Martynas Pumputis – literatūros kritikas, kurio publikacijos kultūros lauke yra išprovokavusios aršių diskusijų. Nors dažniau atpažįstamas dėl drąsių, provokatyvių tekstų, jis užsiima ir platesniu veiklos spektru: 2025 m. su Alvydu Šlepiku sudarė „Poezijos pavasario“ almanachą, taip pat prisideda prie leidyklos „Slinktys“ serijos „XX amžiaus modernioji lietuvių poezija“ rengimo. Kalbamės apie kritiką, metakritiką ir apskritai šiuolaikinę vertinimo kultūrą – neapsieiname ir be šiokios tokios avantiūros: kad išvengtume abstraktumo ir aiškiau įvardytume problemas, pateikiame konkrečių pavyzdžių.

Kornelija Mikalauskaitė

– Viename iš tekstų esi minėjęs, kad mums reikia šiek tiek kontroversijos (prisimenant taip repavusį Eminemą), bet kartu mūsų literatūros laukas atrodo gan jautrus – kartais užtenka griežtesnės recenzijos ir prasideda sujudimas. Tad norėčiau pradėti nuo paradokso: konflikto, kaip sakai, trūksta, bet konflikto visi lyg ir bijo – iš kur toks neatitikimas?

– Tuo metu, kai taip rašiau, buvau įsitikinęs, kad prie nepalankaus, griežtesnio vertinimo reikia priprasti, išjausti tą šoko faktorių, išmokti atskirti save nuo kuriamo produkto (dar vadinamo kūryba). Tai pasiekiama per įprastą veiksmų seką – atsiranda kažkoks šokiruojantis judėjimas, stilius, žmogus („Keturi vėjai“, Eminemas, Castor&Pollux ir begalė kitų pavyzdžių), visuomenė, bendruomenė pasipiktina, paverkšlena, tuomet daugmaž įprantama ir taip susitaikoma su tuo reiškiniu. Tai vyksta ciklais: įprantame, atprantame, tolerancija, jautrumas kinta ir t. t. Iš čia ir tas neatitikimas, tikriausiai dabar esame atpratimo stadijoje.

Visgi dabar suprantu, kad toks mąstymas buvo per daug supaprastintas, nes veikia ir kiti procesai. Mes kaip visuomenė per pastaruosius dešimtmečius padarėme nemenką pažangą reflektuodami savo kalbą, tapome jautresni kitiems, atsisakėme daug žeidžiančių ir nejautrių žodžių (žinoma, ne visi ir ne visur, dar tikrai yra kur tobulėti). Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, kai kurie jau minėtų Castor&Pollux tekstų aspektai šiandien nebeatrodo priimtini, tarkim, kai vienoje iš publikacijų kalbama apie autorės lytį. Tad nenuostabu, kad labiau išsišokanti, nelabai mandagi, ironiška literatūros kritika nėra visų palankiai priimama ir gali būti įmesta į tą pačią krūvą prie praeities reliktų.

– Tad turbūt galima daryti skirtį tarp savotiškai teigiamo konflikto ir atviro įžeidinėjimo ar riejimosi tarpusavyje. Tai kur šią skirtį brėžtum? Ir ar pirmasis atvejis išties įmanomas mažame kultūros lauke, kur visi vieni kitus daugiau mažiau pažįsta?

– Taip, reikėtų tos skirties ieškoti. Bet objektyvi skirtis nelabai gali egzistuoti (kiekvienas vertina pagal save). Tikriausiai riba, kur kalbėjimas apie kūrinį pereina į ad hominem, būtų jau nebepriimtina (nors pats ir dėl ad hominem per daug nepykstu).

„Teigiamas“ konfliktas įmanomas iš dalies, ne visi sureikšmina atsiliepimus apie knygas. Viskas priklauso nuo asmeninių ambicijų: jei nori už honorarą dalyvauti knygų pristatymuose, redaguoti knygas, publikuotis spaudoje – konfliktuoti nenaudinga. Reikia nepamiršti, kad literatūros bendruomenė pasidalinusi į tam tikrus burbulus. Susipyk su vienu autoriumi, ir jo draugai taip pat pradės žiūrėti kreivai.

Praktikuoti konfliktinį rašymą ilgainiui darosi sunku, nes visada veikia žmogiškumo faktorius, ir nori nenori gali įsijungti savicenzūra. Todėl daugiausia laisvės veiklos pradžioje. Nors šiaip rašymo siekiamybė ar tikslas turėtų būti ne teigiami konfliktai, o tiesiog galimybė rašyti nuoširdžiai. Tik taip jau sutampa, kad kartais nuoširdus rašymas sukelia triukšmo. Kartais atrodo, kad žmonės pyksta ne tiek dėl pačios nuomonės, kiek dėl to, kad tą nuomonę paviešinai.

– Tai kas tuomet apskritai, tavo nuomone, yra kritika? Ir kas neturėtų būti ja vadinama (bet yra)?

– Pirmiausia kritika man yra bandymas nustatyti vertę. O neturėtų būti vadinama, kai kažkas komentuojama galiausiai taip ir nesuformuluojant išvados apie vertę ir kokybę.

– Atidžiau susipažinus su tavo darbais, na, ir iš mūsų pokalbio, rodosi, kad su tavimi galima kalbėti ir apie dar vieną kritikos sluoksnį – kai vertinamos ne tik knygos, bet ir pati kritika. Turbūt tai būtų galima pavadinti savotiška metakritika. Kaip apibrėžtum savo santykį su tokia, sakykime, kritikos kritika?

– Santykis tolimesnis, nei norėčiau, tekę recenzuoti tik vieną recenziją, bet kartais skaitydamas karštai į jas reaguoju. Manau, kad kritikos kritika naudingas ir reikalingas dalykas, jau minėtas konflikto siekis remiasi tezės, antitezės ir sintezės principu.

Recenzijos neegzistuoja pačios sau, jos prisideda prie kūrinio diskurso formavimo. Bet jei labai demokratiškai tikėsime, kad viskas reliatyvu ir visos nuomonės lygiavertės, kokia tada prasmė recenzijas rašyti? O jei visgi vienas nuomones galime laikyti vertingesnėmis, teisingesnėmis, šitai reiktų įrodyti per polemiką, kritikos kritiką ir t. t., o tai jau mus praturtina. Be to, publikuodami kritikos tekstus net ir nenoromis atsiduriame pozicijoje, kuri rodo, jog siekiame autoriteto. Tad sveika tą vienas kito autoritetą pakvestionuoti.

– Esi atlikęs tyrimą apie socialinius tinklus ir ten besireiškiančius knygų apžvalgininkus – bukstagramerius. Kokia kritika dominuoja šiame lauke – ir ar tai išvis kritika?

– Socialiniuose tinkluose publikuojami tekstai yra labai įvairūs ir negalėčiau generalizuoti. Vieni labiau primena anotacijas (tad kritika jų nepavadinsi, veikiau tai reklamos, tokių daugiau), kiti priartėja prie recenzijų (atsiranda analizės, argumentų, vertinimo). Po atlikto tyrimo į šį reiškinį žvelgiu gan teigiamai.

– O gal knygų apžvalgininkai socialiniuose tinkluose kažką daro netgi geriau nei įprastinė, profesionalioji kritika?

– Taip, jie žymiai geriau užmezga santykį su auditorija, plėtoja parasocialinius santykius (tradiciniams kritikams tradiciniais formatais to padaryti beveik neįmanoma). Taip pat daug geriau užsiima sklaida.

– Minėjai, kad kritika tau yra vertės nustatymas. Tai kiek, tavo manymu, vertei turi įtakos sklaida? Ar sklaida kartais nepradeda veikti kaip vertės matas?

– Kartais pradeda veikti. Būna, kad populiarumas palaikomas kokybės ženklu, esą populiariausias = geriausias. Nors šie dalykai ne visada koreliuoja. Čia jau įsiveltume į diskusijas apie populiarų ir nišinį meną bei jų hierarchiją.

– O kokiais kriterijais tu pats remiesi nustatydamas vertę ir kokybę? Kas tau svarbiausia?

– Vadovaujuosi tiek abstrakčiais (emocinis paveikumas, įdomumas), tiek konkretesniais (stilius, originalumas, struktūra, veikėjai).

– Kažkada kavinėje esu nugirdusi, kaip grupelė poetų, vartydami kultūros žurnalą, tarpusavyje šnekėjosi, neva „Pumputis vėl kažko apie juos prirašė“. Ar egzistuoja koks aršiausias tavo kritikas? Na, žinoma, neskaitant tavęs paties.

– Žinoma, egzistuoja ir kritiškai vertinančių, ir heiterių. Maždaug prieš dvejus ar trejus metus yra buvę smagių atsiliepimų feisbuke, įstrigo „pimputiškas šūdmalos taktas“ ar kad veikiu panašiai kaip „valstybė į rytus nuo mūsų“ (stiprus palyginimas, tiesa?). Ne vienas žmogus yra ir užblokavęs. Dažniausiai po nepalankaus atsiliepimo apie kūrybą. Kita vertus, po pasipykimų įmanoma ir susitaikyti.

Pavardė įgavo konotaciją net ir tiems, kurie manęs akyse nėra matę. Štai neseniai buvau supažindintas su viena žymia vaikų rašytoja ir jos pirma reakcija į mus pažindinusio žmogaus klausimą, ar esam pažįstami, buvo maždaug „girdėtas ir skaitytas, nepatinka“, nes jos aplinkoje vyrauja toks vertinimas. Dažniausiai viskas lieka tik pasikalbėjimais, į polemikas neišauga (pernai Vytautas Kaziela mėgino polemizuoti apie Miškinio premiją, bet, sakyčiau, bandymas buvo nevykęs). Esu sulaukęs ir konstruktyvios kritikos – tuo džiaugiuosi. Gera proga apmąstyti savo poziciją skirtingais klausimais.

– Kartais kalbama apie kūrėjų susiskaldymą kultūros, literatūros lauke, kaip jau minėjai – pasidalijimą į burbulus. Ar yra koks susiskaldymas pačiame kritikos lauke? Ar esama konkurencijos?

– Yra labai skirtingai kritiką suvokiančių ir rašančių, bet susiskaldymo lyg ir nepastebėjau. Konkurencijos irgi, juk nelabai yra dėl ko konkuruoti. Žurnalams ir laikraščiams kritikos tekstų visada reikia, honorarai panašūs. Bet gal aš per daug nutolęs nuo kitų kolegų ir per mažai susiduriu su tuo, kas vyksta užkulisiuose.

– Tęsiant tavo avantiūrą „Poezijos pavasario“ almanache, kai autorių klausei apie tris jų nemėgstamiausius poetus: trys tavo nemėgstamiausi kritikai.

– Šitas geras. Visi toliau išvardinti žiauriai faini kaip žmonės. Tiesiog skirtingai suprantame, kas yra kritika.

Ramūnas Čičelis. Jis teigia, kad recenzija neprivalo vertinti, o turi padėti suprasti. Tad sąmoningai atsiriboja nuo vertinimo, daugiau dėmesio skiria analizei. Galima sakyti, kritikoje esame priešingybės. Kadangi Ramūnas yra ypač išsilavinęs, bet kokiame skaitale ras, ką pritempti prie kurio nors filosofo ir kaip pademonstruoti konspektus. Todėl skaitant kartais susidaro įspūdis, kad už jų slepiasi. Skaitytojui, nesidominčiam filosofija, iš to naudos mažai. Taip, skaitymo raktas pasiūlomas, tačiau apie spynos brokus juk neužsimenama! Turbūt tai didžiausią antiįtaką man padaręs kritikas.

Tomas Vyšniauskas. Jis, žinoma, kritiku savęs nevadina, bet recenzijas rašo, todėl įtraukiu. Kartais labai jau akivaizdžiai komentuoja tekstą taip nieko naujo ir nepasakydamas.

Trečio net nesugalvoju, priklauso nuo konkrečios recenzijos.

– O kokia yra nemėgstamiausia tavo paties recenzija?

– Sunku išsirinkti vieną. Nesu didelis savo pirmų trijų recenzijų fanas, bet tai visiškai natūralu. Taip pat gal kiek pernelyg susižavėjęs rašiau apie Karlį Vėrdinį, nesu patenkintas recenzija apie Dianos Paklonskaitės rinkinį „Gėlės kaip šunys“, nes nuomonė apie knygą keitėsi berašant ir nežinau, ar galiausiai pavyko ją išreikšti. Bijau eiti skaityti iš naujo.

– Kaip sukritikuotum pats save?

– Kaip žmogus, rašantis apie poeziją, esu labai nedvasingas ir nepoetiškas. Nors šitai gali suveikti ir teigiamai. Kai kūryba kartais vis dar išaukštinama ir tarsi sakralinama, žemiškesnė perspektyva išsiskiria. Dar nepasiekęs reikalingo apsiskaitymo lygio. Atsidūriau būsenoj, kai permąstymais trukdau pats sau (kartais tas pirmų kelerių metų žalias jaunatviškas veržlumas ir nesidairymas būna naudingas).

– Ir pabaigai – ar kritika yra menas?

– Žinoma, juk ir rašydamas kritiką turi tam tikrų idėjų, kurias reikia įgyvendinti, parašyti atitinkamu stiliumi, įdomiai, įtraukiai. Be to, yra kritikos, kurią skaityti smagiau net už kai kurias noveles.

Pas ALGIRDĄ ŠEŠKŲ – menininką, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą – ėjau turėdama pojūtį, kad paklausiu visko arba nieko. Klausimus dėl savidisciplinos susirašiau, tačiau dėl Algirdo filosofiškai refleksyvių atsakymų, primenančių sokratikų laikus, pokalbis įtraukdavo mus į būties vaizdinius, o informacinis lygmuo vis imdavo ir išslysdavo. Savo kūrybą Algirdas reflektuoja iš nedalomos visumos pozicijų ir ta išmintis atsispindi anapusybe dvelkiančiuose jo tapybos darbuose. Todėl faktai ir įvykiai mudviejų pokalbyje nebuvo svarbūs. 

Malvina Jelinskaitė

Malvinos Jelinskaitės nuotrauka

– Kaip tu gyveni?

– Aš gyvenu gerai. Iš tikrųjų gerai. Įsivaizduoji, aštuoniasdešimt metų sulaukęs, galiu sakyti, kad man nieko neskauda, man niekas nerūpi, jeigu parūpsta – kas nors man padeda išspręsti problemas, ypač jei stringu su kompiuteriu ar telefonu. Aš pavalgęs ir kur kas mažiau valgau, tai galiu pasmaguriauti beveik bet kuo, todėl maitinimosi problema atkritusi, tad belieka man laisvė, ir aš gyvenu laisvai. Kur noriu – nueinu, kur nenoriu – neinu. Jau galiu nesusitarti, neatsakyti į skambutį, jeigu nenoriu – kodėl turėčiau? Žodžiu, sulaukiau to laiko, kai nieko neprivalau, viską darau tik iš malonumo.

– Tapai savo studijoje irgi iš malonumo?

– Taip. Malonu čia ateiti, malonu čia būti, malonu vienam būti, ilgai vienam būti. Jeigu zyzikų pritrūkstu, tai radiją įsijungiu – pazyzia dėl informacijos, kurios nenoriu žinot. Aš žinau fundamentalius dalykus, laikausi padorumo, kam man visa kita? Aš žinau, kad palaikau Ukrainą, bet nenoriu jokios informacijos apie karą, detalių nenoriu. Vakar pamačiau, kad renkami pinigai Ukrainai, tai paaukojau, ir daugiau nenoriu nieko apie tai žinoti, nes žinios knisa. Aš tiesiog palaikau jos kovą už laisvę ir žinau, kad jeigu man reikėtų už Tėvynę eiti, tai aš ir eičiau. Man nerūpi valdžios, valdžių peripetijos, nerūpi niekas.

– O kas rūpi, kai ateini „pas paveikslus“ ir tapai?

– Rūpi malonumai. Pavyzdžiui, aš patiriu malonumą vakare, kai fotografuoju per dieną tapytą savo darbą, užfiksuoju jo būklę ir užmirštu, o iš ryto atėjęs į savo mėgstamą kavinę su planšete prisimenu, ką vakar padaręs, ir pamatau, ką reikėtų pataisyti. Tada dirbu visą dieną ir būna malonu pamatyti, kad labai gražus darbas išėjo, net jeigu iš ryto neatrodo gražus ir reikia prie jo dirbti visą dieną. Smagu. Malonumo ieškotojas pasidariau.

– Ar turi šiuo metu konkretų tikslą: rengi parodą ar projektą, turi terminų?

– Ne, nors ryšiai su kuratoriumi Francisco Salasu ir jo galerija PM8 glaudūs. Šiuo metu Ispanijoje dalyvauju parodoje „Faces“ („Veidai“) ir toje parodoje rodau autoportretą, tapybą ant popieriaus. Galėsim apžiūrėti ir mudu – lakštų daugiau turiu. Francisco rašė, kad tą mano darbą nupirko kažkoks rumunų kolekcionierius, vos tik parodai atsidarius. Sumokėjo krūvą pinigų ir nesiderėjo.

Matai (rodo to autoportreto nuotrauką), čia atskilusi galva portrete – insulto pasekmė. Neradau kito būdo, kaip tik tapyti ant popieriaus su ausų krapštukais, be jokio teptuko. Labai rūpėjo išbandyti grafiką (grafikos techniką – M. J.), bet žinau, kad jos nemoku, o mokytis per senas, na tai su ausų krapštuku ir iškrapščiau šiuos autoportretus (rodo prie buvusio plunksnakočio, skriestuvo ar skutimosi peiliuko pritvirtintą ausų krapštuką).

– Kantrybės kiek… Na taip, prisimenu tave kaip savitą konstruktorių išradėją – visada mėgdavai darbo įrankius pasitobulinti pats.

– Ir didelį darbą esu padaręs su ausų krapštuku. Reikalų buvo.

– Man atrodo, kad šis didelio formato ir mažos darbo priemonės santykis tarsi uždaro, įkalina tave. Čia ir esmė?

– Žinai, aš kaip tie senieji menininkai, kurie daro, kol padaro. Pavyzdžiui, čia (rodo paveikslą), įsivaizduoji, kiek sluoksnių reikia padaryti, kad šviestų nutapytoji oda? Pabandyk teptuku bet kokią spalvą liesti – netiks ir baigta, o kad geltona, rausva, pilka išlįstų – ne taip jau paprasta, bet mechaninis darbas mane veikia kaip meditacija – „om Sairam, om Sairam“ – ir taip visą mėnesį. Čia ne abstrakcijas paišyt…

Va čia, pavyzdžiui (rodo darbą), net nesimato, kas tapyta, kol neatsitrauki. Nutolstu, pažiūriu, šviesus ar tamsus tonas iškrenta, tada įsidėmiu, turiu nepamesti to plėmo ir patapyti tą šviesų. Tada atsitraukiu kokius dvylika metrų, kad visą kompoziciją pamatyčiau, nes kitaip nesimato nieko.

– Ir taip su kiekvienu teptelėjimu?

– Galima sakyti, taip. Tris potėpius daugiausia vienu atsitraukimu galiu padaryti.

– Tai čia tau ne tik „om Sairam“, bet dar ir pirmyn atgal! Ir visą dieną taip?

– Kai labai pavargstu, atsigulu penkiolikai minučių. Disciplina kaip vienuolyne. Maldos laikas – šventa, pusryčių laikas – šventa.

– Pamenu, visada laikeisi pagarbos kasdieniams įpročiams ir mus to mokei. Algirdai, o tu dar prisimeni, kaip fotografuodavai? Ar prisimeni, kaip tikėjai fotografija ir kokia svarbi ji tau buvo?

– Aš pradėjau fotografuoti 1978-aisiais. Bet man reikia susikaupti ir iššaukti prisiminimus, o prisiminimai labai negeras dalykas.

– Na gerai, paklausiu kitaip – kodėl dabar nefotografuoji?

– Nes fotoaparato neturiu (juokiamės). Fotografuoju nebent telefonu ir tai tik savo paveikslus.

– O šiaip?

– Nebeveža, nejaučiu malonumo, kaip anksčiau. Kažką buvau nufotografavęs stotelėje autobuso belaukdamas, bet dabar net neprisimenu, ką…

– Ką tapyboje randi sau tokio, ko fotografijoje nėra?

– Tapydamas aš laisvas, o fotografija yra labai sunkus menas, bene sunkiausias. Tapytojas ar poetas gali prisigalvoti, ką tapyti ar rašyti, o fotografas negali. Atsimenu, kai darydavau fotografijas, tai, būdavo, išeinu į miestą ir žinau, o gal jaučiu, kad turiu padaryti meną iš to, kas yra, todėl, būdavo, stoviu, laukiu. Išėjęs fotografuoti dažnai įkliūdavau į tokią būseną, kurioje nespręsdavau nieko. Ir tai nebūdavo tik mygtuko paspaudimas.

– O kaipgi Henri Cartier-Bressonas ir jo „lemiamas momentas“?

