Akivaizdus ne tik radinio, bet ir pačių kerų sinkretinis pobūdis – magiški burtažodžiai, kaip ir pats tikėjimas jų galiomis, be jokios abejonės, buvo paveikti egiptietiškosios „Mirusiųjų knygos“ (juolab kad tekstai buvo aptikti Egipto teritorijoje), dar didesnio poveikio siekta apeliuojant ne tik į egiptietiškus, graikiškus, bet ir į azijietiškos kilmės dievus ir dievybes, akivaizdus ir stiprėjančios krikščionybės poveikis. XIX amžiaus pradžioje aptikti graikų kalba papiruse surašyti tekstai tyrinėtojų sudėti į „Graikų magiškų papirusų“ (Papyri Graecae Magicae) sąvadą.

Nūdienos skaitytojui šie įrašai turėtų būti įdomūs ne tik literatūros, bet ir apskritai kultūros požiūriu, tai ne tik kiek kitokią – nesokratiškąją, paslapčių ir misticizmo kupiną – antiką atspindintys, bet ir meilės universalumą liudijantys kūriniai. Meilė anais ir šiais laikais, be malonių žodžių ir žiūrėjimo į akis, – dar ir bandymas paveikti kitą, noras jį valdyti, o per tai – rizikingas ėjimas į dievų, mirties ir demonų pasaulius.

Kerėjimų tekstai paimti iš Karlo Preisendanzo parengto dvikalbio (senąja graikų ir vokiečių kalbomis) leidinio: Karl Preisendanz, Papyri Graecae Magicae / Die Griechischen Zauberpapyri, t. 1, Leipzig, Berlin: Verlag und Druck von B. G. Teubner, 1928, p. 83–89, 115, 179.

Meilės aistros sužadinimo kerėjimas

Paėmęs vaško [arba molio], nulipdyk dvi būtybes, vyrišką ir moterišką. Vyriškį padaryk ginkluoto Arėjo pavidalo, kairėje rankoje laikomu kalaviju duriantį po moteriškos būtybės dešiniu raktikauliu, o ją – pasisukusią veidu [į vyrą] ir klūpančią ant kelių. Magišką daiktą pritvirtink prie galvos arba kaklo. Tos, kurią keri, atvaizdą aprašinėk. Ant galvos rašyk – isee iao iti une brido lotion nebutsosualet, ant dešinio klausos organo – uer mechan, ant kairio – libaba oimatot, ant regėjimo organų – amunabreo, ant dešinės akies – orormotio aet, ant kitos – chobue, ant dešinio raktikaulio – adeta meru, ant dešinės rankos – ene pas enesgaf, ant kitos – melchiu melchiedia, ant delnų – melchamelchu ael, ant krūtinės – motinos duotą užkeikiamosios vardą, ant širdies – balamin Tout ir pakirkšnyje – aobes aobar, ant nekaltybės – blichianeoj uoia, ant užpakalio – pissarba, ant klubų: dešinio – elo, ant kito – eloaioe, ir, paėmęs trylika varinių adatų, įdurk vieną į smegenis sakydamas: „Aš perduriu tavo, tokia ir tokia, smegenis.“ Ir dvi [adatas] į klausos organus, ir dvi į akis, ir dvi į burną, ir dvi į krūtinkaulį, ir dvi į delnus, ir dvi į nekaltybę, ir dvi į klubus, kiekvieną kartą sakydamas: „Aš perduriu tokios ir tokios [moters] tokį ir tokį organą, kad ji neprisimintų nieko, tik mane, tokį ir tokį.“ Ir, paėmęs švininę plokštelę, rašyk šią maldą ir pakabink šią maldą siūleliu ant būtybės, prie pagrindo užrišdamas tris šimtus šešiasdešimt penkis mazgus, sakydamas taip, kaip moki: „Abrakse, čiupk ją.“

Trys gracijos. Rafaelis.1504

Kai saulė ne laiku arba neįprastu būdu patekės, įdėk [tai] į dėžutę su to metų laiko gėlėmis.

