Šokiai, Aidai. Ne dervišų, banali zumbos treniruotė – nebūčiau ėjus, bet kitokios vasarą nevyksta. Tokiomis aplinkybėmis sužinau. Dirbtinai kilnoju rankas ir kojas, net šypteliu. Liūtis su saule pro langą, Antakalnis verkia. Žinia sukrėtė, kaip ir visus, bet simboliška ją iššokti, kaip siūlo knygos pavadinimas.

Chronologiją mano sąmonėje dėlioja poetų mirtys, ne prezidentų ar vyriausybių kaita. Nelengva priimti mirtį to, kuris atrodė nemirtingas; kurio mirtimi vis dar abejoji, netiki – jis yra, tik pasislėpęs. Tebematuoju laiką iki ir po Daunio, Miliauskaitės, Baliukonės, Gedos, Kukulo, Martinaičio, Navako, Jakimavičiaus, Rastausko. Tai ribos, emociškai susaistytos ir su asmeniniais įvykiais. Jeigu galėtume numatyti literatūros istoriją, kurioje vieni ateina, o kiti išeina, tokia vizija kiek primintų Shakespeare’o metaforą apie pasaulį kaip teatrą. Mus apėmusi iliuzija, kad galime patys tą režisuoti, aprašydami ar įvertindami.

Mirties situacijoje pirmiausia atsimeni santykio istoriją, net jei ji grynai knyginė, be didelių familiarumų. Paauglystėje atradau „Dulkes“, lyg ruošiausi skaityti „Vergus“ meninio skaitymo konkurse. Ir „Poezijos pavasarį“ pamenu, tikriausiai klausytą per radiją, – teikiant premiją užsiminta, kad premija Aidui bus rimta paskata nebegerti; šitą įsidėmėjau net būdama keturiolikmetė. Labai mėgau Marčėno literatūros apžvalgas „Šiaurės Atėnuose“, jos būdavo šmaikščios, pasakydavo ir aštriau, ne visai korektiškai. Buvo man palankus nuo pat 2000-ųjų, pagyrė „Nemune“ spausdintą „Babelę“. Ir vėliau, kai jau rašiau eilėraščius, buvo nežinia dėl ko palankus, drąsino („Sakiniuose“, „Kasdienyne“). Bet tą pasakyti gali bene kiekvienas rašantysis, kuris buvo Aido pastebėtas. Į „Šiaurės Atėnus“ rašiau recenziją apie eilėraščių rinkinį vaikams „Žmogaus žvaigždė“ (su dailininku Šarūnu Leonavičiumi); profesorė Viktorija Daujotytė, mums baigiant vieną seminarą, Alumnate prie vyno taurių citavo eilėraštį „Mėnulyje nieks negyvena“. Iš tos Marčėno ir Leonavičiaus knygos-meno kūrinio, skirto labiau mums negu mūsų vaikams. Į „Naująjį Židinį-Aidus“ rašiau apie „Ir“; visas jo naujai išeinančias knygas godžiai skaičiau, minėdavau knygų apžvalgose. Stengiausi būti sąžininga, nes didelių poetų kritika jau nebegali sužeisti. Vertinau nuoseklų, valingą poezijos rašymą, kurį išlaiko ne visi, bijodami inercijos.

Kai Marčėnas gavo Nacionalinę premiją, dirbau knygyne. Jaunuoliai ateidavo ieškoti „Pasaulių“, iš to buvo aišku, kad poetas mylimas, jo kalbos kodai suprantami jaunesniems. Kartu rinkome jaunąjį jotvingį: Marčėnas žaismingai metė monetą, nes negalėjo apsispręsti tarp dviejų kandidatų. Tempiausi keturmetę dukrą į ilgai trunkantį Marčėno kūrybos vakarą Nacionaliniame dramos teatre. Rūbinėje nugirdau hipsterės repliką: „Tai vaiko kankinimas“ (gerai, kad pati neturi vaikų, nes dar užaugtų nesutraumuoti). Stovėjau eilėje autografo, viena mergina atsinešė visui visas Marčėno knygas – jam pačiam tai paliko didelį įspūdį. Tas bravūriškas raštas Rašytojų sąjungai, po mirties paskleistas socialiniuose tinkluose. Kitados žiūrėjau į tai skeptiškai, siejau su bohemiška Marčėno jaunyste, bet gerai atsimenu vaizdą, kaip 2012-aisiais Aidas, išeidamas iš „Poezijos pavasario“ almanacho pristatymo, meta auką į dėžutę Tomo Arūno Rudoko laidotuvėms. Iš to nebylaus gesto išmokta, kad bendruomenėje reikia paremti kitus, kai jau gali. Alkis gariūnmečiu nelygus šiandieniniam alkiui: Valentinas Sventickas monografijoje „Šitas Aidas, šitas Marčėnas“ mini skolinęs poetui kelnes, kai reikėjo skaityti solidžioje teatro scenoje.

