Spalio 13 dieną šeimos ir artimųjų iniciatyva dalis rašytojo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Rolando Rastausko palaikų pelenų buvo išbarstyta Venecijoje, San Mikelės kapinėse, dar vadinamose Mirusiųjų sala.

Ši simbolinė vieta pasirinkta neatsitiktinai – Venecija užėmė svarbią vietą rašytojo kūryboje ir asmeniniame gyvenime. R. Rastauskas buvo glaudžiai susijęs su šiuo miestu, jam paskyrė pirmąją savo prozos knygą „Venecija tiesiogiai“.

Pelenai buvo išbarstyti Atminties sode – specialioje San Mikelės kapinių dalyje – minint rašytojo gimimo metines.

San Mikelės kapinės yra istorinė Venecijos kapinių sala, kurioje amžinojo poilsio atgulė daugybė pasaulinio garso menininkų ir intelektualų.

Pasakyti, kad šiek tiek pažinojai Rolandą Rastauską, – tai nieko nepasakyti, nes jį pažinojo visi. Buvo bene socialiausias rašytojas, turėjo daug draugų, ne vien bendraamžių. Ir mokinių, net epigonų, kurie bent jau tarėsi rašantys panašiai. Rolandas nežiūrėjo į juos skeptiškai – kartą, lyg per televiziją paklaustas, ką apie juos mano, atsakė išmintingai: visi turi iš ko nors mokytis.

Laikais, kai dar nebuvo interneto, RoRos skyrelis „Kitas pasaulis“ „Lietuvos ryte“ buvo tikrai gausiai skaitomas. Turbūt panašiai skaityta ir Vaidoto Daunio skiltis, visgi abiejų autorių stilistika smarkiai skyrėsi. Ironija, su kuria beveik nebuvome susidūrę rašytiniu pavidalu, „Kitame pasaulyje“ pasirodė esanti meninės tikrovės sukūrimo priemonė. Universitete rašiau kursinį darbą apie eseistiką, išdrįsau parašyti Rastauskui, kuris po 2000-ųjų prie savo tekstų nurodydavo ir el. paštą. Atsakė, laiškai buvo juokingi ir ekscentriški. Buvo atvažiavęs į Vilnių, susitikome – labai juo žavėjausi, skaičiau visas knygas, taip pat ir pjesę „Bermudų trikampis“, kuri tuo metu buvo spausdinta tik „Veidų“ almanache. Poetiškas frazes, parašytas asindetonu, iš tos pjesės ligi šiol atsimenu: keista, ji tarsi niekad ir nepastatyta. Buvo grynas estetas, mylėti jį galėjai vien už stilingą Woody Alleno įvaizdį – kepures, akinius, flomasteriu pieštas širdeles ant odinio portfelio. Santykius, net ir dalykinius, smagiai režisavo.

Tikras įvykis buvo ir poezijos performansai, pradėti rengti su Arkadijumi Gotesmanu. Vėliau idėją pasigavo kiti, ėmė mėgdžioti, bet jų pasirodymai palikdavo klastotės įspūdį. Rolandas buvo reiklus sau ir kitiems, kelis kartus redaguodavo net feisbuko komentarus. Skaudžiai išgyveno, kad knyga „Venecija tiesiogiai“ nesulaukė įvertinimo. Išoriškai atrodė esąs šmaikštus ir nerūpestingas enfant terrible, bet iš tikrųjų rimtai žiūrėjo į rašytojo profesiją. Teatrui, kinui, muzikai ir dailei taikė aukštus kriterijus: išskirtiniai nuopelnai teatrui, tarptautinės stažuotės, darbas meno festivaliuose ir su lietuvių režisieriais. Teatre debiutavo labai jaunas, būdamas moksleiviu – šiandien skaitant pjeses apima jausmas, kad užrašyta ir tai, kas dar bent simboliškai įvyks Rastausko biografijoje.

Gražu, kad bičiuliai ir draugai surengė tokį šiltą atsisveikinimą: gal anksčiau ir nepastebėjome, bet Rolando eilėraščių eilutėse įstingdytas nuolatinis galvojimas apie mirtį.

Bendrų atradimų džiaugsmas suartina žmones. O tų atradimo džiaugsmo akimirkų Rimo Tumino kelyje būta tūkstančiai. Sceninis veiksmas Jo spektakliuose, sumanytos mizanscenos, pati personažo judėjimo kreivė dažnai ne tik pavaduodavo autoriaus tekstą, bet ir išplėsdavo bei prisodrindavo jį, sutvirtindavo autoriaus mintį. Ir net pateikdavo skirtingą nuo autoriaus siūlomo režisūrinės interpretacijos variantą. Toks, kupinas režisieriaus išmonės ir žaismės, buvo „Revizorius“. Tarsi lipdydamas, tapydamas ar droždamas drauge su aktoriumi vaidmenį, Tuminas, man regis, dar ir kaip psichoanalitikas stengėsi perprasti paties aktoriaus charakterį, jo meninę prigimtį ir suliedinti, suauginti jį su personažu. Todėl ir mes, žiūrovai, pamilstame personažą, o sykiu ir jį kuriantį aktorių, iki skausmo įsimename ir metų metais negalime jo pamiršti.

Rimui Tuminui nebuvo „mažų“, nereikšmingų vaidmenų, „mažų“ aktorių, nes kiekviename matė jo spalvą, jo gebėjimą; režisieriaus kūrinio niuansuotų jausmų lauke ši spalva tapdavo įtikinamai reikalinga. Kai nujautė, kad kuris nors iš aktorių neranda savo rakto, sukurdavo jam tokią aplinką, kuri provokuodavo ir skatindavo jį tam tikru būdu veikti. Daugelis Jo ugdytų, su Juo dirbusių aktorių jau iškeliavo Anapilin, o tie, likę, jau niekada nebesuvaidins tokių turtingų, gyvenimo tiesa trykštančių, nepakartojamai žavių vaidmenų, nes retas režisierius šiandien geba išskleisti žmogų, kaip tai gebėjo Rimas Tuminas.

Greta mirties, apsikabinęs mirtį Rimas Tuminas vaikščiojo ir intensyviai dirbo keliolika metų. Jis jos tarsi nebijojo, nekreipė į ją dėmesio. Ji gi žiūrėjo į Jį iš arti ir, stebėdamasi Jo elgesiu, delsė. O šį pavasarį, kovams jau parskridus, priėjo ir stipriai Jį apkabino.

Volodymyras Tymčukas (g. 1979) – Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karininkas, papulkininkis, poetas ir vertėjas, Bohdano Chmelnyckio premijos laureatas, įvertintas už geriausią karo temos atodangą literatūroje ir mene.

Šis eilėraštis skirtas Tadui Tumui (1981–2024), pirmajam kare Ukrainoje žuvusiam lietuvių kariui, atminti. Ukrainoje užsieniečių legione tarnavęs T. Tumas slapyvardžiu Milžinas vasario 23 d. žuvo prie Bachmuto.

