Numalšinus Lenkijos ir Lietuvos 1863–1864 m. sukilimą ir prasidėjus carinės Rusijos represijoms (trėmimams, dvarų konfiskacijoms ir kt.), kilo emigracijos banga. Nemaža dalis krašto diduomenės susitelkė Paryžiuje. Savo namus šiame mieste turėjo ir Raudondvario (Kauno r.) savininkas grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius (1801–1866) – 8-ajame rajone (8 arrondissement), adresu rue Vernet 29. Čia senelio globojamas gyveno ir našlaitis likęs anūkas Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935), mažybiškai vadintas tiesiog Biś – Bisiumi (vėliau jis paveldėjo gausius grafo turtus). Rūpindamasis mylimo anūko sveikata, Benediktas Emanuelis vežiojo jį po kurortus (pvz., 1858 m. lankėsi Djepe), visaip lepino, pirko skanumynus ir žaislus.

Galbūt galvodamas apie anūko ateitį, o gal ilgėdamasis savo puikiosios rezidencijos Raudondvaryje, Benediktas Emanuelis 1864 m. gegužės 13 d. pas Paryžiaus notarus ponus Delaporte’ą ir Pascalį įregistravo pirkimo sutartį, kurią sudarė su ponia Jacobine Dorothée Caroline Schippert, savininke, gyvenusia Paryžiuje adresu rue du Faubourg-Saint-Martin 222¹. Grafas, laimėjęs aukcioną, už 180 000 frankų įsigijo Torinji pilį Torinji prie Marnos vietovėje. Dabar šiame pastate rue Gambetta 1 yra įsikūrusi rotušė (mairie).

Torinji pilis

1812 m. išleistame Charles’io Oudiette’o topografiniame žinyne rašoma, kad tuo metu Torinji buvo apie 700 gyventojų². Kaimas prie Marnos upės, teigė Oudiette’as, pasižymėjo ponų rezidencijomis – Ževro kunigaikščiui (le duc de Gesvres) priklausiusia pilimi (šią vėliau įsigijo grafas Tiškevičius) ir rezidencija, vadinta Fief des Fontaines. Aplinkinės žemės – dirbami laukai ir vynuogynai, daug vaismedžių sodų. XIX a. pabaigos geografiniame žinyne Torinji apibūdinamas kaip Lanji priemiestis su uostu, Valjero alebastro kasyklomis, skalbyklomis, metalo dirbtuvėmis, spirito varykla, žemės ūkio mašinų gamykla, antradieniniais turgumis³.

Grafas Tiškevičius šioje vaizdingoje vietovėje įsigyta pilaite veikiausiai ilgai pasidžiaugti nespėjo – mirė 1866 m. Paryžiuje. Statinys mena XVIII a. ir pakeitė nemažai savininkų, kol galiausiai jį 1886 m. įsigijo Eugéne’as Emile’is Sorelis ir pakrikštijo Sorelio pilimi (Le château Sorel), taip jis vadinamas XIX a. atvirukuose ir šiandienos Torinji aprašymuose.

Nuo 1813 m. rezidencijoje gyveno buvęs Paryžiaus banko (Caisse d’escompte du commerce) direktorius Jeanas Theodore’as Nicolas Pleville’is⁴. 1829 m. Pleville’io našlė pardavė rūmus Anne-Marie Julienui Griveau, buvusiam kariškiui ir Paryžiaus Invalidų rūmų sekretoriui-archyvarui. Griveau našlė turtą pardavė tik 1853 m., o savivaldybė pasinaudojo proga nupirkti priešais bažnyčią esančius pastatus ir žemę ir 1857 m. ten pastatė rotušę. Vėliau pilį valdė Claude’as François Bessand’as, 1854 m. jis ir pardavė ją poniai Schippert⁵. Ši, čia pagyvenusi dešimt metų, matyt, atliko kai kurių patobulinimų (Tiškevičiaus pirkimo sutartyje minimi „šiltnamiai, oranžerijos ir visi pagerinimai, kuriuos atliko ponia“).

Tiškevičiui atiteko šis turtas: ansamblis, įsiterpęs tarp kiemo ir sodo, sudarytas iš pagrindinio gyvenamojo pastato ir kelių kitų statinių – sandėlių, arklidžių, pagalbinių patalpų su šuliniu kieme. Pirkimo sutartyje taip pat minimos giraitės, daržai ir sodai prie Marnos upės. Valdos plotas, rašoma, buvo apie 5 hektarai. Taip pat minima teisė į vandens rezervuarą ir vamzdžius, kuriais vanduo atitekėdavo į Torinji pilį.

Mo miesto hipotekos registre⁶ esama įrašo apie grafų Tiškevičių („tėvo ir sūnaus“, kaip klaidingai rašoma) nuosavybę – senelis Tiškevičius 1864 m. įsigijo pilį, o 1873 m. kovo 1 d. registruotas jos pardavimas už 200 000 frankų. Kaip rašo dr. Aldona Snitkuvienė, 1871 m., vykstant Prancūzijos ir Prūsijos karo veiksmams, Torinji rezidenciją nuniokojo čia apsigyvenusi prūsų kariuomenė, o visus reikalus dėl nuostolių apskaičiavimo, remonto darbų, nuomos, pardavimo tvarkė įgaliotiniai ir notarai⁷.

Prancūzijos ir Prūsijos karo amžininkų atsiminimuose minimi smarkiai nukentėję Torinji gyventojų namai, suniokotos jų durys ir langinės, o atvykus apžiūrėti Torinji pilies „prie vartų, pagrindinio įėjimo, mus pasitiko liūdna tikrovė. Vartai buvo išlaužti jėga, norėdami juos atidaryti, plėšikai turėjo panaudoti tvirtas reples, kuriomis nukirpo spyną. [...] Atsargiai žengėme pirmyn, mūsų ausis pasiekė vyrų balsai, o po to garsus apvirtusių butelių žvangėjimas. Nebuvo jokių abejonių, kad tai – vagys, nes pilyje nebuvo gyvenama. [...] Tuojau pat vienas mūsų nubėgo pasikviesti pastiprinimo. Norėdami akylai stebėti pilį, pasislėpėme tankmėje, bet nežinojome, kad ji turi kelis išėjimus ir kad vagys gali dingti pro vartus, vedančius į Torinji. Po penkiolikos minučių atvyko pastiprinimas. Vadovaujami pono Decœro vyresniojo, kuris žinojo įvairius namo išėjimus, žygiavome pilies link ir ją atsargiai apsupome. [...] Ar buvo likę prūsų? Mes apieškojome visus kambarius pirmame aukšte ir neradome nė gyvos dvasios, bet pasiekę antresolę išgirdome žingsnius palėpėje. Pakeltas aliarmas. Visos durys buvo nedelsiant užblokuotos, ir po kelių minučių žvalgai nusileido žemyn, vedini penkiais 7–12 metų vaikais.“⁸

Pasak Mo miesto hipotekos įrašų, Eugéne’as Emile’is Sorelis (dokumentuose įvardijamas kaip inžinierius, pramonininkas) Torinji pilį 1886 m. įsigijo iš ponios Louise Lelarge (1836–1919), Alfredo Augero (1830–1884) našlės, už 170 000 frankų. Minima, kad Augeras gyveno Torinji jau 1881 m. Taigi Tiškevičių laikai Torinji truko labai neilgai. Visgi įdomu, kad prancūzai Lietuvos grafų nepamiršo ir mini juos rotušės pastato istorijoje.

Benediktas Henrikas Tiškevičius, senelio turtų paveldėtojas, Paryžiuje gyveno ne vienu adresu: rue Vernet; Place Vendôme; rue Lamennais; boulevard Eugene, parc de Neuilly; rue Boccador. Grafo nekrologe 1935 m. rašoma, kad jo namuose Neji „rinkosi lenkų menininkai, kurie ilgus mėnesius naudodavosi jo svetingumu“⁹. Benediktas Henrikas be galo mėgo Nicą, kurį laiką su šeima gyveno ir Madeiros saloje, Funšalyje; nuolat leisdavosi į egzotiškas keliones (pvz., į Kiniją, Japoniją) su fotoaparatu. Vis dėlto kaip pagrindinę savo rezidenciją nurodydavo Raudondvarį (Czerwony Dwór) prie Nevėžio upės. Čia, visai kaip Prancūzijoje, priešais rūmus vasaromis vešėjo apelsinmedžiai vazonuose, oranžerijoje skleidėsi egzotiškos gėlės, o grafo pavedimus vykdė atsivežti patarnautojai prancūzai.

Clara Elisabeth Bancroft – moteris, į pasaulį atėjusi Niutone (Masačusetse) 1857 m. vasario 5 d. Jos tėvai – Edwardas Paysonas Bancroftas, gimęs Vusteryje, brokeris, ir Clara Elisabeth Peabody Bancroft, kilusi iš Amhersto. Rašoma, kad šeima dar buvo susilaukusi dukters Edith (mirė kūdikystėje). Biografijoje naujagimės motina apibūdinama kaip „nepaprastų protinių sugebėjimų“, o jos gyvenimas „buvo kupinas artimo meilės ir labdaros darbų“. O kaip klostėsi dukters, vadintos tiesiog Bessie, kelias, galiausiai atvedęs į Raudondvarį prie Kauno?

Bancroftų šeima nemažai laiko praleisdavo Europoje. 1865 m., keliaudamas su žmona, Neapolyje mirė tėvas. Edwardo P. Bancrofto testamente nurodoma, kad žmonai paliekama sodyba ir ūkis Niutone ir 200 tūkst. dolerių, taip pat baldai, paveikslai, knygos, karietos, žirgai, akcijos, bet kokia asmeninė nuosavybė. Po žmonos mirties visa tai turi paveldėti dukra, o kol kas jai paskirta 50 tūkst. dolerių. Tėvas testamente užsimena ir apie tai, kad vienturtės palikimas turįs būti apsaugotas nuo „bet kokio būsimo vyro“ kontrolės ir skolų.

Jau vėliau, 1874 m. rugsėjo 26 d., „The American register for Paris and the continent“ įdėta žinutė, kad ponia Clara E. Bancroft, pastaruosius dvejus metus keliavusi po Senąjį žemyną su dukra panele Bessie Bancroft, praeitą trečiadienį išvyko iš Paryžiaus į Londoną, o toliau – į Ameriką, lydima Raudondvario grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus, panelės sužadėtinio.

Iš tiesų, 1874 m. gruodžio pabaigoje Bostone įvyko jaunosios poros vestuvės. Jaunikiui grafui buvo 22-eji, nuotakai – 17 metų. 1875 m. sausio 3 d. „The Boston Times“ rašoma, kad „labai kukli“ ceremonija vyko vyskupo Johno Josepho Williamso rezidencijoje. Jaunoji vilkėjo puikią prabangaus balto amure (prancūziško audinio iš šilko ir vilnos) suknelę, puoštą satinu ir tiuliu.

1875 m. sausio 15 d. „The State Journal“ aprašo tolesnes iškilmes: po privačios ceremonijos, įvykusios 11 val. ryto, vestuvių svečiai nuvyko į Šv. Jokūbo viešbutį pusryčių. Salės buvo dekoruotos gėlių kompozicijomis, sarsapariliais ir kitais vijokliais. Pusryčių stalas padengtas 24 asmenims. Kiekviena dama turėjo po puokštę, surištą iš geltonų arbatinių rožių, apelsinmedžių žiedų pumpurų ir paparčių, o kiekvieno džentelmeno lėkštę dabino butonjerė iš derančių žalumynų. Buvo patiekta geriausių vynų. Stalą puošė ir vaisiai bei meistriški konditerio gaminiai.

Grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius ir jo žmona Clara Elisabeth Bancroft apie 1875 m. Paryžiuje. Iš: The Boston Public Library, „The Boston Post“ 1922 m. balandžio 9 d. numeris

Pasak spaudos, grafų šeima išvyko į povestuvinę kelionę po Floridą, Havaną, užsuko ir į Niujorką. Benediktas Henrikas Tiškevičius žmoną parsivežė į Europą, po metų Paryžiuje pasaulį išvydo poros pirmagimis Benediktas Jonas. Nors ir sukūręs šeimą, grafas nė nemanė atsisakyti nuotykių ir kelionių – 1876 m. Havre jam pastatyta žymioji Jacques’o Augustino Normand’o suprojektuota jachta „Zemajteij“ (vėliau pervadinta „Velox“). Jau 1877 m. ieškant laivo pirkėjo reklaminiame plakate skelbta, kad jo tonažas – 300 t, greitis – 16,5 mazgo.

Nors daug laiko leido kelionėse, pagrindinė grafų Tiškevičių rezidencija buvo Raudondvario rūmai prie Kauno, svečius stebinę puošniai įrengtais interjerais ir puikiu parku bei oranžerija. Tiesa, ir kiti du poros vaikai gimė ne Pakaunėje: sūnus Edvardas Reinoldas (g. 1880) – Paryžiuje, o dukra Marija Elžbieta (g. 1882) – egzotiškoje Madeiroje, Funšalyje. Čia šeima persikraustė, ko gero, dėl sveikatai tinkamesnio klimato.

Jaunoji grafienė (vos 26-erių), būdama silpnos sveikatos, matyt, jautė artėjant blogiausia. 1883 m. birželio 18 d. Paryžiuje ji surašė testamentą. Dokumentą patvirtino notarai Emile’is Baudrier ir Paulis Batardy, taip pat liudytojai – architektas Jeanas Ambroise’as Lascombe’as bei ponas Zephirinas Nury. Testamente nurodoma, kad Clara Elisabeth šiuo metu reziduoja Hôtel du Rhin Vandomo aikštėje, „yra sveiko kūno, proto, geros atminties ir suvokianti savo veiksmus, kaip pasirodė pasirašiusiems“. Ji pareiškė, kad palieka visą savo turtą trims vaikams, o savo tarnaitei Annai Marijai Maurer, jei ji vis dar dirbs ponios mirties metu, – 10 tūkstančių frankų. Pasirodo, kad grafienės kambarinė buvo ištekėjusi už grafo kamerdinerio Jeano Soubirano, tačiau Clara Elisabeth testamente iškelia būtiną paveldėjimo sąlygą – pinigai turi atitekti vien tik madam Soubiran, o ne jos vyrui.

1883 m. liepos 5 d. Raudondvario grafienė užgeso Kūre, Šveicarijoje, kaip rašoma mirties metrikuose, nuo plaučių uždegimo. Iš užsienio pargabentus Tiškevičienės palaikus vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis liepos 27 d. „su gausia dvasininkų palyda“ palaidojo grafų šeimos kriptoje, įrengtoje Raudondvario Viešpaties Jėzaus Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje (per karą, 1915 m., ji susprogdinta). Benedikto Henriko Tiškevičiaus amerikietė žmona amžinojo poilsio atgulė greta vyro senelių – Benedikto Emanuelio ir Vandos Tiškevičių.

„Pyktis jai tinka“, bet ar ir visuomenė tai priima? Taip vadinasi 2020 m. į lietuvių kalbą išversta amerikiečių aktyvistės ir feministės Sorayos Chemaly knyga, kurioje analizuojama, kodėl mergaitės ir moterys pratinamos slėpti pyktį ir jo nerodyti, nes juk „niekas piktos vesti nenorės“. Kolektyvinėje vaizduotėje pykstantis vyras veikia – darbovietėje pareikalaus darbo užmokesčio pakėlimo arba supykęs ant vaikų juos nubaus. Vyro pyktis gerbiamas, nes atsiranda veiksmas, tačiau moters pyktis dažnai suprantamas kaip labiau keliantis triukšmą, bet ne veiksmą. Tačiau kas nutinka, kai moteris supyksta viešai?

Pykstanti moteris nėra priimtinas vaizdas viešojoje erdvėje. Politikė Hillary Clinton, 2016 m. kandidatavusi į JAV prezidentus ir susirungusi su Donaldu Trumpu, buvo kritikuojama dėl per griežto balso tono. „Fox News“ žurnalistas Britas Hume’as tuomet rašė: „Hillary piktai rėkia savo pergalės kalboje“, o komentatorius Howardas Kurtzas siūlė politikei ne rėkti, o kalbėti suprantamesniu tonu. 2022 m. Prancūzijos prezidento rinkimuose dalyvavusi Valérie Pécresse taip pat buvo kritikuojama dėl pernelyg griežto balso tono. Atsakydama į kritiką, politikė teigė: „Kai prieš penkerius metus Emmanuelis Macronas surengė pirmąjį savo pirmosios kampanijos mitingą, buvo momentas, kai jis tiesiog ėmė šaukti. Ar jis sulaukė tokių pačių priekaištų kaip aš?“

Kodėl visuomenė linkusi priekaištauti moteriai, kuri demonstruoja pyktį keldama balso toną? Nuo Antikos laikų moters pyktis buvo laikomas nepriimtinu ar net grėsmingu reiškiniu. Tačiau būtent Antikos kultūrinis paveldas gali padėti geriau suprasti, kodėl moterų emocinis atvirumas – ypač pyktis – iki šiol vertinamas kitaip nei vyrų. Prisiminkime senovės graikų deivę, ištekėjusių moterų globėją Herą (romėnų Junoną), kurios pykčio bijojo pats Dzeusas. Šiandien Hera kolektyvinėje vaizduotėje suprantama kaip pavydi žmona, kurią savo išdavystėmis žemino vyras, o ji dėl pavydo sukelto pykčio darė įvairiausias „kvailystes“. Dažnai Hera netgi tampa moters isterikės, kuri nepatenkinta vyro išdavystėmis ir drįsta jam už tai priekaištauti, archetipu. Tačiau apie ką iš tikrųjų byloja Heros pyktis?

Dzeusas ne tik išduoda žmoną, bet ir nusižengia santuokos institucijai, kurią saugo Hera. Olimpo valdovas bijo savo žmonos, todėl kaskart norėdamas suvilioti mirtingąją moterį pasiverčia gulbe, aukso lietumi, dūmais, ereliu, jaučiu ir t. t. Toks elgesys susijęs su tuo, kad mirtingoji, pamačiusi dievą, rizikuoja apakti ar numirti, tačiau šios metamorfozės taip pat rodo, kad Dzeusas bando nuslėpti nuo žmonos neištikimybę, nors tai jam ir retai pavyksta, nes Hera yra absoliučios galios inkarnacija – lygiai taip pat kaip ir Dzeusas. Heros gebėjimas pykti yra vienas iš jos karališkųjų atributų. Tačiau kodėl taip pyksta Hera?

Norėdamas suvilioti nimfą Kalisto, kuri visur lydėdavo deivę Artemidę, Dzeusas pasiverčia savo paties dukra Artemide, kad suartėtų su nimfa, ši galiausiai pastoja ir privalo palikti deivės palydą. Bandydamas tai nuslėpti nuo Heros, Dzeusas Kalisto paverčia meška. O kai dievų valdovo akį patraukia Heros žynė Ijo, jis pasiverčia dūmų debesimi, tačiau Hera supranta, kas nutiko, ir įsižeidžia ne tik dėl išdavystės, bet ir dėl to, kad vyras paniekino jos žynę ir, negana to, pavertė telyčaite. Hera prisako daugiaakiam milžinui Argui saugoti telyčaitę, tačiau, norėdamas vėl su ja suartėti, Dzeusas nugalabija milžiną, todėl Hera, dar labiau pykdama, nusiunčia gylį, šis persekioja telyčaitę, o ji bėga tolyn, iki pat Egipto, todėl Dzeusui nepavyksta su ja suartėti antrą kartą. Kuris kaltesnis šioje istorijoje? Dzeusas, išprievartavęs Ijo ir nužudęs Argą, ar Hera, pabandžiusi apsaugoti savo žynę?

Tad kodėl Herą, kuri versdavo Dzeusą drebėti, laikome juokinga? Atsakymas paprastas: mums sunku priimti moters pyktį. Pykstanti moteris yra galinga, todėl dažnai norima neigti jos pyktį paverčiant pajuokos ir paniekos objektu. Ši tendencija išlikusi iki šių dienų. Prisiminkime Gretą Thunberg ir jos 2019 m. Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje pasakytą kalbą „Kaip drįstate“, kai dėl emocingo kalbėjimo merginos mimika sulaukė nepalyginamai daugiau dėmesio nei jos išsakyti argumentai dėl klimato kaitos. Lengva pasijuokti iš pykstančios moters ir jos žodžius paversti niekiniais. Tačiau vargu ar surasime antikinį tekstą, kuriame Hera (Junona) būtų vadinama isterike ar būtų juokiamasi iš jos pykčio. Romėnų autorius Vergilijus (I a.) aprašė Junonos pyktį „Eneidoje“: deivė sukelia audras ir uraganus norėdama sunaikinti Enėjo laivus, o kai jai nepasiseka – pagalbos paprašo keršto deivių furijų. Galbūt „Eneida“ yra labiau pasakojimas apie Junonos pyktį nei apie Enėjo žygdarbius?

Pasak filosofo Aristotelio (IV a. pr. Kr.), norėdami pagrįstai pykti, pirmiausia turime gerbti save – būtent pagarba sau leidžia vertinti kitų elgesį su mumis. Senovės Graikijoje pyktis buvo karalių, didvyrių ir dievų aistra, todėl neatsiejamas nuo aukšto socialinio statuso. Tačiau moters emocijos ilgą laiką buvo menkinamos, siejant su kūno fiziologiniais procesais. Isterija nuo Antikos laikų buvo laikoma pagrindiniu moterų sutrikimu, nuolat grindžiama tariamai biologiniais ar medicininiais paaiškinimais. Pats žodis „isterija“ vien savo etimologija yra mizoginiškas – kilęs iš senovės graikų kalbos žodžio hysteron, reiškiančio „gimdą“. Ilgainiui isterija tapo patogia etikete, kuria nutildomas moterų pyktis ir emocijos, pateikiamos kaip „neadekvačios“. Ši strategija buvo pasitelkiama politikoje kaip būdas iš moterų atimti teisę reikšti nepasitenkinimą, reikalauti teisybės ar permainų, nes tinkamai nukreiptas pyktis gali tapti permainų šaltiniu. Tad ar nėra dėl ko pykti?

Kauno rajono muziejus, įsikūręs Raudondvario Tiškevičių rūmuose, savo fonduose saugo ypatingą eksponatą – Tiškevičių-Berdyčivo stebuklingojo Švč. Mergelės Marijos paveikslo plieno raižinį iš Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumo“. Atvaizdas paskatino nuodugniau pasidomėti įdomia šio meno kūrinio istorija ir sugrąžinti jį į šių dienų kontekstą.