Eilutės, virtusios maldomis, kaip antai: „labas rytas poezija tau atsakyti nemoku“; „iš proto dainuoju ir šoku“ ir kt. Vasara, dažnai minima eilėraščiuose, tapo lemtingu metų laiku. Apie mirtį Marčėnas rašė nuo pat pradžių, neturėdamas jokios jos patirties, kaip ir bet kuris gyvas žmogus; bet turėdamas praradimų, gedulo patirtis, metafizinę nuojautą. „Sakiniuose“ ir „Kasdienyne“ fiksuojamos kultūros žmonių mirtys, nuolat mąstoma apie savo paties mirtingumą. Itin daug poezijos socialumo (paantraštės „gyvenimo srauto poezija“, „devynių gyvenimų eilės“), net jeigu kreipiamasi į mirusiuosius, rinkiniuose „Dievų taupyklė“ ir „Ištrupėjusios erdvės“. Liepos 7 dieną Mickevičiaus bibliotekoje prie lentynos vartau „Sakinius“, nežinau kodėl, kam. Kartais užtenka pamatyti kelias pažįstamas eilutes, kad įtikintų, patvirtintų savarankiškai sunkiai įvardijamas ontologines prielaidas. (Panašiai man jau yra nutikę su Vytautės Žilinskaitės straipsniu archyve: paskaitai, pačiupinėji ir gauni žinią apie autorės mirtį.) Kam duoti tokie sutapimai? Kad įsisąmonintume, kaip visa susiję ir kokioje mažoje kalboje gyvename?

Poetų mirtys jų skaitytojams gresia užgėrimu, net jei jis ne fizinis, o tik menamas. Apsėdimu, grįžimu prie knygų, eilėraščių, radijo ir televizijos įrašų. Susimąstai, kas dabar rimuodamas vaikščios po Rasas. Kas redaguos poezijos knygas. Kas toliau rašys „Sakinius“ ir „Kasdienyną“ – gyslelės subtilioms apkalboms beveik niekas iš literatų neturi, o kas turi – slopina. Kas taip beatodairiškai liudys poeto tapatybę – skaitančio fatališku balsu, atmetančio formalųjį išsilavinimą kaip rėmus, bet, priešingai negu bendraamžis Kęstutis, pristabdžiusio susideginimą. Laidotuvės – déjà vu iš Arturo Jevdokimovo filmo „Suokalbis“: pliaupia, procesijoje visi su skėčiais. Prieš tai šoko. Aidas Marčėnas, mirus Sigitui Gedai, užrašė tokią eilutę: paleiskit, poetų mirtys. Atleiskite ir paleiskit.

Ką reiškia būti ištikimam tėvynei? Tai reiškia suprasti, kad tėvynės, taigi tos kalba apibrėžiamos bendruomenės dvasia yra natūraliai tavo. Artima, jaučiama, brangi. Kad ji yra bendruomenės, taigi ir tavo savivokos svarbiausioji dalis. Žmonių bendrumas, kurį gauni gimdamas. Tėvynė – tai ne koks žodis, tai pasaulis, kuris amžinai bus tik tavo, kurį gimdamas turi pajusti, niekada neišduoti, puoselėti, turtinti, į kurį turi gyvendamas įsigyventi. Toks buvo kompozitorius Feliksas Bajoras. Muzika ir jos kūryba buvo jo ilgo gyvenimo aistra. Jis ieškojo, kaip praplėsti, sumoderninti lietuviškos muzikos dvasią. Kad ji išliktų ilgaamžė, prasminga, kad ji liudytų mūsų lietuvišką pasaulį.

Jis mokėsi groti smuiku pas Vincą Bacevičių, kuris karo metais iš Lenkijos sugrįžo į Lietuvą, čia mirė ir buvo palaidotas lietuviškoje Kauno žemėje. Feliksas pas jį Žemaičių gatvėje mokėsi groti smuiku, ir aš pamenu, kaip jo mama Kairytė, garsi lietuviškų dainų žinovė, nuostabi liaudies dainininkė, vesdavo jį pas V. Bacevičių į pamokas mosuodama į maišelį įsuktu smuikeliu. Feliksas buvo gabus ir įstojo į Lietuvos konservatoriją pas tada iš Rusijos atvykusį pedagogą Aleksandrą Livontą. Tačiau jo santykiai su nervingu ir diktatorišku, bet mokinių tobulybės siekiančiu mokytoju nenusisekė. Ir nors pradėjo groti Filharmonijos orkestre, juto kažkokią muzikinio pašaukimo tuštumą ir taip netikėtai vėl stojo į konservatoriją, bet šį kartą į kompoziciją. Pakliuvo pas profesorių Julių Juzeliūną, nuostabų pedagogą ir nekonvencionalų muzikos kūrėją. Šis buvo tolerantiškas, toli numatantis, protingas žmogus. Taip pas jį klasėje iš gabaus mokinio ėmė vystytis neeilinio talento, vaizduotės ir originaliausių idėjų kompozitorius. F. Bajoras visą gyvenimą kūrė savo muzikinę kalbą, kūrė savo muzikos girdėjimą ir prasmių pasaulį. Jam skaudžiai rūpėjo, kad jo muzika būtų kalbanti, nebanali, siekianti prasmės. Atmenu, kaip jis ne kartą skambindavo man naktį ir sudainuodavo kokį intervalą. „Ar čia ne klišė?“ – vis klausdavo.