●

Šit pavasaris teka – vis beržo sula, kaip įpratęs,

Ir kiekvieną iš tūkstančio ledas palyti metus,

Žirginėliai, tie brinkę pribrinkę, jie mūsų vienatvę

Apgieda: taip kiekvienoj iš širdžių atsišaudė žmogus

Kaskart vis po gėlę, pasauliui jis žavesį kėlė,

Juo dengėsi visa, kas gyva, tarytum šventybės skraiste.

…Ir verkia šiandieną ne vien Tado Tumo jaunėliai,

O vaikas kiekvienas, belaukiantis tėčio skambučio iš ten.

2024.III.9, 21.00–00.00

Vertė Vladas Braziūnas

Keletas štrichų nueinančios kartos intelektualams

Mokėjo kniaukti

Kniaukimo madą į Morkų namus atnešė Prano sūnus Jonas. Bet Pranas kniauktelėjimą ištobulino iki kūrybinių aukštumų. Jų namuose buvo kniauktelėjama norint išreikšti pritarimą ar nepritarimą, džiaugsmą ar susirūpinimą, ironiją. Prie stalo, telefonu. Pagal Prano Morkaus scenarijų sukurtame Iljos Bereznicko animaciniame filme „Baubas“ veikia ir katinas. Aišku, jį įgarsino Pranas. Po Prano laidotuvių Kretingoje, per gedulingus pietus, buvo pasidalinta šviesiais prisiminimais. Man labiausiai patiko anūkės Monikos liudijimas. Anot jos, kai jiedu su broliu Jurgiu dar labai maži atostogaudavo Palangoje, senelis prisėlindavo prie jų kambario lango ir graudžiai kniaukdavo. Taip pasižadinęs mylimus anūkėlius jau galėdavo toliau kviestis į sugalvotus žaidimus ir pramogas. O ką? Vienas kiečiausių Lietuvos intelektualų visam gyvenimui išsaugojo savo vaikišką žaismingą sielą? Buvo laisvas žmogus, nebijojo pasirodyti „kvailai“? Nežinau, kas iš mano artimųjų ar bičiulių rato būtų taip džiaugęsis gimusiais anūkais. Taip ir skamba man ausyse Prano tik jam būdinga intonacija pasakyta frazė: „Jūs nežinote, kas tai yra senelio meilė anūkams!“

Mokėjo tausoti ir traukti aplink save

Visų pirma – žmones, savo draugus. Ta ištikimybė seniems bičiuliams stulbina. Štai jo ratas, prie kurio ne visų tuo pačiu laiku priartėta, ne vienodu dažnumu bendrauta. Bet niekada neišbarstyta. Kadangi Pranas nebijodavo man patarti svarbiais gyvenimo klausimais, šį kartą surizikuosiu – pabandysiu apibrėžti kad ir padriką jo draugų rato žemėlapį: Tadas Baginskas, Mariana Bruni, Virgilijus Čepaitis, Ivanas Dračas, Dalija Epšteinaitė, Augis Gučas, Jurgis Janavičius, Kęstutis Janulaitis, Irina Jemeljanova, Venediktas Jerofejevas, Gediminas Kavaliauskas, Juozas A. Kazlas, Dmitrijus Kopelmanas, Vadimas Kozovojus, Raimondas Martinėnas, Philippe’as de Suremainas, Aleksandras Štromas, Natalija Trauberg, Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Tomas Venclova. Sąrašas bus tęsiamas…

Be to, yra ir naujesnių draugų sąrašas. Visi čia išvardintieji žmonės – kūrėjai. Architektai, dailininkai, dizaineriai, rašytojai, vertėjai. Skirtingų tautybių, po visą pasaulį išsibarstę ir gana skirtingų politinių pažiūrų. Kai Pranas dėl visiškai skirtingo istorinio ar politinio reiškinio vertinimo su kuriuo nors draugu ne juokais susikibdavo ir rimtai užturkšdavo, po mėnesio kito vėl lyg niekur nieko ramiai šnekučiuodavosi. Reta intelektualo savybė XXI amžiuje, Prano atsinešta iš tarpukario Nepriklausomos Lietuvos tradicijos. Ne kiekvienam dabar pakelti tikrą, nemeluotą, empatijos persmelktą toleranciją. Pranas jos turėjo su kaupu. Bendradarbiavo su daugeliu žmonių, bet tai ne tai. Labai daug ką įkvėpė ryžtingai veikti, paglobojo, pakonsultavo, padrąsino, paskatino, patarė. Ir labai dosniai. Be jokio išskaičiavimo. Tiesiog iš draugiškumo, iš džiaugsmo, kad svarbūs darbai, jo idėjos realizuojami per kitus žmones. Tarsi savosios dvasios išplėtimas. Tas Prano paveiktų žmonių ratas labai didelis, bijau jį net pradėti.

Mokėjo meistrauti ir rinkti, ir ne tik

Rinko Pranas Morkus paveikslus, grafikos darbus, rečiau fotografijas. Neišmesdavo baldo ar kokio aptikto daikto prieš tai nepaklausęs, ar kam iš jo rato žmonių jo nereikia. Taip man „suveikė“ ligi šiol tarnaujančią knygų lentyną, kurią norėjo išmesti likviduojamos bibliotekos darbuotojai. Dabar Prano anūkų karta tai daro per feisbuką. Vienu metu turėjo vieną solidžiausių Lietuvoje paveikslų, grafikos darbų kolekcijų. Esu matęs. Gal per tai ir kone visus Lietuvos rimtesnius dailininkus ir skulptorius pažinojo. Buvo labai subtilus jų darbų vertintojas, tobulas įrėmintojas. Kaip sakytų mano mamaitė, turėjo akį. Žinodavo, koks turėtų būti rėmelio dydis, atspalvis, koks pasportas labiausiai tiktų. Rėmus galėdavo net Maskvoje užsakyti. Bet galutinai rėmindavo pats. Rodos, toks paprastas grafikos darbelis, bet pereina per Prano letenėles, ir tu matai jį tarsi naujomis akimis. Mačiau, kaip jis paprasčiausią ant balto popieriaus lakšto pasirašytą autografą pavertė grafikos darbeliu jį skoningai įrėminęs. Tai buvo baleto genijaus Jorgės Donno autografas. Jį Pranas 1987 metų birželį vedžiojo po žydiškąjį Vilnių.

O jau buto, namo remontai, stalčiukų, lentynėlių projektai, netikėtų erdvių pritaikymai buičiai ar jaukumui sukurti – tam galo nesimatydavo. Ir atnaujinti lentynas, baldus visada sugalvodavo kaip ir iš ko. Tempdavo į namus rastus lentgalius, išmestų baldų dalis ir kurdavo naujus. Idėjas realizuodavo padedamas nagingojo meistro Žiauniaus. Dabar tai labai madinga. O Pranas tai sugalvojo gūdžiu sovietmečiu. Lyg ir turėjo keletą papildomų pašaukimų – dizainerio ir architekto. Ne tik rašyti, girdėti, klausyti, matyti ir pasakoti. Knygų specialiai lyg ir nerinko, turtinga biblioteka pati savaime užsiveisė. Dovanodavo draugams ne tik paveikslus, bet ir knygas. Pranas nebuvo kulinaras kaip koks režisierius Juozas Miltinis. Bet turėjo savo specifinių dalykėlių. Kartą jo bičiulis Ilja Levinas išmokė jį paruošti krienų užpiltinę. Puikus gėrimėlis, teko ne kartą paragauti! Dažniausiai Pranas šeimynai pričečkavodavo salotų. Beje, tą lemtingąją rugpjūčio 29 dieną žmonai Irenai dar išvirė pietums burokėlių sriubos.

