Moteris, Gyvenimas, Laisvė. Roshi Rouzbehani iliustracija

Kūnas nulemia žmogaus patirtį pasaulyje. Į kūną galima žvelgti kaip į simbolių sistemą, kurioje užkoduotos socialinės reikšmės. Antropologės Fionos Bowie teigimu, neretai kūnas tampa įrankiu, leidžiančiu susidaryti tam tikrą visuomenės įvaizdį. Pripažįstama, kad žmogaus kūną veikia skirtingos praktikos ir santykiai visuomenėje. Tai reiškia, kad kūnas yra socialiai konstruojamas – veikiamas, keičiamas, atkuriamas pagal vyraujančias socialines taisykles. O tai kartu sufleruoja, kad kūno kontrolė gali reikšti ir socialinę kontrolę. Pasak Michelio Foucault, kūnas tampa paviršiumi, ant kurio galima įrašyti įvykius ar idėjas.

Moterų kūnai gali būti pirminiu simboliu suvokiant moterų padėtį visuomenėje ar religijoje. Taip yra dėl to, kad moterų kūnai, labiau nei vyrų, yra tinkamesni kurti socialinius teiginius dėl biologinės specifikos (pavyzdžiui, nekaltybės konstrukto, gebėjimo gimdyti, menopauzės). Moters kūnas taip pat yra terpė, kurioje gali pasireikšti valstybių režimų vykdoma politika. Šiame kontekste puikiai įsipina antrosios feminizmo bangos metu iškilęs šūkis „Asmeniška yra politiška“, kuris atkreipia dėmesį į egzistuojančią galios dinamiką, kuri daro įtaką moterų kasdieniam gyvenimui. Taigi moterų kūnai tiek praeityje buvo, tiek dabar yra susiję su socialiniais nelygybės, dominavimo ir priespaudos santykiais.

Lyčių lygybės ir socialinio bei ekonominio vystymosi specialistės Hind Hamdan teigimu, per pastarąjį šimtmetį moterų kūnai buvo ta vieta, kurioje formavosi valstybių nacionalinis identitetas. Moterų kūnai tapo priemone, per kurią Artimųjų Rytų šalys galėjo demonstruoti modernumą. Pavyzdžiui, priešrevoliuciniu laikotarpiu Irane, Pehlevi dinastijos laikais (1925–1979), buvo įgyvendintos sekuliarios ir modernios reformos. Moterys buvo laikomos modernizacijos simboliais, joms buvo suteikta balsavimo teisė ir jos skatintos dalyvauti viešajame gyvenime. Nors moterys buvo įtraukiamos į viešąsias erdves, reformos nepanaikino įsišaknijusių patriarchalinių normų, darančių įtaką įvairiems Irano visuomenės aspektams. Dėl to moterys atsidūrė paradoksalioje situacijoje, kai išlikusios tradicinės normos vis dar varžė jų pasirinkimus. Artimųjų Rytų regione pradėję formuotis reakciniai islamistiniai judėjimai iš dalies savo tapatybę formavo per priešpriešą su ydingu kitu, kuriuo tapo Vakarai. Hidžabo ir musulmonių moterų kūno dengimo praktika buvo panaudota kaip ginklas siekiant skleisti konservatyvius arabų visuomenių naratyvus ir sukurti amoralaus ir ydingo kito idėją.

Nuo XX a. pradžios Irane hidžabas buvo pagrindinė ideologinės kovos tarp tradicionalizmo ir modernybės jėgų vieta ir kriterijus, pagal kurį daugelis vertino musulmonių moterų emancipaciją. Valdant šachui Mohamadui Rezai Pehlevi, buvo išleistas įsakymas, draudžiantis moterims nešioti hidžabą. Šachas hidžabą laikė kliūtimi modernybei, kurią jis įsivaizdavo kaip vakarietiškų normų laikymąsi. O po 1979 m. įvykusios Islamo revoliucijos hidžabas šalyje tapo privalomas moterims, nes ši galvos dengimo praktika leido išlaikyti islamiškas vertybes. Netrukus po to, kai ajatola Chomeinis tapo oficialiu Islamo Respublikos vadovu, jis iš karto ėmėsi spręsti moterų aprangos klausimą ir paskelbė, kad moterys į darbo vietas galės eiti tik su hidžabu. Kai 1979 m. kovą buvo paviešinta Chomeinio kalba, Irano moterys išėjo į gatves, protestuodamos prieš jų pasirinkimo laisvės pažeidimą. Protestuotojas užpuolė revoliuciją palaikančios pajėgos (vėliau šios tapo ,,moralės policija“). Iš tiesų, nustatytas aprangos kodas buvo susietas su pagrindinėmis socialinėmis ir ekonominėmis teisėmis, tokiomis kaip įsidarbinimas, švietimas ir galimybė naudotis viešosiomis erdvėmis. Moterų pasirodymas viešumoje neprisidengus galvos buvo pripažintas viešosios moralės pažeidimu, už kurį grėsė bausmė – iki septyniasdešimt keturių kirčių. Penktadieniniuose pamoksluose, paskaitose ir raštuose politiniai dvasininkai dažnai kalbėjo apie Islamo Respublikos sėkmę ir autoritetą, remdamiesi privalomo hidžabo dėvėjimo politika. Nuo 2018 m. hidžabo dėvėjimo taisykles pažeidusios moterys buvo siunčiamos į islamo mokymo kursus. 2024 m. buvo pranešta, kad planuojama atidaryti gydymo kliniką moterims, kurios nepaiso privalomų hidžabo dėvėjimo įstatymų. Numatoma, kad klinikoje bus siūlomas mokslinis ir psichologinis hidžabo nusivilkimo gydymas. Kaip galima matyti, tokiomis praktikomis yra siekiama priversti moteris dalyvauti islamiškos valstybės kūrimo projekte.

Irano feministės Leilos Bostani teigimu, visada egzistavo ryšys tarp moterų laisvės ir valdžios, kuri besipriešinančią moterį mato kaip pavojų. Pavojus kyla iš to, kad per protestą moteris gali susigrąžinti savo, kaip subjekto, statusą. Subjekto, kuris gali rinktis pats, o ne tik sekti tuo, ką jam liepia religinis autoritetas. 2022 m. per Iraną nuvilnijo protestų banga. Rugsėjo viduryje moralės policija Teherane suėmė ir sumušė 22 metų Mahsą Amini už tai, kad ji dėvėjo hidžabą, jų manymu, netinkamai. Moralės policija nuvežė merginą į policijos nuovadą, ten ją ištiko koma. Po trijų dienų ji mirė ligoninėje. M. Amini mirtis sukėlė visuotinį pyktį, atskleidė kolektyvines Irano visuomenės nuoskaudas ir paskatino protestus, kurių metu moterys degino savo galvos apdangalus, taip išreikšdamos nepritarimą valstybės vykdomai aprangos kontrolei. Kaip galima įžvelgti, dabartinis Irano protestuotojų atsisakymas dengti galvas nebūtinai reiškia islamo ar islamo vertybių atmetimą. Veikiau tai reiškia žmonių, ypač moterų, iš kurių dešimtmečius buvo atimta pagrindinė pasirinkimo laisvė, pyktį ir nusivylimą.

Pasak M. Foucault, valdžia visada sulaukia opozicijos ir pasipriešinimo jos veiksmams. Tačiau valdžia sieks sutramdyti ir suvaldyti pasipriešinimą, nes kūnas tampa naudinga jėga tik tada, kai jis yra pavaldus. Pasipriešinimas pasireiškia įvairiomis formomis – nuo paniekos ir susvetimėjimo gestų iki plataus masto socialinių ir politinių revoliucijų, protestų. Ši pasipriešinimo praktika kūno disciplinavimo atžvilgiu išryškėja ir šiandieniniame Irane per minėtus moterų protestus tiek šalies miestuose, tiek socialiniuose tinkluose.

Taigi tiek draudimai dėvėti hidžabą, tiek įstatymai, verčiantys moteris dengti galvą, sulaukia prieštaringų reakcijų. Pagrindinis klausimas buvo ir vis dar išlieka laisvė rinktis.

Kartu dėstome feminizmo kursą. Užgriuvus virusui ir karantinui turėjome pakeisti vieną užduotį ir sugalvojome paprašyti studenčių ir studentų pasirinkti vieną užkabinusią kurso metu skaitytą autorę ir parašyti jai laišką. Kai kas rašė dabartinėms feminizmo teoretikėms, kai kas į praeitį jau mirusioms. Mums pasirodė įdomu, kaip susikerta patirtis ir tekstai, kartais jau tapę klasika, bet dažniausiai prieš prasidedant kursui mūsų auditorijai nežinomi. Kaip susitinka laiškų ir tekstų autorės: Andrea Dworkin, Simone de Beauvoir, Gayle Rubin, Iris Marion Young ir Laura Mulvey.

Natalija Arlauskaitė, Dovilė Jakniūnaitė

Živilė Spūdytė-Žvėrūna. Šventieji pusryčiai. 2020

Miela Andrea,

rašau Tau, nes negaliu apsakyti savo nuoskaudos dėl grožio suvokimo. Gyvename labai chaotišku laiku. Pandemija tarsi eina į pabaigą, pagaliau be kaukės galima išeiti į miestą, mišką ir įkvėpti gaivaus pavasariško oro, persmelkto alyvų kvapo. Nors pandemija tarsi sustabdė laiką, paskatino žmones užsidaryti namuose ir permąstyti savo vertybes, tikslus, troškimus, gyvenimo būdą, tačiau tam tikros temos liko. Ir čia, miela Andrea, reikia Tavo nuomonės, kuri būtų labai aiški, tiesmuka ir net radikali. Man reikia Tavo nuomonės grožio klausimu.

Švelnėjant karantino sąlygoms, daugelis patraukė į barus, kavines ar kitas viešas vietas. Ne išimtis ir aš. Nors linksmai leidau laiką su draugais, akys vis krypo į kitus, nepažįstamus žmones. Ir nevalingai pradėjau galvoti apie pėdų rišimą Kinijoje, apie kurį Tu rašei.