F. Bajoro muzikos stiliaus ištakose vis dar kitų neeksploatuojama lietuviškų dainų savybė – jų tartis, ateinanti iš kalbos, iš tarmės. Ta tartis yra amžinai gyva, vis kita, nuspalvinta emocijos ir reikšmės. Tai jo muzikos interpretacinio stiliaus alfa ir omega. Tai vienodai siejasi ir su frazavimu, ir su tempu, ir su visais gyvais, bet popieriuje neužrašomais melodijos ir tarties vingiavimais. Iš atlikėjų jo kūriniuose tai pajautė tik Giedrė Kaukaitė, o instrumentalistai liko akli. Tam reikia įsiklausyti, kaip dainuoja kaimo bobulės. Kaip tarmiškai dar kalba žmonės. Atmenu, kiek reikėjo man kentėti Felikso priekaištų dėl jo Vilniaus kvartetų alto įžangos pradžios. Pradedu vienas, gražiausia melodija, groju stengdamasis, sentimentaliai, kaip išmokytas romantine maniera, o Feliksui nepatinka ir nepatinka. Kol supratau, kad reikia nusimesti visą išmoktą muzikos reikšmių balastą, kad reikia paprasto garso realumo. Raudant niekas negalvoja, kaip raudama. Tokia visa F. Bajoro muzika. Ši jo kūrybinė nuostata siejasi su ilgamečiu darbu teatre. Jis buvo muzikos vadovas, kai Eimuntas Nekrošius statė savo pirmąjį miuziklą. Jis tuos jaunus aktoriukus tiesiog privertė gerai dainuoti, kalbėti. O dirbo daug. Bet gavo ir savąją patirtį kūrybai, jo muzikos charakterių erdvei. Jis, kaip ir Bronius Kutavičius, nerašė muzikos dėl jos tradicinių žanrų pavadinimų. Kūryba jam visada buvo susijusi su konkrečia idėja – ar emocine, ar konstrukcine, ar spalvine. O tų idėjų buvo pilna F. Bajoro galva, jos jį kankino visą gyvenimą. Idėjos, kurios buvo susijusios ir su atlikėjo, smuikininko patirtimi. Todėl jis buvo taip priekabus savo muzikos interpretacijoms.

F. Bajoro mirtis labai simboliška. Baigėsi Lietuvos muzikos lūžių ir pasaulinio pripažinimo laikas. Nebėra jos didžiųjų lyderių: Felikso Bajoro, Osvaldo Balakausko, Broniaus Kutavičiaus, ir dabar iškyla didieji klausimai – kas perims jų lygį, reikšmę? Kokiu stiliumi ir kokia kūryba identifikuosime Lietuvą? Ar standartinio stiliaus internacionalinėmis dainelėmis, ar tuo, kas liudija originalumą, kūrybiškumą ir nepriklausomas kultūros tradicijas?

Kai Osvaldas Balakauskas susitinka mane Gedimino prospekte, tai sustoja, pasisveikina ir pabučiuoja į abu skruostus. Per atstumą, kaip teatre.

Jaučiuos tuomet visiškas nulis arba iliuzijų protokolo ponia, tik ne toji, kurią derėtų pasveikinti dviem bučiniais.

Ir kodėl dviem? Kodėl ne trimis, kodėl ne vienu?

Gal du bučiniai – kaip Lenkijoj ar Prancūzijoj?

Balakauskui tiko būti Krokuvoj ir Paryžiuj, atrodė kaip namie. Gražiai lenkiškai jisai šnekėjosi su Droba ir Pociejumi Sandomiro pilyje. O Paryžiuj – gražiai prancūziškai.

Ir tiko jam, kad balsas jo – tylus. Ir nuolatos šiek tiek pakimęs būdavo.

Susitikus Rima Mikėnaitė greta, kaip visuomet, ji atlaidžiai šypsosi, be žado iškilniai pastoviniuoja, paskui ramiai nusilydi savąjį Balakauską prospektu link Žvėryno. Yra sakiusi, kad iš jų langų net Vingio pušys matyti.

