Kadras iš filmo „Sinefilija“

„Aš nefilmuoju pranešimų, tegul jais rūpinasi paštas.“ Vieni šiuos žodžius priskiria Bernardo Bertolucci, kiti Stanley Kubrickui, tačiau kai kurie posakiai, atrodo, vos ištarti tampa folkloro dalimi, ir nebeįmanoma nustatyti, kas jų autorius. Ir iš tikrųjų ne tiek svarbu, kas šių žodžių autorius, nes, vos tik kažkam juos ištarus, jie pradėjo priklausyti mums visiems. Svarbiausia – šiais žodžiais išreiškiama mintis, kad jei filmas gali būti nupasakotas citata, jo neverta kurti.

„Į šį filmą sudėjau visą savo 40 metų darbo patirtį“, – sako Algimantas Puipa  pristatydamas savo juodąją komediją „Sinefilija“. Šis filmas apibūdinamas kaip išsiskiriantis iš jo filmų sąrašo – jaunatviškas ir provokuojantis, ekstremalus, kupinas humoro ir netikėtų situacijų. Filme net devynios tarpusavyje susijusios (tiek pat nesusijusios) istorijos, kurias sieja pagrindinis herojus – aktorius Rolandas, susiduriantis su virtine fantasmagoriškų veikėjų, įklampinančių jį į absurdišką istoriją kafkiškame filmo pasaulyje.

Panašiai kaip „Bulvariniame skaitale“, pasakojančiame kelias istorijas, kurias sieja bulvarinės literatūros stilistika ir tematika (nors jam jau beveik trisdešimt metų, nė vienas kelias susijusias istorijas pasakojantis postmodernistinis filmas, kuriame yra ginklas, neišvengė šio palyginimo), „Sinefilijoje“ pasakojama dar daugiau istorijų, kurias sieja kino iliuzijos ir realybės santykis. Lyginant aišku bent jau tiek, kad „Sinefilija“ turėtų būti daug sudėtingesnis ir ambicingesnis kūrinys, ypač turint galvoje, kad lietuviai garsėja poetiškumu, o amerikiečiai – primityvumu. Puipa kuria siurrealistinį reginį ir su ironija bando demaskuoti kino iliuziją – kartais išties neaišku, kur, kada vyksta veiksmas, tuo labiau ar tai filmo, ar filmo filme veiksmas.

„Sinefilija“ su savo devyniomis istorijomis galėtų būti vandenynas, kuriame būtų galima pamatyti vieną, galbūt nedidelį lašelį, pasakantį ką nors apie realybės ir iliuzijos, kurioje gyvename, santykį, tačiau ji tampa tik pripučiamu baseinu. Ir ne pačiu didžiausiu, ypač turint galvoje, kad Robertas Altmanas filmuose „Našvilis“ ar „Trumpos atkarpos“ nagrinėjo ir dvidešimt veikėjų. Vis dėlto paviršutiniškas dvidešimties veikėjų nagrinėjimas nėra didesnis pasiekimas nei paviršutiniškas vieno veikėjo nagrinėjimas – tai tas pats, lyg dauginti iš nulio.

Filmas prasideda labai keistu gamtos reiškiniu – dviem pilnatimis danguje – ir konspiracijos teorija apie tai, kaip Kubrickas nufilmavo amerikiečių išsilaipinimą Mėnulyje. Atsiduriame pasakojime, kuriame nebus aišku: tai filmas apie filmą ar filmas filme, aktoriai vaidina filmą ar savo gyvenimą? „Sinefilijoje“ kuriamas labirintas, kuris žiūrovus bando suvilioti galimybe jį išpainioti ir atkakliai nesileidžia būti išpainiotas iki paskutinės minutės. Galų gale labirinto išpainiojimas išsunkia, bet kažkodėl nesuteikia pasitenkinimo. Po filmo greičiausiai norėsis arba riebaus greitojo maisto, arba gerai papasakotos nepretenzingos istorijos – dalykų, kurie suteiktų ne išsunkiančio bado, o numalšinto alkio pilnatvės jausmą.

„Sinefilijoje“ taip įsijaučiama į kinematografinį žaidimą, kad pamirštama suteikti filmo herojams tikrus pavidalus. Galbūt mizantropija pernelyg įsiskverbė į filmo audinį, nes į herojus net nebandoma įpumpuoti pakankamai kraujo, kad jie gyventų, neatsistojama į jų poziciją, nes pozicija jiems, kaip ir visiems alaviniams kareivėliams, nepriklauso – jie tėra simboliai filmo idėjai perteikti. Filmo herojai tėra kartoninės temos iliustracijos ir skelbiamos minties šaukliai. O citatos, kurios veikia tik tuomet, kai, Dalí žodžiais, yra pavagiamos, čia pasidaro skoliniais ir tik skandina filmą savo papildomu svoriu, nes filmas nepajėgus jų išlaikyti ir suteikti joms naujo pavidalo.

Kad ir koks spalvingas, apsukrus ar bravūriškas būtų „Sinefilijos“ žaidimas, jausmas kine visada nugali apsukrumą ir stiliaus kietumą. Kad ir kaip ironiška, kinematografiniai žaidimai veikia, tik jei filmui vis dėlto pavyksta prisikasti prie žiūrovo jausmų. Kinas artimesnis ne knygai, bet muzikos kūriniui, kuriame vis kinta epizodų nuotaikos, ir tam reikia žiūrovo įsijautimo. Atrodo, kad „Sinefilijoje“ specialiai, o gal ir neplanuotai bandoma kuo labiau nutolti nuo gyvenimo, viską pateikiant hipertrofuotai, perdėm sintetiškai ir karikatūriškai, dar labiau apsunkinant kelią iki filmo paslapčių.

Jeigu šio beveik dvi valandas trunkančio filmo pagrindinė užduotis – demaskuoti šiuolaikinį meną, kuris apsimeta gilus būdamas paviršutiniškas, vargu ar tam pasakyti reikėjo ilgametražio filmo. Tokią išsikeltą užduotį patvirtina filmo pabaigoje į žiūrovo kaktą įkalamos net ne viena, bet dvi citatos (viena iš jų – Vytauto Žalakevičiaus) apie tai, kad ne viskas menas, kas skelbiasi menu. Jeigu tai išties buvo filmo „Sinefilija“ tikslas, tuomet nei kelionė, nei tikslas jos neatperka. O taip norėtųsi šių devynių „Sinefilijos“ istorijų, nagrinėjančių kino ir realybės santykį, pabaigoje patirti atpirkimą, bent jau tokį, kokį patiria gyvi ir negyvi „Bulvarinio skaitalo“ herojai.

„Sinefilija“ tikrai atbaidys nuo filmų, kurie atrodo menas, bet nėra. Tas dvi valandas žiūrint filmą užplūsta intuityvus jausmas, kad kažkas tau ant galvos su pasididžiavimu pila pamazgas, nes siekiamas tikslas tai pateisina. Gal tai ir yra filmo tikslas – priversti žiūrovą pasijusti apgautą, atrodytų, ambicingo meno ir ugdyti žiūrovo skonį, kad jis atpažintų tikrą meną nuo apsimestinio, perkratydamas įvykusį reginį savo galvoje. Tačiau tokiu atveju citata filmo pabaigoje yra pakankama – ir kartu nužudanti filmo esmę. „Sinefilijoje“ viršų paima ne filmo kelias, o tikslas – pranešimas.

2021 metais visko yra tiek, kad atrodo, jog, norint nustebinti, reikia kažko ypatingo – vienu metu ir kalbančio, ir stebinčio savo kalbėjimą, ir ironiško, ir tuo pat metu autoironiško. Atrodo, kad Algimantas Puipa pabandė sugroti melodiją pagal kažkieno įgeidžius, ne tik stengdamasis nuspėti, kas kažkam galėtų patikti, bet dar ir pasiėmęs ne savo fleitą, kuria prieš tai nebuvo grojęs. Filme daug kalbama apie dinozauro sindromą – apie senatvę, kai esi pasmerktas tapti niekam neaktualus ir negali to suprasti. Tai tampa išsipildančia pranašyste – „Sinefilija“, bandydama tiek daug apžioti vienu metu, suvalgo pati save.

Didelėje salėje „Sinefiliją“ su manimi žiūrėjo dar du žiūrovai (viena iš jų išėjo nedaug likus iki pabaigos). Nenuostabu – juk už tą pačią kainą galima nueiti į naują bondiados filmą arba į „Vestsaido istoriją“, o Puipos filmai reikalauja daug didesnių protinių ir emocinių investicijų. Ir vis dėlto, net ir neinant į kino teatrą, nuoširdžiai pastatytas kung fu filmas ar vesternas suteiks didesnę grąžą nei „Sinefilija“, kurios grąža bus lyg padirbti pinigai. Devynios istorijos, humoras, jaunatviškumas, provokacija, ekstremalumas, Kubrickas, Scorsesė, Trieras. Ir visa tai – daugyba iš nulio.

Mary išeina iš namų. Šiandien ji nusprendžia eiti Temzės krantine – sau neįprastu maršrutu. Jai reikia pravėdinti galvą – atsikratyti įkyrių minčių. Kodėl Mary nerimauja, galime tik spėti. Gal dėl to, kad jai jau trisdešimt dveji, ji yra baigusi meno studijas, bet vis dar turi dirbti antraeile žurnaliste bulvariniame dienraštyje? O juk į Londoną daugiau nei prieš ketverius metus atvyko būtent manydama, kad čia moteriai bus kur kas lengviau tapti garsia menininke nei Kanadoje, iš kur yra kilusi, ar Paryžiuje, kur ir mokėsi šio amato. Turbūt Mary bus patikėjusi ta gražia istorija apie Karališkosios meno akademijos įkūrimą ir dvi moteris – Mary Moser ir Angelicą Kauffman, kurios buvo 34 steigėjų gretose. O juk realybė tiek Mary, tiek Moser ar Kauffman buvo kur kas kartesnė.

Jei jau prakalbome apie kartėlį – eidama Temzės krantine Mary nusprendžia užsukti į mažą kepyklėlę prie Voksolo tilto ir nusipirkti šviežią ragelį su džemu. Ji niekaip negali priprasti prie angliškų pusryčių ir keisto kartumo, kurį burnoje palieka pupelės. Nusipirkusi ragelį eina toliau, kol tolumoje pamato savo tikslą – Nacionalinę galeriją. Belieka pereiti Trafalgaro aikštę, kuri kaip ir Mary rankose atvėsęs ragelis jai primena studijas Prancūzijoje. Juk ši aikštė pavadinta žymiojo Trafalgaro mūšio, kurio metu anglai sutriuškino prancūzų laivyną, garbei. „Ironiška“, – pagalvoja Mary. Juk šiandien Anglija su Prancūzija vėl „santarvėje“. Laikai greitai keičiasi. Kaip ir pačioje Prancūzijoje, kurią, kitaip nei tuomet, kai Mary ten gyveno, šiandien valdo svetimšaliai: ispanas Picasso ir italas da Vinci. Ech, tiek ir tereikia, atsidūsta Mary – paneigti ir išardyti vienintelį tikrą dalyką – tikrovę – ar kad kažkoks pakvaišęs italų patriotas pavogtų tavo visai ne geriausią kūrinį iš muziejaus.

