Po vienos iš vasarų Mazgeliškiuose, savo draugės Bronės Jacevičiūtės-Jėčiūtės gimtinėje, Janina Degutytė parsivežė į Vilnių katytę. Jacevičiūtė-Jėčiūtė siūlė imti sidabriškai pilką, patį gražiausią, kuris visada pirmas lipo ant kelių, bet Degutytė pasiėmė silpniausią, baugščią, juoda nosyte. Nuo tada katė, kurią kartais vadino Kleopatra, o dažniausiai tiesiog Katyte, gyveno poetės bute Antakalnyje. Buvo švari ir mokėjo tinkamai elgtis. Miegodavo galvutę įkišusi į pažastį. Taip yra pasakojusi jos šeimininkė. O bičiulės prisimena, kad katytė liko „laukinė“ ir iki gyvenimo pabaigos prisileisdavo tik vienintelę savo šeimininkę. Taip sutapo, kad katė apsigyveno pas Degutytę tuomet, kai visada silpna jos sveikata smarkiai pablogėjo. Kai būdavo labai bloga, katė – pasakojama laiškuose – „buvo prilipus dieną nakt prie šono“, atsitraukdavo tik tuomet, kai blogumas atslūgdavo.

Su katyte Kleopatra Vilniuje. 1985. Onos Pajedaitės nuotrauka

Katė pasirodo dviejuose vėlyvuosiuose Degutytės eilėraščiuose, parašytuose jau išleidus paskutinį rinkinį. Abu šie tekstai nėra skirti katei, juose kalbama apie gyvenimą, apie egzistencines jo situacijas, o katė tarsi pati įsiterpia į tekstą, kalbančiajai to iš anksto lyg nenumatant. Abu tekstai neatsiejami nuo gyvenimo pabaigos patirčių, sekinančios ligos, vis labiau apimančio negalėjimo jausmo, vidinės vienatvės, mirties artumo.

Nakties monologas eilėraščiui

           Kokie baisūs ilgi ir juodi mėnesiai

           aklos ir kurčios tuštumos –

           be tavęs, eilėrašti.

           Viskas atimta,

           kad būtum tu.

           Netektys įaugo į sielą

           tarsi medžiai –

           juodas lapkričio sodas

           pilnas šiurpios vienatvės –

           tai aš

           tai aš, kuri nematoma

           ta, kuri susigūžus lovoj –

           šalia auksinė erškėtuogių arbata,

           kelios tabletės, naktis ir katė

           savo juodom veidrodinėm akim

           pažvelgus laižo ant rankos

           užtiškusią ašarą…

           _ _ _ _ _ 

           Niekas nežino,

           kas tu man esi.

1985.II.12–13 naktį*

Tai eilėraštis apie sunkumą, išgyvenamą negalint rašyti. Apie tai ir to paties laiko laiške: „[T]ruputį stipriau jaučiuos, jau nesidaro taip staiga silpna, [...] tas nerašymas – kaip baisiausias kalnas ant pečių. Kaip sunku – šito nerašiusiam neįmanoma suprasti… Kaip balerinai sulaužyti kojas“ (1985.I.21). Tai fiziškai juntamas paties negalėjimo – šokti ar rašyti – skausmas. Skauda tuštumą, kurioje galėtų būti tai, kas buvo, bet nebėra.

„Nakties monologas…“ turi tartum smėlio laikrodžio formą: pirmos devynios eilutės subėga į susiaurėjimą – dviejų žodžių eilutę „tai aš“ – ir perėjusios šį susiaurėjimą kaip tam tikrą susitapatinimą su savimi subėga į apatinės „smėlio laikrodžio“ dalies devynias eilutes. Taip nuo vidinės tuštumos, ją priimant kaip save, pereinama į išorinę situaciją. Pirmoji akistata su esama padėtimi yra sunki: suvokdama save, susigūžusią lovoje, akimoju nutolsta nuo savęs. Su kiekviena eilute besikeičiantis įvardijimas (nuo pirmojo iki trečiojo gramatinio asmens) „tai aš / tai aš, kuri [...] / ta, kuri [...]“ rodo vis didėjantį atstumą. Įtampa kiek atslūgsta, kai tolesnėse eilutėse imama vardyti šalia esančius dalykus – erškėtuogių arbatą, tabletes, naktį ir… katę, kuri patraukia kalbančiosios dėmesį. Taip eilėraštį apie eilėraštį netikėtai perima katė – jos ir kalbančiosios santykis. Katė negali pakeisti šitos gyvenimo situacijos, tačiau joje gali būti kartu su kalbančiąja: eilėraštis jai neprieinamas, arbata ir tabletės lieka šalia, o katė žiūri į ją ir liečia, dalydamasi savo kūno šiluma. Ji padeda išbūti ir priimti tai, kas yra. Pasirodęs gyvūnas padeda neatsitraukti nuo gyvenamo pasaulio, išlaikyti jį sau tokį, koks yra, net kai labai daug ko negali.

