Trečiadienis, gegužės 13 d.,

1936 m., Stokholmas

[...] Artėjo vizito pas Jo Didenybę laikas. Nuvedė mus į rūmus. Iš oro jie nieko ypatingo, šiek tiek primena Versalį, tik kuklesni. Tačiau vidus savo puošnumu, skulptūromis veik neatsilieka nuo Versalio, gal tik mažesniam maštabe viskas.

Per gražiai išpuoštus koridorius, švarutėlyčius, rodos, be dulkelės, nuvedė mus į gražią Rytų salę. Visur paveikslai, auksas, marmurai, kristalinės liustros, žibąs parketas ir tyla, tyla, lyg kapuose. Iš visų kampų tik ir dvelkė senove, rodės, prabils tie karaliai portretuose ar iš kokio kampo pasirodys pasakiška princesė, nes visa aplinkui tai pasaka.

Lygiai dvyliktą, laikrodžiui mušant, pasirodė Jo Didenybė Gustavas V su keletu vyresnių damų ir dvariškių. Jis gražiai pasisveikino su prorektoriumi, su Falku, su dirigentu (Konradu Kavecku – red.), mums maloniai linktelėjo galva, į ką mes atsakėm didžiuliu reveransu.

Tikrai senas jau karalius, žilas visai, bet dar tvirtai atrodąs. Aukštas, kaip Eifelio bokštas, tiesus, rodos, už visus švedus aukštesnis, didingas, kaip valdovas, bet drauge ir malonus, švelnus, kaip ir visi švedai. Visą laiką grožėjosi mūsų tautiniais rūbais.

Sėdo jis į gelsvo šilko kėdę, šalia savęs pakvietė Min. Savickį.

Padainavom mes tris daineles: „Draugai“, „Apynėlis“ ir „Anoj pusėj ežero“. Gyrė jis dainas, klausinėjo dirigento, kaip vadinasi, buvo matyt iš viso, kad jam tikrai patiko ir jis visai nuoširdžiai jas gyrė.

Mes gi tik rijom akimis kiekvieną jo judesį, kiekvieną žodį, mostelėjimą, žvilgsnį. Džiaugiausi. Daug ko man teko matyti, tačiau tikrą, gyvą karalių matau tik pirmą kartą.

Dar truputį pakalbėjęs su dirigentu ir prorektoriumi (o kaip jie linkčiojo, smulkinosi prieš jį!), atsisveikino ir išėjo.

Mums buvo leista apžiūrėti pačius rūmus. Salės ne mažiau puošnios už Versalio, bendrai visu kuo primena, nes XVIII a. Europos karalių dvarai buvo Liudviko XIV rūmų kopija, tik mažesniame maste. Čia ir puikus miegamasis, tik ne su saule – emblema, o su Šiaurės žvaigžde, čia ir keletas Marijos Antuanetos stiliaus apartamentų, graži empire salė su Napoleono ir Žozefinos portretais, gobelenų, Liudviko XV dovanotų, salė. Tie gobelenai atvaizduoja Don Kichoto nuotykius, didžiulė veidrodžių galerija, pasieniais nustatyta spintomis su krustaliais, posėdžių kambarys su sunkiomis pjaustyto ąžuolo kėdėmis ir storiausiais įstatymų, kodeksų rinkiniais. Iš kampų gi didingomis minomis žiūrėjo Bernadotų protėviai, drauge ir dabartinis karalius Gustavas V.

Pagaliau ir sosto salė, sosto, kurs dar nėra istorinė liekana, kurs turi savininką, nors jau nedaug didesnių teisių už kitus piliečius, bet garsaus vardo, visų gerbiamą ir mylimą. [...]

Sekmadienis, birželio 27 d., 1937 m., Paryžius, Pasaulinė paroda

[...] Mūsų draugai ukrainiečiai irgi pasirodė. Jų rūbai margi, kaspinuoti, prisiūti blizgučių, išsiuvinėti, jų šokiai, dainos kažką turi laukiniško, su šūkavimais, pritūpimais.

Prieš mus išėjo vengrai. Valė taip ir negalėjo atitraukti akių nuo savo gražuolio vengro, to aukšto. Nors jis dar vaikiškas, bet dailus berniukas. Čardašas, ugningas jų čardašas, sukėlė daug ovacijų, ir mes net ėmėm kiek pavydėt jiems.

