„Laikai keičiasi, dabar nebesu tokia kategoriška kaip prieš keliolika metų. Manau, kad forumas turi sparčiai eiti modernyn, jaunyn, „elijošaityn“, – sakė forumo „Šiaurės vasara“ sumanytoja Giedra Radvilavičiūtė 2018 m. Ramūnui Gerbutavičiui duotame interviu. Šiemet, grįžusi po vienų metų pauzės, „Šiaurės vasara“ vyko šešioliktą kartą – vos savaite anksčiau nei įprastai, beveik nesutrikdyta vis griežtinamų apribojimų dėl pasauly tebesitęsiančios koronaviruso pandemijos, forumo vairą perėmus Rūtai Elijošaitytei-Kaikarei ir Aurimui Švedui.

Grįžo kita sudėtimi, bet ne mažiau jaukesnė, su oficialiom ir neoficialiom tradicijom – ir šiemet vyko vakariniai pašnekesiai viešbučio „Tyla“ pavėsinėje. Tai kas, kad iš jos niekas neiškrito ir net nemėgino maudytis vaivorykštės spalvom apšviestame fontane, bet įvyko nedidelis šokių ant pievos apšilimas prieš kitos dienos Darželio šokius ir karšti pokalbiai apie meną – kiek literatai gali reikšti nuomonę apie meno kūrinius ir atvirkščiai, leidosi diskutuoti Antanas A. Jonynas su Laima Kreivyte. Penktadienį forumas, kurio šiųmetinė tema „Užmarštys“, pradėtas Raimondo Jonučio, Danutės Paulauskaitės, Arvydo Ambraso, Vytauto Skripkos, Algio Skačkausko, Manto Gimžausko (Šamano), Birutės Pūkelevičiūtės kūrybos skaitymais, pristatantiems juos poetams pasvarstant, kiek šie jau anapusybėn išėję autoriai yra užmiršti, kiek tiesiog nepakankamai dažnai prisimenami jų tekstai. Ar atmintis neįmanoma be užmaršties? Jau pirmajame „Šiaurės vasaros“ pranešime Aurimas Švedas minėjo antropologą Marcą Augé, aptarusį tris „užmaršties formas“, pasireiškiančias renkantis egzistencinę laikyseną. Trečioji užmaršties forma yra naujos ateities gimimas, kuris įmanomas tik užmiršus tai, kas lieka už šią pradžią inicijavusių nugarų. Vis dėlto literatūrai tai negresia, kol bus ją skaitančių.

Neslėpsiu, į „Šiaurės vasaros“ forumą vykau tikėdamasi pamatyti jo siela vadinamą Giedrą Radvilavičiūtę. Rentgeno žvilgsniu skrodžiančią pranešėjus, skaitančią tokio pat skvarbumo pranešimą ar užduodančią ne mažiau skvarbų klausimą iš salės. Nors prietaringai vengiu bendrauti su man labai patinkančių kūrinių autoriais, vis dėlto pernai vykusio „Paviljono“ knygų savaitgalio metu pagaliau ryžausi prieiti prie autografus dalijančios Giedros. Teišlemenau kažkokią banalybę, panašiai kaip šiemet knygų mugėje prašydama autografo iš Kimo Leinės – iš susitikimo su juo atminty teišliko jo parudavęs nykščio nagas. Išties, bet kas, pasakyta mugėje ar bare („Paviljono“ knygų savaitgalis vyksta to paties pavadinimo baro patalpose), taptų banalybe. Gal rašytojus derėtų garbinti iš tolo, senamadiškai – rašant apgalvotus laiškus, gyrius išmaningai reiškiant antrais ar dar geriau – trečiais bendrinėje kalboje jau retai vartojamais sinonimais, simpatiją apkamšant perkeltinių prasmių duknom. Tik kai kuriems, deja, nebent į anapus.

Kol forumo simboliu tapusioje pievelėje šalia Biržų pilies arsenalo klausausi per garsiakalbį transliuojamo pranešimo, čia pat pilyje ant laiptų fotografijai rikiuojasi biržiečiai vestuvininkai, į ceremoniją atbirbę dešimčia sportinių motociklų. Kaip déjà vu iškyla analogiškas vaizdas iš 2016 m. „Šiaurės vasaros“ – vestuvės ant tų pačių pilies laiptų, pozuojantys fotografui svečiai ir pievelėje laigančios pamergės dantenų spalvos suknelėmis (Mariaus Buroko terminas). Įsijungiu fotoaparatą ir nukreipiu fotoobjektyvą į šiųmetinio forumo dalyvius – ant suoliuko paskaitos laukia Viktoras Bachmetjevas ir Dovilė Dagienė, ant to paties suolelio prieš trejus metus valgydami obuolius vertimus aptarė poetai Anna Halberstadt ir Kęstutis Navakas. Šalia lauko šachmatų figūrų prisėda Tomas Vaiseta ir Mindaugas Nastaravičius, prieš tai ten kuprinę pasideda Ramunė Brundzaitė. Ten pat, kur prieš porą metų Dainiaus Dirgėlos fotoobjektyvui pozavo Auris Radzevičius-Radzius.

Išmaniojo ekrane vartau prieš dvejus metus vykusios „Šiaurės vasaros“ nuotraukų albumą – būtent išmaniajam telefonui buvo skirtas šiųmetinis Daliaus Jonkaus pranešimas. Aparatui, kurį dabar turi jau beveik kiekvienas ir kuriam jokie fantastai kūrėjai nenumatė tokio proveržio, kuris tapęs parankiausiu įrankiu, jau dabar saugančiu didelę dalį mūsų pačių atminties. Komiškas sutapimas – kai dėl techninių kliūčių antrąją forumo dieną filosofo Nerijaus Mileriaus pranešimas pakimba ant plauko, situaciją išgelbsti būtent telefonas. Grįžtant prie nuotraukų – ženklus visada lengviau identifikuoti jau post factum. Atseit, žiūrėkit, Kęstučio Navako veidas – kraujo spalvos nuo krentančio vaizdo projekcijos šešėlio, o Auris Radzevičius-Radzius sėdi šalia lauko šachmatų lentos, kurios visos figūros – išvartytos. Vienoje iš fotografijų – Giedra Radvilavičiūtė, susikibusi su Kęstučiu už rankų. Jis – tarsi tempia ją sėsti kartu, ji – tarsi norėtų jį pakelti stotis. Abiejų žvilgsniai keistai desperatiškai žiūri į objektyvą.

Audriaus Stonio filme „Laiko tiltai“ apie Baltijos kino meistrų kūrybą vienoje iš įkomponuotų scenų maža mergaitė mokosi vaikščioti. Kitame kadre ta pati mergaitė dabar – jau brandaus amžiaus moteris, kalbinama filmavimo grupės ir žiūrėdama į save prieš beveik pusę amžiaus, apsipila ašaromis. Vyras, senuose nespalvotuose kadruose mokantis vaikus muzikos, dabar negrabiai ima į rankas akordeoną – rankos nebeklauso, jis užmiršęs, kaip groti. Audriaus Stonio žodžiais, tokiu būdu sustabdytas laikas atiduodamas amžinybei. Jo manymu, taip būtų, jei dabar į pristatymą atėję forumo dalyviai tiesiog būtų nufilmuoti ir parodyti tik po 40 metų. 2016 m. buvo galima tuo įsitikinti – Eglės Rakauskaitės 6 minučių dokumentinis filmas apie Leonidą Donskį, be kurio vienu metu „Šiaurės vasara“ nebuvo įsivaizduojama, rodytas forumo metu, tiesa, turėjo mažesnę metų perspektyvą, bet jau tada kėlė panašų emocinį katarsį. Jono Meko žodžiais, „laikas įprasmina medžiagą“. Būtent šio menininko laiškų skaitymui iš knygos „Jonas ir Adolfas Mekai: gyvenimo lai(š)kai“ buvo skirta paskutinė šiųmetinės „Šiaurės vasaros“ valanda.

Dovilės Dagienės pranešime apie „augalų atmintį“ – uosinė kerpė, auganti senų sinagogų vietoje ir menanti jau sugriautų buvimą, kartu paradoksaliai simbolizuoja užmarštį – naikindama medieną ir tai, ką atsimena.

Autorės nuotr.

Iš tėviškės atvežtuose Agnės Žagrakalytės saldiniuose obuoliuose, kaip užrašiusi autorė šalia maišo padėtame raštelyje, – „kiekviename yra po kirmėlę, būkit budrūs“. Kirmėlių niekas neaptiko ir obuoliai buvo suvalgyti.

Sveika sugrįžusi, „Šiaurės vasara“.

Miesto žmonės, mašinų karavanais vasarą traukiantys prie jūros ir valandų valandas laukiantys, kada galės įvažiuoti į kurortus, tokiu būdu sugrįžta prie gamtos ir nors trumpam atkuria istorinius saitus su ja. Tie, kurie šiemet pasirinko atostogauti Nidoje, turėjo progą apie tai – gamtą, istoriją ir žmogų – pakalbėti plačiau ir susimąstyti, nes šių metų Tarptautinio Thomo Manno festivalio, įvykusio jau 24 kartą, tema „Orų ženklai“ tiesiogiai nurodė ne tik į orų ir gamtos vaizdavimą kultūroje ir ypač literatūroje, bet ir į mūsų kaip žmonijos akistatą su mūsų aplinka bei vis sparčiau vykstančiu jos nykimu.