Mąstydama apie šiuos ir kitus dalykus Mary stovi priešais Nacionalinę galeriją ir jau keletą minučių visu kūnu traukia į save šio pastato galybę. Šiandien muziejaus lankymas nemokamas, tad laiptais link pagrindinio įėjimo plūstanti minia kartu nusineša ir sustingusią bei pabalusią Mary. Kartu su šia gyva banga ji nukeliauja iki pat antro aukšto aikštelės. Dešinėje pusėje, tolumoje, ant šiaurinės sienos, ji pamato garsųjį  Velázquezo paveikslą „Venera su veidrodžiu“. Tai pirmas istorijoje ispanų menininko nutapytas moters aktas, kurį muziejus įsigijo už įspūdingą 45 tūkst. svarų sterlingų sumą tik prieš aštuonerius metus. Aplink paveikslą jau spėjo susirinkti nemaža grupė ispanų baroko gerbėjų, tad Mary nusprendžia iš pradžių sukti į kairę ir grįžti prie šio eksponato vėliau.

Kitoje salėje patyrinėjusi Renesanso kūrinius, tarp kurių esama ir Rafaelio darbų, ir pamačiusi vieną iš Paulio Cézanne’o natiurmortų, Mary greitai grįžta į Ispanų dailės salę. Keistai susvaigus galvai ji atsiremia į sieną. Stovėdama tarpduryje ji žvelgia tiesiai į Veneros sėdimąją, kurią talentingasis Velázquezas nutapė taip tikroviškai, kad daugelis vyrų prie šio paveikslo nesulaiko ne tik žvilgsnių, bet ir pirštų. Mary susimąsto: „Ar aš tikrai esu tam pakankamai pasiruošusi? Ar mano ranka vis dar mikli? Juk paskutinį kartą tai dariau dar Prancūzijoje.“ Galiausiai ji išsiima bloknotą, pieštuką ir ima eskizuoti. Mary žengia į salę arčiau paveikslo, bet atsistoja kampe. Bandydama atkartoti Kupidono laikomame veidrodyje atsispindintį Veneros žvilgsnį, ji pajunta, kad ją kažkas stebi. Išpilta šalto prakaito, ji atsigręžia ir pamato už jos stovinčią kito mažai žinomo ispanų menininko Xaviero balto marmuro Madonos skulptūrą ir jos it Veneros identiškas akis. Mary atsidūsta, nusisuka ir greitu žingsniu palieka salę ir nueina į koridoriaus gale esantį tuoletą atsivėsinti.

Laikrodis išmuša dvylika. Pietūs. Mary grįžta į salę nuleidusi galvą. Eidama prasilenkia su žaliu kostiumu pasipuošusiu salės darbuotoju, kurio galvoje jau gerą pusvalandį kirba mintys apie žmonos pietums įdėtą mėsos pyragą. Mary paspartinusi žingsnį praeina ir pro kitą darbuotoją – tik šis ne valgo ir ne svajoja, o varto kolegos paliktą „Daily Record“ dienraštį. Pamiršusi visas baimes ir nerimą Mary vos per keletą centimetrų priartėja prie tyrinėto paveikslo. Pagaliau iš arti ji regi kiekvieną potėpį ir gali deramai įvertinti meistrišką Velázquezo tenebrizmą. Mary dar kartą apsižvalgo ir iš kairės tvido švarkelio rankovės staigiu judesiu išlaisvina iš vakaro sąvaržėlėmis pritvirtintą mėsos kapoklę. Jos galu ji išdaužia apsauginį paveikslo stiklą, kurį pastebėjo tik bandydama „įvertinti šviesos ir tamsos žaismą“. Kol apsauginis, išgirdęs keistą garsą, pakyla bėgti link Mary, ji septyniais griežtais, bet techniškais it teptuko mostais įrėžia drobę. Nerangiai paslydęs ant laikraščio darbuotojas duoda Mary dar šiek tiek laiko. Ji nebėga, tik išsitraukia iš švarkelio užrašinę ir į jau paruoštą tekstą įrašo paskutinį nežinomąjį – „septyni“ ir numeta ją kuo toliau nuo savęs. Tuo pačiu metu ji išgirsta ir apsauginio riksmą: „Ar Jūsų čia yra daugiau?“ Mary šmaikščiai atsako: „Tikrai taip, šios galerijos paveiksluose mūsų yra bent kelios dešimtys!“ Po šios replikos ji greit sutramdoma ir išvežama į Holovėjaus kalėjimą. Čia ji ne pirmą kartą.

Kitą rytą Mary užrašinėje paliktas tekstas publikuojamas viename iš Anglijos laikraščių: „Sufražistė, aktyvi kovotoja už moterų teises Mary Richardson septyniais dūriais paženklino žymiąją Venerą. Tai atsakas į Moterų socialinės ir politinės unijos lyderės Emmeline Pankhurst suėmimą, kuris įvyko naktį prieš šį incidentą muziejuje. „Gražiausia mitologinė veikėja Venera – dėl gražiausios šių laikų asmenybės Emmeline“, – taip Mary Richardson viešai komentuoja savo išpuolį.“

Mary tai ne pirmas kartas, ji suimta jau tryliktą kartą. Anksčiau – už privačios nuosavybės niokojimą, padegimus, riaušes, apsinuoginimus, o Prancūzijoje – už panašų išpuolį prieš meno kūrinį muziejuje.

Ateityje Mary žada sugalvoti ką nors naujo.

Tikrovę su fikcija supinantis tekstas skirtas kanadiečių sufražistei Mary Richardson (1882–1961), kuri 1914 m. Londono nacionalinėje galerijoje surengė išpuolį prieš garsųjį Diego Velázquezo kūrinį „Venera su veidrodžiu“, kitaip „Rokbio Venera“ (1647–1651).

Sufražistės Mary Richardson išpuolis prieš Diego Velázquezo kūrinį „Venera su veidrodžiu“, kitaip „Rokbio Venera“, Londono nacionalinėje galerijoje

Dovilės Valiuškytės nuotrauka

Apie Birutės Zokaitytės parodą „Aštrūs objektai“, lapkričio 4–29 d. veikusią Vilniaus rotušėje

Šiuolaikiniame mene išnyko grafikos žanras? Ar tik galantiškai užleido vietą performansui, videomenui, skulptūrai, objektui, tapybai ir fotografijai. Platėjant žiūros kampui ir nykstant riboms tarp sričių – pasigendu gelmės. Kūrybos, kaip pirmapradžio prisilietimo, kartu su vėjo gūsiu, nupučiančiu dulkes nuo abstrakcijų ir konceptualybės. Šios kirbančios mintys apie grafikos nykimą pamažu pradėjo rimti, kai lapkričio pradžioje Vilniuje atsirado stendai, kviečiantys į penkerius metus kurtą Birutės Zokaitytės parodą „Aštrūs objektai“. Juose – menininkės vaizduojamas kūdikis. Jis lydi einant kavos, į paskaitas, pasimatyman ar pakeliui į geležinkelio stotį. Įsitaisęs skveruose, pagrindinėse didelio srauto gatvėse, stendas užpildo miesto audinio triukšmingas ertmes ir pozityviai kviečia į atradimus bei potyrius. Kad jie labiau įtrauktų, kelis fragmentus pakomentuoja ir parodos autorė grafikė B. Zokaitytė.

Serija „Fragmentai iš praeities“ primena senovinį nuotraukų albumą, kurį vartydamas gali perskaityti visą šeimos istoriją, matyti vaikystės personažus, jaunystės grožį. Aplanko jausmas, kad fotografijose skausmo nėra: visi pasitempę, jų santykiai darnūs, pozuoja tik jiems priskirtuose siužetuose. O ir skausmas, jei perteikiamas, tai tik B. Zokaitytės autoportrete. Klausiu menininkės: kiek tiesos mano interpretacijoje? Grafikė sako, kad savo darbuose visada palieka erdvės žiūrovo interpretacijai, nes kitaip ir būti negali. „Nėra taip tiesmuka, kad žmogus turi suprasti tik taip, kaip aš tuo metu galvojau, nes ir mano pačios požiūris bei mintys su laiku kinta. Tam turi įtakos aplinkybės, ilgainiui pamatai dar visiškai naujų prasmių savo darbe, kurį tu padarei. Kūrinys yra kaip gyvas organizmas, tu jį paleidi į kelionę ir jis toliau gyvena atskirą savo gyvenimą“, – pasidalina mintimis kūrėja.

Dovilės Valiuškytės nuotrauka

„Bet kiek kodavimo yra Jūsų kūriniuose?“ – klausiu. Ir mano vidinis smalsautojas, norintis įlįsti ten, kur galbūt reikėtų palikti vietos šventai paslapčiai, gauna paprastus atsakymus: „Tai visiškai nebūtinai turėjo būti mano giminės archyvas, bet man tai buvo priimtiniausia. Aš šeimos neakcentuoju ir nepateikiu kaip savo serijos ašies. Tiesiog vizualiai žiūrėjau, kurios nuotraukos, vaizdai rezonuoja, kurie man sužadina tam tikrus jausmus. Būtent loginio ryšio ir siekiu išvengti, ar tai būtų kokia nors tema, ar rūšiavimas. Aš ieškojau vaizdų, kurie aidėtų su mano kūrybinio periodo vidine būsena, ir nemėgstu tvarkingai sudėlioti tų daiktų į stalčiukus, nes tai paskui labai neįdomu. Geriausia, kai palieki daug paklaidos, daug klaustukų ir daug erdvės interpretacijai ir improvizacijai.“

Seksualumas ypač ryškus darbe „Vidudienis“, iš dalies liūdna pagalvojus, kad kaip saulė pasiekia karščiausią tašką, taip ir moteris turi savo laiką. Neramina mane ir našlaitės (meilės ir išsiskyrimo) simbolio sugretinimas su šalia išeksponuotais labai dailiais moters siluetais, tačiau pokalbis pakrypsta link kūrinio „Našlaitė, krentanti į vandenį“. Autorei jis siejasi su fragmentais iš praeities, nostalgija laikui, praleistam pas močiutę kaime, retro stiliumi. Kitados našlaitės buvo labai populiarios gėlės, o dabar jos labiau asocijuojasi su kapų gėlėmis. O įsižiūrėjus galima pamatyti lyg būtybę, lyg veiduką – su gėlės žiedu buvo galima net pasikalbėti.