– Jeigu fotografija būtų tik momento gaudymas, tai bet kas, gaudantis momentą, būtų fotografas. Žmonės, jeigu ne tinginiai, gali padaryti iki 50 kadrų per sekundę ir netgi juos atrinkti – ir vis tiek neišeis…

Prisimenu, kai gavau Nacionalinę premiją ir radijo laidoje mane kalbino, tai, pokalbiui dar neprasidėjus, girdžiu, kažkoks prašalaitis sako: visi dabar fotografuoja ir kuo čia dėta Nacionalinė premija? Atsakiau jam – žodžių yra daug, o poezijos maža. Kad išgautum meną, žodžių kratinio neužtenka…

– Ar gali fotografijoje tai vienu kadru padaryti, be įprastų fotografinių sekų ir serijų – vadinamųjų vizualinių pranešimų?

– Taip. Tik ribota fotografija reikalauja sekos. Seriją suprantu tik kaip reportažą iš vakarėlio. Pavyzdžiui, čia (rodo) mano fotografija, daryta prieš 50 metų. Joje – mano žmona Milda. Viena nedidukė fotografija toje parodoje „Faces“ ir jokios serijos nereikia. Tinkšt… Jeigu būtų serija, kaip būtų liūdna. Kartoti reikia tik tuo atveju, jei išsireikšti sunku, tai tada kartot, kartot.

Žinai tokią tapytoją Marlene Dumas? Jos darbai itin fotografiški, ji tapo iš fotografijų, bet ar tai svarbu? Mačiau jos parodą Venecijos meno bienalėje 2022 metais. Man buvo įdomiau tos moters erdvė, tokia „nuo… iki“, paneigiant visus kanonus. Darbai didžiuliai, dviejų žmonių aukščio, įspūdis neįtikėtinas. Jokių ribų… Jos serijas, beje, gali žiūrėti kaip atskirą meno kūrinį, bet gali ir kaip vieną. Dvasia neapribota niekuo.

– Kalbėdamas apie meną, tu dažnai mini Trečią, kaip svarbų meno kūrinio dėmenį. Trečią, kuris atsiranda tarp kūrėjo, žiūrovo ir kūrinio arba pačiame kūrinyje.

– A, dvasios buvimas… Mene dukart du nėra keturi. Kaip pasidaro menas? Pavyzdžiui, pati iš filosofijos žinai, kad vienas negali egzistuoti, o ir lazdos su vienu galu nebūna. Turi būti du. Vienas daiktas negali būti menu. Daiktas fone – taip. Menas prasideda ten, kur du daiktai ima megzti santykį ir sukuria įtampą. Tinkamiausias santykio tarp dviejų daiktų suradimas ir yra menas.

– Menas susikuria tame tarpe?

– Taip, menas tarpe yra. Ne tarpas, bet tarpe. Kaip elektros krūviai – neigiama ir teigiama.

– Bet kodėl mes negalime tiesiogiai to, kas tame tarpe, išreikšti, kodėl tai įtampai kūrinyje sukurti mums reikia daiktų – pavyzdžiui, obuolio ir citrinos?

– Tyla irgi iš dviejų – pavyzdžiui, Om.

– Dauguma tavo paveikslų prasideda nuo fotografiškos tikrovės ar tapai kartais iš galvos?

– Sakykim paprasčiau – ne nuo fotografiško vaizdo, o tiesiog nuo vaizdo. O vaizdas fotografiškas yra visada. Taip, galima tapyti iš galvos, bet prisiminimai manęs neveža. Kaip tapytojas aš žiūriu ir žiūriu, kol kažkas man patinka. Tai gali būti net sviesto pakelis – svarbiausia išgauti dvasią.

– Kas tau yra fotografiška?

– Tai, kas saugo atmintį, atminties užfiksavimas cheminėmis medžiagomis.

Galų gale fotografiška, nefotografiška – tai tik cecho klausimas. Išnarstai, surenki, vėl analizuoji, gyvenimas pasidaro sudėtingas – nenoriu tų lego. Man patinka būti čia ir dabar, išjungti mąstymą apie kažką, ypač apie tai, kas buvo ir kas bus. Žvilgsnis tuomet praranda fokusą, akys išsiskleidžia kaip šventųjų paveiksluose, kurie žiūri atsimerkę ir nieko nemato. Jie yra tiesiog esantys – esą. Pamenu, tame autoportrete, kurį minėjau, labai ilgai tapiau akis. Pavyko. Išėjo padūmavęs, atviras dabarčiai žvilgsnis, nors Gintaras Kraujelis, irgi tapytojas ir mano giminaitis, sukritikavo – sakė, reikėjo daugiau žiežirbėlių…

– Ar būna, kad savo nutapytus darbus vėliau grupuoji?

– Neturiu tokio tikslo. Jeigu vietos nėra, tai galima glausti nors ir trim eilėm, kaip kokioj impresionistų parodoje. Paveikslai tam ir buvo rėminami, kad būtų apribota paveikslo erdvė, žiūrovas sulaikytas prie konkretaus, įrėminto vaizdelio.

– Savo tapyboje tu kartais figūratyviai sluoksniuoji, ant lyg ir užbaigto darbo nutapai sulankstymą ar tarsi kitą paveikslą „uždedi“ kampe. Žaidi su forma, kad išgautum gylį?

– Aš nenoriu, kad mano paveiksluose objektas, kurį nutapiau, būtų svarbiausia. Todėl kuriu intrigą, kad sukelčiau klausimų, kad žiūrovas visumą pamatytų, neužsilaikytų vien siužete. Gero darbo nebūtų, jeigu daugiasluoksniškumas dingtų. Pavyzdžiui, šiame paveiksle man įdomu, ką kalba nendrė, nutapyta šalia anties. Jos šneką ir tapau…

– Įprasta manyti, kad fotografijai reikia įvykio, tegul tai bus tik paprasčiausiai saulės apšviestas kampas, kurį pastebėjai. O tapyboje?

– Tapyba pati įvyksta. Dvasia išsiskleidžia. Ne istoriją tapyboje reikia kurti, ne įvykio ieškoti, o jautrumą perteikti. Žiūriu į savo paveikslus, stebiu tą jautrumą, kuris kūrinyje sudėtas, ir išgyvenu jį. Ir toks laimingas būnu tarp tų savo darbų ir man nereikia nieko.

– Jie yra daugiau negu tu?

– O taip, taip. Ir daugiau negu peizažas už lango ar antis tvenkinyje. Tapyba didelius dvasios kiekius galiu sukoncentruoti ir užkonservuoti. O dvasia dar pasipildo nuo mano žiūrėjimo, žiūrovo žiūrėjimo, nebent žiūrovas smerktų mano paveikslą – tada dvasia mažėja. Todėl nerodau bet kam…

– Ačiū, kad skyrei man savo brangų laiką. Pabuvom.

– Jeigu nepadauginom.

– Pokalbio pradžioje, kai susitikom, prisėdom prie rašomojo stalo, tu išvirei savo ypatingos kavos mėgstamu būdu. Abejodama, ar ne per toli sėdžiu ir ar viskas, ką kalbame, įsirašys, slinkausi su kėde prie tavęs arčiau, kol pastebėjau, kad tu tarsi atsilošei. Pokalbiui įpusėjus, pajutau, kad pati nuo tavęs tolstu, jausdama fizinį poreikį didinti atstumą tarp mūsų. Štai dabar atstumas didelis ir man visai ne per toli nuo tavęs…

– Geras pastebėjimas… (Juokiamės)

Su Sabina Brilo susipažinome prieš ketverius metus. Ji pirmiausia man buvo poetė. Baltarusių poetė, nuo 2021 m. gyvenanti Vilniuje, faktiškai politinė pabėgėlė. Skaičiau jos eilėraščius, kurių dauguma buvo kelis kartus trumpesni nei mano, kai kurie panašūs į aforizmus. Daugelis jų pasirodė man nepaprastai artimi dėl minties paradoksalumo, ironijos, intelektualaus sąmojo. Be to, įžvelgiau juose preciziškai perdirbtą skausmą. Neilgai trukus susidraugavome. Vieną dieną dargi sutarėme, kad priklausome tam tikrai žmonių kategorijai, kurią Sabina pavadino „žmonijos nervais“. Tai buvo artima mano gal prieš du dešimtmečius išrastam įvardijimui „liūdesio specialistai“. Sužinojusi, kad ji ruošiasi paskaitai apie sąmojį poezijoje, tariau: padarom apie tai interviu? Sutiko. Pridūrė, kad truputį bijo. Galiausiai mudvi pasikalbėjome.

Sara Poisson

– Tie, kuriems patinka tavo, Sabina, poezija, žino, kad neretas tavo eilėraštis pralinksmina. Esi tvirtinusi, jog mes juokaujame todėl, kad siekiame patirti malonumą ir suteikti jį kitam (kad pasimėgautume kito malonumu). Kada supratai šį juokinimo poveikį? Kada pradėjai juokauti, kaip tai atėjo į tavo poeziją?

– Esu labai rimta ir nerimta tuo pat metu. Rimta, nes žmogaus gyvenimas – visiškai nejuokingas daiktas. Žmogui nuo vaikystės ko nors norisi, jam ką nors skauda, ištinka koks nors sielvartas – miršta arba dingsta artimas žmogus. Ūgteli – ir prasideda kančios, susijusios su meile, su socialiniais santykiais, pripažinimu. Arba materialinis nepriteklius, arba dvasinis, arba kokie nors nelaimingi atsitikimai. Vėliau išaugi iš jauno amžiaus ir reikia kaip nors įsitvirtinti pasaulyje, kuris pasikeitė ir jau „ne tau sukirptas“, reikia išlaikyti valdžią savo senstančiam kūnui ir silpstančioms smegenims. Niekam iš žmonių nepavydžiu, o užjaučiu visus. Ir todėl nenoriu didinti skausmo kiekio pasaulyje aplink save. O štai pradžiuginti žmogų arba padaryti ką nors jam malonaus – tai juk labai gerai, jei tau pavyksta.

Man patinka džiuginti žmones lengvu tekstu, kuris sykiu perteikia ir mintį. Juk mintys – tai labai sunkus dalykas, ypač jei jas galvoji. Todėl, kai pavyksta palengvinti kokią nors mintį pasitelkus vykusį sąmojį arba sutrumpinti, išgaląsti savo mintį iki aforizmo, man ir pačiai džiugu.

Visgi reikia pasakyti, kad nerašau specialiai „linksmų eilėraščių“. Tiesiog stengiuosi kuo tiksliau aprašyti reiškinius, kuriuos matau, ir būsenas, kurias patiriu. Kartais šie aprašymai išeina šmaikštūs, linksmi arba ironiški.

Apskritai visada buvau mergina su aštriu liežuviu. Bet pačius linksmiausius eilėraščius, galima sakyti, kibirkščiuojančius, parašiau būdama maždaug keturiasdešimties keturiasdešimt penkerių.

– Markas Twainas humorą laikė ne džiaugsmo, o skausmo ir tiesos išraiška. Jam humoras buvo viena stipriausių žmonijos priemonių kovai su neteisybe ir prietarais. Jis taip pat teigė, kad slaptas humoro šaltinis yra ne džiaugsmas, o liūdesys… ir kad Danguje humoro nėra. Ar tai reikštų, jog humoro griebiamės ne dėl to, kad mums linksma, o kad mums šiame pasaulyje nėra gerai?

– O apie ką kalbame, kai sakome „mes“?

– Ko gero, turiu galvoje abstrakčią žmonių daugumą, nors tokia kaip ir neegzistuoja.

– Kadangi save laikau universaliste, sakydama „mes“, paprastai turiu galvoje „žmoniją“ (tikriausiai man tai yra sava šiuolaikinė didžiulė žmonių gentis). Ir nors jau minėjau, kad žmogaus dalią žemėje laikau nepavydėtina, visgi reikia pripažinti, kad žmonija nėra vienalytė. Žemėje esama labiau pasiturinčių tautų, laimingesnių žmonių. Žinoma, norėčiau tikėti, kad yra asmenų, apdovanotų puikia sveikata ir gyvenančių lengvą gyvenimą be kitų sukeliamo skausmo bei kankynių. Tačiau galų gale net ir laimės kūdikis vis tiek susiduria su tamsiąja gyvenimo puse. Tai sakau norėdama pritarti Arthurui Schopenhaueriui, kad „šiame pasaulyje nėra kam per daug pavydėti, o pasigailėti galima visų“.

Man atrodo, kad humoro, kaip kovos priemonės ir būdo įveikti skausmą, apibrėžimas yra tiesiog savaime suprantama tiesa, su kuria sutinka daugelis: kartu su Marku Twainu – ir rašytojai, ir skaitytojai, ir kiti žmonės – gyvenimo gyventojai. Juokingos Charlie Chaplino komedijos – apie absoliučiai siaubingą, sunkų gyvenimą. O. Henry – tragiško likimo žmogus – rašė linksmus apsakymus. Štai prisiminiau eilutę iš Marinos Cvetajevos eilėraščio: „Kodėl neverkiu? – Todėl, kad juokiuosi!“

Kita vertus, manau, esama tokios kančios gelmės, kurios neįmanoma nei sublimuoti į pokštą, nei išgydyti sąmoju. Man regis, apie tai rašė Varlamas Šalamovas, peržengęs ribą, kai žmogiškojo pasaulio nežmoniškumas pasirodo nebesuvokiamas. Už šios ribos šypsenos jau nebeįmanomos, nebeįmanomas ir „lengvas gyvenimas“.

– Mums sutarus pakalbėti apie tai, kaip poezijoje veikia sąmojis ir kodėl jis pasitelkiamas, iš naujo skaičiau tavo eilėraščius. Ieškojau kurio nors, kuriame sąmojis būtų be tam tikro skausmo ar liūdesio, ar, tarkim, nepatogios tiesos priemaišų. Ir nelabai tokių grynuolių atradau.

– Tiesą sakant, išgyvenu gana daug skausmo. Esu iš tų, kurie viską „ima giliai į širdį“, tad eilėraščių kūrimas kartais padeda perdirbti išgyvenimus į intelektinį produktą, suteikdamas ir iškrovą, ir pasitenkinimą. Apie tai rašiau savo eilėraštyje „Žiūri į raides – galvoji: tai raidės“.

Žinoma, įdomi ši „gamybos“ technika: kokiu būdu nuoskauda ar skausmas, būdamas jausmu, perdirbamas į pokštą ar sąmojį – intelekto produktą? Galbūt afektas – tai medžiaga, akmuo tavo sielos gelmėse, o protas – tavo įrankis, tavo redaktorius. Protas ima ir kruopščiai, negailestingai tavo afektą apdoroja. Skausmas – būdas, kuriuo jaučiame. Protas – priemonė suprasti. Kalba įgalina perdirbti ir suteikti pavidalą.

Manau, kad eilėraščiai, sukeliantys šypseną, yra geriausi mano eilėraščiai; kaip autorė esu jais patenkinta. Tai eilės, kurios pavyko ir neverčia abejoti jų kokybe.

– Žinau, kad sąmojo kilmę bandei aiškinti remdamasi Sigmundo Freudo veikale „Sąmojis ir jo ryšys su pasąmone“ (1905) pateiktomis prielaidomis. Pagrindinė knygos idėja ta, kad humoras ir sąmojis yra mechanizmai, kuriais intelektas gali apeiti „sąmonės cenzūrą“. Humoristinė forma leidžia mums ignoruoti socialinius draudimus ar tabu, prasiveržti mūsų pasąmonei, mūsų troškimui. Tačiau, kaip žinome, tokį poveikį turi ne bet kokie juokeliai, arba kitaip: skirtingos sąmojo rūšys pasiekia ir suteikia malonumą skirtingiems žmonėms, skirtingoms auditorijoms. Ar esi patyrusi, kad tavo eilėraščių sąmojis kai kam ne tik nejuokingas, bet ir nesuprantamas ar netgi žeidžia?

– Oi ne, nesiimu aiškinti sąmojo kilmės – bandysi tai paaiškinti, galvą nusilauši. Tiesiog kažkada perskaičiau visus Sigmundo Freudo veikalų vertimus, man prieinamus rusų kalba. „Sąmojis ir jo ryšys su pasąmone“ – nelengva knyga, kurioje, man regis, pats Freudas labiau ieško atsakymų į savo klausimus, nei siūlo gatavą teoriją. Įdomiausia atrodo ta dalis, kurioje jis sąmojingos išraiškos atsiradimo mechanizmą lygina su sapnavimo mechanizmu.

Kaip pati tai suprantu?

Sapnas – tai vidinio režisieriaus išdaigos; jis pramogauja, kol sąmonė užmigdyta ir tavęs nebekontroliuoja. Užmigti – tai tarsi ateiti į kino salę, kurios ekranas yra tavo viduje, ir žiūrėti filmą, surežisuotą tavo pasąmonės, nepavaldų tavo sąmonės, dabar miegančios, cenzūrai. Sapnas gali atskleisti tam tikrą tiesą, glūdinčią pačiose slapčiausiose sielos gelmėse.

O apie juokavimo nuotaiką galima pasakyti, kad tai – ypatinga budrios sąmonės būsena. Pagautas tokios nuotaikos jautiesi, tarsi būtum pavartojęs lengvų svaiginamųjų, skausmą malšinančių ir baimę blokuojančių vaistų – rizikingai drąsindamasis ir balansuodamas tarp to, ką sakyti leidžiama ir ko ne, galėdamas draskyti sąlygiškumų ar konvencionalios kalbos audinį, kartais prasiverždamas beveik iki pat tiesos. Čia, kaip ir sapne, taip pat gali išryškėti kas nors tarytum apeinant cenzūrą, kas nustebins tave patį.

Sąmojo supratimo klausimas tikriausiai glūdi bendro supratimo plotmėje. Man atrodo, kad diskusijos socialiniuose tinkluose labai gerai parodo, kokios milžiniškos nesupratimo sienos skiria žmones, – man labai patinka ši frazė iš Merabo Mamardašvilio paskaitų. Kuo bendresne, populiaresne ir socialiai saugesne tema juokauji, tuo daugiau šansų būti suprastam.

Žinoma, egzistuoja tabu temos ar net draudžiamos įstatymu – tai pavojingo žaidimo teritorija, ypač mūsų laikais, kai viskas smarkiai cenzūruojama. Esama temų, kuriomis nepriimtina juokauti tam tikrose bendruomenėse. Pavyzdžiui, susidūriau su savo ironiškų eilėraščių, kurių herojus yra Jėzus Kristus, kritika. Tokia drąsa kartais įžeidžia pernelyg rimtų žmonių, kurie nesupranta poetinės raiškos ypatumų, jausmus.

– Esi kalbėjusi apie riziką, kurią prisiimi pasitelkdama sąmojį. Esą mūsų mintis uždara ir juokauti už leistinų ribų mums baisu, tačiau rizikuojame. Kita vertus, jeigu mes poetai, tai tikriausiai esame iš tų, kurie tarsi be odos. Kaipgi tai suderinama: toji didžiulė rizika ir nepaprastas jautrumas?

– Galbūt tas ypatingas jautrumas, vadinamoji plona oda verčia mus dažniau, palyginti su labiau apsaugotais žmonėmis, reaguoti tiesiog nervinio reflekso lygmeniu. Tau nuolat skauda, tau dažnai baisu, tau reikia kažką prisišaukti – ir šauki. Bet juk negali visą laiką tiesiog rėkti: „Aaaa!“, „Padėkite!“ ar „Aū!“ – nuolatos rėkti kažkaip gėda ir kvaila, juk kūdikio lovelę jau seniai išaugai. Kartą tai suvokęs ir susigėdęs, įjungi intelektualinį aparatą (tiksliau – smegenis!) ir išrandi įvairiausias žodines konstrukcijas. Refleksyvų klyksmą pakeiti apgalvotais sakiniais, suformuluotomis mintimis. Taip ir atsiranda eilėraščiai.

– Galbūt tai panašu į neurozę, aprašytą Freudo mokinės Karen Horney: tamsos paniškai bijanti mergina sąmoningai, tyčia išeina į naktį. Taip sukeliamas šokas, kuriuo bandoma paneigti vidinį nerimą ir susigrąžinti savigarbą, kurią taikome savo idealizuotam „aš“. Horney, beje, aiškina, kad toks elgesys neurozės negydo.

– Ar mane gydo mano pačios sąmojis? Jei eilėraštis pavyksta, jis patenkina mano estetinį tikslios formuluotės ir įdomios minties alkį. Na ir apskritai: vykęs eilėraštis, žinoma, teikia malonumą – visi tie dopaminai, serotoninai… Tad sveikatai bet kuriuo atveju naudinga. Taip pat ir psichinei. Galbūt eilėraščiai, kuriuose yra mintis, padeda neišsikraustyti iš proto. Nes be disciplinos formuluoti minčių neįmanoma. Negalima to daryti tiesiog „iš jausmo“ ar „pagavus emociją“. Net jei kalbėjome, kad ironiškai rašydami galime susilpninti vidinę cenzūrą, savo vidinį redaktorių visada stengiuosi išlaikyti geros formos. Neįmanoma vienu metu lepinti savo neurozės ir būti intelektualios formos. Reikia pasirinkti ką nors viena: arba esi neurotikė, arba mąstai ir dirbi suteikdama mintims pavidalą.

O kalbant apie šoko terapiją, neva „bijau – vadinasi, privalau tai padaryti“… Žinoma, ir aš esu ėjusi į akliną tamsą, kad kažkam kažką įrodyčiau ir papenėčiau savigarbą. Bet tai buvo anksčiau. Dabar emigracija ir būtinybė išgyventi verčia taupyti jėgas. Esamomis aplinkybėmis, kuriomis gyvenu, nenoriu nieko įrodinėti – nei kitiems, nei sau. Tiesiog norėčiau geriau suprasti aplinkinį pasaulį ir žmones, o tai pavyksta ne visada. Poetui „nesuprasti“ – labai blogai. Kaip žodžiais aprašysi tai, ko nesupranti? Gali tik reaguoti refleksyviai, „nugaros smegenimis“: rėkti, klykti, krūptelėti. O suformuluoti minties – ne.