Į klimato krizę, apie kurią pastaruoju metu itin daug kalbama, dažnai žvelgiama tik per gamtos ar, kiek plačiau, gyvybės mokslų prizmę, tačiau XXIV Thomo Manno festivalio organizatoriai paskatino kalbėti apie kultūros ir meno vaidmenį krizinėse situacijose. Liepos 15 dieną vykusios diskusijos prelegentas Talino universiteto istorikas Marekas Tammas kalbėjo: „Tikiu, kad gyvename ypatingu krizių, daugybės krizių metu. Ir šiais mūsų aplinkai pavojų keliančiais laikais mums reikia pagalvoti, kaip sukurti geresnę ateitį.“ Tai pasiekti, jo nuomone, įmanoma tik pasitelkiant meną, tad „pasaulį išgelbės ne mokslininkai, o menininkai“. Toks teiginys iš tiesų atrodo kiek dekadentiškas ar netgi perdėtas, tačiau ne tik minėtos diskusijos, bet ir viso festivalio metu buvo pabrėžiama esminė mintis, padėsianti suprasti meno svarbą šiuolaikiniame pasaulyje. Gamtinės permainos žymi santykių tarp mūsų ir gamtos, žmonijos ir planetos, individo ir jo prigimties krizę, sukurtą paties Homo sapiens rankų, ją išspręsti galėtų tik radikalus perspektyvos pokytis – ją reikėtų nukreipti nuo žmogaus, dabar esančio visų pasaulyje vykstančių procesų, tiek politinių, tiek gamtinių, centre, ir pereiti prie platesnės bei daug daugiau apimančios antropoceno pozicijos. Antropocenas atmeta įprastas skirtis „žmogus vs pasaulis“, „tautos istorija vs pasaulio istorija“ ir panašiai, nes šios mąstymo koncepcijos esmė yra apimti ir matyti viską, kas vyko Žemėje iki žmogaus ir žmogui esant, viską, ką patyrė laukinių gyvūnų bandos ar koralai, viską, kas dabar lieka už istorijos, kultūros ir netgi mokslo ribų. Atrodo, nuo pasaulio istorijos pjedestalo reikia nukelti žmogų ir viskas grįš į senas vėžes, o tai padaryti gali vien tik menas – juk jis visada buvo jei ne pagrindinis naujų idėjų variklis, tai tikrai svarbiausias jų skelbėjas.

Antropoceno koncepcija atrodo sudėtinga, nes kol kas apie ją kalbama gana negarsiai. Ji susijusi su visuma, viskuo, kas buvo, yra ir galbūt bus, o toks istorijos svoris slegia pavienį individą ir gali atgrasyti nuo naujojo pasaulio centriškumo supratimo. Tačiau tokiu atveju į pagalbą ateina menas knygos, filmo ar muzikos pavidalu. Apie sulėtėjimo jausmą, kurį suteikia kultūros kūriniai, buvo kalbėta diskusijoje su poetu ir eseistu Gyčiu Norvilu, kuris apie orų ženklus ir mūsų santykį su jais svarstė savo perskaitytoje esė „Žieminiai česnakai, vabzdėjimas ir judėjimo greitis“. Viena pagrindinių jo minčių – mums reikia sulėtėti taip, kaip sulėtėja vabalai, nes tik tokiu būdu galėsime sumažinti žalą, daromą planetai, ir permąstyti ne tik savo kasdienius rūpesčius, česnako sodinimo ypatumus ar skambias naujienų antraštes, bet ir apskritai savo buvimą ir gyvenimą. Tad menas įžengia ne tik į visuotinius žmonijos ir gamtos ryšius, bet ir į individualius santykius tarp „aš“ ir aplinkos. Ko gero, dėl panašios priežasties festivalio programa neapsiribojo vien žodžiu, bet kvietė pasinerti ir į muziką, literatūrą bei vizualųjį meną.

Šiųmetiniai orų ženklai buvo itin puikūs – saulė lepino Kuršių nerijos svečius, Baltija buvo šilta, o festivalio tema kaip niekad gyva ir aktuali. Festivalis siekė sujungti gamtą ir kultūrą, mokslą ir meną, bet svarbiausia – žmogų ir pasaulį. Suaižėjusioje realybėje, kokią stebime šiemet, tai nepaprastai ambicinga ir reikšminga.

Mano festivalio skaitymo kreivę (teatleidžia man organizatoriai už šį kalambūrą) savotiškai nulėmė dokumentinis filmas „Suvienyti pykčio: ACT UP istorija“, pasakojantis apie įtakingo JAV AIDS aktyvistų judėjimo veiklą epidemijos akivaizdoje. Sumontuotas iš archyvinės medžiagos ir judėjimo dalyvių komentarų, Jimo Hubbardo kūrinys nereflektuoja dokumentinio filmo formato ir užsiima chronologine įvykių rekonstrukcija, galiausiai pateikdamas žiūrovui įkvepiantį pasakojimą apie tai, kaip grupės žmonių užsidegimas gali keisti pasaulį. Vis dėlto būtent pačių ACT UP narių komentarai ir yra šio filmo stiprybė. Mąstydami apie judėjimo sunkumus iš istorinio nuotolio – judesys, kurio pritrūko patiems filmo autoriams, – jie paverčia eilinę motyvacinę istoriją tikru pilietinio nepaklusnumo vadovėliu, kartu leisdami kiek skeptiškai įvertinti lygių teisių judėjimą apskritai. ACT UP patirtis rodo, kad atstovavimas bet kokiai marginaliai grupei visada vyksta kitų grupių sąskaita. O koncentravimasis į problemas, – ar tai būtų vaistų testavimo proceso keitimas, ar sveikatos apsaugos prieinamumas, – atvirkščiai, suvienija skirtingų grupių atstovus siekiant bendro gėrio. Nuskambės ciniškai, bet, atrodo, AIDS epidemija šiuo klausimu visuomenės sąmoningumui davė daugiau nei bet kokios seksualumo studijos.

Šiame atstovavimo mažumų interesams kontekste vienu svarbiausių klausimų natūraliai tampa pažiūrų progresyvumas – problema, festivalio metu svarstyta ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Ar priklausymas lytiniu ir seksualiniu požiūriu marginalizuotoms grupėms turi numatyti ir privilegijuotą moralinę poziciją? Paskaita apie trans*lytiškumą, kuri sujungė „Kreivių“ ir Tolerantiško jaunimo asociacijos akademinės vasaros mokyklos auditorijas, parodė, kad atsakyti į šį klausimą linkstama teigiamai. Per diskusiją kaip leitmotyvas skambėjo mintis, kad kiekvieno žmogaus lytiškumas ir seksualumas gali ir turi būti apibrėžiamas kuo lanksčiau, priklausomai nuo individualios patirties. Tačiau tokio požiūrio išvirkštinė pusė atsiskleidžia žmonėms norint prisiderinti prie jau egzistuojančios binarinės lyčių opozicijos normų. Tokiu atveju viešojoje erdvėje pasirodantys seksistiniai ar šiaip neatsargūs trans*lyčių žmonių pasisakymai yra smerkiami vos ne labiau už įprastą „heteronormatyvių“ žmonių seksizmą. Ir nenuostabu – pastarieji bent jau nesuvokia savo privilegijuotos pozicijos pasekmių. Ironiška, bet atrodo, kad čia pakliūvama į tas pačias pinkles, iš kurių siekiama vaduotis: galų gale visiems žinoma, kad konservatyvios visuomenės atstovai savo diskriminuojančios pozicijos validumą grindžia būtent morale.

Alternatyvų ir kiek utopinį kelią sprendžiant šią dilemą pasiūlė kinas – vieno svarbiausių ir talentingiausių vokiečių režisierių Rainerio Wernerio Fassbinderio „kreivoji“ retrospektyva. Keturis stilistiškai nepalyginamus ir skirtingus režisieriaus kūrybos laikotarpius atspindinčius filmus vienijo svarbus aspektas – nors jų dėmesio centre santykiai tarp netradicinės orientacijos žmonių, pastarųjų vaizdavimas nuo to netampa nei moralizuojantis, nei šališkas. Fassbinderis tarsi bando parodyti, kad seksualinė arba lytinė tapatybė neturėtų sudaryti atskiros problematikos. Veikiau jos tėra žmogiškųjų santykių ir savivokos klystkelių atvejai, neturintys nei atskiro žodyno, nei unikalaus atsakymo. Nesvarbu, tai būtų Petros fon Kant arba Franco Biberkopfo paprastos, bet įtaigios išnaudojimo istorijos, „Trylikos mėnulių metuose“ modernistiškai pateikta tapatybės krizė ar feliniškai stilizuota „Kerelio“ meilės ir galios profilių studija, – visur pagrindinių veikėjų išgyvenimai mažiausiai prašosi LGBT* etiketės. Šitas nesibaigiančių ir nežinančių kompromisų savasties paieškų ir meno manifestas, atspindintis paties Fassbinderio gyvenimo būdą ir darbo filosofiją, buvo neabejotinai stipriausia festivalio dalis.

Taigi, kam buvo skirtos 2015 metų „Kreivės“? Vienareikšmio atsakymo duoti nesugebėsiu. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad seksualumo ir lytinės tapatybės problematika savaime numato edukacinį siekį, taigi ir plačią auditoriją. Nepaisant to, dažname „Kreivių“ renginyje aš – baltasis heteroseksualus vyras – jaučiausi mažumos atstovas. Ir tai nėra skundimasis, veikiau – nuoroda į poreikį koreguoti renginio komunikaciją ir tikslus. Kita vertus, galbūt kaip tik tokia festivalio patirtimi, o ne lankytojų skaičiais ir turėtų būti matuojama jo sėkmė. Galiausiai, kaip įtikinamai demonstruoja ACT UP judėjimo kronika, mažumų klausimas mums pradeda rūpėti tik tada, kai patys tampame jų dalimi.