Antonis Oleščinskis. Tiškevičių-Berdyčivo Madona iš Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumo“. XIX a. pirma pusė. Iš Kauno rajono muziejaus fondų

Paveikslo kelionę laike tyrinėjo Hanna Widacka: jis buvo nutapytas ant drobės, užklijuotos ant kipariso lentos, – Romos Švč. Mergelės Marijos Snieginės atvaizdo kopija, nuo seno buvusi Tiškevičių giminės nuosavybė. Paveikslo savininkas Kyjivo vaivada Jonušas Tiškevičius Logoiskis (1590–1649) 1630 m. Berdyčive fundavo karmelitų bažnyčią ir vienuolyną. Aleksandras Jełowickis (1804–1877), 1830–1831 m. sukilimo dalyvis, lenkų rašytojas, poetas, vertėjas ir leidėjas, kunigas, savo prisiminimuose vaizdingai aprašo XIX a. Berdyčivą: „Užsukau taip pat ir į Berdyčivą, nes kaipgi neapžiūrėti to miesto, kuriame, kaip ir Kyjive kontraktų [kasmetinių provincijos bajorų suvažiavimų prekybiniams ir turtiniams sandoriams atlikti – aut. past.] metu, taip ir per savo keturias muges, susiburia Ukrainos, Podolės ir Volynės šlėktos; to miesto, esančio vidur Rusios žemių ir visą Rusią tartum širdis gaivinančio. Jei tik koks svarbesnis prekybos reikalas – į Berdyčivą, jei koks didesnis pirkinys ūkiui ar namams – į Berdyčivą, jei tik reikalingas jaunikiui arklys ir vežimas, nuotakai – kraitis, gėrikui – vynas, lošėjui – žaidimas, kokiam jaunuoliui – mušti maskolius, tai – į Berdyčivą. Jei kas iš Ukrainos išsiruošia į tolimesnę kelionę – o kur, broliai? Į Berdyčivą. Jaunimui šnekučiuojantis bent pusvalandį, Berdyčivas, tarsi koks Paryžius, tuoj ant liežuvio. Berdyčivas kiekvienam patogus, kiekvienam pakeliui, net posakis toks yra… Parašyk man į Berdyčivą (t. y. „gaudyk vėją laukuose“ – aut. past.).“

Berdyčivas nuo XIV a. buvo svarbus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekybos centras, nuo XV a. miestą, be kitų, valdė didikai Tiškevičiai, o nuo 1721 m. – Radvilos. A. Jełowickis pasakoja: „Miesto ir apylinkių panoramoje išsiskiria puikios karmelitų bažnyčios bokštai, ji, apsupta aukštų mūrų, sudaro tartum tvirtovę, kuri senais laikais atlaikė daug apgulčių ir šturmų, atrėmė galybę puolimų, apsaugojo daug lenkų riterių. Tos bažnyčios mūruose ir pačioje bažnyčioje dar esama nemažai įstrigusių patrankų sviedinių, kruvinų kovų liudininkų, iš kurių įsimintiniausia yra kova su turkais, dar Jono Albrechto laikais [...].

Ukrainiečių saujelė užsidarė Berdyčivo tvirtovės mūruose, šios įgulai vadovavo Tiškevičius, matyt, Berdyčivo valdytojas, nes Berdyčivas seniau buvo Tiškevičių tėvonija. Turkai apgulė miestą, bet, negalėdami jo paimti, pakreipė Hnylopjatės vagą, kad apgultieji, neturėdami vandens, būtų priversti pasiduoti. Įkalintieji kentė alkį ir troškulį ir jau būtų pasidavę užkariautojų malonei, bet tuomet karmelitų vienuolis su Švč. Mergelės paveikslu, nuo seno garsėjančiu stebuklais, stojo prieš vyresniųjų tarybą, išbarė ją už dvasios silpnumą, ugninga kalba uždegė visus narsiai laikytis ir, su stebuklinguoju paveikslu rankose užlipęs ant pylimų, turkus išvaikė. Pasakojama, kad to mūšio metu turkų strėlės dėl stebuklingojo paveikslo veikimo apsigręždavo ir kliudydavo pačius priešus; pasak kitų, tas paveikslas kovos metu taip švytėjo, kad nekrikštai nuo tos šviesos apako ir išsibėgiojo į visas puses, patys nematydami, kur lekia, pakliuvo į ukrainiečių rankas, o šie, keršydami už jiems padarytas skriaudas, juos visus išžudė. Visa nekrikštų stovykla tapo nugalėtojų grobiu ir nemažai prisidėjo prie miesto ir bažnyčios praturtėjimo. Nuo tada stebuklingojo Švenčiausiosios Motinos paveikslo šlovė pasklido po visą Lenkiją; nuo to laiko žmonės nuolat plaukia nusilenkti jam, nešdami aukas už patirtas malones; vienuolynas praturtėjo, bažnyčia išgražėjo, o miestas išsiplėtė.“

A. Jełowickis, lankydamas Berdyčivą, stebėjosi puošniais bažnyčios altoriais, paveikslu, vaizduojančiu „lenkų ir kazokų pergalę prieš turkus ir maskolius“, bet užvis labiausiai jį sužavėjo didysis altorius, kuriame buvo įtaisytas stebuklingasis paveikslas – ant jo bei šalia pakabinti votai iš perlų, brangakmenių ir aukso, „verti apie 2 milijonų auksinų“. 1756 m. liepos 16 d. paveikslas buvo iškilmingai karūnuotas popiežiaus Benedikto XIV funduotomis gryno aukso karūnomis su smaragdais. Deja, ilgainiui šios brangenybės tapo vagių grobiu, o 1941 m. ir pats paveikslo originalas pražuvo per gaisrą.

Berdyčivo basųjų karmelitų įtvirtintas vienuolyno ansamblis datuojamas XVII a., vėlyvojo baroko bažnyčia – XVII–XVIII a. Vienuolynas turėjo ir spaustuvę, ši buvo uždaryta caro valdžios. A. Jełowickis mini nepamainomus joje spausdintus Berdyčivo kalendorius, pagelbėjusius žemvaldžiams sėkmingai planuoti ūkio darbus ir teikusius kitų naudingų patarimų. Tokį kalendorių savo ūkyje naudojo ir Raudondvario grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius.

Nors stebuklingasis paveikslas ir supleškėjo, atvaizdas nežuvo. Pasak H. Widackos, XIX a. Berdyčivo Madonos vaizdai paplito Vakarų Europoje, daugiausia Paryžiuje – lenkų emigrantų (po sukilimų) centre. Ten dirbo ir dailininkas, litografas Antonis Oleščinskis (1794–1879), kuris „Vilniaus albumui“ padarė dvi skirtingai sukomponuotas atvaizdo kopijas. Viename iš raižinių matome Dievo Motiną, papuoštą naujosiomis (po senųjų vagystės), popiežiaus Pijaus IX funduotomis karūnomis (1857), o muziejuje saugoma ankstyvoji atvaizdo versija.

Adamas Michnikas (g. 1946) – lenkų disidentas, istorikas, vienas iš judėjimo „Solidarumas“ įkūrėjų, eseistas, politinis publicistas, laikraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius, vienas iš demokratinės opozicijos įkūrėjų. A. Michnikas dar pasirašinėjo slapyvardžiais Andrzej Zagozda ar Andrzej Jagodziński. Lietuvos istorijos institutas išleis dviejų tomų A. Michniko politinių esė rinkinį, pirmasis pasirodys kitais metais.

Ar lenkai kartu su vokiečiais žudė žydus? Didesnį absurdą ir labiau falsifikuotą stereotipą rasti sunku. Nebuvo lenkų šeimos, kurios nebūtų sužalojęs hitlerininkų nacizmas ir sovietų komunizmas. Tos dvi totalitarinės diktatūros pareikalavo 3 milijonų lenkų ir 3 milijonų Lenkijos piliečių, hitlerininkų laikytų žydais, aukų. Lenkija pirmoji ištarė kategorišką „ne“ hitlerininkų reikalavimams ir pirmoji ginklu pasipriešino hitlerininkų agresijai. Lenkai buvo tauta, kuri niekada neturėjo Quislingo ir kurios nė viena karinė formuotė su Lenkijos vėliava nesikovė Trečiojo reicho pusėje. Lenkai, kuriuos remdamiesi Molotovo–Ribbentropo paktu užpuolė du totalitarizmai, nuo pirmos iki paskutinės dienos kovėsi antihitlerinės koalicijos armijose. Lenkijoje kilo platus pasipriešinimo, ginkluotos konspiracijos ir antihitlerinių diversijų judėjimas. Tai tada Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas pagerbė lenkus už jų dalyvavimą kovoje už Angliją, o Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas lenkus pavadino pasaulio įkvėpimu. Bet nei vienam, nei kitam tai nesutrukdė per Jaltos konferenciją susitarti su Stalinu, o to susitarimo auka tapo Lenkija. Lenkija pateko į Stalino rankas. Pasipriešinimo judėjimo didvyriai kaip Stalino komunizmo priešai atsidūrė sovietiniame Gulage ir lenkų komunistiniuose kalėjimuose. Visi tie veiksniai padarė įtaką lenkų požiūriui į savo istoriją – Lenkija buvo priešiškų galių ir svetimų intrigų nekalta ir garbinga auka.

I

Po karo, kai laisvuose kraštuose atėjo laikas apmąstyti nacizmo patirtis ir Holokaustą, Lenkijoje prasidėjo Stalino teroras, kuris ilgiems metams sėkmingai užblokavo debatus apie praeitį, apie Holokaustą ir antisemitizmą. O antisemitinės tradicijos Lenkijoje buvo giliai suleidusios šaknis. XIX a., kai Lenkijos valstybė neegzistavo, lenkų tauta formavosi etniniu ir religiniu pagrindu, būdama kaimyninių tautų opozicijoje, tautų, kurioms nerūpėjo lenkų svajonės apie nepriklausomybę ar kurios net buvo jai priešiškos. Antisemitizmas – kaip ir visuose to regiono kraštuose, kuriuose gyveno žydai, – buvo didelės politinės stovyklos, tautinės demokratijos, ideologinė jungtis. Tą antisemitizmą kurstė rusų administracija, taikydama principą divide et impera. Tarpukariu antisemitizmas jau buvo nuolatinė ir natūrali nacionalistinių dešiniųjų radikalios ideologijos sudėtinė dalis. Stiprius antisemitinius akcentus buvo galima užtikti ir Katalikų Bažnyčios dignitorių pasisakymuose. Lenkija, įsprausta tarp hitlerinės Vokietijos ir stalinistinės Rusijos, negebėjo išsiugdyti teisingo požiūrio į tautines mažumas, tarp jų ir žydų bendruomenes. Nors palyginti su totalitariniais kaimynais Lenkija tebebuvo sąlyginis žydų prieglobstis, vis dėlto ketvirtajame dešimtmetyje antisemitinių muštynių šurmulyje žydai jautėsi ir iš tikrųjų buvo vis labiau diskriminuojami aukštosiose mokyklose, suolų geto klimate, raginimų rengti pogromus atmosferoje.

II

Tačiau hitlerinės okupacijos metais lenkų nacionalistiniai ir antisemitiniai dešinieji – kitaip nei daugelyje Europos šalių – ne kolaboravo su naciais, o aktyviai veikė antihitleriniame pogrindyje. Lenkijos antisemitai kovėsi su Hitleriu, o kai kurie jų apskritai dalyvavo žydų gelbėjimo akcijose, nors už tai grėsė mirtis. Štai toks specifinis lenkų paradoksas – okupuotoje lenkų žemėje buvo galima vienu kartu būti antisemitu, antihitlerinio pasipriešinimo judėjimo didvyriu ir žydų gelbėjimo akcijos dalyviu.

Prieš keletą metų Janas Błońskis, vienas garsiausių lenkų intelektualų, savaitraštyje „Tygodnik Powszechny“ išspausdino esė būtent apie tą paradoksą. Priminė garsų katalikiško Lenkijos atgimimo fronto kreipimąsi, išspausdintą 1942 m. rugpjūtį. Jį parašė garsi katalikiška rašytoja Zofia Kossak-Szczucka. Ten galima perskaityti:

„Varšuvos gete, už sienos, atskiriančios nuo pasaulio, keli šimtai tūkstančių pasmerktųjų laukia mirties. Jie neturi vilties išsigelbėti, iš niekur neateina pagalba. Nužudytų žydų skaičius jau perkopė milijoną, ir kiekvieną dieną tas skaičius auga. Žūsta visi. Turtuoliai ir vargetos, seniai, moterys ir vyrai, jaunimas, kūdikiai, katalikai, mirštantys Jėzaus ir Marijos vardan, lygiai kaip ir stačiatikiai. Visi kalti, kad gimė žydų tautybės, kurią Hitleris pasmerkė išnykti.