Dovilės Valiuškytės nuotrauka

Na, ir apie tai, ką sutinka kiekvienas, vaikščiojantis po Vilnių. Kontaktui net nebūtina pakelti akis, nes grafikės B. Zokaitytės kūdikis išdidintas iki suaugusio (ar net didesnio) žmogaus dydžio. Autorė pasakoja, kad šį vaizdinį jai magėjo sukurti seniai, rado dar prieš penkiolika metų sąsiuvinyje sau pasirašytą idėją – didžiulis kūdikis. Tik nesinorėjo jo abstrahuoti ar kaip nors iliustratyviai padaryti. Gimus anūkui, ji turėjo gyvą modelį. Iš tiesų žmonės, kai susiduria su kūdikiu, patiria visą spektrą įvairiausių jausmų: nuo baimės, nerimo, susijaudinimo, rūpesčio iki meilės, noro pabėgti ir t. t. Menininkei norėjosi tai parodyti kaip pradžios simbolį , bet ne primityviai. Didžiąją gyvenimo dalį esu su vaikais ir man tai svarbi tema. Ir tas kūdikis, išdidintas iki suaugusio žmogaus dydžio, yra provokuojantis, kaip testas žiūrovui (sulaukęs daug reakcijų), o kartu ir ypač paradoksalus objektas, esant tokiam keistam masteliui. Kūdikis, kaip vaizdas, man yra „Aštrus objektas“.

Ilgainiui skambantys paviršiai ir manipuliacijos emocijomis šiuolaikybės kontekstuose darosi nuobodūs. Minties debesyje kabo frazė, kad gilus vanduo neteka srauniai. Todėl šia sena ir sudėtinga technologija sukurtas medžio graviūrų ir erdvinių objektų ciklas „Aštrūs objektai“ yra lyg nauja modernybė. Ilgaamžiškumas, tapęs naujumu. Tarsi įsižeminimas ir prisilietimas prie gamtos per grafikės B. Zokaitytės asmenybę, kai medžio pjūviai ir ant jų išraižyti atspaudai nusėda ant žiūrovo odos. O moters siluetai, vietomis vėjavaikiški, seksualūs ar persismelkę keistomis, su kosmoso platybėmis sujungtomis formomis, tampa it medžio DNR dalimi. Grafika – lyg tarpininkė tarp gamtos ir naujos gyvybės. Ir taip vyksta ciklo atsinaujinimas.

Seserys Lina ir Inga Mrazauskaitės viename iš GODÒ galerijos parodų atidarymų
Monikos Jasevičiūtės nuotrauka

– Kokia buvo jūsų vaikystė?

Inga: Buvome labai kūrybingos mažos mergaitės, mėgdavome pačios darytis žaislus. Kūrybinė dalis buvo įdomiausia, kai jau pasigamindavome, nebebūdavo taip įdomu. Labiausiai yra įstrigę, kai išklodavome visas grindis popieriumi ir piešdavome miesto planą, kuriame apgyvendindavome stalo žaidimų figūrėles – įsivaizduojamo miesto personažus, su savo istorijomis ir gyvenimais.

Lina: Mūsų sukurti pasauliai buvo tokie paveikūs, kad man kirbėdavo noras tapti jų dalimi. Būdavo, kad net realiame gyvenime kartais pasitaikydavo situacijų ar vietų, kurios sukeldavo vaikystės žaidimų prisiminimus ir buvimą juose. Šie prisiminimai net iki dabar kartais sugrįžta.

Nuotrauka iš šeimos albumo

– Kaip dar kūrybinis bendradarbiavimas sąveikavo augant?

Inga: Aš piešdavau atvirukus, o Lina užrašydavo juos.

Lina: Vaikystėje mes abi mėgdavome piešti, bet Inga – labiau. Tai buvo bendras laiko leidimas, šioks toks mokymosi procesas. Inga tikrai buvo kūrybiška, o aš kaip mažoji sesė mėgdavau būti šalia ir užsiimti kažkuo panašiu. Drįstu teigti, kad tai Ingos nuopelnas, jog apskritai tą meną taip myliu.

– Koks buvo tėvų požiūris į meną? Ar bandė sakyti, kad menininkas nėra profesija, kad iš jos nepragyvensi ir kad reikia rinktis rimtą karjerą?

Inga: Nepaisant egzistavusio stereotipo, kad menininkai neuždirba, tėvai mūsų kūrybinį polinkį labai skatino. Namie visada buvo pieštukų, popieriaus – nesuprantu, iš kur mes tokias krūvas to popieriaus turėdavom. Tėvai pastebėjo, kad linkstame į meno pusę, ir tam nesipriešino. Tėtis norėjo, kad būtumėme verslininkės ir kad perimtumėme jo verslą, bet pamatęs mūsų gabumus suprato, kad verslininkės nebūsime, ir skatino daryti tai, ką norime.

Lina: Abu tėvai ir patys turėjo polinkį menui, tad vaikystėje mus net ir skatino kurti. Turėjome daug erdvės meniniams pasibandymams.

Nuotrauka iš šeimos albumo

– Kokių linksmų nutikimų, susijusių su kūrybinėmis vaikystės veiklomis, prisimenate ir šiandien?

Inga: Pamenu, kad labai norėjau būti mokslininke, tad kažkada į mūsų susikurtą laboratoriją palėpėje prisinešiau įvairiausių chemikalų ir juos sumaišiusi tarpusavyje nudeginau sidabrą nuo sidabrinių įrankių. Net nežinau, ar kada pasisakiau tėvams apie tai, bet buvo momentas, kai mama išardė tą mūsų laboratoriją.

Lina: Aš kažkada radau senus rublius, kurie man atrodė lyg ir nebereikalingi, pasiėmiau flomasterius ir palindau po stalu juos spalvinti. Pamenu, kad mama ant manęs užpyko, bet tuo metu nelabai supratau, dėl ko. Šiaip buvome labai geros mergaitės, gyvendavome savo fantazijų pasaulyje.

Inga: Taip, mums užtekdavo fantazijų pasaulyje išsidūkti, ištaškyti ten savo energiją, neprisireikiant dažų. Nors sienas, ko gero, tikrai esame apipaišiusios.

– Tiek viena, tiek kita norėjote pasukti į savo vaikystės svajonių profesijas: Lina – tapti rašytoja, Inga – tapytoja, tačiau pasirinkote studijuoti ne tai. Kodėl taip nutiko?

Lina: Įsivaizdavau, kad kūrybinis rašymas ir žurnalistika yra labai arti. Esu žodžio žmogus, rašytinis turinys – mano turinys. Tuo metu įsivaizdavau, kad žurnalistika yra labai daug kūrybinio įkvėpimo turintis darbas, ir tiesiog galvojau, kad pavyks visa tai suderinti. Čia galbūt kažkas panašaus kaip Ingos atveju – tapyba ir dizainas. Turi labai konkrečią profesiją ir šalia to dirbi dar kokį nors kūrybinį darbą. Tačiau kasdien rašant darbe kūrybiniam rašymui jau šiek tiek pritrūkdavo energijos.

Inga: Tėvai įkalbinėjo neiti į tapybą ir stoti į dizainą. Labai spyriojausi, bet paklausiau argumentų ir nusprendžiau, kad jie – teisūs. Bet nepaisant to galiausiai vis tiek prie savo šaknų sugrįžau. Iš dizaino studijų labai daug gerų dalykų pasiėmiau, tačiau nepabėgsi nuo savęs. Nebuvo lengva suderinti savo aistrą su kokiu papildomu darbu. Paprojektuoji kokį interjerą ar objektą ir, žiūrėk, tapybai jau nebelieka energijos.

– Lina, ilgą laiką dirbote žurnaliste, tačiau tapote galerininke, kaip tai nutiko?

Lina: Galerijos gyvenimas man ganėtinai naujas etapas, nes studijavau žurnalistiką, dirbau ekonomikos srityje, rašiau verslo temomis, kurios paremtos skaičiais, faktais ir kuriose labai mažai emocijų ir gyvenimo filosofijų. Tai buvo puiki patirtis, jaučiu, kad šis darbas man suteikė brandos ir pasitikėjimo, tačiau atėjo laikas, kai reikėjo pokyčių. Jau studijų metais supratau, kad būtų gera dirbti su menu, nes tai labai prasmingas ir praturtinantis darbas. Tačiau – paradoksalu – vargiai būčiau pasiryžusi pradėti savarankišką galerininkės veiklą, jei ne žinios, įgytos verslo srityje. Tai – naujas etapas mano gyvenime, reikalaujantis augimo ir tobulėjimo. Daug dirbu su savimi, smalsiai stebiu aplinką ir vertinu, kaip viskas vyksta.

Inga: Mane nustebino Lina, kai atėjo dirbti į galeriją, nes nuo mažens įsivaizdavau, kad ji bus rašytoja ir kurs noveles, romanus ar poeziją, nes labai mėgdavo rašyti tiek vaikystėje, tiek paauglystėje. Ji ir dabar mėgsta tai daryti.

Lina: Vaikystėje sakydavau, kad būsiu rašytoja. Šiuo metu susikoncentravau į poeziją, jei prisėdu ir parašau keletą eilučių, mane aplanko visapusiška laimė. Poezijos rašymas, ypač jei iš to gimsta eilėraštis, – kažkas žodžiais nenusakomo. Vaikystėje labiau prozą rašydavau, ten susukdavau ir šimtą puslapių, tai būdavo tokie šiek tiek naivūs siužetai ir kūrinukai, kuriuose dominavo nuotykių tema. Vėliau įtaką darė Škėma, tad kūryboje atsirado daugiau sąmonės srauto. Kartais sugrįžtu prie tų kūrinių. Atsisėdu, pakoreguoju, kartais nusistebiu, kad mano galva tai sugalvojo. Šiuo metu dėmesį skiriu trumpesniems, emociniams kūriniams.

Lina Mrazauskaitė
Marcin Osman nuotrauka

– Kaip artimieji žiūrėjo į tai, kad ekonomikos temomis rašanti žurnalistė sumąstė galerijų darbu užsiimti?

Lina: Reikėtų pradėti nuo to, kad pati nesitikėjau, jog būsiu ekonomikos žurnalistė, man pačiai tai buvo netikėtas posūkis gyvenime. Anksčiau visada sakiau, kad noriu rašyti apie kultūrą arba socialinius dalykus, bendrauti su žmonėmis, o ne su skaičiais. Ekonomika buvo daugiau atsitiktinumas, kuris, tiesa, vėliau mane stipriai įtraukė savo daugialypiškumu, tačiau tėvai kaip ir žinojo mano pradines fantazijas, interesus, tad nebuvo labai nustebę, sulaukiau didelio palaikymo. Jie pajuto, kad man to pokyčio reikia, kad tai vėlgi grįžimas prie šaknų.