Autoriaus nuotrauka

Neseniai su Vė ir K. girti nuėjom į mokyklą, aš gavau kažkokį popierių ir mes fotografavomės koridoriuje kaip tikra šeima, kol po kelių butelių vyno, cigarečių pakelių ir vaistų nuo alergijos Vė pasiūlė varyt į „Sapfo“, gėjų ir lesbiečių, feminisčių ir visko tarp jų festivalį. Po ilgo planavimo, skundimosi, atsisakymo važiuoti ir keturių valandų miego mes stovėjom Žeimiuose, kurių gatvės atrodo (ar bent jau atrodys po remonto) geriau negu mano rajono. Po „Galapagų“ praeitais metais kreivai žiūriu į festivalius, nes man iškylauti patinka nebent su pilnu patalynės komplektu palapinėje ir nešiojamuoju elektros generatoriumi, kad galėčiau įkrauti telefoną. Ypač kai minėtoji palapinė yra namų galiniame kieme ir bet kada gali nueiti ir palįsti po dušu. Žodžiu, pasistatėm keturių vietų (ar daugiau, priklauso nuo fantazijos) palapinę be jokių vyrų pagalbos ir kaip dvi nepriklausomos emancipuotos moterys pradėjom pirmą vyno butelį. Nusipirkom šmaikščių ženkliukų, virtuvėje sutikau savanoriaujančias Dovilę ir Mildą, todėl pagaliau sulaukiau progos paragauti jų veganiško riešutų sviesto – jis buvo skanesnis, nei tikėjausi.

Vienas iš dalykų, į kurį labiausiai norėjau nueiti, buvo rašymo dirbtuvės, ir su trupučiu alkoholinės drąsos meditavom, rašėm, plėšėm. Vėl rašėm ir netgi skaitėm (buvo siaubinga, bet paprasčiausiai tingėjau jausti gėdą), ką parašėm. Šalia sėdėjo Neringa Dangvydė (Vė nežinojo, kas jinai tokia).

Jūs net neįsivaizduojat, kaip buvo smagu leisti laiką tarp savo žmonių, kai 24/7 esi priverstas būti šalia visų tų heteronormikų. Taip aš jaučiausi kokias dvi minutes, kol supratau, kad a) esu lauke, pilnam daug nepažįstamų žmonių; b) turbūt didžioji dauguma jų yra lgbt, o juk žinot, kaip griežtai gėjai gali kartais vertinti. Taigi, mano sociofobija šoko pasiutpolkę, bet gėriau daugiau ir net sveikinausi su nepažįstamais žmonėmis. Pats priėjau pasisveikinti ir dėl to labai savimi didžiuojuosi. Ėjom klausytis poezijos ir aš nieko nesupratau, bet labiausiai patiko (turbūt) Gabrielė Labanauskaitė-Diena, kuri buvo dar ir rašymo dirbtuvėse. Vė paskaitė savo poezijos, tada aš užsimaniau paskaityti savosios, nors buvo gėda ir baisu. Tada gėrėm Aušros Kaziliūnaitės naminį vyną, ir Vė suprato, kad čia antras kartas, kai leidžiam laiką su publikuotais autoriais. Galiausiai pasidaviau alkiui ir nusipirkau buritą su pupelėmis, gvakamole ir salsa picante iš latvių šeimos, kurios tėtis buvo su puikiu sijonu, o jo dukra padėjo užpilti salsos; nors ir buvau Amerikoje, gvakamolės neragavau, bet ten visi eina iš proto dėl gvakamolės. Net mano močiutei patiko gvakamolė. Tačiau nekenčiu avokadų ir laikausi savo nuomonės, kad gvakamolės skonis yra it sutrintų žolių. Blogąja prasme. Tada stovėjom prie dvaro įėjimo, kol kažkokie muzikantai ruošėsi koncertui; pamačiau, kad jie su partitūromis (visada geras ženklas), ir išgirdau pačius nuostabiausius pasaulyje styginius ir seksualiausius visatoje pučiamuosius. Palikau visus ir bėgau į dvaro vidų išsiaiškinti, kas drįsta taip groti, ir stovėjau tenai pusvalandį, kol jie baigė.

Verkiau tris kartus. Gal dėl marihuanos, gal dėl triptano (tai tarsi nereceptiniai antidepresantai, kurie skatina serotonino gamybą, 15 € „Eurovaistinėje“; man rodos, kad padeda), gal dėl to, kad po nežinia kiek laiko muzika mane sugebėjo sujaudinti iki ašarų ir priversti kažką jausti. Jie grojo Terry Riley „In C“. Jie vadinasi „Ensemble Synaesthesis“. Blogiausia dalis yra ta, kad vieną iš atlikėjų, klarnetininką, įsimylėjau labiau nei dešimtis kitų sutiktų vaikinų ir merginų.

Ar žinot knygą (ir vėliau filmą) „Prozako karta“? Tai kaip ir depresuotų žmonių biblija apie tai, kaip Christinos Ricci veikėja suserga depresija; žodžiu, esmė ta, kad protagonistė norėjo būti rašytoja ir parašė puikią Lou Reedo koncerto recenziją (ją iki šiol prisimenu, bet ne taip gerai, kad galėčiau pacituoti), už ją gavo „Rolling Stone“ žurnalo premiją. Tai va, klausydamasis to koncerto, irgi galvojau parašyti recenziją, nes koncertą galėčiau lyginti su seksu – man į ausį įsakmiai dejuoja accelerando! fortissimo! – ir atrodo, kad tuoj pasieksiu pasitenkinimą, bet tada tempas sulėtėja (mes pakeičiam pozą), o jie paima mane iš naujo. Grįžęs namo, radau subraižytą petį ir man skaudėjo kaklą – visai kaip po sekso. Klavišininkas per visą kūrinį buvo išsišiepęs.

Po koncerto nerangiai padaviau ranką klarnetininkui ir pasveikinau su pritrenkiančiu pasirodymu (vėliau galvojau, ar būtų labai keista, jei pakviesčiau jį į draugus, o tada supratau, kad jau nuspaudžiau mygtuką). Vė ėjo miegoti, o aš į dvaro ekskursiją, kurioje negirdėjau, ką pasakojo, ir kur buvo bdsm (labai išpopuliarėjo šiais laikais) performansas. Apsidairiau ir supratau, kad ir vėl esu vien(iš)as, be draugų, be pažįstamų, kuriuos drįsčiau užkalbinti, tad teko persivilkti berankoviais marškinėliais ir rankų darbo džinsiniu švarku à la Perfume Genius vaizdo klipe „Fool“, pasiimti krepšį alkoholio ir šokti pagal UMIKO ir DJs Sima & Šalnė. Kažkoks vaikinas garbanotais plaukais pasisveikino paduodamas ranką (tik vėliau susiprotėjau, kad galėjau jam pasiūlyti alaus). Iškart pagalvojau – kas mes? Kokia mūsų santykių stadija? Ar man įsikraustyti? Jaučiu, kad numykiau kažką nesuprantamo ir tiesiog atrodžiau kaip pretenzingas šūdžius. Tada nuo šokinėjimo krepšyje iššovė šampanas, apliejo mano batą ir nosinių pakelį, tad galiausiai nuėjau miegoti – be sužadėtinio, be gyvenimo meilių ar pastarosios iliuzijų. Kitą (sunkų ir nestabilų) rytą kažkas praėjo ir su manim pasisveikino; virtuvėje, ieškant vandens kavai, dvi merginos išraiškingais plaukais pasakė: „O, čia jis“, „Tavęs klausant susimąstai ir pagalvoji: Hmm.“ Sutrikau, kiek dar buvo įmanoma, ir nieko nesupratau. Dabar galvoju, kad gal pradėjau vaikščioti per miegus ir dėstyti savo nuomonę apie baltaodžių kultūros asignavimą ar heteronormatyvias visuomenes; ir tada Jūratės paskaitoje apie rožinę propagandą Izraelyje man kažkas pamojavo, tad tiesiog susiradom transportą iki Kauno su švede Monika ir mus pavežė iki centro. Nuėjom kavos ir kalbėjomės apie viską. Grįžau namo, mama nupirko picą, stūmiau laiką iki tol, kol nebebus karšto vandens; ir pagalvojau, kad pagaliau galiu kažką parašyti.

Jau praėjusių metų forume ,,Kūrinys ir jo kalba“ kilo diskusija apie literatūros kokybę, apie rinkos įsiskverbimą ir į literatūros sritį. ,,Net ir kritikų knyga imta vertinti kaip eilinė prekė, nebėra aiškios takoskyros tarp to, kas yra gera literatūra, o kas ne. Dažno rašytojo ,,kūrybiškumą” ėmė lemti finansiniai motyvai, įsipareigojimai bei galimybės. Daugelis klasikos ar sudėtingesnių talentingų žmonių parašytų kūrinių nespecialistams nebus reikalingi, nes visuomenėje nebus jų adresato, kitaip sakant – socialinio kūno, mąstančio ne klišėmis ir stereotipais, galinčio tokius kūrinius atpažinti ir svarbiausia – turinčius tokį poreikį.” – sako viena iš forumo Šiaurės vasara iniciatorių rašytoja Giedra Radvilavičiūtė. Kviečiame literatūros kritikus, rašytojus, vertėjus diskutuoti ir išsakyti savo požiūrį šia tema.

Šiaurės vasara – renginys ne vien specialistams ir profesionalams. Jame laukiame kiekvieno, kuris savaitgalį nori praleisti ir turiningai, ir įdomiai. Kaip ir kasmet, forumo dienos programoje – šeštadienį ir sekmadienį – seminarai. Poetas, vertėjas Marius Burokas pristatys ,,Trumpą ir pigų vadovą šiuolaikiniam romanui pažinti”. Vertėjas, literatūros kritikas Laimantas Jonušys skaitys pranešimą ,,Praėjusio laiko beieškant. Prisiminimai apie projektinę literatūrą”. Andriaus Tapino literatūrinį fenomeną atskleis literatūrologė, literatūros kritikė Jūratė Čerškutė. Apie komiksų knygos išleidimą kalbės knygos ,,10 Litų“ autorės Miglė Anušauskaitė ir Gerda Jord. Per dvi forumo dienas bus perskaityta trylika pranešimų.