Artinosi mūsų eilė. Pasigirdo Kairio skripkutė ir Bružo armonika, mūsiškiai su gyva nuotaika išbėgo į sceną. Ir ką gi! Dar nesibaigė šokis, o jau pasigirdo audringos ovacijos. Gi kai muzika nutilo, na tai buvo plojimo, triukšmo, atrodė, kad visas teatras grius.

Tai ir mes išėjom pasitikėdami savim, jokios baimės nebuvo. Galingai suskambo „Pabuskim“, dailiai išėjo: „Už jūrių marių“, „Apynėlis“, „Anoj pusėj ežero“, o kai galų gale sudainavom „En passant“, visi, net ir prancūzai, kuone iš kėdžių išsirito, plojo, šaukė bravo, bis ir, kaip kas mokėjo, visi reiškė savo patenkinimą.

Paskutinieji išėjo negrai su visai laukiniais šokiais. Ko ten nebuvo – visas kaimas: suaugę vyrai, seniai, moterys, vaikai, dvasiškiai, baidyklės, raganiai. Ir visi dūko, šaukė, vartėsi, daužėsi. Išeis tik kokia kupeta, vartosi, kratosi, sukinėjasi, žiūrėk – tai žmogus. Dūko, net vienam negrui kelnės nusmuko. Tiesiog negalima buvo turėti iš juoko.

Kuomet pasibaigė – apipuolė mus visi. Prancūzai negalėjo atsidžiaugt, kad sudainavom „En passant“. Ukrainiečiai lygino mūsų chorą su kazokų choru, kiti gi vėl stebėjosi mūsų kostiumų gražumu, niekaip netikėjo, kad mūsų žiurstai ne siuvinėti, o austi.

Taigi, mes grįžom nors ir labai nuvargusios, tačiau laimingos, kaip niekad. Dar niekad nebuvom turėję tokio didelio pasisekimo.

Pirmadienis, birželio 28 d.

Nuo pat ryto iki vakaro su Vale pravaikščiojom krautuvėse. Aplankėm Galeries Lafayette, Louvre. Kaip ten nieks nepasikeitę, visai kaip prieš 9 metus… Tik mados tepasikeitę… Kiek visokių gražių dalykų matėm, tačiau jiems reikia daug pinigų. Ėjom ir ėjom ilgomis galerijomis, važinėjomės tapirulanais, liftais, ilsėjomės salionuose, apžiūrinėjom gražiausius dalykus. Valė netikėtai gavo už 20 fr. gražų mėlyną fetrą, labai jai tinkantį, sau ir Ninai pinigines. Aš gi be galo džiaugiuosi pirkusi Pupai nuostabiai gražią lėlę, netgi su kasomis aplink galvą. Be to, išrinkau Gigai kaklaraištį, margą, primenantį škotiškus. Tegul kai kada prisimena mane, jei nors ne taip dažnai, kaip aš jį…

Pavakary grįžom be jėgų, be pinigų, bet su daugybe visokių pirkinių, niekniekių. Valė įsitaisė sau pudrinyčią ir kai pasipudravo, truputį nusidažė, pasidarė dvigubai gražesnė.

Šiandien mus vedė į Folies Bergère, reviu su Joséphine Baker. Buvo gražių, gan gyvų numerių, bet buvo ir tokių, dėl kurių rausti reikėjo. Kad parodytas nuogos moters grožis, tai nieko, bet kokioj formoj! Kokie judesiai, aistros! Žozefina visgi ir graži, ir gabi: jos sudėjimas idealus, veido bruožai gražūs, balsas malonus, ji gabi šokikė ir vaidintoja ir net gaila, kad ji čia, o ne kur nors operoje. [...]

Penktadienis, gegužės 20 d.,

1938 m., Praha

[...] Apsilankėm rotušėj, kur mus priėmė posėdžių salėj pats burmistras. Sugiedojom himnus, porą dainelių, pasirašėm į svečių knygą, gavom po ženklelį. Burmistras atrodo labai paprastas, simpatingas žmogus. Apžiūrėjom įspūdingą meno galeriją.