Mokėjo matyti ir numatyti už kitus plačiau

Pranas Morkus Lietuvoje bene pirmasis suprato, kad Sovietų Sąjungos ateities figūra yra ne Michailas Gorbačiovas, o Borisas Jelcinas. Vienas pirmųjų Lietuvoje suvokė ir nuolatos apie tai kalbėjo, rašė, kad Lietuvos užsienio politikos viena svarbiausių grandžių – normalizuoti santykius tarp Lietuvos ir Izraelio, Lietuvos ir Lenkijos. Natūralu, kad buvo ilgametis šių draugijų pirmininkas. Kai Tomas Venclova ėmėsi rašyti savo asmenybių gidą „Vilniaus vardai“, daugiausia įtraukti mažai žinomų vardų, aišku, pasiūlė Pranas. Palaikė nuolatinį ryšį su žydiškojo Vilniaus metraštininkais ir praeities tyrėjais Henriku Agranovskiu, Milanu Chersonskiu, Irina Guzenberg. Taigi skaitė apie Vilnių daug pats, bet ir girdėdavo, ką kiti pasakoja.

Pranas Morkus daug kam padėjo naujai atrasti ir Kauno, laikinosios sostinės, žavesį. Apskritai tarpukario Lietuvą kaip fenomeną, XX amžiaus istorijos stebuklą, tautos šuolį. Ypač per Kauno moderniąją architektūrą, vizualiuosius menus, poeziją, spaudą ir Europą pasivijusias madas, buitinius patogumus. Kartą Pranas, pervertęs šimtus tarpukario kauniečių ketvirtojo dešimtmečio fotografijų, man pakomentavo: „Vytai, bet kokie moterų aristokratiški veidai! O juk jos kone visos atėjusios iš Lietuvos kaimo, vaikystėje dauguma žąsis ganiusios.“

Pranas mane, o gal ir kitus, matyt, su visam sudomino tautai tragiškiausiu, bet ir pačiu kūrybiškiausiu 1939–1953 metų laikotarpiu, išeivijos sukurtos civilizacijos svarba. Apskritai drįsčiau teigti, kad kultūriškai, ypač pastarąjį dešimtmetį, Pranas labiau gravitavo į Kauną, Vilniaus šurmulys jį traukė vis mažiau.

Mokėjo padėkoti

Sunku pasakyti, iš kur tai atėjo. Drįsčiau spėti, kad išmokta iš bičiulių žydų. Arba niekada nepasakyti ar neparašyti blogo žodžio, kad ir pažiūrų oponentui, jeigu jis jam ar jo artimiesiems yra ką nors gero padaręs. Pamenu, kartą Praną skatinau polemizuoti su vienu antisemitiškai ir antilenkiškai nusiteikusiu žurnalistu. Beje, buvusiu aršiu ideologiniu komunistu. „Ne, – atsakė Pranas, – negaliu. Mano sūnus neseniai pametė savo liaudies dailininko (Nepriklausomybės pačioje pradžioje dar tokie buvo – V. T.) pažymėjimą, tai jis jį rado troleibuse. Nujautė, kad tai mano sūnus, susirado mano telefoną, man paskambino ir atvežė. Už ką aš jam labai dėkingas.“

Jeigu Pranui ką nors dovanodavai, iškrėsdavai kokį siurprizą, ilgai laukti nereikėdavo – tuoj būdavo atsakas. Dovanėlė, neretai labai subtiliai perduota, kartais net ne tau, o tau svarbiam žmogui. Kai pastarąjį pusmetį sunkiai vaikščiojo ir nebegalėjo landžioti po knygynus, gerai žinodamas jo interesų ratą, Pranui ėmiausi pristatinėti naujausią literatūrą. Iš pokalbių turinio galiu paliudyti, kad knygas Pranas perskaitydavo greičiau už mane, net susinepatogindavau dėl savo nerangumo. Kokia tai buvo lektūra? „Slaptoji Kauno žydų geto policijos istorija“, Zeligo Kalmanovičiaus „Viltis stipresnė už gyvybę“. Bet ypač Pranas džiaugėsi Dariaus Kuolio inicijuotais Tadeuszo Konwickio romanų vertimais: „Meilės įvykių kronika“, „Baina“, „Raistai“. Pastarąjį Darius pats užnešęs padovanojo. Ir čia Pranui nervai neatlaikė. Būtinai reikėjo atsilyginti… Padovanojo du grafikos darbelius, jo paties įrėmintus, parinktus pagal man artimą tematiką. Dar ir gimtadienis pasipainiojo, mat esame, kaip ir Augis Gučas, gimę tą pačią dieną.

Mokėjo į save žiūrėti ironiškai ir pasislėpti

Autoironijos Pranas turėjo su kaupu. Net jo miauksėjimai turėjo šį atspalvį. Arba tarsi banalūs posakiai – citatos, bet viską nulemdavo intonacija: „Bžyk bžyk!“, „Nū vuooot!“, „Čik čirik!“, „Čia jums Valerijos įgaliotinis skambina!“, „Čia jums trukdo!“, „Aš, kaip uolus komjaunuolis, manau!“, „Dar vienas storulis prisidėjo!“ Ir pokalbio pabaigai telefonu dažniausias sakinys: „Na einu toliau tęsti savo niekšingos veiklos!“ Pasitaikydavo rusiškų, lenkiškų, net prancūziškų posakių ar žodelyčių. Kai Pranui pasigyriau, kad su mokiniais – vaikščiotojais eisime į svečius pas vieną mūsų bendrą pažįstamą, linksmai priminė: „Na reikės bon bon café!“ Suprask, išgerkite prieš tai daug geros kavos, nes be perstojo kalbės, galite užmigti.

Pranas vengė viešumos, vengė interviu, vengė pasakoti auditorijai istorijas. Teisindavosi, kad, ką nors papasakodamas iš praeities, po savaitės jau kitaip galvos ir dėl to krimsis. Nors ir žavėjosi mano vaikščiotojais, per dvylika metų jo taip ir nepavyko prikalbinti susitikti su mano kūdikiais. Jau beveik kone susitariu – už savaitės kitos. Ir tuomet Pranas dingsta. Mokėjo tai daryti. Mėgo labiau kamerinę aplinką. Projektus aptardavo daugiausia kelių žmonių kompanijoje. Buvo savotiškas konspiratorius. Kada susitikus Praną nedidelėje draugijoje kur netikėtai renginyje ar gatvėje – niekada nepuldavo pažindinti. Reikalas atsirasdavo, pats žmones suvesdavo. Kas Prano draugai, koks jo kūrybinių interesų ratas, sužinodavome tik laiko tėkmėje. Pranas darė mums visiems, jį pažinojusiems, didelę įtaką, bet tik ne choru, o kiekvienam atskirai ar mažom grupelėm. Jis išlieka savotiška mįslė, kurią vargu ar beįminsime. Greičiausiai Pranas šypsodamasis paklaustų: „O ar reikia?“ Ir būtų teisus, tokia buvo jo valia.