– Esi sakiusi, kad, norint išsisakyti, tenka ieškoti gynybos mechanizmo. Tai kas gi yra tas sąmojis: rizikingas išėjimas į naktį, įveikiant tamsos fobiją, ar gynybinis mechanizmas?

– Jei pajutusi norą ar būtinybę išsisakyti griebiesi eilėraščio formos – vienaip ar kitaip naudoji ją kaip tarpininkavimo mechanizmą (juk gėda tiesiog verkti, rėkti ir trypti kojomis – apie tai jau kalbėjome). Poetinė ištara yra tarpininkavimas, mediacija. Ir čia esama dviejų mediumų: ir poetas, ir eilėraštis – jie abu yra tarpininkai. Jei samprotautume remdamiesi naivia prielaida, kad poetai transliuoja žmonėms tam tikras idėjas, kurias ima iš kažkokio „donoro eteryje“, galime įsivaizduoti keturis šios procedūros subjektus: donoras (idėja eteryje) → poetas (mediumas) → eilėraštis (mediumas) → recipientas (kenčiantis protas). Donorui (o juk jis – idėjos autorius!), suprantama, iš recipiento pusės niekas negresia, jis apskritai nepasiekiamas ir sėdi sau ten ant debesėlio. Tad jei recipientui idėja nepatinka, jis smogia tam mediumui, kuris yra arčiau jo, – eilėraščiui. Štai ir aptikome, kur slypi vadinamojo apsauginio mechanizmo prasmė plonaodžiam poetui. Eilėraštis – tarsi skydas: juk pats poetas nėra jo eilėraštis. Gerai valdai savo skydą, pati jį susikūrei – pati juo ir ginkis. Kartais tą skydą, žinoma, galima ir nuleisti. Tarkime, jei skaitytojas atnešė gėlių ir, pavyzdžiui, nori tave apkabinti.

– Tiek Gintaro Grajausko, tiek tavo eilėraščiai, kurių stilistika ir sąmojis neretai lyginami, veikia pagal schemą: „Pasirodysiu kvailys, tai nebebus prasmės mane kvailiu pavadinti kam nors kitam.“ Aš pati irgi turiu panašios praktikos – ne tik poezijoje, bet ir gyvenime. Prisimenu, viename interviu sakei, jog galbūt karas prasidėjo tik todėl, kad prastai tvarkeisi namuose, nesgi „niekas nežino, kur šiame pasaulyje yra tikrasis centras“. Šis tavo prisipažinimas labai panašus į tavo eilėraštį.

– Neseniai viename viešame pokalbyje pati kaip pavyzdį pateikiau eilėraštį „Manau, dauguma žmonių laiko mane idiote“ – ir sakiau, kad toks būdas yra tarsi prevencinis smūgis norint nuginkluoti kritiką. Bet visgi gali būti, kad yra ne taip. Galbūt tai tiesiog poetinis pavidalas gerai žinomai gyvenimo taisyklei: „Kaip tu žmonėms – taip ir jie tau“? Arba būdas priminti sau ir kitiems paprastą tiesą? Nežinau. Kodėl parašiau šį eilėraštį būtent taip – nežinau. Tie, kurie jį supranta, visiškai nėra idiotai, ir manęs, manau, idiote taip pat nelaiko. O jei kas nesupranta – na, vadinasi, tos nesupratimo sienos tarp mūsų gana aukštos.

Man atrodo, kad ir Gintaro, ir mano eilėraščiuose esama, viena vertus, nepasitenkinimo daiktų tvarka, o kita vertus – tos tvarkos priėmimo.

– Vienas sąmojingiausių rašytojų man – Vladimiras Nabokovas, kurio humoras nėra grynas ir dėl to man atrodo ypač taiklus. Nabokovo manymu, tikrasis menas humorą visada maišo su siaubu, juoką – su praradimu. Humoras jam buvo priemonė, padedanti skverbtis į sąmonės gelmes ir kvestionuoti realybę. Jis pabrėžė, kad tai, kas „komiška“ (comic) ir „kosmiška“ (cosmic), skiria tik viena raidė.

– Žinoma, viskas susipynę. Tai suprato ir Nabokovas, ir Kafka, ir Charmsas, ir Vonnegutas, ir Sorokinas bei kiti autoriai, kuriuos skaitome su malonumu ir virpuliu.

Tikriausiai galėčiau sakyti, kad išgyvenau ir siaubą, ir praradimą – juk jau penktus metus esu pabėgėlė, nors oficialiai šio statuso iš Lietuvos ir neprašiau. Tačiau negaliu grįžti į savo namus, palikau visą savo turtą, visą savo gyvenimo archyvą, draugus ir artimuosius. Apie tai nesinori kalbėti, nes žmonėms neįdomu to klausytis. Tai nesuprantama, jei neišgyvenai asmeniškai; čia kažkodėl nepakanka vien empatijos.

Asmeninio nesaugumo patirtis verčia, o gal moko abejoti realybe. Prasidėjus pilietiniam terorui Baltarusijoje, daugelis pasakojo, kaip norėjosi prabusti, nes nesitikėjo, kad visa tai vyksta tikrovėje. Nes tai ne-nor-ma-lu. Tą patį – kaip prabusti? – sakė žmonės pirmaisiais karo Ukrainoje mėnesiais. O dabar žmonės priprato prie baimės ir asmeninio fizinio nesaugumo. Mes vis giliau ir giliau grimztame į kažkokio absurdiško pasaulio prarają, kurioje normalizuoti visiškai nenormalūs – tiek etiškai, tiek estetiškai – dalykai. Ir mes tai priimame, prisitaikome ir tęsiame savo egzistenciją („mes“ – tai man reiškia, kaip jau sakiau, žmoniją).

O ką galėtume padaryti? Absurdas – tai nelogiška, tai juokinga ir baisu, nes absurdas neturi taisyklių, jis yra už moralės ribų, už gėrio ir blogio. Absurdo scenoje gali vykti bet kas, galimas bet koks scenarijaus posūkis. Įsivaizduok žinomiausią Hieronymo Boscho paveikslą „Žemiškųjų malonumų sodas“, pilną absurdiškų būtybių. Kiek jos juokingos, tiek ir baisios. Betgi ką daro kiekviena iš jų? Ir kam? Niekas nesupranta.

Moterys, išsilaisvinusios iš Baltarusijos kolonijų, pasakoja, kokios absurdiškos yra daugelis tenykščių tvarkų: normalizuota tai, kas nedera su sveiku protu, ko neįmanoma suprasti. Politinė kalinė Maryja Kalesnikava, išgyvenusi kalinimą vienutėje, incommunicado režimą, sunkią operaciją, išprovokuotą kalinimo sąlygų, po išlaisvinimo interviu sakė, kad kai kurie „visiškai laukiniai dalykai“ kalėjime jai kėlė juoką, „nes smegenys atsisakė tai priimti kaip realybę“. Ir juk žinome, kad iš proto išsikraustę žmonės neretai kvatoja.

– Taip, kai kurie iš mūsų kažkodėl nervingai juokiamės ir tada, kai mums kas nors labai nepasiseka. O dar viena iš sąmojo rūšių yra ironija. Ji yra sudėtingas ginklas, kuriuo neatsargiai gali susižeisti pats ar sužeisti kitą. Esi perspėjusi, kad iš ironijos srities lengva peršokti į piktžodžiavimo zoną ir kad nemėgsti piktžodžiavimo, laikai jį prasčiausia sąmojo rūšimi – „vienaląsčiu sąmojingumu“. Kas padeda išlaviruoti?

– Tiesą sakant, piktžodžiauju, bet tik labai siaurame rate. Kad nuleisčiau garą. Tai padeda, nors kartais po tokių išsiliejimų jaučiuosi neteisi ir kalta, o retkarčiais net gaunu pagal nuopelnus – pavyzdžiui, pradeda skaudėti pilvą arba ant liežuvio iššoka skausminga opa.

Viešai nepiktžodžiauju. Laviruoti nereikia, tiesiog nemėgstu skaudinti žmonių. Pasitaiko, žinoma, kad lepteli ką nors įžeidaus. Tiesą sakant, geriausias būdas – mažiau taukšti, tai sumažina riziką.

– Beje, galvodama apie sąmojo ar komizmo funkciją poezijoje, prisiminiau, kad panašų poveikį – išlaisvinantį – turi ir vadinamoji bjaurasties poezija. Psichoanalizės ir literatūros teorijos požiūriu humoras ir bjaurasties (negražumo) poetika iš tiesų atlieka beveik identiškas funkcijas.

– Mechanizmą, kai apsivaloma per pasišlykštėjimą, vėlgi galima suprasti pasitelkus pasąmonės sąvoką. Pasišlykštėjimas – tai afektas, emocinė būsena, kai sąmoninga kontrolė susilpnėja ir gali apimti stiprus jausmas, įskaitant katarsį, „išsilaisvinimą“.

Prisimenu Slavojaus Žižeko filmą „Iškrypėlio gidas po kiną“. Vienoje serijoje pasąmonę jis lygina su kanalizacija. Sako, kad gyvename gražiame, saugiame mieste, patogiai pastatytame ir švariai sutvarkytame, o po šiuo miestu driekiasi milžiniška nuotekų ir tunelių sistema su šlykščiu, dvokiančiu, nuodingu turiniu. Man labai patinka ši analogija; manau, ją galima pritaikyti ir socialiniam gyvenimui: yra jaukios kavinės, salonai ir teatrai, bet tuo pačiu metu egzistuoja kalėjimai, ligoninės ir dargi kankinimų kambariai. Anksčiau nesuprasdavau, kaip gali normaliai gyventi žmonės, pavyzdžiui, Šiaurės Korėjoje. Dabar tai suprantu geriau. Galima visai komfortiškai egzistuoti lygiagrečiai baisiam pasauliui ir netgi jo viduje, jei įsitaisai paviršiuje ir negalvoji arba pamiršai, kad kanalizacija egzistuoja.

Manau, mūsų laikais riba tarp „gražaus“ ir „negražaus“ yra išsitrynusi dėl medijų technologijų ir rinkodaros. Kas reklamoje bus pavadinta gražiu, tą vartotojas ir pripažins gražiu. Pavyzdžiui, šiuolaikinis saloninis moters grožio etalonas su hipertrofuotais veido bruožais (sakyčiau net – veido dalimis ar elementais!). Pamenu, vaikystėje užjausdavau žmones su tokiomis jau labai mėsingomis lūpomis – man atrodydavo, kad jie kenčia dėl savo bjaurumo (pas mus sakydavo: „Lūpos kaip dešros“).

Arba, pavyzdžiui, kadaise mus mokė nesigirti, nes „tai negražu“. O dabar saviprezentacija labai pagyrūniška, savęs aukštinimas suvokiamas kaip ženklas, kad žmogus įvaldęs vadinamuosius viešinimo įrankius.

Galbūt šios estetinės normos tampa logišku vizualiu mūsų gyvenimo etinio kolapso pavidalu. Tik toks bjaurumas jau nebepajėgus sukelti vadinamojo estetinio šoko, nes jis normalizuotas. Ir karas jau normalizuotas, ir mirtis normalizuota, ir kraujas bei žarnos tūkstantį kartų pavaizduoti, nufotografuoti, pasidalyti ir užversti patiktukais.

– Ir visa tai gebame aprašyti taip, kad kitus prajuokintų. Turime ryškų pavyzdį savo literatūroje – Balį Sruogą su jo „Dievų mišku“, kuriame jis aprašė nacių konclagerio žiaurumus: skaitytojai juokiasi iki ašarų.

– Yra ir toks prieš 10 metų parašytas mano eilėraštis:

           Kada tai, kas slegia,

           pavirsta raidėmis

           Tai, kas degina,

           pavirsta raidėmis

           Tai, kas ūžia ausyse,

           Kas kurtina

           Kas persmeigia lyg kablys skerdienai kabinti

           Kas sustingdo į ledą

           lyg ginekologo instrumentas

           Kas dusina

           it čeriomucha*

           Kas sugniaužia ir atgniaužia

           Kad visa tai

           Visa tai

           Viskas

           pavirsta raidėmis –

           Žiūri į raides

           Galvoji: tai raidės

(vertė S. Poisson)

GYČIO SKUDŽINSKO kasdienybė, mano supratimu, yra sunkte persunkta menu, o tiksliau – jo generavimu. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Prospekto fotografijos galerijos kuratorius, parodų architektas, meno knygų, žurnalų, plakatų etc. dizaineris. 2020–2024 m. ėjo LFS pirmininko pareigas, sukūrė ne vieną asmeninį vaizdo ir garso projektą, aktyviai, produktyviai generuoja naujus. Gyčio kūryba man įdomi ir konceptualiai angažuota.

Malvina Jelinskaitė

– Kaip pats save pristatytum?

– Esu Gytis. Gytis Skudžinskas. Spekuliantas. Spekuliuoju vaizdais, garsais ir idėjomis.

– Kokį projektą šiuo metu generuoji?

– Aš visada generuoju po kokius penkis skirtingus projektus ir kuriu juos niekada nežinodamas, kada bus galutinis rezultatas. Kai kurie jų taip ir lieka stalčiuose nerodomi, o kai kurie išsivysto. Neprisirišu prie vieno – štai, dabar kuriu tą ir galvoju tik apie tą. Pavyzdžiui, man įdomu vakare dirbti su garsu, ryte su fotografija, rašymu, o tą galutinį rezultatą aš tiesiog imu ir pajuntu. Maždaug – oho, užteks, jau yra forma, leidžianti pristatyti. Būna, tokie projektai nusėda stalčiuose netgi dešimčiai metų ir taip subręsta. Kūryba man yra tokia neapibrėžta zona, kur negali užsibrėžti kaip koks bėgikas šimto metrų distancijoje. Esu procese ir vystau tai, ką vystau.

– Neturi galutinių terminų?

– Ne. Net jeigu teikiu projektą Lietuvos kultūros tarybai ar dar kur, tai teikiu tik tą, kurį žinau esant pabaigtą ir kad jam betrūksta tik formalaus apipavidalinimo ar finansinės injekcijos. Aš tiesiog gyvenu kūrybiniame procese, ir koks gali būti galutinis terminas gyvenimui?

– Tavo kūrybiniuose procesuose viskas prasideda nuo idėjos ar ji išryškėja bedarant?

– Labai skirtingai. Būna, turiu aiškius sumanymus, bet tokie dažniausiai ir žlunga, nes paaiškėja, kad išeina jie ne taip, kaip įsivaizdavau, arba to netgi neįmanoma pasiekti. O kai turiu abstraktesnį galutinio rezultato įsivaizdavimą, tada, ko gero, įdomesnį, netikėtesnį rezultatą net pačiam sau sukuriu.

Martyno Rudzinsko nuotrauka

– Kuo tau įdomi fotografija?

– Fotografija man įdomi. Aš atėjau į ją tarsi visai iš kitos pusės. Pradėjau kaip garso menininkas: nuo hepeningų, performansų, vėliau instaliacijų. Tačiau fotografija man įdomi tuo, kad iš visų kitų meno formų išsiskiria savo prieiga prie pasaulio. Fotografas ima jau sukurtą pasaulį ir bando transformuoti į savo medžiagą, kuria savo atvaizdą, savo suvokimą apie pasaulį, kuris ateina tarsi ne iš jo, o iš pasaulio. Fotografijoje visai kitaip prieinama prie to, kas mus supa ir kas gali būti meninio pranešimo turiniu.

– Tai tokia prieiga fotografijoje tave ir žavi?

– Taip, greičiausiai taip, nors dabar aš darau tokių darbų, kuriuose naudoju pačią fotografinę medžiagą visiškai nesinaudodamas aplinka, iš kurios ji paimta.

– O kaip tai įmanoma?

– Kai bus rezultatas, tada ir pamatysime (juokiasi). Tiesiog šiuo atveju dirbu be fotoaparato: naudoju tik šviesą ir fotografines medžiagas savo vizualiniam pranešimui sukurti.

– Kas tau yra fotografiška?

– Manau, fotografiška yra tai, kada bendrame kontekste tu įsigilini į kažkokias detales, kurios nebūtinai yra reikšmingos, bet tu į jas įsigilini. Ir tuomet iš didžiulio konteksto sugebi išsitraukti tau esminius dėmenis: juos pastebėti, juos įsisavinti ir su jais dirbti. Dėmesingumas ir pastabumas fotografijoje yra svarbiausia. O žiūrint plačiau – fotografiškas gali būti ir garsas, jei išlieka dėmesys detalei, kažkokiam virpėjimui, tam nedideliam pasaulio pokyčiui, kuris išryškinamas.

– Ar matai pasaulį fotografiškai?

– Taip, ko gero, matau pasaulį fotografiškai, nes mėgstu pastebėti kitus dalykus, nei akcentuojami tradiciniame pasaulio pristatyme.

– Net jeigu aplinkoje esi be fotoaparato?

– Taip. Nesu iš tų fotografų, kurie eina su fotoaparatu ir gaudo „tą“ momentą. Aš jau „iki jo“ pastebiu arba idėjiškai suformuluoju, ką noriu padaryt, ir tik tada imu fotoaparatą. Nesu fotografas medžiotojas, kuris stengiasi aplinkoje pastebėti kažką tokio. Kasdienybė šiaip yra rutiniška, cikliška ir besikartojanti. Nebūtinai turi ją „šaudyti“, kad sumedžiotum. Ji kaip duotybė, kaip pagrindas gyvenimo vyksmui vykti, o vyksmas atsikartoja.

– Ką darai, kai nepavyksta nufotografuoti taip, kaip norėjai ar įsivaizdavai? Ar būna taip?

– Būna. Labai dažnai. Nutinka du variantai: vienas, kai supranti, kad ir nepavyks, tada tiesiog pasistengi užmiršti, arba kitas, kai supranti savo technines klaidas ir ieškai kitokio sprendimo. Tada perdarai. Tai verčia judėti į priekį, mokytis, analizuoti savo kūrybos principus ir ieškoti sprendimų.

Dar būna, kad pamatau pasaulio ar Lietuvos menininkų projektus ir pagalvoju: na, ir aš apie tai galvojau, bet to nepadariau, o kartoti jau nebesinori, nes tai jau padaryta. Todėl man nesuprantama, kaip kai kurie dabar fotografuojantys fotografai „atrajoja“ 6–7 dešimtmečio humanistinės, gatvės fotografijos stilių. Tuo tarpu jau ir filosofija, ir sociologija, ir semiotika parodė, kaip mes apie tas problemas kitais būdais ir metodais galime kalbėti. Na taip, aš suprantu, kodėl jie žavisi ano meto fotografais, aš jais irgi žaviuosi, bet kam kartoti?

– Turi unikalią galimybę dalyvauti meno sklaidos procesuose. Kokias tendencijas Lietuvoje pastaruoju metu pastebi?

– Pastebiu, kad bendrame kultūriniame lauke, tuose keliuose savaitraščiuose ar mėnraščiuose, kuriuose reprezentuojama kultūra, fotografija atspindima labai susiaurintai, o bendrame žiniasklaidos lauke jos stengiamasi tarsi nepastebėti. Pavyzdžiui, „The New Yorker“ rašo apie Alison Rositter, „Delfis“ rašo apie instagraminę fotografiją, kaip kažkoks vaikinas fotografuoja moterų orgazmus. Bendrame sociolauke visa meno ir kultūros sistema vis dar įsivaizduojama ir pristatoma kaip pramoga, kaip lengvo turinio, estetiškai vartojamas produktas, kuriuo gali pasipuošti namus.

Mūsų konceptualūs fotografiniai dalykai ir judėjimai yra įdomesni pasauliui, o Lietuvoje tai tarsi niekam nerūpi. Pavyzdžiui, pas mūsų bendrą pažįstamą Algirdą Šeškų jau kurį laiką skraido prancūzų kuratoriai ir vis kažkokius aspektus jo kūryboje pajudina, ir jis jiems įdomus, o atsivertęs spaudą tu nieko apie tai nerandi.

– Turi galimybę pasitikti autorių, kuris, rengdamas parodą LFS galerijoje, atvyksta su savo darbais. Papasakok apie savo vaidmenį rengiant parodas, kuri proceso dalis tau labiausiai patinka?

– Man iš principo visos šio proceso dalys yra įdomios, net nežinau, kuri įdomiausia. Įdomu atrinkinėti, įdomu būti tuo „naudingu žmogumi iš pašalies“, nesusijusiu su pradine, pirmine medžiaga. Žinoma, jeigu tai yra konceptualus projektas, kur viskas sukalta ir pranešimas konstruojamas per tuos vaizdus, tada kitaip.

– Ar galėtum išskirti autorių, rengiančių parodas, tipus?

– Vieni autoriai „atiduoda“ savo medžiagą ir man, kaip parodos kuratoriui bei architektui, leidžia atrinkti darbus, organizuoti rėminimą ar kabinimą. Kiti – priešingai – labai tiksliai žino, ko nori, net jeigu ir bandau jiems patarti, savo vizijos nekeičia. Treti turi paruoštas serijas ir tik eksponuojant prašo pagalbos.