Iš ten – į bravorus. Nu ir įmonės! Ten kasdien pagamina marias alaus. Turi ištisus traukinius tam gėrimui išvežioti, rūsius, kurie tęsias 9 km ir kur amžinai +4 C. Ten alus 4 mėn. stovi, fermentuojas nežmoniškai didelėse statinėse. Tas statines, žinoma, pirmiau dezinfekuoja ugnim, užlieja smala. Kokie katilai – kaip tikri namai, cisternos, vamzdžiai.

Vedžiojo ir aiškino mums vienas drūtas, raudonas čekas. Jis sakosi per visą gyvenimą išgėręs tą didžiausią statinę. Esą žmonių, kurie į dieną išgeria 14 ltr. alaus! Tai bent kiekis.

Po to mus fabriko direkcija vaišino dešrelėm ir alum. Kiekvienas gavom po puslitrinį bokalą. Bet koks nuostabiai skanus! Aš niekad nemėgau alaus, bet čia su malonumu ištuštinau visą – toks vėsus, skanus, be jokio kartumo.

Visą laiką su mum buvo ir Smetanos choro dirigentas. Taip norėjau pasikalbėt, bet buvau užkimusi, nedrįsau. Išvažiuojant jis palydėjo į stotį, išsibučiavo su mūsų dirigentu.

Vėl grįžom į Prahą. Stoty trumpai papietavom ir vėl važiavom, šį kartą į Jičyną.

Temo, kuomet pasiekėm šį 11 000 gyv. miestuką. Stoty pasitiko mus būrys jičyniečių, dvi mergaitės tautiniuos rūbuos įteikė dirigentui gėlių, sveikino atvykus.

Šį kartą gavom puikius viešbučius, bet ilsėtis negalėjom, skubėjom koncertan.

Salė nedidukė, bet pilnutėlė žmonių, džiūgaujančių, besišypsančių. Tą dieną miestelio laikraštis išleido extra laidą apie Lietuvą ir lietuvius ir kvietė į koncertą.

Dainuot buvo nekas – išvargę, užkimusiais balsais po Pilzeno, o dar kliudė sunkios užuolaidos.

Vakare vėl priėmimas, po to šokiai. Tačiau susirinko veik vieni gimnazistukai, nemoką kalbų. Buvo atsilankiusios slovakės mokinės su savo tautiniais kostiumais, šokiais ir dainomis. Labai gražiai pasirodė. Įdomūs jų kostiumai – trumpi, platūs, pūsti sijonukai, margos skarytės. Berniukų – balti kostiumai su siuvinėtais margais žiursteliais!

Šeštadienis, gegužės 21 d.

Visi mes jutom, kad naktį buvo kažkoks triukšmas. Bet kas to paisys! O, pasirodo, važiavo kariuomenė su pilnu apginklavimu, kulkosvaidžiais, visame krašte 3 metų mobilizacija. Gatvėse pilna vyrų su čemodanais. Pasklido gandai, kad būta susirėmimų, žuvo 100 žmonių, telefonai nutraukti, kareivinėse sukilimai, Čekų Rojus užimtas, kas momentą čia galima laukt vokiečių.

Prancūzijoj žada skelbt mobilizaciją, jei tik Vokietija puola Čekiją. Karas! Ta žinia trenkė mus kaip perkūnas. Prisiminėm, kaip Berlyne vienas vokietis pasakė: „Jūs važiuojat į Prahą, bet kaži ar grįšite.“ Nejau dabar visa tai galėtų virst tikrove? Nejau tas kultūringas, darbštus kraštas ryt turi virsti griuvėsių ir kautynių lauku! Tie draugiški, besišypsą čekai turi žūt žiauriame mūšy? [...]

Ką mes pergyvenom tą vakarą, tikrai niekad, niekad neužmiršiu. Naktį akių sudėt negalėjau, nes visą laiką lėkė automobiliai, zvimbė motociklai, o juose vis koks nors kariškis. Gatvėse mobilizuotųjų eilės. Gretimuose namuose visur tamsu, tylu, ramu. Ir taip skaudu, taip skaudu pamanius, kad gal visas tas taikus, žydintis kraštas turės nusilenkti žiauriam geležiniam kumščiui… Rodos, kaži ko nepagailėtum, kad viso to nebūtų, kad nors keliom dienom pratęstum, atitolintum…

Parengė Irena Žemaitytė-Geniušienė

Iš gydytojos Liudos Žemaitytės (1916–1946) dienoraščio

Šeštadienis, vasario 2 d., 1935 m.