Pasaulis žiūri į tą nusikaltimą, baisesnį už viską, ką yra mačiusi istorija, – ir tyli. Milijonų beginklių žmonių žudynės vyksta tvyrant visuotinei, pikta lemiančiai tylai. Budeliai tyli, nesigiria tuo, ką daro. Neprabyla nei Anglija, nei Amerika, tyli netgi įtakinga tarptautinė žydija, anksčiau perdėtai jautriai reagavusi į menkiausią savųjų skriaudą. Tyli ir lenkai. Lenkų politiniai žydų draugai apsiriboja pranešimais spaudoje, lenkų žydų priešininkai lieka abejingi jiems svetimam reikalui. Žūstančius žydus supa vien tik rankas nusiplaunantys Pilotai.

Ilgiau tos tylos toleruoti negalima. Kad ir kokios būtų priežastys – ji niekšiška. Kas tyli, kai žudoma, tampa žudiko bendrininku. Kas nepasmerkia – tas pritaria.

Tad prabylame mes, lenkai katalikai. Mūsų požiūris į žydus nepasikeitė. Tebelaikome juos politiniais, ekonominiais ir idėjiniais Lenkijos priešais. Maža to, puikiai suvokiame, kad jie mūsų nekenčia dar labiau nei vokiečių, kad laiko mus atsakingais už savo nelaimę. Kodėl, kokiu pagrindu – lieka žydų dvasios paslaptimi, tačiau tai nuolatos patvirtinamas faktas. Tačiau tie jausmai neatleidžia mūsų nuo pareigos pasmerkti nusikaltimą.

Nenorime būti Pilotais. Neturime galimybės veiksmu pasipriešinti vokiečių žudynėms, nieko negalime padaryti, nieko išgelbėti – bet protestuojame visa širdimi, apimta gailesčio, pasipiktinimo ir pykčio. Šito protesto iš mūsų reikalauja Dievas, Dievas, kuris draudžia žudyti.

Protestuojame ir kaip lenkai. Netikime, kad Lenkija gali turėti naudos iš vokiečių žiaurumų. Atvirkščiai. Atkakliame tarptautinės žydijos tylėjime, vokiečių propagandos pastangose, propagandos, kuri jau šiandien kaltę už žydų žudynes stengiasi suversti lietuviams ir… lenkams, jaučiame planuojamą mums priešišką akciją. Taip pat žinome, kokia nuodinga būna nusikaltimo sėja. Priverstinis lenkų tautos dalyvavimas kruviname spektaklyje, vykstančiame lenkų žemėse, gali lengvai išugdyti abejingumą skriaudai, sadizmui ir, be viso kito, grėsmingą įsitikinimą, kad galima artimuosius žudyti nebaudžiamai.“

Tas nepaprastas kreipimasis, persmelktas kilnumo ir drąsos, bet kartu aiškiai užterštas antisemitiniu stereotipu, gerai iliustruoja lenkų požiūrio į žūstančius žydus paradoksą. Pagal antisemitinę tradiciją jis liepia žydus laikyti priešais, bet pagal lenkų heroizmo tradiciją kartu kviečia juos gelbėti.

Toji pati Kossak-Szczucka jau po karo tą paradoksą aprašė laiške savo pažįstamai: „Kartą ant Kerbedžio tilto* vokietis pamatė lenką, duodantį išmaldos žydų vargetai, vaikui. Prišoko ir liepė lenkui tučtuojau įmesti vaiką vandenin, antraip jis nušausiąs ir žyduką, ir išmaldos davėją.

– Niekuo jam nepadėsi, – šaipėsi vokietis, – ar taip, ar taip aš jį nušausiu. Jis neturi teisės čia stovėti. Tu gali arba eiti savo keliais, jeigu jį nuskandinsi, arba tave nušausiu. Skaičiuoju iki trijų. Vienas… Du…

Lenkas palūžo ir per turėklus metė vaiką į upę. Vokietis paplekšnojo jam per petį. Braver Kerl. Ir išsiskyrė. Po dviejų dienų lenkas pasikorė.“

III

Tolesnį lenkų gyvenimą, pažymėtą bejėgiško liudininko patirtimi, turėjo lydėti ypatinga trauma, kuri grįžta visuomet, kai kyla debatai apie antisemitizmą, lenkų ir žydų santykius. Holokaustą. Juk kažkur pasąmonėje Lenkijos žmonės prisimena, kad tai jie įsikraustė į žydų paliktus namus, žydų, kuriuos vokiečiai suvarė į getus, o paskui nužudė.

Lenkų viešoji nuomonė įvairavo, tačiau beveik visi lenkai labai aštriai reaguoja į pasigirstančius žydų kaltinimus, esą „antisemitizmą jie įsiurbė su motinos pienu“, o ypač dėl kaltinimų dalyvavus žudynėse. Antisemitams, kurių netrūksta lenkų politinio gyvenimo paraštėse, tie užsipuolimai puikiai pagrindžia tezę, kad egzistuoja tarptautinis žydų sąmokslas prieš Lenkiją. Paprastiems žmonėms, augusiems tiesos klastojimo ar tylėjimo apie Holokaustą laikais, tie kaltinimai skamba kaip aiškiai neteisingi. Kaip tik tiems žmonėms baisus šokas buvo Jano Tomaszo Grosso knyga „Sąsiedzi“ („Kaimynai“), papasakojusi tiesą apie 1 600 žydų nužudymą Jedvabne, nužudymą lenkų rankomis.

Sunku aprašyti to šoko didumą. Grosso knyga sukėlė reakciją, kurios temperatūra prilygsta žydų reakcijai išspausdinus Hannah’os Arendt knygą „Eichmannas Jeruzalėje“. Arendt rašė apie kai kurių žydų sferų bendradarbiavimą su naciais: „Žydų vyresniųjų tarybas Eichmannas arba jo pavaldiniai informuodavo, kiek žydų turi užpildyti kiekvieną traukinį, ir parengdavo deportuojamųjų sąrašus. Žydai registruodavosi, užpildydavo daugybę formuliarų ir dideliausius klausimynus apie jų turimą turtą, o tai leisdavo lengviau jį užgrobti, paskui rinkdavosi nurodytose vietose ir sulipdavo į traukinius. Tuos nedaugelį, kurie bandė pasislėpti arba pabėgti, išgaudydavo speciali žydų policija.

Žinome, kaip jautėsi žydų funkcionieriai, virtę žudymo įrankiais, – jautėsi kaip kapitonai, „kurių laivams kilo grėsmė nuskęsti, bet jie įstengė nuplaukti iki uosto, išmetę už borto geroką vertingo krovinio dalį“, arba kaip gelbėtojai, kurie „už šimto aukų kainą išgelbėjo tūkstančius, už tūkstančio kainą – dešimtis tūkstančių“.“

Netrukus po to žydų kritikai tvirtino, kad, pasak Hannah’os Arendt, tai patys žydai vykdė Holokaustą.

Kai kurios lenkų reakcijos į Grosso knygą buvo tiek pat emocionalios. Eilinis lenkų skaitytojas neįstengė patikėti, kad galėjo nutikti kas nors panašaus. Turiu prisipažinti, kad ir aš neįstengiau tuo patikėti ir maniau, jog mano bičiulis Janas Tomaszas Grossas tapo mistifikacijos auka. Vis dėlto žudynės Jedvabne, ėjusios po žvėriško žydų pogromo, įvyko ir turi slėgti kolektyvinę lenkų sąžinę. Taip pat mano individualią sąmonę. Lenkų debatai Jedvabno tema tęsiasi kelis mėnesius. Ji kupina rimties, įžvalgumo, liūdesio, o kartais ir siaubo, tarytum staiga visai visuomenei būtų liepta nešti baisaus nusikaltimo, įvykusio prieš 60 metų, naštą. Tarytum visiems lenkams būtų liepta kolektyviai išpažinti savo kaltę ir prašyti atleidimo.

IV

Netikiu kolektyvine kalte ir kolektyvine atsakomybe, kitokia nei moralinė atsakomybė. Todėl svarstau, kokia yra mano individuali atsakomybė ir kokia mano paties kaltė. Tikrai negaliu prisiimti atsakomybės už tą nusikaltėlių minią, kuri Jedvabne padegė kluoną. Kaip ir šiandieninius Jedvabno gyventojus neišeina kaltinti dėl ano nusikaltimo. Kai girdžiu raginimą išpažinti savo, lenko, kaltę, jaučiuosi įžeistas taip pat kaip šiandieniniai Jedvabno gyventojai, kuriuos tardo viso pasaulio žurnalistai. Tačiau išgirdus, kad Grosso knyga, atskleidusi tiesą apie nusikaltimą, yra melas, kurį išgalvojo tarptautinis žydų sąmokslas prieš lenkus, manyje ima augti kaltės jausmas. Juk tie šiandieniniai melagingi išsisukinėjimai – faktinis ano nusikaltimo pateisinimas.

Rašau šį tekstą atsargiai, sveriu žodžius, kartoju Montesquieu frazę: „Esu žmogus iš prigimties; esu prancūzas iš atsitiktinumo.“ Taip ir aš – iš atsitiktinumo – esu lenkas, turintis žydiškų šaknų. Beveik visą mano šeimą sunaikino Holokaustas, mano artimieji galėjo žūti Jedvabne. Kai kurie jų buvo komunistai ar komunistų artimieji, kai kurie amatininkai, prekeiviai, gal rabinai. Bet visi buvo žydai – pagal Trečiojo reicho Niurnbergo kodeksą. Visi jie galėjo būti suvaryti į tą klojimą, kurį padegė lenkų nusikaltėlio ranka. Prieš nužudytuosius nesijaučiu kaltas, bet jaučiuosi atsakingas. Ne už tai, kad jie buvo nužudyti – tam negalėjau užkirsti kelio. Bet jaučiuosi atsakingas už tai, kad po mirties juos nužudė dar kartą – nebuvo žmoniškai palaidoti, apverkti, nebuvo paviešinta tiesa apie tą baisų nusikaltimą, bet buvo leista ištisus dešimtmečius skleisti melą. O tai jau mano kaltė. Dėl vaizduotės trūkumo, dėl laiko trūkumo, dėl oportunizmo ir dvasinės tinginystės neuždaviau sau tam tikrų klausimų ir neieškojau atsakymų. Kodėl? Juk esu iš tų, kurie aktyviai siekė, kad būtų paviešinta tiesa apie Katynės nusikaltimą, siekė, kad būtų paviešinta tiesa apie Stalino procesus, apie komunistinio aparato represijų aukas. Tad kodėl neieškojau tiesos apie Jedvabne nužudytus žydus? Gal nesąmoningai bijojau išgirsti baisią tiesą apie tų laikų žydų likimus?

O juk sulaukėjusi Jedvabno minia nebuvo išimtis. Visose šalyse, kurias po 1939 m. užėmė Sovietų Sąjunga, 1941 m. vasarą ir rudenį vyko siaubingi nusikaltimai žydams. Žydai žūdavo nuo kaimynų lietuvių ir latvių, estų ir ukrainiečių, rusų ir baltarusių rankos. Manau, atėjo laikas, kad visa tiesa apie tuos košmariškus įvykius galiausiai būtų paviešinta. Pasistengsiu prie to prisidėti ir aš. Rašydamas šiuos žodžius jaučiuosi keistai susidvejinęs: esu lenkas ir mano gėda dėl Jedvabno žudynių yra lenkų gėda, ir kartu žinau, kad jei anuo metu būčiau atsidūręs Jedvabne, būčiau nužudytas kaip žydas.