Forume apjungiama literatūra, muzika ir kiti menai. Penktadienio vakare naujus savo kūrinius skaitys poetai Marius Burokas, Eugenijus Ališanka, Laima Kreivytė; ištraukas iš publikuotų ir nepublikuotų kūrinių skaitys Audronė Urbonaitė ir Andrius Jakučiūnas. Šeštadienio vakare visus forumo svečius kviesime į susitikimą su forumo svečiais – Jurijumi Andruchovyčiumi, garsiausiu šiuolaikiniu viduriniosios kartos Ukrainos rašytoju, poetu, eseistu ir išskirtine Estijos rašytoja Eeva Park, kurios kūryba iki šiol į lietuvių kalbą dar nebuvo versta, tad forumo dalyviai turės galimybę susipažinti su jos tekstais, kurie specialiai forumui buvo išversti į lietuvių kalbą.

Džiaugiamės stipria muzikine šių metų forumo dalimi. Abu vakarus kviesime klausytojus mėgautis džiazo meistrų muzika. Penktadienį forumo dalyviams gros pianistas Vytis Smolskas, o šeštadienį – festivalio Kaunas Jazz žvaigždės – Kęstučio Vaiginio duo – Kęstutis Vaiginis ir iš JAV atvykstantis gitaros virtuozas Hernanas Romero.

Penktadienio naktinėjimuose pristatysime menininkės Martos Vosyliūtės filmą ,,Humanitarės mirtis”, o šeštadienį kviesime į jau tradicinę poeto Kęstučio Navako diskoteką, kuri prasidėjo nuo vinilų Jurbarke ir tapo laukiama kiekvieno forumo dalimi.

Įtraukiantis dalyvauti procesas (įskaitant Šiaurės vasaros forumą) nebūtinai ugdo skaitytojų skonį, tačiau skaitytojus, rašytojus, kritikus, leidėjus, kitus art(i)proceso dalyvius verčia veikti, rinktis, ginčytis, nugalėti, maloniai praleisti laiką ir pirkti prekę, pragmatiškame pasaulyje neturinčią jokios praktinės reikšmės.

Forumas vyks Biržų krašto muziejuje ,,Sėla”, visi forumo renginiai nemokami, į pirmąjį susitikimą kviečiame penktadienį, rugpjūčio 21 dieną, 19 val.

Tarptautinis šiuolaikinės literatūros forumas

ŠIAURĖS VASARA. Knyga kaip projektas.

Rugpjūčio 21-23 d. Biržų krašto muziejus Sėla; J. Radvilos g. 3, Biržai

Penktadienis. Rugpjūčio 21-oji

Muziejus Sėla, Didžioji parodų salė

19.00-21.30 Atidarymas. Skaitymai, pokalbiai, muzika. Veda Rūta Kačkutė

Skaito: Marius Burokas, Laima Kreivytė, Eugenijus Ališanka, Audronė Urbonaitė, Andrius Jakučiūnas

Muzika: Vytis Smolskas – klavišai

21.30-22.00 Pertrauka

22.00 Muziejus Sėla, Didžioji parodų salė

Naktinėjimai. Martos Vosyliūtės filmas Humanitarės mirtis.

Kūrėją kalbina Audronė Urbonaitė

Šeštadienis. Rugpjūčio 22-oji

Muziejus Sėla, Biržų pilies arsenalas

10.00 val. Seminaras-diskusija. Veda Laima Kreivytė

Laimantas Jonušys Praėjusio laiko beieškant. Prisiminimai apie neprojektinę literatūrą

Miglė Anušauskaitė, Gerda Jord Išleisti komiksų knygą dabar jau sunkiau nei perskristi Atlantą

Marius Burokas Trumpas ir pigus vadovas šiuolaikiniam romanui pažinti

11.30–12.00 Pertrauka

12.00 Seminaro-diskusijos tęsinys

Eugenijus Ališanka Apie keliaujančius rašytojus

Andrius Jakučiūnas Šarlotė: neparašytojo teksto tapsmas faktu

13.00–14.30 Pertrauka

14.30 Seminaro-diskusijos tęsinys

Aušrinė Žilinskienė Pasiklydę vertime: lietuvių literatūros vertimų herojai

Jūratė Baranova Šarūnas Sauka: genijus ir minia

15.30–16.00 Pertrauka

16.00 Diskusijos-seminaro tęsinys

Audronė Urbonaitė Žurnalistika: kas ką apgauna?

Dalia Leinartė Mokslinis projektas kaip kūryba

17.00–18.30 Pertrauka

Muziejus Sėla, Didžioji parodų salė

18.30 Literatūros skaitymai, autorių pristatymas ir muzika. Veda Rūta Kačkutė

Giedra Radvilavičiūtė pristato Eevą Park (Estija)

Eugenijus Ališanka pristato Jurijų Andruchovyčių (Ukraina)

Muzika: Kęstučio Vaiginio duo

Kęstutis Vaiginis – saksofonas; Hernan Romero – gitara, vokalas (JAV)

21:00-22.00 Pertrauka

22.00 Naktinėjimai. Kęstučio Navako diskoteka ant muziejaus laiptų

Sekmadienis. Rugpjūčio 23-oji

Muziejus Sėla, Biržų pilies arsenalas

11.00 Seminaras-diskusija. Veda Laima Kreivytė

Rasa Drazdauskienė Jane Austin ir laiko mašina

Jūratė Katinaitė Ša, inteligente!

Jūratė Čerškutė Andriaus Tapino literatūrinis fenomenas

Laima Kreivytė Darbas kaip projektas Venecijos bienalėje

13.30 Atsisveikinimo pietūs

Projekto autorė – Giedra Radvilavičiūtė

Moderatorės – Laima Kreivytė, Rūta Kačkutė

Koordinatorė – Rūta Elijošaitytė

Įėjimas nemokamas

Žvilgsnis į praeitį: iš Zagrebe gegužės pradžioje vykusio „Subversive“ festivalio (www.subversivefestival.com)

There’s no proletariat movement, there are no mass Communist parties. The left is in a pretty universal disarray. There is no historical agency, this is entirely a creation of the media… cabaret-like performance, it does not effectively exist in any form of practical politics anywhere, and it won’t.

John N. Gray, „Marx Reloaded“

_{„Liapis Trubetskoi“, „Kapital“}

Du epigrafai tikrai nėra prabangos reikalas – du epigrafai reiškia, kad autorius jaučiasi atsidūręs beviltiškame chaose. „Subversive“ festivalis – daugiasluoksnis reikalas, kuris neturėtų pasiduoti truistiniams / turistiniams kritiko pastebėjimams, tuo labiau tokio, kuris nėra iki panagių susipažinęs su kairiąja mintimi ir titoizmo palikimu buvusioje Jugoslavijoje. Sąžiningiausias pasirinkimas čia – depešos, fragmentuotas pasakojimas, paliekantis viešąsias erdves tarp skirtingų temų ir fabulų galbūt šiek tiek nerimastingam vaizduotės pasivaikščiojimui. Jokiu būdu nenoriu savęs prilyginti Michaelui Herrui, o „Subversive“ festivalio – Vietnamo karui¹; nors, tenka pripažinti, abu įvykiai buvo populiarūs tarp jaunimo. Antra vertus, norėdamas iš pusantros savaitės kalbų, peržiūrų, judėjimų ir pastebėjimų sukurpti vientisą, jungtinį tekstą, turėčiau: a) tiksliai stenografuoti tai, ką patys galite išvysti internete; b) išsigalvoti dar daugiau, nei išsigalvosiu dabar; c) nerti į analitines gelmes, dekonstruoti gabalėlį po gabalėlio, ko šis festivalis nenusipelno nei iš gerosios, nei iš blogosios pusės – ne tik „Subversive“ būtų suteikta svarbos paskola, bet ir nunyktų visas smagus vynu kvepiantis kritinis chaosas, kuris bene vienintelis atitiko „subversijos“ vardą.

Pesimizmas, apėmęs kairiuosius judėjimus, kai kurių teigimu (Costas Douzinas kalbėjo apie „kairiąją melancholiją“, patogią amžino nevykusio revoliucionieriaus poziciją, kai pralaimėjimas numatomas dar prieš pradedant), yra labiau vidinio pasyvumo nei tikrojo pralaimėjimo ženklas. Kiti, kaip britas Johnas N. Grayus ar italas autonomistas Franco Berardi-Bifo (Zagrebe sakęs, kad „depresija yra arčiausiai tiesos“), pesimizmą laiko logiška reakcija į pastarųjų dešimtmečių įvykius – vienintele realia situacija, nuo kurios galima atsispirti.

Baltarusių „Liapis Trubetskoi“ dainos „Kapital“ vaizdo klipo pagrindiniai herojai – Fidelis, Hugo (abu, beje, kaip reikalas pašlovinti „Subversive“ festivalyje), Kimas vyresn., Kimas jaunesn., Mahmudas ir, žinoma, Batka. Maskvos laikrodžiai čia sukasi tuo pačiu ritmu kaip ir Niujorko. Ar „beveik postapokaliptiniame“ pasaulyje, kuriame likusi tik viena ideologija ir tik viena ekonominė neišvengiamybė, kairieji netampa simuliakrais, pelningos tapatybės statybininkais, priklausomai nuo galios – simbolinio ar ekonominio kapitalo verslininkais, o Marxas – tik viešųjų ryšių guru, kuriančiu paklausų revoliucijos troškimą?

Europa ir jos provincija

Kino teatras „Europa“, atidarytas 1925-aisiais ir pakeitęs pavadinimą iš „Balkan“ Jugoslavijos karo metu, yra gausybės įvykių liudininkas. Kroatija nenoromis², su visais kalnais, salomis, avimis ir Plitvicos ežerais, juda ES link. Šis judesys kelia vieną pagrindinių virpesių „Subversive“, kurio tema – „Demokratijos utopija“. „Pagrindinis festivalio tikslas – deprovincializuoti Rytų Europą ir kairiąją mintį apskritai“, – neoficialiame pokalbyje sakė vienas organizatorių Igoris Štiksas. Deprovincializacijos procesas vykdomas keistai: visi pagrindiniai pranešėjai, išskyrus Slavojų Žižeką (jei Slovėniją laikysime Rytų Europa), yra iš Vakarų / Pietų Europos arba Amerikų. „Vietiniai“ mąstytojai ir aktyvistai buvo nustumti į dienos metu vykusius forumus. Vietinės darbo klasės organizacija daugiausiai buvo svarstoma tuo metu, kai darbo klasė buvo… darbe.