Inga: Visa šeima palaikė. Aš kaip tik labai džiaugiausi, nes galvojau, kad dabar bus „sister power“, pradėjau svajoti, kaip čia parodas darysiu. Tik nežinojau, ar ji to norės. Bet, pasirodo, norėjo.

Lina: Gal labai saldžiai skambės, bet jaučiuosi drąsi ir pasitikinti, kai eksponuoju Ingos darbus. Ne vienas žmogus po ilgo laiko grįžo į galeriją, nes prisimena jos kūrybą. Kartą grįžo tokia užsienietė, kuri sakė, kad prieš metus buvo parodoje ir jai labai patiko menininkės darbai su raudonu siūlu. Ir aš suprantu, kad žmogus metus nešiojosi savo galvoje šią parodą. Man atrodo, kad tai – puikus įvertinimas.

– Iš ko semiatės įkvėpimo?  

Inga: Didžiausias įkvėpimas atkeliauja iš kitų meno šakų. Labiausiai įkvepia muzika, kinas, literatūra. Reikia nepamiršti, kad yra ir kita įkvėpimo pusė – emocijos. Įkvėpimas ateina per asociacijas ir jų sukeliamas emocijas. Negali kažko sukurti, ko nesi matęs. Būtent per domėjimąsi, skaitymą, klausymąsi ir matymą prasiplečia asociacijų žodynas, iš kurio ateina ir pats įkvėpimas.

Lina: Man įkvėpimas kyla per emociją ir jos susitapatinimą su kažkokiu objektu, situacija ar daiktu. Būna, atsikeliu ir jaučiu nostalgiją, kartais nelabai net suprasdama kam, ir imu kurti, ilgainiui galbūt net visiškai nutoldama nuo pradinės emocijos. Pavyzdžiui, kažkada sugalvojau, kad esu smėlio smiltis, ir leidau sau įsivaizduoti, kiek daug galiu nuveikti, būdama mažytė kruopelė. Taip pasileidi į visišką fantaziją ir susitapatinimą, žmogiškų savybių perkėlimą į kažkokį tarsi nereikšmingą mažą dalykėlį, iš kurio kuriasi siužetai. Retkarčiais vieną eilutę parašai, kartais – išvis nieko. O kai kada taip pradeda lietis, kad padėjus tašką tik šiurpas per kūną nueina ir supranti, jog tai yra kol kas gražiausia, ką esi parašiusi.

– Ar dažnai patiriate kūrybines kančias ir kaip su jomis tvarkotės?

Inga: Mano kūryba yra spontaniška – paprastai pamatau paveikslą galvoje ir imu jį tapyti, tačiau aplanko etapai, kai vaizdiniai galvoje nekyla ir tuo metu nieko nesukuriu. Jei etapas sutampa su laikotarpiu, kai reikia ruoštis parodai, – būna labai blogai, nes turi sėdėti ir prievartauti savo galvą, kas yra įmanoma, bet neteikia tiek daug malonumo. Man atrodo, kad labai jaučiasi iš kūrinių, kurie yra išspausti ir kurie kyla iš širdies. Bet jau supratau, kad tokie etapai būna ir kad jie yra normalūs, ir nustojau save už tai graužti. Tuo metu leidžiu sau kokiais nors kitais darbais užsiimti ir, žiūrėk, tam etapui pasibaigus, galvoje ir vėl pilna kūrybinių idėjų. Dar labai geras vaistas – pabendrauti su Lina. Aš mėgstu su ja pasidalinti idėjomis, ji turi visai kitokias asociacijas savo galvoje ir kai ji kažką man pasako, man tos naujos asociacijos atsiranda. Kūryba labai asociatyvus dalykas, tad Lina man labai padeda įsikvėpti. Kai jaučiu kažkokį stabdį, einu su sese pasišnekėti.

Lina: Kadangi nelaikau savęs menininke, nedrįsčiau šios sąvokos prisiimti. Mano kūryba pasireiškia ilgesiu ką nors sukurti ir jei kartais ilgesnį laiką nepavyksta to padaryti, nes galbūt aplinkybės ne visai tinkamos, aš to nesureikšminu, nes mano gyvenimas nėra tiesiogiai su tuo susijęs. Dėl to sau priekaištų neturiu ir nepradedu labiau savimi abejoti. Aišku, jeigu nusibrėžčiau tikslą, kad, pavyzdžiui, privalau išleisti knygą, – galbūt būtų kitaip.

– Kas yra jūsų autoritetai, iš kurių semiatės įkvėpimo ir į kuriuos galbūt netiesiogiai lygiuojatės?

Lina: Prieš keletą metų keliaudamos po Kubą su draugėmis nuėjome į tokį žymų fabriką, paverstą kūrybinėmis erdvėmis. Tose milžiniškose patalpose atrodė, kad vyksta viskas: gali rasti tapybos kūrinių, juvelyrikos dirbinių, fotografijos parodų, kažkokių dirbtuvių, atsigaivinti įsikūrusiame bare, kitoje salėje pasiklausyti koncertų. Tokia kultūrą mėgstančių žmonių erdvė. Nors tuo metu dar neturėjau galerijos, vaikščiodama po tą erdvę galvojau, kad norėčiau būtent tokios energijos – kad žmonės ateitų net ne su konkrečiu tikslu, o pabūti kultūriniame gyvenime. Iki šiol prisimenu tą jausmą. Jaučiu labai didelę pagarbą kūrėjams, sukūrusiems minėtąją vietą. Tai – mano siekiamybė, tik aš sumažinu ją pagal savo erdves ir veiklų mastą.

Inga: Niekad nepamiršiu, kai senelis padovanojo Salvadoro Dalí reprodukcijų albumą ir jį atsivertus man galvoje pradėjo skambėti muzika. Nuo tada mano didžiausia siekiamybė buvo būti panašiai į jį. Aišku, tai būtų pasmerkę didelėms kančioms, jei nebūčiau pradėjusi savęs ieškoti. Kai jau pati savarankiškai pradėjau domėtis menu – atradau Švėgždos darbus, nuo kurių man ištįso seilės, o pamačiusi Jušką – išsilydžiau. Tai šie trys asmenys – autoritetai, stipriai paveikę mano gyvenimą.

– Ar dirbant su menininkais, kartu kuriant neatsiranda „aš nepakankamai gera“ jausmas?

Lina: Išvengiu lygiavimosi į kitus, nes nejaučiu sau spaudimo būti žinomai, skaitomai. Kuriu dėl savęs, kai manyje „priauga“ papildomų žodžių, kurių neišnaudoju nei dirbdama galerijoje, nei rengdama tekstus, ir man juos norisi išlieti. Literatūroje aš nesilyginu, priešingai, galbūt labiau įsikvepiu. Skaitydama Lenos Eltang knygą „Akmeniniai klevai“, kuri man buvo toks literatūros skambesio šedevras, pati įsikvėpiau rašyti, atsisakyti banalių sugretinimų, ieškoti kažko labai naujo. Mane tai veikia kaip papildomas impulsas tobulėti ir pačiai save stebinti.

Inga: Kuriant bendrus darbus su „SinThesis Gang“ nariais nebūna lyginimosi su kitais. Mes esame labai skirtingi. Aišku, visą laiką pasižiūri ir galvoji, kad va jis tai taip gerai pavarė, aš taip nemokėsiu, tačiau supranti, kad taip turi būti. Kiekvienas turi ištobulintą techniką, prie kurios dirbo metų metus, ir tuo išsiskiria. Tada tu supranti, kad irgi turi savo išskirtinumą, tai mus ir veža, kad mes tokie: kiekvienas su kiekvienu ką nors esame nutapę ir turime krūvą paveikslų, kurie į nieką nėra panašūs. Tas skirtingumas kaip tik padeda. Tarkim, žiūri į kokius lietuvių ar užsienio tapybos grandus ir galvoji: „Dieve mano, aš taip nemoku, man čia labai toli“, bet vis tiek grįžti prie minties, kad turi padaryti savaip, taip, kaip niekas nepadarė. Aišku, sunku vertinti, ar čia gerai, ar negerai, bet jeigu jautiesi išpildęs kokią nors savo emociją ir ji veikia, vadinasi – gerai. Labai gelbsti suvokimas, kad esi originalus ir jei bandysi ką nors kopijuoti – turėtų būti labai liūdna gyventi.

Inga Mrazauskaitė
Sauliaus Kreišmono nuotrauka

– „SinThesis Gang“ yra apsiskelbę, kad jų namai – GODÒ galerija. Kuo patraukė šis veržlus judėjimas?

Lina: Man patiko jų organiškas darbas, paremtas bendravimu, tarpusavio supratimu ir konkurencijos nebuvimu. Supratimas, kad esi unikalus, net jei kuri su kažkuo kartu. Patraukė tas nepernelyg tradicinis požiūris. Galerijoje norėjau sukurti tokią ne „baltų sienų“, jaukią atmosferą, kurioje būtų bendraujama, skambėtų muzika. Man tai susisiejo su jų noru galbūt išeiti iš tradicijų, standarto, kad menininkai kuria po vieną, kad ganėtinai retai bendradarbiauja, nebent vyksta kokie plenerai.

Inga: Kažkaip labai natūraliai susiliejome su GODÒ, nes kai mes tik dviese su Andriumi [Makarevičiumi] buvome, būtent čia susitikdavome, sėdėdavome, Lina girdėdavo didžiąją dalį mūsų pokalbių ir atėjo palaikymas iš jos. Ji visad sakė, kad ši galerija – kūrybinė erdvė, o mūsų „SinThesis Gang“ – kūrybinė draugų grupė. Mūsų konceptai susijungė.

Lina: Klausydamasi jų pokalbių negalėjau nesižavėti šia idėja. Tai buvo taip gražu ir nauja. Aišku, darbų kūrimo kartu idėja nėra nauja pasauliniu mastu, tačiau Lietuvoje tokios tęstinės veiklos, kuri būtų ne tik trumpas susibėgimas ir iširimas, tikrai nėra.

Inga: Galiausiai „SinThesis Gang“ nėra vien tik apie tapymą, tai ir bendravimas. Mes žiauriai įkvepiame vieni kitus. Susitikus ir pabendravus gyvai įvyksta asociacijų prasiturtinimas galvoje, grįžti namo labai įsikvėpęs ir užsidegęs. Tai ne tik bendri kūriniai, nes mes nežinome, kaip jie toliau vystysis. Mus sieja kūrybinis bendravimas, kas man – labai svarbu, mes pasiilgstame vieni kitų.

