Savita, garbingos istorijos, toli gražu ne tik ugningu temperamentu, svetingumu ir užstalės papročiais garsi Gruzija… Tokie pirmieji vaizdiniai kyla pagalvojus apie šią Azijos žemės ir europietiškos kultūros šalį, vėl, kaip ir mes, grįžusią į laisvų tautų bendriją, nors dar gerai atmename 1989 m. sovietų specnazo kastuvėlius Tbilisyje ir pabėgėlių ašaras 2008 m. po kolonijinio rusų deržavos antpuolio.

Kas mums, lietuviams, yra Gruzija, kai tiek nedaug apie ją žinome?.. Juk buvome ne tik likimo valia carų ir sovietų medžioklės krepšyje atsidūrę nelaimės draugai. Vieni kitus visada vertinome už savigarbą, kovos dvasią, laisvės ozono dvelksmą… Įvairialypiame ir daugiakrypčiame pasaulyje dažnai apie tai nė nesusimąstome, kol stukteli į momenį, tarkim, puiki archyvinė Niko Pirosmanašvilio paroda, ėmusi ir mus skatinti svarstyti, kas vis dėlto yra vertingiausia lietuvių primityvioji tapytoja – Monika Bičiūnienė, Petronėlė Gerlikienė ar Jadvyga Nalivaikienė?

O kaip gaivinančiai visada „užkabina“ toks retas svečias pas mus – tradicinis, sovietiškai „nesuliaudintas“ folkloras, ypač jo unikalioji atmaina – senovinis daugiabalsis dainavimas, pagal rangą galintis varžytis su mūsų paveldo unikumu – sėliškos kilmės aukštaičių sutartinėmis.

Mano pažintis su gruzinais prasidėjo turbūt tą dieną, kai dar peckelis „bliūdeliu“ nušniota plaukuosena kirtau mamos išvirtą šutynę ir per radiją ne mažiau išsižiojęs klausiau krepšinio („žydrųjų ekranų“ dar nebuvo). „Žalgiris“ žaidė su Tbilisio komanda, turbūt su „Dinamo“. Stebėjausi, iš kur jie tokie atsirado ir kaip drįsta net bandyti nugalėti mano beveik pusdievius. Ypač neįprastos buvo gruzinų pavardės su baigmenimis „švilis“, „adzė“… O vaikiščias būdamas ėmiau įdėmiau įsispoksoti į plentu pro kaimą pirmyn atgal siuvančias karines vilkstines. Mašinos su keistais numeriais iš dviejų kirilicos raidžių kartais sustodavo – į pakelės pievas, krūmynus pažirdavo uniformuoti, tepaluoti, besikeikiantys kareivos, vasarą su bušlatais, avintys kerzinius batus ir autus, kai kurie iš jų atsliūkindavo ir iki namų šulinio „vodičkos“. Berniūkščiai „žinovai“ mygė rodomaisiais: va tie juodieji, besijuokiantys, merkiantys merginoms – gruzinai (tada nežinojom, kad prigimtinė, senybinė jų plaukų spalva – šviesiai rusva, o dažnai antracitinio sodrumo gymį dovanojo kaimynai ir užkariautojai…). Paradoksas – okupuotieji pas okupuotuosius atkako kaip okupantų siųstieji…

Vidurinės mokyklos dešimtą klasę pabaigusius geltonsnapius paūmėjusio brežnevizmo skatinami pradinio karinio rengimo vadovai išgrūdo į Telšiuose dislokuoto tankų pulko poligone įsteigtą stovyklą. Įsiminė žemaičių kalvynas, ežeras tarp įkypų šlaitų, rodos, neįžvelgiama gelme bedugnis („ir toks didelis, kad vargu ar berasi mane“ – „Beno iš Nidos“ įrašai), lakstymas su mediniais automatais, dūminių „šaškių“ mėtymas, „kovinio lapelio“ leidyba, dėl lauko virtuvės apgliaumijimo nutikęs pratrydimas, trukęs visą parą (naktį pradvokęs miškelis apie kareivines net mirgėjo nuo kelnėtų ir ne zombelių). Visa tarsi užsimiršo, bet labiausiai į atmintį įstrigo prie anos stovyklos priskirtas šarvuotos mašinos vairuotojas, visų numylėtinis gruzinas Mamuka (gal kad asocijavosi su mama), kuris, rodos, su visais norėjo susipažinti, noriai ir apie tarnybą, ir apie tėviškę pasakojo, atviravo, rodė širdį, juokavo, vakare šoko, dainavo… Buvo to priverstinio jaunų vyrėkų sambūrio siela, geriausias iš iki šiol matytų Gruzijos ambasadorių… Dabar netgi galiu tvirtinti, kad įdėmiau stebeilytis į gruzinų kultūros savitumą ėmiau patyręs Mamukos žmoniškumą ir dėmesį pirmąkart matomiems žemaičių vaikiams. Ne vieną puikų gruziną sutikau ir po universiteto „eksperimento tvarka“ kaip pionierius būrio vadas tarnaudamas prūsų žemėje, ten, kur suteka Prieglius ir Deimena, – Tepliavoje. Daugeliu iš jų kaip žodžio besilaikančiais vyrais buvo galima pasitikėti, nors kartais šiaurietį ir nustebindavo karštas pietiečių kraujas.

Vis dėlto daugiausia gruzinus pažįstame ne iš Šotos Rustavelio „Karžygio tigro kailiu“, ne iš klasikinės ir šiuolaikinės prozos bei poezijos vertimų, ne iš dailės albumų ar retų autoritetingojo teatro gastrolių, o iš gilaus, istoriškai, etnokultūriškai pagrįsto, filosofiškai egzistencines dilemas gvildenančio, poetiško gruzinų kino. Dauguma filmų, ypač elitinių festivalių pripažintieji, – su tautos ir vienišo žmogaus esmės apmąstymais ir reljefais, su nevienadienės vertybių vertikalės reflektavimu, slaptu rezistenciniu užtaisu. Jie – šalies savasties fenomenas. Užteks, jei paminėsiu tik Georgijaus Šengelajos „Pirosmanį“, Tengizo Abuladzės „Troškimų medį“, „Meldimą“, „Atgailą“, Otaro Joselianio „Gyveno strazdas giesmininkas“…

…Rodos, 1986 m. vasarą keturiese nutarėme, kad turime aplankyti jei ne Mato Šalčiaus aprašytas 40 tautų, tai bent tas, kurios įsikūrusios palei baltų protėvių slinkimo šiaurėn maršrutą ir Juodąją jūrą. Tuo metu geriausiu būdu – autostopu patraukėme į Krymą, rusų užvaldytą Šiaurės Kaukazą ir jūros pakrante – į Gruziją, į Tbilisį. Patyrėme daugybę nuotykių, įdomybių, o gruzinai iš kitų išsiskyrė kaip itin draugiški, svetingi, saviti žmonės, padedantys pirmąkart matomiems „marsiečiams“ viskuo, kuo tik gali. Pavėžėdavo, pavaišindavo, parodydavo kelią, įspėdavo apie pavojus… O kai pasakydavom, kad esam iš Lietuvos, atsiverdavo ne tik durys, bet ir širdys… Ir iš pradžių negalėjom suvokti, dėl ko mes jiems esame tokie įdomūs ir savi, netgi ėmėm manyti, kad tai tik pietietiška žymė: kuo daugiau svečių turėjai ir kuo iš toliau jie – tuo turtingesnis ir gerbiamesnis būsi. Traukėm link sostinės per Suchumį, Zugdidį, Očamčirą, Kutaisį, Gorį, Mcchetą… Ganėtinai apsitrankę ir sušutę stryktelėjom į paskutinį „motorą“ link Tbilisio. Su Ramazu tuoj įsišnekom, tiek mes, tiek jis apipylėm vieni kitus klausimais, informacija, nuorodomis… Klausiam: kodėl sustojot, juk ne visi taip daro. Sako: pamačiau, kad rimtai pakeleivingi esat, be to, jūs kažkaip netgi atsainiai, ramiai stabdėt – iškart supratau, kad ne „vyresnieji broliai“ esat, kad savi – iš Pabaltijo. Sako: lietuvius ir „pribaltus“ mes labai gerbiam, paklauskit gatvėje visų, kurie ne vagys, ne piktadariai, nebus tokių, kurie jums blogą žodį pasakytų… „Bet kodėl, kuo mes nusipelnėm?“ – apsimetu kvaileliu. Ir Ramazas pasakė paprastai ir aiškiai: „Juk visi žino, kad jūs labiausiai nemėgstat sovietų, ypač tų pasipūtusių nacionalistų didžiarusių, kad nuo amžių siekiat laisvės, turit, kaip ir mes, seną istoriją, kultūrą, gerbiat tautos tradicijas, todėl esat tikri žmonės, mums tik garbė jus pažinoti ir draugauti, ir mes norim laisvės, teisės patys tvarkytis savo žemėje, bet daug yra prisitaikėlių ir parsidavėlių – gal todėl, kad mus bolševikai dusina jau nuo 1921 m., o jus okupavo tik 1940 m. Turim laikytis kartu, tada gal kaip nors ir atsilaikysim prieš raudonąjį grizlį.“ Tie jo rimti žodžiai kaipmat, nors ir trumpam, išjungė žvygaujančią nuotaikingą bangą. Lyg žaibu tvykstelėjo – taip tampama draugais; toks rankų paspaudimas – nebe visai asmeninis, nuoširdus jausmų išlydis, suartinantis ir sujungiantis labiau nei pakilios deklaracijos. Paskui didelėmis kampuotomis akimis žvalgėmės po Tbilisį, pamatėm visas „privalomąsias“ sostinės vietas. Vakare Ramazas papasakojo legendą apie Dievą, kaip gruzinai, ilgai valgę ir gėrę, pavėlavo pas jį į žemių dalybas. Atėję atkirto, kad pavėlavo, nes geriausio vyno taures kėlė ir tostus sakė jo garbei. Tada Dievas pasakęs: „Atiduodu jums tą žemės dalį, kurią buvau pasilikęs sau. Valgykite tik dievišką maistą, gerkite dangišką vyną ir vaišinkite užklydusius.“ Ir mums pasiliejo kuo įvairiausias vynas, užkandamas nerauginta duona, kalnu žolių žolelių, chačiapuriais, chinkaliais…

Būtų ne viskas pasakyta apie asmeninio lygmens lietuvių ir gruzinų santykius, jei nutylėčiau retą mūsų odisėjos nutikimą. Pavėžėjo autobusiuku gruzinų šeima, grįžtanti iš varginančios prekybinės kelionės. Susėdome kas kur, vienas iš mūsų – greta vairuotojo, pasirodė, kad visa savo rankose valdančios motinos – matronos sūnaus. Įsišnekome, kelias neprailgo, tradicinio gyvenimo būdo besilaikantys žmonės negalėjo patikėti, kad taip iš Vilniaus galima braukti į Tbilisį. Per „diskusijas frakcijose“ nė nepastebėjom, kad atvykom, rodos, į Zestafonį, priešakyje sėdintis mūsiškis paklausė, kiek skolingi, ir padavė dešimtrublę. Išlipę patraukėm apsižvalgyti į stotį. Ir kaip nustebom, kai po keliolikos minučių, išsiaiškinę piniginius reikalus, gruzinai kelyje apsigręžė, puolė mūsų ieškoti stotyse, ir visas suplukęs vairuotojas be galo apsidžiaugė mus suradęs ir ne tik atidavė pinigus, bet ir įkišo į kišenę šimtinę sakydamas: „Motina taip pasakė, turit būtinai paimti mūsų indėlį į jūsų žygį, nes jums kelionėje jų prireiks!“ Dar įbruko vaisių dėželę… Mums protestuojant vyrukas pasakė: „Jei tikrai neimsit – išmeskit, nes tai jau ne mūsų – dovana draugams!“

Lietuva šiemet atšventė nepriklausomybės dvidešimtmetį, o liepos mėnesį minės dviejų svarbiausių istorinių pergalių sukaktis: liepos 13 d. sueis 750 metų po Durbės, o liepos 15 d. – 600 metų po Žalgirio mūšio. Gėda, kad Seimas, šioms datoms įvardyti paskyręs net nutarimą, nepasirūpino, kad Žalgirio pergalės šventimas įgautų svarbos ne tik Lenkijoje, bet ir pas mus. O žemaičių ir kuršių pastangomis laimėtas Durbės mūšis iš pagrindų pakeitė Lietuvos ir viso regiono geopolitinį žemėlapį. A. Bumblausko neužbumbuliuoti istorikai vienu balsu tvirtina, kad jei ne Durbė, žemaičių karvedžio Almino žygdarbis, Žalgirio lauko nebebūtų prireikę… O biurokratai tos pergalės minėjimo net neįtraukė į valstybinį scenarijų, esą tegu latviai ir žemaičiai džiaugiasi…

Gruzinai irgi yra laimėję daugybę istorinių mūšių, nors daug kartų kaip tauta ir valstybė krito, bet buvo stiprūs atsikelti. Kaip ir mes, Gruzija mini dvi „naująsias“, XX a. iškovotos nepriklausomybės šventes. 1991 m. balandžio 9 d., prieš tai įvykus sėkmingam referendumui, buvo atkurta Gruzijos nepriklausomybė. 1918 m. gegužės 26 d. Nacionalinė taryba paskelbė atkurianti šalies valstybinę nepriklausomybę, atsiribojo nuo carinės ir komunistinės Rusijos ir įkūrė demokratinę respubliką.