Vietoj pabaigos

„Jis buvo vienas iš pačių šviesiausių žmonių, kokius aš sutikau savo gyvenime“, – taip spontaniškai, tik sužinojusi apie Prano mirtį, iš Berlyno parašė jo senų, anųjų laikų bičiulė rašytoja Liudmila Ulickaja. Tikrai. Ką čia bepridėsi. Vilnius neteko kažko labai svarbaus. Ir šitai mes gal net gerokai vėliau dar labiau suprasime, pajusime. Mes nesužinosime, o greičiausiai ir nereikia, kas mes jam, Pranui Morkui, buvome, bet gal net svarbiau, kas jis mums buvo.

Ne, nešvęsim ilgai laukto Jutos šimtmečio šių metų gegužės 19 dieną, nebegersim šampano ar kitų tauriųjų gėrimų ir neragausim jau daug metų iš eilės per Jutos gimtadienį patiekiamo „Napoleono“ torto. Nebesijuoksim prisiminę kokį nors absurdišką įvykį iš sovietmečio realybės filmuojant, kuriant spektaklį ar rengiantis parodai. Viso to nebebus, nes Juta pavargo to jubiliejaus laukti ir pačiai sau netikėtai, tyliai ir oriai iškeliavo Anapilin. Ne į Kalnelį, kur visi spraudžiasi, o į Rokantiškes prie artimųjų. Laidotuvių ritualas, atrodo, jos pačios buvo iš anksto numatytas. Nuvyks ten gražiai pasipuošusi – juoda suknia, juodu siuvinėtu čepčiku ir jo mezgininiais priedais, pratęsdama savo pomėgį vilkėti kuklias suknias, ryšėti baltą skarelę su mezginiais, avėti patogius žemakulnius batelius. Atėjusius atsisveikinti dar fojė pasitiko įspūdingas jos portretas tarp paveikslų ir knygų, o greta ir mirtį apmąstantis eilėraštis. Salėje – stalelis su keliomis Jutos knygomis dovanai lankytojams, o prie karsto – molbertas su vienu iš kosminio ciklo paveikslų. Taigi – lyg paskutinė ekspozicija, neįprasta ir nepamirštama.

Apie Jutą – taip ją vadino artimieji ir draugai – įvairiomis progomis esu rašiusi daug kartų. Prieš daugel metų, turbūt pačioje septintojo dešimtmečio pradžioje, mus supažindino Kazimiera Kymantaitė, atsikvietusi Jutą iš Klaipėdos, kur ji dirbo anuomet pilkame, irstančiame uostamiesčio dramos teatre, ir įkinkiusi į darbą prie savo rengiamo spektaklio „Kraujas ir pelenai“ Akademiniame dramos teatre. Vien pavarčiusi scenovaizdžio eskizus, anuomet supratau, kad Jutos sumanymas yra originalus, modernus ir artimas Justino Marcinkevičiaus dvasiai; siekta monumentalumo, metaforiško apibendrinimo (Lietuva – kaip didelis kelias su atšaka), naudota visiems suvokiama simbolika: kalavijai, virstantys kapinių kryžiais, ilgutėlis nuometas kaip jaunosios ateitis, tekanti saulė ir kita. Spektaklis pavyko, buvo pamėgtas žiūrovų Lietuvoje ir net pakviestas į Maskvą, į Kremliaus teatrą, kur jį ir man teko matyti. Rusų publika, nors ir nelengvai priėmė jai neįprastus sąlygiškumus, pabaigoje plojo ir dėkojo.

Kymantaitės kvietimas bendradarbiauti nulėmė esminius pasikeitimus Jutos gyvenime: ji liko gyventi Vilniuje, tapo žinoma teatralų ratui, jau įrašyta į Akademinio dramos teatro afišas, suartėjo su dailininkais, o netrukus buvo pakviesta į Lietuvos kino studiją, kur daugybę metų bendradarbiavo su Algirdu Araminu, Raimondu Vabalu, Arūnu Žebriūnu, Gyčiu Lukšu ir kitais talentingais režisieriais.

Neturėdama namų, Juta kurį laiką glaudėsi pas draugus, gyveno pas Oną Knapkytę ir Romualdą Juknevičių, kurį pažinojo iš Klaipėdos laikų, kol pagaliau gavo dirbtuvę – didžiulį kambarį greta kitos dailininkės dirbtuvės „amerikonų“ namo priešais Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčią palėpėje šeštame aukšte su bendrais nepatogiais patogumais. Čia, beje, būdama tremtinių šeimos palikuonė, savaip valdžios pažymėta, ir gyveno, padalinusi kambarį į kelias sąlygines „zonas“ (miegamasis, virtuvė su mažute elektrine virykle, dirbtuvė su stelažais ir dideliu molbertu bei rašomuoju stalu, palaikė sofutė svečiams), ir sulaukė vyriausybinio apdovanojimo, ir savo 60-mečio, ir pirmosios personalinės parodos. Tik tada atsirado nugyventas butelis M. Oginskio gatvėje 7–1.

Jutos dirbtuvėje tvyrojo kūrybiška, neįpareigojanti atmosfera ir laisvė, viliojusi žmones. Čia lankėsi rašytojai, režisieriai, aktoriai. Lankėsi klaipėdiškiai ir panevėžiečiai artistai – Vytautas Kancleris, Bronius Gražys, Eugenija Šulgaitė ir Gediminas Karka. Paslapčiom, be palydovų, užkopdavo laiptais pas dailininkę ir valdžios žmonės įsigyti vieno ar kito „modernaus“ paveikslo dovanoms. Tankiai užsukdavo įvairių kartų dailininkai, draugai ir giminaičiai. Kai kurie dailininkai ateidavo pasidalinti savo problemomis, kiti ieškodavo čia atsipalaidavimo ir įkvėpimo. Dažnai atklysdavo tapytoja Kazė Zimblytė, keramikė Liucija Šulgaitė, jauna skulptorė iš Panevėžio; tardavosi, ginčydavosi, dalindavosi įspūdžiais, sumanymais. Pamenu, kaip stebėjosi dėmesingai apžiūrinėdamas Jutos darbus iš Amerikos atvykęs Vytautas Ignas, mano ten atvestas. Apsupta daugybės žmonių, Juta buvo vieniša. Tačiau dosnios sielos, mėgstanti dalintis, patarti. Būdavau pas ją su sūnumi, dar paaugliu, jau lankančiu J. Vienožinskio dailės mokyklą. Jam Juta aiškino, kaip nustatyti, ar gera paveikslo kompozicija, mokė, kaip rėmą aptraukti drobe, kaip kalti vinukus, kaip prižiūrėti teptukus. O kai jis bibliotekoj pakabino pirmą parodėlę, Juta prie lentos prismeigė raštelį: „Eidamas šiuo keliu gali nueiti į šventovę.“