Lina: Nelabai įsivaizduoju, kaip galima nenorėti būti to dalimi. Toks geras jausmas suteikti jiems patalpas ir tapti visos tos bendrystės dalimi – ja naudojuosi ir be galo džiaugiuosi.

Inga: Mes irgi džiaugiamės.

– Kaip reaguojate į kritiką?

Lina: Kartais pasitaiko neigiamų atsiliepimų iš parodų, tačiau nepriimu to labai asmeniškai, juolab kad kur kas daugiau žmonių atsiliepia teigiamai. Aišku, visą laiką stengiuosi kelti kartelę, labiau koncentruotis į menininkų profesionalumą, kruopščiau juos rinktis, kad neprasprūstų koks labiau mėgėjiškas menas, kita vertus – suprantu, kad tie kritiški komentarai kartais yra labiau pagrįsti žmonių individualiu skoniu, asmeniniu požiūriu.

Inga: Konstruktyvi kritika man patinka, ji padeda tobulėti. Aišku, būna tokios rūšies kritikos kaip „Delfi“ komentarų skiltis, ją priimu kaip komplimentus.

– Ar dažnai sulaukiate komplimentų ir kaip juos vertinate?

Lina: Dažnai girdžiu iš žmonių, kad jiems nesinori išeiti iš galerijos. Šie žodžiai – didžiausias komplimentas. Kai žmonės sako nenorintys išeiti dėl pačių galerijos erdvių ir jas giria, tai irgi labai gera girdėti, nes beveik viskas jose daryta savomis rankomis – labai daug naktų praleista jas dailinant, įrenginėjant, net meistrų darbą dirbant. O kartais atsiranda žmonių, kurie pasako, kad GODÒ – pati mylimiausia galerija Vilniuje, tuomet išvis ištirpstu. Visi gražūs atsiliepimai ir malonūs žodžiai labai motyvuoja.

Inga: Man svarbu, kad mano kūriniai paveiktų žiūrovus. Didžiausias komplimentas, kokį esu gavusi, buvo per šių metų „ArtVilnius“. Viena pirkėja pamatė paveikslą ir apsiverkė. Tada ji pradėjo manęs atsiprašinėti už tai, tačiau aš jai pasakiau, kad tai yra didžiausia dovana, kurią ji man galėjo padovanoti. Nuostabus žmogus, nuostabi moteris, kuriai darbas sukėlė emociją. Tai buvo mažiausiai žodžių turintis, tačiau didžiausias komplimentas, kokio esu sulaukusi. Niekada gyvenime nepamiršiu šios patirties. Tai yra kūrybos esmė. Įsiprasminimas įvyksta, kai žmogus pajaučia kūrinio siunčiamą žinią.

– Ką galėtumėte patarti žmonėms, kurie neužsiima mėgstama veikla, nors labai nori tai daryti, tačiau dar dvejoja?

Inga: Jei turi norą kurti – jis niekur nedings, vis tiek būsi maloniai priverstas tą daryti. Gali bandyti apeiti, išvengti, užsiimti kita veikla, tačiau tai nepadės. Mano patarimas toks – jei turi kokią mėgstamą veiklą, skirk jai laiko ir net nepajusi, kaip ji į kažką išsivystys, išaugs ir taps darbu, kurį be galo mylėsi.

Lina: Aš į galerijų gyvenimą ėjau su padrąsinimu sau: „O kas blogiausio gali atsitikti?“ Jeigu nepasiseks, kas yra įmanoma, niekam daugiau tai nerūpės, tik tau pačiam. Tau galbūt atrodo, kad nepateisinai lūkesčių, buvai žioplas, kažko nepadarei, tačiau tai niekam nerūpi. Mane ši mintis labai išlaisvino. Kitas mane motyvavęs dalykas – suvokimas, kad jeigu nebandysiu, nesužinosiu, ar man būtų pavykę. Taip visą gyvenimą galbūt save graušiu, kad iš baimės susimauti nepasiekiau kažko labai gero. Geriau bandyti ir klysti, nei nedaryti nieko ir mąstyti, o kas būtų, jeigu.

Kadras iš filmo „Malonumas“

„Malonumas“

Švedų režisierės Ninjos Thyberg ilgametražis debiutas apie brutalius sekso pramonės užkulisius. Jauna švedė atvyksta į JAV, svajodama tapti pornožvaigžde. Triūsas sekso industrijoje rodomas kaip rimtas darbas su teisinėmis sutartimis, įsipareigojimais ir karjeros galimybėmis. Tarp dirbančiųjų – veik kontoriniai santykiai, jokio alkoholio, narkotikų, klesti antgamtiška švara. Filme sekso scenos – estetiškos ir spalvingos, skamba sakralinės muzikos motyvai (kompozitorius Karlas Fridas). Gal režisierė tokiu būdu siekė kai kurių aktų scenas prilyginti kankinystei? Juk sandoriai, grindžiami slidžiu principu „jei nenori – niekas tavęs neverčia“, savaime suprantama, turi savo „bet“. Filmas apie dailią tuštutę kažkuo susisieja su 2020 m. „Scanoramos“ atidarymo filmu „Prakaituok!“ – apie megainfluencerę, aerobikos trenerę. Kaip ir pastarajame, „Malonume“ mėginama žaisti žiūrovų emocijomis ir sužadinti gailestį protagonistės daliai, nes pornoaktorė – irgi darbas (sunkus tiesiogine šio žodžio prasme). Tokiems filmams netinka geros pabaigos, o čia, atrodo, nugali ne pinigai, o sąžinė ir draugystė. Tik kažkodėl tuo sunku patikėti.

Kadras iš filmo „Gražiausias berniukas pasaulyje“

„Gražiausias berniukas pasaulyje“

„Gražiausias berniukas pasaulyje“ tikriausiai galėtų vadintis vienu iš liūdniausių „Scanoramos“ filmų. Nukaršęs Björnas Andrésenas, kadais įkūnijęs berniuką Tadzio Luchino Visconti filme „Mirtis Venecijoje“, kankinamas depresijos, manijų ir paranojų, gyvena apsileidęs ir vienišas. Vidinė tamsa ir liga trukdo gyventi socialų gyvenimą ir užmegzti visaverčius santykius. Ar „Mirtis Venecijoje“ buvo tas lemtingas lūžis, neigiamai paveikęs tolesnį jo gyvenimą, ar lemiamu veiksniu vis dėlto tapo jo motinos savižudybė, dar jam būnant vaiku, retoriškai svarsto filmo kūrėjai, Björno mergina, dukra, pats herojus. Žiūrovai perkeliami šiapus ekrano, kad galėtų stebėti, kaip sutrikusio Björno vos neiškrausto iš buto dėl aplaidumo, klausytis jo buitinių pokalbių ir barnių su mergina ir net būti jų išsiskyrimo liudininkais, paskui sekti vienišą herojų, besiplaikstantį ilgais žilais plaukais ir odinio palto skvernais gatvėmis. Filmo režisierių įgeidžiu Björnas vyksta į Japoniją – susitikti su savo praeitimi, buvusiais vadybininkais ir gerbėjais. Kadrus, kur filmuojamas keturiolikmetis, atėjęs į atranką Stokholme, sunku žiūrėti. Björnas – dar vaikas, nuoširdžia šypsena, su apetitu kertantis šnicelį, mandagus, bet kartu ir išdykęs, norintis lėkti žaisti su kitais vaikais, o ne pusnuogis pozuoti per atranką. Kuo būtų tapęs Björnas Andrésenas, jei nebūtų suvaidinęs garsaus režisieriaus filme? Nors Visconti frazė „Trokšti grožio – tai trokšti mirties“ lemtinga, grožis pats savaime nėra kryžius.

„Kai esi tiek daug praradęs, tam tikra prasme tampa lengviau gyventi“, – retoriškai nuskamba iš paties Björno Andréseno lūpų filmo pabaigoje. Jis praradęs kone viską, grožį pagaliau – taip pat.

Kadras iš filmo „Bergmano sala“

„Bergmano sala“

„Bergmano sala“, sukurtas pagal režisierės Mios Hansen-Løvės asmeninius išgyvenimus, yra filmas filme, kuris yra dar vieno filmo kontekste. Toks „matrioškiškumas“ yra unikaliai nepainus, kai žiūri filmą, bet galbūt pakišo koją savo aprėptimi ir visų užsibrėžtų filmo linijų neįgyvendinimu. Nėra visai teisinga šį filmą tiesiogiai sieti ir su Bergmano – režisieriaus – ikona. Nors istorija rutuliojasi Forės saloje, vaikštoma po Bergmano namus, jo pamėgtas vietas, kalbama apie Bergmaną, apie jį klišinėm frazėm postringauja kiek komiškai parodyti į turą po Forės salą vykstantys „bergmanistai“ ir net miegama miegamajame, kuriame Bergmanas filmavo „Scenas iš vedybinio gyvenimo“, filmas nėra apie Bergmaną. Lygiai taip pat jis nebūtų ir apie kitą režisierių, kuris teoriškai galėtų egzistuoti kaip kontekstas šiam filmui. Filme režisierė Kris (akt. Vicky Krieps) atpasakoja savo vyrui – daug daugiau pasiekusiam režisieriui (sic!) Toniui (akt. Tim Roth) – savo sukurtą scenarijų apie kitą heroję Emi (akt. Mia Wasikowska), kurį mes, žiūrovai, matome ekranizuotą. Šis filmas filme, galų gale natūraliai susijungiant dviejų moterų herojų išgyvenimams, savotiškai tampa realybe, vykstančia Bergmano saloje. Bet ar Mios Hansen-Løvės filme per mažai paties Bergmano, ar per mažai pirmos – dviejų režisierių poros – istorijos, kurią kiek gožia trečiasis, filmo filme, naratyvas?

Tiesiog būna tekstų kaip filmų ir filmų kaip tekstų – drįstu teigti, kad „Bergmano sala“ galėjo virsti puikia apysaka, kuri gal net pranoktų jos ekranizaciją.

Kadras iš filmo „Suvenyras. II dalis“

„Suvenyras. II dalis“

Dar vienas filmas apie kino režisierę, taip pat pastatytas remiantis jį režisavusios Joannos Hogg asmenine patirtimi. „Suvenyro“ pirmos dalies tęsinys, lauktas nuo 2019 m. „Scanoramos“. Ir dar vienas filmas filme, kuriame matome ir dabartinį herojės Džulės (akt. Honor Swinton Byrne) gyvenimą, ir tą, kurį ji projektuoja į savo kuriamą filmą – būtent pirmoje dalyje matytą tragišką toksiškų santykių istoriją. Istoriją, kurios herojė buvo ji pati. Kurti filmą reikia apie paties išgyventus dalykus – ne kartą nuskamba filmo fabuloje. Vėlgi: ką reiškia jaunam žmogui patikėti savo istoriją viešai vertinti, galų gale, įtikinėjant aktorius, ką vienu ar kitu atveju jautė ir kaip elgėsi, vėl viską iš naujo išgyventi. Džulė – turtingų aristokratiškų britų dukra (bepigu galų gale tapti savarankiškai, kai iki tol supo besąlygiškas tėvų palaikymas ir visada paruošta čekių knygelė). Kadrų užsklandose rodomos angliško sodo rožės galėtų būti aliuzija į saugioje išpuoselėtoje terpėje subrendusios jaunos moters, dėl tyro naivumo per arti prisileidusios blogį, būtį. Vis dėlto filmas yra puikus – tiek padūmavusiu devintojo dešimtmečio estetiką imituojančiu filtru, tiek dialogais, tiek aktorių vaidyba. Filmas apie nieką yra kartu apie viską – neskubriai rutuliojantis istorijai pasaulyje, kuriame mes niekada negyvensim.