Aš einu link Katedros. Arba niekur. Arba pas Gienę blynų. Arba į „Snoro“ bankelį išsikeisti Ūlos paliktų 20 eurų.

Balakausko „Praviri šuliniai“ gražūs, kaip ne šios žemės. Ir Levuko Gutausko eilės ten gražios. Balsas ir instrumentai pina dangišką harmoniją ritmu be svorio centro. Katkus sakė, lai Osvaldas diriguoja, nes Boulezas Paryžiuj savo kūrinį diriguoja, nors muzikantai du, o jūs čia keturiese – skirtingi pulsai.

Ūla grojo Balakausko „Marmuro medį“ ir „Sidabro paukštę“ su Karnavičium. Gaila, neįrašė. Dabar geriau pavyktų, nes marmuras ir sidabras jau sugėrė laiko ženklus.

Balakauskas – lyg puošni vaza ant aukštos aukštos lentynos. Matau, o pasiekti negaliu.

„Ir kaip tu, Rima, sriubą jam įtaikai?“

Nepaaiškins.

————————-

Balakauskas stebi balakauską savyje.

2000

Spalio 13 dieną šeimos ir artimųjų iniciatyva dalis rašytojo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Rolando Rastausko palaikų pelenų buvo išbarstyta Venecijoje, San Mikelės kapinėse, dar vadinamose Mirusiųjų sala.

Ši simbolinė vieta pasirinkta neatsitiktinai – Venecija užėmė svarbią vietą rašytojo kūryboje ir asmeniniame gyvenime. R. Rastauskas buvo glaudžiai susijęs su šiuo miestu, jam paskyrė pirmąją savo prozos knygą „Venecija tiesiogiai“.

Pelenai buvo išbarstyti Atminties sode – specialioje San Mikelės kapinių dalyje – minint rašytojo gimimo metines.

San Mikelės kapinės yra istorinė Venecijos kapinių sala, kurioje amžinojo poilsio atgulė daugybė pasaulinio garso menininkų ir intelektualų.

Pasakyti, kad šiek tiek pažinojai Rolandą Rastauską, – tai nieko nepasakyti, nes jį pažinojo visi. Buvo bene socialiausias rašytojas, turėjo daug draugų, ne vien bendraamžių. Ir mokinių, net epigonų, kurie bent jau tarėsi rašantys panašiai. Rolandas nežiūrėjo į juos skeptiškai – kartą, lyg per televiziją paklaustas, ką apie juos mano, atsakė išmintingai: visi turi iš ko nors mokytis.

Laikais, kai dar nebuvo interneto, RoRos skyrelis „Kitas pasaulis“ „Lietuvos ryte“ buvo tikrai gausiai skaitomas. Turbūt panašiai skaityta ir Vaidoto Daunio skiltis, visgi abiejų autorių stilistika smarkiai skyrėsi. Ironija, su kuria beveik nebuvome susidūrę rašytiniu pavidalu, „Kitame pasaulyje“ pasirodė esanti meninės tikrovės sukūrimo priemonė. Universitete rašiau kursinį darbą apie eseistiką, išdrįsau parašyti Rastauskui, kuris po 2000-ųjų prie savo tekstų nurodydavo ir el. paštą. Atsakė, laiškai buvo juokingi ir ekscentriški. Buvo atvažiavęs į Vilnių, susitikome – labai juo žavėjausi, skaičiau visas knygas, taip pat ir pjesę „Bermudų trikampis“, kuri tuo metu buvo spausdinta tik „Veidų“ almanache. Poetiškas frazes, parašytas asindetonu, iš tos pjesės ligi šiol atsimenu: keista, ji tarsi niekad ir nepastatyta. Buvo grynas estetas, mylėti jį galėjai vien už stilingą Woody Alleno įvaizdį – kepures, akinius, flomasteriu pieštas širdeles ant odinio portfelio. Santykius, net ir dalykinius, smagiai režisavo.

Tikras įvykis buvo ir poezijos performansai, pradėti rengti su Arkadijumi Gotesmanu. Vėliau idėją pasigavo kiti, ėmė mėgdžioti, bet jų pasirodymai palikdavo klastotės įspūdį. Rolandas buvo reiklus sau ir kitiems, kelis kartus redaguodavo net feisbuko komentarus. Skaudžiai išgyveno, kad knyga „Venecija tiesiogiai“ nesulaukė įvertinimo. Išoriškai atrodė esąs šmaikštus ir nerūpestingas enfant terrible, bet iš tikrųjų rimtai žiūrėjo į rašytojo profesiją. Teatrui, kinui, muzikai ir dailei taikė aukštus kriterijus: išskirtiniai nuopelnai teatrui, tarptautinės stažuotės, darbas meno festivaliuose ir su lietuvių režisieriais. Teatre debiutavo labai jaunas, būdamas moksleiviu – šiandien skaitant pjeses apima jausmas, kad užrašyta ir tai, kas dar bent simboliškai įvyks Rastausko biografijoje.