Malda, kurią būtina parašyti ir perskaityti:

„Patikiu šią maginę priemonę jums, chtoniškiesiems dievams Hesemigadonui ir Mergelei Persefonei Ereškigalei*, ir Adoniui Barbaritai, Hermiui požeminiam Totui, fokentazepseu aerchtatu misonktai kalnachambre ir stipriajam Anubiui psirint, turinčiam Hado raktus, požeminiams dievams ir demonams, jaunikliams ir jauniklėms, vaikinams ir mergaitėms, metai iš metų, mėnesiai iš mėnesių, valandos iš valandų. Užkeikiu visus šioje vietoje esančius demonus padėti šiam demonui ir tepabunda bet kuris, tebūnie vyriškas ar moteriškas, ir tegul patenka į bet kokią vietą, į bet kurią gatvę, į kiekvienus namus, ir tegul užkeikia ir magiškai priverčia. Užkeik tokią ir tokią, kurią [pagimdė] tokia ir tokia, kurios maginį daiktą tu turi, mylėti mane, tokį ir tokį, kurį pagimdė tokia ir tokia. Tegul neužmezga santykių nei iš priekio, nei iš užpakalio ir tegul nedaro [nieko] dėl malonumo su kitu vyru, tik su manimi, tokiu ir tokiu, ir tegul tokia ir tokia negali nei gerti, nei valgyti, nei iškentėti, nei ištverti, nei išlikti rami, nei miegoti be manęs, tokio ir tokio, kadangi aš užkeikiu tave baisiuoju ir drebulį keliančiu vardu, kurio vardą išgirdusi žemė pabunda, kurio baisųjį vardą išgirdę demonai tampa pilni baimės, kurio vardą išgirdusios upės ir akmenys sprogsta.

Užkeikiu tave, mirusiųjų demone, vyriškosios arba moteriškosios lyties, [žodžiais] barbarita chenmbra baruchambra ir [žodžiais] Abrat Abrasaks sesengen barfaragges, ir šlovinguoju žodžiu aoiamari, ir [žodžiais] Marmareot Marmarauot Marmaraot a marza, maribeot. Nepraleisk pro ausis, mirusiųjų demone, mano nurodymų ir vardų, atsikratyk tave apėmusio stingulio, nesvarbu, koks bebūtum, vyriškas arba moteriškas, nueik į kiekvieną vietą, kiekvieną gatvę, kiekvieną namą ir atvesk man tokią ir tokią, ir sulaikyk jos maistą ir gėrimą, ir neleisk, kad jinai su kokiu nors vyru dėl malonumo susieitų, net ir su savu vyru, tik su manimi, tokiu ir tokiu, tempk tokią ir tokią už plaukų, už visų vidaus organų, už sielos pas mane, tokį ir tokį, bet kuriuo metu, naktį ir dieną, iki to laiko, kol ateis pas mane, tokį ir tokį, ir neatskiriamai pasiliks su manimi tokia ir tokia. Padaryk, magiškai priversk visame mano gyvenime tokią ir tokią būti pagalbininke man, tokiam ir tokiam, ir [tegul ji] neatšoka nuo manęs nė akimirkos. Jeigu tai atliksi, tučtuojau leisiu ilsėtis, nes juk aš – Barbaras Adonajus, uždengiantis žvaigždes, spinduliuojantis šviesulys, viešpataujantis virš dangaus, kosmoso valdovas attuin iatuin selbiuot, Aot sarbatiut iattierat Adonai ia rura bia bi biote atot Sabaot ea niafa amarachti, satama, zauatteie serfo ialada iale sbesi, iatta, maradta, achilttee chooo oe eacho, kansaosa, alkmuri, tiur, taoos, sieche, aš – Totas osomaj.

Užkeik, magiškai priversk tokią ir tokią mylėti, mylėti, jausti aistrą tokiam ir tokiam todėl, kad aš keriu tave, mirusiųjų demone, [vardu] baisiuoju, didžiuoju iaeo bafrenemun oti larikrifia eueai firkiraliton jumen er faboeai, kad tu pas mane užkeikimo būdu atvestum tokią ir tokią, [tai, kad] ji ir galvą [savo] prie [mano] galvos prispaustų, ir lūpas su lūpomis [bučiniu] sujungtų, ir pilvą prie pilvo prispaustų, ir dubenį prie dubens suartintų, ir gėdingąją vietą prie gėdingosios pritaikytų, ir savo meilę patenkintų tokia ir tokia su manimi, tokiu ir tokiu, per amžius amžinuosius.“

Tuomet kitoje lentelės pusėje nupiešk širdį ir charakterius taip, kaip parodyta žemiau.