„Lytėjimas ir dėmesys turi savo pasekmes.“ Lytėjimu jungiamasi, jis „suteikia mūsų kūnams visa tai, ką šis ryšys duoda“. Buvimas su kitais, su kitomis rūšimis „sujaukia giminės ir rūšies kategorijas“. Taip savo knygoje „Kai rūšys susitinka“ rašo Donna J. Haraway. Degutytės eilėraštyje katė paliečia ne vien kūno paviršių, bet ir ant jo esančią ašarą, suėmusią į save skausmą, neviltį, nežinią, įvardytas pirmoje eilėraščio dalyje. Laižydama ašarą katė liečia ne vien kūno paviršių, bet ir jo skausmą bei tamsą, liečia jį tokį, koks tuo laiku yra. Katė liečia liežuviu – ji laižo. Tai lietimas, kuris perima į save visa, kas tik ant liečiamo paviršiaus yra. Lytint ir skiriant dėmesį, rašo Haraway, tampama su kitu.

Eilėraštyje pastebimas pasikeitimas būnant kartu su kate, tampant su ja, yra dvejopas. Viena vertus, keičiasi santykis su artimąja aplinka: ji priartėja, jos pavidalai išryškėja. Kita vertus, būdama su kate, keičiasi pati kalbančioji, ji tampa pati sau juntama. Katė žiūri į ją „veidrodinėmis akimis“, leidžiančiomis jose save pamatyti. Kalbančioji grįžta į save, nebeužsidarydama tamsioj vienatvėj be eilėraščio ir nebestebėdama savęs – „tos“ sergančios – iš šalies. Gyvūno žmogui suteikiama galimybė save suvokti, nuo savęs nesislėpti yra ypač svarbi ligos situacijoje, kai savęs ir gyvenimo pergalvojimas būtinas, idant nuo jo neatsiribotum.

Pasikeitus santykiui su savo padėtimi, prisiderinus prie jos, „Naktiniame monologe…“ grįžtama prie eilėraščių rašymo. Eilėraščio neatsisakoma. Bet teksto pradžioje girdimas skundas dėl negalėjimo rašyti pabaigoje (po brūkšnelių) pavirsta į intymią eilėraščio rašymo paslaptį: „Niekas nežino, / kas tu man esi.“

Mintauto Gutausko knyga „Žmogus ir gyvūnas“ vaizdžiai parodo, kad Vakarų filosofijos tradicijoje žmogiškumo esme ilgai buvo laikoma tai, kuo jis skiriasi nuo gyvūno, – kalba, protas, politiškumas, gebėjimas juoktis, verkti ir taip toliau. O gyvūnas buvo nusakomas negatyviai: kaip negalintis to, ką gali žmogus. Vėlyvieji Degutytės tekstai taip pat kalba apie žmogaus ir gyvūno skirtumą, tik žmogus čia, atvirkščiai, skiriasi tuo, ko, lyginant su gyvūnu, jis negali.

           Žmogus visada miršta vienas.

           Net kai agonija užsitęsia per ilgai –

           mėnesiais ar metais.

           Žmogus visada miršta vienas.

           Kai pašaukia jį Nebūtis,

           jis nuo visų atsiskiria

           ir eina jam vienam skirtu keliu.

           Žmogus visada miršta vienas –

           palikęs pakelėm viltis ir nuoskaudas,

           su negailestingu žinojimu kaktoj.

           Net tie, kurie atneša jam duonos

           ir kloja patalą, –

           neįstengia būti su juo.

           Žmogus, pašauktas Nebūties,

           lieka vienas –

           tik šuo ar katė

           lydi jį iki paskutinio atodūsio

           ar dar toliau.

1987.I.25**

Pasikartojančio sakinio forma kiek varijuoja, bet jo mintis nesikeičia: žmogus miršta vienas. Kiti „neįstengia būti su juo“. Čia nekalbama apie fizinę vienatvę: artimi žmonės yra šalia – „atneša duonos“, „kloja patalą“, bet, prisimenant Haraway, jie netampa su sergančiuoju  (-iąja).