Kitas Štikso teiginys, kad Rytų Europa „nepagamina“ ryškių kairiojo spektro intelektualų, yra tiek pat teisingas, kaip ir teiginys, kad kapitalizmas ar eurocentrizmas yra natūraliai susiklosčiusios santykių sistemos. Neva natūraliai susiklostęs intelektinės paklausos ir pasiūlos santykis yra būtent tai, kas trukdo „deprovincializuoti“ Rytų Europą, tas „taip jau yra“, kuriuo galima pateisinti tolygų, visiškai nesubversyvų judėjimą žemyn upe. Sekdami šia logika galime daryti išvadą, kad „Subversive“ pridėtinę vertę ir simbolinį kapitalą labiau kuria ne Kroatijai, Balkanams, Rytų Europai ar – tuo labiau – provincializuotiems intelektualams, o pačiam „Subversive“, taip virsdamas klasikiniu kapitalo akumuliacijos atveju. Kažkiek kapitalo neoliberaliai „nutykšta“ žemyn Zagrebo miestui ar „vietiniams“, bet apskritai struktūra – išliekanti, beje, į skolą – elgiasi taip, kaip pridera Kroatijos oficialiąją politiką apėmusiai „europietiškai“ logikai. Suplukęs Achilas skuba paskui į Vakarus nutolusį vėžlį… Diskusijoje apie Europos Sąjungos utopiją į salę nuo scenos atskrieja prancūziškas komplimentas: „Man jūs visi atrodot panašūs į europiečius.“ Lyg šilta, pasitikėjimo kupina Tėvo ranka būtų nusileidusi ant liauno peties. Ką čia ir bepasakysi – atpažintasis gali tik nuoširdžiai padėkoti atpažinėjui.

Skola ir viešosios erdvės

Kalbėti apie „tradicinę“ Europą neminint finansų ir skolos yra blogo tono ženklas, ypač kai įsivaizduojamojo europietiškumo (nuolatos duodančio pradžią simboliniam „europiečio“ kodui) tėvynės Graikija ir Italija yra skolų įkaitės. Berardi-Bifo, pasodintas tarp kur kas „žemiškesnių“ aktyvistų, skolą vadina pirmiausia kalbos aktu, tik paskui – ekonomine realybe: „Aš ateinu pas tamstą pasiskolinti pinigų. Kai ateina laikas mokėti, ateina metas kitam kalbos aktui…“ Kitas italas, Maurizio Lazzarato, kalba apie „Skolingo žmogaus gamybą“ („The Making of the Indebted Man“). Pagrindinis išnaudojimo santykis, pasak Lazzarato, yra nebe darbdavys–darbuotojas, o skolintojas–skolininkas. Kapitalizmas, galintis veikti tik per nežabotą augimą arba krizę, per skolą „pasiima“ vertę iš ateities, taip sukurdamas trigubai šantažuojamą finansinį subjektą. Šis, mokėdamas mokesčius skolingai valstybei, perduoda gerovę skolintojui, tuo pat metu mokėdamas nuosavas skolas ir internalizuodamas kontrolę. Trečiasis gerovės perdavimas vyksta per viešųjų erdvių ir bendrųjų išteklių privatizavimą.

Man rašant apie Zagrebą, Stambule ir kituose didžiuosiuose Turkijos miestuose vyksta protestuotojų susirėmimai su „neadekvačias“ priemones taikančia policija. Lazzarato įžvalgos gali pasiūlyti prizmę, pro kurią galima suprasti šiaip jau sekuliarios, „gerojo musulmono“ (iš esmės diskriminuojanti kategorija) vaidmenį atliekančios Turkijos vyriausybės veiksmus savo piliečių atžvilgiu. Galima ginčytis, kad policijos smurtas šiuo atveju yra visiškai „adekvatus“ vyriausybės tikslams: konfliktas tarp parko ir prekybos centro „skolingo žmogaus“ kontekste nebeatrodo trivialus. Turkijoje, kurios ekonomika kyla būtent šiuo krizės laikotarpiu, viešosios erdvės išsaugojimas galėtų tapti precedentu: aha, gerovės perdavimui į kapitalo rankas, šiaip jau sklandžiai riedančiam procesui, galima kišti pagalius į ratus! Kapitalui tarnaujanti valstybė gerovę verčia vartojimu ir skola: dėl šio gyvybiškai svarbaus tolesniam Turkijos ekonominiam augimui tikslo verta žaloti ir žudyti. Lazzarato nusiteikęs pesimistiškai: finansai jau yra tapę politika, pasipriešinimas yra pernelyg išsisklaidęs, palyginti su visa apimančia ir glaudžiais ryšiais sujungta finansizacija. Visgi Turkijos įvykiai, kurių baigtis vis dar neaiški, galėtų tapti modeliu partizaninei gynybai, kai vietinės bendruomenės protestas apnuogina ir sutrikdo valstybės ir kapitalo bendradarbiavimą.

Šlovė į skolą ir Lotynų Amerika

„Jėzau, dar niekad nesu gavęs „Laukinio svajotojo“ („Wild Dreamer“) apdovanojimo“, – stebisi Oliveris Stone’as. Su pavadinimu iš tikrųjų persistengta, lyg būtų neužtekę „Už gyvenimo nuopelnus“. Stone’as, pagrindinė festivalio žvaigždė, pristatė kartu su Tariqu Ali kurtą dešimties dalių mini serialą „Nepapasakota JAV istorija“ („The Untold History of the United States“). Vien pačiu buvimu režisierius, atrodo, užpildo kažkokią erotinę spragą: salė ploja po kiekvieno, net kvailiausio jo sakinio, visi klausimai prasideda: „Labai dėkui, kad atvažiavote, esu didžiulis tamstos gerbėjas…“ Festivalis yra festivalis, kairiųjų „genties“ karnavalas; antra vertus, ar šlovė į skolą, kasdien aidintis „paplokime patys sau ir savo draugams“ motyvas nėra kažkuo esmiškai šlykštus, nujaučiamai netikras ir susietas su vartojimo logika?

Ant scenos – įdomi trijulė. Iš kairės – truputį nuobodžiaujantis, apdairiai susvetimėjęs Ali, vienas žymiausių šio ir praėjusio amžiaus aktyvistų, lyg pastorius kartkartėmis pabundantis pasakyti įkvėpto pamokslo. Iš dešinės – amerikietis iki panagių Stone’as, skaldantis banalokus juokelius ir demonstruojantis politinės kritikos sugebėjimus, prilygstančius Ajovos universiteto politikos mokslų antrakursiui. Pagiriamasis žodis Lotynų Amerikai, mirusio arklio – George’o W. Busho administracijos – paspardymas, skundas dėl šališkos JAV žiniasklaidos. Per vidurį – vietinis kairės veikėjas, aiškiai būsimas Žižekas Srećko Horvatas: vienas tų tipų, kurie negali sėdėti kitaip, kaip tik užkėlę dešinę pėdą ant kairės šlaunies. „Jei būtų kuriamas filmas apie Leniną, kam pasiūlytumėte pagrindinį vaidmenį?“ – Horvatas klausia Ali. Šis nežymiai atsidūsta, trumpam nutyla ir atsako: „Nežinau.“ Šneka pasisuka apie neseniai mirusį Hugo Chavezą, tikrą Lotynų Amerikos mačo, galimai privatizavusį milijardus. „Ak, kaip jis mėgavosi gyvenimu: dainavo, šoko su moterimis… Aš jam sakiau, kad 25 puodeliai kavos per dieną ne į sveikatą“, – apie draugą pasakoja Stone’as.

Apie Chavezo atminimą kalba ir Aleida Guevara, Che Guevaros duktė, dirbanti pediatre Havanoje: apie Robiną Hudą, brangiai pardavinėjusį naftą JAV ir naudojusį pinigus vargšams savoje šalyje šelpti bei šviesti. Apie berniuką iš vargingos mokytojų šeimos, įgyvendinusį svajonę apie bolivariškąją revoliuciją. Revoliucinio sentimentalumo, tikėjimo Fideliu Castro kupina kalba apie Kubos sveikatos apsaugos ir švietimo sistemas, apie embargo tragediją, apie dorus indėnus ir išnaudotojus vakariečius: „Šveicarai, vokiečiai giriasi savo šokoladu. Bet kiek iš jūsų esate matę kakavmedį?“ Po savaitės suturėtų, politiškai aiškių kalbų, kupinų leniniškojo „ką daryti?“, kubietiškas jausmingumas visai neatgrasus. Jei tarsime, kad tiesa labiau matuotina išsakytų žodžių svarba, o ne tikslumu ir kad racionalus kalbėjimas nėra vienintelė forma, Aleidos Guevaros istorijos apie importuojamą į Kubą pieną iš Naujosios Zelandijos ir JAV nusikaltimus žmonijai skamba įtikinamai. Jei ne… „Saulė juk dėmėta, – poetiškai į klausimą apie Fidelio Castro asmenybės kultą atsako Aleida, – bet mes dėmių nematome, nes saulė taip ryškiai šviečia…“, ir savąjį pasirodymą užbaigia revoliucine daina apie baltąją rožę.