– Rengiant parodas, turbūt dažnai tenka būti ne tik parodos architektu, bet ir psichologu?

– Idealiausiu atveju menininkai atsineša savo darbus ir sako: bus taip ir taip, bet jeigu kas netiks – sakyk, išimsim. Tuomet jau turiu tam tikrą apimtį, su kuria galiu dirbti. Kartais, būna, pasako: va šitą tai būtinai reikėtų eksponuoti, – tada jau žiūriu, kaip tą pageidavimą apžaisti. Su pagarba priimu kiekvieną autoriaus pageidaujamą akcentą ir komponuoju jį parodos erdvėje, ieškau santykio su kitais darbais per bendrą juos vienijantį vardiklį, ryškindamas vienokį ar kitokį vizualinį pranešimą.

– Parodos bendro vardiklio radimas ir konstravimas, man atrodo, yra labai subtilus ir drąsus dalykas.

– Taip, iš pradžių ieškau, kas būdinga, o būdingi gali būti keli aspektai, tuomet reikia pasirinkti, kurį išryškinti. Toks intelektualinis žaidimas, kuriame to išryškinimo, to akcentavimo variantų gali būti begalė. Neabejoju, kitas kuratorius toje pačioje medžiagoje visai kitą aspektą galėtų išryškinti ir darbai atrodytų kaip visai kita paroda.

– Tavęs nevargina suvokimas, kad variantų gali būti įvairių?

– Ne. Aš seniai tai supratau, dar kaip knygų dailininkas, kad variantų yra begalė, ir nė vienas iš jų nėra geresnis. Jie visi skirtingais aspektais geri. O geresnio ar geriausio neįmanoma atrasti.

– Gal prisimeni kokią konkrečią istoriją ar atvejį rengiant parodą, kurio negali pamiršti?

– Man kartais tenka dirbti su labai didelėm žvaigždėm. Programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ metu Virginija Vilkienė pakvietė dirbti su Williamu Kentridge’u, kuris yra vienas garsiausių pasaulio menininkų. Atsimenu, turėjome su juo gal du pokalbius nuotoliniu būdu: jis – Pietų Afrikos Respublikoje, mes – čia. Pristatėme idėją, ką norėtume su jo darbais daryti, jis uždavė kelis iš pažiūros visai nereikšmingus klausimus (nors aš jau supratau, kad per tam tikrus subtilius niuansus tikrina mūsų meistriškumą) ir tarė: tai okei, rašykite mano skaitmeninimo centrui ir jums viską, ko reikia, atsiųs. Pabendravimas su tokio kalibro menininku leidžia suvokti meistriškumo jėgą, kai įvyksta abipusis pasitikėjimas, kai nebelaikai tos savo medžiagos prie savęs prispaudęs, nebebandai kaip autorius kontroliuoti to, kas jau yra paleista. Greičiausiai tai ir yra įdomiausias momentas – pradžioje identifikuoti, su kuo tu gali dirbti, ir tada jau leisti jam dirbti.

– O taip! Pajusti laisvę, atsipalaiduoti. O kokia dalis autorių, rengiančių parodas ar knygas, viską patys žino?

– Penkiasdešimt ir penkiasdešimt. Yra mane labai nustebinusių menininkų: galvojau – tas tai jau žinos, ko nori, o pasirodo – priešingai. Arba – su šituo bus įdomu, o pasirodo, kad ne. Parodų rengimas yra ištisas nuotykis, kuriame bendrauji, bendradarbiauji ir kažkas iš to vystosi, auga.

– Tikiu. O, pavyzdžiui, kaip buvo su ką tik veikusia Alvydo Lukio paroda?

– Alvydo parodoje man liko tik ekspozicijos architektūra: kokią dėmių dinamiką galerijos erdvėje atrasti ir pasirinkti, nes jo paroda kaip tik ir buvo tas konceptualaus pranešimo atvejis, kai pirma salė turi kalbėti apie tą, antra apie tą. Kai yra tekstai, kurie paaiškina, kodėl tie darbai yra čia, tai jau nebe šiaip vaizdų dėliojimas. Konceptualus vaizdų sakinys jau paties autoriaus parašytas, tad belieka jam „šriftą parinkti“.

– Žinau, tau patinka daryti knygas, gali rinkti šriftą.

– Taip, man patinka tai, ką aš darau. Ir grupinėse parodose dalyvauti patinka, kai atsiduri visai kitokiame kontekste, kito kuratoriaus parašytame sakinyje, kuriame kableliai kitur ir kitaip sudėti. Pavyzdžiui, kad ir tavo 2025 metais kuruota paroda „Spiečius“ Šlapelių name-muziejuje. Iš pradžių, kai pakvietei dalyvauti, galvojau, kaip čia bus, bet išėjo gerai, nors visiškai kitaip, nei aš galvojau ar būčiau daręs.

– Ar turi autoritetų fotografijoje?

– Labai daug. Be proto daug. Nuo pačių seniausių klasikinių fotografų iki pačių naujausių šiuolaikinių, net ir tų, kurie jaunesni už mane. Labai mane žavi šiandieniai jauni lietuvių fotografai, džiaugiuosi dėl jų: Vytautas Kumža, Ieva Maslinskaitė, Visvaldas Monkevičius, Šveicarijoje dabar mokslus pabaigęs. Mane žavi, kaip jie mąsto ir dirba. Jų visai kita darbo specifika. Ir mane lygiai taip pat žavi klasikai, pradedant Robertu Franku, Richardu Avedonu ir t. t.

– O iš meno teoretikų kas?

– Domina tokie vizualumo tyrinėtojai kaip Paulis Virilio, Bruno Latouras, domina tie, kurie aptarinėja vaizdo problemas bendrame šių dienų vizualiniame ir net nebūtinai vizualiniame lauke. Nuostabūs yra žmonės, sujungiantys teoriją ir praktiką ir abiejuose laukuose veikiantys lygiavertiškai, kaip antai Joanas Fontcuberta.

– Gyti, o kaip atrodo tavo paties archyvas?

– Su savo archyvu aš labai chaotiškas. Daugelio dalykų, kurie atrodė kažkada labai svarbūs, net nebeturiu. Kartais pagalvoju, gal net per lengvai paleidžiu ir nesaugau.

– Turi omeny – fotoatspaudų?

– Ir atspaudų, ir garso kūrinių. Dabar apie tai pradedu galvoti, tad jeigu jau atspaudus darau, tai darau jų po kelis. Vieną dedu į dėžutę ir pasilieku. Bet, retrospektyviai pažiūrėjus, esu netvarkingas. Dabar kaip tik ieškojau savo 2006 metais darytų kompaktų, juos man reikia net iš Prancūzijos nusipirkt norint turėti tai, kas buvo.

– Kas tau yra idealus fotomenininko archyvas?

– Fotografiniame archyve turėtų būti negatyvai ar skaitmeniniai failai ir jų kontaktiniai atspaudai. Ant jų pažymėta, kaip turėtų būti spausdinama, nes archyvas be autoriaus pastabų įneša daug nežinios ir improvizacijų. Visa tai turėtų būti aprašyta, taip pat vieta ir laikas nurodyti. Taip galėtų atrodyti klasikinio fotografo tvarkingas archyvas.

– Klasikinio? Kas tau yra klasikinis fotografas?

– Tas, kuris įvykius ir vietas fotografuoja.

– Kas tavo įkvėpimo šaltinis?

– Gyvenimas.

– Ko mokaisi iš savo vaiko?

– Visko. Kaip pasaulį suprasti ir suvokti. Taip pat pastabumo. Būna, nustembu, kokius dalykus Benas pastebi. Kol vaikas neturi pakankamai socialinės patirties, jam svarbūs įvairūs keisti dalykai. Galbūt menininkas ir yra tas savyje išsilaikęs vaikas, kuris pastebi ne tik tai, kas socialiai nurodoma kaip esmė.

– Rūpi man tavęs ko nors apie fotografinio atvaizdo fiziką, o kartu ir metafiziką paklausti.

– Pirmiausia, galvoju, kad atspaudas gali būti bet koks – nuo bet ko, ant bet ko. Nuo sidabro želatinos atspaudo iki kopijavimo aparato atspaudo. Ir nė vienas jų nėra geresnis ar blogesnis. Jeigu kopijavimo aparatu padarytas atspaudas yra meninio pranešimo dalis, tai jis negali konkuruoti su sidabro želatinos atspaudu, jeigu jau pats pranešimas taip konstruojamas, jeigu būtent ta forma menininko mintį ir atspindinti geriausiai. Aš labai vertinu klasikinėmis technikomis padarytus atspaudus, bet jeigu reikia to fakso vaizdo, kad pranešimas būtų perskaitytas, tai jis yra ne mažiau vertingas už sidabro želatinos atspaudą.

Prisimenu, mano bičiulis pasakojo nuotykį, kaip jis kažkuriame Londono muziejų matė įsigytą Wolfgango Tilmannso (to, kuris parodose dažnai savo atspaudus su statybine lipniąja juosta ant sienų klijuoja) kūrinį, kaip kūrinys su visa ta lipniąja juosta, tik jau ąžuoliniuose prabangiuose rėmuose po muziejiniais stiklais eksponuojamas.

Arba Nidos seminare 2022 metais lankęsis Antonas Kustersas, kuris viename savo projektų poliaroidu fotografavo buvusių koncentracijos stovyklų dangų. Apvažiavo daugiau nei tūkstantį koncentracijos stovyklų ir fotografavo dangų. Ir jo tą darbą nupirko Victorios ir Alberto muziejus ir instaliavo pas save, bet prieš tai norėjo restauravimo centre visus tuos poliaroidus užfiksuoti, nes poliaroidas nėra galutinai fiksuota medžiaga, ji per laiką keičiasi. Tai autorius pasakė, kai aš būsiu negyvas, jūs su tais darbais darykite ką norite, o dabar aš specialiai tą dariau poliaroidu, nes tai yra susiję su atmintimi, ir tas poliaroidinių savybių kismas yra mano darbo dalis. Vaizdas, kuris nyksta, yra sumanymo dalis. O jūs, jeigu ką, išsaugosite rezultatą, nors iš tiesų jis jau bus išnykęs. Tad manau, kad diskusijos apie atspaudus yra labiau muziejinis reikalas.

– Taip, prisimenu panašų atvejį, kai 2025 metais veikusioje mano parodoje „Klausyk pasroviui“ vienas anglų kolekcionierius, pastebėjęs parodos eksponavimo vinukų paliktas skylutes ant jam patikusios nuotraukos, atidėjo jos įsigijimą.

– Bet tos skylutės kaip tik galėtų ir turėtų būti pridėtinė vertė.

– O tu savo kuriamiems atspaudams esi reiklus?

– Taip, bet matai, tas reiklumas irgi nuo pradinės idėjos priklauso. Pavyzdžiui, ten, kur aš dariau laukimo zonas arba kur fonai didelio formato kamera buvo fotografuoti, ir tada keturių colių plokštelė, ir tada kontaktinis atspaudas. Bet čia jau kalbame apie fotografo studiją, geriausią fotografinę bazę ir tikrai švarų sidabro želatinos atspaudą, kai pats atspaudas kalba, turi sudedamąją pranešimo žinią.

O jeigu yra atspaudas, kopijuotas kopijavimo aparatu, kuriame atspausta retušuota Susan Sontag knyga, panaikinant visus žodžius, paliekant tik žodį „fotografija“, jam keliu visai kitus reikalavimus, bet reiklumo nesumažėja. Lygiai taip pat preciziškai darau tą iš pažiūros neprecizišką daiktą. Mano reiklumas atspaudui neapsiriboja techninėmis charakteristikomis. Priešingai, būtent jos turi paklusti mano formuojamam pranešimui.

– Prisimeni savo „Tylą“ iš 2008 metų, kuri dabar yra MO muziejaus rinkinyje? Prisimeni tų atspaudų darymo procesą, kuriame, jaučiu, buvo svarbu atspaudo kokybė, nes ta subtili spalvinė gradacija iškalbinga?

– Šios serijos kūrinių turiu daug, MO muziejus atrinko labiausiai tinkamus jų kolekcijai ir galinčius atspindėti seriją. Prisimenu tą laiką, kai atrodė, kad skaitmeninė revoliucija dar tik ateina. Tuomet aktualus buvo klausimas, ar mes apskritai begalime kalbėti (ir galvoti) apie pranešimą atspaude. Kam kalbėti ir kam kurti naujus skaitmeninius atvaizdus, kai tokia masė vaizdų pradėjo plūsti. Kam kurti naujus skaitmeninius peizažus, kurie nieko daugiau už natūralius peizažus gamtoje nesako? Dabar tai, žinoma, atrodytų kitaip.

O „Tylos“ sukūrimo istorija yra ilga. Leonido Donskio knygai „99 Baltijos istorijos“ dariau pinhole fotografijas. Tai buvo užsakomasis projektas, iš jo vaizdų sekos kristalizavosi mano asmeninis projektas „Tyla“. Buvo įdomu tai daryti tuo metu, kai vyko skaitmeninė revoliucija ir aš, naudodamas visokias chemines priemones, visokiais cheminiais procesais galėdavau išgauti tam tikrus spalvinius efektus, kurie vizualiai iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip fotošopu ar kažkokiom skaitmeninėm priemonėm padaryti. Norėta parodyti, kad ne tik skaitmeniniu būdu gali imituoti klasikines technikas, bet ir klasikinėmis technikomis gali imituoti skaitmeninę raišką. Ne tik turinys, bet ir pats sukūrimo būdas buvo to darbo aspektas.

– O atspaudai iš tavo pastarosios parodos „Print of Truth“ (2025)?

– Ten kalbama apie vaizdus, kuriuos aš kažkaip sukūriau savo telefonais, kurių dabar nebenaudoju. Man rūpėjo kelti klausimą apie vaizdų gausą ir dėmesio sutelkimą, nors nufotografavę jų net nebeperžiūrime. Ta skaitmeninė galimybė daug fiksuoti nebepaklūsta klasikiniam vaizdo supratimui, kad vaizdas turi savo šaltinį ir iš jo galime reprodukuoti, bet per tą gausą jie kaip tik tampa vienkartiniai, juos nufotografuoji ir palieki, pamiršti. Iš jų padaryti poliaroido atspaudai kaip tik yra nuoroda, pabrėžianti vienkartiškumą, momentiškumą, kuris iš esmės nebegali būti reprodukuotas. Olandų fotografas Reinas Jellė Terpstra, vartydamas mano albumą, tą savotišką parodos katalogą, sakė: „Tuo man ir patinka poliaroidas, kad jo atspaudas yra, koks yra, – vienetinis. O turėdamas negatyvą gali atspausti n variantų ir sujaukti originalo klausimą, nes negatyvas tarsi nebėra originalas, juo tampa atspaudas, kurio gana skirtingų variantų galima atspausdinti.“

– Originalas fotografijoje yra painus klausimas?

– Jeigu autorius pasako, kad tai mano originalas, – diskusija baigta. Originalas, sakyčiau, yra autorinė pozicija. Pavyzdžiui, minimalistas Donaldas Juddas pardavinėjo savo darbus kažkokiam Australijos muziejui. Nupirkus darbą, muziejui atėjo instrukcija: nuvažiuokite į kažkokią ten statybinių prekių parduotuvę, nupirkite tiek ir tiek plytų ir jas pagal konkrečią tokią ir ne kitokią logiką sudėkite. Štai čia bus originalas. Ir jeigu fotografiją mes laikome meno forma, tai galioja tos pačios taisyklės.

– Bet fotografija žavi tuo, kad turi negatyvą ir pozityvą.

– Pavyzdžiui, Remigijus Treigys atspaudžia kokius tris atspaudus ir paskui su vinimi perbrėžia savo negatyvą – viskas, tie trys iš jo atsiradę atspaudai yra originalai ir baigta. Nes, kaip jis sako, man pačiam nebeįdomu prie tų negatyvų sugrįžti, todėl juos reikia naikinti.

– Tavo archyve, kaip suprantu, gali būti visokių originalų.

– Taip, priklausomai nuo projekto idėjos. Originalas gali būti ir darbas, kurtas grynai tik knygai, kai jo formatas tiesiog knyga. Kartais net ne atspaudas ar negatyvas tampa originalu, o jų eksponavimo logika, archyvavimo specifika.

– Primink man savo garsinį vienos dienos kūrinį „Perfect Shot“ (garso takelį fotografijos galerijai), leistą per Kultūros naktį 2012 metais.

– Jis padarytas iš fotoaparatų užtaisų spragtelėjimų. Dabar jis yra „SoundCloud“.

– Pamėginti suvokti, kas yra skudžinskiška, nėra paprasta.

– Nes aš tai mėtau pėdas nuolat (juokiasi).

Šių metų vasarį Estijos kultūros kapitalo fondo pagrindinė literatūros premija buvo skirta Annai Verschik už šiuolaikinės ukrainiečių poezijos rinktinės „Ar išsigausiu iš to įniršio?“ vertimą į estų kalbą. O 2025-ųjų rudenį A. Verschik pelnė Augusto Sango premiją už geriausią metų poezijos vertimą – Julios Musakovskos eilėraščio „Žydi magnolija svetimam sode“ vertimą iš ukrainiečių kalbos.

– Nuoširdžiai sveikinu Jus, Anna, su svarbiais įvertinimais ir noriu paklausti, kaip tapote poezijos vertėja. Žinau, kad esate gimusi Sankt Peterburge, baigėte estų kalbos ir literatūros specialybę Tartu universitete, dabar esate Talino universiteto bendrosios kalbotyros profesorė. Talino, Helsinkio, Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetuose dėstote lingvistiką ir jidiš kalbą, rašote mokslinius kalbotyros darbus. Be estų, mokate jidiš, rusų, suomių, lietuvių, ukrainiečių kalbas. Gal pradėkime pokalbį nuo to, kaip atsidūrėte Estijoje, kada ėmėte mokytis estų kalbos?

– Ačiū! Mano šeima sovietmečiu vasarodavo Narva Jeesū, nedideliame Estijos pajūrio kurorte. Man patiko jūra, ilgos gatvės, mediniai namai ir užrašai estų kalba (nors estų ten buvo labai nedaug). Svajojau, kad užaugusi persikelsiu į Estiją. Mano tėvai buvo protingi žmonės, sakydavo, kad reikia mokėti kalbą tos šalies, kurioje gyveni. Aš buvau labai jauna, turbūt daug ko nesupratau, bet jaučiau, kad Estija – mano šalis ir užaugusi imsiu kalbėti estiškai. Kita vertus, visada žinojau, kad esu žydė ir Rusija nėra mano šalis. Ne dėl politinių sumetimų, anuomet dar to nesupratau. Tačiau ne mano, ir tiek. O Estija – mano. 1980-ųjų pavasarį su tėvais lankiausi Taline ir tada supratau, kad turiu išmokti estiškai. Tai buvo it apreiškimas, staiga dingtelėjo, kad turiu mokytis estų kalbos. Ranka nusirašiau estų kalbos vadovėlį rusų mokykloms, iš jo mokiausi. Vasarą, kai nuvažiavome į Narva Jeesū, skaičiau visokius dvikalbius tekstus (vaistų instrukcijas ir pan.), iš jų ėmiau suprasti gramatiką. Kur tik galėjau, stengiausi kalbėti estiškai. Būdama dvylikos metų pasakiau tėvams, kad būsiu arba estų filologė, arba niekas. Vėliau ėmiau skaityti estų poeziją. Suvokiau, kad negaliu gyventi ten, kur nekalbama estiškai. Rašiau dienoraštį estiškai, visuomet mąsčiau, kaip vieną ar kitą dalyką pasakyti estiškai. Visiškai persikėliau į Estiją 1986 metais, kai įstojau į estų filologijos specialybę Tartu universitete.

– Jūs ne tik pati kuriate eilėraščius estiškai, bet ir verčiate juos į jidiš, ukrainiečių kalbas, o gal rašote jidiš ir verčiate į estų kalbą? Štai išverčiau posmelį Jūsų eilėraščio, kurį greičiausiai siejate ir su savimi:

           Senelis mažame miestelyje kalbėjo žydiškai,

           o tėvas mieste – rusiškai,

           jo sūnus didmiesty – jau angliškai.

           Močiutė kaime kalbėjo ukrainietiškai,

           o mama mieste – rusiškai,

           nes ji vaikams norėjo tiesti kelią

           į šviesią ir didingą ateitį.

           Tačiau jos dovanos duktė nepaisė

           ir motinai dabar atsako ukrainietiškai.

– Šis eilėraštis, aišku, ne apie mano šeimą, tai apibendrintas vaizdas. Daug kas pereina į kitą kalbą, dažniausiai turinčią senas tradicijas, aukštą statusą, garbingą istoriją. Pereina dėl visokių priežasčių – ir ideologinių, ir pragmatinių. O vaikai ar anūkai įsitikina, kad tėvų sprendimas buvo klaidingas. Matome, kas dabar vyksta Ukrainoje: daug kas grįžta prie ukrainiečių kalbos arba bent stengiasi ja kalbėti, netgi rašytojai ir poetai. Ne visus savo eilėraščius verčiu į kitas kalbas. Susijusius su Ukraina, žinoma, verčiu į ukrainiečių kalbą. Kai kurie liečia mūsų bendrą istoriją – kaip rašiau viename eilėraštyje, esame vakarų rytai arba rytų vakarai. Tokius stengiuosi išversti į jidiš ir į lietuvių kalbą.

