi ligi vieno stropiai laikėmės ištikimybės? Jeigu ne – ko švaistomės akmenimis?

Žiūrėjau dar du lenkų filmus: „Iki dugno“ (rež. Kinga Dębska, Lenkija, 2018) ir „Eteris“ (rež. Krzysztof Zanussi, Lenkija, Ukraina, Vengrija, Lietuva, Italija, 2018); pastarasis labai patiko, nors pagrindinio veikėjo mediko mokslininko charakteris („Prėskas gyvenimas ne man“), kaip tais laikais, pasirodė kiek per ciniškas, daktarhausiškas. „Iki dugno“ – gana paprastas auklėjamasis filmas, mums aktualus tuo, kad kaimyninis, vadinasi, artimo mentaliteto: apie moterų alkoholizmą. Visų trijų geriančių moterų gyvenimai pasižymi aukšta materialine gerove, tuo turbūt norint pabrėžti, kad alkoholizmas – ne vien socialinio paribio problema. Subtiliai aktualizuoti abortai Lenkijoje. „Katalikiška šeima?“ – klausia psichologė jaunos moters, kuri po išprievartavimo negali pasidaryti aborto. Nors veikiau tai kabinimasis už šiaudo, viltis, kad gimdymas taps kliūtimi priklausomybei reikštis.

Užtat rumunų kinas padaromas beveik iš kirvio. Filmo „Begalinis futbolas“ (rež. Corneliu Porumboiu, Rumunija, 2018) pagrindinis veikėjas tiki, kad, įvedus konkrečias moralinio elgesio taisykles, žmonijai palengvėtų. Bet jos jau seniai įvestos! Pvz., Dekalogas. Savo „atradimais“ žmogus tiki taip nuoširdžiai, kad negirdi, ką jam sako kiti. O gal kiti nedrįsta aiškiai pasakyti, kad tai šlamštas? Begalinis futbolas vyksta šalyje, kur popieriai stumdomi iš vieno kabineto į kitą. Kičinė sovietinės laidos „Gyvūnijos pasaulis“ užsklanda ir muzika veikia lyg absurdo kvintesencija, kaip ir tas futbolo taisyklių tobulinimas. „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ (rež. Radu Jude, Rumunija, Čekija, Prancūzija, Bulgarija, Vokietija, 2018) – vienas svarbiausių festivalio filmų. Jame – ne vien Rumunija, bet ir visa Rytų Europa. Nors pagrindinė tema – fašizmas (Rumunijoje suvokiamas kaip mažesnis blogis už socializmą), antisemitizmas, ksenofobija, filme įspūdį daro jaunos režisierės užsidegimas, atsidėjimas darbui (spėju, filmo autorius ten vaizduoja save). Iškart po jo buvo rodomas to paties režisieriaus trumpas dokas, kaip buvo įvykdyta mirties bausmė generolui Ionui Antonescu: „Dvi maršalo egzekucijos“ (rež. Radu Jude, Rumunija, 2018). Tiesiog sujungti dokumentiniai to įvykio kadrai ir ištrauka iš režisieriaus Sergiu Nicolaescu 1994 m. sukurto biografinio filmo. Po tokio šlykštaus (ir pamokančio) reginio jau nieko nebesinorėjo.

Priklausomybės nuo narkotikų tema nagrinėjama didaktiškame filme „Gražus sūnus“ (rež. Felix Van Groeningen, Jungtinės Valstijos, 2018) – Amerikoje narkotikų krizė, gąsdinančiai daug žmonių miršta nuo perdozavimo, todėl auklėjamasis žanras gal ir ne pro šalį. Pasaulyje, kuriame bendruomeniniai santykiai iškreipti (gana svarbus faktorius – beviltiškai įklimpusio pagrindinio veikėjo neaugino jo motina), dvasinio gyvenimo supratimą taikliai nusako atsitiktinė narkomanė: „Jie visi ten šneka tuos šūdus apie Dievą“ (turima galvoje reabilitacija, sveikimo programos). Filmas suprantamas kiekvienam, banaliai daiktiškas, iliustratyvus, o, pvz., „Begalinis futbolas“ arba „Tarp dviejų vandenų“ – ne, jie ir sunkiai ištveriami, ir gluminantys. „Tarp dviejų vandenų“ (rež. Isaki Lacuesta, Ispanija, 2018) vaizduoja romus Ispanijoje – pasakojimas įdomus, bet man jau per daug to skurdo, ypač kai savas lipa per kraštus. Filmo „Angelas“ (rež. Luis Ortega, Argentina, Ispanija, 2018) pagrindinis veikėjas psichopatas nejaučia jokio sąžinės graužimo, kaltės, skina kelią tik savo interesams, kol jie tampa būtinybe išgyventi. Tiesą sakant, tema apie psichopatus jau įkyrėjusi – nežinau, kas gali tuo dar mėgautis po Hanekės filmų. Nebent norėta dar kartą priminti, kaip grožis gali derėti su mirtimi. Pavyzdingas estetizmas, persunktas homoerotika, – kaipgi Thanatos be Eros. Visai kitokia antiestetika – rusų filme „Žmogus, kuris visus nustebino“ (rež. Natalja Merkulova, Aleksej Čiupov, Rusijos Federacija, Estija, Prancūzija, 2018). Čia nėra ko pagražinti, nes reikia dorotis su pačia mirtimi, užklupusia iš niekur nieko. Transseksualumas tėra šalutinė tema, rizikuojanti pritempti ligi didaktikos, bet režisieriai susitvarko labai gerai: irgi vienas labiausiai nusisekusių festivalio „grobių“.