Graikija: krizė ir viltis

Naujasis graikų mitas – labai įtartinas. Graikai, tingūs, nesukalbami riaušininkai, iššvaistė pinigus viešosioms reikmėms, „gyveno ne pagal galimybes“, todėl dabar bus nubausti nematomos finansų rankos. „Ponia Merkel – kaip klasikinis superego, – palygina Douzinas, Londono universiteto teisės profesorius. – Kuo labiau jo klausai, tuo skaudžiau jis baudžia.“ Neaukštas, plikas, draugiškai besišypsantis Douzinas prie mikrofono pavirsta ugningai, bet protingai šnekančiu charizmatiniu lyderiu, fiziškai išauga iš savo paties ribų: „Meilė ir revoliucija neklausia ir nelaukia – vieną dieną tiesiog trenkia galvon ir perima kontrolę!“ Graikija, pasak jo, yra pirmoji „bankrotokratijos“ auka ir tuo pat metu – pirmojo pasipriešinimo vieta. Skolomis tepdamas vartojimo ratus, ekonominis spaudimas sutraukė geismo grandines ir pagimdė maištaujantį subjektą, asmeninę tapatybę iškeitusį į universalią („mes“ ir „jie“). Gyvenimas tampa vertas gyventi, tik jei yra vertas mirti, tad, gali būti, laisviausi Europos žmonės šiuo metu yra Atėnuose. Atmesdamas „kairiąją melancholiją“, Douzinas ragina nebijoti – dabartiniai valdantieji nėra kažkuo natūraliai pranašesni už revoliucionierius: „Į dažnai užduodamą klausimą „O ką darytumėte nuvertę valdžią?“ aš atsakau: „Tą patį, ką ir vakar.“ Istorija, pasak Douzino, veikia kontingencijos principais ir nebūtinai turi pažinti „revoliucijos pagirias“.

Ekonomistas Yanis Varoufakis – visai kitas personažas: aukštas, stotingas, tvarkingas, su „žavia dama“ parankėje. Tokie veikėjai tiesiog sukurti nepasitikėjimui, kiemo žargonu – kažkas labai netrū juose: persistengiantys, per lankstūs, per daug gundantys, prisitaikantys prie kiekvienos situacijos, visuomet žinantys, ką pasakyti, pernelyg gerai valdantys asmenines jungtis… Dabar Varoufakis kalba apie tai, kaip visuomet buvo užsislėpęs marksistas, ir išpažįsta savąsias kolaboravimo nuodėmes: ekonomisto gyvenimas šioje sistemoje kaip policininko slaptoje misijoje – kol galėsi „smogti“, turi šizofreniškai prisitaikyti, slėpti tikrąją tapatybę metų metus, įgyti įtakingiausių bosų pasitikėjimą… Buvęs griežtas euro įvedimo priešininkas, Varoufakis vadina (iš Graikijos perspektyvos matomą) Europą „žemynu, padalintu bendros valiutos“. Graikijos situacija rimta, svarbiausia šiuo metu suvaldyti gresiančią humanitarinę krizę ir sumažinti žmonių kančias. Graikijai jis siūlo atsisakyti mokėti skolas, bet pasilikti euro zonoje. Drachmos atkūrimas nėra realus scenarijus – jam reikėtų bent metų pereinamojo laikotarpio, o įsivedus drachmą tektų iš karto devalvuoti, apie ką rinkos žinotų iš anksto. Daug realesnis scenarijus dabar – kad pirmoji iš euro zonos pasitrauks Vokietija, atsikurs markę ir paliks likusią ES dalį likimo valiai.

Tsipras ir Žižekas

Kad Varoufakio siūlomas scenarijus būtų įgyvendintas, Graikijos kairei, dabar iš dalies atstovaujamai „Syrizos“, reikėtų perimti hegemoniją. Net jei paliksime alergiją žodžiui „hegemonija“ ir anarchistines nuolatinės revoliucijos viltis nuošalyje, iš retorikos, kurią „Subversive“ pasiūlė „Syrizos“ lyderis Alexis Tsipras, galima spręsti, kad šios partijos pergalė rinkimuose nepakeistų dabartinės upės vagos. „Mes derėsimės dėl skolų perskaičiavimo“, – pareiškia Tsipras ir papila ideologiškai neutralių frazių laviną: mes nekorumpuoti, mes už pokyčius, žmonės mumis pasitiki… Supainiojęs Naomi Klein su Naomi Campbell, „Syrizos“ lyderis nekelia vilčių, kad žmonių politika bus grąžinta į Graikijos politiką – greičiau jau visuomenės pasipriešinimas bus neutralizuotas iki parlamentinio lygio „derybų“, o šios neišvengiamai atsimuš į „realybės“ sieną ir pataps, klasikiniu požiūriu, centro kaire. Taip, Tsipras kairiąja Margaret Thatcher tikrai netaps…

„Syrizą“ palaiko Žižekas: „Kairioji Graikija turi sukurti geriausią buržua valstybę Europoje“, – drebia jis chruščiovišką „pasivyti ir pralenkti“. Kodėl juokeliai apie gulagą sulaukia tarptautinio pasipiktinimo, o tokios frazės – ne? Kolegos eina gerti alaus dėl visai kitų priežasčių: Žižekas atvirai pataikauja į taktą nepataikančiam Tsiprui, jų pokalbis primena save šlovinantį, nuobodų partijos mitingą. Žižekas nori stiprios valstybės, nes „nenori visą laiką būti politiškai aktyvus, nori ramiai pasitraukti į asmeninę erdvę ir rašyti apie Hegelį“. Iš nusivylusių auditorijos veidų suprantu: taip, latentiškai visi žinome ir žinojome, kad Žižekas balansuoja tarp stalinizmo ir beveik-užsakomojo idėjų brandingo, bet… Kaip su burtininku geltonų plytų kelio gale: reikia jį pasiekti, kad suprastum, kaip labai jis tau nereikalingas.

Žižeko reabilitacijos metas – jo asmeninė paskaita apie meilę kaip politinę kategoriją. Kaip ištikimas Alaino Badiou mokinys, Žižekas, ištikimai kartodamas save, pristato aistringą, žiaurią, amžinybę nurodančią meilę, ištraukiančią subjektą iš lygybės, kaip alternatyvą nužmoginančiai, susvetiminančiai „hedonistinei“ kasdienybei „darbas–namai–vakarėliai–vienas kitas pergulėjimas“. Kad „meilė visiems“ yra tobulas ideologijos įrankis, įrodo religinis smurtas, ypač dzenbudistų elgesys karo metu. Kasdami pamatus namui, dzenbudistai stengiasi nesužeisti sliekų. Antrojo pasaulinio karo metu dzenbudizmo mokytojas Harada Daiun Sogaku prisakė: smurtas prieš priešą, jei taip buvo įsakyta, yra aukščiausios išminties pasireiškimas – dzen yra sujungtas su karu, o žiaurūs procesai yra paaiškinami karma ir kūno nepriklausymu išminčiai. Žodžiu, raikyk šalia esantį žmogų kaip ruginės duonos kepalą – tavo mintis juk vis tiek ne čia! Žižeko mintis šoka į krikščionybės vaidmenį ateizme, dar 1992-aisiais aprašytą knygoje „Enjoy Your Symptom!“ („Mėgaukitės savo simptomu!“) – tai, kas mirė ant kryžiaus, buvo ne Dievo įsikūnijimas, o pati visagalio, nepaaiškinamo, „ten kažkur“ esančio judėjų Dievo idėja. Per Šventąją Dvasią Dievas iš transcendentinio tampa performatyvus, jis tampa savo paties efektu, taip neutralizuodamas religiją. Benefisas pabaigiamas girdėtu anekdotu apie paskutinę Kristaus naktį, Mariją Magdalietę ir lakaniškai užgydytą jos „žaizdą“.

Žižeko radikalizmas tiek psichoanalizėje, tiek politinėje filosofijoje primena stand-up komediantų pasirodymus: komediantai kartais prilyginami filosofams, nes pasako tai, ko mes ištarti nedrįsome. Žižekas kartais prilyginamas komediantui, nes pasako tai, ką mes jau žinojome ar nujautėme, – tai, ką norėjome išgirsti (tai anaiptol nereiškia, kad Žižeko mintis nėra gili ar vertinga). Kita vertus, idėjinis griežtumas ir neatsargus sekimas populiaria žižekiška mintimi neleidžia skirtingų interpretacijų ir minčių anarchijos. Meilė, apie kurią kalba Žižekas, kyla iš monogamijos ir heteronormatyvizmo, o jos seksualizacija ir romantizacija atsiskleidė per XIX a. diskursus ir buvo „įkalta“ į bendrąją sąmonę Holivudo rūsiuose iki XX a. vidurio. Žavūs argumentai, net ir priimami kaip galima tiesa, yra ganėtinai konformistiniai, kad sustabdytų mus nuo bandymo produktyviai atsiriboti, susvetimėti nuo save nuolatos atnaujinančio vyraujančio diskurso – užuot formavę savarankiškus geismus, esame šiurkščiai nutrenkiami atgal į klasikinės psichoanalizės vėžes. Kas, jei mes iš tikrųjų negyvename hedonistiniame pasaulyje („vakarėliai ir pergulėjimai“) tiek, kiek norėtumėm ir turėtumėm, kas, jei internalizuotos moralės kategorijos – iš kurių ir kyla susižavėjimas „amžina“ meile – yra tikrosios kalėjimo grotos, prieš kurias norėtumėm maištauti, kurių vis dar nesijaučiam pralaužę? Taip, paklusime romantizuotai moralei – daug malonumo, bet kaip vartotojas vartotojų noriu paklausti – ar ne metas būtų pagaliau išbandyti kažką naujo?

Stiegleris

Eilė prie Žižeko – kaip eilė prie bananų 1978-aisiais, publika nusėdusi laiptus ir visus tarpus, o Bernardo Stieglerio klausosi vos pusė salės. Stiegleris menkiau žinomas, negestikuliuoja ir neliečia nosies kas kelios sekundės, aplink save sukuria tokią orumo aurą, kad norisi išspirti tą nematomą garbės kaladę jam iš po kojų. Į klausimą atsako iš gelmių, nuo Adomo ir Ievos, kalba lėtai, ramiai ir, be abejo, prancūziškai – nors dėsto Londono universitete. Vertimas tik į kroatų kalbą: sutelkiu kantrybę ir pasitelkiu visą kalbinę intuiciją.