Toks sunkiai sergančiojo  (-iosios) atsiskyrimas sutampa su bendromis nuostatomis: Vakarų filosofijos tradicijoje skausmas ir kančia laikomi neintersubjektyviais, nesiejančiais žmonių – atvirkščiai, juos atskiriančiais. Tačiau ar šios nuostatos nėra sukurtos ir palaikomos neperžengiant tam tikrų sociokultūrinių rėmų? Abejojimą skausmo neintersubjektyvumo absoliutumu palaikytų gydytojas Ericas J. Cassellis, ne vieną mokslo darbą paskyręs skausmo klausimui. Kito skausmas, anot jo, yra nuvokiamas, kad ir iš dalies, kai kūniškai būni šalia kito ir priimi jo skausmą kaip esantį be jokių išlygų. Nors Degutytės eilėraštyje kenčiančiojo  (-iosios) ir mirštančiojo  (-iosios) vienatvė išsakoma tvirtai, keletą kartų tą pabrėžiamai pakartojant, eilėraščio pabaigoje ji, sakyčiau, yra pralaužiama. Pašauktas Nebūties žmogus nėra visai vienas, jei su juo arba ja gali būti šuo ar katė. Gyvūnas gali peržengti ribą, atskiriančią kenčiantįjį  (-iąją) nuo kitų, ir būti kartu su juo  (ja) „iki paskutinio atodūsio / ar dar toliau“. Dar galima suklusti ties žodžiais: kitas neįstengia būti kartu. Neįstengimą galima suprasti kaip situatyvų, bet ne principinį negalėjimą. Neįstengiama ne todėl, kad tai būtų absoliučiai neįmanoma, bet nepavyksta, galbūt ir dėl sociokultūrinių gairių, nepaliaujančių veikti net tada, kai kitas žmogus yra labiausiai mylimas ir artimas.

Pripažindamas, kad mirštame po vieną, Alphonso Lingis kartu rašo apie žmogaus išgyvenamą būtinybę mirti būnant su kitu. Knygoje „Nieko bendra neturinčiųjų bendrija“ aprašydamas žmogaus merdėjimą jis parodo, jog mirti vienam gali būti itin sunku, jog išgyvenamas skausmas gali taip apimti, kad trukdytų mirti pačiam. Dėl to mirštantysis  (-ioji), rašo Lingis, „ieško, kas prisiliestų ir palydėtų“, jam  (jai) reikia paramos.

Bet jeigu sukaupi drąsą nueiti [į ligoninę pas mirštančią mamą], jau nebekyla jokių abejonių dėl to, kad privalai čia būti ir kažką pasakyti. [...] imperatyvu buvo tik tai, kad tu ką nors pasakytum, – bet ką. Kad tavo ranka ir balsas pasiektų ją ir palydėtų į niekur, kur link ji jau nešama.

Toks buvimas šalia yra tam tikra skausmo ir mirties komunikacija, kuriai nereikalingas racionalus aiškumas, nes čia reikia pasakyti tai, „ko kalba negali pasakyti“, bet ką perduoda balso tembras, rankos prisilietimas.

Tavo prisilietimą kitas patiria kaip iš kitur ateinančią jėgą, kuri ištraukia jį iš jo skausmo, į save įklimpusio, ir įtraukia į kentėjimą, nuasmeninantį ir nebesantį jo vieno, jau nebesantį jo vieno.

Degutytės eilėraštyje skausmo ir mirties situacijoje pasirodanti katė ar šuo neturi racionalumo, negali atstovauti diskursui, bet turi kūniškumą ir nuovoką, t. y. tai, ko toje situacijoje reikia, kas leidžia išbūti šalia, tam laikui atsisiejant nuo bendro pasaulio, – anot Lingio, „kai nebėra ką veikti, išskyrus kentėti“.

Šiuo eilėraščiu (kitaip nei anksčiau cituotu) yra bendrinama, t. y. kalbama apskritai apie žmogų, sunkiai sergantį ir artėjantį link mirties. Taip pat ir sava katė jame pasirodo kaip naminis gyvūnas apskritai – „šuo ar katė“. Išlikę Degutytės laiškai ir artimųjų pasakojimai leidžia manyti, kad šis bendrinimas pasirenkamas kaip lengvesnė forma kalbėti apie sunkią savo pačios išgyventą to laiko patirtį. Degutytės gyvenime katė iš tiesų buvo kartu iki pat gyvenimo pabaigos.

Eilėraščių katė, žiūrinti savo juodom veidrodinėm akim. Išbūdama kartu su skausmą ar mirtį išgyvenančiu žmogumi, ji išveda iš uždaro skausmo sunkumo, savo buvimu rodo išliekantį pasaulio gyvybingumą, kurį ir sergančiajam, ir mirštančiajam gerai yra justi ar prisiminti. Ar nėra taip, kad katė, atverdama neracionalų tarpkūnišką buvimo kartu pagrindą, leidžia mums suvokti pačią galimybę būti šalia kenčiančiojo ar mirštančiojo – ne tik kaip gyvūno turimą galimybę, bet apskritai?

–  –  –