Filmo „Magiškos naktys“ kadras

Iš 2008 m. „Kino pavasario“ geriausiai atsimenu „Tylią šviesą“. To paties režisieriaus „Mūsų laikas“ (rež. Carlos Reygadas, Meksika, Prancūzija, Vokietija, Danija, Švedija, 2018) – panašiai gražus, įsimenantis. Meilė, neištikimybė – banalios temos, bet filmas tiek daug naujo pasako apie mane ir pasaulį. Nesupaprastinta kino kalba, gražios sekso scenos. Naminiai gyvuliai (turbūt turintys simbolizuoti ir aistros gyvūniškumą, ir sutramdomumą) versus jaukūs interjerai ir – nykstantis žanras – laiškai (žmogų nuo gamtos atskiria kultūra). „Magiškos naktys“ (rež. Paolo Virzì, Italija, 2018) – dekadentiškoji Italija, kontrastingi jaunų „talentų“ charakteriai (naivus pirmūnas, depresyvi narcizė, sangviniškas palaidūnas). Dar veikia savasties neturinti prodiuserio meilužė, panaši į Britney Spears. Prieš juos – kino legendos, sakančios įžeidimus visiems į akis. Tie visi už įžeidimus palaižūniškai lankstosi ir dėkoja. Kino pramonėje visuomet egzistuoja žaidimas galia. Man patiko kaip komedija – nusikaltimą nagrinėjantis policininkas išaiškina užsisapnavusiems rašeivoms detektyvo sąrangą ir prasmę. „Aš nenoriu miego“ (rež. Claire Denis, Prancūzija, Vokietija, Šveicarija, 1994) įdomus tiek, kiek susijęs su lietuviškais motyvais – veikėja į Paryžių atvyksta iš Vilniaus. Titruose dėkojama Šarūnui Bartui (turbūt už pagrindinės veikėjos pavardę – Daiga Bartas). Savaip prislėgė „Žemė po mano kojomis“ (rež. Marie Kreutzer, Austrija, 2018), kuriame šizofrenija šeimoje išryškinama kaip stigma net tokioje, rodos, progresyvioje šalyje kaip Austrija. Nors serga ne karjerą versle sėkmingai daranti pagrindinė veikėja, o jos sesuo, faktą sužinojusi vadovė ir partnerė (!) ima tikrinti, nepasitikėti ir t. t. Nors moterų partnerystė vaizduojama kaip natūralus dalykas, apdairiai slepiama sesers diagnozė verčia pagalvoti, kas šiandien labiausiai standartizuoja pasirinkimus.

Pirmojo pasaulio problemas sprendžia ir filmo „Neliesk manęs“ (rež. Adina Pintilie, Rumunija, Vokietija, Čekija, Bulgarija, Prancūzija, 2018) veikėjai. Nuvylė – banalu, idėjos daug kartų girdėtos (pvz., Elizabeth Behnke fenomenologijos teorijoje). Tradicinėse bendruomenėse (pvz., Afrikoje, Okeanijoje) tokių problemų neiškyla – kūnas suvokiamas kaip savasties dalis, o ne kaip kažkas svetimo. Tos bendruomeninės praktikos – kaukės, šokiai, ritualai – gal net įdomesnės už psichologistinius vakariečių formuluojamus klausimus ir atradimus. Todėl filme „Raudonas falas“ (rež. Tashi Gyeltshen, Butanas, Nepalas, Vokietija, 2018) paauglės kova su patriarchalizmu daug gražesnė, o dialogai, nors vakariečio ausiai ir itin naivūs, pasako daugiau (pvz., ginčas dėl kilmės – perimti karta iš kartos perduodamą skerdiko profesiją ne ką gėdingiau, negu dirbti ritualų atlikėju). „Balčiausi yra pelenai“ (rež. Jia Zhangke, Kinija, Prancūzija, Japonija, 2018) pamatai, kokia nepretenzinga yra Azija, ten viskas taip paprasta. Herojė mėgsta bravūrą, per tai be kaltės tampa „nusikaltėle“. Įdomiausia – jos apsukrūs, ryžtingi bandymai kabintis į gyvenimą išėjus iš kalėjimo. Iš kažkada mylėto vyro nebus jokios naudos, teks viską įveikti pačiai. Kažkuo panašus ir „Jei Bylo gatvė prabiltų“ (rež. Barry Jenkins, Jungtinės Valstijos, 2018): to paties režisieriaus „Mėnesieną“ matėme užpernai. Rasizmas, juodaodžių segregacija, religinis fanatizmas (įtariu, sutirštintas) – sunkios temos, bet kadrai estetizuoti ligi kolorito poetikos. „Baltaodis yra pats velnias“, – ištaria vienas veikėjas. Ką gi, teisinga, nes tą patį kolonizatoriai sakė apie juodaodžius filme „Andželo istorija“ (rež. Markus Schleinzer, Austrija, Liuksemburgas, 2018), kuriame itin subtili muzikinė dalis, o pats filmas kalba apie Europos ir Afrikos kontrastą bei Vakarų civilizacijos krizę.