Gražu, kad bičiuliai ir draugai surengė tokį šiltą atsisveikinimą: gal anksčiau ir nepastebėjome, bet Rolando eilėraščių eilutėse įstingdytas nuolatinis galvojimas apie mirtį.

Bendrų atradimų džiaugsmas suartina žmones. O tų atradimo džiaugsmo akimirkų Rimo Tumino kelyje būta tūkstančiai. Sceninis veiksmas Jo spektakliuose, sumanytos mizanscenos, pati personažo judėjimo kreivė dažnai ne tik pavaduodavo autoriaus tekstą, bet ir išplėsdavo bei prisodrindavo jį, sutvirtindavo autoriaus mintį. Ir net pateikdavo skirtingą nuo autoriaus siūlomo režisūrinės interpretacijos variantą. Toks, kupinas režisieriaus išmonės ir žaismės, buvo „Revizorius“. Tarsi lipdydamas, tapydamas ar droždamas drauge su aktoriumi vaidmenį, Tuminas, man regis, dar ir kaip psichoanalitikas stengėsi perprasti paties aktoriaus charakterį, jo meninę prigimtį ir suliedinti, suauginti jį su personažu. Todėl ir mes, žiūrovai, pamilstame personažą, o sykiu ir jį kuriantį aktorių, iki skausmo įsimename ir metų metais negalime jo pamiršti.

Rimui Tuminui nebuvo „mažų“, nereikšmingų vaidmenų, „mažų“ aktorių, nes kiekviename matė jo spalvą, jo gebėjimą; režisieriaus kūrinio niuansuotų jausmų lauke ši spalva tapdavo įtikinamai reikalinga. Kai nujautė, kad kuris nors iš aktorių neranda savo rakto, sukurdavo jam tokią aplinką, kuri provokuodavo ir skatindavo jį tam tikru būdu veikti. Daugelis Jo ugdytų, su Juo dirbusių aktorių jau iškeliavo Anapilin, o tie, likę, jau niekada nebesuvaidins tokių turtingų, gyvenimo tiesa trykštančių, nepakartojamai žavių vaidmenų, nes retas režisierius šiandien geba išskleisti žmogų, kaip tai gebėjo Rimas Tuminas.

Greta mirties, apsikabinęs mirtį Rimas Tuminas vaikščiojo ir intensyviai dirbo keliolika metų. Jis jos tarsi nebijojo, nekreipė į ją dėmesio. Ji gi žiūrėjo į Jį iš arti ir, stebėdamasi Jo elgesiu, delsė. O šį pavasarį, kovams jau parskridus, priėjo ir stipriai Jį apkabino.

Volodymyras Tymčukas (g. 1979) – Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karininkas, papulkininkis, poetas ir vertėjas, Bohdano Chmelnyckio premijos laureatas, įvertintas už geriausią karo temos atodangą literatūroje ir mene.

Šis eilėraštis skirtas Tadui Tumui (1981–2024), pirmajam kare Ukrainoje žuvusiam lietuvių kariui, atminti. Ukrainoje užsieniečių legione tarnavęs T. Tumas slapyvardžiu Milžinas vasario 23 d. žuvo prie Bachmuto.

●

Šit pavasaris teka – vis beržo sula, kaip įpratęs,

Ir kiekvieną iš tūkstančio ledas palyti metus,

Žirginėliai, tie brinkę pribrinkę, jie mūsų vienatvę

Apgieda: taip kiekvienoj iš širdžių atsišaudė žmogus

Kaskart vis po gėlę, pasauliui jis žavesį kėlė,

Juo dengėsi visa, kas gyva, tarytum šventybės skraiste.

…Ir verkia šiandieną ne vien Tado Tumo jaunėliai,

O vaikas kiekvienas, belaukiantis tėčio skambučio iš ten.