Šiuo proginiu Gruzijai skirtu savaitraščio numeriu (prieš keliolika metų taip esame pagerbę tik pirmąją oficialiai Lietuvą pripažinusią Islandiją; beje, šiuokart už pagalbą dėkojame Nanai Devidzei ir Nijolei Laurinkienei) reiškiame brolišką solidarumą draugiškai Sakartvelai (taip autochtoniškai save įvardija kartvelų palikuonys).

Jeigu keliais bendrais bruožais pabandytume apibūdinti Gruzijos istoriją, pamatytume, kad pirmiausia tai – tris tūkstantmečius trunkanti nuolatinė gruzinų tautos kova už laisvę ir politinį įsitvirtinimą, tautinį, kultūrinį, religinį, ekonominį savitumą. Kova buvo ilga ir sunki, nes gruzinų šalis yra išsidėsčiusi geopolitinėje juostoje, kuri driekiasi nuo Kaukazo iki Sinajaus pusiasalio, ir nuo I a. pr. Kr. iki šių dienų išliko didžiųjų rytinių ir vakarinių, šiaurinių ir pietinių imperijų nuolatinių kivirčų, susidūrimų bei karų arena, tautų kraustymosi, etninės, religinės ir kultūrinės konkurencijos epicentras.

Gruzinų protėviai ir jiems giminingos gentys buvo šių dienų Gruzijos ir Juodosios jūros pietrytinio regiono autochtonai. Kai kurios kartvelų gentys tam tikru laikotarpiu gyveno Mažosios Azijos ar Viršutinės Mesopotamijos gilumoje (karduchai, muškai). Pasak vienos iš gruzinų kilmės koncepcijų, tikėtina, kad gruzinams giminingos gentys buvo pietinės Europos (būtent Pirėnų, Apeninų, Balkanų pusiasalių) tautų vėliau asimiliavęsi seniausieji gyventojai (iberai, etruskai, pelazgai).

Bronzos amžiaus viduryje (II tūkst. pr. Kr.) skilus kartvelų prokalbei atsirado gruzinų, megrelų – zanų ir svanų kalbos, kurios dabar sudaro vientisą etninę-lingvistinę kartvelų sistemą. Vėlyvajame bronzos amžiuje vyko vakarinių ir rytinių gruzinų genčių konsolidacijos procesas, jo svarbiausias etapas buvo ankstyvųjų Kolchos ir Diaochijos klasinių valstybinių susivienijimų formavimasis. Juos užkariauti siekė galingoji Asirija ir Urartu. Dantiraščiuose minimas Diaochijos karalius Sienas, kurį 1112 m. pr. Kr. per mūšį į nelaisvę paėmė Asirijos valdovas Tiglatpalasaras.

Graikų mituose ir legendose atgarsį rado Kolcha – senosios Kolchidės šalies turtai ir galybė. Jie taip pat atspindi intensyvius graikų ir gruzinų ryšius. Dar prieš Trojos karą, kuris, kaip manoma, turėjo įvykti apie XIII a. pr. Kr., Orchomeno karaliaus Atamanto sūnus Friksas pabėgo į Kolchidę. Ten jam prieglobstį suteikė galingasis kolchų karalius Ajetas ir atidavė į žmonas dukterį Chalkiopę. Glaudūs vėlesnio laikotarpio kolchų-gruzinų ir graikų ryšiai iškalbingai atspindėti argonautų mite.

VI–IV a. pr. Kr. urartų ir kimerų antpuolių sunaikintų Diaochijos ir Kolchos griuvėsiuose, būtent Gruzijos teritorijoje, iškilo realios valstybės – Kolchidės ir Kartlijos arba Iberijos karalystės. Pirmųjų amžių prieš Kristų ir po Kristaus sandūroje Priešakinėje Azijoje kaktomuša susidūrė Romos imperija ir Partų valstybė. Tai buvo viena pirmųjų Vakarų ir Rytų konfrontacijų. Būtent šiuo laikotarpiu, tiksliau, I a. pradžioje, padėti strateginės Gruzijos ir Romos imperijos partnerystės pagrindai bylojo apie Gruzijos ir Vakarų karinio bei politinio bendradarbiavimo, kuris truko penkiolika šimtmečių, pradžią.

Roma ir Kartlijos karalystė kartu stojo prieš Partų valstybę. Romėnų ir gruzinų karinis ir politinis bendrumas įamžintas graikų užraše, bylojančiame, kad imperatorius Vespasianas ir jo sūnūs „iberų karaliui Mitridatui, karaliaus Farsmano ir Jamaspojos sūnui, imperatoriaus draugui ir romėnų bičiuliui, taip pat ir liaudžiai sutvirtino šias sienas“. Turima omenyje senosios Kartlijos sostinės Mcchetos tvirtovės siena, kurią romėnai atstatė 75 m.

326 m. Kartlijos valdžia priėmė istorinį sprendimą – karalius Mirianas ir karalienė Nana išpažino krikščionių tikėjimą. Tai reiškė krikščionybės paskelbimą Kartlijos valstybine religija. Krikščionybė Gruzijoje plito ir anksčiau. Naująjį tikėjimą dar pirmame amžiuje skelbė paties Kristaus mokiniai Andriejus ir Simonas Kananietis. Kartlijos karaliaus ir karalienės atvertimą į naująjį tikėjimą didžia dalimi nulėmė ir kapadokietė Nina, kuri laikoma svarbiausia Gruzijos krikštytoja. Karaliaus Miriano sprendimas galutinai nulėmė gruzinų tautos krikščionišką-vakarietišką religinę ir kultūrinę raidą. IV–X a. Gruziją nusėjo bažnyčios ir vienuolynai. Buvo padėti krikščioniškosios raštijos pagrindai. V a. antroje pusėje didžiojo karaliaus Vachtango Gorgasalio pastangomis Gruzijos bažnyčiai ėmė vadovauti katolikas. Gruzinų stačiatikių bažnyčia išsikovojo savivaldos (autokefalijos) teisę; tai įvyko su Bizantijos imperatoriaus bei Konstantinopolio ir Antiochijos patriarchų palaiminimu.

Europos tautoms krikščionybės ir jos kultūros išlaikymas bei plėtra nekėlė pavojaus ir vyko taikiai, o toks pats procesas Europos ir Azijos sandūroje gyvenančioms tautoms virto tikra golgota. IV–VI a. krikščionybę Gruzijoje kardu ir ugnimi persekiojo nauja galinga valstybė – Sasanidų Iranas, siekdamas įdiegti ugnies garbinimą. 542–562 m. dėl Vakarų Gruzijos kariavo Iranas ir Bizantijos imperija. VII–IX a. jėga įtvirtinti musulmonų tikėjimą siekė kita eilinė pasaulio užkariautoja – arabų valstybė. Antai 853 m. per invaziją arabai išžudė 50 000 Tbilisio gyventojų.

Dar labiau varginantys Gruzijai buvo tiurkų seldžiukų antpuoliai. Klajokliai tiurkai seldžiukai nuo 1080 m. kasmet įsiverždavo į šalies gilumą – didžiulius klestinčios dirbamos žemės plotus paversdavo ganyklomis, naikindavo sodus ir vynuogynus, visą kultūrinį ūkį, išžudydavo arba iš gimtųjų vietų išvarydavo vietinius gyventojus ir patys apsigyvendavo užimtose teritorijose. Tiurkų seldžiukų prievartinis apgyvendinimas visiškai pakeitė Mažosios ir Priešakinės Azijos, Rytų Užkaukazės šalių demografinį vaizdą, įvyko šių regionų tiurkizacija.

Gruzija atlaikė ir šį išbandymą. X–XII a. ji ne tik susivienijo, bet ir savąją gyvybinę erdvę išvadavo iš agresyvios tiurkų seldžiukų ekspansijos. Didžiojo politinio veikėjo ir puikaus karvedžio Dovydo IV Statytojo (1089–1125) valdymo laikotarpiu Gruzijos valstybė pasiekė neregėtą galią. Jam vadovaujant iš užkariautojų buvo išvaduotos net ir kaimyninės Kaukazo tautos – armėnai, azerai. Demetrijo I (1125–1156), Jurgio III (1156–1184) ir karalienės Tamaros (1184–1213) epochoje Gruzija tapo Kaukazo masto valstybe. Aukštą išsivystymo lygį pasiekė žemės ūkis, ekonomika, vidaus ir užsienio prekyba; augo miestai, jų daugėjo, buvo pastatyti didingi vienuolynų kompleksai – Sveticchovelis, Bagratis, Bana, Oškis, Chachulis, Alaverdis, uolose įsikūręs Vardzijos vienuolynas; mokymo procesas vyko aukštojo universitetinio mokslo įstaigose – Gelačio ir Ikalto akademijose, tuo metu pažangioms humanistinėms filosofinėms sistemoms pagrindus padėjo garsūs mąstytojai Joanė Petricis ir Arsenas Ikaltietis; buvo sukurti neprilygstami grožinės literatūros ir poezijos kūriniai: Giorgio Merčulės „Grigolo Chandztelio gyvenimas“, genialusis Šotos Rustavelio „Karžygys tigro kailiu“, įspūdinga freskinė tapyba, nuostabūs brolių Opizarų auksakalystės dirbiniai; už Gruzijos ribų įsikūrusiose gruzinų bažnyčiose ir vienuolynuose – Atono kalne (Bizantija), Juodajame kalne (Antiochija), Kryžiaus vienuolyne ir Šv. Sabo lauroje (Jeruzalė), Sinajaus kalne (Egiptas), Petricone (Bulgarija) – vyko intensyvi religinių tekstų vertimo ir bažnytinė veikla.

Apsiginti nuo Rytų imperijų ekspansijos Gruzija stengėsi sudarydama strateginę sąjungą su Vakarais. Nuo X a. Romą pakeitė tūkstantmetį trukusi karinė-politinė partnerystė su Bizantija. Galingiausi Gruzijos valdovai Dovydas IV Statytojas ir Jurgis III buvo patikimi europiečių kryžiuočių sąjungininkai. „Gruzinų valdovas Dovydas, kol gyvas buvo, – XII a. iš Jeruzalės į Paryžių išsiųstame laiške, skirtame Dievo Motinos katedros parapijiečiams, rašė psalmininkas vienuolis, – kaip ir jo protėviai, laikė ir sergėjo Kaspijos vartus, kur riboja nuo Gogo ir Magogo, ką iki pat šiol daro jo sūnus (Demetrijas I), kurio šalis ir karalystė yra, taip sakant, mūsų pagrindinis ramstis prieš medus ir persus.“

1220–1221 m. per eilinį kryžiuočių žygį Romos popiežius kreipėsi paramos į Gruzijos valdovą Jurgį IV (1213–1222). Šis jau buvo besiruošiąs žygiuoti į Jeruzalę, bet būtent tuo metu prie Gruzijos sienos priartėjo mongolai. 1223 m. karalienė Rusudan (1223–1245) rašė Romos popiežiui Honorijui III: „Per Damiete esantį Jūsų pasiuntinį gavome Jūsų puikų patarimą ir paliepimą mano broliui vykti į pagalbą krikščionims. Ir jis jau buvo susiruošęs, bet piktieji totoriai įžengė į mūsų šalį.“

Naujieji užkariautojai visiškai kita linkme pakreipė Gruzijos ir Kaukazo likimą. Gruzija atlaikė pirmąjį 70–80 metų trukusį mongolų viešpatavimą. 1318–1346 m., valdant Jurgiui V Šviesiajam, Gruzijos karalystė vėl atgavo buvusią galybę, sienas ir tarptautinį autoritetą, bet tas atsigavimas buvo paskutinis. 1386 m. į Kaukazą ir Gruziją įsiveržė pasaulio istorijoje bene žiauriausio užkariautojo – Tamerlano ordos. Didžiulė Tamerlano valstybė ilgai grūmėsi su kita mongolų imperija – Aukso orda. Gruzijos karalystė atsidūrė tarp šių dviejų gigantų, be to, valdė abiem agresoriams svarbias Kaukazo kalnų perėjas. Tamerlanas tvirtai nusprendė arba pavergti gruzinus ir primesti jiems musulmonų tikėjimą, arba juos be pasigailėjimo naikinti ir išvaryti iš gimtųjų vietų. Rūstusis mongolų valdovas nuo 1386 iki 1403 m. aštuonis kartus įsiveržė į Gruziją. Mongolai viską niokojo savo kelyje: iki vieno žudė gyventojus, su žeme lygino miestus ir kaimus, degino sodus, kirto vynuogynus, iki pamatų griovė bažnyčias ir vienuolynus.