Dirbdama Kino studijoje, kur nesijautė savarankiška, ji vis daugiau tapė. Darbas teatre ir, be abejo, kine ją daug ko išmokė: išlavino pastabumą, atskleidė erdvės komponavimo paslapčių, atvėrė kitokį aplinkos regėjimo kampą, reljefiškų faktūrų gretinimo galimybes, skatino matyti permainingų paviršių švytėjimą prožektorių šviesoje ir daugybę kitų dalykų. Įdomu, kad Juta pradėjo tapyti dar Klaipėdoje ir jau tada kūrė abstrakčius darbus įvairiomis technikomis, ten atsirado ir koliažai, noras savaip žaisti faktūromis; daug dėmesio teikdama formai, stengėsi išreikšti savo santykį su aplinka, su ją supančiu prieštaringu, žeidžiančiu, paslaptingu pasauliu. Ji niekada netapė iš natūros. Jos abstrakcijų cikluose galėjai atpažinti, pajusti Tėviškės ilgesį, grėsmės jausmą, laukimą ir viltį. Beje, tos temos vėliau persikėlė ir į eilėraščius – glaustus ir griežtus. Tapė daugiausia aliejumi, nemažas drobes, džiaugdamasi rytinės saulės šviesa, nesijautė niekam įsipareigojusi.

Ir „mokykla“ (o užbaigė pokariu nutrauktas studijas Dailės institute 1953 m., gavo scenografės diplomą) Jutos kūryboje neatsispindi. Nė į vieną iš savo mokytojų tarsi nepanaši, Juta visą gyvenimą intuityviai, su mėgėjo aistra ieškojo savo kelio. Šiandien tai neatrodo keista, bet, prisimenant anuos, mūsų nelaisvės, metus, Jutos drąsa ir laisvė ieškoti atrodė ypatinga. Dera pasakyti, kad Juta aplenkė daugelį savo kartos menininkų ir įstengė gyventi išvengdama žeminančių kompromisų, dažnai nepelnytai nepastebima ar net skriaudžiama. Bet parodoje „Tylusis modernizmas“ (knyga tuo pačiu pavadinimu buvo išleista 1997 m.) Jutos darbai buvo eksponuoti greta jaunesnės kartos menininkų – Vinco Kisarausko, Valentino Antanavičiaus, Eugenijaus Antano Cukermano, Vytauto Šerio, Lino Katino ir daugelio kitų mūsų modernistų. Tiesa, ir sovietmečiu vienas kitas Jutos darbas, abstrakcija, prisidengusi ironiška scenografijos skraiste ar pavadinimu, koks „Ričardas II“, „Lyras“, „Pilis“, išsikovodavo vietą prie „tikrųjų“ tapytojų darbų.

Dirbo Juta iki pat gilios senatvės. Kai nebegalėjo tapyti, pradėjo piešti. Labai silpnai matydama, intuityviai piešė flomasteriais popieriuje. Daugiausia tai buvo įvairios keliom linijom perteiktos figūros, panašios į skulptūras – einančias, gulinčias, kylančias. Audriaus Musteikio dėka išleistos kelios tokios knygelės. Maža to, rašė eilėraščius kaip savo filosofinių apmąstymų kvintesenciją.

                         Akmenis

                         Prie kelio sustačiau

                         Atminimui kelio

                         Į namus.

Ir tikrai po Jutos pirmo aukšto langu namo gale stūkso keli vienas ant kito sustatyti dideli akmenys lyg riteriai budėtojai, saugoję jos ramybę. Čia buvo pasodintas ir jazminas, ir šiek tiek gėlių, pavasarį džiugindavusių Jutos širdį. Eidavom kartais į sodelį jų palaistyti ir pakvėpinti.

Lenkų teatras atsisveikino su viena aktyviausių, ištikimiausių jo gyvenimo dalyvių – režisiere ir dviejų tarptautinių festivalių steigėja Krystyna Meissner. 1991 metais ji įsteigė festivalį „Kontakt“ Torunėje. Vėliau, nuo 1999-ųjų, jau vadovaujant Jadwigai Oleradzkai, jis truko apie dešimtmetį. Šiaip taip gyvuoja ir dabar. Susipažinome 1991-aisiais kažkurio mūsų teatro fojė per spektaklio pertrauką ir tą pačią dieną ji jau pakvietė mane, o vėliau ir kitus mūsų teatro kritikus į savo sumanytą festivalį. Kitais metais jau buvau festivalio tarptautinės žiuri nare, vėliau šioje žiuri keletą metų dalyvavo ir net jai vadovavo Rolandas Rastauskas ir Ramunė Marcinkevičiūtė. Apie „Kontaktą“ galima išleisti knygą – tiek daug festivalis yra sukaupęs teatrinės, kultūrinės ir žmogiškų ryšių patirties. Festivalio pavadinimas nėra atsitiktinis, jis išreiškia jo sumanymo esmę ir tikslus: bendrauti, pažinti, dalintis.

Bene dvidešimt metų iš eilės kiekvieną pavasarį, gegužės pabaigoje, kraudavausi lagaminą ir vykdavau į kelionę, žadančią daugybę teatrinių įspūdžių, parodų, susitikimų su nuostabiais žmonėmis – šventės organizatoriais ir svečiais, išklausyti įdomių pranešimų, dalyvauti teatrinių leidinių pristatyme. Taip pat – naršyti po knygynus įdomių ir reikalingų knygų. Per tuos metus Torunėje teko pamatyti per du šimtus įvairių šalių spektaklių. Matėme iškilių, pasauliui žinomų režisierių spektaklius ir dar jaunų, savo kelią pradedančių režisierių darbus. Tarp jų visuomet buvo ir mūsiškiai – Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, parodę po kelis savo spektaklius, ne kartą apdovanoti, pagerbti. Būtent Torunėje lietuvių, taip pat ir kitų iš Sovietų Sąjungos išsivadavusių respublikų teatrams atsivėrė ir Europos festivalių vartai.

Svarbu ir tai, kad Krystynos Meissner dėka ir lietuvių, latvių bei estų studentams buvo suteikta galimybė pasisvečiuoti teatrų šventėje, ne tik susipažinti su festivalio spektakliais, bet ir pažinti nuostabiąją Torunę, įsikūrusią ant Vyslos krantų. Festivalio direktorei ypač rūpėjo įtraukti į programą posovietinių respublikų teatrus, kad šie pajustų ypatingą globos ir draugiškumo atmosferą, kad pasijustų esą Europos tautų šeimoje. Pamenu, kad jos rūpesčiu pirmaisiais „Kontakto“ metais mums buvo apmokama viskas – kelionė, viešbutis, bilietai ir darbas žiuri. Krystyna Meissner iš tikrųjų buvo aristokratiškai dosni ir širdinga. (Beje, miesto valdžia neatsitiktinai ją kaltino pereikvojimais, nesuvokdama jos kaip festivalio direktorės humanistinių paskatų ir to meto specifikos.) Džiaugiuosi, kad po kiekvieno festivalio, kai jam vadovavo Krystyna Meissner, o ir vėliau, grįžusi namo, dalyvaudavau specialiose LRT laidose ir mūsų spaudoje dalindavausi gausiais festivalio įspūdžiais. Visa tai tilpo mano knygoje „Laiškai žiūrovams“ (2009).