Stieglerio charakteris ne ką menkiau nužymėtas idiosinkrazijų nei Žižeko: filosofu jis patapo kalėjime, kai atsisėdo penkeriems metams už banko apiplėšimą (ko vertas banko apiplėšimas, palyginti su jo įsteigimu, taigi!). Filosofas – tai tas, kuris pereina į veiksmą ir individualizuoja kolektyvinę atmintį, priešasmeninę aplinką. Priešasmeninė aplinka yra įkrauta skirtingų galimybių, pavyzdys galėtų būti lingua franca, kuri nėra gimtoji nė vienam kalbėtojui, bet suteikia jiems galimybę bendrauti. Filosofija reikalauja ištikimybės, pasiaukojimo farmakon (ir vaistą, ir nuodą) įprasminančiai tiesai, apibrėžtai ne tikslumo, o svarbos… Stiegleris nusivylęs Tsipro ir Žižeko pasirodymu, bet apibrėžia tai kaip: „Taip tikriausiai šiuo momentu reikia…“

Stiegleris, palyginti su visais būsimo veiksmo šlovinimais ir kairiąja eschatologija, – klasikinės formos ir radikalaus turinio skersvėjis. Vėl kritikuojamas Žižekas, netikintis pasaulio kaita per technologiją: XXI a. – amžius po trečiosios industrinės revoliucijos, keičiančios proletariatą kognitariatu. Į pirmą planą čia iškyla nebe gamybos įrankiai, o retencija – atminties galia, visuma, leidžianti suprasti, gamybinė žinių erdvė, vis labiau kontroliuojama „Google“, „Facebook“ ir panašių į juos. Taip kuriami žinantys ir žinantys-ką-darantys subjektai: deproletarizacija tampa tuo farmakon, kuris gali vesti prie re-individuacijos ir naujos galios, ne valstybės, iškilimo. Šią galią demonstruoja interneto toksiškumas, kuriantis Superlaukinius Vakarus ir populistinę demokratiją…

Senoji kairė ir nevykstanti subversija

Stiegleris iš tikrųjų turi ką pasakyti visai senajai kairei (naujoji kairė daugeliu atvejų irgi yra senoji kairė). „Subversive“ buvo perkrautas šnekomis apie fabrikus, profesines sąjungas ir gerovės valstybę, kuri „turi parūpinti žmonėms darbo ir socialinių garantijų“. Pernelyg patogu yra likti prie Marxo ir tikėti, kad štai, prarijus raudonąją piliulę, į Europą sugrįš sena gera sąmoninga darbo klasė, jaučianti solidarumą su Kinijos gulaguose plušančiais vaikais.

Prekarizacija ne tik atėmė vieningą balsą ir kolektyvią galią, bet ir pagimdė naujas svajones apie nuoširdų pasipriešinimą valstybei ir darbui kaip tokiems, o ne jų naudojimą prieglobsčiui ir tapatybei – vadinti tai reakcingumu yra klaikiai veidmainiška. Reakcingas veikiau jau yra iš romantizuoto mačo-socializmo à la Lotynų Amerika likęs kevalas – romantizuotas mačo, naudojantis revoliucinę retoriką ir apsiskaitymą greitai išgryninamam simboliniam kapitalui, skonio rezervams kaupti: šalia „drąsaus kovotojo“ mažame „Peugeot“ sėdi žavi mergina iš „tų maištingųjų tipo“. Ant užpakalinės sėdynės – „Mac Air“, po priekine – atsarginė „Converse“ pora.

Nenuostabu, kad labiausiai tradicinius revoliucionierius raukytis verčiančios koncepcijos – feminizmas, postkolonializmas ir individualizuota įvairovė, skirtingi vaizduočių peizažai apskritai. Šalia „kuriant socialią, lygią, demokratišką Europą“ lyg nenoromis manifestuose įrašoma „…ir feministinę“. Neapmokama (ir dažniausiai ne meile motyvuojama) darbo jėga, neprieiga prie skirtingo gyvenimo pasirinkimų, demonizavimas, negalia kalbėti už save nėra rimtos problemos tiems europiečiams, kurie viską redukuoja į ekonomiką ir klasių kovą: dabar palaukite, pakentėkite, o po revoliucijos mes tikrai visi valgysime braškes.

Titoizmas, nors buvusioje Jugoslavijoje ir žavus savo minties palikimu ir to palikimo viešumu, vargiai galėtų būti pavadintas subversija. Nusileiskime ant žemės: subversija tampa elitine privilegija tiems, kurie negali / nenori mokėti 35 kunų (16 litų) už paskaitą, sėdėti prašmatnioje hip kino teatro kavinukėje ar tuo labiau ištrūkti iš darbo į rytinius forumus. Gal subversija būtų ne tik valgyti spragėsius socialistinėse paskaitose, bet ir pranešėjams atsisakyti rezervuotų vietų pirmose eilėse, nebevalgyti ikrų ir lašišos prabangiuose viešbučiuose (o verčiau sumokėti savanoriams algas), galiausiai – nusivilkti švarkus, pamesti oficialią kalbą ir atsidaryti po skardinę alaus. Sunku patikėti, kad festivalio rengėjai nuoširdžiai naudojasi visomis progomis produktyviai atsiriboti – subversija vyksta tik iki ironijos lygio, o ši ironija yra pakartotinis patvirtinimas to, iš ko šaipaisi, ir tylus, labai rafinuotas mėgavimasis europietiško kapitalizmo utopija.

___

¹ Michaelo Herro „Dispatches“ („Depešos“) – tikriausiai atviriausia knyga apie Vietnamo karą.
² 43,51 % atėjo į referendumą, 66,27 % balsavo už narystę ES – apskritai tai sudaro mažiau nei 30% piliečių; Europos Parlamento rinkimuose dalyvavo 20,74 %.

Drugy, mano drauge, ką regi, kai aplėkti pasauliui turi tik dieną? Mūsų diena tik truputį už tavo ilgesnė. Mes visi esame tarp. Tarp nakties ir kitos, kai kažkas perbrauks pirštais paskutinį kartą užverdamas mums blakstienas. Ką regi, drugy, išsiritęs iš kokono? Kirminais tu prasidedi, o mes baigiamės. O ką regi tie, kuriuos paliečia dvasios, ką regi miesto šamanai ir ką mums papasakoja?

Šį šaltą spalį į miestą, iš tiesų tai net tris – Vilnių, Kauną ir Klaipėdą, lyg karoliai išbiro nuo 2006-ųjų organizuojamas tarpdisciplininius menus ir poeziją jungiantis festivalis TARP. Renginių karoliukai, šiemet veriami ant šamanizmo siūlo, skirtingi: įvairių spalvų, formų, medžiagos ir svorio. Apvalūs ar nušlifuotomis briaunomis, mediniai, metaliniai, plastikiniai, safyrai, smaragdai, tikri netikri perlai, pajūrio akmenėliai. Vaikščiodamas gatvėmis nežinai, kur kokį užtiksi. Randi dailų akmenuką ir džiaugiesi. Poezija nėra suplanuojama. Ji nutinka arba ne.

Autorės nuotrauka

Štai ispanų poetas Federico García Lorca rašo apie kraują kaitinančią, demonišką kūrybos jėgą, duende (isp. „dvasia“, „demonas“), ir jos pasirodymą: „Duendę sutiksi visuose menuose, bet, aišku, daugiausia erdvės jai yra muzikoje, šokyje, deklamuojamoje poezijoje – šie tarpsta gyvame atlikėjo kūne – gimsta ir miršta nuolat, o įsikuria dabarties mirksnyje.“ Čia svarbus „ne sugebėjimas, bet gyva prigimtis, kraujo balsas, seniausioji kultūra, pats kūrybos veiksmas“. Gal ne visuose renginiuose galėdavai išvysti įsikūnijusią duendę, bet šmėkščiojant jos siluetą tikrai regėjau.

„Eisiu į TARP’ą“, – sakau kolegei. „Kokį dar tarpą?“ – perklausia nesupratusi. „Na, toks festivalis, audiovizualinės poezijos.“ Kolegė filologė, kolegė žino, sakė, gal irgi ateis. Bet pažįstu žmonių, kurie išgirdę žodžių junginį audiovizualinė poezija markstosi, muistosi ir ima trūkčioti pečiais. Vieni išvis nesupranta, ką tai gali reikšti. Kiti griežtai nukerta: „Čia ne poezija.“ Lyg pateikdami kažkokį keistą, kategorišką atsakymo variantą šiųmetinio „Poetinio Druskininkų rudens“ temai „O kas nėra poezija?“

„Tai o kas nėra poezija?“ – šiemet klausinėjo ir klausinėjo vieni kitų konferencijoje, poezijos skaitymuose, alternatyviuose poezijos skaitymuose ar tiesiog parimę prie stalo vieni kitų Pė Dė Er dalyviai. O tuo metu už šimto trisdešimties kilometrų prasidėjo TARP’as. Jei kas nors pagaliau ištobulintų teleportavimąsi ir būtų galima teleportuoti daugiau negu vieną atomą (kaip pasakojo kažkur skaičiusi Aušra Kaziliūnaitė), tikrai būčiau teleportavusis iš Druskininkų į Vilnių. Ten spalio 7-ąją buvo atidaryta a. a. Mantui Gimžauskui-Šamanui dedikuota fotografijų paroda, o vakare ant scenos „Lofte“ lipo daug visokių įdomių grupių ir atlikėjų. Taip ir nepamatytoji „Planningtorock“ vėliau skambės ir skambės iš „YouTube“ kiekvieną kartą man atsidarius interneto naršyklę. Apie šią britų muzikantę ir videomenininkę, kitaip – Janine Rostron, labai gražiai rašoma festivalio tinklalapyje: „Trumpai tariant, tai – muzikos ateitis, skaniau nei mėtos ir ledukai mochito kokteilyje derant elektronikai ir kone operiniam vokalui.“

Festivalyje miesto šamanų buvo daug ir įvairių. Visuose ritualuose ir apeigose niekaip nedalyvausi. Neaprašysi ir visų, kuriuos stebėjai. Teoriškai būtų galima vardinti pavardes kūrusių, pasirodžiusių, dalyvavusių, skaičiusių, šokusių ar dainavusių, išskirti stipriausius (taip mėgstama apibūdinti tekstus kaip stiprius arba ne, lyg jie būtų bokso pirštinės), įspūdingiausius, įsimintiniausius, dar kokius nors -iausius arba viešai paburnoti prieš tuos, kurie, manyčiau, chaltūrino, žodžiu, parinkti tikriniams daiktavardžiams būdvardžius. Bet nei aš jaučiuosi turinti teisę šitaip skirstyti, nei manau tai esant reikalinga. Tai būtų tik gramatika, dirbtinis būdas sisteminti, schematizuoti. Kad viskas susidėliotų į vietas, kad pasidarytų aiškiau. O man neaišku. Ir niekada niekas nebus visiškai aišku, ir gal tai nėra blogai?