Veiksmo išprašymas. Leidžiantis saulei, laikydamas minėtąjį maginį daiktą, kalbėk:

„Oru skrajojantis vėjau, lekiojantis dvelksmu, auksaplauki Helijau, sukuriantis nesibaigiančiąją liepsnų ugnį, eterinėmis sąsajomis irkluojantis didžiąją ašį, gimdantis tai, ką paskui pats sugriauni, juk iš to tavo nustatytais dėsniais sudaryti visi elementai, jie maitina visą keturiomis kryptimis kasmet judantį kosmosą. Įsidėmėk, palaimintasis, nes aš šaukiu tave, valdantį dangų, žemę ir chaosą, ir Hadą, kuriame ganosi anksčiau į šviesą žvelgusių žmonių demonai. O dabar aš maldauju tave, palaimintasis, nekūniškasis, kosmoso viešpatie, kai tu ateisi į žemės guolį, į mirusiųjų šalį, atsiųsk tokiai ir tokiai vidurnakčio metu, tą naktį, kuri tavo nurodymu būtinai ateis, šį demoną, kurio kūno liekanas aš laikau rankose, kad toji, kurios aš geidauju visa savo širdimi, viską man įvykdytų, [maldauju tavęs], romusis, gailestingasis, nieko blogo man nelinkintysis. Ir nepyk dėl mano įnirtingų maldavimų: juk tu pats nustatei, kad žmonės žinotų moirų siūlus, ir [mano maldos sutampa] su tavo nurodymais. Šaukiuosi tavo vardo, Horai, kurio vardas tapatus moirų [vardui]: achaifo toto fiacha aie eia iae, eia toto fiacha, pasigailėk manęs, protėvi, kosmoso šaka, pats iš savęs gimęs, ugnianešy, auksu šviečiantysis, faesimbrot, kosmoso valdove, neužpučiamos ugnies demone, nekūniškasis, auksarati, šviečiantysis, atsiunčiantysis spindulių švarą žemėn, nusiųsk tą demoną, kurio aš prašiau, tokiai ir tokiai.“

Kitokiu būdu vardas: achai fototo aie, eia, iae, eio, to, to, fiacha; kitaip: achai fototo aie iea eai iae, aei eia ototo fiacha.

Meilės kerėjimas „Ne kiekvienam žinomas Afroditės vardas“

Ne kiekvienam žinomas Afroditės vardas – Nefer-iryt**. Toks yra tas vardas. Jeigu nori prisivilioti gražią moterį, laikykis skaistybės tris dienas. Paskui pasmilkyk smilkalais, kartodamas šį vardą. Nueik pas [geidžiamą] moterį, mintyse ištardamas [Afroditės] vardą septynis kartus. Daryk tai septynias dienas ir tau pasiseks.

Meilės kerėjimas „Afroditės iškvietimas su indu“

Nesusitepk septynias dienas, paimk baltą indą, jį pripildyk vandens ir aliejaus. Prieš tai indo dugne juoda mira užrašyk: Eioh hifa, elampser dzelaeuouo (dvidešimt penkias raides [čia 26]), o dugno išorėje Tahiel, htonie, drakso (aštuoniolika raidžių) ir įtrink tai baltuoju vašku. [Indo] krašte iš išorės užrašyk: Iermi, filo s erikoma derkomalok gaule Afiel aš prašau. Skaityk tris kartus. Pastatyk ant grindų ir, įdėmiai žvelgdamas, skaityk: „Kviečiu tave, mergaičių motina ir valdove, Ilaout obrie louh tlor, pasirodyk, šventoji šviesa, ir atsakyk, apsireikšdama savo nuostabiąja forma.“

Paskui įdėmiai žvelk į indą. Kai pamatysi, pagarbink ir skaityk: „Džiaukis, šlovingiausioji deive Ilaraouh***. Ir jeigu padėsi man – ištiesk ranką.“