Pėdų rišimas Kinijoje – žiauri tradicija, kuri tarsi seniai išnykusi, tačiau skaitant tekstą man pačiai kojas skaudėjo. Ne ką geriau mano kojos jautėsi tą vakarą Vilniaus senamiestyje. Nors nesu pastabus žmogus, tačiau mano akys užkliūdavo už ryškių merginų. Jos buvo ryškios, nes buvo pasidažiusios. Nežinau, ar čia sutapimas, bet tą vakarą kas trečia mergina buvo labai „ryškių veido bruožų“. Pirmiausia pagalvojau, kaip man jų gaila, gaila jų laiko ir net pinigų. Vėliau buvo gaila jų suvaržytų veiksmų, o ir ne visada suprasi jų veido mimikos – tarsi juokiasi, bet tik garsas sklinda, nesimato šypsenos.

Prisiminusi Tavo tekstą apie pėdų rišimą, pradėjau lyginti XX amžiaus Kiniją ir XXI amžiaus Vilnių. Kaip ir pėdos, makiažas yra merginų skiriamasis bruožas. Jaunos merginos turi savo mamas, kurios tikriausiai puošiasi makiažu, o dukros mokosi to ir tai perduodama iš kartos į kartą. Pasidažiusios merginos / moterys labiau pasitiki savimi, yra kažkuo geresnės. Anksčiau Kinijoje mėgdžiodavo aukštesnę klasę, kad pagerintų savo socialinį statusą, dabar makiažas tapo kiekvienos merginos būtinu bruožu, nesvarbu pajamos, išsilavinimas ir pan. Nepasidažiusi mergina dažniausiai gaus mažiau dėmesio nei pasidažiusi. Galiausiai visada į pasidažiusią merginą vaikinai labiau atkreipia dėmesį nei į nepasidažiusią. Kaip pėdų rišimas buvo tarsi makšties pakitimas, kuris garantuodavo kokybiškesnį seksą, dabar makiažas tarsi rodiklis vaikinams, kurią merginą geriau kalbinti, o kurios ne.

Nors tą vakarą jaučiausi balta nepasidažiusia varna su siauromis lūpomis, keletu spuogų, natūraliomis didelėmis akimis, o ir raukšlelės prie akelių matosi (čia jau tikrai kompiuterio įtaka), linksma kompanija leido pamiršti, kad aš be makiažo ir tas spuogas labai fainas buvo. Kartu šis karantininis pasivaikščiojimas Vilniuje tarsi parodė, kad nors buvo laikas trumpam sustojęs, leidęs apmąstyti vertybes, siekius ir t. t., grožio standartai visada liks, sunku įsivaizduoti, kas galėtų tai pakeisti.

Girdžiu, miela Andrea, kaip sakai: „O ką aš sakiau, kiek tekstų parašiau šia tema?“ Tačiau vyliausi, kad dabartinių influencerių skatintas natūralus grožis ir karantinas pakeis grožio standartus. Pasirodo, smarkiai klydau. Pandemija tarsi sustabdė grožio industrijos veiklą. Tačiau sušvelnėjus sąlygoms visi (tiek vaikinai, tiek merginos) kaip išprotėję puolė į visas gražinimosi vietas. O mano patirtis Vilniaus senamiestyje tarsi įrodo, kad net ir virusas, kuris nusinešė tiek daug gyvybių, nesustabdys grožio industrijos.

Miela Andrea, kada moteris bus laisva? Ar tikrai mes gyvename liberaliame pasaulyje, kur gali savarankiškai kurti savo asmenybę? Ar ateis laikas, kai ištrūksime iš grožio standartų? Nenoriu savęs įprasminti per makiažą, kaip ir nenoriu skirti laiko grožio priemonėms. Žinau, kad Tu akcentuoji visiškai natūralų grožį, žmogiškuosius, ne sukurtus, veido, kūno bruožus. Tad ar gyvensime tikro, natūralaus grožio laikais? Ar bus toks laikas, kai žmonija supras savo natūralų grožį?

Su meile

Giedrė Maskeliūnaitė

Miela Simone de Beauvoir,

norėjau Jums parašyti šį laišką ir juo išreikšti padėką. Padėką už savęs supratimą. Skaitydama Jūsų knygą „Antroji lytis“ ne vieną kartą pajaučiau, jog nevalingai linkčioju galva, o kai kurios vietos privertė prisiminti skausmingą patirtį, susijusią su buvimu mergaite, o vėliau – mergina. „Moters kūną labiausiai graužia nerimas, kad ji yra moteris“, – šis teiginys man „artimiausias“, o patirtimi, susijusia su juo, norėčiau pasidalinti su Jumis. Į tam tikrą naštą būnant moterimi noriu pažvelgti per savo galimybių suvokimo prizmę, kurią lemia dar vaikystėje „užprogramuotas“ santykis tarp fiziologinių ir socialinių aspektų.

Antrojo tomo pirmame skyriuje „Vaikystė“ Jūs aptariate mergaitės „tapimą moterimi“ – menstruacijų pradžią. Teigiate, jog, prasidėjus šiam procesui, mergaitė automatiškai priskiriama prie moterų, o jokio išsigelbėjimo nebėra. Šio fiziologinio proceso pradžia mergaitei asocijuojasi tik su nešvara, o ji pati tampa svetima sau. Iš asmeninės patirties turiu pasakyti, jog kai menstruacijos prasideda labai anksti, būnant dešimties, prie šių dalykų prisideda ir socialinė aplinka, kuri mergaitei tampa papildoma našta.

Mergaitė susiduria su anksčiau net negirdėtais iššūkiais, jai reikia perlipti tam tikrą psichologinį barjerą: ką tik buvusi visišku vaiku, staiga turi pradėti rūpintis papildomais dalykais (pavyzdžiui, papildoma higiena, naujų kūno procesų suvokimu, fiziniais pilvo skausmais), kuriuos, kaip vėliau pastebima, dar reikia slėpti. Be to, aplinka dar signalizuoja ir apie ne pagal normas – per anksti – prasidėjusį procesą, kuris reiškia gėdą ir standarto neatitikimą. Mama, vienintelė sužinanti apie tokią „problemą“, mergaitei pataria tai slėpti nuo artimųjų ir draugų – juk socialiai nepriimtina taip anksti išgyventi šiuos procesus. Šis aspektas labai svarbus, nes mergaitė, būdama jauno amžiaus, natūralius prigimtinius dalykus susieja su gėda ir tai tampa tam tikra „negalia“ (tomis dienomis tenka būti itin nuovokiai ir neišsiduoti, dėl to su laiku norisi atsisakyti vis daugiau pramogų). Kaip rašėte savo knygoje, menstruacijų keliamas siaubas dėl socialiai ir psichologiškai sukeliamų problemų lemia dar stipresnius negalavimus ir skausmus.

Tokia patirtis, mano manymu, glaudžiai susijusi ir su Iris Marion Young esė „Mesti kaip mergaitė“ plėtojama moters funkcionalumo apribojimo problema. Iš esmės tokie fiziologiniai dalykai kaip menstruacijos, nėštumas, būdingi moterų giminei, „nusveria“ pačios moters savaime individualumą ir apriboja savų galimybių suvokimą. Moters neužtikrintumas dėl savo pajėgumų, baimė dažnai susiaurina jos pačios fiziškai naudojamą erdvę. Taip apribojant save ir erdvę, esančią aplink, nėra juntamas visavertiškumo jausmas. Toks savęs apribojimas, minimalus savosios laisvės naudojimas lemia savęs objektinimą, savarankiškumo atsisakymą.

Tokia būsena reikalauja išgelbėjimo, o gelbėtojo vaidmuo tokios mergaitės akyse atitenka vyrui. Būdama paauglė ir dar nesuvokdama problemų, pasėtų manyje ankstyvoje paauglystėje, jaučiau nenumaldomą norą greičiau susirasti „antrąją pusę“. Vaikiną, kurio rankose, Jūsų žodžiais tariant, yra laimės raktai. Atrodė, jog viena aš esu neišpildyta – manyje kažko trūksta. Skaitydama antrą skyrių „Mergina“, supratau, kodėl jaučiau tokį norą. Aš savęs nesuvokiau kaip esminio subjekto, man reikėjo kažko kito. Dar vaikystėje pasijutusi nepilna ir gėdinga, dabar aš noriu, kad kažkas kitas pasirūpintų mano laime, o šios laimės išpildytoju tampa princas, nužengęs tiesiai iš vaikystės pasakose suformuotų vaizdinių, idealų.

Perskaičiusi Jūsų knygą supratau, jog toks savęs sumenkinimas glūdi ankstyvuose mano gyvenimo metuose. Anksti prasidėjęs brendimo procesas ir socialinis spaudimas dėl normų neatitikimo gali lemti stiprų savęs apribojimą vėliau. Toks „užprogramuotas“ nepasitikėjimas savimi vėlesniais gyvenimo metais pasireiškia noru užpildyti trūkstamas vietas, surasti laimę, kurios, kaip diktuoja pasąmonė, pati pasiekti negali.

Pasirodo, mano kūną (ir ne tik!) išties visada labiausiai graužė nerimas, kad esu moteris.

Gabrielė Galinytė

Gerb. Simone de Beauvoir,

praėjus beveik dvidešimt metų po knygos „Antroji lytis“ parašymo, 1967-aisiais „Radio-Canada“ interviu atsakydama į klausimą, kaip pasikeitė moterų sąlygos po Jūsų knygos parašymo, teigėte, jog jos ne pagerėjo, o pablogėjo. Knygos pabaigoje paliktas įrašas „tikiuosi, jog vieną dieną ši knyga taps pasenusi“, pasak Jūsų, neišsipildė, nes moterų padėtis visuomenėje vis dar liko nepasikeitusi.

