Nagrinėdami sovietinę ideologiją to meto Lietuvos spaudoje, istorikai dažniausiai remiasi šalies mastu leista periodine spauda. Tuo metu pagrindiniai laikraščiai ir žurnalai buvo „Tiesa“, „Valstiečių laikraštis“, „Komjaunimo tiesa“, „Jaunimo gretos“, „Tarybinė moteris“ ir kiti. Įdomu, kad leidinių vedamuosiuose straipsniuose išryškėjo sovietinės valdžios tikslai ir uždaviniai. Buvo aukštinami kolūkiečių pasiekimai, socialistinis lenktyniavimas, mokslininkų išradimai, „didvyrės“ moterys prie traktoriaus vairo. Be abejo, neapsieita be sovietinės ideologijos ir užsienio politikos plotmėje. Sovietinė Lietuvos spauda analizuodavo darbininkų padėtį JAV ir Vakaruose, jų mokslinius, kultūrinius darbus, kurie niekaip negalėjo prilygti „tarybinės liaudies“ pasiekimams. Su šia periodine spauda galima susipažinti archyvuose ir bibliotekose, tačiau įdomu apžvelgti to meto Vilniaus apskrityje leistus laikraščius ir išsiaiškinti, kaip juose atsispindėjo sovietinė ideologija.

Pirmiausia reikėtų paminėti, kad kiekvienoje apskrityje buvo leidžiami periodiniai leidiniai, skirti vietiniams gyventojams. Po pirmosios ir antrosios sovietinės okupacijos Lietuvoje apskričių laikraščiai buvo pagrindiniai vietinės periodinės spaudos leidiniai. Šiuos laikraščius paprastai vieną, du ar tris kartus per savaitę leido  Lietuvos komunistų partijos apskričių komitetai ir apskričių darbo žmonių deputatų tarybų vykdomieji komitetai, o redagavo partijos komitetų paskirti ir patvirtinti vyriausieji redaktoriai. Apskričių laikraščiai atspindėdavo ir visos šalies, ir apskričių politinį, ekonominį, ūkinį, kultūrinį gyvenimą, komunistinį vadovavimą, partinių organizacijų veiklą. Ne išimtis buvo ir Vilniaus apskrityje leisti laikraščiai: Švenčionėlių rajono „Naujas gyvenimas“, Nemenčinės rajono „Lenino priesakai“, Trakų rajono „Spartuolis“ ir kiti. Visa vietinė spauda buvo orientuota skleisti sovietinę ideologiją, formuoti „naują“ žmogų, laikytis komunistinių principų.

Sovietinės imperijos žiniasklaidos kūrimo planuose pirmiausia buvo iškelta idėja, kaip nuasmeninti žmogų, jį paversti sovietiniu, kolektyviniu sraigteliu. Todėl sovietinėje spaudoje svarbiausia vaidmenį atliko darbo žmogus, o režimui palankios naujienos ir panašūs dalykai buvo pateikiami paprastiems gyventojams suprantama kalba. Taip pat buvo formuojamas principas „visi lygūs“ – rašomos istorijos apie sovietinius herojus, darbo didvyrius ir jų pasiekimus. Kaip antai Švenčionėlių rajono laikraštyje „Naujas gyvenimas“ pateikta informacija apie Švenčionėlių geležinkelio darbuotoją A. Solovjovą, kuris „įvykdė metinę gamybinę užduotį, o naujus metus sutiko dirbdamas virš plano“ (1958 m. sausio 10 d.).

Degtindaris. Švenčionėlių rajono laikraščio „Naujas gyvenimas“ karikatūra, 1958.II.16

Kartu buvo formuojama ir pasaulėžiūra, kad sovietinis žmogus turi ne mąstyti apie asmeninę laimę, bet telkti jėgas sovietinės valdžios poreikiams: padėti skleisti ideologinį melą, kaip vesti žmogų į šviesų rytojų. Šio tikslo vedlys turėjo būti „nepamainoma paprastų žmonių užtarėja“ komunistų partija. Antai Nemenčinės rajono laikraštyje „Lenino priesakai“ buvo pateikti liaudiški posakiai ir patarlės apie partiją: „Įgauk jėgos prie motinos krūtinės, proto – komunistų partijoje“; „Partija visur – darbe ir kovoje“; „Upės ištakos – kalnuose, partijos jėga – liaudyje“; „Mes einame į priekį todėl, kad partija mus veda“; „Partijos žodis pavėjui nepaleidžiamas: ką pasako, tą ir padaro“; „Paskui komunistus eisi – gyvenimo kelią rasi“ (1958 m. sausio 1 d., rusų kalba). Vilniaus apskrities laikraštyje „Lenino keliu“ pateikti šūkiai, šlovinantys partiją, Leniną ir Staliną: „Lenino reikalas nenugalimas, nes jį tęsia bolševikų partijos ir tarybinių tautų didysis vadas, mylimas mokytojas, visų mūsų socialistinės Tėvynės pergalių organizatorius ir įkvėpėjas draugas Stalinas. Tegyvuoja leninizmas!“ (1950 m. sausio 22 d.) Dūkšto rajono laikraštyje „Leniniečio kelias“: „Su nepaprastu pakilimu visa Tarybinė liaudis ir mūsų rajono darbo žmonės paminėjo Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos 35-ąsias metines. Tegyvuoja Lenino-Stalino partija – visų mūsų pergalių įkvėpėjas ir organizatorius!“ (1952 m. lapkričio 14 d.).

Komunistų partija buvo didžioji kovotoja ir su alkoholizmu: „Atėjo laikas griežtai iškelti klausimą dėl kovos su girtavimu, o taip pat su tais, kurie varo naminę degtinę. To darbo turi imtis visuomenė ir tie, kuriems pavesta stebėti, kad būtų laikomasi valstybės įstatymų. Kas varo naminę degtinę, nugirdo žmones, tas kenkia valstybės bei visuomenės interesams ir turi susilaukti pelnytos bausmės“ („Naujas gyvenimas“, 1958 m. vasario 16 d., ištrauka iš N. Chruščiovo kalbos, pasakytos Baltarusijos SSR žemės ūkio pirmūnų pasitarime).

Tokiu būdu komunistų partija norėjo sukurti tiek naują pasaulėvaizdį, tiek skleisti melą apie „tobulą tarybinį žmogų“.