Tad kas aš esu, rašydamas šiuos žodžius? Taigi, iš prigimties esu žmogus ir prieš kitus žmones atsakau už tai, ką padariau, ir už tai, ko nepadariau; pagal savo pasirinkimą esu lenkas ir prieš pasaulį atsakau už tą piktą, kurį padarė mano kraštiečiai. Darau tai niekieno neverčiamas, savo noru ir griežtai paliepus sąžinei. Bet rašydamas šiuos žodžius kartu esu ir žydas, kuris jaučia gilų broliškumą su tais, kurie buvo žudomi kaip žydai. Ir iš pastarosios perspektyvos turiu pasakyti, kad tas, kuris bando ištraukti nusikaltimą Jedvabne iš epochos konteksto, kuris remdamasis tomis žudynėmis stengiasi apibendrinti ir tvirtina, kad būtent šitaip elgėsi tik lenkai ir visi lenkai, skleidžia melą lygiai bjaurų kaip ilgametis melas apie nusikaltimą Jedvabne.

Juk galėjo nutikti ir taip, kad tai lenkas kaimynas ką nors iš mano artimųjų ištraukė iš vykdytojų rankų, vykdytojų, kurie grūdo jį į klojimą. Tokių lenkų kaimynų buvo daug – Jeruzalės Jad Vašeme, Pasaulio teisuolių alėjoje, lenkų medelių miškas tankus. Jaučiuosi atsakingas ir už tuos žmones, kurie atidavė savo gyvybę gelbėdami žydus, taip pat jaučiuosi kaltas jų atžvilgiu, kai lenkiškoje ir svetimoje spaudoje skaitau daugybę medžiagos apie nusikaltėlius, kurie žudė žydus, o tą medžiagą lydi visiška tyla apie tuos, kurie žydus gelbėjo. Ar tikrai nusikaltėliai nusipelnė didesnės garbės nei teisuoliai? Lenkijos arkivyskupas ir Lenkijos prezidentas, Lenkijos ministras pirmininkas ir Varšuvos rabinas beveik vienu balsu pasakė, kad pagarba nusikaltimo Jedvabne aukoms turi padėti lenkams ir žydams susitaikyti tiesoje. Labiau nieko netrokštu. Jei nutiks kitaip, tai irgi bus mano kaltė. Ir būsiu už tai atsakingas.

[2001]

Iš: Adam Michnik. Wściekłość i wstyd. Warszawa: Zeszyty Literackie, 2005

Vertė Irena Aleksaitė

Per dieną „Akropolius“ Lietuvoje aplanko turbūt ne mažiau žmonių negu Atėnuose. Bet Atėnų akropolis, arba aukštutinis miestas, yra vietovė, kurią kelionių vadovai apibūdina kaip must visit. Šis apibūdinimas skamba gana banaliai, nes bet kurio didesnio pasaulio miesto kelionių vadove būtų galima surasti panašių epitetų ir apibūdinimų, tačiau akropolis tikrai jų nusipelno. Šalia Partenono papučia gaivus vėjelis, vėsuma čia jaučiama net karščiausią vasaros dieną. Kaip ir antikinės dvasios dvelksmas, jeigu racionaliam mūsų laikų žmogui tai ką nors reiškia, kita vertus, mūsų vadinamajame racionaliajame amžiuje tokie antikinės pagonybės reliktai kaip būrimai (gaila tik, kad ne iš gyvulių vidurių) ar sapnų aiškinimas kaip tik ir klesti. Antikos istoriją natūraliai gali pajusti ant akropolio kalno.

Britų muziejaus elektrinis apšvietimas. „Illustrated London News“. 1890

Nepaisant Graikiją niokojusių karų, gaisrų ir žemės drebėjimų bei kitų nelaimių – ant akropolio kalno turkai buvo sukrovę sprogmenis ir paraką ir 1687 metais Atėnus apgulusių venecijiečių sviedinys pataikė ir sunaikino visą vidurinę dalį, – akropolio šventyklų kompleksas su Partenono, Atėnės Nikės šventyklos ir Erechtėjono dalimis išliko. Žinoma, be daugumos frizų, portikų figūrų, akroterijų, marmurinių dievų skulptūrų, kurių begalvius ar berankius likučius galima pamatyti Europos ir Amerikos muziejuose.

Architektūriniai ir meniniai antikos likučiai iškyla prieš mus griuvėsių pavidalu. Kaip rašė Hegelis apie istoriją – atsigręžę atgal mes matome vien griuvėsius. Dėl dalies Partenono portiko likučių, pramintų Elgino marmuru, nuo 1983 metų tęsiasi ginčai tarp Graikijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės atstovaujamo Britų muziejaus. 1801–1812 metais verslaus britų politiko, kariškio ir diplomato lordo Thomo Bruce’o Elgino pasamdyta komanda su turkų valdžios leidimu ar be jo (XIX amžiaus pradžioje prasidėję ginčai dėl turkų valdininkų Atėnuose dokumento autentiškumo vyksta iki mūsų dienų) demontavo apie pusę išlikusių Partenono skulptūrų bei marmuro skulptūras iš Atėnės šventyklos, Propilėjų ir Erechtėjono ir išsiuntė į Angliją. Vienas laivas nuskendo netoli Aleksandrijos, bet skulptūros vėliau buvo iškeltos.

Lordas Elginas planavo įkurti privatų antikos muziejų, tačiau, visuomenėje kilus ginčams dėl akropolio vertybių įsigijimo teisėtumo ir moralumo, byla pasiekė Parlamentą, o šis 1816 metais pripažino, kad lordas Elginas savo kolekciją įsigijo legaliai. Tarp Europos kultūrinio elito vieningos nuomonės nebuvo. Poetas Goethė sveikino tokį žingsnį – anot jo, taip antikos vertybės buvo išgelbėtos nuo sunykimo. Lordas Byronas tokį lordo Elgino poelgį vadino plėšikavimu ir „Čaild Haroldo klajonėse“ užsiminė apie tas prakeiktas valandas, kai iš vargšės Graikijos šiuolaikiniai anglų barbarai (modern Pict’s) išplėšė kūrinius, išlikusius po gotų, turkų ir laiko griovimų. Ši poema, deja, į lietuvių kalba nėra išversta, tad citatą pateiksiu originalo kalba:

Dull is the eye that will not weep to see

Thy walls defaced, thy mouldering shrines removed

By British hands, which it had best behoved

To guard those relics ne’er to be restored.

Curst be the hour when from their isle they roved,

And once again thy hapless bosom gored,

And snatched thy shrinking gods to northern climes abhorr’d!

Po britų Parlamento sprendimo Elginas pardavė kolekciją vyriausybei, o ši Partenono skulptūras perdavė Britų muziejui. Britų muziejus – mėgstamiausia vieta Londone, unikali ne tik Britanijos sostinės, bet ir visos Europos vieta, turinti puikias Afrikos, Azijos, Europos meno dirbinių ir įvairiausių gamtinių bei kultūrinių artefaktų kolekcijas, kurias galima apžiūrėti veltui (Britų muziejų kasmet aplanko 4,5 milijono lankytojų, o jo išlaikymas praeitais metais Jungtinės Karalystės vyriausybei kainavo 68 milijonus svarų sterlingų). Ten galima dirbti mokslinį darbą, nes gausi muziejaus bibliotekos kolekcija (išskyrus gal 10 % pačių rečiausių knygų) yra laisvai prieinama tyrėjams. Ten ir kultūrinio ir mokslinio elito socializacijos ir diskusijų lauko erdvė ir poilsio vieta. I’m afraid there’s many a spectacled sod / Prefers the British Museum to God, – šios anglų poeto Wystano Hugh Audeno eilutės gana dažnai cituojamos.

Tačiau neseniai Britų muziejų sukrėtė didžiausias skandalas per visą 270 metų istoriją. Po kruopštaus tyrimo, į kurį buvo įtraukta ir policija, paaiškėjo, kad iš muziejaus didžiulių kolekcijų ir ne be muziejaus kuratorių, mokslininkų ir darbuotojų žinios dingo apie 2 000 artefaktų, tarp kurių buvo ir dirbinių iš aukso ir brangakmenių. Tyrėjai sako, kad vagystės iš kolekcijų vyko porą dešimtmečių, bet kai kurie artefaktai dingo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą.

1753 metais įkurto Britų muziejaus pirminis siekis buvo reprezentuoti plačias pasaulio tautų žinias ir pasiekimus ir atlikti savotišką žmonijos enciklopedijos funkciją. Pirmąja muziejaus kolekcija tapo daktaro sero Hanso Sloane’o knygų, monetų ir sudžiovintų augalų rinkinys, jis nuolatos buvo papildomas ir kaupiamas ir dabar sudaro apie 8 milijonus įvairių daiktų, tik vienas jų procentas yra prieinamas lankytojams ir tik pusė jų yra sukataloguoti. Natūralu, kad misija surasti dingusius artefaktus yra gana sunki. Skandalas Britų muziejuje sukėlė diskusijas dėl eksponatų, į kuriuos reiškia pretenzijas kitos šalys, saugumo. Muziejus yra spaudžiamas grąžinti bronzines skulptūras, indus ir kitus meno dirbinius, paimtus iš Benino ir Nigerijos per britų kariuomenės įsiveržimą 1897 metais. Tačiau didžiausia diskusija vyksta dėl Elgino marmuro – Partenono skulptūrų. 1983 metais Graikijos vyriausybė oficialiai paprašė Jungtinės Karalystės vyriausybės grąžinti jas Graikijai. Buvo pradėtos tiesioginės derybos, bet Jungtinės Karalystės vyriausybė ir Britų muziejus atsisakė UNESCO pasiūlymo tarpininkauti.

Graikijos vyriausybė ir Elgino marmuro grąžinimo į Partenoną šalininkai teigė, kad artefaktai buvo paimti ir išgabenti neteisėtai ir kad jie turi išskirtinę kultūrinę reikšmę Graikijai, o jų kultūrinė vertė geriausiai būtų atskleista bendroje ekspozicijoje šalyje, kur jie buvo sukurti, Akropolio muziejuje Atėnuose, kartu su kitais išlikusiais Partenono artefaktais. Jungtinės Karalystės vyriausybė ir Britų muziejus kontrargumentuoja, kad jie buvo gauti teisėtai, o jų grąžinimas sukurtų precedentą, galintį pakenkti didžiausių pasaulio kultūros muziejų kolekcijoms, ir kad Britų muziejaus kolekcija leidžia šias vertybes geriau vertinti kitų didžiųjų senovės kultūrų kontekste.

Ginčas dėl kultūros vertybių sugrąžinimo iš Prancūzijos, Vokietijos, Anglijos, Belgijos ir kitų Europos šalių muziejų į vietas, iš kurių jos buvo išvežtos neteisėtu būdu arba pagrobtos, pastaraisiais dešimtmečiais įgavo vis didesnį pagreitį. Afrikos šalys reikalauja atiduoti vertybes, kurios buvo išvežtos tuomet, kai europiečiai šiame žemyne buvo didžiulių kolonijų viešpačiai.