Kaip ir kiekvienais metais, „Kino pavasario“ savanoriai spraudė į rankas apklausos lapus. Anketoje buvo žeminantis klausimas, ar einu į filmus atsižvelgdama į „įžymių žmonių“ nuomonę. Įrašiau nulį, bet nežinau, kaip verslui įrodyti, kad neįžymių žmonių nuomonė man daug svarbesnė. Dar buvo klausimų apie rėmėjus – kiekvienais metais to paties klausia. Atsakysiu: pernai, kvailelė, pildžiau kažkokius loterijos popierėlius, buvo galima laimėti kelionę ar pan. (šiemet irgi egzistuoja toks projektas). Kelionės, suprantama, nelaimėjau, bet vasarą paskambino labai naivus (jaunesnis už mane) agentas iš KP rėmėjų firmos. Ėmė primygtinai siūlyti 2 nemokamus bilietus į kiną – esą aš juos laimėjau toje loterijoje. Tačiau turinti būtinai prisistatyti į jų biurą. Supratau, kad kvepia rinkodara, – sakau, ačiū, nereikia, neturiu laiko, vasarą nieko gero nerodo; jūsų paslaugų tikrai neužsisakysiu. Primygtinai reikalavo bilietus atsiimti, tikrai nevers užsisakyti papildomų paslaugų. Iš to kvailo mandagumo nuėjau – kvotė gana asmeniškais klausimais: darbas, būstas, pajamos, vaikai. Neatviravau, paslaugų atsisakiau, sakiau, neaktualu, neturėkit vilčių, kad tapsiu jūsų kliente. Gailėjausi, kad gaištu laiką, ir agentui kartojau, kad gaišta laiką, nors iš anksto žinojau, kad taip bus. Po to dar kelis kartus skambino. Paskutinis skambutis buvo išraiškingiausias: „Kai kas nors baisaus nutiks jūsų vaikui, žinosit, ką praradot.“ Atvejį viešinu pedagoginiais sumetimais. Po to esu galvojusi, kad žmonės versle nėra indoktrinuoti, jie tik privalo eksponuoti lojalumą (klientas gali būti ir aptarnavimo standartų tikrintojas), bet viena psichologė mane įtikino, kad ne – tai nuoširdu. Tokie darbuotojai nuoširdžiai tiki, kad bruka tau auksinę paslaugą, o tu, vargšė, atsisakai tokio gėrio.

„Kino pavasaris“ yra verslas ir jis sukasi kaip reikiant.

Kovo 21 d. prasidėjęs 24-asis festivalis „Kino pavasaris“ skelbia, kad alternatyvų ieškantys kino žiūrovai šiemet trauks į slėpiningai skambančią kino teatro „Vingis“ 9 salę. Kas tai, kokie keliai veda į ją, ko verta tikėtis – apie tai kalbamės su viena iš festivalio programos sudarytojų Aiste Račaityte. Pokalbio metu pašnekovė žada, kad nors salės repertuaras yra sunkiai įspraudžiamas į aiškius apibrėžimus, ji festivalio metu taps antraisiais namais išskirtinio kino gerbėjams.

Silvija Butkutė 

– 9 salė skamba kaip „Paslapčių kambarys“. Kas slypi už jos durų?

– Seniai turėjome svajonę rengdami repertuarą pabandyti salėms sukurti išskirtinius identitetus, tarkim, didžioji salė žada, kad joje rodomi filmai yra skirti platesnei auditorijai, o 9 salėje kuravome „programą programoje“, išskirdami forma ir turiniu drąsesnius filmus. Jos turinys ir rodomų autorių vardai patys yra iškalbingi – tai ir eksperimentinio kino gerbėjams, ir retrospektyvas mėgstantiems žiūrovams skirta salė. Mūsų tikslas yra ne tik brėžti tikslingas gaires skirtingo skonio žiūrovams, bet ir kurti ypatingo charakterio erdvę, į kurią kasmet sugrįžti taps ritualu patiems išrankiausiems „Kino pavasario“ žiūrovams. Ne veltui pasirinkome „Vingio“ 9 salę – ji yra viena iš paskutinių Vilniuje ir visoje Lietuvoje, kur dar galima kiną rodyti iš juostos, o tai, mūsų manymu, yra vertybė, kurios nevalia prarasti.

– Kokie šios salės repertuaro vardai bus atpažįstami sinefilams?