[...] Bet kadangi tas dalykas daugiau nekaip, kad negalimas, išsiruošiau kartu su vyresniaisiais į literatūrinį balių. Užsidėjau senąją balinę suknią, pasidabinau ir tiek.

Užlipėm į raudona šviesa iliuminuotą ramovės salę. Pakeliui susitikom p. p. Gustaičius (karo aviacijos vadas Antanas Gustaitis – red.). P. Gustaitienė labai gražiai atrodė plačioje mėlynoje suknioje, kuklioje, be jokių iškirpimų. Ji visą laiką ir skyrėsi savo kuklumu, bet gražiu fasonu.

Tik įėjau, man net nedrąsu pasidarė. Čia visokie ministeriai, direktoriai, aukštos ponios: Mašiotienė savo samavorinės spalvos krepsateninėj, p. Navakienė gražiai atrodė geležies spalvos suknioj su gelsvais pūkais aplink kaklą. P. Žilinskienės juoda aksominė ir labai puiki. Buvo p. Vienožinskienė, Sleževičienė, p. Končienės sesuo ir daug kitų. Daug matėsi juodom sukniom, kitos gi visos šviesiom, nublukusiom krepsateninėm, man net ši medžiaga nusibodo.

Neužilgo atvyko pats prezidentas, lydimas maršo. Truputį pašoko, pasižiūrinėjo ir dingo. Buvo šiokia tokia programa, gan įdomi. Po jos vyresnieji ėmė skirstytis ar pasitraukė į bufetą, atsirado daugiau jaunesnių, tad ir nuotaika pagerėjo.

Pradžioj man visai nepatiko. Ūpas toks oficialus, ceremonialus, šokiai buvo tik po kokias 5 min., o protarpiai ilgiausi. Šoko daugiausia vyresni ponai, ponios. Jaunesniųjų pažįstamų visai nebuvo, jau buvau beimanti nuobodžiauti, norėjau bėgti iš baliaus. Tačiau nugalėjau miego norą, kalbinau vyresniąsias ponias arba pasilikusi viena observavau iš šalies žmones, ne tiek jų aprėdus, kiek psichologinį momentą. Visų nuotaika keista, pakilus, visi kažkuo persiėmę, nenatūralūs, kaip kad stoty perimti skubėjimo karštinės. Viena tik Gustaitienė amžinai tokia pat rami, kilni lyg princesė. Kitos gi visos pasikeitusiais veidais, bereikalingomis šypsenomis, visų veidai lyg su kaukėmis. Dėjausi tą kaukę ir aš, nors man buvo taip liūdna, kuone verk. Aš tuo momentu taip ilgėjausi Alpio. Jis niekuomet nesti toks cirlich manirlich kaip kiti, bet tiesus, atviras, be to nenatūralumo. Bendrai aviatoriai daugumoj tokie. Jų keletas buvo, tarp kitko ir maj. Peseckas, nors manęs nepažino.

Pirmą šokį šokau su leit. Aleksiejūnu, tuo užgesusio aro žvilgsnio. Jis gerai šoka, nors kalba su juo banali. Bešokdama turėjau laiko ir kabėjusius ant sienų šaržus pamatyti. Nieko sau, geri, įdomūs.

Iš pažįstamų vėliau atėjo d-ras Bielskis, d-ras Stasiūnas, Untulė. Šie abu loterijoj išlošė po didelį kumpį. Buvo ir karininkų, jų tarpe viens kitas gražuolėlis leitenantukas, bet vis nepažįstami. Gal ir būtų pakvietę, bet prisitaisė prie manęs toks vienas nedidžkas blondinukas, visai nemoka šokti, o sekioja paskui ir vis kviečia. Valsas su juo tikra kančia, pasisuks – stumdo kitus ar užlekia kur, padarys pas, vėl painioja. Bėgau nuo jo ir į fojė, ir į mot. kambarį, į kitą salės pusę, vis suranda. Pagaliau, kai atsisakiau su juo anglišką valsą ir neužilgo nuėjau šokti su vienu aukštu brunetu iš Marijampolės, tada anas atsitraukė ir visą vakarą nebekvietė. Paskui šokau su vienu aukštu blondinu buv. studentu, kurs vis tikino ten ir ten mane matęs, o aš ginčijau, kad ten nebuvau.