Sovietinės ideologijos tikslams buvo mobilizuotas ir mokslas. Mokslo pasiekimais buvo norima įrodyti, kad tik „tarybinis žmogus“ gali pasiekti laimėjimų mokslo srityje. Pavyzdys – kosminės raketos paleidimas. Štai kaip tą įvykį nušvietė spauda: „TASS’o pranešimas apie kosminės raketos paleidimą Mėnulio link sukėlė didžiulį džiaugsmą Lietuvos darbo žmonių širdyse. Šiame dideliame įvykyje jie mato naują tarybinio mokslo ir technikos triumfą, dar vieną nesugriaunamą tarybinės visuomeninės santvarkos pranašumo prieš kapitalistinį pasaulį įrodymą“ (Trakų rajono laikraštis „Pergalės vėliava“, 1959 m. sausio 7 d.).

Be mokslo, į socialistinės visuomenės kūrimą įtraukiama ir kultūra. Šioje srityje buvo bandoma pasinaudoti iškiliais Lietuvos visuomenės veikėjais, kuriuos buvo bandoma pritempti prie socialistinės ideologijos. Pavyzdžiui, straipsnyje „Vincui Kudirkai atminti“ rašoma: „Rašytojas buvo karštas patriotas, tauri visuomenės reikalams pasiaukojusi asmenybė, suvaidinusi nemažą vaidmenį lietuvių literatūros ir kultūros vystyme. Mes, tarybiniai žmonės, pirmiausia vertiname Vincą Kudirką už jo istorinį pažangumą, apsireiškusį demokratiškumu, neapykanta despotizmui, priešiškumu liaudies engėjams ir tamsintojams“ („Pergalės vėliava“, 1959 m. sausio 4 d.).

Dar vienu sovietinės ideologijos taikiniu tapo švietimas. Šis turėjo konstruoti „naują“ visuomenę, sistemingai ir sąmoningai „formuoti naująjį žmogų“, tarnaujantį politinei ideologijai, sukuriant sąlygas, būtinas ideologiniams planams realizuoti ateityje: „Vadovaudamiesi Tarybų Sąjungos Komunistų partijos CK nurodymais ideologiniais klausimais, vykdydami Lietuvos KP CK VI suvažiavimo nutarimus, respublikos mokslininkai atliko kai kurį darbą marksistiškai-leniniškai įvertinant lietuvių tautos kultūrinį palikimą. Iš esmės baigta ruošti Lietuvos istorijos vadovėlio pirmoji dalis, atlikti du darbai, nušviečiantieji visuomenės politinės ir filosofinės minties išsivystymą Lietuvoje XIX amžiuje“ (Vilniaus srities ir miesto laikraštis „Raudonoji žvaigždė“, 1953 m. sausio 6 d.).

Kita sovietinės žiniasklaidos funkcija buvo politinė propaganda. Ji palankiai nušviesdavo įvykius „draugiškose Tarybų Sąjungai šalyse“ ir nepalankiai atsiliepdavo apie tai, kas vyko „kapitalistinėse šalyse“. Pavyzdžiui, laikraščio „Lenino keliu“ straipsnyje „Amerikiečių koncentracijos stovyklos Vokietijoje“ buvo rašoma, kad „vakarinėse okupacinėse zonose egzistuoja eilė koncentracijos stovyklų, kurios kuriamos padedant buvusiems fašistiniams teroristinių organizacijų nariams ir kontroliuojant vakarinėms okupacinėms valdžioms. Už akmeninių šių koncentracijos stovyklų sienų laikomi vokiečių demokratai, kurie atvirai stoja už taiką ir kuo greičiausią okupacinių kariuomenių išvedimą“ (1950 m. sausio 18 d.). „Naujo gyvenimo“ straipsnyje skelbiama: „Valstijose dar iki kovo mėnesio pradžios buvo 5.250 tūkstančių visiškų bedarbių ir daugiau kaip 3 milijonai dalinių bedarbių. Tai reiškia, kad kartu su šeimomis nuo nedarbo kenčia apie 30 milijonų žmonių, t. y. kas šeštas amerikietis“ (1958 m. kovo 30 d.).

Vakarų ir JAV įvaizdis buvo formuojamas visomis įmanomomis priemonėmis laikraščių skaitytojams peršant neigiamą požiūrį apie „kapitalistines šalis“. Visa tai buvo pateikiama ne vien tik tekstiniu, bet ir vizualiniu pagrindu. Pasąmonėje žmonėms susidarydavo įspūdis, kad ten, anapus sienos, Vakarų, JAV politikai ir pramonininkai yra tokie, kokius juos vaizduoja karikatūros. Pavyzdžiui, laikraštyje „Naujas gyvenimas“ išspausdinta karikatūra ir tekstas „Auksiniai šungrybiai“, kuriame pateikiamos žinios apie JAV gaminamas atomines ir vandenilines bombas, kurios „atneša kapitalistams naujus lobius. Iš naujų ginklų gamybos jie tikisi išspausti dar didesnes sumas“ (1958 m. birželio 19 d.).

Taigi išanalizavus spaudos tekstus matosi akivaizdžiai tikslingas komunistinės sąmonės kūrimas ir komunistinis auklėjimas bei homo sovieticus kultas. Sovietinėje spaudoje darbo žmonės ideologiškai buvo tapę svarbiausiais personažais, taip pat buvo publikuojama nemažai ne itin reikšmingų istorijų apie juos. Didžioji dauguma tekstų propagavo tvarką ir discipliną, pavyzdingą gyvenimo būdą. Kone visuose straipsniuose buvo sąsajų su socialistiniu mokymu, komunistiniu ir ateistiniu auklėjimu. Kartu formuojamas ir neigiamas požiūris į tas šalis, kurios kritikavo sovietinę santvarką.

Trumpoje rajoninių laikraščių apžvalgoje išryškėja to meto spaudoje vyravusios sovietinės ideologijos sklaida. Straipsnyje pateiktus leidinius galima paskaityti Vilniaus regioniniame valstybės archyve.

Kelkis 7 valandą ryto. Pabudęs nesivartyk lovoje, o tuojau pat šok iš patalo. Plačiai jį atklok, kad išsivėdintų, atidaryk balkono duris ar langą ir pradėk rytinę mankštą. Mankštinkis 10–15 minučių, nes tik tada iš miego galutinai pabunda tavo organizmas, visi kūno organai bei raumenys įsitraukia į darbą ir pasiruošia dienos veiklai.