Kadras iš filmo „Vasaris“

„Vasaris“

Vaikystė, kai čiuopi aplinką juslėmis, kai dienos ilgos, suaugusiųjų „greitai“ yra dar nesuprantama sąvoka, kai tave prisileidžia paukščiai, kai miegi su tais pačiais rūbais, su kuriais ir žaidi, akompanuojant varvančių sūrių lašnojimui, kai šalia – senelio nuolat ganomos avys, kai gali ligi valiai klaidžioti po mišką, lazdos galu krapštyti upelio dugną – tiesiog dėl paties krapštymo.

Branda, kai vedi moterį, atlieki su ją drovų pirmą aktą, išeini tarnauti į kariuomenę, saugai seną švyturį apleistoje saloje, kur peri žuvėdros, čiuopi aplinką juslėmis, kasdien ganai paukščius padangėje. „Mano senelis buvo piemuo, mano tėvas buvo piemuo ir aš būsiu piemuo“, – pasakai savaime suprantamą tiesą ir lieki nesuprastas.

Senatvė, kai vis dar ganai avis ir tebečiuopi aplinką juslėmis. Kai žiema ir šalta, svarbu pamaitinti asilaitį, avis ir šunis, pavalgyti ir sušilti pačiam. Išgyventi žiemą. Pavasariop sužinojus apie paskutinio artimojo mirtį, vykti į kaimą atsisveikinti. Paskui pačiam susilieti su žeme ir su oru. Išnykti.

Per dvi valandas tik vaizdas, beveik be žodžių papasakotas „Vasaris“ – nepaprastai gražus ir jaudinantis. Apie tai, kad nuodėmė  tikėtis iš gyvenimo ko nors daugiau nei tai, ką jis natūraliai duoda.

Kadras iš filmo „Šuolis“

Kinas savo prigimtimi priklauso ne akademikams, o beraščiams. Pirmieji turi savo savaip turtingą ir skurdų pasaulį, bet tik gimęs kiekvienas pasaulį mato ir jaučia ne per žodžius, o per vaizdus. Kinas remiasi iki žodžių atsirandančiu sąmonės ir pasąmonės patyrimu. Ir todėl dažnai žodžiai kine geriausiai veikia, kai priešinami tam, apie ką byloja vaizdas. Pagaliau lietuvių filmas, kurį supras ne tik Lietuvos kino kritikai su visu istorijos, tautosakos ir poetikos bagažu, bet ir JAV kino meno ir mokslo akademija ar vaikas kur nors Afrikoje, apie Lietuvą girdintis pirmą kartą. Priežastis labai paprasta: kiekvienas žino, kas yra laisvė ir juo labiau kas yra nelaisvė. Kiekvienas žiūrovas žiūrėdamas filmą „Šuolis“ ką nors išgyvens, o tie, kas norės, ten galės pamatyti ir daugiau.

Praėjusio amžiaus antroje pusėje laisvė buvo ne taip paplitusi ir sunkiau pasiekiama. Dviem skirtingiems gyvenimo būdams ir filosofijoms – marksizmo ir kapitalizmo – kovojant dėl žmonių protų ir širdžių, ta kova ne tik pasiekdavo tolimus pasaulio kampelius Azijoje ir Afrikoje, ne tik dalino miestus sienomis, bet ir paliesdavo atskiras šeimas ir individus sistemos viduje. Nepatenkintiems komunistine sistema ir laisvės trūkumu egzistavo tik keli variantai: vidinė emigracija susitaikant ir prisitaikant arba emigracija fiziškai pasitraukiant. Tačiau pastarasis būdas buvo prieinamas ne visiems: turėjai būti arba per daug nepageidaujamas, bet kartu per daug matomas, kaip Aleksandras Solženicynas, arba šalia viso to dar ir turėti kažkokį užnugarį, kaip Tomas Venclova ar Andrejus Končialovskis, arba turėti ir talentą, ir dar sugebėti pasinaudoti proga, kaip Rudolfas Nurejevas ar Andrejus Tarkovskis.

Giedrės Žickytės filmo „Šuolis“ herojus Simas Kudirka neturėjo nei pažinčių, nei specialių talentų ir nebuvo nei nepageidaujamas, nei pageidaujamas, jis tiesiog buvo – mažas žmogus, eilinis jūrininkas didelėje Sovietų Sąjungos laivininkystės sistemoje. Nepriklausomoje Lietuvoje tarpukariu dar mažą berniuką Simą senelis užhipnotizuoja ne nuotraukomis, bet savo pasakojimais apie tolimas šalis ir ten augančias palmes, uždegdamas norą pamatyti tolimas, nematytas žemes. Noras Simą nuveda į jau Sovietų Sąjungos laivyną, tačiau svajonės realybė nuvilianti: laivams dreifuojant prie pat Naujosios Anglijos krantų, Amerika taip arti, tačiau tuo pat metu sovietų jūreiviui ji nepasiekiamai toli. Atrodė, kad Simas, kaip ir absoliuti dauguma kitų jūreivių, susitaikys su ūkanotais Šiaurės Atlanto vaizdais ir „pagerinta“ kelionėmis jūreivio kasdienybe už geležinės uždangos.

Realiausia galimybė „runkeliui“, kaip jis pats save ir pavadino, Simui Kudirkai fiziškai pasitraukti į Vakarus buvo griebtis pavojingo žygdarbio – peršokti iš sovietų laivo į amerikiečių ir kliautis likimu. Ir vieną trumpą akimirką, nulėmusią visą jo gyvenimą, pagautas impulsyvumo, jis pasirenka bėgti iš tos jam per daug gerai pažįstamos sistemos, nors Lietuvoje lieka jo šeima, žmona ir vaikai. Gal tas impulsyvus negebėjimas susitaikyti – sugebėjimas įžvelgti galimybę pasirinkti, kai kiti tokios galimybės net nesvarstė kaip galimo pasirinkimo, – ir buvo Simo talentas. Tardomas ir paklaustas, kodėl bėgo į Vakarus, jis aiškino, esą „norėjo įsigyti radiją „Grundig“ – apklausos protokolą skaito buvęs KGB darbuotojas. Radiją „Grundig“ Amerikoje net ir aštuntajame dešimtmetyje šiukšlyne buvo galima gauti nemokamai, dabar sendaikčių turguje galima nusipirkti už 10 eurų, bet Sovietų Sąjungoje jis buvo nepasiekiamas, Simui įkūnijo laisvę ir buvo pakankamas motyvas „išduoti Tėvynę“. Stebėdamas ekscentrišką filmo herojų Simą Kudirką, nenustebčiau, kad tai tiesa. Net jei tokie parodymai yra režisūros fikcija, ji teisingesnė už bet kokius tikrus protokole surašytus parodymus.

Kadangi Simo Kudirkos istorija plačiai žinoma, gal nebūsiu apkaltintas kelių siužeto detalių atskleidimu. Simas Kudirka – kaip mitinis herojus: jis stovi sovietų laive lyg tamsos karalystėje, apačioje – tamsiai mėlyna bedugnė ir mirtis, ir kad įveiktų abi, jam reikia peršokti į kitą pusę, kur laisvė ir išsigelbėjimas. Laivai susilygina, Simas šoka, ir nors pats sekundę trunkantis šuolis pasibaigia sėkmingai, kartais didesnį svorį gyvenime turi ne ilgi metai, kai neįvyksta nieko reikšmingo, o trumpos visa lemiančios akimirkos, ir šio šuolio pasekmės jį lydi visą gyvenimą. Simas Kudirka kartoja daugiau nei šimtmetį trunkantį Lietuvos likimą Vakaruose bandant rasti užuovėją nuo Rytų. Kaip ir Lietuvos atveju, istorinės aplinkybės neišvengiamai įklampina herojų. Nors vyksta Šaltasis karas, 1970 m. Amerika pasiklydusi tarp pilietinių teisių, protestų judėjimų ir noro gerinti santykius su Sovietų Sąjunga, ir amerikiečių laivo „Vigilant“ kapitonas ir kiti įsakymų vykdytojai neišlaiko istorijos ir laiko egzamino. Greičiausiai jie neskaitė Henry Davido Thoreau žodžių apie pilietinio nepaklusnumo naudą ir nežino, kad demokratija kaip uogienė – kartkartėmis jos nepamaišius, ji linkusi apsitraukti pelėsiu ir sugesti. Simas grąžinamas į sovietų laivą ir nors jūroje jis blaškomas bangų, atsidūrus sausumoje, lemties bangos jį blaško dar labiau – jis grįžta į Sovietų Sąjungą kaip tėvynės išdavikas. Prasideda Simo kelionė, kurioje jis tėra pėstininkas dviejų branduolinių valstybių rankose ir apie kurios baigties sėkmę ar nesėkmę nuspręs kiekvienas žiūrovas.

Kadras iš filmo „Šuolis“

Dokumentinis filmas, nebent yra išskirtinai apie reiškinius, priklauso nuo savo herojų. Dažnai herojaus pasirinkimas, kaip ir pagrindinio vaidmens atlikėjo pasirinkimas vaidybiniame filme, yra didesnioji darbo dalis, nes herojus su savimi atsineša ir savo istoriją. Simas Kudirka – puikus dokumentinio filmo herojus, nes savo ekscentriškumu ir naiviu, vaikišku nuoširdumu yra daug įdomesnis net už geriausiai vaidinantį aktorių. Giedrė Žickytė į kiną atėjo iš žurnalistikos, tad filme „Šuolis“, kaip ir bet kuriame tiriamosios žurnalistikos kūrinyje, yra daug archyvų ir naujienų tarnybų medžiagos bei interviu su kalbančiomis galvomis: tarp jų ir laivo „Vigilant“ kapitonas, ir tuometinis JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris. Tačiau nei įdomi medžiaga, nei amerikietiškos garsių žmonių pavardės negelbėtų ir neturėtų gelbėti, jei istorija būtų netinkamai papasakota.