Tačiau Tamerlanui taip ir nepavyko pavergti Gruzijos, paimti į nelaisvę karalių Jurgį VII ar palaužti gruzinų tautos pasipriešinimą. Vos tik jis išvykdavo už šios nepaklusnios šalies ribų, Jurgis VII kaipmat sutriuškindavo ten likusius mongolus. 1403 m. Tamerlanas buvo priverstas pasirašyti paliaubas su Gruzija. Jis liovėsi kariavęs, paliko krikščionį Jurgį VII soste, o Gruzija formaliai pripažino esanti mongolų vasalė. Nors rūsčiajam mongolų valdovui nepavyko užkariauti Gruzijos, gruzinai neturėjo kuo džiaugtis. Šalis buvo nusiaubta ir palaužta lyg praūžus didžiulei stichinei nelaimei – jai nebepavyko atsitiesti nei politiniu, nei ekonominiu, nei kultūriniu požiūriu.

Prie to prisidėjo ir nepaprastai sunki tarptautinė bei geopolitinė padėtis, kurioje Gruzija atsidūrė XV a. pabaigoje–XVI a. pradžioje. Gruzijos valstybė skilo į tris karalystes ir kelias kunigaikštystes. Vientisos gruzinų valstybės vietoje radosi Kartlijos, Kachetijos ir Imeretijos karalystės bei Gruzijos, Abchazijos, Gurijos ir Svanetijos kunigaikštystės. Iširusi, susiskaldžiusi Gruzija atsidūrė dviejų musulmoniškų barbarų valstybių agresorių – Irano ir Osmanų imperijų – kaimynystėje. 1453 m. gegužę osmanai užėmė Konstantinopolį ir galutinai sunaikino Bizantijos imperiją. Gruzija ilgiems laikams atitrūko nuo Europos, apsupta Rytų imperijų. Kai Europoje prasidėjo Atgimimas, Gruzija liko be jokių kultūrinio, kūrybinio vystymosi galimybių.

Kitus tris šimtmečius Gruzija gyveno kruvinų liūčių epochoje. 1555 m. Iranas ir Osmanų imperija šalį pasidalino pusiau: pietinė ir vakarinė dalys atiteko Osmanų imperijai, o rytinė – Iranui. Paskui prasidėjo jiems „priklausančių“ Gruzijos dalių galutinis pavergimas ir islamizavimas. XVI a. pietinę Gruzijos dalį užkariavusiems osmanams per kelis šimtmečius jos gyventojus pavyko paversti musulmonais. Likusios Gruzijos karalystės ir kunigaikštystės, nors būdamos pavaldžios Iranui ir Osmanų imperijai, sugebėjo išlaikyti savarankiškumą. XV–XVIII a. šalis patyrė kelis smarkius niokojančius antpuolius, ypač žiaurūs buvo keturi Irano šacho Abaso I įsiveržimai. Šachas į atokias Irano provincijas ištrėmė du šimtus tūkstančių Kachetijos gyventojų. Jo tikslas buvo išvaryti iš „Gurdžistano“ gruzinus ir ten apgyvendinti musulmonų gentis.

Įgyvendinti panašius Irano ir osmanų valdovų „projektus“ ne kartą sutrukdė gruzinų tautos sukilimai, nuolatinė pasiaukojanti kova. XVIII a. antroje pusėje gruzinų karalystėse ir kunigaikštystėse buvo juntamas šioks toks pakilimas. 1762 m. susivienijusios Kartlijos ir Kachetijos karalystės įgijo pranašumą kitų Gruzijos ir Pietų Kaukazo politinių darinių atžvilgiu. Jų įtakos sferoje atsidūrė Gandžos, Jerevano, Nachičevanės ir kiti chanatai, buvę Armėnijos ir Azerbaidžano teritorijose. Šalyje prasidėjo ekonominis ir kultūrinis pakilimas: Tbilisyje, Goryje ir Telavyje atidarytos mokymo įstaigos, atgijo prekyba, amatai, infrastruktūra, augo miestai, daugėjo gyventojų. Apie Iraklijaus II karines ir politines pergales rašė Europos spauda.

Nepaisant pasiektų laimėjimų, gruzinų politinis elitas jautė, kad Irano, Osmanų imperijos ir promusulmoniškų Šiaurės Kaukazo kalniečių, ypač lezginų, apsuptyje esančios susiskaldžiusios Gruzijos padėtis labai nestabili. Iraklijus II suvokė, kad esant tokiai padėčiai gal ir buvo įmanoma išlaikyti Kartlijos-Kachetijos karalystės politinį egzistavimą, bet dėl Gruzijos izoliacijos nuo europietiškosios civilizacijos centrų ji būtų ekonomiškai ir politiškai atsilikusi šalis. XVI–XVIII a. gruzinų karaliai ne sykį bandė užmegzti ryšius su galingiausiomis Europos valstybėmis ir prašyti jų paramos, bet jų pastangos liko bevaisės. Su karinės ir politinės pagalbos prašymais jie ne kartą kreipėsi ir į Rusijos carus ir net imperatorius. Vieni paskutiniųjų į Europą paramos kreipėsi Iraklijaus II senelis Vachtangas VI ir tėvas Teimurazas II. Vachtango VI pasiuntinys, didis gruzinų visuomenės veikėjas Sulchanas Saba Orbelianis veltui apkeliavo Europos sostines, apsilankė net pas Romos popiežių, Prancūzijos karalių saulę Liudviką XIV. Deja, šiuolaikinio gruzinų poeto Muchrano Mačavarianio žodžiais tariant, „kaip įėjo, taip ir išėjo iš garsiojo Versalio pasiuntinys gruzinų“.

Iraklijus II stengėsi prisišaukti pagalbos iš Europos. 1781–1782 m. jis dukart siuntė pasiuntinius pas Austrijos imperatorių, Prancūzijos karalių, Romos popiežių ir kitur, tačiau tuometinė Europa nebuvo pajėgi padėti Gruzijai. Tai buvo paskutinis jo mėginimas. Po nesėkmingų pastangų Iraklijus II pasiprašė Rusijos prieglobsčio. 1783 m. liepos 24 d. tarp Kartlijos-Kachetijos karalystės ir Rusijos imperijos buvo sudarytas traktatas – sutartis. Šia tarptautinio pobūdžio sutartimi Kartlija-Kachetija, t. y. rytinė Gruzija, priėmė Rusijos imperijos globą. Rusija įsipareigojo globojamą šalį ginti nuo išorinės agresijos. Kartu Kartlijos-Kachetijos karalystė išlaikė valstybingumą, karaliaus instituciją ir suverenitetą šalies viduje.

Tačiau Rusija sulaužė Georgijevsko tvirtovėje sudarytos sutarties sąlygas. 1795 m. ji neatėjo į pagalbą Kartlijai-Kachetijai, patyrusiai griaunančią Irano valdovo Agos Mochamad-chano invaziją, nors jos keliatūkstantinė kariuomenė buvo dislokuota Šiaurės Kaukaze vos už kelių dienų kelio nuo Gruzijos. 1798 m. mirė senosios Gruzijos „paskutinis liūtas“ – Iraklijus II. Kelerius metus Rusijos imperatoriaus Pavlo I valdžia kantriai laukė paskutinio pasiligojusio ir bevalio Kartlijos-Kachetijos karaliaus Jurgio XII mirties. Jis mirė 1800 m. gruodžio 28 d. karaliaus dvare, apsuptas pagausėjusių rusų karininkų ir Tbilisyje pasirodžiusių rusų kareivių. Jų pastangomis ir Pavlo I nurodymu karaliaus sostą nebuvo leista užimti jo paveldėtojui sūnui Dovydui.

1801 m. rugsėjo 12 d. Rusijos imperatoriaus Aleksandro I manifestu Kartlijos-Kachetijos karalystė buvo panaikinta ir virto imperijos sudėtine dalimi. Vėliau Rusija užkariavo ir likusius Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano politinius darinius, kardu ir ugnimi pavergė Šiaurės Kaukazą. Prieglobstį suteikusi krikščioniškoji Rusija padarė tai, ko šimtmečiais nesugebėjo padaryti ar nedarė užkariautojai arabai, mongolai, chorezmiečiai, tiurkai seldžiukai, osmanai ar iraniečiai – iš Gruzijos atėmė valstybingumą.

Gruzinų tauta sunkiai susitaikė su politinės nepriklausomybės netektimi. Nuo pat XIX a. pradžios įsiplieskusi virtinė sukilimų apėmė visas Gruzijos sritis. 1804 m. sukilo kalnuotoji Kartlijos dalis (Mtianetija), 1812 m. – Kachetija, 1819–1820 m. – Imeretija ir Gurija. 1826–1832 m. buvo rengiamas sąmokslas, kuriame dalyvavo geriausioji gruzinų aristokratiškosios inteligentijos dalis. Valdžia sukilimus skandino kraujyje. Protestuotojų tikslas buvo atkurti tautinį valstybingumą. Gruzinų politinis ir intelektualinis elitas įžvelgė ir kai kuriuos teigiamus Rusijos viešpatavimo Gruzijoje ir Kaukaze padarinius: buvo sustabdyta Rytų imperijų agresija, įsivyravo pilietinė taika, gerėjo šalies ekonominė, demografinė padėtis, atsigavo kultūra.

XIX a. šeštajame dešimtmetyje šalies visuomeniniam gyvenimui ėmė vadovauti garsių tautos veikėjų grupė, ryškiausias jos lyderis buvo rašytojas ir visuomenės veikėjas Ilja Čavčavadzė, drauge su bendražygiais – Akakiu Cereteliu, Niko Nikoladze, Jakovu Gogebašviliu, Sergo Meschiu ir kitais – jis kūrė naująją gruzinų realistinę literatūrą, spaudą, žurnalistiką, publicistiką, pedagogiką, formavo tautinę savimonę ir steigė visuomenines, kultūrines, ekonomikos institucijas.

1917 m. vasarį ir kovą per demokratinę revoliuciją Rusijoje buvo nuversta monarchija, o paskui po bolševikų perversmo nugalėjo sovietų valdžia. Gruzinų tauta šiuos įvykius sutiko pasirengusi. Susivienijusios stipriausios politinės partijos sudarė Nacionalinę tarybą ir 1918 m. gegužės 26 d. ji paskelbė Gruzijos valstybės nepriklausomybę. Iš numirusiųjų prisikėlusi Gruzijos valstybė tapo demokratine respublika.

Užsienio politikos srityje nepriklausoma Gruzija taip pat tvirtai stojo į provakarietiškos orientacijos kelią. „Vakarai ar Rytai – štai mums iškilęs klausimas, – pareiškė Gruzijos vyriausybės pirmininkas Nojus Žordanija, – ir dvejoti čia negalima. Mes visuomet rinkomės ir renkamės Vakarus.“ Deja, tuometinė Europa negalėjo Gruzijai padėti. Tiesa, ji pirma de facto, vėliau de jure pripažino Gruzijos valstybės nepriklausomybę, bet nepadėjo jos išsaugoti. Pilietinį karą laimėjusi sovietinės Rusijos armija 1921 m. vasarį–kovą okupavo Gruziją.

Kovai dėl išsivadavimo iš sovietinės imperijos gniaužtų reikėjo daugiau energijos ir žmogiškųjų resursų negu kovai su monarchija. 1921, 1922 ir 1924 m. Svanetijoje, Chevsūrijoje ir galiausiai visuose Gruzijos kampeliuose prasidėjo liaudies sukilimai. 1937–1938 m. politinių represijų aukomis tapo dešimtys tūkstančių žmonių, buvusių politinių oponentų, patriotų ir kultūros veikėjų.