2024.III.9, 21.00–00.00

Vertė Vladas Braziūnas

Keletas štrichų nueinančios kartos intelektualams

Mokėjo kniaukti

Kniaukimo madą į Morkų namus atnešė Prano sūnus Jonas. Bet Pranas kniauktelėjimą ištobulino iki kūrybinių aukštumų. Jų namuose buvo kniauktelėjama norint išreikšti pritarimą ar nepritarimą, džiaugsmą ar susirūpinimą, ironiją. Prie stalo, telefonu. Pagal Prano Morkaus scenarijų sukurtame Iljos Bereznicko animaciniame filme „Baubas“ veikia ir katinas. Aišku, jį įgarsino Pranas. Po Prano laidotuvių Kretingoje, per gedulingus pietus, buvo pasidalinta šviesiais prisiminimais. Man labiausiai patiko anūkės Monikos liudijimas. Anot jos, kai jiedu su broliu Jurgiu dar labai maži atostogaudavo Palangoje, senelis prisėlindavo prie jų kambario lango ir graudžiai kniaukdavo. Taip pasižadinęs mylimus anūkėlius jau galėdavo toliau kviestis į sugalvotus žaidimus ir pramogas. O ką? Vienas kiečiausių Lietuvos intelektualų visam gyvenimui išsaugojo savo vaikišką žaismingą sielą? Buvo laisvas žmogus, nebijojo pasirodyti „kvailai“? Nežinau, kas iš mano artimųjų ar bičiulių rato būtų taip džiaugęsis gimusiais anūkais. Taip ir skamba man ausyse Prano tik jam būdinga intonacija pasakyta frazė: „Jūs nežinote, kas tai yra senelio meilė anūkams!“

Mokėjo tausoti ir traukti aplink save

Visų pirma – žmones, savo draugus. Ta ištikimybė seniems bičiuliams stulbina. Štai jo ratas, prie kurio ne visų tuo pačiu laiku priartėta, ne vienodu dažnumu bendrauta. Bet niekada neišbarstyta. Kadangi Pranas nebijodavo man patarti svarbiais gyvenimo klausimais, šį kartą surizikuosiu – pabandysiu apibrėžti kad ir padriką jo draugų rato žemėlapį: Tadas Baginskas, Mariana Bruni, Virgilijus Čepaitis, Ivanas Dračas, Dalija Epšteinaitė, Augis Gučas, Jurgis Janavičius, Kęstutis Janulaitis, Irina Jemeljanova, Venediktas Jerofejevas, Gediminas Kavaliauskas, Juozas A. Kazlas, Dmitrijus Kopelmanas, Vadimas Kozovojus, Raimondas Martinėnas, Philippe’as de Suremainas, Aleksandras Štromas, Natalija Trauberg, Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Tomas Venclova. Sąrašas bus tęsiamas…

Be to, yra ir naujesnių draugų sąrašas. Visi čia išvardintieji žmonės – kūrėjai. Architektai, dailininkai, dizaineriai, rašytojai, vertėjai. Skirtingų tautybių, po visą pasaulį išsibarstę ir gana skirtingų politinių pažiūrų. Kai Pranas dėl visiškai skirtingo istorinio ar politinio reiškinio vertinimo su kuriuo nors draugu ne juokais susikibdavo ir rimtai užturkšdavo, po mėnesio kito vėl lyg niekur nieko ramiai šnekučiuodavosi. Reta intelektualo savybė XXI amžiuje, Prano atsinešta iš tarpukario Nepriklausomos Lietuvos tradicijos. Ne kiekvienam dabar pakelti tikrą, nemeluotą, empatijos persmelktą toleranciją. Pranas jos turėjo su kaupu. Bendradarbiavo su daugeliu žmonių, bet tai ne tai. Labai daug ką įkvėpė ryžtingai veikti, paglobojo, pakonsultavo, padrąsino, paskatino, patarė. Ir labai dosniai. Be jokio išskaičiavimo. Tiesiog iš draugiškumo, iš džiaugsmo, kad svarbūs darbai, jo idėjos realizuojami per kitus žmones. Tarsi savosios dvasios išplėtimas. Tas Prano paveiktų žmonių ratas labai didelis, bijau jį net pradėti.

Mokėjo meistrauti ir rinkti, ir ne tik

Rinko Pranas Morkus paveikslus, grafikos darbus, rečiau fotografijas. Neišmesdavo baldo ar kokio aptikto daikto prieš tai nepaklausęs, ar kam iš jo rato žmonių jo nereikia. Taip man „suveikė“ ligi šiol tarnaujančią knygų lentyną, kurią norėjo išmesti likviduojamos bibliotekos darbuotojai. Dabar Prano anūkų karta tai daro per feisbuką. Vienu metu turėjo vieną solidžiausių Lietuvoje paveikslų, grafikos darbų kolekcijų. Esu matęs. Gal per tai ir kone visus Lietuvos rimtesnius dailininkus ir skulptorius pažinojo. Buvo labai subtilus jų darbų vertintojas, tobulas įrėmintojas. Kaip sakytų mano mamaitė, turėjo akį. Žinodavo, koks turėtų būti rėmelio dydis, atspalvis, koks pasportas labiausiai tiktų. Rėmus galėdavo net Maskvoje užsakyti. Bet galutinai rėmindavo pats. Rodos, toks paprastas grafikos darbelis, bet pereina per Prano letenėles, ir tu matai jį tarsi naujomis akimis. Mačiau, kaip jis paprasčiausią ant balto popieriaus lakšto pasirašytą autografą pavertė grafikos darbeliu jį skoningai įrėminęs. Tai buvo baleto genijaus Jorgės Donno autografas. Jį Pranas 1987 metų birželį vedžiojo po žydiškąjį Vilnių.