O įdomiausias ir tinkamiausias dalykas šioje istorijoje: Simas Kudirka gauna galimybę, kurią gauna nedaugelis, po penkiasdešimties metų vėl išgyventi ir patirti akimirkas, pakeitusias ir jo, ir visų įvykyje dalyvavusių gyvenimą. Nors tai ne Oppenheimerio „Žudymo aktas“ ir Giedrė Žickytė nekviečia į laivą „Vigilant“ amerikiečių, bandžiusių Simą nutempti ir perduoti atgal sovietams, Simas pats vienas iš naujo išgyvena savo viltingus ir klaustrofobiškus momentus laive, grįžta į KGB kalėjimą ir kalbasi su savo kaimyne Niujorke, kuri jam atskleidžia, kad jo kadaise prieš televizijos kameras keltos JAV vėliavos stiebas ten buvo pastatytas tik dėl jo. „Šuolis“ ne tik gerai pasakoja Simo Kudirkos istoriją, bet ir laužo dirbtinai nustatytas ribas tarp fikcijos ir realybės ir klausia, kas yra fikcija, o kas yra realybė, kai paties herojaus gyvenimas, lyg Peterio Weiro filme „Trumano šou“, yra dalinai tapęs fikcija, surežisuota herojui ir jo stebėtojams. Filmas „Šuolis“, kaip ir jo herojus, plūduriuoja tarp fikcijos ir realybės. Kiek yra filmų, kur herojus gali žiūrėti pagal jo istorijos faktus sukurtą amerikiečių televizijos filmą (žinant tikrąją istoriją ir herojų, keliantį juoką savo netikru dramatiškumu) ir dar savo žodžiais išreikšti fikcijos „Simo Kudirkos pabėgimas“ ir Simo Kudirkos realybės santykį: „Tik kad gyvenimas, rupūžė, ne sapnas, reik kainą mokėt.“

Simo vardu kalbėjo daugelis – Amerikos televizijos, kurioms reikėjo sensacijų, išeiviai, norėję pasauliui pareikšti apie Lietuvos okupaciją, senatoriai, siekę savo politinių tikslų, protestuotojai, kuriems buvo svarbiausia protestuoti, įvairūs aktyvistai, kurie kartais tiesiog neturėjo kuo daugiau užsiimti, televizijos filmų kūrėjai. Tačiau dabar jis turi galimybę pagaliau kalbėti savo žodžiais, ir kai kalba, Simas kartais primena Errolo Morriso dokumentinių filmų „Dangaus vartai“ ir „Vernono miestelis, Floridos valstija“ herojus, sakančius dalykus, kurių nesurežisuosi: apie tai, kaip kraujas užlieja smegenis, kai šautuvo taikiklyje pasirodo Džordžijos kalakutas, kaip gitaros stiprintuvas užlieja visą gyvūnėlių kapinių slėnį. Simas su panašiu įkarščiu kalba apie svarbiausią savo gyvenimo momentą – šuolį į amerikiečių laivą „Vigilant“, Amerikos vartotojiškumą, politines ir socialines problemas, narkotikus, kurie jam nesuprantami, nes juk kam jie reikalingi, kai yra sielą gydanti muzika, o ieškodamas žodžio, kuriuo galėtų apibūdinti komunistinę sistemą, vis neranda, galų gale apsistodamas prie rusiško, prasidedančio priebalsiu „ch“. Prie visų, kalbėjusių Simo vardu, nepaminėjau kino kūrėjų, nes tikiu, kad Giedrės Žickytės filme „Šuolis“ Simas Kudirka yra būtent toks, koks norėjo būti parodytas, kaip jis pats sako: „Ten buvau runkelis, ir čia – runkelis.“ Joks lietuvių filmas manęs dar neprivertė taip nuoširdžiai juoktis.

„Šuolyje“ užfiksuotas tam tikras laisvės supratimas, jau einantis į užmarštį. Tai ne laisvė nešioti ilgus plaukus, ne laisvė skaityti uždraustas knygas ar klausytis uždraustos muzikos ir ne laisvė tokius dalykus kurti. Tai kitokia laisvė, atsiradusi iš didesnio vargo ir užgujimo, – atrandama kokybiškoje buitinėje technikoje, kad ir radijo aparate „Grundig“, ne planine ekonomika, o kapitalizmu ir laisvąja rinka dvelkiančiuose rūbuose, kad ir batuose iš Jugoslavijos, taip pat parduotuvių lentynose, pilnose įvairių vaisių ir geros mėsos. Simas Kudirka, 1970 m. lapkričio 23 d. šokantis į laivą „Vigilant“, savo šuolio metu yra ir lietuvis 1990 m. kovo 11 d. – suprantantis sistemos supuvimą, laisvę vertinantis su karščiausiu tikėjimu, nes užaugęs valstybėje, kurioje teoriškai laimi ne asmeninė nauda, o idėjos (nors ir marksizmo-leninizmo), turintis daugybę vilčių dėl rytojaus, kai viskas, kas geriausia, atrodo įmanoma, manantis, kad viską galima pakeisti, ir dar nepažinęs kai kurių kapitalizmo ydų. Simas Kudirka norėjo laisvės, kaip ją suprato, ir ją gavo, tačiau ją gavęs neišvengiamai šiek tiek nusivylė, ir nors turėjo minčių padėti kitiems politiniams kaliniams, Simo idėjos, planai, o gal pastangos pasirodė bevaisiai.

Kadras iš filmo „Šuolis“

Lietuviui, be abejonės, reikia laisvės, ir jis tai įrodė ilgais amžiais dėl jos kovodamas. Tačiau kartais atrodo, kad kova dėl laisvės pareikalauja tiek daug pastangų, kad nebelieka talento ta atgauta laisve pasinaudoti. Ilgalaikė kova dėl laisvės ir gyvenimas laisvėje yra du skirtingi egzistavimo būdai, kuriems gali neužtekti vieno gyvenimo ar vienos kartos. Laisvė turi daug galimybių, bet joms atverti reikia fantazijos ar bent jau tikslo.

Simas Kudirka, gimęs 1930 m. Griškabūdyje ir 1970 m. prie Nantaketo salos šokęs į amerikiečių laivą „Vigilant“, galų gale rado kompromisą Pilviškiuose, Lietuvoje. Simas ir toliau klausosi radijo, šįkart greičiau ne Amerikos, o Irano. Dabar jis gali prie savo namų iškelti Lietuvos vėliavą, kurios stiebą ten pastatė pats, kurios gal ir nefilmuoja televizijos ar kino kameros, bet kurios kėlimo ceremonijos režisierius yra vienintelis – jis pats. Ir dabar Simas gali atlikti ne gyvybės ir mirties, bet laisvės šuolį – nuo liepto į ežerą Pilviškių kaime. Galbūt iš pat pradžių jo vienintelis noras ir buvo būti būtent čia ir daryti būtent tai – savo, o ne primestos sistemos sąlygomis. Tiek galimybė klausytis savo muzikos ir savo pasirinkto radijo, tiek galimybė kelti savo vėliavą ir atlikti norimą šuolį – visi šie dalykai yra laisvė. O tai, kad vieno žmogaus lubos yra kito žmogaus grindys, šiuo atveju neturi reikšmės. Tuomet Simas Kudirka rado ne kompromisą, o tikrą laisvę.

Marija Gimbutienė
„Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ nuotrauka

I

Pradžioje yra garsas – tykus, bet galingas. Palydi, nuteikia atrasti – mūsų visų ir vieno žmogaus istoriją. Einu per sales, konspektuoju tekstus it uoli mokinukė. Jie – tikrai išsamūs ir esminiai. Kaip ir eksponatai – vaizduotės galia tikrovei ir tikrovės – vaizduotei. Vis dėlto pradėti norėčiau nuo paskutinės salės, skirtos pačiai Marijai Gimbutienei. Dėmesį patraukia datos su svarbiausiais gyvenimo ir karjeros faktais, išsami, bet kūrybiškai pateikta biografija, draugų ir bendražygių prisiminimai, mokslininkės kieme vešėjusių augalų piešiniai ir kabantys žolynai. Asmeniniai artefaktai – taip mėgtas gintaras, namuose turėtas lietuviškas kampelis, laikraščių skiautės. Skaitau, regiu ekrane ir gėriuosi Tavimi, Marija. Taip susižaviu – asmenybe, nuveiktais darbais, jų svarba, pačia paroda, kad neištvėrusi nusiperku „Deivių ir karių“ informacinį katalogą. Skaitau ir papildau salėse regėtą pasaulį, kuris užima amą, kelia baltą pavydą ir skatina atrasti naujus resursus savyje.[1]

Mokausi iš Tavęs, Marija. Buvai smalsi ir guvi mergaitė, o tėvai visada skatino ir palaikė. Viską pradėjai daryti anksti – trejų metų jau čiuožei pačiūžomis, o ketverių pradėjai skaityti. Tavimi tikėjo, Tu pasitikėjai pasauliu ir savo galimybėmis jame. Laisvė ir atsakomybė – koja kojon, ir taip – visada. Mylimas tėtis – gydytojas, Tu – humanitarė. Ir pirmas romantiškas susižavėjimas – šešiolikos. Būsimas vyras Jurgis, jam vėliau dedikavai ir savo darbus. Susiklostė gal kitaip, nei planuota, bet išlaikėte pagarbius santykius, užauginote tris dukras. Trys vaikai! Susigėstu dėl savo dejavimų – „nieko nespėju“ augindama vieną.