XX a. devintajame dešimtmetyje Gruzijoje tautinis politinis judėjimas atsigavo.

1989 m. balandžio 9 d. sovietų armijos ir specialiosios paskirties daliniai apsupo Tbilisyje vykusios protesto akcijos dalyvius, puolė juos lazdomis, aštriais kastuvėliais ir mirtinai sužalojo 19 mitinguotojų, tarp jų – 16 moterų.

1990 m. spalio 28 d. įvykusiuose daugiapartiniuose rinkimuose laimėjo ir į valdžią atėjo tautinės politinės jėgos. Baigė gyvavimą vienpartinė sovietinė diktatūra. 1991 m. kovą įvyko referendumas. Absoliuti gyventojų dauguma pasisakė už Gruzijos nepriklausomybę.

1991 m. balandžio 9 d. atkurta Gruzijos nepriklausomybė. Respublikos prezidentu tapo disidentinio judėjimo lyderis Zviadas Gamsachurdija. Naujoji tautinė valdžia iškėlė tikslą – atsiskirti Gruzijai nuo sovietinės imperijos – ir dėl to sulaukė aštrios Kremliaus vadovų reakcijos. Maskva vykusiai pasinaudojo valdžios ir opozicijos susipriešinimu. Su Rusijos finansine, materialine ir karine pagalba 1991 m. gruodį–1992 m. sausį opozicija per ginkluotą maištą nuvertė teisėtą tautinę valdžią. Ją perėmė sukilusiai ginkluotai opozicijai vadovavusi Karo taryba. Tų pačių metų kovo mėnesį, vadovaujant įvairioms struktūroms, Gruzijos valdžios priešakyje atsiduria Eduardas Ševardnadzė, nuo 1995 iki 2003 m. jis ėjo Gruzijos prezidento pareigas. E. Ševardnadzė bandė šaliai praskinti kelią į vakarietiškas struktūras, bet pasiekė tik tiek, kad išlaikė pusiausvyrą tarp Maskvos ir Vakarų. Jam vadovaujant Gruzija tapo JT, Europos Tarybos nare, NATO programos „Partnerystė taikos labui“ dalyve. Tačiau būtent jam būnant valdžioje buvo pažeistas Gruzijos teritorinis vientisumas, kai 1992–1993 m. Abchazija ir Cchinvalio regionas faktiškai pasitraukė iš mūsų šalies jurisdikcijos ir tapo Rusijos Federacijos kontroliuojamomis teritorijomis.

2003 m. lapkričio 23 d. Gruzijoje įvykus eilinei aksominei (šiuokart „rožių“) revoliucijai į valdžią atėjo provakarietiškos politinės jėgos. Prezidento Michailo Saakašvilio administracija kelerius metus laikėsi Gruzijos integracijos į Vakarų struktūras kurso. 2004 m. Gruzija iš Šiaurės Atlanto aljanso gavo Individualiosios partnerystės veiksmų planą. 2006 m. NATO Taryba priėmė sprendimą dėl Gruzijos įtraukimo į aukštesnę stojimo į šią organizaciją pakopą – Intensyvųjį dialogą. Gruzijos ir NATO suartėjimo procesas kėlė susirūpinimą Rusijai, dėl šios spaudimo ir sulėtėjo Gruzijos integracijos į aljansą procesas. 2008 m. balandį Bukarešto viršūnių susitikime Gruzijai nebuvo suteiktas NATO narystės veiksmų planas.

Atvertėme paskutinį gruzinų dramos puslapį: 2008 m. rugpjūtį Rusijos įvykdytą agresiją ir jos padarinius – buvusi metropolija tiesiog okupavo du istorinius Gruzijos regionus, o paskui vienašališkai pripažino Abchazijos ir vadinamosios Pietų Osetijos nepriklausomybę. Kiekvienas, perskaitęs šį nedidelį ekskursą į Gruzijos istoriją, tikriausiai pritars, kad su mūsų šalimi valstybės agresorės šitaip elgdavosi tuomet, kai šioji nepasiduodavo metropolinėms imperijoms.

Buvo laikų, ypač pastaraisiais šimtmečiais, kai Gruzija likdavo vienui viena. O dabar yra kitaip, ji turi palaikančių šalių – draugų, sąjungininkų, tarp jų ir draugišką lietuvių tautą, didvyriškas Baltijos šalis.

Gruzinai priklauso prie negausių pasaulio tautų, turinčių savarankišką Bažnyčią. Jų didžioji dauguma susiformavo XX a., o Gruzijos bažnyčią, kaip teigia gruzinų ir užsienio tyrinėtojai, Kristaus mokiniai įkūrė prieš du tūkstančius metų.

Terminas „eklesija“ (taip gruziniškai vadinama bažnyčia) yra graikų kilmės, nes krikščionybė į Gruziją plito būtent iš graikiškos aplinkos.

Bažnyčios įkūrimas Gruzijoje siejamas su Kristaus mokinių Andriejaus, Simono Kananiečio ir Mato veikla. Andriejus Gruzijoje lankęsis tris kartus, pirmą kartą tarp 30–35 m., paskui kartu su juo atvykę ir Simonas su Matu. Apkeliavę visą Gruziją, eidami prieš Fazio (Rionio) upės srovę, jie užkopę į Susaniją (Svanetiją), o iš ten perėję į Alaniją (Osetiją) ir iš Šiaurės Kaukazo Juodosios jūros pakrante grįžę į Gruziją. Apaštalas Simonas paskutinio poilsio atgulė Abchazijoje, Gruzijos teritorijoje. Jo kapavietė yra Psircchos upės slėnyje, netoli Naujojo Atono. Apaštalo Mato palaikai ilsisi Adžarijos teritorijoje, netoli senosios Apsario tvirtovės (dabartinės Gonio gyvenvietės). Gruzijoje krikščionybę yra skelbę ir kiti Kristaus mokiniai – Baltramiejus, Tomas, o Mažojoje Azijoje ir Kapadokijoje gyvenusiems gruzinams – Petras, Paulius ir Jonas.

Gruzijoje Andriejus kartu su kitais apaštalais ne tik skleidė krikščionybę, bet ir anais laikais buvusiame dideliame mieste Ackure įsteigė pirmąją vyskupiją ir įšventino dvasininkus – diakonus, kunigus ir vyskupus; tai liudija Gruzijos bažnyčią nuo pat pradžių buvus savarankišką.

Manoma, kad Gruzijos bažnyčia buvusi skirta Dievo Motinai. Apie tai byloja labai sena bažnytinė legenda, kad Marija ir apaštalai pirmieji metę burtus, kam kokioje šalyje teksią skleisti krikščionybę. Dievo Motinai atitekusi Gruzija, tačiau vietoj jos, Kristui nutarus, su Dievo Motinos stebuklinguoju paveikslu ten buvęs pasiųstas Andriejus.

Šventosios Ninos  pasirodymas

Remiantis patikimais šaltiniais, krikščionybės paplitimo ir valstybinės religijos paskelbimo Gruzijoje data yra laikomas IV a. ketvirtasis dešimtmetis.

Apaštalams prilygstanti šventoji Nina buvo kilusi iš Kapadokijos, kuri šiuo metu priklauso Turkijai, o anais laikais buvo gyvenama gruzinų genčių. Ninos tėvas buvęs garsus raitelis Zabulonas, o motina – Jeruzalės patriarcho Juvenalio sesuo Sosana. Kai Ninai suėjo 12 metų, tėvai pardavė visą turtą ir iškeliavo Jeruzalėn. Zabulonas buvo įšventintas į vienuolius ir pasitraukė į atokią Jordano dykumą, o Sosana, palaiminta brolio Juvenalio, ėmė rūpintis vargšais. Nina buvo atiduota globoti krikščionei Sarai Niaforai, pas ją išbuvo dvejus metus.

Niafora papasakojo mergaitei, kad Kartlijos šalyje esanti saugoma Išganytojo mantija, tik apgailestavo, kad jos gyventojai neišpažįstą Kristaus mokymo. Mergaitės širdyje įsižiebė troškimas apkrikštyti pagonišką gruzinų tautą.

Pasak Ninos gyvenimo aprašymo, kuris įtrauktas į Gruzijos istorijos metraštį „Kartlis cchovreba“ ir laikomas patikimu šaltiniu, mergaitei naktį apsireiškusi Dievo Motina ir perdavusi iš vynuogienojo šakelės surištą kryželį, turėjusį padėti įveikti visus sunkumus keliaujant po Kartliją.

Nina pirmiausia leidosi į Bizantiją, o iš ten kartu su keliomis kitomis karštai tikinčiomis moterimis – į Gruziją. Vos tik įžengusios į Armėniją, moterys pateko karaliaus Trdato nelaisvėn. Dievo valia baisių kančių ir mirties pavyko išvengti tiktai šventajai Ninai ir ji tęsė kelionę Gruzijos link. Viešpaties vedama, priėjo Armėnijos ir Gruzijos sieną ties Orbandu, ten praleido žiemą, o birželio mėnesį pasiekė Paravano ežerą Džavachetijoje (pietinėje Gruzijos dalyje). Labai stebėjosi per vasaros karščius išvydusi snieguotas kalnų viršūnes. Ten jai pagelbėjo piemenys, iš pokalbio su jais Nina suprato atsidūrusi tarp barbarų, tačiau baimę išsklaidė apsireiškęs kažkoks šventasis ir perdavęs Kristaus antspaudu pažymėtą laišką. Jame buvo rašoma, kaip svarbu skelbti Evangeliją ir kad jai nesutrukdysią net tai, kad ji yra tik silpna moteris. Padrąsinta Nina vėl leidosi į kelionę. Priėjo Urbnisio miestą ir ten išbuvo visą mėnesį, o paskui drauge su prekeiviais iškeliavo į Mcchetą.

Zurab Cereteli. Prie protėvių kapo

Mcchetoje išvydusi garbinamus iš geležies išlietus stabus, Nina pasipiktino žmonių neišmanymu ir tamsumu. Ir lyg atsakas į tai kilo baisi audra su perkūnija ir žaibais. Atūžęs viesulas ir smarki kruša į šipulius sudaužė stabus. Išsigandę žmonės išsilakstė, o kitą dieną šalies karalius ir visa tauta pamatė nuniokotus stabus.

Šventoji Nina pradėjo veiklą Mcchetoje. Pirmiausia ji pagydė bevaikę sutuoktinių porą. Apsigyveno Makvlovanyje (dabar ten yra Samtavro moterų vienuolynas). Nina dažnai užsukdavo ir į miesto žydų kvartalą, kad sužinotų, kur buvo saugoma Kristaus mantija. Jos šalininkais tapo žydų dvasininkas Abiataras, jo duktė Sidonija ir dar šešios žydų moterys. Šventoji Nina karštai skelbė Kristaus mokymą, kryžiaus prisilietimu išgydė ne vieną ligonį. Dieną naktį be atvangos meldėsi. Pagonims ši veikla buvo nesuprantama, tačiau jos tikėjimas žadino smalsumą. Tad Nina su dar didesniu įkarščiu skelbė krikščionybę ir daugelį jų patraukė savo pusėn. Tarp jos išgydytų ligonių buvo ir karalienė Nana – kai savo akimis išvydo įvykusį stebuklą, ji apsikrikštijo. Šventoji Nina tapo jos patarėja ir Kristaus tikėjimo mokytoja. Tačiau karalius Mirianas vis dar nesiryžo priimti naująjį tikėjimą.

Kartą medžioklėje jam staiga aptemo akyse, bet tai nebuvo joks saulės užtemimas – regėjimą prarado vien tik karalius, tai liudijo žodžiai, kuriais, baisios tamsos išgąsdintas, jis kreipėsi į palydą: „Aš ničnieko nematau, o jūs ar matote šviesą?“ Šie vienu balsu jam atsakė kuo puikiausiai matą saulę. Tuomet karalius paliepė raiteliams joti ir melsti pagalbos Armazio ir Zadeno stabus. Tačiau Mirianui nepadėjo net bendra malda. Tad neliko nieko kito, tik kreiptis pagalbos į Ninos dievą. Mirianas kaipmat atgavo regėjimą. Jis priėmė naująjį tikėjimą ir ėmė garbinti Kristų.

Karališkoji pora nusiuntė laišką Bizantijos imperatoriui Konstantinui ir karalienei Elenai, prašydama atsiųsti kunigų gruzinų tautai apkrikštyti. Jų belaukdama nusprendė pastatyti bažnyčią ir toje vietoje, kur buvo palaidota Išganytojo mantija, pastatė Sveticchovelio šventyklą.