Prieš pradėdamas mankštą, patikrink savo laikyseną prieš veidrodį. Atsistok tiesiai, truputį pakelk galvą, atitrauk pečius ir mentes atgal, įtrauk pilvą, kad krūtinė pasiduotų į priekį, ir taip pastovėk prieš veidrodį 10–15 sekundžių. Paskui atlik pratimus.

Po to dešimt minučių skirk grūdinimuisi ir rytiniam tualetui. Nusiprausk veidą, kaklą, išsiplauk pažastis vandeniu. Apsiplaudamas vėsiu vandeniu, nesimuilink. Muilas skiriamas riebalams nuo kūno paviršiaus pašalinti, o jų kasdien šalinti nereikia, nes nuo to nukenčia oda.

Jei nori, kad dantys būtų sveiki ir gražūs, nepamiršk jų kasdien du kartus – ryte ir vakare – išsivalyti. Taip tu pašalinsi burnoje susirinkusias bakterijas ir iš tarpdančių maisto likučius. Kad geriau išsivalytų tarpdančiai, šepetėlį reikia vedžioti nuo viršaus į apačią, t. y. išilgai dantų. Rytą gali valyti šepetėliu su milteliais ar pasta, o vakare tik išskalauti burną vandeniu ar suvalgyti obuolį. Geriausia ir sveikiausia dantis valyti dantų milteliais, susmulkinta kreida. Jei iš burnos sklinda nemalonus kvapas, gali vartoti higieninę pastą Mėtinė ar Apelsininė.

Nesveikus dantis tuoj pat pradėk gydyti, nes jie gali būti daugelio sunkių ligų – reumato, širdies ydų, lėtinio inkstų uždegimo ir kt. – priežastis. Jei sugedę dantys iškrenta, negalima gerai sukramtyti maisto ir dėl to kartais susergama skrandžio ligomis.

Po rytinio tualeto tau belieka pasikloti lovą, apsirengti ir papusryčiauti. Pusryčiams skirk ne mažiau kaip dvidešimt minučių. Valgyk neskubėdamas, gerai sukramtyk maistą.

Vakarieniauk 20 val. Po to valandą skirk grožinei literatūrai, muzikai, piešimui ir namų ruošai. Save gerbiantis jaunuolis padeda tvarkytis dirbančiai motinai.

O gal jūsų namuose yra dušas? Tada prieš eidamas gulti gali apsiplauti po juo. Tik nešlapink galvos ir visas nesimuilink. Su muilu pakanka išsiplauti labiau susiteršusias ir prakaituojančias kūno dalis: veidą, kaklą, pažastis, kirkšnis ir kojas.

Nešvarioms rankoms nusišluostyti visada turėk rankšluostėlį. Nesišluostyk jų į drabužius, nes tepalai, persisunkę pro juos, dirgina odą. Labiausiai nukenčia šlaunys ir pilvas. Dėl to ant šlaunų gali atsirasti pūliuojančių spuogų.

Maudymasis upėje jokiu būdu nepakeičia pirties! Tik karštu vandeniu galima gerai nusiplauti susikaupusius riebalus, nusilupusį epidermį, nešvarumus.

Tu nori būti tekintoju? Bet ar esi tvirtos sveikatos ir gerai fiziškai išsivystęs? Tekintojui reikia ir atitinkamo išsilavinimo, nes jis turi mokėti atlikti apskaičiavimus, skaityti darbo brėžinius ir t. t. Jei nori būti vairuotoju, turi gerai skirti spalvas, turėti gerą klausą, regėjimą, greitai susiorientuoti situacijose ir t. t. Na, o kokių savybių reikia mokytojui? Pirmiausiai įsitikink, ar esi visuomeniškas, ar tave traukia mokykla, ar nori ką nors auklėti, praturtinti žiniomis, daryti geresnį, tauresnį. O gal nori būti dailininku? Mokytojų padedamas įsitikink, ar lengvai ir gerai tau sekasi sukurti vaizdelį, teminį piešinėlį, derinti spalvas.

Valdyti save, įsakyti sau yra sunkiau, negu įsakyti kitiems. Tam reikia tikro vyriškumo, valios, netgi drąsos. Valdyti save, siekti tikslo gali išmokti tik tas, kuris pažįsta save.

O juk valanda, kuri praėjo, jau nebegrįš. Jeigu jaunystės metais ko nors neįpratai, neišmokai, liks spraga visam gyvenimui ir vėliau teks gailėtis. Kiek geriausių, gražiausių metų nueina niekais ir net palieka liūdną pėdsaką charakteryje – neorganizuotumą, ištižimą, tinginiavimą.

Laisvalaikis – tai nuostabios, malonios, be galo brangios valandos, nes žmogus pats turi teisę jas užpildyti tuo, ką labiausiai mėgsta, pakeisti vieną darbą kitu, įvairiapusiškai tobulinti savo asmenybę. Čia svarbiausios dvi sąlygos: tą laisvalaikį turėti, susiorganizuoti ir tinkamai, įdomiai jį praleisti.

Juk viskas taip įdomu! Prieš tavo akis tiek daug galimybių, tiek daug nežinomų dalykų vilioja tave ir kviečia išmėginti jėgas. Šachmatai, dviratis, pašto ženklai – išskaičiuoti viską sunku.

O tokie dalykai kaip nuobodžiavimas, slampinėjimas iš kampo į kampą nieko gero neduoda. Tas niekais praleistas laikas jau nebesugrįš, o tau tik vieną kartą šešiolika, vieną kartą septyniolika ar aštuoniolika metų. Vėliau atsiras naujų rūpesčių, pareigų. Jaunystė bus praleista tuščiai…

Yra manančių, kad vienas kitas ,,stipresnis“ žodelis pokalbiams suteiks tikrojo vyriškumo. Bet jie klysta! Žargonas ir keiksmažodžiai ryškiausiai atskleidžia žmogaus sielos ir proto skurdumą, menką savikontrolę. O jeigu berniukas taip kalba su savo klasės mergaitėmis, galvodamas, kad jos savos, nėra ko per daug jų varžytis, – parodo tik savo didžiulį neišsiauklėjimą. Nepamiršk, kad mūsų kalba – tai mūsų antrasis „aš“!

Kartais ant plaštakų ar pėdų atsiranda karpų. Tai virusinis susirgimas, kuriuo apsikrečiama nuo šeimos narių, klasės draugų ir kt. Niekuomet jų nekarpyk ir nedraskyk, nes nuo to jos dar labiau plinta. Pabandyk gydyti naminėmis priemonėms: patepk jas ugniažolės sunka, uždėk žalios bulvės ar tarkuoto česnako kompresus, antaninio obuolio griežinėlį. Jei tai nepadės, kreipkis į odos ligų gydytoją ar gydomosios kosmetikos kabinetą.