Praėjus septyniems dešimtmečiams po „Antrosios lyties“ publikavimo, pasaulis paskendo viruso pandemijoje. Tiek dirbantys vyrai, tiek dirbančios moterys savo kasdienybę turėjo tęsti namuose. Atrodytų, kad praėjus minėtam laiko tarpui moterų situacija visuomenėje pasikeitė – jos, kaip ir vyrai, turi darbus, gauna algą (būti namų šeimininke yra pasirinkimas, o ne neišvengiama būtinybė), apskritai tariant, lygios lyčių ekonominės, politinės ir moralinės teisės bei atsakomybės tapo užtikrintos teisiškai. Žinoma, svarbu paminėti, jog tai buvo įgyvendinta ne socialistiniu, bet kapitalistiniu keliu, o tai prieštarauja Jūsų idėjoms. Vis dėlto, nepaisant teisiškai įtvirtintos lygybės tarp lyčių, būtinas karantinas namuose išryškino vis dar visuomenėje išlikusią lyčių galios struktūros asimetriją.

Karantino metu TV3 televizijos socialinės dokumentikos laida „TV pagalba“ parodė reportažą, kuriame vienas iš laidos vedėjų apibendrino šeimos gyvenimą karantino metu. Pasak jo, moterys tiek prieš karantiną, tiek per jį nieko neveikia – daro valgyti, skalbia, lygina, prižiūri vaikus. Vyrai tuo tarpu seka žinias ir informuoja „savo moterį“. Čia galima įžvelgti sąsają su Jūsų knygos pagrindine mintimi – „moterimi ne gimstama, o tampama“. Vedėjas, skleidžiantis žinią visuomenei, per moteriai priskiriamus „kasdieninius“ darbus iš tikrųjų išryškina po lygias galimybes užtikrinančių teisės aktų skraiste paslėptus visuomenėje dominuojančius socialinių lyčių skirtumus.

Kaip Jūs teigėte, žmogus gimsta be savo tapatybės, ši jam yra sukuriama ir pritaikoma per auklėjimą, kuris yra grindžiamas visuomenėje jau esančiomis idėjomis apie lyčių vaidmenis. Implikuojant, jog moteris nieko neveikė tiek prieš karantiną, tiek per jį, jos tapatybė yra apibrėžiama per priešpriešą su vyru. Namų ruošos darbai jai yra priskiriami kaip savaime suprantami ir jos tapatybę apibrėžiantys veiksniai. Tai konstruoja lyčių nelygybę, verčia moterį laikyti imanentišku objektu patį vyrą iškeliant kaip transcendentišką subjektą. Čia vyras užima Esminio poziciją, o moteris yra suvokiama kaip Kita. Moters imanentiškumo suvokimas čia skleidžiasi per savirealizacijos galimybės neturėjimą – moteris skalbia, lygina, daro valgyti ne todėl, kad nori per tai realizuoti savo interesus, o todėl, kad to reikia subjektui – vyrui ir vaikams. Taip pat laidos vedėjas, teigdamas, jog vyras praneša žinias „savo moteriai“, sutvirtina jos objektiškumo ir imanentiškumo sampratą. Tokią sukonstruotą lyčių vaidmenų situaciją laidos vedėjas įvertino kaip „idilę“ – „visi kažkuria prasme yra laimingi“.

Apibendrinant, praėjus septyniems dešimtmečiams po Jūsų knygos publikavimo, pasaulį užpuolus virusui ir išryškinus įsišaknijusias socialinės lyties konstrukcijas visuomenėje, Jūsų knyga ir idėjos vis dar lieka nepasenusios, veikiau priešingai – ypač pritaikomos ir aktualios šiandienai

Pagarbiai

Greta Bylaitė

Sveiki, Simone de Beauvoir,

mane sužavėjo Jūsų darbas apie socialinę lytį kaip socialinį konstruktą, taip pabrėžiant, kad moters identitetas didžiąja dalimi priklauso nuo visuomenės taikomos lūkesčių sistemos. Bet grįždama prie esminių feminizmo kaip išsilaisvinimo ištakų norėčiau šį laišką pradėti bendresniu ir šiek tiek lyriniu klausimu – ar nemanote, kad mes dar kartą pralaimėjome, mums leidus patikėti, kad laimėjome?

Man pasisekė – nuo vaikystės girdėjau, kad „turėjau gimti berniuku“, taip pabrėžiant, kad mano elgsena labiau pritiko vyrui nei moteriai. Taip ir ėjau per gyvenimą, dažnai darydama tai, kas pridera vyrams, ir rečiau tai, kas pridera moterims, tokiu būdu arba nejausdama diskriminacijos lyties pagrindu, arba netaikydama jos sau.

Augdama pajusdavau, kad „esu moteris“, vis dažniau: arba būdavau „kaip moteris protinga“, arba kalbėjau „rimtai kaip moteris“, arba vairavau „gerai kaip moteris“. Mane šokiravo, kai, draudžiantis automobilį, mano draugas draudimo brokeris pasijuokė, kad visi kintamieji, formuojant draudimo pasiūlymą, man palankūs, tik tiek, kad esu moteris, tai bus šiek tiek brangiau. Pasipiktinusi papasakojau apie tai darbe – mano vadovas paaiškino, kad draudimas juk yra rizikos įvertinimas, o moterys statistiškai patenka į daugiau eismo įvykių nei vyrai. Bet juk remdamiesi tokia logika galėtume surinkti ir dar smulkesnę statistiką: kokios akių spalvos vairuotojai yra linkę sukelti daugiausia eismo įvykių, kokios plaukų spalvos, ūgio ir t. t. – juk visos šios savybės lygiai tiek pat determinuoja tavo gebėjimą vairuoti kaip ir tavo lytiniai organai – tebūnie draudimas pigiausias mėlynakiams.

Po šio įvykio supratau, kad visuomenėje visada pirmiausia buvau moteris, bet to nepastebėjau, nes visi lengvai apčiuopiami rodikliai: balsavimo teisė, teorinės įsidarbinimo galimybės, viena klasė kartu su berniukais ir t. t., lyg ir rodė, kad moterų padėtis yra pakankamai gera, o visas situacijas, kuriose buvau vertinama pagal savo lytį, bandydavau paaiškinti kažkuo kitu – iš tiesų buvau internalizavusi moteris pažabojančias praktikas ir žaidžiau pagal žaidimo taisykles, nes tiesiog norėjau dalyvauti žaidime.

Kaip dažnai moterys, norėdamos išsilaisvinti, gali tai padaryti tik žaisdamos pagal tas pačias jas užspaudusias taisykles? Jei nori būti vertinama rimtai (kaip vyrai), turi atsisakyti visko, kas galėtų priminti, kad esi moteris: išvaizdos, kuri priskiriama moteriai, – tad mes nusikerpame plaukus; švelnaus charakterio – tad mes tampame kietos; lyriškumo – tad mes tampame lakoniškos ir sugebančios atsikirsti, nes būtent tokia bus mūsų pozicija – kirsti ir atsikirsti nuolatinėje kovoje.

Galiausiai norėčiau peržvelgti dar vieną aspektą, kuris, mano galva, parodo, kad mūsų emancipacija vyksta tik mums priskirtuose rėmuose. Kiek kartų mes pačios vertinome moteris pirmiausia kaip moteris? Džiaugėmės pirmąja moterimi prezidente, ministre, apdovanojimą gavusia mokslininke ir t. t. vien dėl to, kad ji buvo moteris? Mes pačios, neigdamos lytį kaip determinantą, tapatinomės su tomis moterimis tik dėl lyties, taip ir toliau užstrigdamos lyčių žaidime. Neneigiu, jog visi šie įvykiai yra svarbūs ir rodantys progresą, bet kartais jaučiuosi taip, lyg toks džiaugsmas skirtas tam, kad normalizuotume ydingą sistemą ir gautume trumpalaikį pasitenkinimą savo padėtimi, taip numalšindamos norą priešintis sistemai iš esmės.

Lauksiu Jūsų laiško,

Atsakymų ieškanti Brigita Ramanauskaitė

Gerbiama Iris Marion Young,

prisipažinsiu, jog prieš perskaitydama tekstą „Mesti kaip mergaitė“ nebuvau susimąsčiusi apie tai, kaip būtent moters kūnas juda erdvėje. Tačiau skaitydama tekstą supratau, kad daugelis aprašytų situacijų yra lengvai atpažįstamos. Nuolat matydavau, kaip berniukai geriau pasirodo atlikdami sporto užduotis, jiems keliami aukštesni reikalavimai, bet nesusimąsčiau, kad skirtumai tarp moterų ir vyrų judėjimo erdvėje ir fizinių užduočių atlikimo iš tikrųjų reiškiasi ir kasdienėje veikloje. Moterų silpnumas ar nepajėgumas atlikti tam tikrus fizinius darbus laikomas biologija, pagrindu laikyti moteris „silpnąja lytimi“.

Šiame tekste aptariate tik tam tikrus kūno judesius, bet aš manau, kad tokia logika gali būti pastebima ir kitose srityse. Moterys galvoja, kiek vietos užima, kaip atrodo, kūnas joms labiau našta nei asmens tąsa ir priemonė atlikti įvairias užduotis. Nuolatinis dvejojimas ir įprotis nuolat saugotis smarkiai riboja moteris. Neužtikrintumas ir neharmoningas santykis su kūnu yra sunkiai pakeičiamas net ir suvokus, kad tai ne prigimtiniai dalykai. Visi šie minėti dalykai man pažįstami iš asmeninės patirties, visada jaučiausi, lyg aktyvi fizinė veikla ne man, net ir gatvėje, autobuse jaučiuosi, tarsi užimu erdvę, nepavyksta negalvoti, kaip dabar atrodo mano kūno pozicija, atsiranda tarsi žvilgsnis į save iš šono. Kai reikia kažkur užlipti, pašokti ar panašiai, visada sustoju pagalvoti, ar tikrai sugebėsiu. Net ir suvokiant šiuos dalykus, vidinių kliūčių sunku atsikratyti, ypač kai lydi smerkiantis visuomenės žvilgsnis, teigiantis, jog kažko negali.