Buvo ir valsas su balonais. Labai efektingai išrodė tyliai besisukančios poros su balonais. Gavau vieną nuo p. Griniaus (buvo ir p. Grinienė – Rafaelio tapyba juodoj, gausiai iškirptoj suknioj). Šokant visgi gražiau išrodo šviesios nekaip juodos, mat skiriasi nuo juodų frakų. Taigi, gavau baloną gan gražų, bet per valso figūras kažkam užkliuvo ir liko. Bendrai daugelis balonų pabėgo iš savininkų ir suplaukė į lubas. Kai kas gaudė juos už virvelių lazdomis, vejojo, kiti gi iš to juokėsi. Vienas balonas pateko į ventiliatorių ir ilgai ten šoko pasiučiausį šokį kažkaip savotiškai burgzdamas.

Paskui pakvietė mane vienas frantas ponaičiukas. Tas gerai, lengvai šoko, gan kalbus, vienas kitas kartas gera su juo buvo, bet ir jis ėmė sekioti, varginti mane, aš slapstytis. Bet prisiėjo nueiti su juo į loteriją, kur ištraukiau nedūžtamą lėkštę ir… didžiulę dešrą. Tai buvo visiems juoko. Mano partneris ištraukė didelę baltą dėžę. Apsidžiaugiau, maniau, bus šokoladas, bet pasirodė papirosai, nors jis irgi nerūko.

Tuo tarpu pamačiau ir leit. Nekrošių bešokantį su viena gražia panele, paskui kurį laiką jis buvo ir vienas. Man taip norėjos su juo pašokti, pasišnekėti, jis toks kalbingas, geras, daug matęs, žinąs, bet tas mano partneris vis nedavė man ramybės. Bėgau nuo jo į visas puses, vis seka. Išvadavo mane d-ras Velbutas, smarkiai pasukdamas valso. Paskui gi su p. Žilinskiene ir tetušėliu nuėjom į bufetą, jie gėrė kavą su pyragaičiais, aš gero šalto alaus, nuo kurio tuoj nuotaika pakilo. Gaila, kad pradžioje man niekas nepasiūlė, gal nebūtų buvę taip nuobodu, gal didesnį pasisekimą būčiau turėjusi.

Po to šokau su vienu dailininku, o pagaliau teko ir su leit. Nekrošiumi. A tai žmogelis, už tai, kad man balius visgi gerą įspūdį paliko, turiu būti jam dėkinga. Jis tuoj ėmė šnekėti, pasakojos, ką veikęs, kad ilgai sirgęs, visokius nuotykius pasakojo, aš irgi šį tą iš savo gyvenimo taip, kad kalba buvo gyva.

Paskui nuvedė į savo kompaniją, kur aplink staliuką sėdėjo trys panelės, kurios nuolat juokavo, šposus krėtė, supažindino su jomis ir su greta sėdėjusiu aviatoriumi leit. (rodos, Namiku). Jis man matytas, mane irgi matęs, bet nepažinęs, nes labai išaugau. Žmogelis nėr gražus, bet simpatingas, ramus, nors irgi kalbingas.

Ant stalo tai pas juos buvo jau kuone šiukšlynas, kas liudijo, kad čia seniai sėdima. Viena pasivadino save šeimininke, norėjo daryt tvarką, bet dar daugiau šiukšlijo, laistė. Pripylė man kažkieno stikliuką, aš, žinoma, atsisakiau gerti. Tada p. Povilas išplovė savo kavos puoduką kava ir pripylė man. Aš apsimečiau linksma, juokavau, bet čionai man ėmė nebepatikti, per daug jau familiariai, ir galvojau, kaip čia išsisukus.

Laimei, tuo laiku mano naujasis pažįstamas pakvietė šokti, tai ir pabėgau. Truputį pavydu buvo, kad leit. Nekrošius daugiau užsiiminėjo su anomis, bet tegu, gal su jomis atėjo. Aš gi šokau visai patenkinta su naujuoju pažįstamu, šnekėjomės apie aviaciją be galo be krašto. Jis stebėjos, iš kur aš tiek daug apie aviaciją žinau, aš gi tuo pasikalbėjimu dar labiau gilinau savo žinias. Pasakojau apie pažintį su ANBO-IV, apie Palangos manevrus. Jis pasakojo, kaip išmokstama skraidyti po 100 skridimų, kaip daromi nusileidimai, kad vėliau kampo nustatymo nereikia, jis jau skraidęs II eskadrilėj 8–9 metus, dabar jau nebe eskadrilėj. Įvertino vieną kitą lėktuvų konstrukciją. Aš gi dar kai ką juokingo papasakojau. Žodžiu, kalbos būt netrūkę ir noro su juo šokti nors visą vakarą, tai ne taip, kaip kitus po žodelį trauk. Bendrai su lakūnais sekasi greit išsikalbėti.