Imperatorius Konstantinas ir karalienė Elena atsiuntė vyskupą Joną, du kunigus ir tris diakonus. Pirmieji apsikrikštijo karalius su karaliene, paskui buvo pašventinta upė Mtkvaris (Kura) ir joje apsikrikštijo visa tauta. Vyskupą Joną karalius išsiuntė pas imperatorių Konstantiną nugabenti relikvijos – Išganytojo kryžiaus gabalėlio. Kartu prašė atsiųsti kunigų žmonėms krikštyti ir meistrų bei architektų bažnyčioms statyti. Drauge su kryžiumi imperatorius įdavė ir lentą, prie kurios nukryžiuojant buvusios prikaltos Kristaus kojos, ir net pačių vinių. Vinys buvo iškilmingai palaidotos Erušete, ten pat buvo pastatyta bažnyčia. O lenta liko Manglisyje. Netoli Mcchetos, Makvlovanyje, kur buvo apsistojusi šventoji Nina, pradėta statyti bažnyčia.

Tokia buvo gruzinų tautos atvirtimo į krikščionybę pradžia.

Išganytojo mantija ir vynuogienojo kryžius

Svarbiausia relikvija, kurios dėka Gruzijos žemė laikoma viena švenčiausių krikščionybės vietų, yra Kristaus mantija. Ją į Gruziją pargabeno Mcchetoje (Gruzijos sostinėje nuo IV–III a. pr. Kr.) gyvenę žydai. Žinoma, kad Kristaus nukryžiavimo metu žydai iš Mcchetos buvę Jeruzalėje ir jiems atitekusi šventoji mantija. Pasak pranašų, ji turėjusi išlikti vientisa, jos nebuvo galima išsidalinti po gabaliuką. Taip ir įvyko: mantija buvusi pargabenta į Mcchetą. Ten ją prie krūtinės prisiglaudusi viena žydų mergaitė ir apimta palaimos pasimirusi. Mantiją palaidojo kartu su mergaite. Nuo to laiko ji saugoma Mcchetoje kaip krikščionybės vientisumo ir gruzinų tautos vienybės Kristuje simbolis. Reikšminga tai, kad Gruziją, kaip Dievo Motinai burtų būdu atitekusią šalį, apkrikštijo moteris – šventoji Nina. O pats vynuogienojas – tai Dievo Motinos simbolis. Taigi, su šventosios Ninos vardu siejamas vynuogienojo kryžius simbolizuoja Kristaus gimimą iš Mergelės Marijos: panašiai kaip vynuogienojas užaugina vynuoges ir pripildo jas gyvybės, taip ir Mergelė Marija pagimdė kūniškąjį pavidalą įgavusį Dievą ir suteikė jam žmogiškąją gyvybę. Taigi, šventoji Nina į Marijai skirtą šalį atkeliavo su kryžiumi, padarytu iš vynuogienojo, ir būtent juo mūsų krašte sutvirtino krikščionybę. Pasak gruzinų šaltinių, su vynuogienojo kryželiu Nina darė stebuklus.

Prieš mirtį Nina kryžių atidavė karaliui Mirianui, o šis prieš mirdamas ant jo pakabino karūną, paskui ją uždėjo įpėdiniui Bakarui, taip palaimindamas jo viešpatavimą.

Ninos kryžius iki 544 m. buvo saugomas Mcchetoje. Vienu metu jis priklausęs šventajai kankinei Šušanikai, ši prieš mirtį jį perdavusi Curtavio kunigui Andriejui. Šis, baimindamasis mazdaizmo išpažinėjų, šventąją relikviją išgabenęs už Gruzijos ribų. Po ilgų klajonių Dievo valia kryžius atsidūrė Armėnijoje, Aniso mieste. 1124 m., kai Dovydas Statytojas (1089–1125) išlaisvino Anisą, kryžių pargabeno į Gruziją ir vėl paslėpė Sveticchovelio šventykloje. Atėjus sunkiems laikams kartu su kitomis šventenybėmis jis buvęs išgabentas į kalnus – į Chevį. Vienu metu jis buvo saugomas Švč. Trejybės šventykloje Gergetyje, vėliau – Ananurio Dievo Motinos katedroje.

Yra įvairių versijų, kaip šventosios Ninos kryžius pateko į Rusiją. Akivaizdu, kad ilgą laiką kryžius buvo saugomas Liskove, kur gyveno gruzinų karaliaus palikuonys, o galiausiai pateko pas Vachtango VI sūnaus Bakaro anūką Jurgį – Aleksandro sūnų Gruzinskį.

XVIII a. pabaigoje karaliaus Jurgio XII iniciatyva šventenybę pavyko pargabenti į Gruziją ir galiausiai 1802 m. balandžio 9 d. ji buvo iškilmingai įkurdinta Tbilisio Siono katedroje.

Tbilisio Siono katedros altoriaus vartų kairiojo kampo sienoje saugomas šventosios Ninos kryžius vertingas ne tik kaip didžiausia šventenybė, bet ir kaip puikus meno kūrinys. Iš vynuogienojo šakelės surištas kryžius yra sutvirtintas šventosios Ninos plaukais, sidabrinis ornamentas ir karstelis, pasak užrašo, pagaminti XVIII a. septintajame dešimtmetyje. Ant sidabrinio kryžiaus įdėklo pavaizduotos šešios kompozicijos – šventosios Ninos gyvenimo scenos su atitinkamais užrašais gruzinų kalba.

Vynuogienojo kryžius pasižymi ypatinga forma, kurią jis įgijo nuo laiko tėkmės nusvirus skersiniams. Jis surištas šventosios Ninos plaukais, o plaukai simbolizuoja saulę, tad kryžius įgyja nepaprastai didelę svarbą.

Taigi, Gruzijoje jau pirmame amžiuje buvo saugoma brangiausia krikščionybės šventenybė – mantija; ten Kristaus mokymą skelbė jo apaštalai; ketvirtame šimtmetyje Dievo Motinos rankomis surištu vynuogienojo kryžiumi buvo apkrikštyta Gruzija ir visiems laikams pasuko krikščionybės keliu. Mūsų šalyje saugoma daugybė krikščioniškųjų relikvijų, ir būtent todėl ji vadinama antrąja Jeruzale, svarbiu stačiatikybės židiniu ir ramsčiu.

Gruzinų teatro ištakos susijusios su antikos religinėmis ir buitinėmis apeigomis, iš kurių išsiskyrė vaisingumo dievybėms Kvirijai ir Tvlepijai skirti maginiai misteriniai veiksmai. Įvairių apeigų gausa pasižymėjo šventiniai vynuogininkystės ir vyndarystės dievybės Aguno garbinimo ir orgijų ritualai (gruziniškasis graikų Dioniso atitikmuo). Gruzinų sceninio vaizdavimo plėtrai tam tikrą poveikį darė ir gruzinų kosmogonija, kurios svarbiausi objektai buvo Armazi (mėnulio dievybė) ir Vartragani (ugnies dievybė). Be to, Gruzijoje aptikta sinkretinio teatro buvimą liudijančių artefaktų. Trialetyje (Gruzijos aukštikalnių regione) rastos sidabrinės taurės šonuose (II tūkst. pr. Kr. vidurys) vaizduojami rateliu šokantys žmonės su kaukėmis, ant Samadlos vietovėje (buvusioje vienoje labiausiai išsivysčiusių Gruzijos sričių) aptikto vyno indo matome dešimt ratu judančių susikibusių vyrų. Tradiciniame mene, choro ir ratelių dialoguose, dainose ir šokiuose išlikę senojo gruzinų epo fragmentų (I tūkst. pr. Kr. pradžia), tarp jų yra „Amiraniani“ (mito apie Prometėją analogas), „Eteriani“ (lyrinis buitinis epas), „Avtandilas“ (medžioklės epas), „Jaunikaitis iš Paravano“ (herojinis epas).

Kolchidės karalystėje, netoli Kutajos (dabartinio Kutaisio miesto), IX–VIII a. pr. Kr. buvo pastatyta arena, kur vykdavo teatralizuotos sporto varžybos ir kiti renginiai. Uoloje iškirstame mieste Upliscichėje (III–II a. pr. Kr.) yra išlikusios teatro statinio liekanos su vieta scenai, orkestrui ir amfiteatru. Tačiau ten vykdavusių spektaklių tekstinė medžiaga nėra išlikusi.

Pasak Bizantijos istoriko Prokopo (VI a.), Kolchidės mieste Apsarunte buvęs romėnų-graikų stiliaus teatro pastatas. Kad to laikotarpio gruzinų kultūrai darė poveikį senovės graikų mitologija, liudija archeologiniai kasinėjimai Mcchetoje, Upliscichėje, Sarkinyje, Dzalisyje, Vanyje, Picundoje, kur rasta Dioniso ir jo palydos – bakchančių, menadžių, satyrų (visų pirma Sileno) – mozaikinių ir skulptūrinių atvaizdų, bronzinių ir terakotinių ritualinių kaukių.

Viduramžių gruzinų istoriniuose ir grožinės literatūros kūriniuose aptinkama senosios gruzinų eiliuotos dramos fragmentų ir išsamių helenistinio laikotarpio pantomimos spektaklių aprašymų. Ten pat randama ir seniausių gruziniškų teatro terminų.

Krikščionybę paskelbus valstybine religija (IV a. ketvirtajame dešimtmetyje), pasikeitė kulto, o drauge ir buities papročiai. Tačiau pagoniškosios apeigos be pėdsako neišnyko. Jos susiliejo su naujuoju tikėjimu ir jo ritualais. Gerokai nukentėjo vien pagoniškasis epas – jis išliko tik fragmentų pavidalu.

Iš kultinėms dievybėms skirtų apeigų, kaip ir buvo galima tikėtis, geriausiai išsilaikė vaisingumo, vynuogininkystės ir vyndarystės kultai. Gruzija tebebuvo viena labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių šalių Priešakinėje Azijoje, tad laiko patikrintų tradicijų lengvai neatsižadėjo. Pažymėtina, kad Gruzijos bažnyčia modifikuotų pagoniškųjų ritualų atžvilgiu laikėsi visiškos tolerancijos.

Vienas iš tokių išlikusių ritualų yra Berikaoba – improvizacinis gruzinų liaudies kaukių teatras, kilęs iš vaisingumo dievybei skirtų garbinimo papročių ir iškilmių. Įsigalėjus krikščionybei šis ritualas įgijo pasaulietinį pobūdį. Išliko tik jo personažų vardai, mus pasiekę iš XVIII ir vėlesnių amžių.

Viduramžiais (XII–XVII a.) atsirado rūmų teatras. Šiuose vaidinimuose dalyvaudavo aktoriai, poetai, dainininkai, šokėjai, akrobatai, žonglieriai. Spektakliai būdavo rodomi tiek uždarose patalpose, tiek po atviru dangumi. Prieš pasirodymą buvo įprasta smilkyti malonaus kvapo smilkalus.

XVIII a. vaidinimą į aukštesnę pakopą iškėlė D. Guramišvilis, poetinius veikalus kūręs filosofinių dialogų forma.

Panaikinus Gruzijos karalystę (1801) rūmų teatras nustojo egzistavęs ir įsiliejo į pasaulietinius renginius.

Pakilia nuotaika ir plačių liaudies masių dalyvavimu išsiskyrė teatralizuota miestelėnų eisena Keenoba – liaudiškasis gruzinų karnavalas, kurio ištakomis laikomos pagonybės laikų vaisingumo ir derlingumo dievybei Kvirijai skirtos iškilmingos apeigos. Vėlesniais laikais šiuo renginiu gruzinų liaudis reikšdavo protestą prieš užkariautojus – bizantiečius (V–VI a.), arabus (VII–VIII a.), mongolus (XIII–XIV a.), iraniečius, turkus (XVI–XVIII a.) ar rusus (XIX–XX a.). Keenoba turėjo nesudėtingą fabulą: chano iš gyventojų renkama duoklė, jo ir šalies valdovo susidūrimas, kuris visuomet baigdavosi chano pralaimėjimu. Įveiktą chaną nuskandindavo upėje ir galiausiai iškeldavo didžiulę puotą. Pats terminas keeni kilęs iš XIII–XIV a.