Eilėraščius pradėjau rašyti būdama šešiolikos metų, visada rašiau tik estiškai. Rašiau ir studijuodama universitete, paskui dariau pertrauką. Dabar rašau vėl – estų kalba. Jidiš yra man miela ir artima kalba, bet ja nerašau poezijos.

– Jūsų tėtis buvo matematikos profesorius. Ar Jūsų tėvai mėgo grožinę literatūrą? Kokią?

– Tėvai skaitė daug, įvairiausią grožinę literatūrą – ir užsienio literatūrą, kiek buvo įmanoma, ir poeziją. Jiems visada rūpėjo, kad aš skaityčiau, aptarinėdavo su manimi knygas. Be to, tėvai turėjo ir skaitė „samizdato“ leidinius, apie tai sužinojau vėliau.

– Kas Jus patraukė rašyti ir versti poeziją?

– Kas patraukė rašyti poeziją – sunku pasakyti. Jausmas kyla iš vidaus. Versti poeziją pradėjau 2019-aisiais, iš ukrainiečių kalbos. Feisbuke dalyvauja daug poetų, kurie ten skelbia savo kūrybą, taip pat vertėjų. Ten pamačiau vieno Halynos Kruk eilėraščio vertimą į hebrajų kalbą. Pasirodė, kad vertėjas yra poetas Oleksandras (Alexas) Averbuchas, kuris 2014-aisiais iš rusų kalbos perėjo į ukrainiečių. Tokie dalykai mane itin domina, nes taip žmogus tarsi perkrauna, pertvarko savo gyvenimą. Dabar turiu daug „savų“ autorių. Kai kurie rašo man patys, pristato savo kūrybą, teiraujasi, ar galiu ją išversti į estų kalbą.

– Kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjote rašyti estiškai ir versti į estų kalbą? Vis dėlto estų kalba Jums buvo ne gimtoji, o išmoktoji. Mūsų literatūros vertėjų kalvėje – „Vagos“ leidykloje – kadaise buvo įprasta manyti, kad gerai išversti meninį tekstą gali tik gimtakalbis vertėjas. Jeigu pradedantysis vertėjas sakydavo, kad vienodai gerai gali versti tiek iš užsienio kalbos į lietuvių kalbą, tiek atvirkščiai, jo paslaugų dažniausiai atsisakydavo. Tačiau skaitydama Jūsų virtuoziškus vertimus į estų kalbą įsitikinau, kad nėra taisyklės be išimties. O ką šiuo klausimu manote Jūs?

– Aš tiriu daugiakalbystę. Tuose tyrimuose seniai kalbama apie tai, kad ne visada būna aišku, kas yra gimtoji kalba, ypač jeigu žmogus yra daugiakalbis. Yra keletas kriterijų, ir visi jie gali vienas kitam prieštarauti. Tai pirma įsisavinta kalba, savo tautybės (protėvių) kalba, dažniausiai vartojama kalba, tapatybės kalba, ta, kurią geriausiai moka, ir t. t. Pirma įsisavinta kalba ne visada reiškia, kad žmogus tą kalbą geriausiai moka. Dar yra daug kitokių kriterijų, pvz., kokia (kokios) yra emocijų kalba ar kalbos. Rusų kalba man buvo pirmoji, bet tarp tos kalbos ir manęs išliko distancija. Nemoku juokauti rusiškai, niekada nekūriau rusiškai poezijos, tai nėra mano emocijų kalba. Jidiš girdėjau vaikystėje, vėliau suvokiau, kad ją moku, universitete pradėjau mokytis gramatikos. Pagal mokėjimo lygį gimtoji kalba man yra estų ir rusų. Pagal tapatybę – estų ir jidiš. Man atrodo, kad estų kalba aš galiu išsakyti viską, ko noriu.

– Kokia kalba paprastai mąstote dirbdama, būdama šeimoje? Minėjote, kad universitetuose dėstote tomis kalbomis, kurias mokate: estų, suomių, lietuvių, anglų. Ar įmanoma galvoti lygiagrečiai keliomis kalbomis, o gal turite ne vieną darbinę ir emocinę kalbą?

– Tai sunkus klausimas, nes kai kada mąstymas yra mišrus (kaip ir gyvenime vyksta kodų kaita – kelių kalbų vartojimas pokalbyje). Su savo šeima kalbu estiškai, universitete – dažniausiai estiškai arba angliškai, kai dėstau užsieniečiams. Jeigu yra studentų, kurių kalbą moku, per pertrauką kalbinu juos jų kalba. Žinias skaitau ukrainietiškai, estiškai ir lietuviškai. Kasdien „kalbu“ per mesendžerį ukrainietiškai, dažnai ir lietuviškai, kai kada jidiš. Darbinė kalba priklauso nuo paties darbo. Jeigu rašau straipsnį, daugiausia angliškai, jeigu ruošiu pranešimą arba paskaitą, atsižvelgiu į konferenciją arba dėstomąją kalbą (anglų, estų, retkarčiais – suomių, lietuvių, pastaruoju metu ir ukrainiečių). Mano emocijų kalba, kaip minėjau, yra estų kalba.

– Jau dvidešimt metų reguliariai mokote jidiš kalbos tarptautinėje vasaros programoje Vilniuje. Kokia šias studijas pasirinkusių žmonių motyvacija?

– Yra įvairių priežasčių ir motyvų. Kai kurie nori mokytis jidiš, nes kadaise tai buvo šeimos kalba, netgi girdėjo, kaip ja kalbėjo močiutė ar dėdė. Anksčiau būdavo ir tokių mokinių, kurie puikiausiai kalbėjo kuria nors jidiš tarme, bet nemokėjo abėcėlės, skaityti ir rašyti. Būna studentų iš JAV, kur yra daug universitetų, siūlančių jidiš kalbos kursus, jie nori mokytis papildomai, tobulinti žinias. Gana daug ne žydų kilmės studentų, dažniausiai mokslininkų. Istorikas, gvildenantis Lietuvos ar Lenkijos istoriją, suvokia, kad negali išsamiai nagrinėti savo temos neišmanydamas žydų mažumos reikalų, tad jam tenka skaityti daug visokių dokumentų, laikraščių, dienoraščių jidiš kalba. Panaši ir folkloristų, literatūrologų motyvacija. Būna ir vertėjų, kurie verčia iš germanų kalbų ir „atranda“ jidiš.

– Kokių gebėjimų reikia vertėjui? Ar gana vien gerai mokėti abi kalbas?

– Mokėti abi kalbas, aišku, yra būtina, bet reikia ir kitų gebėjimų. Suvokti, kad tam tikrus dalykus privalu tikslinti, nes tai gali būti užuomina, aliuzija, netiesioginė citata. Įsivaizduokime, kad ukrainiečių eilėraštyje paminėtas vyšnių sodas. Aišku, galima suprasti tiesiogiai, kaip paprastą vyšnių sodą, bet turime prisiminti žymų Taraso Ševčenkos eilėraštį, kuriame sakoma: Садок вішневий коло хати („Vyšnių sodelis prie trobos“). Reikalingas atitinkamas stilių diapazonas. Galime apibendrinti, kad vertėjui reikia diagnostinių gebėjimų – suprasti ir nustatyti, kokį įspūdį, kokį efektą autorius siekia sukurti, ir ieškoti arba sugalvoti atitinkamų priemonių.

– Kas, Jūsų manymu, svarbiau: tiksliai atkartoti teksto prasmę ar kūrybiškai perteikti jauseną, eilėraščio nuotaiką?

– Mano galva, reikia pusiausvyros tarp formos ir reikšmės. Yra eilėraščių, kuriuose nuotaika ne tokia svarbi, o svarbesnis tikslus formulavimas.

– Nuo kokių šalių autorių prasidėjo Jūsų, vertėjos, kelias?

– Jaunystėje, dar mokykloje, išverčiau iš suomių kalbos į rusų kalbą vieną novelę suomių prozos rinkiniui. Deja, nebepamenu autoriaus pavardės. Paskui išverčiau iš rusų kalbos į estų kalbą – jau baigdama universiteto studijas. Pirmiausia verčiau publicistiką. Devintojo dešimtmečio pabaigoje atmosfera buvo kur kas laisvesnė, ypač Estijoje, tad išverčiau iš rusų kalbos Fridos Vigdorovos užrašus apie Josifo Brodskio teismą. Tie užrašai buvo platinami per „samizdatą“, o devintojo dešimtmečio pabaigoje jau paviešinti. Juos paskelbė žurnalas „Vikerkaar“, atrodo, 1989 metais. Ugalos teatrui iš rusų kalbos išverčiau Isaako Babelio dramą „Saulėlydis“, 1994-aisiais iš jidiš kalbos į estų kalbą išverčiau Šolem Aleichemo romaną „Marienbadas“ (1991) ir Davido Bergelsono romaną „Kai viskas baigėsi“ (1998). Tada buvo ilga pertrauka, tik 2003 metais žurnalui „Vikerkaar“ iš lietuvių kalbos išverčiau Leonido Donskio esė. Vėliau ėmiau versti ukrainiečių poeziją.

– Ar prie vertėjo profesijos artėjote palengva?

– Nežinau, vertimas man buvo visiškai natūralus dalykas. Tarpais skaitau knygą ir savaime pagalvoju, kaip išversti tam tikrą sakinį į estų (arba į kokią kitą) kalbą. Verčiu tik tai, kas man patinka ir artima.

– Indoeuropiečių kalbos, iš kurių verčiate, ir estų – finougrų kalba – yra labai skirtingos, kaip Jums pavyksta atrasti pusiausvyrą tarp ištikimybės originalui ir laisvesnės poetinės interpretacijos?

– Tai susiję ne tik su kalbų skirtumu (žodžių tvarka, sintakse ir pan.). Įdomus klausimas – kur baigiasi laisvesnė interpretacija ir prasideda fantazija originalo tema. Turbūt gelbsti intuicija. Man patinka, kai vertimas kuo labiau perteikia ir originalo formą, ir idėją. Jeigu originale yra pasikartojimų arba aliteracijų ir t. t., mano galva, reikia juos išsaugoti, nes tai autoriaus intonacija.

– Kokiais etapais vyksta Jūsų kūrybinis procesas? Koks vertimo tempas?

– Skirtingas. Feisbukas jau tapo poetų ir vertėjų virtualia bendruomene. Tenai daug skaitau, jeigu eilėraštis man patinka, galiu išversti jį kaipmat, o kartais atidedu vėlesniam laikui.

– Mačiau, kad verčiate mūsų Nacionalinės premijos laureato Gintaro Grajausko eilėraščius. Kas nulėmė tokį pasirinkimą? Ar esate išvertusi kitų lietuvių autorių, ką dar ketinate versti?

– Jau nebepamenu, kaip suradau Gintaro Grajausko eilėraščius feisbuke. Man imponuoja jo lakoniškas ir kartu filosofinis stilius, tad pradėjau versti. Kitų lietuvių autorių nesu vertusi, bet tikiuosi, kad man pavyks. Galvoju apie Mariaus Buroko poeziją. Susipažinome feisbuke per ukrainiečių poezijos vertimus.

– Mūsų poetė Kristina Tamulevičiūtė verčia slovėnų ir bosnių poeziją. O dar kuria drabužius ir aksesuarus, išleido nėrinių raštų knygą „Nerk vąšeliu kaip gotas“. Jūs, taip pat poetė ir vertėja, esate žinoma Estijoje mezgimo dizainerė, išleidote knygą „Mezginiai be siūlių“ (Õmblusteta kudumine). Tad norėčiau paklausti, kas, Jūsų manymu, sieja mezgimą su vertimu? Ar mezginių raštai išties primena ritmingai kirčiuojamus skiemenis?

– Kuriu tik savo dizainą ir mane labiausiai domina besiūlių mezginių konstravimas. Kaip ir kiekvienai individualiai kūrybai, mezgimui būdinga nuosava estetika (aš mezgu daugiau klasikinius ir minimalistinius modelius). Nesugebu megzti išraiškingų, stambių raštų ir spalvų derinių. Tas pat ir verčiant. Negaliu versti, jei kūrinio estetika man svetima. Ir vertimas, ir mezgimas reikalauja meninio požiūrio ir išmanymo. Nežinau, ar tarp mezgimo ir vertimo yra tiesioginių paralelių, bet įsivaizduokime, kad yra mezginio dizaino idėja ir tą idėją reikia įgyvendinti, taigi tenka interpretuoti, o interpretuojant modelis jau nelieka toks pat. Tai primena Romano Jakobsono „dominantės“ sąvoką: dominantė yra bruožų, nuosavybių suma, kuri sudaro grožinės literatūros kūrinio esmę. Be jos kūrinys suyra. Taip ir su dizainu. Estiškai „versti“ pažodžiui reiškia vienos kalbos tekstą išdėstyti kita kalba, skirtingai nuo kalbų, kuriose „versti“ reiškia „perdėti, perkelti“ (vokiškai übersetzen, angliškai translate, ukrainietiškai перекласти). Vadinasi, vertimas yra interpretacija, lygiai taip pat konkretus mezginys yra tam tikro modelio interpretacija.

– Labai ačiū, miela Anna, už įdomų pasakojimą! Tikiuosi, kad Jūsų verstų knygų lentyną netrukus papildys ir lietuvių poezija, išversta į estų kalbą iš originalo, be tarpinio pažodinio vertimo. Tai būtų didelė dovana ir lietuvių, ir estų literatūrai.

Kalbėjosi Danutė Sirijos Giraitė

Poetą Nerijų Cibulską kalbinau prieš penkerius metus, pasirodžius jo trečiajai eilėraščių knygai „Veneros“. Per tą laiko tarpą jis išleido dar du eilėraščių rinkinius – „Epoché“ (2022) ir „Mėlynų valandų viešbutį“ (2025). Tąkart poetas sakė, kad negali žinoti, kada iš rinkinio į rinkinį keliaujantis kovarnis įkris į dažų skardinę. „Mėlynų valandų viešbutis“ liudija, kad tai įvyko – kovarnis ne tik įkrito į ryškių dažų skardinę, bet ir virto kanarėle, o įprasta, atpažįstama Nerijaus poetinė stilistika smarkiai pakito. Apie tai ir kalbamės.

Lina Simutytė

– Ar sąmoningai siekei transformacijos? Buvai sau pabodęs?

– Kai šiandien pasvarstau, kovarnio metafora nebuvo jau tokia ilgalaikė palydovė. Ji tvirčiau įausta į du pirmuosius, kaip aš vadinu, „gamtiškuosius“ rinkinius. Tavo minėtos „Veneros“ man pačiam reiškė gana žymų atotrūkį nuo sau įprastos, kitiems atpažįstamos, o drauge, prisipažinsiu, ir pabodusios poetikos. Kovarnio čia nebeliko. Tokia keista, retsykiais ir dabar neretai sugrįžtanti nostalgija: ilgiuosi šios knygos rašymo, gimimo aplinkybių. Turbūt tiksliau būtų sakyti, kad ilgiuosi savęs iš to laiko. „Venerų“ tekstai atsirado vaikščiojant ant kažkokios trapios ribos, aiškinantis, kas galėtų nutikti ją peržengus. Aiškus, skausmingas neaiškumas – štai ką jutau rašydamas ir dėliodamas trečiojo rinkinio eilėraščius. Kovarnio ženklų nebeaptinku ir „Epoché“ kontekste. Šioje knygoje dar daugiau intymumo, gręžimosi į atminties saugyklas. Tačiau su „Mėlynų valandų viešbučiu“ tas paraščių paukštis, buvęs uždarytas kažkur pasąmonės narvelyje, tikrai sugrįžo, patyrė permainantį krytį į fluorescencinių dažų skardinę ir virto būriu kanarėlių.

Negalėčiau teigti, kad kūrybinės transformacijos siekiau sąmoningai. „Viešbučio“ užuomazgos visai netikėtai atsirado dar karantino pradžioje, nors tuo metu taip pat rašiau ir „Epoché“ eilėraščius bei gryninausi būtent šio rinkinio struktūrą. Manau, kad visi pokyčiai įvyko savaime, su trupučiu užsibrėžtumo kai kuriuos jų įgyvendinti sąmoningai.

– Tavo poeziją literatūros kritikai anksčiau apibūdindavo kaip brandžią ir santūrią. Jie įžvelgė tau būdingą hermetizmą, trapų vyriškumą, atminties ir vidinių būsenų temas, atsigręžimą į netolimą praeitį ar vaiko metus, taip pat skaudesnių dabarties išgyvenimų slėpimą po tapybišku vaizdų ir metaforų sluoksniu, perteikiančiu elegišką nuotaiką. „Mėlynų valandų viešbutis“ – visai kitoks: ryškus, į Lotynų Ameriką primenantį siurrealistinį erdvėlaikį nukeliantis poezijos rinkinys su personažais, siužeto užuomazgomis, net detektyvine intriga. Ar nekilo nuogąstavimų, kad toks sprendimas – ne šiaip drąsus, bet ir rizikingas? Juk daugelį metų gludinta poetinė stilistika ilgainiui tapo atpažįstama skaitytojų.

– Kūryboje mane ėmė erzinti patogumas. Visi, kas rašo, šį dalyką tikrai atpažins. Tai momentas, kai kurdamas pradedi atkartoti save. Blaiviai visa tai kaip ir suvoki, bet vis tiek nesiliauji savęs dauginti lyg užstrigęs spausdintuvas. Nes juk taip patogu: rašyti ir parašyti eilėraštį pagal tam tikrą trafaretą, prie kurio esi pripratęs. „Mėlynų valandų viešbutis“ man garantavo daugumos viduje sugrūstų trafaretų sunaikinimą, įprastų kūrybinių planų sugriovimą, įgrisusio kalbėjimo atsisakymą. Visas šio rinkinio erdvėlaikis manęs nepaleido ir gretimai egzistavo ištisus penkerius rašymo metus. Knygos personažų balsai išsigrynino, pradėjau vis tiksliau pagauti kiekvieno jų minčių raišką, balso moduliaciją. Tarkim, aš nelabai gebėčiau nupasakoti Arielio, Denizės arba Kepasos išvaizdos detales, bet jų asmeniniai monologai bei dialogai leido man šią trijulę pamatyti labai ryškiai. Kartais sau juokais sakau, kad man bent trumpam pavyko pagyventi taip, kaip su savo heteronimais visą gyvenimą gyveno Fernando Pessoa.

Kurdamas visada rizikuoji, čia nėra išimčių. Ir visai nebūtina iš santūraus šiaurietiško peizažo persikraustyti į Lotynų Ameriką ar tekstuose praktikuoti siurrealizmą. Neretai rizikuoji ir minėtu patogumu.

– Naujausias eilėraščių rinkinys žymi ir kitus tau reikšmingus pokyčius: „Mėlynų valandų viešbutį“, priešingai nei visas ankstesnes tavo knygas, išleido ne Rašytojų sąjungos leidykla, o „Baziliskas“. Kodėl nusprendei keisti leidyklą?

– Man ėmė trūkti leidyklos iniciatyvos ir organizuotumo palydint knygą pas skaitytojus. Išleidus naują knygą, visa su jos pasirodymu susijusi komunikacija, švelniai tariant, būdavo skurdi. Tiesa, mes neturime literatūros agentų, kurie rūpintųsi pragmatiniais knygos viešinimo, platinimo reikalais, ir labiau įprasta, kad pats autorius turi užsiimti savo naujo kūrinio (kitaip tariant, produkto) sklaida, reklama ir pan. Kaip žinoma, tam šiomis dienomis labiausiai praverčia socialinės medijos, bet naudojantis jomis irgi reikia išmanyti triukus, kad knyga sėkmingai prasiveržtų ir egzistuotų skaitančiųjų terpėje.

Bet tai – tik vienas aspektas. Man taip pat norėjosi avantiūros. Bendradarbiauti su kita leidykla – tai sužinoti ir patirti, kaip veikia jos leidybinė virtuvė. Knygos atsiradimas visada yra kelionė. Atėjo metas keisti kelionės partnerį, todėl ryžausi susisiekti su „Bazilisku“, kurie poezijos knygų leidyboje yra išties stiprūs žaidėjai. Ir turiu pasakyti, kad likau patenkintas jiems patikėjęs „Mėlynų valandų viešbučio“ rankraštį – jis labai sklandžiai virto nauja mano knyga.

– Dvi savo knygas („Veneras“ ir „Epoché“) redagavai pats, atsisakydamas įprastos dažniausiai vyresnio poeto kaip redaktoriaus pagalbos. Tokia praktika – netipinė, kai kam gali pasirodyti net kiek arogantiška. „Mėlynų valandų viešbutį“ redagavo Marius Burokas. Kodėl pasirinkai būtent jį ir kodėl šiai knygai apskritai reikėjo redaktoriaus?

– Arogancijos čia iš tikrųjų būta. Norėjau, kad niekas nekištų savo trigrašio į eilėraščių turinį ir neprimestų savo nuomonės, kurios man tuo metu visiškai nereikėjo. Tačiau svarbu pažymėti, kad abi knygos turėjo kalbos redaktorių ir kalbiniu atžvilgiu buvo kruopščiai „sušukuotos“. Vis dėlto savo filologiniu išsilavinimu tikrai niekada nepasiklioviau visu šimtu procentų.