Šeštadienis, kovo 2 d., 1935 m.

Šįvakar buvau su tetušėliu ir Stasiu (Stasys Žemaitis – pusbrolis, režisieriaus Raimondo Vabalo dėdė – red.) spaudos baliuje, „Metropoly“. Nors šokti teko ir nemaža, žmonių buvo pilnintėlė salė, bet man visai nepatiko ir buvo neįdomu. Publika tai daugiausia solidni, nematyti niekur žmonės, kažkokie biznieriai ar kas. Sėdėjo dauguma prie staliukų, šnekėjosi. Ponios irgi vyresnio amžiaus, be galo iškirptomis sukniomis, nutapytais veidais. O kiekviena iš jų įsivaizduoja kuone Olga Čechova, nors dauguma jau ir radialę simetriją turinčios, tačiau judesiai, mimikos, net juokas ima. Štai kur žmonės visų nenatūraliausi, štai žmonės, kurie nuduoda tuos, kuo jie nėra.

Vien iš įdomumo sekti tualetus, šokį ar bendrai psichologinį momentą likau ligi tol, kol ir tetušėlis buvo, šiaip jau būčiau bėgus anksčiau. Jaunimo beveik nebuvo. Tiesa, mačiau maj. Pesecką, bet nežinau, ar jis manęs nepažįsta, ar nesam supažindinti, o antrasis aviatorius, iš literatų baliaus, buvo užimtas kažkokia panele.

Šokau daugiausia su Stasiu, d-ru Velbutu ir kažkokiu teisėju iš Panevėžio, panašiu į trogloditą. Baliaus programa taip sau. Pora kupletų, deklamavimų, feljetonisto Orlovo feljetonai, gerai, kad jis aiškiai kalbėjo, tai viską supratau. Įdomus buvo ir jo mimikos vaizdelis. Buvo vėliau spaudos anties loterija.

Grįžom apie ketvirtą. Šiaip gan įdomu pabūti dideliame baliuje, bet linksma nebuvo nė kiek. Tai kas, kad šokau nemaža, bet neteko su tuo, kuo turėčiau ypatingą malonumą.

Šeštadienis, vasario 8 d., 1936 m.

Ryte paskambino man Marytė Mackevičienė ir pasiūlė drauge su jais eiti į antro pulko maskaradą. Pradžioj nenorėjau, bet apsigalvojusi sutikau. Taigi apie dešimtą jau buvau su jais ten. Žmonių dar buvo maža. Mus pasitiko ir visą laiką man asistavo leit. Verksnys. Matyt, aš jam patikau. O man šį vakarą ypač buvo linksmas ir geras ūpas. Kas minutę krėčiau šposus, juokavau, sakiau kvailybes. Ir visa tai aplinkiniams labai patiko.

Pradėjo rinktis kaukės. Atėjo kažkokia ponaičiu apsirėdžius, kita vėl peteliškė, rytietė, vengrė, Pompadur. Tik skoningos nė vienos nebuvo. Visos kraipėsi, šaipėsi, šposavo ir be galo kvailai atrodė. Vėliausiai atėjo ir prizą gavo „alaus bačkutė“ su putomis, net su kraneliu, iš kurio bėgo alus. Tuomi alučiu ir papirko jury komisiją. Nieko sau atrodė bobutė mažutė, vikri.

Tik kai prisiėjo kaukes nusiimti, pasirodė visai nebeįdomu. Juodakasė liekna rytietė pasirodė blondinė ir tikra baidyklė. Pompadur – sena ponia, peteliškė visai negraži.