Krystynos meilė teatrui buvo ypatinga, trykštanti iš vidaus, nors nebūtum pastebėjęs kokių nors teatrališkų, į akis krintančių pačios Krystynos savybių. Ji buvo itin kukli, santūri, geranoriška, o kartu objektyvi. Visuomet vilkėjo juodais drabužiais, jos šviesų veidą supo kupeta neramių tamsių plaukų ir spindėjo mėlynos smalsios akys; savo išore greičiau priminė kokią pasišventėlę vienuolę nei artimai su teatru susijusį žmogų. Lengvai su visais bendravo, mezgė svarbius teatrui ryšius. Nors visuomet apsupta žmonių, man atrodo, buvo labai vieniša. Buvo išskirtinai inteligentiška, niekuomet nedemonstravo savo intelekto, turėjo savitą humoro jausmą. Per žiūrėtų spektaklių aptarimus, – Torunėje jie vykdavo kiekvieną vėlų vakarą septynias dienas iš eilės, – Krystyna visuomet aktyviai dalyvaudavo, skatindama diskusijas, iškeldama aktualius klausimus, ir, pati nerūkanti, išbūdavo iki išnaktų tirštai prirūkytame gražiajame Torunės teatro bufete.

Artimiau pabendraudavome Vilniuje, jai atvykus žiūrėti mūsų spektaklių, kur nors kavinėje, o kartą ir mano namuose vakarieniaujant. Kalbantis kamerinėje aplinkoje buvo dėmesinga pašnekovui, jos spindinčių akių žvilgsnis buvo įdėmus, o pokalbiai su ja, savaime aišku, sukosi apie teatrą; mėgo pasakoti apie savo sumanymus, dvejones, keliones po įvairiausias šalis renkant spektaklius savo šventei, apie sutiktus įdomius žmones ir nuotykius, neretai nutinkančius keliaujant. Beje, visus spektaklius žiūrėdavo pati, nepasitikėjo pavaduotojais, svetima akim. Niekuomet apie žmogų nesakė to, ko negalėtų pasakyti jam esant greta. Paskutinį kartą matėmės Vroclave, kur Krystyna, išėjusi iš Torunės teatro, nelengvai įkūrė kitą festivalį – „Dialogą“, kuriame tikėjosi pratęsti pamatinę „Kontakto“ kryptį ir galbūt dar pakelti festivalio meninio lygio kartelę. Šiame festivalyje yra tekę būti tik vieną ar du kartus. Bet niekuomet nepamiršiu ten matyto Roberto Wilsono režisuoto Georgo Büchnerio „Voiceko“ su gyvu džiazo orkestrėliu ir to, kaip po spektaklio apsikabinusios su Krystyna prie rūbinės verkėme, sukrėstos tobulo reginio. Tai ir buvo paskutinis mūsų pasimatymas.

Epidemijos metu, per karantiną žmonės išnyksta tyliai, kaip arbatos garas. Taip tyliai, lyg neatsisveikinę, „angliškai“. Taip iš nykoko pastarųjų metų gyvenimo kaukių baliaus pasitraukė ir Irena Veisaitė. Jos išėjimas neliko nepastebėtas – geru žodžiu ją, jau gausiai apdovanotą visokių institucijų, paminėjo buvę bendražygiai, bendraminčiai ir gerbėjai. Kalbėta apie asmenybės išskirtinumą, jos ypatingą įtaką žmonėms, nuopelnus, toleranciją, retai paminint ką nors konkretaus ir apčiuopiamo. O man prieš akis vis dažniau iškyla praeities vaizdai ir įspūdžiai, kuriuose žmonės, jau nusipurtę apkibusių gyvenimiškų smulkmenų ir atsitiktinumų, kartais atrodo grynesni, tikresni, vientisesni.

Pažinau Ireną ankstyvoj paauglystėj per mūsų namų šeimininkę, Mama Ance vadintą, prieš karą tarnavusią Kaune pas Irenos dėdę Šteiną, kuris gyveno dideliame Veisų name ant Totorių ir Trakų gatvių kampo, ir pažinusią visą Veisų giminę, taip pat ir Ireną vaikystėje. Pasakojo, kad Irenos tėvas buvęs labai turtingas žmogus, o jo namas išties prašmatnus, ką liudytų vien jau tamsaus gintaro durų rankenos. O po karo mūsų Mama Ancė pas Irenos tetos vyrą gydėsi dantis, palaikė ryšį su Irenos pussesere Izana, dabar gyvenančia Izraelyje; kelis kartus esu ją mačiusi ir aš, paskutinį kartą – mūsų sode joms besikalbant ant suolelio po slyvaite. Pokario Vilniuje lietuvių inteligentijos buvo nedaug, visi pažinojo vieni kitus. Nedaug buvo ir išsigelbėjusių žydų, bet man iš vaikystės buvo pažįstamos Tėvo kartos medikų – Bliūdzo, Kibarskio, Skliutausko, Ptašeko, Gutmano, Ginko bei kitų – šeimos ir, aišku, legendinė rentgenologė Dina Kuncevič, atradusi man, devynmetei, bronchų džiovą; taip pat savi atrodė ir kai kurie Lietuvos muzikai – Berkavičius, Potašinskas, Dukstulskaitė, Perelšteinas ir vėliau, po karo, čia atvykę Livontas, Šteinbergaitė, Šenderovai, Seidelis, kiti. Nė nekalbu apie talentingus žydų amatininkus – pamenu batsiuvį, ne tik taisiusį visos mūsų didelės šeimos batus, bet ir siuvusį patvarų modeliuotą odinį apavą, talentingus siuvėjus, modistę ponią Rožę, mokėjusią seną prancūzišką skrybėlę paversti nauja… Juk pokaris.

Gyvenom prie Černiachovskio skvero (dabar – Vinco Kudirkos aikštė), kuriame pavakariais mėgo rinktis Vilniaus žydai; kalbėdavosi anuomet tik jidiš kalba, kuri juos savaip saugojo ir skyrė nuo kitataučių, darė šiek tiek paslaptingus; iš gestų matėsi, kad karštai aptarinėjo jiems svarbius reikalus, vartė laikraščius, ginčijosi, kažką sprendė. Manau, kad daugelis jų svarstė, kokiais gi būdais pasiekti ką tik 1948 metais susikūrusią valstybę – Izraelį. (Mačiau tai iš arti, nes ant aikštės kampo pardavinėta ledai, o ledus valgyti Tėvas leido tik sėdint, tik skvere ar kavinėj, tik jau ne gatvėj!) Jų moterys tuose pokalbiuose nedalyvaudavo, vaikščiojo palei skverą prospektu ten ir atgal, buvo gražios, dažnai nėščios, jų oda švietė lyg gintaras juodų plaukų fone, jos dėvėjo ryškius raudonus, geltonus, kartais baltus paltus su perlamutrinėm sagom, kuriuos tikriausiai gaudavo iš Amerikos ar Izraelio žydų giminių, draugų ar šelpėjų. Danios Bliūdzo išaugtą baltą paltuką dėvėjau ir aš. Beje, mūsų mokyklos klasėje kokius metus buvo viena žydaitė iš vaikų namų, našlaitė, kita – daktaro Belkino duktė Gražina, kurią visos labai mylėjom.