Jeigu išties – klausk jos ko nori. O jeigu ne, kalbėk: „Šaukiuosi Ilaraouh, pagimdžiusią Chimerą, Horą ir palaimintąsias charites, šaukiuosi ir Dzeuso pagimdytąją visų daiktų Pramotę, dviformę, bedalę, greitąją, putaspalvę Afroditę. Parodyk nuostabiąją valdovės Ilaraouh šviesą ir žvilgsnį. Keriu tave, dovanojančioji ugnines dovanas, elginal, ir šlovinguosius vardus: obrietiuh, kerdiunouhilepsin niou naunin ioutou trigks, tatiout gertiat, gergeris, gergerije teiti.“

Pagerbk ją ir pamiltais vardais: „Oisia ei ei ao eu aao ioaiaio sotou berbroi, akterobore, gerie ieoua, atvesk pas mane šviesą ir nuostabųjį savo žvilgsnį ir tikrąją fialomantiją, ugniašviesę, sukeliančią ugnį iš abiejų šonų, io io ft aie toutoi faefi. Vykdyk.“

Veiksmas: žinomu tau būdu apsivalęs, paimk varinę taurę, ant jos juoda mira užrašyk anksčiau pasakytą iššaukiamos Afroditės kerėjimą. Naudok karštą aliejų ir švarų upelio vandenį. Pastatyk taurę sau ant kelių ir skaityk virš jos anksčiau nurodytus kerėjimus. Deivė tau pasirodys ir padės viskuo, ko panorėsi.

___

* Deivė Ereškigal – požemio karalystės valdovė šumerų-akadų mitologijoje.

** Nefer-iryt – egiptietiškai „gražioji akis“ – deivės Hator (graikų Afroditės) epitetas.

*** Ilaraouh – iškraipytas graikų kalbos žodis hilara, „linksmoji“ – deivės Afroditės epitetas.

Vertė Vidas Poškus

Dažnai susidaro įspūdis, kad folkloristika ir etnologija Lietuvoje išgyvena savotišką krizę. Galbūt galima formuluoti ir švelniau. Tačiau abejingumas ir skepsis folkloro ir etninės kultūros atžvilgiu yra juntamas. Iš karto turiu patikslinti, kad kalbu ne apie laidos „Duokim garo!“ reitingus, bet apie akademinę terpę, jos stereotipus, kurie formuoja ir viešąją nuomonę. Ir neatsitiktinai etninė kultūra kuo toliau, tuo aiškiau įgyja papildomo dalyko statusą mūsų ugdymo programose. Tai rodo bendrą akademinės terpės pasyvumą šiuo klausimu.

Tad kiek folkloristika ir etnologija integruojasi į kultūrinių socialinių tyrimų lauką, kaip yra priimamos? Procesas kaip visada dvipusis, priklausantis nuo pačių įvardintų disciplinų – kaip jos į bendrą lauką ateina, ką įneša – ir nuo kitų lauko dalyvių lūkesčių ir atvirumo. Keisčiausia tai, kad šiandien Lietuvoje net kultūros ir literatūros tyrinėtojams folkloras nėra senajai literatūrai paralelus reiškinys, kaip vieno laiko sakytinė ir rašytinė tradicijos. Jis suvokiamas atskirai net ir nuo XIX a. pabaigos literatūros, kurios ne vienas autorius išaugo iš folkloro, iš gyvos šnekamosios liaudies kalbos. Akivaizdus dvejopas minėtų folkloro ir literatūros disciplinų uždarumas, pasireiškiantis ir kitos ignoravimu, ir savęs neviešinimu.

Dabartinį nuosmukį neišvengiamai lemia ir prieš tai buvęs pakilimas. Sovietmečiu etninė kultūra buvo vienas tapatybės saugojimo būdų. Ramuvos sambūris yra geriausiai žinomas iš kur kas platesnio folklorizmo judėjimo, kurio dalyviai rekonstravo senąsias šventes, rinko liaudies dainas ir šokius, jų mokėsi. Tautinei savimonei ši veikla buvo išties reikšminga. Ne vienam to laiko Vilniaus universiteto humanitarinių specialybių studentui tautosaka buvo vienas įdomiausių kursų ir, matyt, ne vien dėl šį kursą skaičiusio Donato Saukos įtaigumo. Anuomet gyvai justas folkloristikos ir etnologijos performatyvumas: šios disciplinos aktyviai integravosi į išsilavinimo ir gyvenamojo pasaulio suvokimo visumą. Jos buvo formuojančios.