Mano TARP’as prasidėjo lietingą antradienį „Pasakoje“. Gerklė degė žarijomis, o kojos mirko šlapiuose batuose. Bet poetiniai filmai, įsitaisius kino salės krėsle, veikė lyg puodelis arbatos arba dar geriau – stiklelis brendžio. Žiūrėdama galvojau, kaip ten su tais tarp ir tarpais. Na, pavyzdžiui, mes esame ribojami kūno, sąmonės ir kitokių rėmų, negalime išsivaduoti iš žmogiškos egzistencijos, bet visaip siekiame įveikti kūno ir intelekto ribotumus. Kartais truputį pavyksta. Štai tau ir tarp, štai tau ir tarpai. Dar galvojau, kad abstraktybė įgyja reikšmę sukonkretėjusi, atsidūrusi tarp kontekstų. Kad visokių tarpų ir tarpinių būsenų yra labai daug.

Festivalyje kino buvo ir daugiau, pavyzdžiui, poetinių filmų konkursas pagal Birutės Pūkelevičiūtės kūrybą „Aš vadinu Tave savąja neramybe, nes jokio / Kito vardo tau nesurandu“. Pradedantys kūrėjai bandė versti poeziją į kino kalbą. Filmukų būta visokių – įdomių ir nelabai. Ko gero, beveik vienbalsiai išrinkti nugalėtojai už savo poetinių akių sufokusavimą gavo neblogų prizų. O paskui šoko Denisas Kolomyckis. Nelabai ką supratau, bet buvo gražu žiūrėti, kaip visas jo kūnas tampa kalbà ir kal̃ba.

Kitos dienos irgi buvo lietingos. Gerklės nebeskaudėjo, bet užtat visą laiką jaučiau ką tik įstatytas naujas dantų plombas, tikėjausi, kad poezija man jas nušlifuos. Žvėryne, tokioje, sakytumei, tarpukario viloje pavadinimu „Jalta“, siautėjo kartais truputį urvinį žmogų primenantis estų poetas Jaanas Malinas, pseudonimu Luulur. Luulur savo balkaniškais šokiais ir pusiau ugrofinų, pusiau susigalvota kalba skaitoma poezija labiau priminė ne estą, bet personažą iš Kusturicos filmų. Vienintelis žodis, kurį supratau, buvo Tartu. Bet klausiausi beveik valandą pusiau išsižiojusi. Poezija plombas tikrai glostė.

Pastirusiais gyvaplaukiais paskui sekiau „Orbitos“, rusiškai rašančių latvių poetinės grupės, skaitymus. Poetų trejetas turėjo po senovišką radijo aparatą ir vis sukinėjo rankenėles, lyg gaudydami poeziją iš radijo bangų traškėjimo. Taip iš visuomenės triukšmo ir bruzdesio poeziją lyg žuvį žvejoja poetai. Kad ir Sergejus Timofejevas:

(Vertė Aleksandra Fomina ir Marius Burokas)

Šeštadienį vaikščiodama po „Lofte“ atidarytą S. V. Mitchello parodą „Bardo“ (pavadinimas tibetietiškai reiškia „tarp dviejų“ (būsenų), tiksliau, tarp mirties ir atgimimo) galvojau, kad tai puiki vieta klausytis poezijos. Tamsoje tarp juodų širmų ir ant jų sukabintų pieštų skeletų, kaukolių, altorėlių netikriems populiariosios kultūros dievams (vienas paveikslas taip ir vadinasi – „Worship of False Gods“, „Netikrų dievų garbinimas“) ir auksinių budų statulų. Įsisupusi į tą kadaise tatuiravimo meistru dirbusio menininko sukurtą gotišką labirintą ne viską girdėjau, bet, iš tamsos išnyrant griaučių motyvams, eilėraščių nuotrupoms ir staiga prieš akis lyg iš niekur išdygstant bičiuliams arba juodai apsirengusiems ilgaplaukiams jaunuoliams, nosį kutenant keisto kvapo smilkalams, man ten viskas kalbėjo, visoms juslėms.

Dar galvojau, kad performansinis teksto atlikimas primena vadinamąjį garso derinimą koncertuose. Jis gali būti puikus ir gali būti nevykęs, kai, pavyzdžiui, žodinį tekstą užgožia garsinis ar vaizdinis (taip ir girdi per garso patikrinimus: „Daugiau boso, per mažai vokalo, vienas vienas vienas“). O kartais tai, kas pasakoma viena kalba, apskritai nesiderina su tuo, kas sakoma kita. Žodžiu, reikia suderinti ne tik garsą, bet ir garsą su vaizdu, žodį su šokiu ir t. t. Gerai mokėti rašyti ir skaityti, pažinti ne tik žodžių, bet ir kino, garso ar kitokią abėcėlę.

Paskutinis, trečiasis, šeštadienio renginys buvo pramintas „Valpurgijos naktimi. Šamanų šokiais“. Pavadinimą pastebėjau tik kitą dieną ir pritariamai palinkčiojau galva. Ant Taurakalnio įsisuko šėlsmas. Pradžioje, grojant „Salai“, publika (kuri, beje, šitame festivalyje, gerokai skyrėsi nuo įprastinių poezijos klausytojų) gana ramiai tyrinėjo aplinką. O tada prasidėjo poezijos jam session. Buvo skaitoma, dainuojama, grojama, šokama, šaukiama, rėkiama, trypiama kojomis, degė rankraščiai. Duendė ten tikrai buvo įkišusi nosį. Vėliau kultinė andergraundo grupė „Verslo rizikos rezervas“, save vadinanti nepamirštama postpankų diskoteka, dainavo apie mirusį technomuzikos gerbėją ir pasibaigusią gumos galiojimo datą. O jau visai prieš pabaigą ant scenos lipo „Rumunija“. „Jie ne rumunai, jie lietuviai!“ – girdėjau iš salės galo kažką kažkam garsiai aiškinant situaciją.

Užtenka kokių penkerių metų nuolatinio dalyvavimo literatūros festivaliuose, kad pradėtum juose jaustis kaip dideliame giminės baliuje. Visi visus pažįsta, o jei nepažįsta, tai, na, aš savo giminaičių irgi pusės nežinau ir ilgai užtrunku, kol per pusseserės vestuves išsiaiškinu, kas čia kam kurios eilės pusbrolis, teta, dėdė ar buvusi žmona. O tas iš „Propagandos“ moterų tualeto nuo pikto apsauginio gelbstimas pavargęs draugas turbūt irgi yra trečios eilės pusbrolis. Kai pavargsti nuo vyksmo ant scenos, įdomiausia, aišku, būna užkulisiai. Šprotai ir sumuštiniai, tepami praalkusiems dalyviams backstage. „Pikantiškos“ salotos, valgomos ant šaligatvio prie „Maximos“ tarp festivalio renginių. Bendrumo atmosfera ir visokiausi pokalbiai. Festivaliai apskritai turi bendruomeniškumo aurą, suartinimo gaubtą. Dalyviai (o žiūrovai irgi yra dalyviai) būna susiejami vietos, laiko ir ypač paties dalyvavimo bendrystės.

Paskutinį vakarą, o tiksliau – naktį, net beveik rytą, akys nuo nuovargio lipo kaip medumi pateptos. „Bet tu ne viena tokia“, – sako L. „Ir jūs ne dvi tokios“, – sako L. draugė. Tada prisiminiau festivalio iniciatorę Gabrielę Labanauskaitę. „Ramune, neliūdėk, – pasakodama apie skaitymų tvarką netikėtai tarė, atsisukusi į mane, šiek tiek nelegaliai atsidūrusią ir susikuklinusią užkulisiuose. – Čia gal atrodo viskas griežtai, bet kitaip bus chaosas.“ Gabrielės „griežtai“ man labiau primena „švelniai“, „švelniai, bet tvirtai“, toks atrodė ir visos organizatorių grupės tonas. Ir kaip jie viską spėja, kaip susitvarko? Kas nubraukia medų jiems nuo blakstienų? Ar kas nors pasaldina jiems arbatą, kol laksto angių, įsisukusių gerklėje (anginų), nuovargio erkučių, aikštingų dalyvių ir purkštaujančiųjų „čia ne poezija“ adatėlėmis badomi. Medaus, medaus, midaus, galvojau, reikės užtepti jiems ant duonos ir įpilti į stikliukus už sukurtas gražias dienas. Už išritinimą iš rutinos kokono, už išlaisvinančią būseną tarp, galų gale už galimybę pabūti tarp gerų žmonių ir gerų tekstų.

O viskas baigiasi arbata su lašinukais penktą ryto virtuvėje pas D. Bet iš tiesų tai niekas nesibaigia. Ir ne todėl, kad spalio 30-ąją „Lofte“ dar vyks festivalio uždarymo vakaras. Miesto šamanų ritualai niekur nedingsta, kaip niekur nedingsta ir poezija, net pasibaigus mūsų, vienadienių plaštakių, laikui. Ir visa, kas yra gražu, yra gražu. Ir visa, kas yra poezija, yra poezija.