Tuo pat metu toliau gyvavo liaudies epas, vis praturtėdamas naujais siužetais. XIV–XVI a. buvo sukurti tautosakos kūriniai „Zviada Lobžanidzė“, „Vicbili ir Macbili“, XVII a. – „Šavlego“, vėliau jie buvo naudojami tradiciniuose vaidinimuose su dainomis, šokiais ir dialogais.

XVIII a. antroje pusėje Tbilisyje ir Telavyje atidarius seminarijas buvo pradėta statyti mokyklines dramas, analogiškas Europoje viduramžiais vykdavusiems mokyklinio teatro spektakliams. Nuo to laiko gruzinų teatre įsitvirtina europietiškos dramos teatro tradicijos.

XVIII a. paskutiniame dešimtmetyje Iraklijaus II rūmuose įsikūrė pasaulietinis teatras, vadovaujamas G. Avališvilio. Griežtai laikantis dramos formos buvo statomi spektakliai remiantis tiek originaliais (G. Avališvilio „Karalius Teimurazas“), tiek pasaulinės klasikos motyvais sukurtais kūriniais (D. Čolokašvilio „Ifigenija“).

Herojišką atspalvį aktoriaus Davido Mačabelio vadovaujamam rūmų teatrui suteikė faktas, kad 1795 m., per paskutinę persų invaziją, šio teatro aktoriai stojo į mūšį su užkariautoju Aga Mochamad-chanu. Daugelis jų didvyriškai žuvo mūšio lauke.

Visiškai pasikeitė padėtis Rusijai aneksavus Gruziją. XIX a. pradžioje buvo panaikintas rūmų teatras. Panaikinus Gruzijos stačiatikių bažnyčios autokefaliją buvo uždaromi ir mokykliniai teatrai. Dėl Rusijos rusifikacijos politikos penkioms dešimtims metų buvo pristabdyta gruzinų literatūros, taip pat ir besiformuojančios profesionaliosios dramaturgijos raida.

Šiokia tokia kompensacija gruzinų scenos meno plėtrai galima laikyti kunigaikščių dvaruose atsiradusius saloninius teatrus, kuriuose dramos kūriniai buvo statomi tiek rusų, tiek gruzinų kalbomis.

1845 m. Gruzijoje įsteigiamas rusų dramos teatras, o 1850 m. gruzinų visuomenės veikėjų iniciatyva atkuriamas profesionalus europietiško tipo gruzinų teatras, vadovaujamas dramaturgo G. Eristavio. Komedijose („Skyrybos“, „Ginčas“, „Šykštuolis“) jis atvirai kėlė buitines, o per jas netiesiogiai ir politines problemas. Tampa aktualu vaizduoti miestiečių buitį, istorinėse dramose aiškiai juntamas nepriklausomos Gruzijos ilgesys. Iškyla dramaturgai Z. Antonovas, A. Cagarelis, R. Eristavis. Pjeses rašė ir gruzinų literatūros klasikai I. Čavčavadzė, A. Ceretelis, A. Kazbegis.

XIX a. devintajame dešimtmetyje gruzinų teatro repertuare įsitvirtina tiek rusų, tiek Vakarų Europos klasikinė dramaturgija. I. Mačabelis puikiai išvertė Šekspyro tragedijas. Vis intensyvesnis teatro gyvenimas darosi Tbilisyje ir Kutaisyje. Susiformuoja gruzinų aktorystės mokykla, kurios pagrindinis bruožas – sceninis įvairiapusiškumas. Gruzinų aktoriai buvo vienodai įvaldę sceninę kalbą, plastiką, mimiką, neatsiejami jų kūrybos palydovai – daina ir šokis – buvo tarsi savotiškas atgarsis tradicijų, šaknimis siekusių sinkretinį pagonybės laikų gruzinų ritualinį teatrą. Teoriniuose darbuose V. Abašidzė, K. Kipianis ir V. Gunija išdėstė pagrindinę meninę gruzinų aktorystės mokyklos doktriną. 1885 m. V. Abašidzės iniciatyva imamas leisti pirmasis teatrui skirtas laikraštis „Teatras“, kuriame ne tik nušviečiami to meto įvykiai, bet ir į gruzinų teatrą mėginama pažvelgti pasauliniame kontekste.

1900 m. gruzinų teatras įgavo visiškai kitokį veidą ir galutinai nustatė prioritetines kryptis: herojišką romantinę ir groteskišką buitinę. Dar labiau suartėjo gruzinų teatras ir literatūra. Radosi E. Ninošvilio, D. Kldiašvilio sceniniai pasauliai, su dideliu pasisekimu statoma Važos Pšavelos drama „Atskirtasis“. Į teatro pasaulį su giliai psichologinėmis pjesėmis įžengė Š. Dadianis. Į politinį gyvenimą aktyviai įsitraukė Kutaisio dramos teatras, vadovaujamas V. Aleksi-Meschišvilio.

Pirmieji du XX a. dešimtmečiai išsiskyrė naujų vaizdavimo formų paieška. Gruzinų teatre įsitvirtino simbolizmo ir natūralizmo estetika, pirmuosius žingsnius kaip režisierius būtent Tbilisyje žengė V. Mejerholdas.

Atkūrus Gruzijos valstybingumą (1917–1921) daugiausia dėmesio buvo sutelkta žadinti tautinę savimonę. Dar aktualesnis tapo teatro profesionalizmo klausimas. Įsteigta įvairių studijų, jose triūsė A. Pahava, G. Džabadaris, A. Cucunava, M. Korelis, K. Andronikašvilis.

Gruziją aneksavus antrąkart (1921) padėtis vėl pasikeičia. Gruzinų teatras netenka meninės orientacijos ir teminio pagrindo. Būtent tuo metu po sėkmingos veiklos Rusijoje į Gruziją grįžo K. Mardžanišvilis. Pirmasis jo pastatytas spektaklis – Lope de Vegos „Avių šaltinis“ – tapo posūkio tašku naujojoje gruzinų teatro istorijoje. Nuo to laiko keliems dešimtmečiams įsivyrauja herojinis-romantinis stilius. Kartu vyko naujų formų paieškos. Svarbią vietą užėmė ekspresionistinė dramaturgija: E. Tollerio „Žmogus – masė“ (1923), G. Kaiserio „Dujos“ (1924), G. Robakidzės „Lamara“, „Londa“. Naujovių paieškai skatinti įsikūrė kūrybinė korporacija „Durudži“, kurios manifeste buvo paskelbta meninė teatro programa. Dėl didelės patirties ir neklystamos režisieriaus intuicijos K. Mardžanišvilis į teatro sceną atvedė plejadą aktorių, nulėmusių didžiausius XX a. gruzinų teatro laimėjimus. Tuo metu Gruzijos nacionalinis teatras jau vadinosi Š. Rustavelio vardu, jo repertuare buvo gausu nacionalinės dramaturgijos kūrinių

K. Mardžanišviliui išėjus iš teatro repertuarą papildė jo mokinio S. Achmetelio pastatymai, iš jų išsiskyrė S. Šanšiašvilio „Anzoras“ (V. Ivanovo pjesės motyvais), B. Lavreniovo „Lūžis“, F. Schillerio „Plėšikai“.

1928 m. K. Mardžanišvilis kartu su grupe mokinių Kutaisyje įsteigė naują teatrą (vėliau jis buvo perkeltas į Tbilisį ir pavadintas K. Mardžanišvilio vardu). Ten jis pastatė K. Gutzkowo „Urielį Akostą“ (šis virto memorialiniu spektakliu ir iki šios dienos išsilaikė K. Mardžanišvilio teatro repertuare), didelio pasisekimo sulaukė P. Kakabadzės „Kvarkvarė Tutaberis“ – aštri satyra, išjuokianti prie revoliucijos prisiplakusius avantiūristus. 1930 m. vyko sėkmingos Š. Rustavelio teatro gastrolės Maskvoje, o K. Mardžanišvilio teatro – Maskvoje ir Charkove.

Ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje dėl griežtos cenzūros pastebimai suprastėjo gruzinų režisūra. Socialistinio realizmo standartai gruzinų teatrą ilgam laikui atskyrė nuo pasaulio teatre vykusių procesų. Daugiausia dėmesio skirta aktorių meistriškumui, kurio nepasiekdavo apribojimai. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje, vadinamuoju „atšilimo“ laikotarpiu, ėmė kilti pastatymų kultūra. Kratytasi ne tik socialistiniam realizmui būdingų klišių, bet ir dirbtinių herojinio-romantinio stiliaus apraiškų. Šiuo atžvilgiu labai reikšminga A. Dvališvilio pastatyta M. Džaparidzės karo tematikos drama „Mūsiškiai“, M. Tumanišvilio režisuoti J. Fučiko „Žmonės, būkite budrūs“ ir J. Fletcherio „Ispanų kunigas“, G. Lordkipanidzės pastatytas V. Gabeskirijos „Ties bedugne“. Vis didesne įvairove pasižymėjo gruzinų scenografija.

Didelėmis permainomis gruzinų teatre prasidėjo septintasis dešimtmetis. Skausmingai atsisveikinta su ketvirtajam ir penktajam dešimtmečiui būdingomis meninėmis tendencijomis, o siekiant integruotis į europietišką teatrą buvo juntama visiškai naujos, savotiškai kompensuojančios praeities netektis. Vakaruose modernizmas skaičiavo paskutines gyvavimo minutes, o Gruzijoje prie jo tik skintasi kelią. Visų ieškojimų priešakyje stovėjo M. Tumanišvilis, kurio G. Nachucrišvilio „Činčrakos“ pastatymas užbaigė senųjų ir naujųjų kelių išsiskyrimo procesą. N. Chatiskaci, remdamasi vien tik sąlyginėmis priemonėmis, S. S. Orbelianio pasakėčių motyvais pastatė „Prasimanymų išmintį“, J. Anouilho egzistencialistinę pjesę „Antigonė“ su asketišku estetizmu režisavo M. Tumanišvilis, R. Sturua ironišku parodijiniu stiliumi pastatė A. Cagarelio „Chanumą“, T. Čcheidzė metaforiniu stiliumi – Š. Dadianio „Vakarykščiai“, kartu su R. Sturua – psichologizmo ir B. Brechto teatro principų sinteze grįstą D. Kldiašvilio „Samanišvilio pamotę“. Gruzinų teatras tada forsuotai judėjo postmodernistinės estetikos kryptimi, o to judėjimo gairės – vienas po kito pasirodę tam tikra prasme etapiniai R. Sturua spektakliai: P. Kakabadzės „Kvarkvarė Tutaberis“, B. Brechto „Kaukazo kreidos ratas“, Šekspyro „Ričardas III“.

Tuo pat metu gruzinų teatre bandoma išlaikyti ir modifikuotą herojinį-romantinį stilių, ryškiausias jo pavyzdys – G. Lordkipanidzės įsteigtas Rustavio teatras. Ypač didelio atgarsio sulaukė šie teatro pastatymai – E. Rostand’o „Sirano de Beržerakas“, V. Korosteliovo „Po šimto metų“, kuriuose pagrindinius vaidmenis atliko O. Megvinetuchucesis (žinomas iš daugiaserijinio filmo „Data Tutašchija“, kur jis vaidino Datą). Praėjus dešimtmečiui Rustavio teatro trupė vėl grįžo į K. Mardžanišvilio teatrą, kuriame šiuolaikinės teatro tendencijos sunkiai skynėsi kelią.

Bendroms paieškoms atliepė ir kitų režisierių veikla, ypač Š. Gacerelijos Jaunojo žiūrovo teatre, G. Žordanijos – Š. Rustavelio teatro Mažojoje scenoje įkurtame Jaunimo teatre.

Aštuntajame dešimtmetyje geriausius klasikinių tradicijų ir šiuolaikinių meninių tendencijų suderinimo pavyzdžius rodė neseniai įsikūręs Kino aktoriaus teatras, vadovaujamas M. Tumanišvilio.

Devintojo dešimtmečio gruzinų teatre įprastu dalyku tapo B. Brechto epinio teatro principai, intelektualinė ir absurdo drama, metafora ir groteskas, postmodernistinė ironija ir priešingų teatro metodų derinimas. Tai tam tikra prasme padarė žalos aktorystės menui. Scenoje beveik neliko didingų personažų ir klasikinių įsikūnijimo principų.

Vėliau prasidėjo XX a. paskutinio dešimtmečio politinė ir socialinė destabilizacija, išorės ir vidaus karai, ekonominė krizė. Šitaip XXI a. pasitiko gruzinų teatras. Pažymėtina, kad, kilus krizei, teatras nė minutės nenutraukė kūrybinės veiklos. Praėjusio šimtmečio paskutiniame dešimtmetyje susikūrė nemažai naujų komercinių teatrų. Aktorių gretas papildė naujos pajėgos.