Tačiau, kaip ir kiekvienu laikotarpiu, sovietmečiu buvo sureikšminta tam tikra folkloro dalis: iš prigimtinės kultūros masyvo atsirinkti tie elementai, kurių itin trūko gynybinei to laiko kultūrai. Ieškota pačių seniausių klodų, pagoniškų laikų reliktų, kaip svetima nuošaly palikta kaimo „adaptuota“, per keletą šimtmečių spėjusi pritapti ir įsibūti krikščioniška kultūra, ir ne tik ji. Svarbu suvokti, kad nekvestionuojamas bendras folkloro ir etnologijos suvokimas ir šiandien priklauso tam laikui. Ir iš dalies dažnam neįdomus, nes šiandienos interesai ir poreikiai yra visiškai kiti nei sovietmečiu.

Atsivėrus sienoms buvo greitai suprasta, kad Vakarų etnologai tiria naujus šiuolaikiškus reiškinius. Kodėl? Tikriausiai dėl to, kad nieko seno neturi, – tokia buvo pirmoji Vakarų etnologijos interpretacija Lietuvoje. Mūsų folkloristikos atnaujinimu tektų laikyti pradėtus interneto erdvės tyrimus – tinklalapiuose renkamus tostus, anekdotus etc., bet toks rinkimas menkai atskleidžia jų gyvą funkcionavimą, folkloras ir toliau suvokiamas grynai filologiškai – kaip tekstas. Institucijų organizuojamose ekspedicijose liautasi ieškoti senų užsikonservavusių dalykų ir užrašinėta „viskas, ką žmogus sako“. Vis dar važiuojama į kaimą, bet suvokiama, kad didžiąją dalį tokių dalykų galima užrašyti ir mieste. Ganėtinai spontaniškai atsiradę medžiagos rinkimo pokyčiai neduoda kokybinių impulsų patiems tyrimams.

Kalbant apie Vakarų mokslo tendencijas pasakytina, kad folkloristika ir etnologija didžia dalimi įsiliejo į kultūrinę ir socialinę antropologiją. O tai rodytų, kad folkloras ir etninė kultūra nėra suvokiami kaip sau pakankami, uždari objektai, bet kaip dinamiška galimybė atskleisti tam tikro laiko žmogaus kultūrą, gyvenimo būdą, pasaulio jutimą ir suvokimą. Etninė kultūra matoma kaip sauganti savyje specifinę kūrybiškumo sampratą, specifinį kūną. Taigi Lietuvos folkloristikos ir etnologijos tyrimai man sukelia daugybės nepanaudotų galimybių nuojautą.

Šių metų pavasarį Lisabonoje vykęs Tarptautinės etnologijos ir folkloristikos draugijos (SIEF) X kongresas – puiki proga pasitikrinti savo nuojautas ir suvokti šių mokslų raidos galimybes. Šiaip ar taip, tai pagrindinis Europoje organizuojamas folkloristikos ir etnologijos renginys, kuriame gausiai atstovaujami visi žemynai.

Taigi SIEF kongresas Lisabonoje – pačiame Europos pakraštyje, galvojau į jį skrisdama. Tačiau, nuskridusi į šį tarp fotografų garsėjantį nepaprastos šviesos miestą, greitai supratau, kad pakraščiu jis gali atrodyti nebent iš kito tolimo pakraščio žiūrint. Čia pakliuvęs suvoki, kad tai vieta, kuriai atsiveria vandenynas, čia formuojasi atradimų aistra. Portugalija yra šalis, kuri ir sostinę galėjo perkelti į kitą žemyną; kitados saugodamasi Prancūzijos revoliucijos idėjų tą ir buvo padariusi. Šiai šaliai puikiai pažįstama Pietų Amerika ir Afrika, ir jos mokslo tyrimuose šios istorijos duotos galimybės yra akivaizdžios. Dar svarbu pasakyti, kad Portugalija garsėja šiuolaikiniu menu, o tai rodo dabarties kultūros gyvybingumą. Tiek apie kongreso organizatorių potenciją ir mentalitetą.