O jau buto, namo remontai, stalčiukų, lentynėlių projektai, netikėtų erdvių pritaikymai buičiai ar jaukumui sukurti – tam galo nesimatydavo. Ir atnaujinti lentynas, baldus visada sugalvodavo kaip ir iš ko. Tempdavo į namus rastus lentgalius, išmestų baldų dalis ir kurdavo naujus. Idėjas realizuodavo padedamas nagingojo meistro Žiauniaus. Dabar tai labai madinga. O Pranas tai sugalvojo gūdžiu sovietmečiu. Lyg ir turėjo keletą papildomų pašaukimų – dizainerio ir architekto. Ne tik rašyti, girdėti, klausyti, matyti ir pasakoti. Knygų specialiai lyg ir nerinko, turtinga biblioteka pati savaime užsiveisė. Dovanodavo draugams ne tik paveikslus, bet ir knygas. Pranas nebuvo kulinaras kaip koks režisierius Juozas Miltinis. Bet turėjo savo specifinių dalykėlių. Kartą jo bičiulis Ilja Levinas išmokė jį paruošti krienų užpiltinę. Puikus gėrimėlis, teko ne kartą paragauti! Dažniausiai Pranas šeimynai pričečkavodavo salotų. Beje, tą lemtingąją rugpjūčio 29 dieną žmonai Irenai dar išvirė pietums burokėlių sriubos.

Mokėjo matyti ir numatyti už kitus plačiau

Pranas Morkus Lietuvoje bene pirmasis suprato, kad Sovietų Sąjungos ateities figūra yra ne Michailas Gorbačiovas, o Borisas Jelcinas. Vienas pirmųjų Lietuvoje suvokė ir nuolatos apie tai kalbėjo, rašė, kad Lietuvos užsienio politikos viena svarbiausių grandžių – normalizuoti santykius tarp Lietuvos ir Izraelio, Lietuvos ir Lenkijos. Natūralu, kad buvo ilgametis šių draugijų pirmininkas. Kai Tomas Venclova ėmėsi rašyti savo asmenybių gidą „Vilniaus vardai“, daugiausia įtraukti mažai žinomų vardų, aišku, pasiūlė Pranas. Palaikė nuolatinį ryšį su žydiškojo Vilniaus metraštininkais ir praeities tyrėjais Henriku Agranovskiu, Milanu Chersonskiu, Irina Guzenberg. Taigi skaitė apie Vilnių daug pats, bet ir girdėdavo, ką kiti pasakoja.

Pranas Morkus daug kam padėjo naujai atrasti ir Kauno, laikinosios sostinės, žavesį. Apskritai tarpukario Lietuvą kaip fenomeną, XX amžiaus istorijos stebuklą, tautos šuolį. Ypač per Kauno moderniąją architektūrą, vizualiuosius menus, poeziją, spaudą ir Europą pasivijusias madas, buitinius patogumus. Kartą Pranas, pervertęs šimtus tarpukario kauniečių ketvirtojo dešimtmečio fotografijų, man pakomentavo: „Vytai, bet kokie moterų aristokratiški veidai! O juk jos kone visos atėjusios iš Lietuvos kaimo, vaikystėje dauguma žąsis ganiusios.“

Pranas mane, o gal ir kitus, matyt, su visam sudomino tautai tragiškiausiu, bet ir pačiu kūrybiškiausiu 1939–1953 metų laikotarpiu, išeivijos sukurtos civilizacijos svarba. Apskritai drįsčiau teigti, kad kultūriškai, ypač pastarąjį dešimtmetį, Pranas labiau gravitavo į Kauną, Vilniaus šurmulys jį traukė vis mažiau.