Blogai pakirpti plaukai gero vaizdo nesudarys. Todėl nesikirpk pats ir nesitelk į pagalbą draugų. Tegul tai padarys kirpėjas. Su juo pasitaręs, nesunkiai išsirinksi šukuoseną, kuri derintųsi prie tavo galvos formos, veido bruožų, figūros, netgi charakterio.

Ilgaplaukiai netvarkingi jaunuoliai netenka vyrui būdingos išvaizdos, praranda savo vyriškąjį orumą, pavirsta kažkuo tarpiniu tarp vyro ir moters. O kaip vis dėlto malonu žiūrėti į tikrą vyrišką veidą! Pamačius apžėlusį ir ilgaplaukį, nenoromis prisimenama sena, labai taikli patarlė: „Ilgas plaukas – trumpas protas.“ Jei tokie plaukais apžėlę jaunuoliai mano, kad jie yra originalūs, labai klysta. Tai joks originalumas. Viskas, kas sudarko natūralią išvaizdą, gyvenimui netinka. Vyrą puošia tik tai, kas natūralu, vyriška, kas jam tinka, kas jį daro gražesnį, patrauklesnį.

Ir dar viena – neįprask vaikščioti, susikišęs rankų į kišenes, nes kišenės išsitampo, be to, rankas jose laikyti – nekultūringa.

Apie apatinius drabužius mes nekalbėjome. Juk savaime aišku, kad tai, kas arčiausia kūno, turi būti švariausia ir tvarkingiausia, nes kaip tik apatiniai drabužiai greičiausiai susitepa ir pradeda dvokti prakaitu. Ant nešvarių apatinių drabužių apsivilkti švarius marškinius yra tas pat, kaip ant dulkėto stalo užtiesti baltą staltiesę.

Taigi, jeigu nori būti iš tikrųjų gražus ir patrauklus, rūpinkis savo išvaizda, nes tai ne smulkmena.

Iš: Būk vyras! Sudarytoja S. Griciuvienė. Vilnius: Mintis, 1971

Parinko Vidas Dusevičius

Einu gatve, kurioje yra mūsų mokykla. Ir staiga mano dėmesį patraukia didelis ranka rašytas skelbimas: „Šiandien 10-os namų valdybos raudonajame kampelyje įvyks draugiškas Marinos Korobovos teismas už šmeižtus ir intrigas.“ Minutėlę sustingstu iš netikėtumo: Marina Korobova! Suglumusi kartoju pažįstamą vardą. Juk tai mūsų buvusi mokinė! Kokia gėda! Kaip tai atsitiko?! Kiek prisimenu, mergaitė buvo ne iš blogųjų, mokėsi „gerai“ ir „labai gerai“. Sėkmingai baigė dešimtmetę, paskui institutą. Kodėl gi mes anksčiau nepastebėjome tokių merginos bruoželių, kurie sugadino jos charakterį, padarė ją nepakenčiamą, nesugyvenamą?

– Juk ji nuolat skundėsi motinai, kad jai mažina pažymius, – pasakė man viena mokytoja, su kuria išsišnekėjome apie Korobovą. – Ir su vaikais dažnai pykdavosi, jie jos nemėgo, niekuomet niekur nerinkdavo, nors mokymosi atžvilgiu ji buvo geriausiųjų tarpe. Tačiau niekas iš mokytojų tam neteikė reikšmės.

Vadinasi, šiandieninis draugiškas teismas teis ir mus, mokytojus. Už tai, kad nesugebėjome išugdyti tokių charakterio bruožų, kurie padeda žmogui gyventi kolektyve. Už tai šiandien susilauksime žiaurios bausmės.

Ir štai aš namų valdybos raudonajame kampelyje. Ten, netoli žalia staltiese užtiesto stalo, sėdi Marina. Ji netikėtai atpažįsta mane ir nukaista. Jai gėda, ji nusisuka. Man taip pat nejauku. O čia dar į salę įeina fotoreporteris ir ima fotografuoti teismo posėdį. Kaltinamoji stengiasi uždengti veidą ranka, bet rytoj kuriame nors laikraštyje žmonės paskaitys apie moterį, nuodijančią savo kaimynams gyvenimą, ir pasakys: kalti tie, kas ją auklėjo.

– Intrigantė! Lauk ją iš Maskvos! – girdžiu pasipiktinusius žmonių balsus. – Visą butą sukiršino. Gyvenimo per ją nėra!

Griežtas draugiškas teismas priima sprendimą: „Įspėti Korobovą: jeigu nepakeis savo elgesio, – ištremti iš sostinės.“

Marina sėdi, žemai nuleidusi galvą. Ji mato, kaip šėlsta salė. O aš galvoju: žmonės kovoja už gerą, šviesią buitį, už žmonių santykių tyrumą. Draugiškas teismas – tai didelė jėga, tačiau šio teismo galėjo ir nebūti, jeigu mes, mokytojai, būtume daugiau rūpinęsi, kaip išugdyti kilnias savo mokinių moralines savybes, kurios reikalingos žmogui gyvenime.

Po šio draugiško teismo man kilo klausimas: „O ką mes, mokytojai, žinome, kaip gyvena mūsų mokiniai namuose, savo butuose, galbūt kai kurie jų įtraukti į butų tarpusavio intrigas?“ Pradėjau dažniau lankyti vaikus namuose. Ir iš tikrųjų netrukus sužinojau, kad mano mokinys Tolia Smirnovas kaip tik gyvena su kaimynais priešiškoje ir neapykantos persunktoje atmosferoje. Kartą užėjau pas šitą berniuką į namus, išsikalbėjau su kaimyne.

– Blogai gyvename, taip blogai, – pasakė man labai simpatinga pagyvenusi moteris, chirurgė, – kaip Montekiai ir Kapulečiai. Mūsų vaikai vienas su kitu nedraugauja, nors ir mokosi toje pačioje mokykloje, jie netgi nesisveikina. Vieną kartą, – pasakojo moteris, – pas mano sergantį vaiką atėjo gydytojas. Bute, išskyrus Tolią, nieko daugiau nebuvo, tačiau jis gydytojui durų neatidarė, nes šis paskambino ne tris kartus, kaip reikėjo, o du. Tolia taip pasielgė tik dėl to, kad mes blogai sugyvename ir jo tėvai neleidžia jam su mumis bendrauti. Jis auga žiaurus ir grubus, mėgsta smarkiai trankyti durimis, kad pažadintų kaimynus, su kuriais vaidijasi jo šeima, kartais įjungia pilnu galingumu radiją, nors visiškai jo neklauso.