Tačiau kultūrinių vertybių restitucijos istorijoje atsirado ir gerųjų naujienų. Šiais metais Škotijos nacionalinis muziejus Nisga’a genties indėnams iš Naso slėnio Kanadoje sugrąžino XIX amžiuje iš raudonojo kedro pagamintą vienuolikos metrų aukščio toteminę genties vadui skirtą atminimo skulptūrą, kurią 1929 metais etnografas ir Nacionalinio Kanados muziejaus kuratorius Marius Barbeau „nusipirko“ iš asmens, neturėjusio leidimo ją parduoti. Kultūros apžvalgininkė Erica Wagner konstatuoja, kad tokios restitucijos rodo laipsniškus kaitos procesus ir tampa iššūkiu nacionalinių muziejų direktoriams, ypač tų muziejų, kurie turi gausias vadinamąsias „etnografines“ kolekcijas (Erica Wagner, „Trending“, FT Weekend, 2023 m. rugsėjo 2–3 d.). 2022 metų lapkritį pietų Londone įsikūręs Hornimano muziejus sugrąžino Benino bronzos kolekciją Nigerijai. Mančesterio muziejus pradėjo procedūrą dėl 43 Australijos aborigenams šventų artefaktų sugrąžinimo. Nors iš visų nacionalinio lygio muziejų, sugrąžinusių etnografinius objektus, sąraše yra tik Škotijos nacionalinis muziejus, restitucijos procesas pajudėjo.

Beje, 2002 metų pradžioje iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Jeruzalės žydų bendrijai „Hechal Shlomo“ buvo perduotos 309 XIX amžiaus toros, Lietuvoje buvo paliktos 58 toros, po metų didžioji jų dalis buvo atiduota tai pačiai bendrijai.

O kalbant apie išvežtas iš Lietuvos vertybes, Maskvos lobynuose ir bibliotekose tebelieka Lietuvos Metrikos tomai, Vilniaus miesto brangenybės ir Vilniaus universiteto reliktai, kuriuos maskvėnai išgabeno karų ir okupacijų metais, tačiau atgauti šias vertybes yra beveik neįmanoma misija.

Papasakosiu apie vieną smulkų įvykį, kuriam buvo lemta pakeisti visą pasaulio istoriją. Tokių įvykių nutinka nesuskaičiuojama aibė, ir jie dažnai aukštyn kojomis verčia pasaulio istoriją, bet yra tokie smulkūs, kad mes iškart juos pametame ilgoje priežastinėje įvykių grandinėje, ką jau kalbėti apie galimybę pripažinti istorinę jų svarbą, užtat kalbame ne apie juos, o apie valdovus, karo žygius, mūšius, sutartis, tarsi šie ir būtų tikrasis istorijos variklis.

Įvykio, apie kurį dabar papasakosiu, svarba neįkainojama, ir jis priklauso tai ypatingai rūšiai įvykių, kurie galėjo nutikti, bet nenutiko, tačiau jeigu jis būtų nutikęs, prieš du šimtus metų mes būtume iš aukščiausios kokybės marmuro iškalę didingą paminklą suvargusiam Lietuvos kaimo gyventojui, kurio ir vardas, ir pavardė seniai jau išdulkėjo iš žmonių atminties. Minios turistų iš viso pasaulio plūstų nulenkti prieš jį galvą, nes taip jau nutiko, kad paskutinį 1761 m. sekmadienį po mišių Pašvitinio bažnyčioje jis spėjo prisivaišinti Starkonių alumi ir traukdamas linksmą dainą smagiai sau svirinėjo namo menkai išvažinėtu vieškeliu. Dėl to jis per vėlai išgirdo tilindžiuojant trijų arklių tempiamų rogių varpelius, iš išgąsčio nerangiai sumostagavo rankomis, nudribo į sniegu užverstą šalikelės griovį, bet dar suskubo plačiu mostu nusivožti zuikinę kepurę, kad parodytų begalinį atsidavimą dvarponiams. Tik, užuot išreiškęs valstietišką pagarbą, tuo teatrališku mostu jis netikėtai ėmė keisti pasaulio istoriją, kuri nuo tos akimirkos jau nebebuvo tokia, kokia surašyta vadovėliuose. Nieko daugiau likimas iš jo nereikalavo, tik to vieno mosto, už kurį jam ir iškilo paminklas nenutikusios istorijos erdvėse.

Žmogus nespėjo nė nustebti, kai nuo staigaus jo judesio pasibaidę arkliai stojosi piestu, rogės apsivertė ir nusirito į griovį negyvai prispausdamos per rogių kraštą iškritusį mažą berniūkštį, kuris susuptas į kailius visą kelią nuo Žeimelio krikšto motinos glėbyje sapnavo pieno baltumo kūdikiškus sapnus. Po pusės amžiaus berniūkščio vardo niekas nebeprisiminė, nors tą vardą jis ką tik buvo gavęs. Lemtis nebuvo žiauri, tiesiog nebeturėdama kitos išeities ji ryžosi žengti kraštutinį žingsnį, nes pati persigando, kai savo didelėmis akimis išvydo, kur link suka istorijos ratas. Korekcijos įrankiu ji pasirinko valstietį, rodos, iš Mikniūnų kaimo ir tikėjosi su jo pagalba ištaisyti klaidą, bet valstietis, kaip dabar puikiai žinome, pabūgo per sunkios naštos, jis norėjo išsaugoti savo sielą, istorijos ratas jam buvo nė motais, todėl kaip pilka pelytė jis įsmuko į pusnį ir joje pasislėpė, arkliai nepasibaidė, rogės neapvirto, tik paniekinančiai šnypšdamos išdidžiai prašvilpė pro istorijos pamirštą valstietį, kurio nė vienas rogių keleivis gal nė nepastebėjo.

Net jeigu būtų žinojęs, valstietis nebūtų išdrįsęs. Ar verta dėl to jį smerkti? O kaip jūs pasielgtumėte to valstiečio vietoje? Aišku, kūdikio nežudytumėte. O jeigu žinotumėte, kad rizikuodami savo siela išgelbėtumėte kokį šimtą milijonų gyvybių? Saugotumėte savo sielą? Ne, tai ne fantastika, tai istorijos galimybė, kuri tą pavakarę buvo pražiopsota. Paminklo nebeliko kam statyti, nebent pražiopsotai progai.

●

Spėlionės, kas būtų, jeigu būtų, nėra nemokslinės, jomis grindžiamos ne tik žmogaus svajonės, bet ir šiuolaikinė kontrafaktinė istorija, kuri žino faktus, kokie jie buvo, bet žino, kad tie faktai galėjo būti kitokie. Juk sutiksite, kad pasaulis dabar atrodytų kitaip, jeigu Hitleris būtų kritęs Pirmojo pasaulinio karo fronte, jeigu Fani Kaplan būtų nušovusi Leniną, net jeigu Michailui Gorbačiovui būtų pavykusi perestroika, o tuo labiau jeigu Putinas galą būtų gavęs tamsioje Leningrado tarpuvartėje, nes istorija vyksta ne savaime ir nepriklausomai nuo žmonių, istoriją pirmyn stumia individai, jų protas, jų valia, jų vaizduotė. Istorija – ne miesto autobusas, kuris važiuoja griežtai nustatytu maršrutu, vairuojamas bet kurio vairuotojo. Kūniškas mūsų pasaulio pavidalas lipdomas iš visiškai konkrečių žmonių vaizduotės ir dvasios turinio, iš pačių paprasčiausių veiksmų.

Tokį didelių pastangų nereikalaujantį veiksmą ir turėjo atlikti valstietis iš Mikniūnų kaimo, o gal tas Starkonių alaus mėgėjas, nors greičiausiai tai buvo apylinkėje garsėjęs maištingasis Binėnų kaimo kalvis, kuris po kelerių metų žuvo Šiaulių ekonomijos sukilime, o tą šventą dieną prievaizdo lieptas skubiai gabeno dar karštas pasagas į Pamūšio dvarą, – dabar nebesupaisysi, kuris ten jų slėpėsi po zuikine kepure ir neatliko likimo skirtos užduoties. O juk net nereikėjo pralieti kūdikio kraujo, gal būtų užtekę kokio stipresnio sukrėtimo, ir pasaulio istorija būtų pasukusi daug šviesesne kryptimi.

Paprastas kaimo žmogelis tą akimirką savo zuikinėje kepurėje nešėsi visos Rusijos imperijos likimą, tvirtais siūlais surištą su berniūkščio likimu. Būtų žmogelis iš tikrųjų pabaidęs arklius, būtų rogės apsivožusios, ir neilgai trukus nuo prisigrobtų svetimų žemių ir imperinio godulio išpampusi Rusija būtų subyrėjusi į daugybę mažų valstybėlių. Tam neryžtingam žmogeliui likimas suteikė neįtikėtinus įgaliojimus iš istorinės tikrovės išbraukti Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, iš Hitlerio atimti Trečiojo reicho paranoją, Staliną išauginti dievobaimingu kaimo šventiku, sutramdyti ir Mao Dzedongą, ir Kimų dinastiją Šiaurės Korėjoje, išbraukti Holodomorą ir šiandienines Ukrainos kančias ir daugybę kitų baisių dalykų, kurie nutiko, ir tik dėl to, kad mažas berniūkštis laimingai parvyko namo į gimtąjį Pamūšio dvarą, ir Napoleonas nesutriuškino Rusijos.

●

Rygos burmistro krėsle tuo laiku sėdėjo turtingas pirklys, kuriam likimas atsiuntė tris sūnus – du buvo protingi, o trečias ant Mūšos upės kranto nusipirko dvarą (šio pėdsakai šiomis dienomis jau baigia išnykti nuo žemės paviršiaus). Netrukus tame dvare gimė mažas berniukas, saulėtą ir speiguotą sekmadienio, 1761 m. gruodžio 27 d., rytą Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčioje jį pakrikštijo pastorius Martinas, o mūsų tautinė savimeilė gavo progą pasipuikuoti, kad ir ant Mūšos krantų gimsta žmonės, galintys lemti pasaulio istoriją.

Nesidžiaugė tik dangus – iškart po krikšto jis išsigando mažo berniūkščio ir pasiuntė jam pražūtį, bet šios jis ne tik tąsyk, bet ir daugybę kartų vėliau išvengė pavojų pilname savo gyvenimo kelyje. Kodėl jį vertėjo nugalabyti? Dangus nesitikėjo, kad berniūkštis kaip galingas viesulas įsibraus į istoriją ir dramatiškai pasuks per jo sielą ėmusios tekėti pasaulio istorijos vagą, kurią likimas seniai jau buvo išrausęs žmonijai palankia linkme. Berniūkštis to, deja, nesuvokė.

Ne, nebuvo tas berniukas pabaisa, priešingai, jis išaugo labai elegantiškas, protingas, gražus, ramus, aristokratiškai kaprizingas ir garbėtroška vyras. Jis išaugo į žymiausius Napoleono laikų karvedžius ir jam pati Lietuva su lietuviais maža terūpėjo, nes, būdamas priesaika susaistytas karys, jis galvojo ne apie istorines pasekmes, o apie profesinį meistriškumą, todėl su entuziazmu malšino Tado Kosciuškos sukilimą, pasižymėjo užimant Vilnių, dalyvavo Rusijos karuose su Turkija. Jis buvo sparčiai kylanti Rusijos karo žvaigždė. Naktį į 1812 m. birželio 25 d. būtent jo vadovaujama Pirmoji Vakarų armija, sudariusi daugiau nei pusę visų Rusijos karinių pajėgų, pasitiko Napoleono kariuomenę ties Kaunu ir Vilniumi, jam vadovaujant Napoleonas buvo įviliotas į Rusijos gilumą, išsekintas, demoralizuotas, susargdintas, nieko nepešė ir turėjo sprukti namo į savo dulce France, pakeles nuklodamas tūkstančiais žuvusių karių. Vėliau jo vedama jungtinė Rusijos ir Prūsijos kariuomenė triuškindama Napoleoną įžygiavo į Paryžių ir jį užėmė. Už šį žygdarbį Rusijos imperatorius Aleksandras I Paryžiuje jam suteikė grafo titulą ir pakėlė į feldmaršalus. Likimas nebuvo pavydus, tačiau žūtbūt siekė visus jo nuopelnus perduoti bet kuriam kitam rusų karo vadui – Michailui Kutuzovui, Piotrui Bagrationui ar rusų kariuomenėje knibždėte knibždėjusiems Prūsijos generolams, – kad tik jam nebūtų leista ištarti lemiamo žodžio. Tik net ir likimas dažnai nesugeba pats savęs įveikti, o dangaus norai taip ir lieka vien graži neišsipildžiusi svajonė.