Mokėjo padėkoti

Sunku pasakyti, iš kur tai atėjo. Drįsčiau spėti, kad išmokta iš bičiulių žydų. Arba niekada nepasakyti ar neparašyti blogo žodžio, kad ir pažiūrų oponentui, jeigu jis jam ar jo artimiesiems yra ką nors gero padaręs. Pamenu, kartą Praną skatinau polemizuoti su vienu antisemitiškai ir antilenkiškai nusiteikusiu žurnalistu. Beje, buvusiu aršiu ideologiniu komunistu. „Ne, – atsakė Pranas, – negaliu. Mano sūnus neseniai pametė savo liaudies dailininko (Nepriklausomybės pačioje pradžioje dar tokie buvo – V. T.) pažymėjimą, tai jis jį rado troleibuse. Nujautė, kad tai mano sūnus, susirado mano telefoną, man paskambino ir atvežė. Už ką aš jam labai dėkingas.“

Jeigu Pranui ką nors dovanodavai, iškrėsdavai kokį siurprizą, ilgai laukti nereikėdavo – tuoj būdavo atsakas. Dovanėlė, neretai labai subtiliai perduota, kartais net ne tau, o tau svarbiam žmogui. Kai pastarąjį pusmetį sunkiai vaikščiojo ir nebegalėjo landžioti po knygynus, gerai žinodamas jo interesų ratą, Pranui ėmiausi pristatinėti naujausią literatūrą. Iš pokalbių turinio galiu paliudyti, kad knygas Pranas perskaitydavo greičiau už mane, net susinepatogindavau dėl savo nerangumo. Kokia tai buvo lektūra? „Slaptoji Kauno žydų geto policijos istorija“, Zeligo Kalmanovičiaus „Viltis stipresnė už gyvybę“. Bet ypač Pranas džiaugėsi Dariaus Kuolio inicijuotais Tadeuszo Konwickio romanų vertimais: „Meilės įvykių kronika“, „Baina“, „Raistai“. Pastarąjį Darius pats užnešęs padovanojo. Ir čia Pranui nervai neatlaikė. Būtinai reikėjo atsilyginti… Padovanojo du grafikos darbelius, jo paties įrėmintus, parinktus pagal man artimą tematiką. Dar ir gimtadienis pasipainiojo, mat esame, kaip ir Augis Gučas, gimę tą pačią dieną.

Mokėjo į save žiūrėti ironiškai ir pasislėpti

Autoironijos Pranas turėjo su kaupu. Net jo miauksėjimai turėjo šį atspalvį. Arba tarsi banalūs posakiai – citatos, bet viską nulemdavo intonacija: „Bžyk bžyk!“, „Nū vuooot!“, „Čik čirik!“, „Čia jums Valerijos įgaliotinis skambina!“, „Čia jums trukdo!“, „Aš, kaip uolus komjaunuolis, manau!“, „Dar vienas storulis prisidėjo!“ Ir pokalbio pabaigai telefonu dažniausias sakinys: „Na einu toliau tęsti savo niekšingos veiklos!“ Pasitaikydavo rusiškų, lenkiškų, net prancūziškų posakių ar žodelyčių. Kai Pranui pasigyriau, kad su mokiniais – vaikščiotojais eisime į svečius pas vieną mūsų bendrą pažįstamą, linksmai priminė: „Na reikės bon bon café!“ Suprask, išgerkite prieš tai daug geros kavos, nes be perstojo kalbės, galite užmigti.

Pranas vengė viešumos, vengė interviu, vengė pasakoti auditorijai istorijas. Teisindavosi, kad, ką nors papasakodamas iš praeities, po savaitės jau kitaip galvos ir dėl to krimsis. Nors ir žavėjosi mano vaikščiotojais, per dvylika metų jo taip ir nepavyko prikalbinti susitikti su mano kūdikiais. Jau beveik kone susitariu – už savaitės kitos. Ir tuomet Pranas dingsta. Mokėjo tai daryti. Mėgo labiau kamerinę aplinką. Projektus aptardavo daugiausia kelių žmonių kompanijoje. Buvo savotiškas konspiratorius. Kada susitikus Praną nedidelėje draugijoje kur netikėtai renginyje ar gatvėje – niekada nepuldavo pažindinti. Reikalas atsirasdavo, pats žmones suvesdavo. Kas Prano draugai, koks jo kūrybinių interesų ratas, sužinodavome tik laiko tėkmėje. Pranas darė mums visiems, jį pažinojusiems, didelę įtaką, bet tik ne choru, o kiekvienam atskirai ar mažom grupelėm. Jis išlieka savotiška mįslė, kurią vargu ar beįminsime. Greičiausiai Pranas šypsodamasis paklaustų: „O ar reikia?“ Ir būtų teisus, tokia buvo jo valia.

Vietoj pabaigos

„Jis buvo vienas iš pačių šviesiausių žmonių, kokius aš sutikau savo gyvenime“, – taip spontaniškai, tik sužinojusi apie Prano mirtį, iš Berlyno parašė jo senų, anųjų laikų bičiulė rašytoja Liudmila Ulickaja. Tikrai. Ką čia bepridėsi. Vilnius neteko kažko labai svarbaus. Ir šitai mes gal net gerokai vėliau dar labiau suprasime, pajusime. Mes nesužinosime, o greičiausiai ir nereikia, kas mes jam, Pranui Morkui, buvome, bet gal net svarbiau, kas jis mums buvo.