– Kaip gaila, kad jūs neatėjote į mokyklą, nepapasakojote apie tai, – pasakiau moteriškei, – gal mums būtų pasisekę paveikti tėvus, berniuką.

– Galbūt, – sutiko ji, – bet juk ne kiekvienas mokytojas panorės imtis tokio bjauraus reikalo.

Ko gero, ji teisi. Ne kiekvienas. Juo labiau kad ir Tolios tėvai kartą man pasakė:

– Tai mūsų asmeninis reikalas, ką norim – mylim, ko norim – nekenčiam.

– Na, o berniuką kam žalojate? – nejučiomis paklausiau, bet šio klausimo jie nesuprato arba nenorėjo suprasti.

Ir tada viename tėvų susirinkime pradėjau šia tema pokalbį. Neminėdama Tolios tėvų pavardės, papasakojau žmonėms jų liūdną istoriją. Dauguma tėvų pasmerkė šią šeimą, ir tik du mėgino ginti. Dėl šių dviejų man ir kilo įtarimas, kad jų šeimoje taip pat gali būti žalojama vaiko siela.

Taip, mokytoją turi jaudinti visa vaiko aplinka. Ir jeigu prireiks, mokytojas turi stoti prieš tėvus, kreiptis į visuomenę, įmonės, kurioje dirba tėvas ir motina, partinę organizaciją, kad mokiniui būtų sudarytos normalios gyvenimo sąlygos.

Ilgai galvojau, kaip paveikti Tolią Smirnovą, kad jis nejaustų priešiškumo savo kaimynei. Ir štai kartą klasėje papasakojau tokią istoriją:

– Žinote, vaikai, vakar vienas mano pažįstamas mokytojas sunkioje būklėje pateko į ligoninę: jam lūžo šlaunikaulis. Norėdama išgelbėti jam koją, gydytoja chirurgė rodė didvyriškas pastangas: penkias valandas ji prastovėjo prie operacinio stalo ir labai vykusiai padarė nukentėjusiam operaciją. Sako, kad… – aš tiriamai pažvelgiau į Tolią, – sako, kad ši nuostabi chirurgė – Tolios Smirnovo kaimynė. O štai mes kartais gyvename šalia tokių žmonių ir jų nepastebime.

Tolia paraudo ir nusisuko. Jam buvo gėda. Galbūt jis pirmą kartą pažiūrėjo į savo elgesį bute kitomis akimis.

TSKP XXII suvažiavimas iškėlė mums, mokytojams, uždavinį – išauklėti naują žmogų, komunistinio rytojaus žmogų. Ir mums teks dar daug padaryti, kad niekuomet netektų skaityti tokių skelbimų: „Šiandien įvyks draugiškas teismas. Teisia veltėdį, girtuoklį, intrigantę…“

Iš: Jelizaveta Popova. O juk jie suaugę! Kaunas: Šviesa, 1966

Parinko Vidas Dusevičius

Prieš porą metų pačioje Vilniaus širdyje staiga atsirado visai įdomus meno kūrinys. Tik nežinia, kam jis skirtas. Apie tai nepranešė nė vienas laikraštis. Tik rusiškame savaitraštyje „Obzor“ (?!) buvo pompastiškai aprašyta, kaip „sunkiai ir sudėtingai jau daugelį metų vis bandė įamžinti M. Dobužinskio vardą“ visuomeninė organizacija „Naš dialog“ ir „Sojuz russkich Litvy“. Klausimas, ką šios dvi organizacijos turi bendra su Mstislavo Dobužinskio vardu. Nors skulptoriaus Kęstučio Musteikio ir architekto Algirdo Umbraso kūrinys yra įdomus ir išraiškingas, taip ir lieka neaišku, kam jis skirtas: čia įamžintas M. Dobužinskio vardas ar jo tapytas paveikslas „Vilnius. Tilto gatvė“ (1907)?

Kiekvieną dieną pro šią vietą praeina šimtai žmonių, tačiau mažai kas į šią puikią skulptūrėlę, pasislėpusią medžių paunksnėje, atkreipia dėmesį. Tūkstantines lėšas buvo galima panaudoti žymiai naudingiau, pvz., išleisti dailininko atsiminimus apie Lietuvą, jo straipsnius, pasisakymus, kurių tik lietuviška tematika yra apie 50, reprodukcijų albumą ir t. t.

Bet yra dar viena vieta, tiesiogiai susijusi su visa Dobužinskių gimine. Tai Rasų kapinės.

Beveik prieš dvidešimt metų šių eilučių autoriui pagal M. Dobužinskio archyve išlikusius dokumentus ir fotografijas pavyko tiksliai nustatyti Dobužinskių šeimos kriptą. Tuo metu vaizdas buvo, švelniai tariant, baisus. Postamentas ir Švč. Mergelės Marijos figūra sudaužyti, aplink krūvos šiukšlių… Matėsi, kad kriptą bandyta apiplėšti… Bet prieš keletą metų Dailės akademijos dėstytojų pastangomis, finansuojant Paminklų apsaugos departamentui, kriptą pavyko restauruoti pagal M. Dobužinskio fotografiją, darytą 1939 metais. Tų metų ankstyvą pavasarį dailininkas paskutinį kartą lankėsi Vilniuje pas seserį Olgą Rognedą. Tų pačių metų vasarą jis išvažiavo į Londoną kurti scenovaizdžių Michailo Čechovo spektakliui… Prasidėjo karas… Pasaulis staiga pasikeitė… Dėl šeiminių aplinkybių (dailininko žmona buvo žydė!) Dobužinskiai negalėjo grįžti į Lietuvą. Kaune liko butas, studija, mintys apie nuosavą namą ir… milžiniškas šeimos archyvas, jame ir buvo surasti dokumentai apie Dobužinskių šeimos kriptą Rasų kapinėse.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomas rankraštis lenkų kalba, datuotas apie 1932 metus. Jame labai smulkiai aprašyta kripta ir išvardinti ten palaidoti asmenys. Veikiausiai tai Mstislavo sesers Olgos Rognedos užrašai:

Tai kas gi jie? Kokie giminystės ryšiai juos sieja?