Neužtikrintumas, savęs nuvertinimas bei kūno kaip objekto suvokimas giliai įskiepyti moterų sąmonėje ir įsišakniję visuomenėje, kuri iš kartos į kartą perduoda moteris ribojančias normas. Nesijaučiant visaverčiu subjektu, – jei nuolat tam tikrais aspektais jautiesi silpnesnė, – sunku kovoti dėl lygių teisių.

Manau, jūsų įžvalgos gali būti naudingos ir pratęsiant diskusiją apie moterų ir jų kūno santykį, kaip visuomenė disciplinuoja moteris ir kaip įveikti neužtikrintumą bei nesaugumo jausmą. Visgi santykis su savo kūnu ir jo efektyvus naudojimas erdvėje reikalingas siekiant jaustis aktyviu, pasitikinčiu savimi subjektu, gyvenant visavertį gyvenimą, kuriant teisingesnę visuomenę.

Pagarbiai

Girstautė Viliūnaitė

Gerbiama Gayle Rubin,

esu Karolina, III kurso politikos mokslų studentė, nors ir nemėgstu etikečių, laikau save feministe. Mane sužavėjo Jūsų straipsnis „Judėjimas moterimis: pastabos apie lyties „politinę ekonomiją“, ne mažesnį įspūdį paliko ir kitas straipsnis „Mąstyti lytį“, kuris tik labiau pagilino ir praplėtė skirtingų lyčių padėties visuomenėje apmąstymą bei pateikė paaiškinimą, kodėl ta padėtis yra tokia. Drįsiu pasakyti, kad Jūsų darbai iš pagrindų ir kone labiausiai iš visų skaitytų man padėjo geriau suprasti mano visuomenėje vyraujančią dviejų lyčių atskyrimo ir jų galių (dis)balanso sistemą.

Nors mano šeimoje moterys yra stiprios tuo atžvilgiu, jog gyvenime yra dirbusios vadovaujamus darbus (močiutė Sovietų Sąjungos laikais net nepriklausydama komunistų partijai buvo didelio kolūkio pirmininkė, mama su manimi įsčiose jau turėjo pirmąjį, nors ir nedidelį, savo verslą), vis dėlto šeimoje vyravo konservatyvios nuostatos, jog moteriai privalu mokėti buities darbus, nes kad ir ką ji veikia už namų ribų, namuose būti „šeimininke“ yra jos, kaip moters, pareiga.

Dėl tokios lyčių pareigų pasiskirstymo sistemos šeimoje vis kildavo klausimų, kodėl man ir seseriai, o ne broliui yra užduodami buities darbai. Kai to klausdavau mamos, atsakymo sulaukdavau tokio: „Jei būtų daug darbo, jį reikėtų atlikti visiems, bet kadangi nėra daug, pirmenybė juos atlikti yra jums, kaip mergaitėms, nes jūs turite tai mokėti.“ Tokie ir panašūs atsakymai manęs taip lengvai niekada nenuramindavo, o buvo kone pirmasis mano patyrimas, kuomet pajutau neteisybę ir nelygybę šeimoje, tarsi būtų kažkokia hierarchija ir mudvi su seserimi būtumėme žemesniojoje jos grandyje.

Perskaičiusi Jūsų straipsnius ir pradėjusi kontempliuoti įvairias savo patirtis sugebėjau rasti paaiškinimą, kodėl mano mama, nepaisant savirealizacijos karjeroje, visgi mokė mus su seserimi buities darbų kaip būtinų mokėti moterims. Supratau, kad ji savo pasaulį mato per dviejų lyčių perskyrą visuomenės santvarkoje – moterų pareiga yra susituokti ir būti mamomis bei rūpintis „namų židiniu“, na, o vyro pareiga yra atlikti fizinius namų darbus ir rūpintis žmona. Mano mamos atveju tai nėra kažkuo ypatingos ar kitokios arba, dar svarbiau, neteisingos nuostatos. Jai tai atrodė teisinga, nes natūraliai tokį suvokimą perėmė iš visuomenės, kurioje vystėsi kaip asmenybė, o visuomenė, kurioje ji augo, buvo konservatyvi ir tokie lyčių galios / pareigų pasiskirstymai buvo norma.

Šiuo laišku siekiau reflektuodama asmeninę patirtį ir visuomenės stebėjimą pasidalinti, kiek Jūsų darbai prisidėjo prie mano lyčių sistemos supratimo. Esu įsitikinusi, jog Jūsų darbai yra kertiniai ir pirmenybiškai svarbūs perskaityti save feministais norintiems laikyti žmonėms bei vyriausybėms, kurios siekia įstatymiškai iš pagrindų įgyvendinti lyčių lygybę.

Su didžia padėka

Karolina Rekštytė

Gerbiama Laura,

susidomėjusi perskaičiau Jūsų straipsnį „Vizualinis malonumas ir pasakojamasis kinas“, jis man paliko stiprų įspūdį. Vis atsimenu Jūsų idėjas apie politinę žvilgsnio galią, man taip pat rūpi vizualumo sąsajų su galios pasiskirstymu klausimai. Gyvenu Lietuvoje, studijuoju politikos mokslus, man dvidešimt metų. Nors suprantu, kad esate užsiėmusi daugybe rimtų veiklos sričių, vis dėlto sumaniau parašyti Jums laišką.

Neseniai išvydau mūsų šiuolaikinio pasaulio veidmainystę. Turbūt prieš metus nebūčiau pasakiusi nieko, tačiau dabar, pradėjusi stebėti mieste kabančias, internete išlendančias įvairių produktų bei paslaugų reklamas, tarsi šventųjų aureolių apgaubtas seksistinių apraiškų, pajutau ne tik nepasitenkinimą, bet netgi pyktį. Man kyla klausimas – kaip Jūs, kūrusi feministinius filmus, plėtojusi politinę psichoanalizės teoriją kine, gyvenat dabar? Šiuolaikiniame pasaulyje, pilname seksizmo, moterų išnaudojimo, apsupta žmonių, manančių, kad feminizmo tikslai jau įgyvendinti? Ar manote, jog kažkas pasikeitė, o gal feminizmo tikslai ir siekiai tampa vis sunkiau įgyvendinami?

Dabar gal man atleisite – mano regėjimas-vizija ir prašymas įsitraukti į mano apmąstymus. Matau Jus vaikštančią Lietuvoje, besižvalgančią aplink. Bandau spėlioti, kiek reklamų Jums sukeltų nemažai abejonių ar net pykčio? Taip, Jūs rašėt apie klasikinį holivudinį kiną, ne apie reklamas, tačiau juk iš esmės interpretavote tą pačią galią. Jūsų tekstas tarsi pratęsia modernios kontrolės idėją, tai apmąstymas, kaip galia siejasi su žvilgsniu per specifinės kultūrinės institucijos prizmę. Kine žvilgsnio strategijos verčia moterį paklusti apibrėžiančiam vyriškam žvilgsniui. O moteris trokšta būti žiūrima! (Sarkazmas.) Taigi kaip Jūs reaguojate, vertinate šiuolaikines aktyvaus „moteriškumo“ reklamas viešose erdvėse?

Antrasis regėjimas. Įsivaizduokite – tamsioje salėje susižavėję vaizdais žiūrovai skatinami susitapatinti su herojumi vyru, o moterį priimti kaip pasyvų erotinį objektą. Vyksta sąmoningai strategiškai suplanuota operacija, kad žiūrovo supratimas apie save kaip atskirą individą tirptų ir jis pasiduotų veiksmui bei filmo siužetui net nesusimąstydamas. Tačiau kas verčia moterį įtvirtinti savo pasyvų vaidmenį? Ir, svarbiausia, kas priverčia nebe XIX ar XX, bet šiuolaikinius XXI amžiaus vyrus ir moteris tai priimti kaip natūralų ir neišvengiamą dalyką? Būtent šie klausimai man neduoda ramybės. Ką galėtumėte atsakyti Jūs?

Jūs savo straipsnyje teigiate, jog kinas skatina vyriško žvilgsnio žiūrovą, kuris moteris mato kaip objektus. Tačiau Jūsų atradimai keičia požiūrį ne tik į kiną, bet ir apskritai į vaizdinę kultūrą, kurios dalis – reklamos. Taigi, grįžkime prie mano sukurtos Jūsų, vaikščiojančios Lietuvoje ir apžiūrinėjančios reklamas, vizijos. Nors ne, lengviau atsikvėpkite, neversiu jūsų siaučiant COVID-19 keliauti – gal galėtumėte įsijungti savo kompiuterį? Pažvelkite į Krekenavos agrofirmos mėsos reklamą su skambiu užrašu „Kai norisi mėsos“. Tiesa, tai nėra paprasta mėsos reklama: šalia dešrelių aptemptą suknelę iš nugaros bando užsisegti moteris. Išryškinti moters sėdmenys, nuoga nugara, o apačioje pavaizduotos dešrelės su salotomis. Itin išraiškinga straipsnio apačioje pateikta lentelė, atspindinti smalsiųjų internautų apklausos rezultatus. Ir ką jūs manote? 24 %, net 268 respondentai, paspaudė apklausoje esantį „Tokiose reklamose nematau nieko blogo, man gražu“ variantą.

Parodžiau šią ir keletą kitų reklamų savo draugui. Žinot, ką jis pasakė? Kad nemato jokios problemos, nes moters kūnas reikalingas pritraukti dėmesiui, o pastarasis (dėmesys) reikalingas norint išlaikyti verslą ir gauti pelną, nesvarbu, ar tai būtų sporto klubas, ar mėsos perdirbimo įmonė. Vyras galėtų būti pavaizduotas lygiai taip pat – ir tai naudojama tik efektyvios reklamos tikslais. Ar įžvelgiate kokių nors naujų vyrų ir moterų santykių tendencijų? Ar nepastebite, kad šios buvusios skirtingų polių dalelės dabar gali būti vienodai eksponuojamos dėl visa nugalinčio ir visa užgožiančio verslo seksizmo?