– Joje bus rodoma gan išsami kino meistrės Claire Denis retrospektyva. Režisierė atstovauja naujajam ekstremizmui prancūzų kine, nuo pat kūrybos pradžios ji humanizavo paprastai marginalizuojamus žmones, taip pat nuosekliai plėtojo postkolonialistinę mintį. Jos kino kalba, kurioje daug dėmesio skiriama žmonių kūnų vaizdavimui, prisidėjo prie naujų kino teorijos sąvokų, tokių kaip taktiliškas kinas, atsiradimo. Parodysime jos naująjį mokslinės fantastikos filmą „Gyvenimas aukštybėse“ ir dar 8 kertinius jos filmus. Greta jų bus ir maža, bet ne mažiau įdomi Senegalo režisieriaus Djibriro Diopo Mambéty dviejų filmų retrospektyva, kuri leis pažvelgti į Scorsesę ir kitus garsius kino režisierius įkvėpusius filmus, net ir praėjus daugeliui metų, stebinančius tiek formos, tiek temų aktualumu. Daugelis filmų bus rodomi iš originalaus 35 mm formato, o specialiame seanse „In memoriam Jonui Mekui“ rodysime jo filmą „Kai aš judėjau pirmyn, kartkartėmis mačiau grožio blyksnius“ iš 16 mm kino juostos – patirtis, kuri pasitaiko itin retai. Tačiau, be retrospektyvų, bus ir daug gerai atpažįstamų šiuolaikinio kino vardų – tai Carlosas Reygadasas, Bruno Dumont’as, Benas Riversas, Apichatpongas Weerasethakulas, Bertrand’as Mandico, Radu Jude ir kiti, kurių naujausi filmai taip pat bus rodomi 9 salėje. Kviečiu nepraleisti ir naujojo Bi Gano, kuris jau dabar yra vienas ryškiausių Kinijos autorinio kino balsų, filmo „Ilga dienos kelionė į naktį“, kuris visavertiškai meniniams, o ne komerciniams tikslams panaudoja 3D formato teikiamas galimybes ir kviečia į kelionę po mistišką Kaili provinciją Kinijoje.

– Ar šioje salėje rodomus filmus sieja bendra tema?

– Vienijančios temos tikrai nėra, galbūt net atvirkščiai – filmai čia bus tematiškai ir formaliai nepaprastai skirtingi, tačiau būtent išskirtinumas ir sujungia juos visus į tokį ypatingą rinkinį. Čia bus rodoma dokumentika, vaidybinis ir hibridinis kinas, trumpametražiai ir ilgametražiai filmai ir netgi vienas mini serialas! Kvanktelėjęs Bruno Dumont’o „Kenkenas ir ateiviai“ beveik 4 valandoms prikaustys prie ekrane vykstančių nepaaiškinamų įvykių ir pasiūlys daugelio jau pamėgtą serialų žiūrėjimo vienu ypu metodą dideliame ekrane. Žanriniu aspektu repertuaras taip pat bus itin margas – nuo mokslinės fantastikos iki siaubo filmų, taip pat kūrimo procesą dekonstruojančio kino – kaip praėjusių metų Berlyno kino festivalio „Auksinio lokio“ laimėtojas Adinos Pintilie filmas „Neliesk manęs“, kuriame bus kalbama intymumo tema ir apimamas labai platus kūniškumo bei santykio su savo ir kito kūnu spektras, o žiūrovas ekrane seks ne tik filmo siužetą, bet ir filmo gimimo procesą, kur režisierė nebijo dalintis savo dvejonėmis ir nerimu dėl galutinio rezultato. Taigi, nors ir nėra ryškiai apčiuopiamų jungčių tarp 9 salės repertuaro filmų, juos visus sieja tam tikras noras kurti konvencinės naracijos ir nuoseklumo principų nepaisantį kiną bei laisvė eksperimentuoti ir plėsti kino kalbos rėmus. Dar vienas drąsus ir įsimintinas pavyzdys – portugalų kūrybinio dueto Gabrielio Abranteso ir Danielio Schmidto filmas „Diamantino“, kuris atsispiria nuo garsaus futbolininko ir metroseksualo Ronaldo figūros ir labai žaisminga forma kalba apie infantilumo, kičo, nacionalizmo ir genetinių eksperimentų grėsmes šiuolaikiniame pasaulyje.

– Koks trumpametražių filmų vaidmuo 9 salės repertuare?

– Vaidmuo bus labai ryškus – šioje salėje suplanuoti keli trumpametražių filmų seansai, tyrinėsiantys erdvės ir laiko sąvokas, šie seansai bus vieninteliai ir išskirtiniai, todėl kviečiame jų nepraleisti. Esame linkę eksperimentuoti ir su seanso formatu – prieš garsios prancūzų dokumentinio kino kūrėjos Yolande Zauberman filmą „M“ parodysime Godos Palekaitės trumpametražį filmą „Elinoros sapnas“. Pirmasis tyrinėja žydų ortodoksų bendruomenėje opų prievartos klausimą per iš jos ištrūkusio vyro perspektyvą, o G. Palekaitės filmas kalba apie tai bendruomenei priklausančios moters patirtis. Rodydami filmus viename seanse norime užmegzti tarp filmų dialogą ir kurti papildomas prasmes.