Franciszka – pagal genealoginį medį, kurį sudarė Mstislavo sūnus Rostislavas (1903–2000), duktė Ottono (?–1915?) iš kitos Dobužinskių atšakos – Vladislovo Antonijaus (1723–?), kuri atsiskyrė dar XVII–XVIII amžių sandūroje. Bet tai gali būti ir klaida perrašant. Veikiausiai tai Franciszek – Ottono sūnus.

Konstancyja – Ottono duktė (?). Atrodo, kad čia klaidingai įrašyta mirties data. Vilniuje mirė ir palaidota antroji Valerijano Dobužinskio žmona – Konstancija Ottonovna Dobužinskaja (1861–1899).

Czesław – arba Ottono, arba Mamerto sūnus.

Paulina – tikriausiai Paulina Pečkovskaja – Ottono žmona.

Olimpja – jokių žinių nerasta.

Walerjan (1842–1921) – Mstislavo tėvas; generolas leitenantas; išėjęs į pensiją buvo vienas Vilniaus mokslo bičiulių ir Senovės paminklų apsaugos draugijų įkūrėjų; Vrublevskių bibliotekos bibliotekininkas.

Tiksliai nežinoma, kada šioje vietoje pirmą kartą buvo pradėti laidoti Dobužinskių šeimos atstovai. Iš dokumentuose minimų užuominų galima spręsti, kad kripta atsirado pačioje XIX amžiaus pabaigoje.

Kaip galima spręsti iš M. Dobužinskio „Atsiminimų“ (1972), savo pirmąjį sūnų Konstantiną (1900–1901), mirusį dar kūdikystėje Miunchene (vienuolikos mėnesių!), jis palaidojo „šalia mano mažosios sesers Tatjanos, po aukštu medžiu, ant kalvos pačios pakriaušės…“ Tatjana Valerijanovna Dobužinskaja (1896–1897) buvo Mstislavo įseserė, Konstancijos Ottonovnos duktė.

Kyla klausimas, kodėl jų vardai neminimi šiame sąraše. Pasirodo, kai kuriems tėvams, išpažįstantiems stačiatikių tikėjimą, buvo leidžiama nerašyti mirusių kūdikių vardų!

Pačiame Panevėžio miesto centre, stačiatikių kapinėse, išliko taip pat jaunučio Piotro Dobužinskio (1866.V.1–1868.VIII.11) kapelis.

Gerai žinomas ir Juozas (Juozapas) Dobužinskis (1878–1934) – kunigas, rašytojas, redaktorius, visuomenės veikėjas; prezidento Antano Smetonos bendražygis.

„Mes, Dobužinskiai, ne aristokratai, bet labai senos lietuvių giminės – nepamiršk tai“, – kadaise Mstislavui pasakė jo senelis Piotras.

Dokumentuose, kurių dauguma saugomi M. Dobužinskio fonde Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, įvairiuose archyvuose, muziejuose, nurodoma, kad pirmą kartą Dobužinskių-Januškevičių pavardė („Herbu Lubicz“) oficialiai paminėta 1532 metais ir jų šeimos per amžius gyveno Lietuvoje ir valdė Dabužių, Grūžių, Rojūnų dvarus.

Įdomu tai, kad giminėje labai daug buvo grynai lietuviškų ir net pagoniškų vardų: Algirdas, Jadvyga, Veronika, Inezilja, Rogneda ir kt.

Nuostabu ir tai, kad iki šiol Dobužinskiai (Lorenas, Veronika, Gražina, Karolina, Martynas ir kiti), šiuo metu gyvenantys Prancūzijoje, Kanadoje, JAV, vartoja lietuvišką pavardės formą – Dobužinskis.

Tokia Dobužinskių šeimos kriptos istorija.

…į Bal­tru­šai­čio bu­tą Mask­vo­je ėjau be­veik su mal­din­ga nuo­tai­ka. O pa­te­kęs į bu­tą pa­ty­riau: Bal­tru­šai­tis ma­nęs lau­kęs, bet ko­kiai sa­vai­tei iš­va­žia­vęs į už­mies­tį ir sa­kęs man pra­neš­ti, kad ir aš į už­mies­tį pas jį va­žiuo­čiau.

Už­mies­tis bu­vo maž­daug vi­du­ti­niš­kas, – ko­kie 50 ar 60 ki­lo­met­rų nuo Mask­vos. Ir trau­ki­niu va­žia­vau, ir ru­sų kai­mie­čio ro­gėm – raz­va­li­nėm – dulks­no­jau. Prie dai­laus už­mies­ti­nio va­sar­na­mio man be­si­ke­per­sno­jant iš ro­gių, pri­šliau­žia prie ma­nęs sli­dė­mis tok­sai vi­du­ti­nio ūgio vy­riš­kis ru­dais trum­pais ūsais, kurio de­ši­ny­sis pe­tys bu­vo kiek aukš­čiau pa­ki­lęs už kai­rį­jį, ir to­dėl vi­sa jo fi­gū­ra at­ro­dė kiek krei­vo­ka.

– Ar ne Sruo­ga kar­tais bū­si? – lie­tu­viš­kai klau­sia ne­pa­žįs­ta­ma­sai.

– Taip… Sruo­ga… Pran­ciš­kaus vai­kas… – vos iš­ste­nė­jau, iš­si­žio­jęs iš nu­ste­bi­mo.

– O aš – Bal­tru­šai­tis, – ta­rė jis, – bū­sim pa­žįs­ta­mi. Ge­rai, kad at­va­žia­vai. Va, imk sli­des, va­žiuo­sim į miš­ką. Ma­tai, juo­duo­ja? Į aną. Per lau­ką. Sta­čiai.

Pa­da­vė man Bal­tru­šai­tis sli­des su laz­do­mis ir iš­si­ve­dė už var­tų.

– Au­kis ir va­žiuok. Už ano kal­no su­si­tik­sim. Ma­tai?

Pa­mo­jo Bal­tru­šai­tis ran­ka ir, ne­lauk­da­mas ma­no at­sa­ky­mo, ne­leis­da­mas nė žo­džio man pra­tar­ti, nu­rū­ko su sa­vo sli­dė­mis kal­ne­liu.