Gruzinų teatras ir šiuo metu yra nacionalinio meno flagmanas. Jis atlaikė negandas ir įrodė esąs neatsiejamas gruzinų dvasinio gyvenimo palydovas.

Iš gruzinų kalbos vertė Virginija Timinskaitė

Animistinės kilmės kultai ir su jais susiję tikėjimai buvo svarbūs kartvelų genčių, nuo neatmenamų laikų gyvenusių Gruzijos teritorijoje, mąstysenoje.

Istorinė ir etnografinė literatūra patvirtina, kad egzistavo išplėtotas pagarbos medžiams kultas. Medžiams buvo priskiriamos įvairios galios: magija, gebėjimas gydyti, apsauga nuo vadinamosios negeros akies, gyvenimo ir vaisingumo funkcija ir kt. Tai sąlygojo tam tikrų simbolių ir magiškųjų apeigų liaudies tikėjimuose ir vaizdiniuose formavimąsi.

Nustatyta, kad vėliavos, išlikusios Rytų Gruzijos kalnų rajonų maldyklose, yra susijusios su medžiais ir išreiškia simbolinį jų vaizdavimą. Nuogo naujagimio guldymo po vėliava apeiga pirminiu pavidalu buvo atliekama ne prie vėliavos, o prie medžio. Šis ritualas iš esmės reiškė, kad kūdikis buvo atiduodamas dievybės globai, nes egzistavo gajus įsitikinimas, esą vaikai gimsta iš medžių.

Kita pagarbos medžiams stadija buvo kultinė – jie buvo suvokiami kaip dievybių buveinės. Apie šventyklas plytėjo šventais laikomi ir niekieno neliečiami miškai – bendruomenė juos tabuizavo: buvo uždrausta kirsti medžius, ganyti gyvulius ir kt. Tikėjimas žmones įpareigojo rodyti pagarbą šventiesiems miškams, išskirtiniams, retų galių turintiems medžiams ir bausti tuos, kurie juos naikindavo. Gruzijoje iki šių dienų išliko medžių, kurie laikomi šventais. Svanetijoje šventi, akmenų užtvaromis ir luitais aptverti medžiai augo kiekviename kaime. Žmonės buvo įsitikinę, kad jų nupjovimas gali sukelti baisų dievybės pyktį, todėl ant kaltininko galvos kris rūsti bausmė: jis susirgs arba taps luošiu, neteks gyvulių ir derliaus.

Berikaoba

Nustatyta, kad įvairiose Gruzijos vietovėse šventaisiais medžiais laikyti ąžuolas, liepa, gulsčiasis gluosnis, uosis, eglė, pušis, vynmedis, kukmedis ir kt. Pavyzdžiui, Kartlijoje buvo plačiai žinoma šventoji Rkono liepa, kurioje kabojo daugybė atnašų; ji buvo apjuosta baltomis gijomis. Samegrelos krašte išskirtinio medžių gerbimo pavyzdžiu laikytina visoje Gruzijoje žymi Čkondidžio vietovė (išvertus iš megrelų kalbos – „didelis ąžuolas“).

Svarbus gruzinams buvo ir visžalis medis. Su simboliniu amžinai žaliuojančio medžio vaizdavimu susijęs ir vadinamasis eglių ornamentas, kuris randamas Gruzijos teritorijoje aptinkamoje neolito keramikoje, vėlesniais tūkstantmečiais jis buvo naudojamas dirbiniuose iš molio, bronzos, sidabro ir kitų metalų.

Remiantis etnografiniais duomenimis, pušis ir eglė buvo laikomos šventomis Svanetijoje (Šv. Kvirikės vienuolyno pušynas, Mulachos eglė). Joms nešdavo aukas, prie jų melsdavosi. Pušies motyvas aptinkamas ir svanų apeiginėje grafikoje, susijusioje su mirusiųjų kultu.

Paskutiniu metu tyrinėtojai, taikantys paralelinį lyginamąjį metodą, kelia klausimus apie hetitų šaltiniuose užfiksuoto visžalio medžio ir kukmedžio (Taxus) identiškumą. Kukmedis visoje Gruzijoje veša kaip vienetinis augalas ir dėl jo botaninių savybių bei kitų priežasčių – ilgaamžiškumo, tvirtos medienos, lėto vystymosi – laikomas vertu pagarbos. Liaudis kukmedžius vadina įvairiai – raudonasis, geležinis, nemirtingasis, rojaus medis, miško karalaitė. Anot pšavų etnografinės medžiagos, kukmedžio pavadinimas utchovari pagal prasmę reiškia, kad tai itin retas ir brangiai kainuojantis medis.

Kukmedis ir jo šakos naudojama ir kai kuriose šventėse. Kalnuotame Samegrelos krašte su kukmedžiu susijusi pavasario šventė urtchaoba. Būdavo priimtinas toks ritualas. Šeimos nariai ratu apstodavo šventąjį kukmedį. Šeimos galva prieidavo prie medžio, padėdavo dovanas ir prašydavo šeimai duoti laimės ir sveikatos. Paskui nusilauždavo mažą šakelę ir laikydamas ją rankoje bei triskart melsdamasis apeidavo aplink. Ta pačia šakele jis triskart suduodavo kiekvienam šeimos nariui, melsdamas medį apsaugoti šeimą nuo pikta lemiančios akies. Paskui iš anksto anglimis paženklintą kukmedžio šakelę prisegdavo prie namų vartų. Atlikusi ritualą, šeima grįždavo namo ir sėsdavosi prie šventinio stalo. Pirmasis į namų kiemą būtinai turėdavo įeiti šeimos galva. Kitą rytmetį arba dieną iki pat saulės laidos jis vėl prieidavo prie kukmedžio ir nusilauždavo keletą mažų šakelių; paženklinęs anglimis darė iš jų mažus kryžiukus ir iškabinėdavo ant sodo suolelių, vynuogyne, ariamose dirvose, darže. Po metų kukmedžio kryžiukus buvo privalu pakeisti naujais, o senąją šakelę ir rūpestingai surinktus nuo jos nukritusius spyglius užkasdavo ten pat prie vartų. Tikėjo, kad kas beužeitų į tokius namus, nepadarys jokios žalos ir nenužiūrės bloga akimi.

Kukmedžio šakelė buvo naudojama ir naujamečių švenčių cikle. Tikėta, kad per Naujuosius metus prie namų vartų arba durų prisegta kukmedžio šakelė suteiks šeimai gerovę ir laimę.

Dažniausiai šakelę kabindavo šeimos galva. Vieni prie tos šakelės neprisiliesdavo iki kitų Naujųjų metų, kiti po mėnesio ją nukabindavo ir laikydavo tiesiai prieš vartus. Buvo draudžiama kukmedžio šakelę išmesti. Dar vienas įsidėmėtinas faktas – valstiečiai savo ponus su Naujaisiais metais sveikindavo prie jų namų vartų ar durų pritvirtindami kukmedžio šakelę.

Su kukmedžiu kaip sakraliu medžiu buvo susiję ir kiti tikėjimai bei vaizdiniai. Pavyzdžiui, kalnuotame Samegrelos krašte prie kukmedžio prašydavo sėkmės ir vaikų gausos.

Kukmedžio kulto pėdsakų aptinkama ir etnografinėje Rytų Gruzijos buityje. Pšavijoje prie šventyklų kukmedžius sodindavo pagal chevisberų vadovo nurodymą. Atneštą į šventyklą aukojamą gyvūną (ėriuką) paprastai įspręsdavo į skeltą lazdą (bruzgulį), specialiai tam tikslui padarytą iš kukmedžio.

Pšavijoje jų garbinimas buvo susijęs ir su mirusiųjų kultu. Kukmedžius sodindavo kapuose. Tas pats medis buvo svarbiausias atliekant be žinios dingusiojo laidojimo ritualą. Pagal Pšavijoje paplitusį paprotį paprastai įrengiant kenotafą nupjaudavo tokio ilgumo kukmedžio šakelę, kokia atitikdavo apraudamo žmogaus ūgį. Paskui ją įkišdavo į tariamo numirėlio drabužius ir laidodavo laikydamiesi vietinio laidojimo ritualo taisyklių.

Pagal Kartlijoje paplitusius įsivaizdavimus iš kukmedžio darydavo kryžiukus, kurie esą pasižymėdavo antgamtine jėga – saugodavo nuo visokių bėdų. Tokius kryžiukus paprastai pritvirtindavo prie naujagimio lopšio, jaučio ragų, aliejaus spaudyklos ir kt.

Su medžių garbinimu susiję ir vaizdiniai apie gyvenimo medį. Gyvenimo medžio motyvai išliko gruzinų liaudies ornamente ir išreiškia patį seniausią siužetą. Gyvenimo medis aptinkamas ir vadinamojoje lipanali tapyboje, susijusioje su svanų mirusiųjų kultu; jis siejamas ir su visiems žinomu naujamečiu medeliu – vadinamuoju čičilakiu iš Vakarų Gruzijos.

Senovės Gruzijoje drauge su medžių ir augalų kultu egzistavo ir gyvūnų gerbimo paprotys. Išliko tiek ankstyvųjų, tiek vėlyvesnių šio kulto formų. Gyvūnų kulto objektai buvo ne tik laukiniai žvėrys ir naminiai gyvuliai, bet ir kiti gyvūnai, pavyzdžiui, gyvatė, driežas, pelė, varlė; iš naminių gyvulių ypač gerbdavo veršius, iš paukščių – gaidžius. Svanetijoje rinkdavosi tokius gyvūnus, kurie iš kitų išsiskirdavo sidabriniu arba auksiniu blizgesiu. Tokį kultinį gyvūną turėjo kiekviena šeima, jį vadindavo meziru.

Tikintieji vaizdavosi, kad meziro nužudymas lemdavo vyriausios namų šeimininkės mirtį. Pagal liaudies įsitikinimus meziro buveinė buvo namas arba kalvos. Pamažu iš šeimos namų saugotojo meziras tapdavo visos vietovės globėju, dėl to jo buveines imdavo rengti platesnėje apylinkėje – kalvose ir giraitėse, esančiose netoli nuo gyvenviečių.

Dera skirti laukinių ir naminių gyvūnų kultus. Pirmieji iš jų atitinka laikotarpį, kai pagrindinė ūkininkavimo rūšis, išgyvenimo būdas buvo medžioklė, o antrieji – gyvulininkystės epochą ir vėlyvesnę žemdirbystę.

Ankstyvuoju laukinių gyvūnų gerbimo laikotarpiu galima laikyti metą, kai kulto objektu buvo kone visi gyvūnai; tas žmonių sąmonės vystymosi laiptelis atitinka totemizmą. Iš toteminių gyvūnų Gruzijoje, ypač Svanetijoje, šaltinių paliudytas yra vilkas (mgeli). Pagal svanų įsivaizdavimus vilkas buvo labai stiprus žvėris, jam buvo priskiriamos antgamtinės fizinės ir magiškosios jėgos. Vilko medžioklė buvo tabuizuojama. Jei jį atsitiktinai nugalabydavo, tai pagal svanų papročius medžiotojas prašydavo atleidimo, aiškindavosi, kad tai buvęs atsitiktinumas, kad jis niekada šio nenorėjęs užmušti – taip pat kaip ir savo brolio.

Pasaulio medis iš Uri

Vilko totemas yra svanų vėliavos pagrindas – lem. Su vilko totemu yra susijusios nemaža švenčių: mgeltukme, mgelt-kveraoba, svanų litchri ir kt. Švenčių metu buvo atliekami magiški veiksmai ir vilkų maldymai, kepami ritualiniai duonos papločiai kveri ir kt. Visa tai buvo skirta pagrindiniam tikslui – prisigerinti, permaldyti šį žvėrį ir taip apsaugoti gyvulių bandą.

Vaizdiniai apie vilką kaip vyriško tvirtumo ir pergalės lėmėjo simbolį, su kuriuo šiuo požiūriu galėjo konkuruoti tik liūtas, buvo paplitę ir tarp gruzinų valdančiojo elito. V amžiaus antrojoje pusėje vilko galvos atvaizdas puošė Kartlijos karaliaus Vachtango I šalmą; anot metraštininko, persai jį praminė Gorgasaliu (vilkagalviu).

Kitame gyvūnų kulto vystymosi etape išsiskiria kokia nors viena jų rūšis su ypatingu požymiu; toks gyvūnas laikomas visų kitų piemeniu, šeimininku. Kultas įgijo zoomorfinį pobūdį; kaip pavyzdys šiuo atveju įsidėmėtinas chevsūrų nadirt mckemsi (žvėrių piemuo).