Irena Veisaitė tada man buvo viena iš jų. O artimiau susipažinom tada, kai grįžau iš Maskvos po studijų, apie 7-ojo dešimtmečio vidurį, kai įstojau į gan aktyviai veikusią Lietuvos teatro draugiją, vienijusią Lietuvos teatralus. Kritikų sekcijoje buvo ir Irena su Dovydu Judelevičiumi, jie abu tada dėstė Pedagoginiame institute užsienio literatūrą, ir neabejoju, kad buvo puikūs dėstytojai, nes dėstė tai, ką išmanė ir mylėjo, abu mokėjo anglų ir vokiečių kalbas, literatūrą skaitė originalo kalba. Dovydas Judelevičius sumanė studentus supažindinti su teatru, į savo veiklą įtraukė ir Ireną, taip institute užgimė plačiai žinomas teatro seminaras, į jį kelis kartus per metus buvo maloniai kviečiami teatrologai ir kritikai pasidalinti įspūdžiais ir mintimis apie anuometinį aistringą, kunkuliuojantį teatrą. Tie susitikimai būdavo labai įdomūs, atviri, jautėm, kad studentai, jau matę ir aptarę nemažai spektaklių, pradeda išmanyti teatrą, neblogai orientuojasi. Po ilgų pokalbių tradiciškai būdavom vaišinami žolelių arbata.

Įvairaus pobūdžio posėdžiai Teatro draugijoje, kelionės į provincijos teatrus suklerusiu autobusiuku (vadinamuoju „kabluku“), teatrų festivaliai, labai nelengvi teatrams ir kritikams ideologiškai „ginčytinų“ (o tokių pabėrė Jonas Jurašas, Povilas Gaidys, vėliau – Jonas Vaitkus, Saulius Varnas ir kiti) premjerų aptarimai valdžios atstovų akivaizdoje kritikus savaip vienijo. Vienijo ir paties teatro atgimimas, bandant kalbėti tiesą, gilinantis į tikrąsias žmogaus būties problemas, ieškant naujų gyvenamąjį laiką atliepiančių formų. Ne visi pakeldavo aptarimų įtampą. Ne visiems pakako drąsos kalbėti atvirai, kantrybės, takto ir argumentų. Ne kartą esu girdėjusi aptarimuose šnekant Ireną, kuri stengdavosi išmintingai laikytis vidurio linijos, neerzinti pareigūnų ir motyvuotai palaikyti teatrą. Per festivalį Šiauliuose kartą drauge su Irena pasitardamos rašėm savo straipsnelius per naktį, ieškodamos argumentų ir tinkamo tono skubiai leidžiamam „naktiniam“ laikraštėliui.

Po išsiskyrimo su vyru, jo ir dukros išvykimo į Angliją Irenos namai tapo gausiai lankomi. Dera pasakyti, kad Irena gyveno J. Basanavičiaus gatvėje, tame savotiškos eklektinės architektūros name, kuriame kadaise su motina gyveno Romainas Gary. Čia, užsikabaroję stačiais laiptais į ketvirtą aukštą, rinkdavosi artimi draugai, kartu ir atskirai – Irenos mylimas Tadas Masiulis, Vladas ir Marija Vildžiūnai, brangus pusbrolis Aliukas Štromas, taip pat ir su teatru susiję kolegos – Dovydas Judelevičius, Gražina Mareckaitė, Kazys Saja ir Jonas Jurašas su žmonomis, jos studentai ir aš. Jeigu ateidavau viena, priėmimas dažniausiai vykdavo virtuvėje. Visuomet kuklios, bet skanios vaišės, arbata ar kava pagal pageidavimą. Kartais vynas. Sykį Irena pakvietė mane po siaubingo teatro kritikų „svarstymo“ Centro komitete, kur buvo išsakyta visokių priekaištų rašantiesiems, ir aš supratau, kad gero nebus… Išėjau labai prislėgta. Man pasirodė, kad Irena mane atjaučia ir nori man padėti. Bet padėti niekas negalėjo – tokia sistema… O tą dieną tiesiog pakvietė eiti drauge pas ją, kažkaip mane guodė ir namo grįžau šiek tiek prašviesėjusiom akim.

Žymiausias įvykis mūsų bendrystės metais buvo kelionė į Maskvą žiūrėti „Sovremennike“ Jono Jurašo pastatyto Shakespeare’o „Makbeto“. Apie tai jau ne kartą esu rašiusi, bet ir vėl pakartosiu, kad iš anksto sumanytas ciniškas, begėdiškas susidorojimas su talentingu Jurašo darbu (tai buvo peržiūra prieš premjerą su aptarimu) mus – o liudininkais iš Lietuvos buvom Irena, Dovydas, Eugenijus Ignatavičius, Nijolė Zalūbaitė ir aš – sukrėtė. Į vadinamąją „išplėstinę meno tarybą“ buvo sukviesti kone visi sostinės teatrologai, žymūs šekspyrologai, profesūra. Išskyrus kelis sąžiningus žmones, visi kiti spektaklį puolė, talžė ir tyčiojosi. Vienas iš teatro vadovų, Olegas Tabakovas, tikrino mūsų, lietuvių, pasus ir komandiruotes prieš įleisdamas į salę, nes aktorė, vaidinusi ledi Makbet, įžymioji Galina Volček, buvo pareiškusi, kad jeigu bus dar nors vienas lietuvis iš šalies, ji nevaidins, ir visa savo esybe rodė, kad vaidina tokį „formalistinį“ spektaklį tik iš pareigos. Ir kiti, išskyrus Igorio Kvašos Makbetą, scenoje buvo vangūs, nenorėjo vykdyti griežto piešinio mizanscenų, laikytis sąlyginio judesio ir ritmo. Nujautė Jono sumanymo geluonį – valdžios ir smurto giminišką ryšį. Žodžiu, retrogradai, pamatę, kad Jurašo sumanymas lenkia jų vis dar buitinio-psichologinio teatro nuostatas, stojo ginti savo sustabarėjusių pozicijų. Per tą aptarimą mudvi su Irena sėdėjom susigūžusios ir užrašinėjom aptarimo eigą. Ginti Jurašo iš mūsų stojo tik Dovydas Judelevičius (Dovydas ir Galijotas?). Po spektaklio ėjom į viešbutį, kuriame buvo apsistoję Jurašai. Irena jaudinosi, nerimavo, kokios nuotaikos po siaubingo aptarimo ateis Jonas, visi jautėmės lyg žemes pardavę, bet Jonas netrukus atėjo linksmas, žvalus, kaip žmogus, nusimetęs nuo pečių bjaurią naštą, ir mus ramino: važiuojąs pagaliau namo, į Kauną, statysiąs „Barborą Radvilaitę“ ir viskas bus gerai! Na, šiandien jau žinom, kas įvyko po „Barboros“ – žemė jam išslydo iš po kojų… Šiuo kritiniu periodu jis palaikė artimą ryšį su Irena, kuri galėjo jam daug ką patarti, o gal net ir padėti išvykti į užsienį. Ne paslaptis jos giminiškas ryšys su Antanu Sniečkumi.