Kai ėmiau suvokti, kad „Mėlynų valandų viešbutis“ (iš pradžių miglotai rašytas kaip nemažos apimties eilėraščių ciklas) gali tapti knyga, iškart žinojau, kad jos redaktoriumi noriu matyti Marių. Žaviuosi šio žmogaus apsiskaitymu ir pastabumu, literatūrinių kontekstų išmanymu ir aktyvumu literatūros bei apskritai kultūros lauke. Toks redaktorius kaip Marius šiai knygai buvo būtinas, nes gerai mačiau, kad pats su visu jos tekstiniu krūviu nesusidorosiu.

– Pats Marius, apibūdindamas „Mėlynų valandų viešbutį“, galiniame knygos viršelyje rašo: „Mes truputį pamiršome, kad poezija gali kurti pasaulius, o ne tik reaguoti į tikrovę ar kapstytis žmogaus sieloje – ir ši knyga mums tai primena. [...] autoriaus kuriami personažai – tragiški, paslaptingi, šokantys sudėtingą tarpusavio santykių šokį – įsimena ilgam.“ Esi akylas literatūros procesų stebėtojas, daug skaitai, anksčiau rašydavai knygų recenzijas, apžvalgas. Kaip vertini Mariaus žodžius? Ar pastebėjęs tam tikras mūsų poezijoje nusistovėjusias tendencijas siekei sukti kita kryptimi, savotiškai maištauti?

– Galiu tik pasakyti, kad Marius lakoniškai ir tiksliai apibrėžė šios knygos teritoriją. Aš pamėginau sukurti pasaulį arba Viešbutį galvoje gyvenusiai ir kelerius metus mane lydėjusiai trijulei.

Poetas Nerijus Cibulskas. Linos Simutytės nuotr.

Kalbant apie skaitymą, tai jau senokai stengiuosi tik skaityti, o ne kaišioti skaitomas knygas į ankštus vertinimo gardelius. Vis dažniau pamąstau, kad knygai apibrėžti iš tikrųjų pakanka vos dviejų asmeninių patyrimais pagrįstų kriterijų – arba ji gera, arba bloga. Todėl vis sunkiau prisiverčiu imtis knygų apžvalgų, o tuo labiau recenzijų rašymo, nors, prisipažinsiu, retsykiais dar visai knieti.

Visuomet vieni savo knygomis ką nors išpažįsta, kiti jas rašydami maištauja, o treti turi dar kokių nors ambicijų. Aš tose knygose noriu tiesiog apie tai perskaityti, pabūti tuose išpažinčių arba maišto pasauliuose. O nusistovėjusias tendencijas tegul tiria ir aprašo literatūrologai.

Ar „Mėlynų valandų viešbutis“ buvo savotiškas maištas? Taip, bet labiausiai įdomus ir tikslingas tik man pačiam.

– Tavo knygos personažus „Goodreads“ platformoje taikliai apibūdina žinoma apžvalgininkė cypt: „Pirmuoju eilėraščiu pristatomi „trijų veidų bruožai manajame“ – trys personažai-kalbančiojo asmenybės: vienas toks dramatinis romantikas- emo Arielis, kita – gamtinė, svajinga Denizė, trečias – truputį sarkastiškas atskalūnas Kepasa.“ Papasakok, kaip kūrei šiuos personažus. Galbūt jie nusako ir kai kurias tavo paties asmenybės dalis?

– „Mėlynų valandų viešbučio“ pavadinimą įkvėpė britų indie folk grupės „Bear’s Den“ daina „Blue Hours“. Arielio Pikaro vardą visai netyčia nusižiūrėjau iš antrojo Sylvios Plath poezijos rinkinio „Ariel“. Denizės vardas tiesiog gražiai skambėjo, o Kepasos ištakos – iš ispaniškojo „¿Qué pasa?“. Personažai lipdėsi pamažu, kaip ir minėjau, kiekvieną jų siekiau konstruoti per vis kitaip įsivaizduojamą balsą, visų trijų monologus ir dialogus. Taip, visai įmanoma, kad šie veikėjai yra ir tam tikri mano tapatybės fragmentai, virtę mažyčiais literatūriniais golemais. Penkerius metus rašant ciklo eilėraščius darėsi vis įdomiau, kaip šios būtybės sąveikaus visame knygos pasaulyje. Jos mezgė intrigas ir filosofavo, mylėjo ir nekentė, susitikdavo ir išsiskirdavo sapnuose arba savo neapibrėžtoje tikrovėje.

– Girdėjau, kad vieną iš jų netgi buvai sutikęs festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“…

– Prieš kelerius metus vyko „Poetinis Druskininkų ruduo“. Stovėjau prie tuomet dar veikusios „Širdelės“ baro ir kitame jo gale pamačiau vyruką. „Čia juk Kepasa“, – pamaniau sau. Neklausk, kodėl tada šovė tokia mintis, nes atsakymo ir dabar neturiu. O po valandėlės kavinės tualete prie praustuvo sutikau tą patį veikėją. Ir jis man tiesiog paprastai, be jokių įžangų pasiūlė išgerti tekilos, ką mes ir padarėme grįžę prie baro. Tai tokia istorija.

– Eilėraštyje „Kepasa ruošiasi rudens festivalin“ minėtąjį festivalį, regis, ir apgyvendinai: „štai ir vėl vysim ilgiausias dūmų virves / sėdiniuosim kaip įkaušusios katedros / karštai virduliuos galvų pilnas avilys / kris pakirstos durų durelių spynos / bokštas ūbaus į vidurnakčio citriną / tai žvelki kaip tavęs pasiilgau bičiuli / jau tuoj apkabinsiu ir suspausiu / savo tvirtom meilės replytėm“ (p. 53). „Poetinis Druskininkų ruduo“ per 35 metus patyrė daug permainų – sumažėjo išgeriamo alkoholio kiekis, poetai nebesimuša, spontaniški performansai tapo nuosaikesni. Apskritai mažiau bohemos. Ar ilgiesi tokio PDR, kokį patyrei ten lankydamasis prieš dešimtmetį?

– Dvejus pastaruosius metus PDR buvo kitoks. Viskas pasikeitė užsivėrus „Širdelei“ ir tai jaučia visi festivalio senbuviai. Kartais veju šalin nejaukią mintį, kad dabar laukiamiausias metų poetinis įvykis vyksta tarsi iš inercijos. Nebėra to stabilaus centro, aplink kurį visi gravituotume. Ilgiuosi ne PDR prieš dešimtmetį. Ilgiuosi maloniai svaigaus knapsojimo pažįstamoje kavinėje, masyvių stalų – lauke ar viduje, – prie kurių telkdavosi išsiilgti žmonės, su kuriais vydavom ilgiausias pokalbių ir dūmų virves. Galima guostis, jog festivalis ir yra tie patys žmonės, kurie, kad ir kokių pokyčių būtų įvykę, kiekvieną rudenį Druskininkuose vis dėlto susirenka. Tačiau PDR man buvo ir konkreti vieta. Jos nebeliko, todėl iki šiol yra liūdna.

– Kartą per jaunųjų poetų skaitymus riebiai nusikeikei ir trenkęs durimis išėjai – šis tavo poelgis buvo gana karštai aptarinėjamas, net aprašytas kultūrinėje spaudoje. Ar manai, kad literatų bendruomenė ilgainiui tapo pernelyg mandagi? Kiek tau apskritai svarbu būti jos dalimi?

– Juokinga, bet mūsų mažoje literatūrinėje smėlio dėžėje tokie nereikšmingi nutikimai nelieka nepastebėti. Pasikarščiavau ir gan trankiai išėjau, nes tiesiog pabodo klausyti beprasmio vapėjimo, kuris bandė apsimesti poezija. Metai eina ir pastebiu, jog man vis sunkiau suprasti, ką rašo jaunieji. Ar turėčiau patylėti, kai dalyvauju jų pačių skaitymuose? Galbūt.

Nežinau, ar literatų bendruomenė tapo mandagesnė. Tiesiog kartais pasigendu aštresnės reakcijos į vienas ar kitas akivaizdžias negeroves, kurios patenka į mūsų akiratį, o mes stengiamės į jas tiesiog nekreipti dėmesio. Pavyzdžiui, kai premijas skina knygos, kurių redaktoriai būna tų premijų skyrimo komisijose, ir pan. Man svarbu būti bendruomenės dalimi, nes už literatūros pirmiausia yra žmonės, kurie ją kuria. Gera ir įdomu juos pažinti.

– Daugiau nei metus gyveni Druskininkuose. Recenzijoje apie ankstesnę tavo knygą „Veneros“ Giedrė Kazlauskaitė rašo: „[...] buvimas periferijoje (o ne centre) žymi šiokią tokią nuoskaudą, kuri pačiam kalbančiajam, beje, palanki, nes tikrai maitina jo kūrybiškumą.“ Neseniai buvai apdovanotas „Atokių stočių“ premija. Atrodo, Giedrė neklydo – buvimas periferijoje, atokioje Dzūkijos stotyje kūrybiškai tau išties naudingas. Ar nepasiilgsti didmiesčio šurmulio, ryškesnio kultūrinio gyvenimo, galų gale – bendraminčių?

– Esu laimingas gyvendamas vadinamojoje periferijoje, nors didmiesčio šurmulio taip pat retsykiais pasiilgstu. Visada vertinau vietą, kurią galiu vadinti namais. Kad ir kur ji būtų, gan lengvai galiu ją prisijaukinti, į ją įsigyventi. Tiesa, kiekvienas praeities miestas man dažnai sukelia nostalgiją. Vidinių kelionių metu mėgstu pasivaikščioti po praėjusio laiko studentišką Vilnių ar gimtuosius Kaišiadoris. Dar turiu tokį pomėgį: įsijungiu „Google Maps“, nuvedu geltoną žmogeliuką į konkrečią gatvę ar rajoną ir vaikštinėju. Tai stimuliuoja atmintį, leidžia atgaminti kokius nors malonius prisiminimus iš vienos ar kitos miesto erdvės.

Dabar mano namai Druskininkuose, o jų atokumas man patinka. Nors gyvenu čia dar tik pusantrų metų, jau jaučiu miestelio pulsą ir jo tektoninių plokščių judėjimus. Dėl savo tingumo ir namisėdos įpročių dar nespėjau atrasti didelės dalies Druskininkų grožio. Bet šiuo metu kurorte man nieko netrūksta. Čia vyksta kultūriniai renginiai, atvežamos įdomios parodos, yra skanios kavos ir vilnietiško vaibo baras. Nuostabą iki šiol kelia, kad Druskininkai taip arti gamtos ir dabar ją galiu patirti visais keturiais metų laikais, nes kadaise čia buvo tik rudeniškas PDR taškas. Mėgstu sustoti prie miegamojo lango ir žvelgti į kitapus judrios Veisiejų gatvės esančio miško pušis. Ir tai padovanoja tokį aiškų jausmą, kad esi namuose, kurie šįkart – labai ypatingoje vietoje.

Bendraminčių, šviesių ir aktyvių žmonių čia yra ir mūsų keliai pamažu jungiasi. Jau yra planų susitikimams, įvairiems kūrybiniams projektams.

– Ar gyvenimas mažame mieste keičia rašymo įpročius? Galbūt „Mėlynų valandų viešbučio“ gyventojai jau kraustosi į naujus tavo tekstus?

– Rašymo įpročius keičia ne tik konkrečios vietos, bet ir tarpai tarp rašomų knygų. Po „Mėlynų valandų viešbučio“ atsivėrė gerai pažįstama nerašymo tuštuma. Galvoje – kaip iššluota, jokių žymesnių minties trajektorijų. Ir tas kartkartėmis apimantis klaikas, kad dabar jau tikrai nieko nepavyks parašyti. Po tokios vaizduotės puotos, kokią turėjau rašydamas „Viešbutį“, naujų tekstų reikės kantriai išlaukti. Arielis Pikaras, Denizė ir Kepasa išvažiavo atostogauti, viešbutis tuščias. Galbūt vieną dieną ir vėl susitiksime. O gal sugrįš senas geras kovarnis, to irgi niekada nežinai.

Rolandas Rimkūnas – menininkas, grafikas, heraldikos kūrėjas, ilgametis Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dėstytojas. Nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio jo profesinis kelias plėtojosi tarp skirtingų, bet nuosekliai susisiejančių laukų – laisvosios kūrybos, valstybinės simbolikos, knygų iliustravimo ir pedagoginės praktikos. Rimkūno darbai formavo ir tebeformuoja Lietuvos vizualinės tapatybės kraštovaizdį – nuo miestų herbų ir valstybinių ženklų iki grafikos ciklų, kuriuose reflektuojamas laikas, atmintis, kalba, žmogiškosios patirtys.

1985–2025 metų retrospektyvinė paroda „Darbai“, eksponuojama Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“, atveria keturių dešimtmečių kūrybinį pasakojimą, kuriame „užsakymas“ ir „laisvė“, struktūra ir abejonė, aiškumas ir aštrūs egzistenciniai klausimai nėra priešybės, bet to paties gyvenimo ir darbo proceso dalys. Šiame pokalbyje Rolandas kalba apie savo kelią, mokytojus, atsakomybę, kūrybos etiką ir būsenas, kai kontekstai, situacijos kinta, o darbai – lieka.

Vidas Poškus

– Kas Tave paskatino pradėti kurti meną? Ar prisimeni savo pirmuosius žingsnius – studijas, pirmuosius darbus, pirmąjį suvokimą, kad tai bus ilgas (ar bent netrumpas) kelias?

– Su pieštuku vaikščiojau nuo vaikystės. Ir nors sovietmečio vidurinėje mokykloje dailės pamokos buvo vieną kartą per savaitę ir tik iki aštuntos klasės, man jos buvo labai laukiamos ir reikšmingos. Būdamas penkiolikos metų, tėvams nieko nesakęs, nuėjau prašytis priimamas į Kauno keturmetę dailės mokyklą. Turėjau pasiruošęs parodyti darbų – lenkiškų žurnalų viršelių kopijų ir žmonių figūrų piešinių iš rusiško akademinio vadovėlio dailininkams. Labai dėkingas tapytojai Laimai Drazdauskaitei, kuri į mane pasižiūrėjo rimtai ir pakvietė būti „laisvuoju klausytoju“, mat į dailės pamokas prašiausi priimamas mokslo metų viduryje. Nuo kitų mokslo metų tapau ir pilnaverčiu šios mokyklos mokiniu.

Kad dailė gali būti man gyvenimo ir profesiniu keliu, aiškiai supratau baigęs vidurinę mokyklą. Nors tėvas ir buvo prieš, kad stočiau į tuometinį LTSR valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), manydamas, kad politinių kalinių vaikams ten nėra daug galimybių patekti, – aš laikiausi savo.

– Ar tame kelyje sutikai žmogų, kurį galėtum vadinti savo Mokytoju? Ar apskritai egzistuoja toks reiškinys kaip Mokytojas iš didžiosios raidės – t. y. tiesiog autoritetas?

– Greičiausiai mano mokytoju buvo ne vienas žmogus. Įvairiais gyvenimo periodais sutikdavau žmonių, kurie darė man įtaką. Kauno keturmetėje dailės mokykloje mano diplominio vadovu buvo šviesaus atminimo tapytojas Antanas Martinaitis. Dailės mokyklos vasarų praktikose mums, vaikams, didelį įspūdį darė mokytojas Edmundas Saladžius, ilgus metus mus siejo artimi, draugiški, o vėliau, jau dirbant VDA Kauno fakultete, ir darbiniai santykiai. Deja, darbiniai santykiai buvo ir draugiškų santykių pabaigos priežastis. Nepaisant gyvenimo prozos, Edmundas Saladžius mano atmintyje išliko kaip ypatingas Lietuvos menininkas, išskirtinės charizmos žmogus.

Jau mokydamasis LTSR dailės instituto Kauno pramoninės dailės fakultete stiklo specialybėje, į kurią sovietmečiu po kelių nesėkmingų bandymų man visgi pasisekė įstoti, sutikau menininkų ir dėstytojų, kurie man suteikė daug rimtų profesinių piešimo, tapybos, skulptūros, kompozicijos žinių. Visų pirma tai skulptoriai Alfonsas Vaura ir Vytautas Narutis.

Diplominį darbą dariau vadovaujamas vitražisto Rimvydo Mulevičiaus. Diplominis darbas buvo penki pakabinami vitražai religine tematika. Vitražų užsakovas ir darbo konsultantas buvo bažnytinio meno žinovas, kanauninkas Algimantas Vincas Kajackas. 1990 metais, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, diplominį darbą apgyniau Kauno arkivyskupijos kurijos patalpose.

Tačiau svarbiausią savo Mokytoją – Raimondą Miknevičių – sutikau vėliau, kai atsikūrus nepriklausomai Lietuvos Respublikai turėjau galimybę įstoti į Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedrą. Miknevičius buvo pedagogas, kuris negailėjo nei savo laiko, nei asmeninių resursų ilgam ir kantriam darbui su studentais. Būtent jis išmokė mane klasikinių estampo ir tapybos technologijų, ramiai ir mandagiai padėjo pakeisti požiūrį į daugelį mane supančių dalykų, pakvietė prisidėti prie bendrų darbų atkuriant ir kuriant senus ir naujus Lietuvos valstybės tapatumo ženklus.

VDA Grafikos katedroje nepamirštamos liko Stepheno Anayos kūrybinio piešimo paskaitos. O tuometinis mano dėstytojas Rimvydas Kepežinskas tapo tikru draugu, su juo iki šiol išliko itin šilti ir žmogiški santykiai.

– Ar gali prisiminti savo pirmą rimtą kūrinį ar projektą? Ką tuo metu jautei ir su kokiais iššūkiais susidūrei?

– Pirmas rimtas ir sudėtingas užsakymas, kaip man dabar atrodo, buvo Prienų miesto herbo atkūrimas. Įgyvendinti šį užsakymą Prienų rajono savivaldybės administracijai mane rekomendavo Raimondas Miknevičius, kuris tuo metu buvo ir Lietuvos heraldikos komisijos (LHK) narys. Užsakymą vykdžiau gal aštuonis ar devynis mėnesius. Per visą tą laiką Raimondas Miknevičius mane mokė heraldikos taisyklių, heraldinio piešinio ir komponavimo ypatumų. Kompiuterio dar neturėjau, tad viską reikėjo daryti rankomis ir kas dvi savaites padarytus atkuriamo Prienų herbo piešinius pristatydavau Lietuvos heraldikos komisijoje. Per LHK posėdžius gavau neįkainojamas pamokas ir patirtis iš to meto LHK narių, jie mane supažindino su profesionalaus dailininko darbo ypatumais – kaip surinkti medžiagą, kaip ją pristatyti, kaip argumentuojant diskutuoti ir ramiai priimti kritiką. Tuometinėje LHK dirbo istorikai dr. Edmundas Rimša, Zigmantas Kiaupa, Vytautas Aleksiejūnas, Birutė Šilinienė; dailininkai Raimondas Miknevičius, Juozas Galkus, Arvydas Každailis. 1995 metais atkurtasis Prienų herbas buvo patvirtintas tuometinio Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko.

– Augai ir formavaisi sovietmečio Lietuvoje. Kaip to meto politinė ir socialinė aplinka formavo Tavo santykį su menu ir kūryba? Ypač intriguojantis yra faktas, kad dirbai gamyklose, įmonėse paprastu darbininku… Taip pat tarnyba sovietinėje armijoje (parodoje yra vienas piešinys iš ten). Ką ir kiek tai davė?

– Kai pirmą kartą neįstojau į LTSR dailės institutą, tėvai ragino stoti į Kauno politechnikos institutą (KPI) ir įgyti inžinieriaus specialybę. Su dokumentų užpildymu studijoms KPI delsiau iki paskutinės dokumentų priėmimo dienos ir tuomet pranešiau tėvams, jog į KPI nestosiu, stosiu tik į Dailės institutą. Tėvas atsiduso ir pasakė: „Jei taip, tai nuo rugsėjo eini dirbti į gamyklą, ant sprando mamai nesėdėsi ir pats dabar turėsi prasimanyti pragyvenimui.“ Atėjus rudeniui tėvas man padėjo įsidarbinti Kauno ketaus liejykloje „Centrolitas“ staliumi. Staliaus pareigos dabar skamba didingai, nors iš tikrųjų man teko monotoniškas ir sunkus darbas. Darbas prasidėdavo šeštą valandą ryto. Reikėdavo kalti medinius padėklus ketaus liejimo formoms padėti. Tie mediniai padėklai, ant kurių konvejeryje buvo dedamos ketaus liejimo formos, sudegdavo labai greitai ir jų liejimo cechui vis trūkdavo. Taigi aštuonias darbo valandas ir kaldavau medinius padėklus. Darbas buvo mažai įdomus, taigi noras tapti „laisvu“ dailininku tik stiprėjo. Po metų darbo stalių ceche dėl tėvo pažinčių gamykloje buvau perkeltas į aukštesnes pareigas ir tapau „Centrolito“ dailininku. Dirbdamas gamyklos dailininku rašiau kaligrafinėmis plunksnomis ir teptukais skelbimus bei plakatus, Gegužės 1-osios ir Spalio revoliucijos šventėms dažydavome stendus ir lentas gamyklos cechams papuošti. Dailininko darbas gamykloje buvo privalumas stojant į LTSR dailės institutą.