Berniuko vardas buvo Michaelis Andreasas Barclay’us de Tolly.

●

Kai Mikniūnų kaimo valstietis, net ir priputęs Starkonių alaus, atsisakė vykdyti jam skirtą užduotį, likimas dar kelis sykius beviltiškai mėgino susidoroti su Pamūšio generolu. Paskutinį šansą jis gavo žiauriame mūšyje prie Ylavos 1807 m. vasario 7–8 d., kuriame atsakomybę už Barclay’aus gyvybę užkrovė ant prancūzų kareivio Tireuro d’Élite’o pečių, tačiau kai prancūzo ranka paskutinę akimirką sudrebėjo ir jo paleista kulka pralėkė labai arti Barclay’aus širdies, bet pataikė ne į širdį, o į dešinę ranką ir sutrupino kaulą, likimas net aiktelėjo iš pasibaisėjimo suvokęs, kad dabar jau viskas baigta – jis pats viską fatališkai sugadino. Geriau jau būtų to nedaręs.

Štai čia mūsų kontrafaktinė istorija ir pasiekia kulminaciją.

Tiesiai iš mūšio lauko Barclay’us buvo skubiai išgabentas į Karaliaučių, o iš jo perkeltas į Klaipėdą. Besigydant kreivarankio prancūzo padarytą žaizdą ir apmąstant skaudžią karinio susidūrimo su Napoleono kariuomene patirtį, būtent Klaipėdoje to vyro iš Pamūšio kaimo galvoje gimė genialus sumanymas, už kurį Rusija jam bus dėkinga iki savo dienų galo arba prakeiks, supratusi, kad dėl Barclay’aus genijaus ji laimėjo karą, bet pražiopsojo istorinį šansą jau XIX a. tapti civilizuota valstybe.

●

Po Jėnos mūšio 1806 m. spalio 14 d., kuriame Prūsija patyrė skaudų pralaimėjimą ir prarado didžiąją dalį teritorijos, Klaipėda de facto tapo laikinąja Prūsijos karalystės sostine. Joje nuo 1807 m. sausio glaudėsi Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III ir karalienė Luizė. Tai buvo laikas tarp dviejų svarbių mūšių – Ylavos ir Frydlando, – privedusių prie Tilžės taikos, kurią Napoleonas ir Aleksandras I pasirašė ant plausto Nemuno viduryje, tarp Panemunės ir Tilžės. Klaipėda kartu buvo ir Rusijos imperijos sostinė, nes ten rezidavo ir imperatorius Aleksandras I, kuris 1807 m. balandžio 18 d. susitiko su Barclay’umi ir iš jo lūpų išgirdo tą nelemtą genialiai paprastą planą, kuris po penkerių metų žaibu nutrenkė žemėn Napoleono žvaigždę, o Rusijai leido nusiraškyti skaniausius pergalės vaisius.

Suvokdamas, kad įprastomis sąlygomis Napoleono kariuomenė yra neįveikiama, Barclay’us prisiminė karuose dažnai naudotą „išdegintos žemės“ taktiką, kai kariuomenė atsitraukia, priešui palikdama visiškai nuniokotą kraštą. Aleksandrą I taip sudomino „išdegintos žemės“ idėja, kad jis ir kitą dieną susitiko su Barclay’umi pasimėgauti Napoleono įkliuvimo į spąstus vizija. Imperatorius jau buvo pažemintas, jis troško revanšo bet kuria kaina. Barclay’us ėmėsi detaliai rengti planą, o jo galutinį variantą kunigaikštis Piotras Volkonskis imperatoriui pristatė Vilniuje 1812 m. gegužės 11 d., kai tik Aleksandras I čia atvyko¹.

●

Įrodinėdami, kad planas, ant kurio užkibo vargšas Napoleonas, gimė Barclay’aus galvoje, tyrinėtojai dažnai pasiremia prancūzų generolu Mathieu Dumas. Apie drąsų Barclay’aus sumanymą įvilioti Napoleoną į spąstus generolas išgirdo Berlyne aplankęs seną savo pažįstamą bankininką daną Bartholdą Georgą Niebuhrą (netrukus šis tapo šiuolaikinės mokslinės istoriografijos pradininku). Su Niebuhru savo mintimis pasidalino pats Barclay’us, kai jie tris mėnesius artimai bendravo Klaipėdoje: „Niebuhras puikiai išlaikė visas šio sudėtingo atsitraukimo plano detales, kuriomis rusų generolas tikėjosi įvilioti didžiulę prancūzų kariuomenę į Rusijos širdį, net už Maskvos, kad ją nuvargintų, atitrauktų nuo savo operacijų bazės, priverstų išnaudoti savo išteklius ir medžiagas, bet tausotų Rusijos atsargas, o tada, pasitelkęs pagalbon atšiaurias klimato sąlygas, pereitų į kontrpuolimą ir prie Volgos krantų Napoleonui surengtų antrąją Poltavą.“² Grįžęs į Paryžių „bauginančią ir pernelyg tikslią pranašystę“ generolas Dumas iškart perdavė Vagramo princui, bet nebuvo tikras, ar princas papasakojo apie ją Napoleonui. Greičiausiai ne. Savo ruožtu Niebuhras planą perdavė baronui vom Steinui, kuris Tilžės derybose atstovavo Prūsijai kaip pirmasis ministras, o šis nusiuntė jį Rusijoje tarnavusiems Prūsijos generolams, baronui Ludwigui Freiherrui von Wolzogenui ir baronui Karlui Ludwigui Augustui Friedrichui von Phulliui, kurie abu sudarė panašius karo su Napoleonu planus. Iš pradžių Rusijoje buvo patvirtintas būtent von Phullio planas.

Barclay’us nebuvo kilmingas, jo tėvas dar bandė archyvuose susirasti barono titulą patvirtinančius dokumentus, kurių vis vien nebūtų užtekę patekti į imperatoriui artimą aplinką. Tačiau imperatorius pastebėjo Barclay’ų ir iki pat jo mirties jautė jam didelę simpatiją. 1810 m. Barclay’us tapo Rusijos karo ministru, gaudamas progą realizuoti savo idėjas. Per porą metų jis ne tik dvigubai sustiprino kariuomenę, bet ir paruošė šalį neišvengiamai prancūzų invazijai. Dvaro istorikas generolas Modestas Bogdanovičius džiaugėsi, kad nepraėjo nė 4 metai po Tilžės taikos, o Rusija jau buvo pasiruošusi atremti naujus priešo antpuolius³. Tik ir to dar nepakako, nes 1812 m. Rusijos imperijos sieną peržengė vos ne triskart gausesnės Napoleono pajėgos.

●

Iš pradžių Barclay’aus plano niekas, išskyrus imperatorių, nepalaikė, jam priešinosi, tačiau po persilaužimo kare apie atsitraukimą imta kalbėti kaip apie vienintelį teisingą sprendimą. Rusijos imperijos istoriografija Barclay’ų ėmė vaizduoti kaip herojišką kovotoją su kenkėjais, trukdančiais įgyvendinti tikrąjį išsigelbėjimo planą. Gėris, žinoma, nugali, nors iš pradžių ir nėra tinkamai apdovanojamas, netgi baudžiamas. Net ir po sutriuškinimo 1807 m. dauguma Rusijos karo vadų svajojo apie puolimą ir mūšius su prancūzais Varšuvos hercogystėje ar Prūsijoje, rezgė intrigas prieš „vokietį Tolly“, kaltino jį bailumu ar net tėvynės išdavyste, o atsitraukimas žadino milžinišką Rusijos visuomenės nepasitenkinimą. Neatlaikęs spaudimo jau 1812 m. rugpjūčio 29 d. imperatorius netikėtai atšaukė „užsienietį“ Barclay’ų iš karo vado pareigų ir vadovavimą perdavė „tarp rusų didžiausią autoritetą turėjusiam“⁴ Michailui Kutuzovui, iš kurio nesugebėjimo vadovauti šaipėsi kiti karo vadai. Imperatorius patenkino Barclay’aus prašymą atleisti jį ir iš karo ministro pareigų, tačiau neatšaukė „išdegintos žemės“ taktikos. Todėl Kutuzovas, kurio giminė kildinama iš Herkaus Manto laikų Prūsijos, nors ir skundė imperatoriui Barclay’ų, klusniai vykdė jo planą. Barclay’us dar spėjo dalyvauti žymiosiose Borodino kautynėse, kuriose, anot liudininkų, demonstratyviai bandė prisišaukti mirtį (po juo krito keturi žirgai), tačiau Maskva prancūzams buvo atiduota jau be jo dalyvavimo.

Po poros mėnesių tapo aišku, kad Barclay’aus planas su kaupu pasiteisino, ir tik jo dėka Rusija išvengė sutriuškinimo. Įvertindamas Barclay’aus karinį talentą imperatorius jį paskyrė Trečiosios armijos vadu, apipylė ordinais ir pinigais (50 000 rublių), o gegužės mėnesį, jau po Kutuzovo mirties, paskyrė vadovauti jungtinei Rusijos ir Prūsijos kariuomenei. Barclay’aus laukė Paryžiaus užėmimas (1814), feldmaršalo antpečiai (1814), kunigaikščio titulas (1815) ir iškilmingas palaidojimas (1818) Jegevestės mauzoliejuje (dabar Estijos Respublika saugo kaip architektūros paminklą).

Pirmasis paminklą Barclay’ui jo mirties vietoje Gesviečiuose, netoli Įsruties, 1821 m. pastatė Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III, imperatoriaus Nikolajaus I įsaku 1837 m. paminklai Barclay’ui ir Kutuzovui pastatyti Sankt Peterburge, vėliau pasistatė Ryga ir Tartu. Visi jie tebestovi. Nėra paminklų tik gimimo ir krikšto vietoje.

Michaelis Andreasas Barclay’us de Tolly, pergudravęs prancūzus ir likimą, laimingai sau išvengė to, ko, visų mūsų nelaimei, neišvengė istorija. Be jo Rusija nebūtų pasirengusi karui, didieji jos karvedžiai būtų beatodairiškai puolę Napoleoną Prūsijoje ir organizavę vieną Borodino po kito, kol būtų gavę neišvengiamą galą. Barclay’us šią stichišką jėgą sutramdė ir nukreipė kariškai protinga, bet pasauliui pražūtinga vaga. Laiko atgal neatsuksi. O ir ką veiksi atsukęs?

●

Galėjo ši istorija nenutikti, bet nutiko. O nutikusios istorijos vaizdas mums vis dar kelia baimę ir mes vis dar bandome nuo jos pasislėpti šalikelės pusnyje, nors siekis istoriją matyti tokią, kokią norime matyti, o ne tokią, kokia ji buvo, užmiršti, kokia ji buvo, arba išvis nematyti tėra išvirkščias (neurotinis) kontrafaktinės istorijos variantas. Dabar dar per anksti atkreipti dėmesį į vieną šios nutikusios istorijos detalę, bet neabejoju, kad po kelių dešimtmečių ji pasidarys įdomi ir mums, ir mes išpešime iš jos kultūrinę-turistinę naudą.