 Drįstu teigti, jog tokių šiuolaikinių vaikinų ir merginų atsirastų ir daugiau. Tampa sunku diskutuoti ir aiškinti skopofilijos, žvilgsnių strategijos bei kitas sąvokas, kurios reikalingos šiems debatams pratęsti. Tačiau kaip mums tai pakeisti? Kaip atverti feminizmo tikslus, niuansus ir subtilybės tiems, kurie to nenori matyti? Kaip kovoti dėl moters išlaisvinimo iš diskriminacinių vaizdinių tinklo, jei jos įvaizdis reklamose, nors ir nebūtinai atspindintis realybę, naudojamas prekių, prekybos kultūroje, tapo niekieno nebekvestionuojamu stereotipu, tarnaujančiu „kilniems“ verslo tikslams? Aš tarsi įsprausta į kampą, daugumos skatinama „atmatyti“ tai, ką pamačiau, nes taip gyventi būtų daug lengviau. Taigi, man įdomu – kaip tokioje šiuolaikinėje visuomenėje gyvenate, ką apie tai mąstote, kokias kontrastrategijas pasiūlytumėte Jūs?

Atsakymo laukianti ir linkėjimus siunčianti

Kristina Eidikytė

Donatas Paulauskas: Keista ir įdomu mūsų pokalbį apie feminizmą perkelti iš praeities į dabartį, iš vienos vietos į kitą. Galima įsivaizduoti tai kaip kokį išsitęsusį diskursą, nes per tą laiką mąsčiau apie tavo išsakytas mintis, mąstei turbūt ir tu. Mūsų pokalbis poezijos festivalio – „Poetinio Druskininkų rudens“ – metu prasidėjo nuo tavo teiginio, kad esi antifeministė. Tai man sukėlė šiokią tokią nuostabą. Paaiškink plačiau šią savo poziciją (ar tapatybę?).

Sara Poisson: Į aną mudviejų pokalbį Druskininkuose galima žiūrėti kaip į nedidelį improvizuotą, šiek tiek poetišką spektakliuką, kuriame mūsų ar bent mano diskurso tekstas išliko daugiau ar mažiau atviras kūrinys. Remiuosi Umberto Eco teorija, kurią jis išdėstė savo tekste „Atviras kūrinys“. Meno kūrinio atvirumas, kaip jo kokybės ar meniškumo kriterijus, man atrodo, turi atitikmenį, vertinant visus kitus žmogaus kūrinius. Pavyzdžiui, kad ir politinis straipsnis. Geras ir teisingas man jis tada, kai randu jame kokį nors ženklą apie gyvenimo paslaptį, pagrindinių egzistencijos klausimų miglotumą. Ženklą, kad autorius ilgisi įvairovės, gyvenimo daugio. Suvienijimo, kuriuo tiki. Ištikimybė miglotumui man – ištikimybė žmogiškosios būties tiesai, net jei tas miglotumas trukdytų veiksmingumui ir įprastam, vaisingam ritualui, sklandžiai veikiančiai konstrukcijai. Galbūt tai bėgimas nuo mašinalumo, kuris nėra organiškas žmogiškos patirties visumai. Nebūtina šią miglą ar ilgesį apibrėžti. Užtenka ženklo. Mano užduotis – išmokti žymėti šį ženklą savo tekste. Galbūt per maža buvo laiko ar man pritrūko gebėjimų, kad šį ženklą atpažintum, bet, pamenu, bandžiau juo ženklinti mūsų pokalbį.

Neužmirškim poezijos festivalio, kuriame tada dalyvavome, atmosferos. Tokia aplinka skatina kūrybingą raišką, taip pat ir tapatybės žaidimus. Galėjau sau vaidinti įvairius vaidmenis. Juo labiau galėjau puikiai atstovauti antifeminizmui, nes tuo metu pajutau pernelyg akcentuotą feminizmą – nelyginant jo perteklių ar pačios problematikos perteklių. Man neretai taip nutinka – jei tik kažkas puolamas, aš tuojau pat randu motyvų tą kažką ginti – tarsi tas kažkas būtų silpnesnis, kuris puolamas stipresnio, ir būtų reikalingas mano motiniškos ar herojiškos pagalbos, užtarimo. Be to, regis, minėjau, kad antifeministe mane pavadino rašytojas Andrius Jakučiūnas, ir tai šiek tiek juokaudamas. Jis, beje, rėmėsi samprotavimais mano esė knygoje „Čiupinėjimo malonumas“. Ten aš išsakiau ne tiek antifeministines idėjas, kiek kalbėjau apie patriarchalinės šeimos ar „kvailos moters“ pranašumus. Ne be ironijos, tačiau su tiesos ar tiesos, kaip neišvengiamo miglotumo, papildymo intencija. Lygiai kaip galėčiau kalbėti apie autokratinės ar net imperialistinės visuomenės, valdomos išmintingo diktatoriaus, sąlyginius pranašumus. Schematiškai žiūrint, kalbėjau apie praradimus, kuriuos patiria bet koks stiprus kokių nors dalykų akcentavimas. Ten šiek tiek saviironiškai rašiau, kad man irgi patiktų savo gyvenime turėti kažką, kas man būtų panašus į mylinčią patriarchalinės šeimos žmoną. Kalbėjau apie patriarchalinės šeimos su griežtai pasiskirstytais vaidmenimis oazę. Tvarka pasiekiama nuo kažko atsiribojant, dėliojant į lentynas. Žmogus (nesvarbu, kokios jis lyties) ilgisi ir tvarkos, ir laisvės. Ši įtampa, mano manymu, išlieka, kad ir kaip ją dangstytume ar nuo jos bėgtume. O jei visiškai atvirai, dabar man vis dažniau atrodo, kad man nebesvarbu, esu vyras ar moteris ir kaip mane suvokia kiti žmonės. Kaip vyrą, moterį, feministę ar antifeministę.

D. P.: Minėjai kūrinio atvirumą, meną ir aš negaliu neprisiminti Julios Kristevos, semiotikės ir feminizmo teoretikės, kuri analizavo meną kaip terpę, kur formuojasi subjektyvumas. Tai labai artima teorija tam, ką teigi. Tasai ženklas, apie kurį kalbi, nurodo kūrinio atvirumą, neužbaigtą procesą, dar nesusiformavusį subjektyvumą. Pasak Kristevos, tai kelias į kūrinio kaitą, kuri keistų ir patį subjektyvumą. Beje, subjektyvumą reiktų suvokti lakaniškos simbolinės tvarkos kontekste. Tačiau atviras kūrinys (ar atviras subjektyvumas), turintis tą atvirumą žymintį ženklą, visada išliks kūrinys arba subjektas. Gal tai ne pati tiksliausia paralelė, bet pabandykime sugretinti. Atviras kūrinys, kaip ir atviras subjektyvumas, gali keistis, deformuotis, persiformuoti, bet jis visada išliks, bent jau savo simboliškumu. Vienaip ar kitaip plėsdamas savo atvirumą, jis vis tiek išliks tam tikru požiūriu uždaras, nes, visų pirma, laikys save kūriniu, o ne kažkuo kitu, tokiu būdu atskirdamas save (užsiverdamas) nuo kitų sistemų. Tą patį galime pasakyti ir apie subjektą, keliaudami link feminizmo teorijos: keičiantis subjektyvumui, plečiantis jo „teritorijai“, mes vis tiek neišvengsime Kito, nepriklausančio simboliškumui, atskirties, nes save laikysime subjektais ir taip galbūt tik dar labiau padidinsime represyvią jėgą ir dar labiau atskirsime Kitą nuo savęs.

Visa tai galima paversti klausimu: ar galime pasikliauti atviru kūriniu (atviru subjektyvumu) ir tikėtis, kad jokios prasmės, jokio ženklo, jokios įvairovės ar miglotumo nepaliksime už borto?

Mano požiūriu, atviras kūrinys vis dėlto yra užbaigtas kūrinys, turintis aiškią ribą. Tad tas neapibrėžtumas, kurį tu žymi kaip subjektas, iš esmės yra subjektyviai apibrėžtas, ribinis, užbaigtas. Tai neapibrėžtumas subjekto viduje. Neapibrėžtumas čia veikia kaip subjekto atvirumo ženklas, o subjektas, kad ir kokių atvirumo, neapibrėžtumo praktikų būtų veikiamas, lieka subjektas. Vyras, moteris, feministė, antifeministė – subjektyvizuotos kategorijos, stabilios, apibrėžtos tapatybės. Atvirumas šioms kategorijoms gali keisti subjektą, bet jis neišvengiamai lieka apibrėžtas savyje, įkalintas savyje, galintis priimti tik vienarūšės kilmės elementus, tik kitą subjektyvumą, bet ne Kitą simboliškumo tvarkai nepriklausantį elementą.

Kitaip sakant, subjekto neapibrėžtumas galimas tik tuo atveju, jei jis yra subjektas, t. y. egzistuojantis simboliškume, tvarkoje. Tad dėl įdomumo galima pasvarstyti, kaip šią poziciją būtų galima interpretuoti – kaip feministinę ar kaip antifeministinę. Įsitvirtinimas simboliškumo tvarkoje (pozicijos įgijimas) reiškia, kad moteris prisideda prie represyvaus subjektyvumo tvarkos, atstumiančios visa, kas jai nepriklauso (kažkada – o gal vis dar? – tai buvo ir moterys) – tai būtų galima suprasti kaip antifeministinę poziciją. Kita vertus, įteisinto subjektyvumo įgijimas reiškia, kad moteris gali reikštis sociume ir gali savarankiškai apibrėžti save (pvz., kaip feministę ar antifeministę) arba neapibrėžti, o tai būtų panašiau į feministinę poziciją (ypač amerikiečių feminizmo teorijoje). Tad galima manyti, kad moters antifeministinė pozicija visais atvejais tėra feminizmo produktas.