Pinigų reikėjo ne tik pragyvenimui ir maistui, bet ir privačioms akademinio piešimo, tapybos, lipdybos bei kompozicijos pamokoms. Kadangi stojant į tuometinį LTSR dailės institutą reikėjo laikyti ne tik dailės egzaminus, bet ir lietuvių kalbos egzaminus žodžiu ir raštu bei LTSR istorijos egzaminą, pinigų reikėjo korepetitoriams samdyti. Vien piešimo, tapybos ir lipdybos pamokos tris kartus per savaitę man kas mėnesį atsieidavo 60 rublių. Taigi 120 rublių mėnesinės algos nelikdavo greitai.

Prabėgus metams laikantis tokios dienotvarkės, vasaromis vėl bandydavau stoti į Dailės institutą. Iš trečio karto pasisekė. Po darbo gamykloje studijos Dailės institute buvo tikras rojus.

Po pirmo kurso buvau pašauktas į sovietinę armiją, iš jos jau nebuvo galimybės išsisukti, ir ten, vidaus kariuomenės seržantų mokykloje prie Maskvos, praleidau dvejus savo gyvenimo metus. Sovietinėje kariuomenėje įgijau ir pirmuosius savo kaip „pedagogo“ įgūdžius. Būdamas mokomosios kuopos seržantu savo grandiniams turėdavau pravesti rytines mankštas, mokyti juos rikiuotės taisyklių, prižiūrėti „pavaldinius“ per lauko pratybas ar kitus užsiėmimus. Žinoma, nuo dėstymo Vilniaus dailės akademijoje tokie užsiėmimai ir pamokos labai labai skyrėsi. Darbas gamyklose ir tarnyba sovietinėje armijoje „meną“ ir kūrybą padėjo suvokti kaip tam tikrą žmogaus laisvės ir nepriklausomybės formą tuometinėje Sovietų Sąjungoje.

– Tavo darbuose dažnai kartojasi tam tikri ženklai, frazės, struktūros – tarsi vizualinis užrašų ar ženklų žodynas. Kaip gimsta šie motyvai? Koks Tavo santykis su tekstu ir kalba vizualinio meno kontekste apskritai? Ar žodis Tau yra lygiavertis vaizdui?

– Visai neseniai pradėjau suprasti, jog knygose man svarbiausia ne įmantrus dizainas ar iliustracijų grožis. Svarbiausias buvo ir dabar yra knygų turinys. Jeigu knygos dizaineris ar iliustruotojas pradeda dominuoti prieš knygos turinį ir tampa pirmaplaniu veikėju, mane tokie sprendiniai nuvilia. Todėl darydamas darbus visada pirmenybę teikiu turiniui, kuris vėliau vienaip ar kitaip padeda surasti ir tinkamą formą. Esu iš tų „menininkų“ ar dailininkų, kurie stengiasi neturėti savojo stiliaus, bet turi savo minčių, abejonių, gal net ir vertybių kolekciją. Savąsias kolekcijas nuolat perrinkinėju – kažko atsisakau, kažkuo papildau. Vieno ar kito gyvenimo periodo patirtis įprasminančios frazės, ženklai, vaizdai ar struktūros tampa manųjų darbų turiniu ir forma.

Darbuose naudojamos frazės atrandamos dažnai netikėtose ir nenumatytose vietose. Pavyzdžiui, frazę „Herr, hilf mir“ („Dieve, padėk man“) pamačiau Nidos kapinių paminklo epitafijoje, o „Gott mit uns“ („Dievas su mumis“) – kareiviško diržo sagtyje, šūkis „Flower Power“ („Gėlių Jėga“) atkeliavo su manimi iš jaunystės metų.

Man svarbi vienų ar kitų frazių autentiška, gimtoji kalba. Darbuose naudojamų frazių „daugiakalbystė“ man reikšminga ir prasminga. Frazių „daugiakalbystė“ man yra ir turinys, ir forma, simboliškai nusakantys vienus ar kitus kontekstus, žmonių jungtis ir kartu lemtingas priešpriešas.

Galų gale mano šeimoje yra mokėjusių ir mokančių įvairias kalbas: lietuvių, rusų, lenkų, anglų, vokiečių ir net japonų. Tarkim, mano senelis, būdamas Čikagos miesto darbininkas, kalbėjo angliškai, tėvas, Sovietų Sąjungos kalinys, ar aš, buvęs sovietinės armijos seržantas, kalbėjome lietuviškai ir rusiškai. Mano vaikai kalba angliškai ir vokiškai, vyresnysis sūnus besistažuodamas Japonijoje mokėsi japonų kalbos. Be kalbų mokėjimo mūsų pilnavertis gyvenimas dabartiniame pasaulyje yra sunkiai suvokiamas. Daugiakultūriškumas ir daugiakalbiškumas yra svarbi mano šeimos tapatybės dalis.

Vaizdai, kuriuos naudoju savuose darbuose, yra įvairūs savo kilme. Tai gali būti tėvo ir mano vaikų piešiniai, prisiminimai, nuotraukos, tatuiruotės, žaislai, debesys, mėsos gabalas, sutiktų žmonių siluetai, pyktis, skausmas, džiaugsmas, kasdienybė ir dar bala žino kas. Iš tekstų ir vaizdų konstruoju vizualias struktūras – pasakojimus.

– Heraldika ir vizualinių tapatybių kūrimas yra labai apibrėžta, taisyklėmis grįsta sritis. Ką Tau reiškia ši veikla ir kaip ji dera su laisvąja kūryba? Ar nekyla pagunda kartais tas taisykles laužyti?

– Valstybės tapatumo ženklai yra ir mano tapatumo ženklai. Žmogaus, visuomenės, valstybės tapatumo ženklai kinta lėtai, sunkiai ir dažnai labai skausmingai. Heraldikos taisyklės yra Vakarų Europos tapatybės ženklų sistema, kuri formavosi ištisus šimtmečius. Valstybės tapatumo ženklai metaforiškai panašūs į kelio ženklus, kurie patys savaime yra neišraiškingi paveiksliukai, bet atsidūrę savo tiesioginiame panaudojimo kontekste tampa nepamainoma simbolių sistema, padedančia mums komunikuoti ir sugyventi vieniems su kitais.

Valstybės tapatybės ženklai kinta, bet kinta tik kartu su valstybės savimonės ar sąrangos giluminiais pokyčiais. Tarkim, oficialus Lietuvos valstybės simbolis tautinė vėliava – audeklas iš trijų lygių horizontalių spalvų juostų: viršutinės geltonos, vidurinės žalios ir žemutinės raudonos – yra dabartinės Lietuvos valstybės tapatybės išraiška, kuri visiškai neatitinka senųjų heraldikos taisyklių. Bet Lietuvos tautinė vėliava, kaip simbolinė mūsų visų bendrų vertybių išraiška, buvo įprasminta ir tapo tikru mūsų valstybingumo simboliu nepriklausomybės kovose, Sibiro tremtyse ir Baltijos kelyje. Mūsų brolių ir seserų pralietas kraujas ir patirtos kančios yra svarbūs dėmenys ženklui tampant simboline vertybe. Taigi mūsų tautinės vėliavos istorija yra geras pavyzdys, kaip gyvenimas ir gyvenimo įvykiai gali pakeisti ir keičia inertišką heraldinės sistemos taisyklių lauką.

Sunkiai skinasi kelią į mūsų šiandieninės valstybės tapatybės ženklų sistemos panteoną ir lygiateisiškumo principais pagrįsta simbolika. Tinkamai valstybinėje heraldikoje nėra įprasminta moters simbolika. Ir nors įprasminti moters simbolį valstybinėje simbolių sistemoje bandymų būta, šie bandymai kol kas nėra sulaukę rimto palaikymo nei tarp valstybės institucijų atstovų, nei tarp platesnio rato universitetinės bendruomenės narių. Kalbu apie neseniai buvusias Mažosios Lietuvos etnografinio regiono heraldikos kūrimo peripetijas.

– Esi sukūręs daug heraldinių ženklų miestams ir institucijoms. Kaip darbas su užsakovu ir atsakomybė už oficialų ženklą paveikė Tavo „meninį“ mąstymą?

– Visų pirma užsakomieji darbai mane keitė kaip žmogų. Išmokau labiau girdėti kitus, argumentuotai ir suprantamai reikšti savo nuomonę, būti lankstesnis, o kartais ir principingesnis. Kita vertus, mano „meniniam“ mąstymui kuriant Lietuvos valstybinę heraldiką įtaką padarė ženklai, tekstinė ir vaizdinė simbolika. Kurdamas valstybinę simboliką negali turėti savojo stiliaus, nes kuriama valstybės ženklų sistema turi turėti bendrus, sistemą vienijančius vaizdavimo bruožus. Taigi dailininkai, dirbantys šioje srityje, tampa vieningo ir susigrojusio orkestro dalimi, o ne išskirtinumą demonstruojančiais solistais. Heraldinio piešinio stilistika reikalauja ženkliškumo, informatyvumo ir apibendrinimo. Pats ženklo ar simbolio atsiradimas turi būti pagrįstas istorijos, dabarties faktais ir aiškiai ir suprantamai išreikštas vaizdu. Matyt, anksčiau paminėti heraldikos kūrybiniai principai iš dalies yra persikėlę ir į mano „laisvąją“ kūrybą. Turiu žinoti, ką darau, turėti aiškius sprendinių motyvus parinkdamas vienai ar kitai temai formą.

Tačiau… mano supratimu, yra ir kardinalių skirtumų tarp heraldinių ženklų sąrangos ypatumų ir vadinamojo „meninio“ mąstymo. Kurdamas Lietuvos valstybės heraldiką turi vadovautis aiškiai apibrėžtomis, per amžius susiformavusiomis herbų kūrimo taisyklėmis ir valstybės įstatymais, o savo „meniniame“ mąstyme atvirkščiai – dažnai bandai apčiuopti taisyklėmis ir įstatymais neapribotas žmogaus egzistencijos pilkąsias zonas. Pilkųjų žmogaus egzistencijos zonų originalios ir jautrios išraiškos gali tapti puikiu „menu“ ir atvirkščiai – valstybės įstatymais apibrėžto gražaus elgesio ir sugyvenimo normomis grįstas „menas“ gali tapti tiesmuku propagandiniu lozungu. 

Rolandas Rimkūnas. Gėlės ant suknelės. 2025

– Ar yra konkretus projektas ar ženklas, kuris Tau buvo ypač sudėtingas ar svarbus – galbūt net pakeitęs Tavo požiūrį į dizainą?

– Svarbus ir sudėtingas man buvo Prienų miesto herbo atkūrimas. Tai buvo pirmas valstybinės heraldikos užsakymas. Po labai man sunkių aštuonių mėnesių darbo užsirekomendavau kaip dailininkas, galintis dalyvauti valstybinės simbolikos kūrimo procese, jame dalyvauju iki šios dienos.

Svarbūs ir sudėtingi darbai buvo ir dirbant prie 2 eurų apyvartinių monetų serijos „Lietuvos etnografiniai regionai“. Pats sudėtingumas šiuose darbuose buvo ne dizaino kūrimas ar projektų derinimas Lietuvos banko komisijose, bet viešos reakcijos į pristatomus projektus ar jau į apyvartą išleistas monetas. Tuo metu aiškiai pradėjau jausti ir suvokti, jog valstybinė simbolika, jos kūrimo ir viešinimo klausimai, kaip ir valstybinę simboliką kuriantys autoriai, atsiranda išskirtinio dėmesio lauke. Dabartinių geopolitinių įvykių ir kataklizmų šviesoje (ar tamsoje) Lietuvos valstybinė simbolika, kaip ir Lietuvos istorija apskritai, tampa mums priešiškų valstybių istorijos perrašinėtojų ir propagandininkų taikiniu.

– Rengdamas šią parodą žvelgei į savo darbus iš didelės laiko distancijos. Ką pats pajutai matydamas visą savo kūrybos kelią vienoje erdvėje? Akivaizdi yra skirtis tarp „užsakymų“ ir „laisvos“ kūrybos – fiziškai didesnė pirmoji salės dalis yra skirta būtent pirmiesiems, o „menas“ tarsi yra šiek tiek užslėptas.

– Abi parodos dalys kaip dvi mano kūno rankos – abi man svarbios ir reikalingos. Čia kaip atsakyti į klausimą – kas svarbiau žmogaus gyvenime: pavalgyti ar nueiti į koncertą, parodą? Tikriausiai ir viena, ir kita yra vienodai svarbu ir prasminga. Darydamas valstybinę simboliką, knygų iliustracijas ir daugelį kitų parodoje nerodomų vizualios komunikacijos darbų, dažnai jausdavausi reikalingesnis žmonėms, visuomenei, valstybei nei užsiimdamas „laisva“ kūryba. Kita vertus, „laisva“ kūryba reikalinga žmogui būti savimi, turėti kur pasislėpti, pabėgti nuo minios, būti silpnam ir pažeidžiamam. „Laisva“ kūryba dažnam kūrėjui yra autoterapija, vertybių rekolekcijų laukas. Paradoksalu, bet kartais „užsakymai“ gali tapti ir tampa „laisva“ kūryba. Ir atvirkščiai – neretai „laisva“ kūryba gali tapti „užsakymu“ ar ideologiniu lozungu.

– Iš kitų menininkų (nesvarbu, kokiai generacijai jie priklausytų) išsiskiri įvairių technikų naudojimu. Ypač išskirtinis yra šratinukas, kaip priemonė ir metodas. Kaip atradai jį?

– Piešti spalvotais tušinukais pradėjau ir išmokau sovietinėje armijoje, kai dar būdamas kursantu seržantų mokykloje paišydavau „dembeliams“ albumus. „Dembelio“ albumas – tai privalomąją karo tarnybą baigiančio kareivio fotografijų albumas, kuriame yra eksponuojamos dvejų metų tarnybos laiką atspindinčios fotografijos. Ant kalkinio popieriaus lapų, esančių tarp fotografijų albumo lapų, buvo paišomos kareivių tarnybos istorijos. „Dembelių“ albumų iliustracijos paprastai būdavo atliekamos spalvotais tušinukais, mat kitos raiškos priemonės kareiviams būdavo neprieinamos. Aš buvau vertinamas „dembelių“ albumų piešėjas.

Prie piešinių spalvotais tušinukais sugrįžau po prabėgusių 26 mano gyvenimo metų, kai mano kūnas pradėjo siųsti laikinumo signalus. Tuomet dažno žmogaus gyvenime iškyla tokie universalūs klausimai: „Kodėl aš?“, „Kodėl man?“, „Kodėl dabar?“ ir t. t. Šie klausimai man tapo postūmiu apmąstymams, kurie vizualizavosi piešinių serijose „Gott mit uns“ („Dievas su mumis“), „Dangus… kaip ten patekti?“, „Ginkluotosios pajėgos perima dangaus kontrolę“, „XANAX“. Šiuo gyvenimo periodu iš įvairių netikėčiausių vietų surankiotos frazės tapo reikšmingos ir atrado savo vietą „debesų“ piešiniuose. Autoterapinis darbas – debesų ir tekstų piešimas spalvotais tušinukais – vykdavo įvairiose vietose: kambaryje, automobilyje, laukiamajame. Formatai nebuvo dideli, nes dideli formatai nepatogūs nešioti. Svarbi spalvotais tušinukais atliktų piešinių savybė yra ta, kad laikomi šviesoje piešiniai pamažu pradeda nykti. Ši efemeriška piešinių tušinuku savybė man tapo laikinumo metafora, kuri per darbo procesą peraugo į žmogiškųjų sunkumų laikinumo metaforą.

– Esi baigęs grafikos studijas. Taviškiai ofortai, tegul ir sukurti prieš keletą dešimtmečių (ak, kaip greitai bėga laikas!), pasižymi chuliganišku siekiu sutrikdyti klasikos orumą. Regis, tai nėra praradę aktualumo ir mūsų laikais.

– Studijuodamas Grafikos katedroje Vilniuje, o prieš tai ir Kaune, dažnai girdėdavau tokias vyresnių menininkų kartojamas sentencijas – „grafika yra ne menas, o reprodukcija“. Tapybos, skulptūros, poezijos menai buvo suprantami kaip tiesioginis, dvasinis ryšys su transcendencija.

Griuvus santvarkai ir prasidėjus Lietuvos nepriklausomybės atneštoms laisvėms, kurios tuo metu reiškėsi keisčiausiais ir nebūtinai moraliais ir dvasingais būdais, jauniems menininkams ar dailininkams iškilo naujų klausimų ir rūpesčių, kurie vienaip ar kitaip veikdavo ir jų kūrybą.

Permąstant „menininko“ vertybinių žodžių žodynėlį, žodis „reprodukavimas“ man tapo vienu iš atspirties taškų pradėti naują kūrybos etapą.

Taip atsirado 12 ofortų ciklas „Klasikos Animacija“. Šiame ofortų-reprodukcijų cikle įamžintos sovietiniu laiku propaguotos akademinio meno vertybių reprodukcijos ir išsvajotosios amerikietiškos popkultūros simbolika, kurią man tuomet įkūnijo Walt Disney Company kuriamų animacinių filmų personažai. Sukurti ofortai-reprodukcijos, kuriose klasikiniai Rembrandto, Francisco Goyos ar Diego Velázquezo paveikslų herojai pasipuošę animacinių herojų galvomis, tapo man naujojo laiko didvyriais.

Tuo periodu buvau apsėstas reprodukavimo idėjų – klasikinėmis oforto ir metalo graviūros technikomis reprodukavau viską, ką mačiau, prisiminiau, perskaičiau ar išgirdau. Taip atsirado iki šiol besitęsiančios manųjų „reprodukcijų“ ar grafikos serijos skirtingais pavadinimais – „Būk Tvirtas! “ (iš tradicinių pamokymų serijos berniukams ir vyrams), „Ir visa tai, kas vyksta manyje, taip pat yra visatos dalis“ („Иванушки International“ dainos „Вселенная“ teksto frazė), „Tai tik dar viena diena“ (Briano Eno kompozicijos pavadinimo „Just Another Day“ lietuviškas vertimas), „Banalybės“ (menotyrininkų tekstuose šiuo žodžiu apibūdinamas paviršutiniškas meno kūrinys). Manosios „reprodukcijos“ yra įvairios prigimties – tėvo ir vaikų piešiniai, fotografijos, gamtos formos, buitis, enciklopedijų piešiniai ir t. t. Klasikinis ofortas „reprodukcijas“ įgalino paversti autoriniais darbais, kurie, paveikti nenuspėjamų chemijos procesų, tampa atsitiktinumo ir nenuspėjamumo metaforomis.

– Paroda prasideda nuo „plastikinės“ keramikos su markerio „glazūromis“ (ten, žinoma, figūruoja užrašai), regis, kad į šį parodos segmentą reikia žvelgti kaip į savotiškus „prolegomenus“ Tavo kūrybai suvokti?

– Kiniškos gamybos plastikinių puodų servizas, įgytas „Senukų“ prekybos centre ir dekoruotas markeriu užrašant frazę anglų kalba „HOW ARE YOU?“ („Kaip laikaisi?“), tinka pasitikti parodos lankytoją. Anglų kalbos, kiniškos masinės produkcijos ir žmogaus rankų darbo jungtis greičiau atveria kelią į parodą, nei gali tapti parodos apibūdinimu. Todėl šis darbas labiau byloja apie tai, ką reikėtų palikti prie parodos durų nei nuoroda, ką parodoje gali pamatyti ar surasti. Nors, geriau pagalvojus, gali būti ir įvadu į parodą.

– Gal galėtum pakomentuoti videodarbą, esantį parodoje? Jis atrodo tarsi pasakojimo ašis (bent fiziškai, nes iš tikrųjų eksponuojama pačiame salės viduryje), apie kurią sukasi visas parodinis pasakojimas.

– Šis videodarbas sukonstruotas iš trumpų videoplenerų, vykusių maždaug ketverių metų laikotarpiu. Videodarbe filmuotas peizažas nėra atsitiktinis. Šią vietą lankau, paišau ir tapau nuo 1986 metų. Atsiradus mobiliajam telefonui pradėjau ir filmuoti. Tai vieta, kurioje ypač jaučiu praeinantį laiką. Praeinančio laiko metafora man ypač svarbi ir reikšminga. Šį peizažą esu lankęs būdamas įvairių būsenų ir įvairiais savo gyvenimo periodais. Lankydamas šią vietą pastebėjau, jog praeinančio laiko greičio pojūtis gali kisti ir priklausyti nuo vietos, kurioje žmogus yra. Taigi šis darbas apie praeinantį laiką. Parodos kontekste tai svarbi pasakojimo ašis.

– Mane lengvai glumina, kad parodoje žiūrovai gali vaikščioti, laipioti ant Tavo darbų. Žinoma, tie kilimai nėra „originalai“, jie skaitmenizuoti – tačiau tai primena barokinę apgaulę, tą teatrališką nusižeminimą (tarsi galingų magnatų funduotos bažnyčios su jų palaidojimais po grindimis, kad lankytojai galėtų mindyti jų palaikus, aiškiai užrašant – „Čia guli nusidėjėlis“). Tai lengva provokacija ar tik ekspozicinis sprendimas?