– Jei reikėtų išskirti kelis, Jūsų nuomone, 9 salės favoritus, kas jie?

– 9 salės atidarymui pasirinkome Jeremy Shaw „Kvantifikacijos trilogiją“. Šis trijų trumpametražių filmų rinkinys mums patiems buvo didelis atradimas. J. Shaw geriau žinomas dėl savo muzikinės karjeros (jis grojo grupėje „Circlesquare“) ir kaip labai plataus disciplinų spektro menininkas, kurio darbai eksponuojami garsiausiose pasaulio galerijose, tačiau šia trilogija jis parodė puikiai valdąs ir kino formą. Sunkiai nupasakojamoje trilogijoje pinami mokslinės fantastikos elementai, ateities spekuliacijos ir visuomenės kritika.

Tačiau man asmeniškai vienas svarbiausių yra rumunų kino meistro Radu Judės filmas „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“, kuris kalba ir Lietuvai labai svarbia tema. Filme, kurio pavadinimas yra 1941 m. citata, kuria duotas leidimas pradėti Holokaustą Rytų fronte, kalbama apie istorinės atminties svarbą ir pavojingą jos ištrynimą. Filmo herojė, šiuolaikinio teatro režisierė, ruošiasi Odesos pogromo inscenizacijai miesto aikštėje, tikėdamasi kruopščiai atkurtais įvykiais įžiebti diskusiją apie istorinę atmintį, pažadinti miestiečių istorinę sąmonę. Tačiau pribloškiantys rezultatai atskleidžia kritinę šiuolaikinės visuomenės situaciją. Įdomu ir kartu baugu galvoti, kas nutiktų, jei menininkės sumanymas būtų įgyvendintas Lietuvoje. Diskusija apie blogio banalumą šiandien vis dar yra be galo aktuali.

– Ar ši salė ir jos programa laukia tik alternatyvaus kino gerbėjų?

– Neabejoju, kad bus tokių žiūrovų, kurie 9 salėje pasijus kaip namie nuo pat pradžių – kuriems artimos eksperimentinio kino formos, provokatyvių temų, neįprastai įgyvendintas kinas ar kurie kolekcionuoja seansus, rodomus iš 35 mm ar 16 mm juostos. Bet kartu tikiuosi, kad į ją smalsumo vedami užsuks ir tokio kino nepažįstantys žiūrovai – juk nepabandęs nežinai. Esu tikra, kad salėje rodomi filmai taps netikėtu atradimu ne vienam žiūrovui.

Dar nė vienais metais nėra taip buvę, kad turėdamas akreditaciją nepatektum į kino salę. Šiemet, deja, taip atsitiko net kelis kartus. Ateini dešimt minučių ligi seanso, pamatai minią žmonių, savanoriai šūkauja: dėmesio, tie, kurie turite akreditacijas, – nėra prasmės laukti, jūs jau vis vien nepateksite, soldautas. Kitąkart jau atslenki ten prieš pusvalandį ir nervingai pratrypčioji, bet vis vien nėra jokios garantijos, kad pateksi. „Kino pavasario“ metu smegenys dirba budėjimo režimu: kaip per dvi savaites pamatyti bent 30 gerų filmų – tokių, kokių šiaip, įprastu metu, nerodo. Rodos, taip mąsto ir kiti miestelėnai, plūstelintys į „Vingį“ kaip į knygų mugę. KP tapo natūralia pavasario atėjimo proceso dalimi – tas sambrūzdis, kuriame būtinai susitinki, ko nori ir ko ne, tie raudoni kilimai, į kuriuos niekaip nebereaguoji, tarsi tai būtų pynimas iš veltinio. Kvailokos miesčioniškos kalbos (jie visada žino geriau, kaip būtų reikėję statyti filmą, be to, renkasi filmus apie save ir paskui nesutinka su režisieriaus rakursu). Kine visgi tenka žiūrėti ne savęs, o kito. Taigi, turėti nuomonę neužteks.