S. P.: Na, man patinka, kai sakai, kad antifeministinė pozicija yra feminizmo produktas. Pamąsčiau ta proga štai kokia linkme: mano drąsa svarstyti apie feminizmo laikų praradimus gali būti iš tiesų aiškintina tuo, kad mano drąsa remiasi pirmiausia feminizmo laimėjimais. Tačiau man lygiai taip pat miela manyti, kad pats feminizmas puikiausiai galėtų būti gyvas ir ne taip jau labai akcentuojamas, be spalvingos feminizmo kepurės ar karūnos, tiesiog be vardo „feminizmas“. Juk galėtume rasti puikiausių argumentų tezei, kad šių laikų moterų drąsa gyventi remiasi aibe visos žmonijos laimėjimų, taip pat ir technologinių proveržių, kurie arba visiškai nesusiję su moterų išsilaisvinimo problema, arba su ja nesusieti tiesiogiai, arba netgi kaip tik – daugelis atradimų galėjo būti padaryti vien todėl, kad daugelis moterų padėjo gyventi vyrams, juos globodamos – būdamos motinos, žmonos ar rūpestingos dukterys. Įsivaizduokime, kad visas šis moterų ir vyrų bendras vargas vieną sykį nunoko lyg lėliukė ir iš jos išsirito drugelis. Man užtenka prisiminti kad ir šį visiems žinomą trejetą – karą, badą ir marą, – kuris ne taip seniai buvo natūralus šalių, kuriose dabar klesti feministiniai judėjimai, palydovas, kad nutilčiau ir nebekalbėčiau nei apie feminizmą, nei apie antifeminizmą. Noriu pasakyti, kad pirmiausia visuomenei reikia išsivaduoti iš bendrų vargų, kad kartu su visiems skirta laisve laisvesnė pasijustų ir moteris.

Į tavo klausimą, ar galime pasikliauti atviru kūriniu ir tikėtis, kad jokios prasmės, jokio ženklo, jokios įvairovės ar miglotumo nepaliksime už borto, atsakyčiau, kad visada kažkas lieka už borto. Atviros durys tereiškia kvietimą, atvirumą, bet nebūtinai aktyvų ryšį ir veiksmą. Tačiau galima kalbėti ir apie neužbaigtus kūrinius – U. Eco pateikia ne vieną pavyzdį, kai muzikos kūrinį, dėliodamas natų lapus pasirinkta tvarka, užbaigia atlikėjas ir kai knyga – tokia yra Julio Cortázaro „Žaidžiame klases“ – gali būti perskaitoma kaip tik nori, pasirenkant jos puslapių skaitymo eiliškumą. Ką ir kalbėti apie kūrinį, kurio atvirumas yra tarsi ant to kūrinio kamieno augančios nevienareikšmės interpretacijos.

Bet kadangi vakar vienas žmogus mane apkaltino, kad kalbu pernelyg sudėtingai, o tai reiškia, kad iš aukšto žiūriu į kalbančius paprastai, norėčiau grįžti prie ko nors paprasto. Pavyzdžiui, dar sykį prisiminti, kad visa, ką turiu šiandien ar ką mąstau, priklauso apskritai žmonijos raidai, o ne vien moterų raidai. Tai, kad feministe save vadinanti moteris atskrenda į konferenciją naujausio modelio lėktuvu arba moderniausiu keliu atrieda lėktuvą daug kuo primenančiu automobiliu, apsigyvena prabangiame viešbutyje, pro kurio langus atsiveria nuostabiausių architektūros šedevrų vaizdai, o paskui iš tribūnos tekalba vien apie moterų teises ir jų pažeidimus, man atrodo taip apgailėtinai, kad net dusina. Ji naudojasi viskuo, kas yra bendras vyrų ir moterų gyvenimo rezultatas. Kodėl jai skauda, kad garbė už tai atitenka dažniausiai vyrams? Ar tai nėra iš vyrų perimtas garbės troškimas? Man netgi nelabai svarbu, kad lyčių funkcijos kinta. Man baisiau, kad europietiškas pasaulis pritrūksta originalių idėjų ir gyvenimo motyvacijų, nei kad jis daugybei moterų suteikė daugybę teisių, su kuriomis jos nežino, ką daryti. Mane pačią, kaip pilietę, baigia užsmaugti man skirtas valstybės įpareigojimas nuolat domėtis aibe sudėtingiausių įstatymų ir jų pokyčių vien tam, kad jų nepažeisčiau. Teisinė sistema ir demokratinio piliečių dalyvavimo idėjos įgyvendinimas atima iš manęs galimybę saugiai gyventi individualų gyvenimą, atima svajonių ir kūrybos laiką. Ir aš jau nebežinau, kur man dėti savo teisę į svajones ir kūrybinį gyvenimą. Ši teisė tampa vis labiau teorinė ir slegianti kaip visiškai neberealus įpareigojimas gyventi laisvai. Esu priversta vis daugiau laiko skirti tam, kad išgyvenčiau. Priversta toleruoti konkurencines kultūrinio gyvenimo tradicijas, nuolat su kuo nors konkuruoti, stengtis būti geresnė už savo konkurentą, sielotis dėl to, kad dėl biurokratizuotos įvairiopų konkursų ir projektų sistemos prarandu įkvėpimą ir konkurencingumą. Ir aš vėl grįžtu prie minties: šioje situacijoje man visiškai nebesvarbu – esu vyras ar moteris. Teisė kovoti už vietą po saule tapo prievole kovoti be laimėjimo perspektyvos, susitaikyti su šia kova kaip gyvenimo būdu arba susitaikyti su pralaimėjimu. Teisė kovoti šiame pasaulyje teoriškai tebėra mano laisvė, tačiau praktiškai tapo mano kasdieniu vargu ir sykiu išsigelbėjimu nuo esminių egzistencijos klausimų. Panašiai kaip vergas nebepajėgia filosofuoti, nebepajėgiu perprasti šios laisvos kovos žavesio – laisvės žavesio. Turiu aibes teisių ir būdų už save pakovoti, bet visi tie kovos būdai mane labai vargina. Užguitas vergas ar karys negali būti filosofas. O gal šis menkas kovos azartas, vidinio kovingumo stoka yra mano lyties ar amžiaus ženklas? Bet jei vis dėlto tai yra mano ypatingo individualumo (tai menkai tikėtina) ženklas, galbūt jau neturiu teisės ką nors spręsti apie šį pasaulį, epochą ar savo lytį? Donatai, ar tau neatrodo, kad turiu pernelyg daug teisių, bet pernelyg menkas galimybes jomis pasinaudoti? Tačiau ar kiti žmonės nesijaučia panašiai kaip ir aš, nesvarbu, kokia jų lytis? Jei taip, ką tai galėtų reikšti? Gal jau atėjo laikas ginti mus visus, vyrus ir moteris, užuot (moteriškai?) vis dar kapsčiusis prie smulkių lyčių nelygybės apraiškų?

D. P.: Sara, bijau, kad istorijoje savaime nebūtų atsiradusi nei ta lėliukė, nei tas drugelis. Iškalbingas pats faktas, kad moterys įgijo teisę balsuoti tik XIX–XX a. O ši teisė nebuvo nei nuleista iš aukščiau, nei padovanota. Ji buvo iškovota ir tai žymi feminizmo kaip socialinio judėjimo pradžią. Jei viskas būtų palikta savieigai ir savaiminei tradicijų kaitai, buvusioji moterų padėtis būtų sėkmingai išsaugota, nes ta tradicija buvo patogi, saugi, bet, deja, tik vienam iš dviejų – vyrui. Būtent vyrui buvo subordinuota ne tik moteris, bet ir tavo minimi žmonijos išradimai, todėl nemanau, kad tie žmonijos laimėjimai bent kiek prisidėjo prie feminizmo, nes jie buvo nepasiekiami moterims ar pasiekiami tiek, kiek leido patriarchalinė kultūra tik dėl savo pačios išlikimo. Visa galia buvo laikoma vyro rankose, jis buvo suinteresuotas ta patogia ir sau saugia kultūra. Spėju, kad žmonijos laimėjimai ir apskritai visa civilizacija būtų ir toliau ėjusi savo kryptimi, kaip ir prieš visai nesenus feminizmo procesus, visiškai nekreipdama dėmesio į moteris (ir daug ką prarasdama), jei ne pačių moterų sąmoningumas ir socialinis bei intelektinis veiksmas. Todėl visai racionalu pabrėžti, koks svarbus feminizmas kaip procesas, kurio subjektas bent tuo metu tikrai nebuvo jokia abstrakti „žmonija“.

Beje, keistai atrodo tas tradicinių moters vaidmenų (moterys globotojos, moterys žmonos, moterys dukros) įteisinimas. Esą tokius vaidmenis pateisina vyrų produktyvumas, vyrų laimėjimai, atradimai. Nors taip bandoma įteisinti moterų priespaudą, nepastebima ir milžiniško moterų kūrybinio potencialo, kuris žlugdomas esant tokiai tvarkai. Teiginys, kad moterys prisidėjo prie žmonijos laimėjimų besirūpindamos vyrų gerove, reiškia, kad moterys iki išsilaisvinimo tiesiogiai prie žmonijos laimėjimų neprisidėjo nė kiek. Galime klausti savęs: kiek žmonija prarado tiek amžių ignoruodama moters protą? Arba: kokių laimėjimų turėtume dabar, jei moters protas, kūnas, veikimas būtų išlaisvinti daug anksčiau?

Tikrai nenoriu formuoti imperatyvo, kuris nukreiptų į tai, kad moterys privalo kurti, dalyvauti, aktyviai veikti. Feminizmo judėjimas su tokiu imperatyvu neturi nieko bendro. Feminizmo užduotis buvo suteikti pasirinkimą, leisti pasirinkti: būti mokslininke ar auginti vaikus, būti parlamento ar mezgimo klubo nare, užsiimti verslu ar globoti ir rūpintis vyru. Beje, tai nėra opozicijos, viskas praktiškai gali būti suderinta. Nereiktų feminizmo suvokti kaip imperatyvios idėjos veikti visuomenėje, aš su didele pagarba žiūriu ir į moteris, kurios nusprendžia auginti vaikus ir tai mato kaip prioritetą.