Rolandas Rimkūnas. Būk Tvirtas! 2000

– Visų pirma tai anksčiau aprašytos tiražavimo ar reprodukavimo idėjos tąsa. Tušinukais ar pieštukais atlikti A4 formato piešiniai, tiražuojami tokiu būdu, gali įgauti naujus pavidalus ir ekspozicinius kontekstus. Šiuo atveju kasdieniniai, nereikšmingi vaizdeliai tampa keliolikos metrų kilimine danga, kuri ne tik perduoda piešiniuose išsakomą informaciją, bet ir tampa svarbiu ekspoziciją vienijančiu elementu. Gerai, jei, tavo vertinimu, piešinių reprodukcijomis dekoruota kiliminė danga tampa ir barokiniu nusižeminimu – tai taip pat yra vienas iš reikšmingų šių reprodukcijų formos sampratos elementų.

Parodos pabaigoje, jei lankytojai naudos kiliminę dangą pagal paskirtį, ji turėtų įgyti autentiškų parodos lankytojų pėdų atspaudų.

– Iliustracijos… Parodoje rodomi du blokai – iliustracijos Vytauto Landsbergio knygai „Čia rimtai vaikai“ (Vilnius: Kronta, 2006) ir kol kas neišleistas Romos mišiolas. Regis, labai skirtingos pozicijos. Nuo paaugliams skirtos knygelės iki rimtos suaugusiųjų lektūros. Kur buvo lengviau dirbti?

– Tarp šių dviejų parodoje rodomų iliustracijų blokų beveik penkiolikos metų tarpas. Kiekvienas iš šių darbų man savaip yra reikšmingas ir svarbus. Romos mišiolo iliustracijas dariau brandesniame amžiuje. Ko gero, jaunesnis būčiau šio darbo ir neįveikęs.

Vytautas Landsbergis man svarbi ir įdomi asmenybė. Jis pirmasis atkurtosios Lietuvos valstybės vadovas, politikas, menininkas. Nepamirštami susitikimai su Landsbergiu „Krontos“ leidykloje aptarinėjant iliustracijas – žavėjo jo aštrus mąstymas, geras humoro jausmas. Knygoje esantys Landsbergio eilėraščiai daugiaplaniai – asmeniniai išgyvenimai, kurie yra susipynę su Lietuvos valstybingumo išsaugojimo, Europos Sąjungos tvarumo problematika. Knygoje esančios ir parodoje eksponuojamos iliustracijos nėra tiesioginis teksto pakartojimas – tai ir mano autorinės laikmečio refleksijos. Šios knygos tekstuose ir iliustracijose išreikštos to meto aktualijos, regis, išlieka svarbios ir šioje dienoje. Būtent ši aplinkybė ir buvo didžiausia priežastis apsisprendžiant jas rodyti „Titanike“ surengtoje parodoje.

Prie iliustracijų Romos mišiolui lietuvių kalba dirbo nuostabi komanda – tai arkivyskupas Lionginas Virbalas, menininkė ir dailėtyrininkė Jurgita Kristina Pačkauskienė bei grafikas Evaldas Mikalauskis. Pradžioje buvo bandymų stadija – gavau prašymą nupiešti šešias mažesnes iliustracijas, skirtas Dievo Motinos ir Šventųjų iškilmėms. Ilgokai svarsčiau, kokiu plastiniu keliu eiti vykdant šį užsakymą. Sprendimas atėjo kartu su mintimi, jog iliustracijos neturėtų būti svarbesnės už teksto turinį. Įkvėpimo šaltiniu man tapo budistinės tapybos postulatas – menininkas, pradėjęs piešti Budos vaizdą, turi daug kartų pakartoti ikoninę Budos vaizdo kopiją, kad išmuštų iš savęs egoizmą ir Budos vaizdavimo kanonas liktų neįgijęs konkretaus žmogaus stilistinių bruožų. Šešiose mažose Romos mišiolo iliustracijose stengiausi ne tik atliepti bažnytinę ikonografiją, bet ir pristatyti Lietuvos bažnytinio meno istoriją – lietuvių liaudies meno tradiciją, Stelmužės bažnyčios skulptūrą, Aušros vartų Madonos vaizdinyje susipynusias Rytų ir Vakarų bažnytinio meno tradicijas, Vilniaus baroką. Jos atliktos laikantis originalių bruožų turinčių kartočių tradicijos.

Kūrybinei grupei pristatęs padarytas šešias mažąsias iliustracijas ir jų sąrangos aprašą, po kiek laiko gavau pasiūlymą padaryti ir likusias devynias didžiąsias iliustracijas: Paskutinės vakarienės scena prieš titulinį lapą, Nukryžiavimas prieš Romos kanoną, Apreiškimas Mergelei Marijai – advento laikotarpiui, Kristaus gimimas – Kalėdų šventei, Trys Išminčiai – Viešpaties Apsireiškimui, Sūnaus palaidūno sugrįžimo pas Gailestingąjį Tėvą scena – gavėnios laikotarpiui, Kristaus Prisikėlimas – Velykoms, Kristaus Dangun žengimas – Šeštinėms, Šventosios Dvasios Atsiuntimas – Sekminėms.

Buvau paprašytas, kad didžiosios iliustracijos jau būtų kuriamos ne kaip kartotės, o kaip originalios ir savitos iliustracijos, išlaikant mažosiose iliustracijose naudotą „graviūros“ stilistiką ir pagarbą krikščioniškajai ikonografijai.

– Iliustracijų, kaip ir heraldikos, atveju yra įdomus (ir svarbus) užsakovų indėlis. Ypač kalbant apie Romos mišiolą – kiek ten iki šiol svarbus yra kanonas? Galbūt buvo pateiktos taisyklės, kurių buvo privaloma laikytis? Ar tiesiog turėjo įsijungti vidinis cenzorius? Dirbdamas pasitelkei vadinamąją vektorinę grafiką. Kodėl?

– Romos mišiolų iliustracijos, ar tai būtų Romos mišiolai lietuvių kalba, ar Romos mišiolai, išleisti kitomis kalbomis, tampa Visuotinės Katalikų Bažnyčios nuosavybe. Romos mišiolų knygose nerašomos iliustracijų autorių pavardės. Bet kuriame pasaulio kampelyje, bet kuria kalba leidžiamuose Romos mišioluose gali būti naudojamos bet kurios anksčiau Romos mišioluose atspausdintos iliustracijos. Galime rasti įvairiausios stilistikos dabartinių Romos mišiolų iliustracijų – nuo klasikinės ikonografijos sprendinių iki autorinio modernizmo ar tiesiog į knygą sudėtų vaikų piešinių. Parodoje pristatomos 15 iliustracijų Romos mišiolui lietuvių kalba yra atliktos laikantis klasikinės krikščioniškosios ikonografijos tradicijos, tačiau iliustracijos turi ir išskirtinių formos sprendinių. Vienas iš tokių originalių sprendinių yra klasikinės ikonografijos atlikimas vektorinės graviūros stilistika. Kitaip nei klasikinės graviūros, sukurtos raižant metalo plokštę kaltu, kompiuterinė vektorinė programa suteikia naujų raiškos galimybių. Klasikinių graviūrų lenktas ir plastiškas tekstūrų linijas Romos mišiolo iliustracijose pakeitė kampuotos ir aštrios vektorių linijos. Toks linijų kampuotumas ir aštrumas leido iliustracijoms įgyti išskirtinį optinį įspūdį. Pagaliau vektorinė grafika prasmingai sujungė senąsias ir naująsias spaudos technologijas.

– Toks truputėlį patetiškas (o gal ne?) klausimas – kas Tau šiandien atrodo svarbiausia perduoti jaunesniems autoriams, pradedantiems savo kelią?

– Atsakydamas į šį klausimą pakartosiu savo Mokytojo Raimondo Miknevičiaus, šiandieną jau nesančio tarp mūsų šioje žemėje, žodžius: „Jei nori, kad žmogus tave prisimintų greitai ir ryškiai, užtenka žmogui trenkti į veidą. bet jei nori, kad žmogus tave prisimintų ilgam ir iš gražesnės pusės, reikės ilgai ir atsakingai dirbti. Ir tai… nėra jokios garantijos, jog būsi prisimintas.“

Rothko muziejuje Daugpilyje, Latvijoje, iki vasario 8 dienos veikia SOLVEIGOS GUTAUTĖS tapybos paroda „Genius Loci“, išleistas katalogas tokiu pačiu pavadinimu. Kalbamės su Solveiga apie jos kūrybą, giliojo laiko, materialiojo prisiminimo, daugiasluoksnės atminties ir kitas fenomenologinės prigimties patirtis, aktualias antropoceno persvarstymo laikotarpiu. Priartėjame prie išplėstinės sąmonės teorijų, intencionalumo sampratos. Įdomu, kad Solveiga pati pradėdavo pasakoti, ko jos būčiau norėjusi paklausti. Pasijutau lyg sraute, į kurį mus įtraukė debesys, tiksliau, šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius ’25“ man labai patikęs jos nutapytas paveikslas, kuriame aš mačiau ir mąsčiau apie debesis.

Malvina Jelinskaitė

Santos Suhanovos / Rothko muziejaus nuotrauka

– Miela Solveiga, papasakok apie savo debesis.

– Įdomu būtų sužinoti, ką tu vadini debesimis. Ar turi omeny mano abstrakciją? Pavyzdžiui, Rūtos Katiliūtės įkvėpimo šaltinis, kaip ji pati yra minėjusi, yra dangus, debesys, bet mano atveju yra atvirkščiai – žvilgsnis leidžiasi į žemę ir įkvėpimas yra migla, atspindys, šešėlis, kuris gula nuo kažko, ant kažko. Kažkas, kas yra „tarp“.

– Tačiau tapydama tu išgauni orą, plevenimą, kuris susisuka tavo drobėse nelyg debesys. Ir aš, kompozicijose nematydama kitų žemiškų atitikmenų, patiriu oro, erdvės įspūdį ir susikuriu sau debesijos vaizdinį, matau debesis…

– Sąmoningai nesiekiu perteikti figūratyvo, nes noriu palikti kuo daugiau interpretacijos žiūrovui, jo „skaitymui tarp eilučių“. Kad tu matai debesis, tai jau nuo tavęs priklauso.

– Gal pavadinkime tai oru?

– Manau, sąvoka „oras“, kaip bekvapis, betūris dalykas, kurį man norisi kompoziciškai plėsti per spalvą, kaip neapčiuopiamą erdvę, labiausiai atitinka mano kūrybą. Būtent oras man yra kažkas, kas kyla kaip būsena, kuri neturi jokio pavidalo ar konkrečios spalvos, kas yra už debesų ir prieš debesis.

– Tapai tiesiog abstrakčią erdvę, kurioje ilgainiui išryškėja vaizdiniai, lemiantys pojūčių intensyvumą?

– Pradedu nuo kompozicijos, šešėlių žaismo, judumo, bet svarbiausias dėmuo yra jutimas, lyg kažkoks mirgėjimas. Jeigu jau matau, kad einu į labai akivaizdų atspindį ar kažko šešėlį, tai stengiuosi užmaskuoti atpažįstamumą – kuriu abstrakciją. Noriu, kad žiūrovas žiūrėdamas į paveikslą ne apie mane galvotų, ką aš čia norėjau pasakyti ir kokia mano emocija buvo, bet savyje atsakymo ieškotų. Stengiuosi, kad net teptuko potėpių nesimatytų.

– Pasak filosofo Maurice’o Merleau-Ponty, tapyti erdvę reiškia leisti pasaulio gelmei – anoniminei kūno ir juslinio gyvenimo atminčiai – iškilti į regimybę. Erdvę filosofas vadina „giliausiu būties sluoksniu“, ikirefleksine patirtimi, kuri kyla iš kūniško buvimo pasaulyje. Ji nėra reprezentacija…

– Labai norėčiau šią temą labiau paplėtoti. Manau, mūsų smegenys visame kame ieško atpažįstamumo, radusios – aprimsta, tarsi uždeda varnelę ir toliau nemąsto. Momentas, kai žiūrovas akimirkai iš savo visatos, skubančio pasaulio karuselės stabtelėjo prie paveikslo, o tiksliau – paveikslas, kaip motyvas, jį sustabdė, man yra bene svarbiausias. Priešais paveikslą stovi ir analizuoja ne ką kitą, kaip save. Man atrodo, tai ta vertybė, kurią mes skubančiame pasaulyje turėtume puoselėti.

– Stoka kaip sąmoninga nepakankamumo arba neišbaigtumo kūrybinė strategija yra retai apmąstoma aptariant meno kūrinius, bet taip, kūrėjo sąmoningai sukurtas trūkumas veikia kūrinio prasmę, pateikimo formą ir žiūrovo patirtį.

– Pernai parodoje gavau du man svarbius patyrimus. Pirmas – kai viena mergina labai ilgai žiūrėjo į vieną iš mano paveikslų. Stebėjau ją ir galvojau – stipru, mugė tik prasideda, mano stendas vienas iš pirmų, o ji čia taip ilgai stovi ir žiūri į tamsių spalvų kompozicinę abstrakciją. Ji stovėjo, žiūrėjo ir galiausiai susigraudino. Mane tai labai pamalonino, nes tapydama siekiu sujaudinti.

O antras – kai vyresnio amžiaus moteris priėjo prie manęs ir paklausė: „Kas čia autorius?“, o sužinojusi, kad aš, ištarė: „Na, bet, žinokit, kaip jie kalba, oi, kaip kalba.“ Jos pasakymas „kalba“, pats žodis man labai įstrigo. Pamaniau, štai (!), svarbi ne aš, o paveikslai, kurie patys kalba.

– Kai žmogus nutyla, paveikslas prabyla… Pati tapai tyloje?

– Dažniausiai dirbu tyloj. O tiksliau – ramybėj. Dažniausiai nenoriu nieko girdėt, nes tai mane blaško, net telefoną išsijungiu.

Bet kai kas netikėto įvyko rengiant šią parodą: išgirdau, kaip Darius Mažintas atlieka Ryuichi Sakamoto kūrinį, ir kažkaip užsikabinau už jo paskutinio albumo „12“, tarsi dienoraščio, kurį japonų kompozitorius kūrė žinodamas apie savo nepagydomą ligą. Jo muzikoje išgirdau tiek daug erdvės, kad tiesiog ateidavau į studiją, užsileisdavau tą albumą ir paklausiusi pradėdavau tapyti. Taip ir sukūriau bene visus Rothko parodai skirtus tapybos darbus.

O kai kartą atėjusi į studiją supratau, kad daugiau Sakamoto nebegaliu klausyti, – žinojau, kad darbai parodai yra baigti, kad pasakiau tą tylą, kurią jis žinojo išeidamas. Na bent jau tuo noriu tikėti. Pasirinkau iš to albumo kelis kūrinius ir jie dabar skamba parodoje „Genius Loci“.

– Tau tai pirmas kartas, kai vaizdas su garsu taip sinergiškai vienas kitą papildo?

– Tiesiog taip neišvengiamai išėjo, nes norėjau pavaizduoti kuo mažiau šnekėjimo ir kuo daugiau erdvės, ką ir išgirdau tame albume. Šiuo atveju per muziką aš kažkiek sufleruoju žiūrovui, ką jis turi jausti. Bet tai muzika, kuri man surezonavo, kuri davė atsakymą tam, ko aš ieškojau. Aš tapiau tylą, tai, ką jis grojo. To jau neįmanoma paslėpti, todėl šį kartą parodoje skamba muzika.

– Tyli pasaulio patirtis, pasakytų mano jau minėtas Merleau-Ponty. L’expérience préobjective – ikireflektyvi, ikiobjektinė pasaulio patirtis. Ją galbūt galima matuoti trukmėmis… Ar kada fiksavai savo kūrinio sukūrimo trukmę: kiek kartų tu prie jo priėjai, kiek truko vienas priėjimas, kaip dažnai prieidavai? Galiausiai kas lemia, kada tu ateini tapyti?

– Dienų ir valandų neskaičiuoju, nes man tai absoliučiai nesvarbu, nes aš žinau, kad ji kabo (drobės yra didelės, du iš trijų metrų, todėl jos tapomos kabinant ant sienų), kad aš „turiu čia būti ir tapyti“. Kai patapau, beveik visada išeinu su palengvėjimu, net jei kitą dieną paaiškėja, kad nieko gero nenutapiau.

– O nuo ko prasideda tavo darbas, kai vėl ateini „pas paveikslą“?

– Atėjusi pirmiausia pasėdžiu čia (matau bažnyčios klausyklą, ji iš kito Solveigos konceptualaus kūrinio „Paskambink Dievui“ (2021) – M. J.), pažiūriu, kas įvyko po paskutinio karto: kažkur per daug blizga, kažkur dažas nepakankamai įsigėrė… Sėdžiu, brandinu žvilgsnį, apžvelgiu visus kampus.

– Būna, kad nustembi?

– Nustembu visada! Jeigu išvestume kokią tapybinę formulę, joje privalėtų būti laiko matas. Drobė laike kažkaip pakinta, todėl yra subtilus momentas laiku bėgti iš studijos, ypač kai matau, jog kažkas visiškai ant ribos nuo visiško „blogai“ iki visiško „gerai“. Ugdausi šį pojūtį – laiku pabėgti.

– Labai autorinė technika taip išgauti šviesą spalvoje, spalvą šviesoje… Tapai tik teptuku?

– Visaip. Ir teptuku, ir rankom, ir skudurėliu, ir popieriuku, ir voleliu. Manęs dažnai paklausia, ar tai yra aliejus, nes yra įprasta išgauti tą tirštį iš aliejinės tūbelės. Aš naudoju daug įvairių skiediklių. Pavyksta išgauti akvarelei būdingą skaidrumą. Tik va, norint rasti gero pigmento dažus, tenka paploninti piniginę.

– Kokių spalvų vengi arba retai naudoji savo paletėje?

– Va šitą gilią juodą, tokią juodžiausią, akliną, viską dengiančią. Pamenu, kada ją įsigijau. Tai buvo 2022-ųjų vasaris, kai prasidėjo karas Ukrainoje, aš su emocijom ir paveikslu nesusitvarkiau… Buvau pradėjusi tapyti pavasarį, buvo vasario vidurys, ore jau tvyrojo švelnaus pavasario laukimas, kai pražysta sakuros, ir aš pradėjau paveikslą pirmu sluoksniu rausvais, gelsvais tonais. Ir tada ištiko ta vasario dvidešimt ketvirta… Ateinu į studiją… ir mano visas pavasaris velniop – nejaučiu jokio pavasario! Kaip aš galiu toliau tapyt (?), nebėr pavasario, kuris buvo mano viduje ir tvyrančiame ore! Tada nusipirkau pačią juodžiausią spalvą, kurios iki šiol savo paletėje neturėjau, ir tirštai, kaip man nebūdinga, užtepiau didelę drobės ploto dalį, tik vos vos viršuj palikau to rausvumo, lengvumo, vilties. Ji tarsi smala užklojo jausmus ir pavasarį.

– Kaip užfiksuoji idėją? Ar naudoji fotografiją savo tapyboje?

– Kažkada, pačioje pradžioje, eskizuodavau su kreidelėm ar spalvotais pieštukais, pasipiešdavau kompoziciją ir tam tikrus spalvų derinius. Turėjau tokį bloknotėlį ir galvojau, kaip paprasta: ateinu dirbti, šast, atsiverčiu, tas vizualas atgimsta galvoj ir aš jau dirbu. Bet kai atsiversdavau bloknotėlį, nė vienas užsipaišytas eskizas man absoliučiai nieko nesakydavo.

Buvo ir kitas etapas. Bandžiau tapyti „gyvai“, išsinešiau molbertą į ankstyvus rūkus, nepatingėjau atsikelti, bet siužetinio peizažo rezultatas nuvylė.

Dažniausiai mintį kaip idėją nusifotografuoju, bet ne tam, kad vaizdą perteikčiau, o kad atsiminimą turėčiau, prisiminčiau save tame vaizdinyje. Fotografinis vaizdas veikia kitaip nei prieš tai minėtas eskizavimas.

– Taip, fotografijoje slypi paradoksas – fiksuojant momentą, sukuriama ir užuomina į tai, kas vyko prieš tai ir kas vyks po to. Tokia giliojo laiko patirtis veikia per kontempliaciją ir atvaizdas tau tampa indeksu, proceso pėdsaku, įtraukiančiu tave į kūrybinį vyksmą.

– Pavyzdžiui, jau ilgai nešiojuosi tokį jausmą, kurį, žinau, būtinai turiu užsitapyti, o vis dar nešiojuosi, vis neužsitapau, ir nieko, kas jį primintų, neturiu, ir toks irzuliukas kažkur eina, nes nerealizuotas jausmas vis nešiojasi ir jau truputį blėsta… Būna, kad ir nespėju.

– Gelmės, gylio sąvoka tikrai ne vien akims prieinama. Jeigu būčiau neregė, kaip perteiktum man savo nutapytą gelmę?

– Jeigu tu nematytum, aš paimčiau tave už rankos, mes anksti ryte nueitume prie upės, atsisėstume ant šalto akmens, aš nuaučiau tau batus, įmerktume kojas į vandenį, eitume rasota žole, paskui smėliu… o gal nueitume mišku basomis per samanas, apsikabintume medį, paglostyčiau tau plaukus… arba eitume per liūtį stovėti ant aukšto kalno pučiant šiauriniam vėjui, tebelaikyčiau tave už rankos, vėliau įduočiau tau šiltos arbatos puodelį ir paklausčiau – kaip tu jautiesi?

Beje, skaitytojai dabar atsiduria analogiškoje neregystės situacijoje, nes tekste aptariami paveikslai jiems yra nematomi.