Vyrai

Nemėgstu kino filmų apie santykius; jei tik turiu galimybę, renkuosi tuos, kuriuose kuo mažiau manęs. Kita kultūra, socialinės problemos, kita lytis, kita mąstymo paradigma. Todėl pradėjau nuo „Zamos“ (rež. Lucrecia Martel, Argentina, Brazilija, Ispanija, Prancūzija, Nyderlandai, Meksika, Portugalija, Jungtinės Valstijos, 2017), kurioje fantazijos susipina su realybe – tai magiškojo realizmo gimimas. Filmas labai tapybiškas, originalaus kolorito, ką jau kalbėti apie scenarijų. Kur kas paprastesnis „Nužudyti Chesusą“ (rež. Laura Mora, Kolumbija, Argentina, 2017) – toks siužetas, kai moteris persekioja savo artimojo žudiką, ketindama jam atkeršyti, kine jau buvo (pvz., į galvą ateina kažkada „Scanoramoje“ rodytas „Raudonasis kelias“ (rež. Andrea Arnold, 2006). Vėliau bandžiau suskaičiuoti šio KP filmus, kuriuose nebuvo šaudoma, – nedaug tokių. Atrodo, pasaulyje tik šaudo ir šaudo. Mes gyvename dar gana komfortiškoje šalyje. Intensyviai šaudė ir „Medžioklės sezone“ (rež. Natalia Garagiola, Argentina, Prancūzija, Vokietija, Jungtinės Valstijos, Kataras, 2017) – šaudymas čia simbolizavo paauglio iniciaciją į vyrus. Man patinka filmai apie vyrus – nes tai ne aš, o iš pirmo žvilgsnio kažkokie tingūs ėdrūnai, kurie, filmui ritantis į antrą pusę, pasirodo irgi beturį jausmų. Kontrastingas tėvo paveikslas – iš pradžių jis pristatomas kaip brutalus šlykštukas, bet vėliau sukelia empatiją – kažkaip intuityviai patiniškai jis jaučia, kad fizinis darbas gydo sūnaus depresiją. Filmo pabaiga nedovanotinai saldi – juk paauglio drama sudėtingesnė, jis priverstas laviruoti tarp dviejų tėvų – patėvio ir biologinio tėvo. Testosteronu driokstelėjo ir „Nuostabi šalis“ (rež. Warwick Thornton, Australija, 2017) – australų filmas apie mums menkai pažįstamo kontinento kolonizaciją. Vizualiai itin estetiškas „Fokstrotas“ (rež. Samuel Maoz, Izraelis, Vokietija, Prancūzija, Šveicarija, 2017) nagrinėjo militaristinę psichologiją Izraelyje, o „Terapija“ (rež. Gethin Aldous, Jairus McLeary, Jungtinės Valstijos, 2017) pristatė neįprastą eksperimentą Kalifornijos kalėjime. „Terapija“ man labai patiko, ir vėl dėl vyrų vaizdavimo – kaip visiškai svetimų, man sunkiai pažinių būtybių, kurių jausmams išprovokuoti reikia kone egzorcizmo. Visgi įtikino toji grupinė terapija, lyties aspektas čia irgi buvo svarbus. Daugiausia jie kalbėjo apie savo santykį su tėvu ir visas vėliau iš to kylančias problemas. Nustebino faktas, kad filmo „120 dūžių per minutę“ (rež. Robin Campillo, Prancūzija, 2017) seanse žiūrovai krapštė prie įėjimo rėmėjų jiems įduotas popierines nosinaites ir šniurkščiojo. Filmas apie AIDS aktyvistus gėjus – gana toli nuo mums įprasto ašarojimo filmo. Laikai ir papročiai keičiasi.

Giedre, nešvaistyk pinigų

Atskiro dėmesio verta lietuviška premjera „Kvėpavimas į marmurą“ (rež. Giedrė Beinoriūtė, Lietuva, Latvija, Kroatija, 2018). Vis galvojau, kaip ją pagirti, nes nepagirs turbūt niekas. Visgi parašyti šlykščią recenziją daug lengviau, negu pastatyti filmą. Kolektyvinę sąmonę neblogai iliustruoja naivokas klausimas režisierei iš salės – kiek tai jums kainavo. Miela žiūrove, filmo kūrimas kainuoja ne pinigus, ne jėgas ir ne laiką, o kraujo. Režisierei knygų mugėje nusipirkus buvusios kurso draugės Lauros Sintijos Černiauskaitės tuo metu išėjusį romaną, autorė į jį įrašė lemtingą autografą: „Giedre, nešvaistyk pinigų.“

Kadras iš filmo „Kvėpavimas į marmurą“

Giedrė Beinoriūtė tikrai moka filmuoti vaikus, šito iš jos neatimsi. „Durna“, – sako iš globos namų paimtas Ilja, žiūrėdamas į infantiliai laimingą motiną. Vaikas teisus – moteris iš tikrųjų elgiasi kaip durna. Bet tą durnumą gali suprasti turinčios vaikų – taip būna, kai jauti atsakomybę už savo vaiko saugumą, sveikatą, gyvybę. Sintija savo romane apverčia tą santykį – jos herojė pateisina sūnaus žudiką. Pradžioje gerą įspūdį palieka kino kalba – vanduo per viršų pilasi iš dubens, nušiurusiame name esama vitražinių stiklų, pro kuriuos vaikas žvelgia į lauką. Vėliau suhipsterėjęs vyras tą poetišką aplinką pakeičia į nežmoniškai sterilią. Mėgstama kartoti, kad lietuvių kine dirbtiniai („mediniai“) dialogai, bet mano versija būtų kitokia – lietuvių vyrai tiesiog vis dar nėra išmokę reikšti savo jausmų. Gal ir neišmoks, čia jokia tragedija – tiesiog šiaurietiškas santūrumas. Moteris kaip ir neblogai juos reiškia, bet ta scena, kur ji kaukia į medžio žievę, gan juokinga. Po gimdymo apimančias psichozes parodyti būtų galima ir kitaip. Esminis nesusipratimas siužete – Ilja dar nieko baisaus nepadarė, o jau išgrūdamas atgal į globos namus. Negi tik už „Atstok“ ir kad įkando įbroliui Gailiui? Atrodo, kad globėjo reikia tai moteriai, o ne beglobiam vaikui.