Tiesiog manau, kad teisingiausia yra sudaryti galimybę pasirinkti gyvenimo prioritetus, o ne vadovautis įsivaizduojamai nulemtais kultūros, gamtos ar „prigimties“. Pagrindinis praktinio feminizmo tikslas – neleisti trukdyti moteriai realizuoti save įvairiausiose sferose, nesudaryti tam nei kultūrinių, nei socialinių kliūčių. O ne įpareigoti moterį realizuoti save socialiai aktyviomis formomis.

Tai, ką vadini įpareigojimu aktyviai dalyvauti visuomenėje, domėtis, kovoti, konkuruoti, – ir vėl nesusiję su feminizmu. Feminizmas ne įpareigoja, o suteikia teisę. Tas imperatyvas, apie kurį kalbi, yra neoliberalizmo imperatyvas: privalai konkuruoti, nes kitaip neišliksi, iškrisi iš visuomenės tvarkos. Taip teigia neoliberalizmo apologetai, besisukiojantys ties fetišistinėmis produktyvumo, konkurencijos, laisvosios rinkos idėjomis. Pabrėšiu, kad feminizmas (arba feminizmo sąlygota tvarka) gali veikti tiek neoliberalizmo, tiek socializmo paradigmose (ir tarpinėse srityse), abiem atvejais jis suteikia teisę moteriai veikti visuomenėje, tačiau pati visuomenė kiekvienu atskiru atveju vis kita, nesusijusi su feminizmo veiksmo teisės idėja. Kitaip sakant, tavo nusivylimo objektas – dabartinė paradigma, reikalaujanti kovoti, žinoti, konkuruoti, domėtis, tačiau ši paradigma yra vyraujančios politinės ideologijos ir ekonominės santvarkos produktas, tad šį nusivylimą reiktų priskirti dabartinei neoliberalizmo paradigmai.

Šiuo atveju feminizmas įgauna tam tikrą instrumentiškumo aspektą, nes suteikia teisę, bet pernelyg mažai dėmesio kreipia į visuomenės turinį, santvarkos kokybę, kurioje ta teisė realizuojama. Kad toji teisė būtų netrukdomai įtvirtinta, reikalingi bent minimalūs lygybės standartai, kuriuos, kaip matome, gali suteikti tiek neoliberalizmas, tiek socializmas. Tačiau tų minimalių lygybės standartų nepakanka. Kita vertus, realizuojant tą teisę galima pakeisti bet kokią sistemą, tad jei ši santvarka mums visiems atrodo netinkama, represyvi, trukdanti save realizuoti kitaip, galime ją pakeisti pasinaudodami išsikovotomis teisėmis veikti. Bet ir vėl tu turi pasirinkimą nesinaudoti tomis teisėmis, nes galbūt tau jos nėra būtinos, reikalingos, galbūt tu renkiesi kitą gyvenimo formą, stilių. Tavo laisvė rinktis, o feministinė pozicija tokį pasirinkimą turėtų gerbti, jei jis nėra kieno nors primestas.

S. P.: Na, mano mintis buvo, jog galbūt nebėra prasmės kalbėti apie tai, kad reikia moterims suteikti teisę rinktis, sukurti lygias galimybes su vyrais, nes mes turime ne vieną visuomenę, kur tos teisės jau sukurtos. Tačiau visuomenė dėl to netapo sveikesnė. Priešingai, būtent tos visuomenės, kur vyrai ir moterys gyvena turėdami vienodas teises, turi aibes nė kiek ne menkesnių problemų nei moterų ir vyrų lygių teisių problema. Ir, žinoma, dabartinės vadinamųjų „pažangių“ visuomenių problemos kilo ne todėl, kad vyrų ir moterų teisių problema, sakykime, išspręsta. Štai kodėl darau šuolį nuo feminizmo prie neoliberalizmo, nes dėl įvairių aplinkybių man svarbu kalbėti ir veikti pagal savo prioritetus ir pagal savo supratimą apie visuomenės prioritetus. Mano išeities taškas toks: mes, moterys, turime vienodas teises su vyrais, bet ar dėl to mes, vyrai ir moterys, laimingesni? Ką galime pasiūlyti savo vaikams šioje vartotojų kultūroje, kurioje visi vergauja bankams ar pasaulio naftos prekybos biržai? Kitą dieną vergausime kitokios rūšies energijos gamybos monopolininkams ir metropolininkams. Ir toji vergystė vienus pastūmės į rezignaciją ir nepertraukiamą absurdo jauseną, o kitus – priešingai – toji vergystė, kova už būvį, tos visuotinės varžybos, taip pat ir kultūros, kūrybos srityje, išgelbės nuo beprasmybės – panašiai kaip išgelbsti prakaitą liejantį krepšininką: juk jis, viso pasaulio akivaizdoje dirbdamas savo juodą darbą, neturi galimybės mąstyti apie nieką kitą, kaip tik apie šį darbą. Panašiai kažkada galbūt ir moterys buvo tiesiog užsiėmusios kitais reikalais, didžioji dalis – panašiais „juodais darbais“. Joms nebuvo kada susimąstyti apie kokias nors kitokias savo teises. Panašiai galbūt ir viduramžių vienuolei, filosofei ir kompozitorei Hildegardai ar karalienei Elžbietai I nebuvo kada susimąstyti, kokiu būdu jos gali nuveikti daugiau negu visa krūva iškiliausių to meto vyrų. Šios asmenybės, beje, man yra didesnė atspara nei masė pirmųjų feminisčių, lyg didžiulė banga sukilusių per darbininkų judėjimo pakilimą. Galbūt galime sakyti, kad daug vyrų kažkada turėjo ne ką daugiau teisių nei moterys? Prisiminkime rasinę diskriminaciją ir vergišką darbininkų padėtį.

Ką besakytum, liksiu prie minties, kad visi judėjimai bent iš dalies susiję su ekonominėmis aplinkybėmis. Net ir didesnis sąmoningumo laipsnis turi galimybių virsti veiksmu tik tada, jei dėl ekonominių aplinkybių žmogus bent kiek atitiesia nugarą ir pajunta turįs kitų poreikių, o ne tik išsaugoti savo gyvybę, prilygdamas beveik gyvuliui. Tai, kad dauguma žmonių turi pastogę, maisto ir šiek tiek laiko pailsėti, iš dalies yra išvystytos ekonomikos, dar vadinamos „visuotine pažanga“, padarinys. Šios žmonijos „pažangos“ fone akis nuo žemės pakėlė ir dauguma moterų.

Kita kalba, kokiu būdu toji „pažanga“ (galima rašyti ir be kabučių, žinoma) pasiekta. Būkim atviri, aktyviojo prado vaidmenį sau prisiskyrė vyrai, moterims palikdami vaikus ir dažniausiai antraeilius vaidmenis visuomenėje. Tačiau, nepaisant šito, „pažanga“ pasiekta, ir ja naudojasi ne tik vyrai: moterys įgijo joms skirtų komforto priemonių (važinėja automobiliais, naudojasi elektra, centrine šildymo sistema, šaldytuvu, dulkių siurbliu, vandentiekiu ir visokia gyvenimą lengvinančia virtuvės įranga). Jeigu vyrams būtų taip jau absoliučiai strategiškai patogu moterį laikyti prispaustą, jie to nebūtų jai davę nė už ką. Ir dar prisiminkim tuos vyrus, kurie anais pirmųjų feminisčių laikais kartu su moterimis kovojo už moterų teises. Jei labai norėtume, manau, galėtume įrodyti, kad feministinis judėjimas vyrų pasaulyje pradėtas laikyti bent kiek rimtesne jėga tik dėl to, kad šio judėjimo šalininku tapo ne vienas autoritetingas vyras. Nepaisant šito, manau, ankstesnė moterų padėtis buvo iš dalies nulemta intuityvaus ar instinktyvaus visuomenės racionalizavimosi, pasiskirstant vaidmenis. Neatmeskim minties ir apie prigimtį, kurios sąvoką esi linkęs ironizuoti kaip bemaž dirbtinį minties konstruktą. Žvelgdami į gyvūnų, ypač žinduolių, pasaulį, juk matome, kad palikuonių ankstyvajame amžiuje motina vaidina specifinį vaidmenį, iš dalies susijusį ir su organizmo fiziologija, ką ir kalbėti apie psichologiją. Kad ir kiek kalbėtume apie laisvą pasirinkimą, mergaitėms krūtys ir gimda pradeda vystytis ir funkcionuoti net tada, kai jos visiškai to nenori ir nesirenka. Ir gal labiausiai vyrams jos turėtų būti dėkingos už išvystytą kontracepcijos pramonę ir laisvą šių daug kam prieinamų priemonių prekybą? Kontraceptinių priemonių kainos, pavyzdžiui, nėra tiek išpūstos kiek degtinės ir kitų alkoholinių gėrimų arba jos nėra platinamos nelegaliai kaip narkotikai. Tačiau gal ir čia galėtume įžvelgti ekonominį vyrų interesą – jų norą būti laisviems nuo nekontroliuojamo palikuonių skaičiaus naštos?

Mano mintis tokia: ankstesnį moters vaidmenį lėmė toks pat visuomenės racionalizavimasis kaip ir dabartinį moters vaidmenį su visomis jos teisėmis. Visos visuomenės raida parengė sąlygas moterims „išsikovoti“ dabartines teises, tiksliau – ankstesnei visuomenei atrodė racionalus vienoks moters vaidmuo, o dabar kitoks. Lygiai taip pat, neužmirškim, keitėsi ir vaikų vaidmenys šeimoje. Kažkada vaikai buvo turto, ūkio paveldėtojai ir ekonominė jėga, o dabar – kas jie yra šeimai? Ir kas šiandien yra šeima?