Naktį į 1812 m. birželio 25 d. dabartiniame Vilniaus Vingio parke stovėjusiuose įspūdinguose jėzuitų rūmuose (nugriauti 1855 m.), kurie tada priklausė Lietuvos generalgubernatoriui Levinui von Bennigsenui ir kuriuos tada iš jo perpirko Aleksandras I, imperatoriaus garbei buvo surengta prašmatni puota, jos metu policijos ministras Aleksandras Balašovas slapta pranešė, kad Napoleonas persikėlė per Nemuną ties Kaunu ir įžengė į Rusijos imperijos teritoriją⁵. Pernakvojęs Žiežmariuose, Vievyje ir Rykantuose, birželio 28 d. Napoleonas įžengė į Vilnių, Rusijos imperatorių išstumdamas į Švenčionis. Miestiečiai prancūzus sutiko kaip išvaduotojus. Vilniuje Napoleonas praleido 18 dienų, per jas apžiūrinėjo ne tik Šv. Onos bažnyčią, bet ir miestą, apylinkes, susitikinėjo su studentais ir profesoriais, aukštuomene, įvairiomis delegacijomis. Pačią pirmą dieną jis užkopė į Gedimino kalną ir įsakė ant jo įrengti artilerijos bateriją, paskui nusileido prie Neries, žingine nujojo iki atsitraukiančių rusų sudeginto Žaliojo tilto, prisėdo ant rąsto prie pat vandens ir įsakė tuoj pat čia nutiesti tris tiltus, vieną iš jų pontoninį, o tada kelias valandas stebėjo, kaip triūsia kariai, tiesdami tiltą per Nerį. Kai tiltu jau galėjo žygiuoti kareiviai, Napoleonas šoko ant žirgo ir nujojo į tuos pačius nebeišlikusius rūmus, kuriuose ką tik puotavo Aleksandras I⁶.

Tad atėjus laikui, kai mes nustosime gąsčiotis nutikusios istorijos ir išdrįsime į savo vietą grąžinti nušimašintas keturias Žaliojo tilto skulptūras, apačioje būtinai išliesime bronzinį Napoleoną, vieną didžiausių asmenybių pasaulio istorijoje, sėdintį ant rąsto prie Neries ir išdidžiai žvelgiantį į kitą krantą, nuo kurio jam vylingai moja bronzinis Pamūšio generolas Barclay’us de Tolly, išgelbėjęs Rusiją ir sunaikinęs Napoleono imperijos didybę. Visas tas kompleksas mums primintų istoriją, kuri virto dabartine tikrove. Galbūt dar reikėtų įrengti keletą suoliukų, ant kurių prisėdę galėtume paspėlioti, kokią Lietuvą turėtume šiandien ir kokie patys būtume, jeigu tą 1761 m. gruodžio 27 d. auksarankis Binėnų kaimo kalvis būtų ryžtingai perkirtęs Barclay’aus ir Rusijos likimo siūlą.

Praeitų metų birželį iš Briuselio į Kongo Demokratinės Respublikos sostinę Kinšasą iškilmingai atskraidintas iš juodojo kietmedžio pagamintas karstas, kuriame buvo įdėtas paauksuotas papa Lumumba – pirmojo Kongo premjero Patrice’o Hemery Lumumbos – dantis. Prie 1974 metais Lumumbos atminimui pastatytų kolonų karstas buvo paliktas tam, kad kongiečiai galėtų atsisveikinti su père de la patrie ir héros des opprimés, kaip jis yra vadinamas tėvynėje.

Lumumbai buvo vos 35 metai, kai 1961 metų sausio viduryje po kankinimų jis buvo sušaudytas sukilusių Katangos provincijos kariškių. Talentingas oratorius, gavęs europietišką išsilavinimą ir tapęs vadinamuoju évolué (vakarietiškai išauklėtu afrikiečiu), Belgijos pilietis ir Kongiečių liaudies judėjimo lyderis ministru pirmininku išbuvo mažiau nei tris mėnesius.

●

1960 metų birželio 30 dieną Leopoldvilyje, Palais de la Nation, gubernatoriaus rūmuose, vyko iškilminga ceremonija, skirta belgų kolonijos virsmui į Kongo Respubliką. Pirmas kalbėdamas Belgijos karalius Boduenas pabrėžė, kad Kongo nepriklausomybė tapo galima dėl „karaliaus Leopoldo II genijaus“. Karaliaus Leopoldo II, kuris šią koloniją valdė kaip privatų feodą ir kurio politika Konge buvo susijusi su vergija, kankinimais, tokių bausmių kaip galūnių amputacija ir nukirsdinimai paplitimu, kongiečių kančiomis ir pažeminimu, „civilizacinio“ vaidmens paminėjimas buvo įžeidimas. „Negriaukite struktūrų, kurias belgų rankos perduoda jums, kol nebūsite tikri, kad galite padaryti geriau… Jūsų darbas, ponai, parodyti, kad mes buvome teisūs pasitikėdami jumis…“ – sakė karalius. Po pritariančios Kongo prezidento kalbos netikėtai atsistojo premjeras Lumumba ir pasakė kalbą, kuri vėliau ne kartą buvo cituojama Afrikos žemyne: „Nors ši nepriklausomybė buvo paskelbta šiandien po susitarimo su Belgija… joks kongietis niekada nepamirš, kad nepriklausomybė buvo iškovota kovoje, didžioje ir įkvepiančioje kovoje, kuri vyko diena iš dienos… užpildyta ašaromis, ugnimi ir krauju. Mes didžiuojamės savo kova, nes ji leido nusimesti mums uždėtus nepakeliamus pančius. Mūsų apiplėšinėjimas kolonijinio valdymo metu truko 80 metų ir mūsų žaizdos dar per daug šviežios ir per daug skausmingos, kad būtų užmirštos. [...] Mes pamename ironiją, įžeidimus, smūgius, kuriuos turėjome kentėti rytais, vidurdienį ir naktimis tik todėl, kad buvome „negrai“.“ Lumumbos kalba salėje buvo sutikta kongiečių ovacijomis ir rūškanais belgų ir Vakarų politikų delegacijų narių veidais.

●

Jau pirmosiomis Kongo nepriklausomybės dienomis prasidėjo neramumai armijoje, kurioje tarnavo apie 25 000 menkai apmokamų bantų vyrų, – jie buvo vadovaujami belgų karininkų ir juos, vykdydama vadovaujančio karinio korpuso afrikanizacijos politiką, Lumumbos vyriausybė pradėjo atleidinėti. Sukilę kareiviai ėmė plėšti gyvenvietes, kai kurie žudė ir prievartavo Belgijos piliečius. Daug naudingųjų iškasenų turinčioje Katangos provincijoje prasidėjo separatinis judėjimas. Belgijos vyriausybė, siekdama sustabdyti chaosą, nusprendė iš naujo užimti kai kurias buvusias kolonijos dalis. Lumumba, ieškodamas paramos, kreipėsi į Sovietų Sąjungos vadovus, o Vakarų šalys baiminosi komunistų įsigalėjimo šioje Afrikos valstybėje. Šaltasis karas tuo metu pasiekė apogėjų.

Kongiečių liaudies judėjimo lyderis buvo pašalintas iš valdžios sąmokslo būdu, į šį įsivėlė ir vietiniai politikai, ir buvusi metropolija, ir JAV. Lėktuvas, kuriuo keliavo Lumumba ir du jo bendrakeleiviai, vietoj Bakvangos paskutinę minutę buvo nukreiptas į Elizabetvilį. Lėktuve jis ir jo bendrakeleiviai buvo kankinami, o apsaugos viršininkas kaip suvenyrą pasiėmė Lumumbos akinius ir nukirpo barzdą. Elizabetvilyje Lumumba ir jo bendrakeleiviai buvo sušaudyti, o jų kūnai taip ir nebuvo rasti. Tiktai praėjus kelioms dešimtims metų po šio įvykio buvęs belgų policijos komisaras Gerard’as Soete’as prisipažino, jog praėjus metams juodu su broliu dalyvavo iškasant Lumumbos ir jo bendrakeleivių kūnus, kad sutrukdytų numatytam Jungtinių Tautų komisijos tyrimui. Palaikai buvo sukapoti į gabalus, sumesti į sieros rūgšties bakus ir sudeginti. Kaip trofėjų Soete’as pasiėmė du auksu padengtus Lumumbos dantis. Ne taip seniai vienas dantis buvo surastas pas Soete’o dukrą, konfiskuotas ir Belgijos teismo sprendimu sugrąžintas Kongo Demokratinei Respublikai.

„Visa ši istorija yra makabriška, – sako Belgijoje gyvenantis Kongo rašytojas Inas Koli Jeanas Bofanė, – įsivaizduokite, kad Johno Fitzgeraldo Kennedy žudikai ateitų jums papasakoti, kaip jie jį nužudė ir kad kaip suvenyrą pasiliko jo dantį ar pirštą. Kaip jaustųsi amerikiečiai?“ (Andres Schipani, „The 3,000-mile journey of Lumumba’s tooth“, Financial Times Weekend, 2023-01-28/29).

Pasak Kongo bantų tradicijos, bet kokia kūno dalis – dantis, nagas, kaulas, plaukų sruoga – gali reprezentuoti visą kūną ir jos palaidojimas leidžia sielai ilsėtis ramybėje. Bantų žmonės suvokia istoriją per simbolius. Panašios simbolinės tradicijos buvo ir išlieka tarp europiečių. Simboliai yra šventųjų kūno dalių kultas katalikų bažnyčiose. Belgams Konge įsitvirtinti padėjęs garsusis anglų keliautojas ir atradėjas Henry Mortonas Stanley 1892 metais žibalo bidone į Briuselį atvežė paskutinio Zyrio imperijos imperatoriaus M’Zyrio galvą. Šventojo Stepono plaštaka tarpukariu iškilmingai buvo gabenama po Vengrijos miestus minint Vengrijos valstybės įkūrimo tūkstantmetį.

●

Dėl Kongo premjero Lumumbos nužudymo kilo gausios demonstracijos Londone, Belgrade, Kaire, Naujajame Delyje, žinoma, buvo suorganizuotos ir Maskvoje. Trečiojo pasaulio šalių lyderiai pasmerkė šį nusikaltimą.

1961 metų vasarį besivystančių tautų švietimui skirtas Tautų draugystės universitetas Maskvoje buvo pavadintas Patrice’o Lumumbos vardu, jame mokėsi ir afrikiečiai. Universiteto tikslas buvo sudaryti sąlygas studijuoti jaunuoliams iš naujai susikūrusių Azijos ir Afrikos valstybių ir taip sukurti jaunų profesionalų, simpatizuojančių komunistiniams idealams, tinklą. Vyko dekolonizacija, arabų ir Afrikos šalys paskelbdavo nepriklausomybę, tad Maskvos ir Vakarų šalių rungtyniavimas, vadintas šaltuoju karu, persimetė ir į Afrikos žemyną. Lumumbos universitete trečiojo pasaulio atstovai ne tik įgydavo praktines profesijas, bet ir buvo veikiami ideologinės indoktrinacijos. Kremlius rengė kadrus būsimoms revoliucijoms trečiojo pasaulio šalyse ir formavo savo évolués – Maskvoje išauklėtus jaunuolius. Kaip patetiškai rašė sovietinės Lietuvos poetas Juozas Nekrošius:

                         Virš Nemuno mėlyno,

                         Virš Kongo galingo,

                         Virš mūsų likimų –

                         Viena saulė.

●

Šiandien Kongo Demokratinė Respublika yra viena skurdžiausių pasaulio šalių, kaip ir Lumumbos laikais panirusi į chaosą, kleptokratiją, korupciją, pilietinį karą, bet traukianti pasaulio galingųjų dėmesį dėl gausių gamtos išteklių ir žaliavų šaltinių. Konge yra didžiausi Afrikoje vario klodai ir pusė pasaulyje išgaunamo strateginės reikšmės metalo kobalto, kurį bantų žmonės atranda tiesiog žemės paviršiuje. O Lumumbos danties grąžinimas Kongui vėl įaudrino diskusijas apie išvežtų iš Afrikos ir Europos muziejuose saugomų kultūrinių vertybių grąžinimą.