Blizgesys ir santykiai

„Kino pavasaryje“ visada pasitaiko filmų, apie kuriuos, nori to ar nenori, tenka dar ir „turėti nuomonę“, – nesvarbu, kad ji niekam neįdomi, ją tiesiog „reikia turėti“ kaip KP pasą. Pvz., „Jūsų Vincentas“ (rež. Dorota Kobiela, Hugh Welchman, Lenkija, Jungtinė Karalystė, 2017) – įdomus ne vien dėl autentiškos technikos, t. y. potėpių grožio, bet ir dėl mįslingos van Gogho biografijos, savižudybės detektyvo. Vaikystėje skaičiau Henri Perruchot biografiją, dabar laukiu laiškų broliui Theodorui vertimo. Kadangi biografiją buvau kiek primiršusi, filme net aiktelėjau nuo fakto, kad brolis irgi mirė, praėjus pusmečiui po Vincento mirties, – galvojau, va, kaip savižudybė paveikia artimuosius. Bet, pasirodo, kaip vėliau paaiškėja siužete, jis sirgo trečios stadijos sifiliu. Dar reikšminga tai, kad Vincentas buvo vyriausias, bet ne pirmagimis – motina projektavo į jį mirusio pirmagimio, irgi Vincento, idealumą. Filme nuskamba citatos iš jo laiškų – apie tai, kaip pasauliui menininkas yra tuščia vieta, bet jį vis vien lydi pastanga atverti kitiems savo širdį. Pritrenkia tai, kad tas pats tebegalioja ir šiomis dienomis; tie patys menininko išgyvenimo dėsniai.

Gausių publikos simpatijų sulaukė „Kandelarija“ (rež. Jhonny Hendrix Hinestroza, Kolumbija, Vokietija, Norvegija, Argentina, Kuba, 2017) – filmas apie Kubos skurdą, meilę ir seno kūno estetiką. Tokiomis sąlygomis žmonės tampa taupūs ir kūrybingi. Man gal labiau patiko „Paveldėtojos“ (rež. Marcelo Martinessi, Paragvajus, Vokietija, Urugvajus, Norvegija, Brazilija, Prancūzija, 2018) – panašios pietietiškos dvasios, bet labiau niuansuotas, ne taip įprastai sentimentalus. Rusiškai žydiškas „Ankštumas“ (rež. Kantemir Balagov, Rusijos Federacija, 2017) pasirodė besantis beveik auklėjamasis – jame pirštu bedama į tėvų įnorį, kad jų pačių vaikai susituoktų su jais. Auklėjamasis dar tikslesne prasme buvo ir „Vadink mane savo vardu“ (rež. Luca Guadagnino, Italija, Jungtinės Valstijos, Brazilija, Prancūzija, 2017), kuris daug kam bus naudingas tuo, kad parodo, kaip tėvams reikia kalbėtis su vaikais. „Jausk tai, ką neabejotinai jauti, – sako tėvas paaugliui sūnui. – Iššvaistome savo laiką jau iš anksto „žinodami“, ką turime jausti.“ Aišku, vaizduojama aristokratų buitis ir santykiai, privilegijuotų berniukų problemos, bet kinas siekia mases (o masės užprogramuotos žavėtis blizgesiu), tad gal atlieka ir edukacinę funkciją. Kiek nuobodžiavau rytietiškame filme „Vienintelis vaikas“ (rež. Shin Dong-seok, Pietų Korėja, 2017). Vaiko netektis – viena baisiausių traumų, apie ją kalbama net keliuose KP filmuose („Vienintelis vaikas“, „Kvėpavimas į marmurą“, „Ankštumas“, „Fokstrotas“; iš dalies ir „Floridos projektas“, „Aritmija“, „Bokštas. Šviesi diena“). Du suaugusieji, sūnaus netekę tėvai, paverčia paauglį, dalyvavusį jų sūnaus nužudyme, savo įkaitu – jis tarsi turėtų būti jiems dėkingas, bet suaugusieji nemato, kaip tai atrodo iš jo perspektyvos. Gal tai jį plėšia į dvi dalis, panašiai kaip ir filme „Medžioklės sezonas“.