________________________

Prabangos vėžys negyja

Užpernai šiame dienraštyje (1928 m. „L. A.“ nr. 200) vedamuoju buvo padėtas straipsnis „Prabangos vėžys“. Jame buvo pacituotos didelio nusistebėjimo mintys vieno įžymaus „daug mačiusio ir gerai pažįstančio Europos didžiausius centrus“ asmens. „Aš stebiuosi, kaip prabanga jūsų dar nesubankrutino“, sakė jis. Čia suminėjo tarnaičių šilkines sukneles, tualetus, brangius kailinius, ne sulig savo kepure, baliukus ir balius su vis užsieniniais dalykais ir t. t. Girdi, svečias dar daug kalbėjo, kaip taupiai gyvena daug turtingesnės tautos ir kaip mums reikia gyventi taupumo. Sunku, girdi, jam buvo prieštarauti.

Taip. Tikra tiesa buvo pasakyta ir užpernai ir šiandien taip pat galima pasakyti.

Ir man teko šen ten užsieny būti. Pav. teatruose ir gatvėse vasaros metu neteko tokių brangių išdarkytų suknelių matyti, kaip Kaune dažnai matyti. Visur vis kukliau, paprasčiau, gal ir padoriau. O pas mus visi madas gaudo, garbes varinėja: čia vardinės, susipažinimai, vizitai, revizitai, Velykos, Kalėdos, baliai, kortavimai ir kiti galai.

Tai iš tikro tatai yra mūsų tautos vėžys, kurs ėda mūsų uždarbį, mūsų taupmenas, ir sveikatą, ir sąžinės jautrumą užmuša ir atsiranda visokių tarnybinių „griekelių“ įvairioms prabangos padarytoms skylėms užlopyti.

Visoks taupumo pavyzdys turėtų eiti nuo viršaus. Kitaip neįmanoma mokyti tautą taupumo ir paprastumo privačiame ir viešame gyvenime. Nes dabar pusbadžiaudamos valdininkėlės stengiasi neatsilikti „nuo mados“.

Kur tik yra daug prabangos, ten lygiagrečiai yra ir daug skurdo. Taip ir pas mus. Dėl to kartais vienas luomas ima neapkęsti kito.

Apskritai Lietuvoj žmonės daugiau valgo ir geria, kaip kur kitur. Ir daugiau atsitinka ligų nuo nesveiko valgymo arba nuo persivalgymo, kaip nuo nedavalgymo. Amerikoj gydytojams rugiapjūtė tai po švenčių, ypač tuoj pat po Velykų, nes daugybė žmonių suserga ten nuo persivalgymo ir nusigėrimo.

„Nėra tikresnio požymio blogo miestų sutvarkymo, kaip gausumas juose advokatų ir gydytojų“, sako Platonas. Pas mus tą požymį kaip tik matome. Prieš karą Kaune pav. buvo 8 vaistinės ir 50 gydytojų. Dabar 20 vaistinių ir 160 gydytojų, o žmonių sveikatingumas nepadidėjo ir mirtingumas, anot d-ro K. Griniaus, nė kiek nesumažėjo. Nesumažėjo, nes didysis karas daug ir plačiai įvairų ištvirkimą pasėjo, paveldimą ir užkrečiamą. O tatai gydyt tegalima sėkmingai tik religinės moralės kėlimu ir stiprinimu.

Daug prabangos matome gydytojų, bankininkų, advokatų ir notarų gyvenime, nes į jų rankas suplaukia daug pinigų.

Pinigų mėtymas yra ir kortomis lošimas. Štai neseniai vienas dvarininkas lietuvis, rodos, susipratęs tautietis, vienu vakaru pralošė 9000 litų, kuriuos gavo už visus tą dieną parduotus savo dvaro vieną vasarą užaugintus kviečius! Kitu metu per tris vakarus vėl 17 000 Lt. Panašiai kaip lenkų dvarininkai praleisdavo ir dvarus, ir miškus.

Prekybos ir pramonės rūmų pirmininkas p. Dobkevičius minėjo, kad mes iš užsienio prekių perkamės už 300 milijonų. Vien bostonams ir šilkams išleidžiame kasmet 60 milijonų litų, o kiek kitų prekių ir medžiagų, kur galėtume vien savais gaminiais apsieiti. Apie 150 milijonų galėtų likti krašte.

Dėl to prabangos vėžys dar vis tebeėda mus. Vis dėlto, pagaliau, didelių autoritetų palankumu ir parama ši tautos liga galėtų būti pradėta sėkmingai gydyti.

M. S.

„Lietuvos aidas“, 1930.II.6