Tačiau norėčiau grįžti prie savo prioritetų, kuriuos pagal savo išmanymą ar neišmanymą priskiriu ir pasauliui. Ar tau neatrodo, kad įgijusios teisių moterys jomis tesinaudoja tik tam, kad kartu su vyrais tęstų jau vyrų sugalvotų socialinių modelių (kalbu ne vien apie neoliberalizmą) plėtrą, užuot sugalvojusios kokias nors alternatyvas? Žvelgiu į daugumą moterų ir matau, kad jos nepajėgia nieko daugiau, kaip tik konkuruoti (neretai nelabai sėkmingai) su vyrais tų pačių vyrų sukurtuose socialiniuose modeliuose. Tai dažniausiai – visa, ką jos gali, naudodamosi savo lygiateisiškumu. Gali vadinti mane feministe, jei neįžvelgi, kad manęs nežavi tie vyrų sukurti modeliai, o ne tik juose dalyvaujančios moterys.

D. P.: Pirmiausia nemanau, kad vyrų ir moterų lygybės problema išspręsta. Matau gana aiškų politinį manevrą – nors daugelyje pasaulio šalių egzistuoja lygios teisės, lygios galimybės tomis teisėmis pasinaudoti tampa ne tokiu jau dažnu reiškiniu. Tam ypatingą įtaką daro kultūrinės santvarkos, kuriose teisinis diskursas jau pasikeitęs, tačiau socialinis – vis dar išgyvena klampią stagnaciją. Taigi nei politinio, nei kultūrinio feminizmo misija nebaigta. Feminizmo teorija taip pat nėra pasiekusi savo galutinių išvadų (jei tai apskritai įmanoma) – teorizuojamas ir feminizmo subjektas, ir klasikinė priešprieša tarp esencializmo ir socialinio konstruktyvizmo.

Nereikėtų feminizmo suprasti kaip mechanizmo, kuris automatiškai garantuoja laimę, gerbiamą socialinį statusą ir pan. Pavyzdžiui, teisė dirbti nesuponuoja aukšto atlyginimo. Tai tik (net!) galimybė įgauti tą laimę, laisvę ir kitus elementus pasinaudojant savo teisėmis. Viskas priklauso nuo to, kaip bus pasinaudota tomis teisėmis ir galimybėmis. Kokybiškai pasinaudoti jomis kartais trukdo ir visuomeninė, politinė santvarka ir čia galime prisiminti mūsų minėtą neoliberalizmą (kurio politinė ekonomija visiškai nesusijusi su feminizmu kaip tokiu). Jo sąlygomis turime labai redukuotą pasirinkimo teisę – vergauti vienai arba kitai monopolijai. Tad visiškai sutinku su neoliberalios (ir patriarchalinės) visuomenės kritika. Tačiau feminizmas ir yra tam, kad galėtume keisti tokią tvarką. Užuot kiekvienas iš savo socialinių pozicijų įgyvendinę savo teises ir griovę egzistuojančius represinius aparatus, mes toliau jiems tarnaujame ir piktinamės, kad kažkas neužtikrino mums laimės, nors ta laimė pasiekiama tik įgyvendinus savo teises ir teisėtus interesus.

Įdomus požiūris į feminizmą kaip į vyrų malonę. Pasak šio požiūrio, feminizmas egzistuoja tik todėl, kad vyrai iš aukštos ir nepasiekiamos subjekto pozicijos tiesiog leido jam atsirasti, numetė kaip blizgantį žaisliuką moterims: turėkitės, smaginkitės, jei jau taip norit. Suprask, nieko vertas tas žaisliukas prieš didžiąją subjekto civilizaciją! Jeigu moterų emancipacija ir buvo nulemta visuomenės racionalizavimosi (ar visuomenė gali būti laikoma racionalia, jei eliminavo moteris kaip iracionalias būtybes?), tai tam impulsą davė feminizmo judėjimas. Ir, mano galva, klaidinga jo kilmę sieti su vyrų malone, nes, visų pirma, namų ūkio tvarkymą palengvinančios technologijos ikifeministiniu laikotarpiu buvo prieinamos moterims tik tuo tikslu, kad jos taptų dar produktyvesnės, tuo pačiu metu galėtų užsiimti ne vienu, o keliais namų ruošos darbais. Tai nėra susiję su laisvėjančia nuo namų ūkio veiklos moterimi, kurios laisvėjimą suponavo vyrų išradimai kaip pasigailėjimo-racionalėjimo gestas. „Tobulėjanti visuomenė“ ir toliau būtų sėkmingai išnaudojusi moterį, tik naujomis formomis.

Įdomu skaityti Georgą Simmelį – žymų sociologą, gyvenusį tais pirmosios feminizmo bangos metais. Tada, 1902 m., feminizmo įkarštyje jis rašė, kad moterų mėginimas varžytis vyrų kultūroje prieštarauja moterų esmei, kuri negali objektyvizuoti nei savo, nei vyrų kultūros. Moters esmė neva linkusi tik į kultūrinį subjektyvizavimą ir biologinį bei psichologinį vientisumą, sąlygojantį pažeidžiamą moters struktūrą, ji negali atsikratyti savojo Aš ir kurti kažką daugiau. Tai (klaidingo) biologinio skirtumo prielaida, pateisinanti moters engimą. Ne be reikalo Simmelis mistifikuoja moters darbą namų ūkyje kaip jos biologiniam ir fiziniam vientisumui bei nesugebėjimui kurti objektyvių kultūrinių kategorijų adekvačią veiklą. Jis išaukština tokį vaidmenį kaip vienintelę sritį, kurioje moteris gali kurti ir daryti įtaką (aišku, vyrui). Dabar toji sritis jau tampa sakrali, kaip vienintelė galima moteriai ir priklausoma nuo jos. Tad kaip suprasti tai, kad pažanga lyg ir atėjusi, moterų emancipacija įgavusi pagreitį, visuomenė racionalizuojasi, o moteris vis dar siekiama grąžinti į tą buities kalėjimą, mistifikuojant jį kaip vienintelę jų esmės ir kūrybiškumo atsiskleidimo vietą?

Neaiški ir moterų kaip vyrų formuotojų koncepcija. Simmelis mini, kad moterys netgi kuria vyrų sielas, jos turi didelę įtaką formuojant vyriškuosius subjektus. Tačiau kaip paaiškinti tai, kad vyriškasis subjektas yra visiška moters priešingybė? Koks tikslas kurti tokį, kuris tave engia ir eliminuoja? O jei moteris turėjo tiek daug galios vyrams, kodėl ta galia nepasinaudojo, kad išlaisvintų save? Kodėl, turėdama šitokią galią „formuoti vyrų sielą“, moteris nusprendė palikti save priespaudoje? Akivaizdu, kad ta moterų galios vyrams prielaida yra labiau mitologinė negu reali.

O vadinti ikifeministinę visuomenę racionalia ar instinktyviai sudaryta yra tas pats, kas pateisinti moterų priespaudą biologiniu pagrindu (instinktai juk nurodo gamtą), kokybe ir socialiniu teisingumu prilyginti ją dabartinei visuomenei, nors tai iš esmės nesutampantys dalykai.

Dar šiek tiek dėl alternatyvų. Taip, manau, kad simbolinė tvarka, kalba, patriarchalinė kultūra yra persmelktos iš esmės represyvių normų, seksistinių ir kitokių vyrų sukurtų modelių. Alternatyvas kūrė tokios feministės (kai kurie jų taip nevadina) kaip Hélène Cixous ir Luce Irigaray, teorizuodamos tai, kas vadinama écriture féminine – moterų rašymu. Jos kūrė naują kalbą, išvaduojančią iš simbolinės tvarkos gniaužtų, įtvirtinančią iš esmės naują kalbėjimą, moterišką kalbėjimą, kuris niekada nebuvo sukurtas, nes moterys, norėdamos dalyvauti visuomenėje, turėjo priimti vyriškos kultūros kanonus. Tai turbūt ir yra toji alternatyva, apie kurią kalbi. Aš asmeniškai tokia alternatyva nepasikliauju – ji pernelyg esencialistinė, turinti savų trūkumų, kurie nėra patys švelniausi kokybiškai feminizmo teorijai. Vis dėlto alternatyvos reikalavimas yra glaudžiai susijęs su feminizmo teorijos kryptimi, tad ir čia tavo praktinis antifeminizmas tėra feminizmo produktas.

S. P.: Dėkui, Donatai, buvo įdomu pasikalbėti su tokiu aistringu feministu. Sakykime, kad tavo lūpomis kalba ir tam tikra mano pačios subjekto (manykim, nesuskilusio) dalis. Vis dėlto, anot Jeano-Paulio Sartre’o, „visavertis žmogus, sudarytas iš visų žmonių, yra vertas jų visų, o bet kuris jų vertas jo“. Pasirinkau manyti, kad tai, ką turime ir kuo gyvename, – būtinas ir neišvengiamas visuomenės raidos rezultatas. Vis dėlto gal tikrai verta mane pavadinti antifeministe, jei patyliukais vis dar pasvajoju, kad vieną dieną vyrai ryšis mums visiems sukurti patogesnių, laimingesnių socialinių struktūrų? Nes man vis vaidenasi, kad moterys arba tebekovoja už savo teises, arba pernelyg įsitraukė į konkurencinę kovą su vyrais ir kitomis moterimis visose gyvenimo srityse, arba tarytum naujos kartos vergės vargsta vyrų primestuose socialiniuose modeliuose. Todėl netikiu, kad jos greitai pajėgs pasauliui pasiūlyti kokią nors patrauklią socialinio gyvenimo alternatyvą. Tad gal kaip tikra antifeministė mestelčiau: ei, vyrai, ar jums tikrai taip patinka tas gyvenimas, kurį mes, vyrai ir moterys, gyvename? Panašiai kreiptis į moteris man atrodo lyg ir ne taip gražu. O gal man tiesiog gaila užkrauti moterims revoliucijos, dar vienos veiklos naštą? O galbūt bijau pasirodyti joms svetima, agresyvi ar tiesiog viena iš tų, kurie nuolat iš jų ko nors reikalauja, užkrauna vis daugiau darbų ir įpareigojimų? Viena iš tų, kurie nepatenkinti jų pačių „laisvai“ pasirinktu gyvenimo būdu?