Jau laisvos Lietuvos metais supažindinau Ireną su ponia Jadwiga Oleradzka, anuometine Torunės tarptautinio teatrų festivalio „Kontakt“ direktore, ir nuo to laiko kas pavasarį drauge važiuodavom į festivalį, o ten ne tik stebėjome spektaklius, bet ir mėgavomės nuostabiu miestu. Kartą, kai per karščius Irena buvo nusikankinusi dėl netinkamo apavo ir kojų skausmo, nuvedžiau ją į mano aptiktą kuklią parduotuvėlę, joje radome iš elastingų juostelių nupintus batelius, kurie ją stačiai išgelbėjo. Po to drauge su Irena Aleksaite buvom pakviestos į atvirą senamiesčio ledainę ir ten sėdėjom aptarinėdamos spektaklius tol, kol išragavom visą kavinės „repertuarą“… Bet vieną kartą Torunėje buvom susipykusios. Žiūrėjom nuostabų Thomo Ostermeierio vokiškai precizišką, tobulą spektaklį „Kirtis“ pagal Marką Ravenhillą. Irena per visą spektaklį nulenkusi galvą kažką rašėsi į užrašų knygelę. Po spektaklio buvau sukaustyta išgyvenimų, norėjosi eiti laukais, o čia Irena ramiu dalykiniu tonu klausia: „Audrone, tai apie ką buvo šis spektaklis? Aš kažkaip nesupratau…“ Ir aš gan šiurkščiai pratrūkau: „Irena, spektaklius reikia žiūrėti, o ne užsirašinėti. Tada bus viskas aišku.“ Tą patį vakarą, jau po pokalbio su vokiečių kolektyvu, Irena prie manęs priėjo ir pasakė: „Ar Jums neatrodo, kad turėtumėt manęs atsiprašyti?“ Ir aš atsiprašiau, nes buvau nemandagi ir netolerantiška.

Pamenu ir kelionę jos mašina į „Santaros-Šviesos“ suvažiavimą Anykščiuose, kuriame dar dalyvavo Vytautas Kavolis, o vakare – linksmą baliuką Štromo kambaryje, kur buvau Irenos pakviesta su dar keliais Soroso fondo žmonėmis. Buvo ten ir Leonidas Donskis, taigi išminties žiežirbos, nepikti ginčai, anekdotai liejosi per kraštus.

Irena visuomet mėgo būti tarp žmonių, gyvai bendrauti, diskutuoti. Tuose pokalbiuose iš karto pastebi gerai išauklėto, taktiško žmogaus bruožus. Buvo pastabi ir paslaugi. Kai jau vėlesniais metais įsigijo automobilį, visuomet pasisiūlydavo pavežti, aš daug kartų tuo pasinaudojau Vilniuje ir Nidoje, ir tą patį sako visi su Irena kontaktavę – Vytautas Narbutas, Edmundas Gedgaudas ir kiti. Drauge važiavom į Antano Vengrio laidotuves Rasose. Paskutinį kartą matėmės minint Rimo Geniušo 100-metį šeimos koncerte „Organum“ salėje J. Basanavičiaus gatvėje 2020-ųjų rugpjūtį, iš ten taip pat buvau parvežta namo jos mašina.

Gyveno taip, lyg nei ligos, nei amžius jos neslėgtų, joje iki senatvės išliko kažkas vaikiškai betarpiško, ji daug kuo domėjosi, sekė naujoves, skoningai rengėsi, jos rūbai visuomet atrodė jaukūs, moteriški, lyg ją teberengtų mama. Namų aplinka bylojo apie jos gyvenimo būdą, pomėgius; įrėmintos brangių žmonių fotografijos ant sienos prie rašomojo stalo liudijo, lyg ji visą laiką norėtų būti kartu su jais, esančiais toli arba jau mirusiais.

Pamenu Ireną ir staiga pasikeitusią, atjaunėjusią, visą švytinčią vidine šviesa. Išlipom iš jos mašinos ir aš turėjau eiti savais keliais, bet neiškentusi pasmalsavau: „Irena, kas Jums nutiko, – Jūs tokia pasikeitusi, švytinti?!“ Ji pažiūrėjo į mane įdėmiai ir pakiliai šūktelėjo: „Taip, aš į-si-my-lė-jau!“ – jos šypsena buvo sumišusi su akyse sublizgusiom džiaugsmo ašarom. Ji kažkaip linksmai užtrenkė dureles ir nurūko. Kada tai buvo? Tai įvyko tada, kai jos gyvenime atsirado režisierius Grigorijus Kromanovas ir naujų draugų Estijoje.

Bet buvo ir keistų, man nesuprantamų dalykų. Nesuprantama man buvo, kodėl ji su pirmuoju vyru į Angliją išsiuntė savo paauglę dukrą. Juk anais laikais visko galėjo būti, rizikavo ir niekada jos nebepamatyti, prarasti! O gal gebėjo pažvelgti toliau ir vylėsi tokiu būdu suteiksianti jai visavertiškesnį gyvenimą? Nežinau. Su dukra laikė glaudų ryšį, tankiai ją lankė. Ir Alina su vaikais atvykdavo į Lietuvą.

Su Irena pabendravęs, dažnas pasijusdavo jos draugu. Bet jaunesnius ji mokėjo ir sudrausminti, ir perspėti. Pati buvo labai gerai išauklėta, pareiginga ir dėmesinga, dažnai neformaliai pasiteiraudavo, ar tau viskas gerai, kaip įsikūrei, gal ko trūksta. Kai kartą pati būdama Santaroj po širdies operacijos aplankiau ją, nelauktai patekusią į gretimą skyrių, ji labai dėkojo ir niekuomet to nepamiršo. Kone kasmet matydavomės Nidoje Thomo Manno festivalyje, kurio ji buvo viena iš kuratorių. Visuomet lankė visus renginius, o aš susitikdavau su ja liuteronų evangelikų bažnyčioje per koncertus ir daug metų sėdėdavom vis toj pačioj antroj eilėj kairėje pusėje… Muzika jos gyvenime tikrai buvo svarbi. Kasmet kviesdavosi į festivalį ir savo tolimus giminaičius iš Lenkijos. Verta pasakyti, kad apsistodavo Irena su jais ne kokiame nors prabangiame viešbutyje, o tokiuose nidiškiams gerai pažįstamuose garažuose, greitosiomis pritaikytuose žmonėms, bet su bendra virtuve ir dušu. Bendrabutyje. (Nenuostabu tad, kad Irena nepanoro atsiimti ir tėvų namo Kaune.) Su tais giminaičiais ir kitais mūsų bendrais draugais po koncerto Irena ne kartą lankėsi mano pastogės bute Nidoje, kur surengdavau vasariškas vaišes su braškėm, ledais ir vynu.