Nuostabaus kolorito „Floridos projektas“ (rež. Sean Baker, Jungtinės Valstijos, 2017), man rodos, buvo ne tiek apie mamos ir vaiko santykius, kiek apie nepakaltinamą socialinį personažą (liaudyje jie vadinami parazitais), apie žiogą, kuris griežia, kol ateina žiema. „Aritmijoje“ (rež. Boris Chlebnikov, Rusijos Federacija, Suomija, Vokietija, 2017) įdomiausias pasirodė alkoholizmo aspektas, kuris tarsi ir nebuvo svarbiausias. Dinamiškas, sukrečiantis – gal dėl to, kad, kaip viename interviu minėjo scenaristė, ji darė filmą apie savo santykius. Labai patiko ir „Bokštas. Šviesi diena“ (rež. Jagoda Szelc, Lenkija, 2017), gal net geriausia, ką pamačiau šiame „Kino pavasaryje“. Tai kinas, kuriame veikia ne tik savaime suprantamybė, bet ir netikėtais būdais kamera fiksuojama mistika. Filme nemažai dėmesio skiriama buržuazijos poreikiui viską kontroliuoti. Prancūziškas jausmingumas, emocinis nestabilumas (veikėja tarsi pati nežino, ko nori) dekonstruojamas filme „Izabelė ir jos vyrai“ (rež. Claire Denis, Prancūzija, 2017). Patikimiausias iš vyrų pasirodo besąs būrėjas Depardieu: žiūrėkite savęs, savo darbo – tai svarbiausia, – sako jis besiblaškančiai Izabelei. Kas iš kažkokių santykių, jei jie gyva bėda. Žmogui dera susitelkti į save, išmokti išgyventi vienam pačiam. Užtat nuotaiką pataisė „Dabar tai jau padėk man, Dievuli!“ (rež. Jean Libon, Yves Hinant, Belgija, 2017) – kaip reta gyvybingas dokas, konstruojamas temperamentingos asmenybės pagrindu.

Beveik prisiversdama ėjau į „Silvaną“ (rež. Mika Gustafson, Olivia Kastebring, Christina Tsiobanelis, Švedija, 2017) – nemėgstu filmų apie aktyvizmą; jie nuvilia, nes kur aktyvizmas, ten paprastai ir vulgarybė. Pranoko lūkesčius; Silvanos hiphopas kino filme skamba daug geriau negu „YouTube“. Dainų tekstai naivoki, bet esama psalmes primenančios poetikos („esu tinklas plėšrioms žuvims“), tik ji labai egocentriška ir skelbia didžiai abejotinus postulatus („tiesa mano pusėje“). Kita vertus, nėra ko tikėtis subtilybių iš popkultūros. Bet iš esmės – visai smagus filmas! Išraiškingas epizodas, kur kaimynė Žemaitijoje linki Silvanai pagimdyti tris sūnus. Rado ką palinkėt.

Erzacai

Kaipgi be nusivylimų. Į filmą „24 kadrai“ (rež. Abbas Kiarostami, Iranas, 2017) ėjau dėl to, kad Irano kinas, bet ištvėriau tik pusę. Tiesiog jaučiausi gaištanti laiką, kad ir ką neišmedituojamo ten pasakotų. Tas pats nerimas buvo apėmęs ir žiūrint „Įkvėpimą“ (rež. Manuel Martin Cuenca, Ispanija, 2017) – nesuvokiau, kodėl į jį brukasi tokios minios. Bijau, kad grafomanai įsikvėps nuo tokio rašymo būdo ir užtvindys redakcijas savo prozos bandymais. Ir, žinoma, „Kapitonas“ (rež. Robert Schwentke, Vokietija, Prancūzija, Lenkija, Portugalija, 2017), kurio pabaigos irgi neišlaukiau. Nedaug kas gali save kankinti realistiškais nacių represijų vaizdais.

Religinis kinas

Nemėgstu ir šito žanro, bet nuėjau. „Žanetė: Žanos d’Ark vaikystė“ (rež. Bruno Dumont, Prancūzija, 2017) – vargšai hipsteriai jo neįkirto, nes ištisai žvengė. Vaikystėje ir paauglystėje apsisprendi nuveikti ką nors svarbaus – o jeigu tai neįvyksta, tai neįvyksta. Archajiškose kultūrose tai buvo laikoma iniciacija į suaugusiųjų pasaulį. Dabar iniciacijų beveik nebūna – nei vyrams, nei moterims. Net į kariuomenę pakliūva ne visi. Tiesa, filmo formatas ne visai taip pat vaizduoja viduramžius kaip Vaitkaus spektakliai. Bet, kiek atsimenu iš „Viduramžių rudens“, žmonės toje epochoje buvo nepalyginamai emocingesni. Mes dabar juos laikytume neadekvačiais. Nors režisierius kritikuoja nacionalizmą, netyčia pasako ir kitų dalykų.

Ir lenkiškas „Veidas“ (rež. Malgorzata Szumowska, Lenkija, 2017), kurio realijos labai artimos tėvynei Lietuvai, brangesnei už sveikatą. Prie Kūčių stalo sukalbama veidmainiška malda, kad kitame žmoguje privalu matyti Kristų, o paskui laidomi šlykštūs juokeliai apie musulmonus, juodaodžius ir žydus. Vampyrai tėvai programuoja vaikams klaikius lūkesčius („Linkiu, kad atrodytum kaip žmogus, ne kaip beždžionė“, „Greičiau vesk ir turėk vaikų“), o Bažnyčia, nors rodoma ir utriruota, užsiėmusi nacionalistine didybės manija. Rodytina mokyklose – ne tiek vaikams, kiek pedagogams.