Sli­des aš tuo­met ma­čiau pir­mą kar­tą sa­vo gy­ve­ni­me. Kaip čia elg­tis su to­kiais be­die­viš­kais in­stru­men­tais, – vel­niai juos ži­no! Dū­sa­vau, dū­sa­vau, kol tuos pra­keik­tus pa­gaikš­čius ap­siau­ti iš­mo­kau. Bet: vie­nas daik­tas – mo­kė­ti ap­siau­ti ir vi­sai kas ki­ta – mo­kė­ti pa­šliauž­ti. Vos tik pa­ju­du iš vie­tos – tuoj ir ke­bėkšt iki kak­lo pus­ny pa­si­ne­riu. Kol iš pus­nies iš­si­kaps­tau, kol į sli­des vėl įsi­kin­kau – pa­sau­ly­je kaž­kaip bai­siai ne­be­įdo­mu pa­si­da­ro. Vi­sų veis­lių vel­niais pra­kei­kęs sli­džių me­no iš­ra­dė­jus, su­si­krau­nu sli­des ant pe­čių ir ban­dau žings­niuo­ti pas­kui Bal­tru­šai­tį pės­čias. Bet ir pės­čiam ta pa­ti vel­nia­va: snie­go iki juos­tos, kur­gi per to­kias pus­nis nu­pli­to­si! Ban­dau vis su sli­dė­mis šliauž­ti – iš­ei­na dar pras­čiau: pa­var­gęs am­ži­nų­jų mau­daus ir mau­daus pus­ny­ne.

– Tai tau ir li­te­ra­tū­ros reiš­ki­nys, – ne­be­mo­kė­da­mas keik­tis, šnypš­čiu pro dan­tis, – kaip šu­nų ve­se­li­joj!

Mau­dy­tis pus­ny­ne dar ne­bū­tų taip pik­ta, bet kad šą­la pra­keik­tai! Šal­čio bu­vo gal apie 20 laips­nių tik­tai, bet kad aš to­kiai ke­lio­nei bu­vau vi­siš­kai ne­pa­si­ruo­šęs – ir pus­ba­čiai me­lan­cho­liš­kai šai­pės, ir pirš­ti­nu­kės – lyg iš viks­vų megz­tos, ir ma­no ap­siau­ta­liūkš­tis – vie­nu vė­ju pa­muš­tas. Į ko­jas ir dė­me­sio ne­be­krei­piu, jų vi­sai ne­be­jau­čiu. Bet kad ir tos ran­kos – ir ge­lia pa­siu­tu­siai, ir aiš­kiai stings­ta. Kad ir pa­te­kau – tai pa­te­kau, it blu­sa į vė­da­rą!

Va­lan­da pra­slin­ko man taip be­vargs­tant, gal ir dau­giau. Pu­čiu it du­su­lin­gas kui­nas, be­si­ke­per­sno­da­mas iš pus­nies, kaip ša­lia ma­nęs pa­si­girs­ta ne­ži­nia iš kur iš­dy­gęs tok­sai že­mo re­gist­ro ba­ri­to­nas:

– Tai ko į miš­ką ne­at­va­žia­vai?

– Va­žiuo­ju… va­žiuo­ju… – my­kiau, krapš­ty­da­mas snie­gą iš apy­kak­lės ir už­an­čio.

– Eėėė, be­ne va­žiuo­ti ne­mo­ki? Ar ne šal­ta? Eikš, šil­tos ar­ba­tos bus…

Sa­ki­nio sa­ky­ti Bal­tru­šai­tis ne­bai­gė, bet šil­tos ar­ba­tos vis dėl­to da­vė. Pa­žvel­gė į laik­ro­dį.

– Už va­lan­dos iš­ei­na trau­ki­nys. Va­žiuok į Mask­vą ir lauk ma­nęs. Po ke­lių die­nų bū­siu…

Tiek su Bal­tru­šai­čiu apie li­te­ra­tū­ros rei­ka­lus ir te­kal­bė­jęs, vėl bil­dė­jau į Mask­vą.

Li­te­ra­tū­ros rin­ki­nys bus ar ne­bus – tai dar ne­aiš­ku, bet ran­kas – vi­siš­kai aiš­kiai nu­ša­lau. Apie nu­ša­li­mą Bal­tru­šai­čiui, ži­no­ma, ne­drį­sau pa­sa­ky­ti. Jis tik­tai žvai­ra­vo, kad ar­ba­tos stik­las ma­no ran­ko­se pol­ku­tę pa­dū­kė­lę šo­ka ir ne­ina į bur­ną. O trau­ki­ny­je ran­kos ėmė gel­ti it nu­pli­ky­tos. Oda pa­ba­lo. O po ke­lių sa­vai­čių ji ir nu­si­lu­pė.

– Vis dėl­to sun­ki ra­šy­to­jo duo­na, – nu­si­mi­nęs dū­mo­jau, grįž­da­mas į Mask­vą, – suk ją de­vy­ni!

Iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraščių skyriaus fondų

Parengė Donaldas Strikulis

Ne­se­niai iš­trau­kė­lė­je iš „Taim­so“ per­skai­čiau, kaip Bal­tru­šai­tis, pri­si­den­gęs mask­vie­tiš­ko­mis su­te­mo­mis, su­da­rė slap­tą są­jun­gą su Troc­kiu, kad nu­vers­tų Pran­cū­zi­jos val­džią. Be to, pa­ke­liui gud­ru­sis Bal­tru­šai­tis šiai są­jun­gai pri­grie­bė ir vo­kie­čių pa­siun­ti­nį.

Skai­tant „Taim­są“ man su­si­da­rė toks vaiz­de­lis.

Mask­va. Su­te­mos. Ap­si­mu­tu­ria­vęs juo­du ap­siaus­tu ir kai­ri­ą­ja ran­ka pri­lai­ky­da­mas lai­bą špa­gą – ge­riau­sią to­le­diš­ką ge­lež­tę, po­nas Bal­tru­šai­tis juo­kia­si sar­do­niš­ku juo­ku.

– Dar ne­spė­jus iš­muš­ti dvy­li­kai dū­žių Šv. El­pi­di­fo­ro bokš­te Bar­se­lo­no­je, su­traiš­ky­si­me ne­klus­ni­ą­ją Pran­cū­zi­ją, – pa­gra­bi­niu bal­su šnabž­da Bal­tru­šai­tis, – ar tu ma­ne gir­di, rau­do­na­sis va­de Le­vai Da­vi­do­vi­čiau?