Etnografiniais duomenimis, kalnų ožiai arba taurai turi savo didįjį globėją, kuris yra jų piemuo ir patronas. Medžiotojai vengia jį užmušti tikėdami, kad tai nepraeis be pėdsakų – grės nuolatinis pavojus, negalės medžioti arba nukris į bedugnę…

Akademikas I. Džavachišvilis pirmąją žvėrių dievybės Očopintrės vardo dalį siejo su megrelų očo, čanų buč ir čečėnų boč arba buož, o tai reiškia patiną ožį arba aviną – vaci. Pasak jo tyrinėjimų, tuo pavadinimu suvoktinas vyras – važkaci, bet iš pradžių jis turėjo patino ožio arba avino reikšmę – tai yra vaci. Etnografinė medžiaga vėliau patvirtino šią tyrinėtojo įžvalgą; žvėrių piemenį kalniečiai įsivaizdavo esant patinu kalnų ožiu char-džichvi, tai yra vaci.

Paskutiniame raidos etape zoomorfinės dievybės įgijo antropomorfinį pavidalą.

Gruzijoje buvo žinomos šios medžioklės dievybės: svanų auksaplaukė deivė Dali, chevsūrų dievas Anatoras, megrelų – Džini Antari ir kiti. Pagal megrelų tikėjimus žvėrių ir paukščių saugotojai taip pat yra mesepebi, kurie išeidavo iš jūros ir galėdavo keisti orus, padėti arba trukdyti medžioklės metu ir kt. Šiam gyvūnų kulto laikotarpiui priklauso ir dievybė Larsa – žvejybos globėja, kuri etnografinį veiksmingumą geriausiai išlaikė Imeretijoje. Žuvies kultas Gruzijoje turėjo gilias šaknis – tai atsispindi materialinės kultūros paminkluose, taip pat ir tikėjimuose bei papročiuose. Buvo manoma, kad žuvis – vaisingumo simbolis; tas tikėjimas buvo atitinkamų būdingų kultūros elementų šaltinis.

Kaip minėta, be laukinių gyvūnų kulto, egzistavo ir naminių gyvulių kultas; tai patvirtinta etnografine medžiaga.

Seniausia naminių galvijų dievybe laikyta Bosla, jos kultas buvo atspindėtas religinėje šventėje bosloba (Lečchumyje), kuri būdavo rengiama siekiant išsaugoti ir padauginti jaučių bei šeimos narių jėgas ir sveikatą. Iš naminių stambiųjų galvijų buvo sudievinamas į jungą kinkomas jautis, kuris Svanetijoje buvo apibūdinamas epitetu bombga. Pasak gruzinų etnografų, dievybė Bosla yra susijusi su žemdirbiško ūkininkavimo įsigalėjimu.

Žinoma, kad įsitvirtinus dangaus kūnų religiniams vaizdiniams žemdirbystės dievybės į bendrą ratą įtraukdavo ir gyvulininkystės dievybes; jos būdavo žmonių ir galvijų dauginimosi, derlingumo ir įvairiausios gausos saugotojos.

Dangaus kūnų religiniai tikėjimai vystėsi žemdirbystės vystymosi laikotarpiu. Medžioklės ir gyvulininkystės laikais saulės ir mėnulio reikšmė nebuvo akcentuojama. Vis labiau vystantis žemdirbystei animistinių vaizdinių pagrindu tampa šių dangaus šviesulių antropomorfizavimas. Gruzinų folkloro ir liaudies tikėjimų duomenimis, saulė ir mėnulis yra brolis ir sesuo arba vyras ir žmona, taip pat manoma, kad jie turi motinas, daugeliu atvejų saulė suvokiama kaip moteriškosios, o mėnulis – kaip vyriškosios giminės dangaus šviesulys.

Saulės dievybė Gruzijoje žinoma ir kitais vardais: Dgesinatlė (dienos šviesa), Mze-kala (saulė moteris), Barbalė, Kal-Barbalė. Ji buvo laikoma naminių gyvulių, pirmiausia karvių, ir moterų globėja, manyta, kad žmonėms ir gyvuliams ji duoda gyvenimą, šilumą, šviesą, vaisingumą. Chevsūrai tikėjo, kad ji valdo derliaus gausą, kaitra gali sudeginti arba lietumi sunaikinti visą derlių. Be kita ko, manyta, kad Mze-kala tarp savo valdinių skirsto ker-okro – grūdų derlių.

Akivaizdu, kad saulė – seniausioji žemdirbystės dievybė – taip pat atlieka ir gyvulininkystės dievybių funkcijas.

Su žemdirbyste glaudžiai susijęs dievybės Čani kultas – ji buvo laikoma seniausios grūdinių kultūrų rūšies sorų (petvi) globėja ir siejama su nakties šviesuliu mėnuliu. Toks sąlytis buvo nulemtas aplinkybės, kad kai kuriais religinių pažiūrų formavimosi etapais mėnulio ir sorų kultai vystėsi drauge, todėl dažnai įvykdavo jų susiliejimas, o dievybė Čani įgijo dominuojančio naktinio dangaus kūno pavidalą.

Kaip jau sakyta, religinių kultų laikymasis gyvulininkystės ir žemdirbystės vyravimo laikais buvo sustiprinamas magiškais ritualais, kurių tikslas buvo užtikrinti derlingumą ir gausą. Pavyzdžiui, gruzinų berikaoba keenoba buvo gamtos atgimimo ir derlingumo užtikrinimo šventė.

Berikaoba iš esmės buvo karnavalinė šventė, kurioje dalyvaudavo ne tik persirengėliai, bet ir žmonės be kaukių. Eitynių dalyvių būrys kaimą apeidavo vadovaujamas persirengėlių vedlio beriko. Šventė atsirado žemdirbių bendruomenėse, bet jos ryšys su gyvulių augintojų kosmogonija ir religija yra neginčytinas.

Chevsūrija driekiasi šiaurinėje Gruzijos dalyje. Jei žvelgsime į žemėlapį – tiesiai šiauriau Tbilisio. Nuvažiuoti ten galima senu autobusėliu iš Tbilisio Didubės stoties. Jis rieda keturis kartus per savaitę apie trečią valandą popiet. Nė nepajunti, kaip mikliai autobusas prikraunamas kone iki viršaus visokiausių rakandų, miltų maišų. Prisėda žmonių linksmomis akimis. Iš pradžių autobusas važiuoja visiems gerai žinomu Gruzinų karo keliu ir tik prieš pat užtvanką pasuka dešiniau – link Aragvos upės slėnio.

Chevsūrų kalnuose gyvenimas visai kitoks. Ten žmonės išmano daugiau, nei surašyta knygose. Perėjas užsninga spalio mėnesį, ir visi šiaurinėje pusėje likę slėniai užsidaro ilgai žiemai. Žiemai skirti chevsūrų namai yra aukščiau kalnuose, nes ten daugiau saulės. Vasarą visi gyvena slėniuose prie upių.

Ten daug visokių keistų ir neįprastų dalykų. Pavyzdžiui, laukiniai mustangai, lakstantys po kalnus, turi savo šeimininkus. Tik ne visada jiems pavyksta savuosius žirgus pagauti.

Su draugu dailininku, kuris ten važiuoja žvejoti, išsiruošęs pasiekti Šatilį, jutau, kaip nyru į dar nematytą, nejaustą, visai naują pasaulį. Vietinis autobusiukas atvažiuoja iki Barisako ir Koršos, kur, galima sakyti, tik pati Chevsūrijos pradžia… Toliau jau galima eiti pėsčiomis, joti arkliu ar važiuoti autostopu. Mašinų nedaug ir tos pačios dažniausiai pasieniečių.

Kelias įspūdingas. Juodos uolos, iš kurių varva vanduo, nuobiros, išklerę tiltai, serpantinas, aplinkui stačiais šlaitais kylantis į vis aukštesnius kalnus.

Kartą naktį, jau nusileidus nuo Roškos kaimo, mane užklupo ankstyva spalio mėnesio tamsa. Danguje plaikstėsi vakariniai nenusakomų spalvų audros debesys, netrukus jie tapo absoliučiai juodi, su pablyksinčiais žaibais. Tą dieną dar buvau užlipęs ant maždaug trijų tūkstančių metrų perėjos, vedančios į visai uždarą Asos slėnį. Kojos jau šiek tiek linko per kelius, o priekyje dar laukė visai geras kelio galas iki Koršos. Kelias absoliučioje tamsoje. Laimė, kalnuose buvau pasidaręs lazdą, kuri teikė šiokio tokio stabilumo tamsoje vos apčiuopiamame kelyje… Ir tuomet prasidėjo stebuklai. Debesys ėmė plaikstytis į šalis, išlindo mėnulio pilnatis. Netrukus ėmė žaibuoti, kelias išryškėdavo tik akimirkos blyksniuose. Garmesys sklido kažkur iš viršaus – nuo uolų. Tai pradėdavo pilti lietus, tai staiga vėl nustodavo. Ėjome trise: aš ir mano du sūnūs – Emilis ir Dovydas. Netrukus pasiekėme vietą, kur stūkso vaiduokliškas namas ir uolose pradėti kasti trys tuneliai. Dar sovietų laikais ten buvo sumanyta nutiesti geležinkelio liniją iš Tbilisio į Vladikaukazą, bet, laimė, nespėta. Iširo imperija – liko tik olos. Oi, nejauku eiti pro šalį, o dar naktį, oi, nejauku, net atsigręžti nesinori, nes jautiesi kaip požemių karalystėje. Regis, kažkas dusliai alsuoja į nugarą. Akimirksniais visa nušviečiama žaibo tvyksnių.

Kiekviename žingsnyje tvoskia virpanti gyvybė. Visi jutimai paaštrėję, kiekvienas kalnelis ir posūkis vis pateikia naują netikėtumą.

Riedant šiuo keliu į šiaurę Kchachmačio kaimelyje galima rasti autentišką senovinį chevsūrų namą. Prieš jį turi sėdėti vietinė senutė. Šįkart ji tikriausiai išėjusi sužiūrėti karvių, todėl tenka traukti toliau serpantinu aukštyn į perėją.

Meškos Kryžiaus perėja (koks keistas pavadinimas!) iškilusi 2676 metrus aukščiau jūros lygio. Kiekvieną pavasarį (gegužės ir birželio mėnesiais) traktoriai ten naujai sustumdo kelią. Medžiai pasibaigia dar apačioje – prie paskutinių kaimo trobų, o aukščiau – tik visokios sniegui nutirpus sužydėjusios gėlės. Perėjoje stovi susipynusių formų kryžius, pastatytas skulptoriaus žmonai atminti.

Ten kertu Didžiojo Kaukazo kalnagūbrį ir atsiduriu šiaurinėje jo dalyje. Kai kas tvirtina, kad tai ir yra tikroji Chevsūrija, iš visų pusių apsupta ir saugoma miestų-tvirtovių.

Ant perėjos ramu kaip tylią vasaros naktį, nors aplink susimetę pūpso sniego lopiniai, besikalančios gėlės ir baltos viršūnės. Aš net sutrinku ir klausiu Šotos Arabulio, tikro chevsūrų šeimos palikuonio: „Negi čia visą laiką taip ramu? Negali juk kalnų perėjoje nebūti vėjo. Gal esame kokioje stebuklingoje vietoje?“

Netrunka praeiti penkios minutės ir mes, vėjo apipustyti šaltomis snaigėmis, jau keliam į dangų aitvarą. Rankos šąla nuo žvarbos, plaukai šiaušiasi nuo ledinių vėjo gūsių.

Pirmą kartą atkeliavęs į Chevsūriją atradau išlikusias unikalias šventvietes. Lipdamas serpantinu į kalną link Roškos apleistame kaime gėrėjausi žydinčiomis obelimis ir nutariau prieiti arčiau. Nustebau ant vienos obels išvydęs kabantį varpą. Didelis gražus varpas. Šalia didelis kaltinis dubuo ir maži gražūs indai. Kas tai? Kodėl čia?

Vėliau ganėtinai sunkiai ir lėtai kalbėdamasis su Šota sužinojau, kad tai ritualinė vieta – kaimelio šventvietė. O kas joje vyksta? Jau trejetą metų draugauju su Šota, kasmet atvykstu pas jį į svečius, bet kiekvieną kartą šio krašto paslaptys atsiveria vis naujai.

Autoriaus nuotraukos