Per daug užbėgau už akių – Tavo studijos Kaune ir Vilniuje, susiformavusi Archeologijos katedra. Entuziazmas, energija, atradimų pradžia. Istorija, kuri įgalina, stabdo ir perkuria. Taip nutinka ir Tau, mums visiems. Giliosios kolektyvinės traumos – Antrasis pasaulinis, su Jurgiu ir dukrele Danute ant rankų leidiesi į nežinomybę. Nuolatinė kelionė, amžinas tapsmas. Aiškiai matei susiklosčiusią situaciją, tai liudija ir Tavo užrašai: „Protas tačiau diktuoja aiškiai ir kietai: nuo bolševikų reikia bėgti, palikus brangiausiąjį savo darbą – Lietuvos proistorę su jos nežinomais žemėje slypinčiais turtais, palikus taip kruopščiai rinktas vertingas knygas“ (iš Agnės Čivilytės straipsnio „Marijos Gimbutienės asmenybės spalvos“, p. 19). Vis dėlto nepasidavei ir susikūrei naują pasaulį, nors ir ilgėdamasi to, ką buvai priversta palikti. Austrija, Vokietija, JAV. 1946 m. Tiubingene suteiktas filosofijos daktaro vardas, pirmoji knyga vokiečių kalba. Toliau – Bostonas, Stanfordas, tyrinėjimų ekspedicijos, nenuilstančioji. Galiausiai – Los Andželo universitetas, darbą jame vainikuoja ne tik įstabūs veikalai, bet ir įvertinimai. 1968 m. „Los Angeles Times“ išrenka Tave Metų moterimi. Galvoju, koks svarbus tai dalykas pasaulyje, kuriame vis dar vyravo vyriškoji energija. Tai pažymi ir Vanda Sruogienė, laiške išreikšdama palaikymą ir susižavėjimą: „Man asmeniškai labai malonu, kad moteris, jauna moteris, kaip Tamsta taip sėkmingai lenktyniauji su vyrais – džiaugiuosi tuo ir galiu tik didžiuotis! Sveikinu ir linkiu toliau sėkmės, suderinimo mokslininkės ir motinos pareigų. Tai buvo mano jaunystėje aiškiai užsibrėžtas tikslas, tik gyvenimo aplinkybės neleido man eiti vien mokslo keliu – likau tik jo populiarizatore, nes ilgus metus buvau mokytoja. Bet tas žodis suderinti giliai įsirėžė mano galvoje. Jūs tai sugebate“ (iš A. Čivilytės straipsnio „Marijos Gimbutienės asmenybės spalvos“, p. 20). Svarbūs dalykai čia pasakyti, aktualūs ne tik praeičiai, bet ir dabarčiai. Ir kiek reikėjo lankstumo, pasišventimo, atkaklumo laviruojant. Tu – Deivė ir Karė, sujungusi tvirtybę su švelnumu, pašaukimą motinystei – su pašaukimu mokslui, faktus – su kūrybiškomis jų interpretacijomis, meilę žinioms ir atradimams – su meile menui. Kaip gražiai suderinai savyje skirtingus pradusǃ Nepaisydama ne visada palankių aplinkybių, gyvenimą laikei savo rankose – taip pasitikai ir tikrąją Varžovę. Pati suprasdama, kad jau metas išeiti. O aš pasilieku, šiomis eilutėmis liudydama Tavo gyvenimo jėgą, šviesą, jos properšas laikų tamsose.

Arūno Baltėno nuotrauka

II

Grįžtu į pirmąją salę, įžengiu į stilizuotus senovės namus – čia amforos, išpiešti dubenys, stovai, ritualiniai indai (zoomorfinis indas su dviem galvom), altoriai, molinis dangtelis su Deivės veidu, vėriniai, žiedai ir diržai. Galinga simbolių ir piešinių jėga – Senosios Europos kultūros kalba. Svarbiausi „žodžiai“ – skulptūrėlės – zoomorfinės, antropomorfinės, vaizduojančios įvairius Deivės pavidalus. Skaitau apie Deivės kultą, egzistavusį šimtus tūkstančių metų dar iki paleolito. Šio laikotarpio menas rodo Kūrėją buvus moterį. Man tai labai gražu – pagrindinių išlikusių religijų pasaulėjautos papildymas.

Smalsiai stebiu skulptūrėles, analizuoju bruožus[2]. Skaitau ir lyginu: Gimimo Deivė vaizduojama gimdymo poza, su pabrėžta vulva. Vaisingumo Deivė – padėjusi rankas ant pilvo – Žemės Motinos prototipas. Deivė Gyvatė sėdi kaip moteris, jogos poza, ši deivė suvokiama kaip gyvybinės energijos įsikūnijimas. Mirties Deivė – sustingusi ir plokščia, su kauke. Deivė Paukštė – su paukščio galva ir krūtimis, lemianti gyvenimą ir mirtį. Atgimimo Deivė dažnai vaizduota labai schematiškai, kaip du trikampiai, sujungti smaigaliais, arba smėlio laikrodis (trikampis – tai moters lyties simbolis). Deivė Auklė – su meškos kauke ir juosta ant nugaros kūdikiams nešioti. Siurbiu žinias, mėginu pritaikyti, galvoju apie begalinį potencialą, derlingumą, deivių pasaulį steigiančias ir palaikančias galias. Mąstau apie įvairias deivių funkcijas ir mūsų vaidmenis kasdienybėje – kiek daug jų kartais atlieka vienas žmogus. O kaip kartais gera pasidalyti atsakomybėmis…

Arūno Baltėno nuotrauka

Man atrodo, kad norint geriau ir giliau suprasti M. Gimbutienės darbą ir deivių kultūrą svarbu akcentuoti, jog Senosios Europos socialinė struktūra buvo matrilinijinė – paremta motinos gimine ir šaknimis. Kaip rašo Inga Merkytė: „Būtina pabrėžti, kad tyrinėtoja pati niekada nevertino Senosios Europos socialinės sanklodos kaip matriarchato – jos manymu, tai buvo labai subalansuota visuomenė, kurioje moteris vaidino svarbų vaidmenį religiniame gyvenime, tačiau ji nebuvo valdantysis asmuo“ (Inga Merkytė, „Deivės ir kariai“, p. 33). Ir tai man labai gražu – balansas, kurio taip reikia šiuolaikinei visuomenei. Vyriškoji ir moteriškoji energija – ant jų laikosi pasaulis. Animus ir anima – viename asmenyje. Dabarties moteris gali būti vadove, namų židinio puoselėtoja, motina ir mokslininke. Arba – neprisiimtini nė vieno iš šių vaidmenų. Dabarties moteris gali versti kalnus ir sėti žolę. Dabarties vyras gali auginti vaikus, pilotuoti lėktuvus ir gaminti valgį. Lyginti žmonai marškinius ir ruoštis į mūšį. Arba neprisiimti nė vieno iš šių vaidmenų.

Kitas svarbus aspektas, apie kurį galvojau apžiūrinėdama parodą, – feministinis. Man atrodo, kad M. Gimbutienė savo darbais ir įžvalgomis feminizmą kūrė ir traktavo pačia giliausia prasme – tai tikrosios vyrų ir moterų lygybės siekinys, pagarba visoms lytims ir jų funkcijoms, pasiskirstymams, atliekamiems darbams. Apie tai rašo ir Rasa Navickaitė straipsnyje „Marija Gimbutienė kaip feministė“: „Gimbutienė pabrėžė, kad moterų priespauda ir socialinė hierarchija buvo būdingos bronzos amžiaus indoeuropiečių kultūroms ir kad šios tendencijos dalinai išsilaikė Europos kultūrose iki šiol. Jau šiuose darbuose tyrinėtoja užsiminė, kad prieš indoeuropiečių įsigalėjimą neolito Europoje veikiausiai gyvavusi visiškai kitokia, labiau egalitarinė lyčių požiūriu, sėsli ir taiki vietinė Senosios Europos kultūra. Šią hipotezę įkvėpė neolito mene vyravusi moteriška simbolika, rodanti, jos manymu, kad moterys užėmė svarbias socialines, religines ir politines pozicijas“ (p. 59). Pasilieku su mintimis apie istorijos poslinkius, jos sūkuriuose prarastą moters jėgą. Apie dermės būtinybę, įgalinimą, galimybes ir potencialą, kurį turime ir galime realizuoti. Apie kūrybiškumą, nenutrūkstamai srūvančią energiją tarp žemės-moters ir pasaulio-vyro. Apie pagarbą ir supratimą. Apie tai, kad turime išnaudoti savo stiprybes ir sekti pašaukimu.

Silvestro Samsono nuotrauka

III

Taip, iš karto pasikeičia atmosfera. Vis daugiau eksponatų – kirviai, skeltės, ylos, kaltai, strėlių antgaliai, ietys, ietigaliai. Taip – ir virvelinė keramika, gintaras, papuošalai. O vis dėlto – kitokie namai, kultūra ir žmonės. Klajojantys stepių kariai, Senosios Europos kultūros žlugimas. Daugiau kaip 600 gyvenviečių sunaikinimas. Naujo tipo pilkapių atsiradimas. Įkapės, kuriose labai ryškus kario identitetas: „Įkapės atskleidžia, kad mirusiojo identitetas perteikiamas per kario atributiką – į pomirtinę kelionę įduodami lankai ir strėlės, ietys, titnaginiai durklai, peiliai. Bendruomenių vadai aprūpinami ir žirgo galvos formos akmeniniais skeptrais ir kuokomis, jiems atnašaujami arkliai. Toks kario manifestavimas yra Senojoje Europoje neregėta savivokos apraiška“ (I. Merkytė, „Deivės ir kariai“, p. 33). Taip, tai Pilkapių arba Kurganų kultūros žmonės. Trys migracijos bangos, indoeuropietiškosios kultūros gimimas. Per antrąją migracijos bangą susiformavusi patriarchalinė ir patrilokalinė visuomenės struktūra, dangiškos vyriškosios dievybės įsigalėjimas. Bronzos amžius, socialinė diferenciacija, kultūriniai, idėjiniai ir technologiniai mainai. Gamybinis ūkis, gyvulininkystė ir žemdirbystė. Ir iš čia esame.Apžiūrinėdama Kurganų kultūros eksponatus, mąstau apie agresiją, pirmiausia gimstančią viduje, – ji būtina pokyčiams, raidai, kuri kartais virsta ir besaike plėtra. Agresiją, kurią moderniaisiais laikais išmokstame nusodinti ir nukreipti į save, nugrauždami nagus iki gyvuonies. Apie stoką, pyktį ir drąsą, kurią mūsų protėviai kreipė išorėn, išveikė per ekspansijas ir užkariavimus. Naikindami sena, kad gimtų nauja. Ar visada geriau? Ar visada į priekį? O gal sukamės ratais? O gal visada dalies progresas atneša ir tam tikrą regresą? Galvoju apie matrilinijinę kultūrą, kurią pakeitė patriarchalinė. Apie Deivę pakeitusį Dievą. Apie pokyčių baimę. Apie tai, ką galime ir turime išsaugoti, sujungti. Apie netektis. Apie būtinąjį istorijos variklį. Apie nuostolius, kurie, tikriausiai, neišvengiami. Apie baimę – užkariautojo ir užkariaujamojo. Apie stipriųjų silpnybes, augimą ir status quo. Apie patogų gyvenimą ir alkį, kuris veda į priekį, kuris užkuria laužus. Apie sudegusius kelius. Apie tai, kur galime ieškoti tikrosios galybės. Apie lemiamus pasirinkimus.

O svarbiausia – išeidama iš šios puikios, informatyvios, intelektualinį iššūkį metančios ir emocijas keliančios parodos dar ilgai po to mąstau apie Marijos Gimbutienės drąsą, atkaklumą, žinių alkį, kūrybiškumą, moteriškojo ir vyriškojo pradų savyje auginimą. Taip pat – ši paroda dar kartą man paliudijo ištakų svarbą. Norėčiau, kad niekada nepamirštume – esame ne tik kariai, bet ir deivės.