– Gir­džiu, – dus­liu bal­su at­si­lie­pia Troc­kis, iš­lįs­da­mas iš už kam­po, – pri­sie­kiu Sov­nar­cho­zo pir­mi­nin­ko au­si­mi, taip ir bus.

– Cha, – ci­niš­kai juo­kia­si Bal­tru­šai­tis.

– Cha, cha, – pri­ta­ria jam Troc­kis.

– Ne­rei­kia už­mirš­ti Hin­den­bur­go. Čia yra jo pa­siun­ti­nys. Jis sė­di rū­sy ir ga­lan­da į sa­vo pus­ba­tį di­de­liau­sią pei­lį. Jis eis su mu­mis.

– Jis eis, aš jį iš­kvie­siu su­tar­tu žen­klu.

Ir mask­vie­tiš­ko vė­ly­vo va­ka­ro ty­lu­mo­je gims­ta koš­ma­riš­kas pla­nas, kaip su­nai­kin­ti Pran­cū­zi­ją su Pa­ry­žiu­mi ir jo apy­lin­kė­mis.

– Lie­tu­vių lai­vy­nas puo­la Mar­se­lį, – trūks­min­gai dik­tuo­ja Troc­kis, – de­šimt mū­sų šar­vuo­čių su­ly­gins su že­mės pa­vir­šiu­mi šį mies­te­liūkš­tį… Tuo me­tu mū­sų es­kad­ra puo­la Egė­jo jū­ro­je…

– Cha, cha, – vis dar sar­do­niš­kai juo­kia­si Bal­tru­šai­tis ir, lyg trokš­da­mas krau­jo, tri­na ran­kas. – O tuo me­tu Sov­nar­ko­mas pa­per­ka Ker­zo­ną dviem šim­tais mi­li­jo­nų 1922 me­tų pi­ni­gi­nių žen­klų, kad jis nei­tų pa­gal­bon Pran­cū­zi­jai…

– Dar dau­giau, – kan­džiai šnabž­da vo­kie­čių pa­siun­ti­nys, ban­dy­da­mas pei­lio ašt­ru­mą į bė­gan­tį ša­lia šu­nį, – mū­sų kad­rų su­dė­tis, iš­sklai­dy­ta pa­gal Ver­sa­lio su­tar­tį, už­ima Niu­jor­ką ir iš ten, per van­de­ny­ną, dik­tuo­ja nu­ga­lė­tie­siems są­ly­gas.

– Cha, – juo­kia­si Troc­kis.

– Cha, cha, – rūs­čiai šyp­so­si vo­kie­čių pa­siun­ti­nys.

– Cha, cha, cha, – net leips­ta im­pe­ria­lis­ti­niu svai­gu­liu Bal­tru­šai­tis.

Mask­va. Va­ka­ras. Su­te­mos.

Čia, taip sa­kant, „Taim­so“ re­ži­sū­ra. „Ma­ten“ pa­sta­ty­mas – dar me­lod­ra­miš­kes­nis ir ryš­kes­nis.

„Vol­fo“ agen­tū­ra per­duo­da „Ma­ten“ įva­di­nį straips­nį, kad pran­cū­zų vy­riau­sy­bė pa­gei­dau­ja iš anks­to iš­si­aiš­kin­ti ne vi­sai aiš­kias de­ry­bas, ku­rios ve­da­mos tarp Ru­si­jos, Tur­ki­jos, Vo­kie­ti­jos ir Lie­tu­vos.

Rei­kia pri­dur­ti, kad prie ma­no ste­nog­ra­fuo­to po­kal­bio rei­kia pri­dė­ti dar vie­ną per­so­na­žą – tur­kų pa­siun­ti­nį Og­ly-Mug­ly-Pa­šą. No­rė­da­mas iki ga­lo bū­ti są­ži­nin­gas, pa­pil­dau.

Og­ly-Mug­ly-Pa­ša už­dė­jo ran­ką ant ja­ta­ga­no ir niū­riai pra­ta­rė:

– Svei­ki­nu ta­ve, Jur­gi-Pa­ša-Bal­tru­šai­ti-Og­ly.

– Svei­kas, Og­ly-Mug­ly.

– Ar jau grei­tai su­si­ruoš lie­tu­vių as­ke­rai po ža­lia pra­na­šo vė­lia­va?

– Grei­tai, Pa­ša, – pa­slap­tin­gai nu­si­šyp­so Bal­tru­šai­tis. – Grei­tai. Ma­no ša­lies tik­ra­ti­kiai dar mel­džia­si Šan­cy-bei-Pa­na­mu­ni-bei me­če­tė­se, kad ga­lė­tų kar­tu iš­žy­giuo­ti su ta­vo tau­ta.

– Ge­ras smū­gis… Ge­ras smū­gis… Lie­tu­vių ir tur­kų ar­mi­ja puo­la Ar­mė­ni­ją…

– Ža­lia vė­lia­va su pus­mė­nu­liu virš Pa­lan­ge­no for­tų…

– Sul­to­no re­zi­den­ci­ja Pil­viš­kiuo­se…

– Ty­liau, ty­liau, – pa­si­girs­ta pri­slėg­tas Troc­kio šnabž­de­sys, – „Ma­ten“ su­ži­no­jo apie Jū­sų pla­nus… Jus iš­da­vė… Bė­ki­te…

Aš nie­ka­da ne­gir­dė­jau apie ko­kį nors fa­ta­liš­kes­nį žmo­gų nei Jur­gis Ka­zi­mi­ro­vi­čius Bal­tru­šai­tis, ku­ris, „Taims“ ir „Ma­ten“ duo­me­ni­mis, slap­tų su­tar­čių ne­su­da­ri­nė­ja tik ta­da, kai mie­ga.

Ir dar – nie­ka­da ne­ma­čiau to­kių bai­lių laik­raš­čių kaip „Taims“ ir „Ma­ten“. Ir koks jiems bus siau­bas, kai dar iki penk­ta­die­nio jie su­ži­nos, kad Bal­tru­šai­tis, ap­si­tai­sęs va­ka­ri­niu kos­tiu­mu ir žvil­gan­čia špa­ga prie klu­bo, dar va­kar spė­jo su­da­ry­ti slap­tą ka­ri­nę su­tar­tį su Per­si­ja dėl grei­to ir ryž­tin­go Cei­lo­no sa­los puo­li­mo.

Sau­go­ki­tės, cei­lo­nie­čiai, Bal­tru­šai­tis ar­tė­ja!

„Echo“, 1923.III.1

Ver­tė Do­nal­das Stri­ku­lis