Pats kongresas išsiskyrė programos perteklingumu. Vienu metu jame vyko apie 30 renginių, kiekvieną kartą pasirinkdama vieną galimybę prarasdavau 29. Tad išsivežtas įspūdis galbūt galėjo būti visiškai kitoks? Tiesa, 8 plenarines paskaitas buvo galima išklausyti visas.

Antrai dienai įpusėjus suvokiau, kad nė karto negirdėjau žodžio etnologija (išskyrus tuos kelis atvejus, kai kas nors ištardavo nesutrumpintą draugijos pavadinimą) ir nekalbėjau nė su vienu žmogumi, kuris prisistatytų kaip etnologas, išskyrus Arūną Vaicekauską, kuris kongrese atstovavo Vytauto Didžiojo universitetui. Tiesa, trečią dieną sutikau danę, išties įdomią tyrinėtoją iš Orhuso universiteto Etnologijos katedros. Pagaliau, – pagalvojau. Tačiau jos nuodugnių tyrimų tema – kaip jaučia namus į svetimas šalis investavę ir pusę savo laiko jų viešbučiuose praleidžiantys verslininkai. Teko suvokti, kad tiesiog susidūriau su užsikonservavusiu katedros pavadinimu. Taigi pirmoji tendencija, nors ją lyg ir žinojau, stebino savo mastais: etnologijos ir folkloristikos kongrese šias disciplinas, kaip mes jas suprantame, ir su didinamuoju stiklu buvo sunku rasti.

Kiti kolegos, norėdami suvokti, ar žmogus kongrese dalyvauja neatsitiktinai, klausdavo ne apie ryšius su etnologija, bet apie ryšius su antropologija. Beje, ir pati draugija šiemet tapo Pasaulio antropologijos asociacijų tarybos (WCAA) nare. Pristatant organizacijos veiklą, buvo pasakojama apie jos istorijoje svarbų entuziastingą tyrinėtoją portugalą Jorgę Diasą, kuris šeštajame dešimtmetyje siekdamas atgaivinti etnologiją ragino sukti antropologijos kryptimi. Kaip tik tuo pačiu metu buvo keičiamas draugijos pavadinimas. Galbūt sąmoningai žodžiai etnologija ir folkloristika išliko pavadinime, nes posūkis į antropologiją nėra visiškas sutapimas su antropologija, kuri išsišakoja į skirtingiausias šakas – nuo medicininės iki egzistencinės.

Kitas klausimas – tematika. Negaliu nesižavėti renginio tema – „Žmonės kuria vietas kaip pasaulio jutimo būdus“. Kongreso mokslinis komitetas aiškiai atsisakė kantiškosios vietos kaip talpyklos sampratos, teigdamas, kad savo veiksmais, intencijomis sukuriame vietas. Sukuriame vietas pagal pasaulio jutimo galimybes, ir kartu sukurtos vietos lemia mūsų galimybes.

Dar namie ruošdamasi kongresui, susipažindama su darbo grupių temomis ir jų aprašymais, stebėjausi kongreso tematikos interpretavimo platumu ir džiaugiausi aktualumu, šiuolaikinėmis metodologijomis ir filosofiškumu, kuris man rodo problematikos suvokimo lygį.

Tačiau, kongresui prasidėjus, ėmė suktis galva – aplink buvo viskas, kas tik šiandien aktualu: klimato atšilimas, migracija, mokyklų bei darželių erdvė ir jos poveikis… Nemažai tyrinėtojų dalyvavo kongrese dėl darbo grupės temos ir tai, kad grupė priklauso etnologų ir folkloristų kongresui, jų visiškai netrikdė. Nematant jokių etnologijos ir folkloristikos apibrėžčių, netgi kilo klausimas, ar šios disciplinos apskritai egzistuoja, gal jos seniai yra įsiliejusios į kitas.

Čia turiu išskirti dvi kongreso ypatybes. Pirmoji – jo problematika yra aktuali, nepaneigiamai šiuolaikiška. Antrąją ypatybę būtų galima formuluoti įvairiai: gal tiksliausia būtų sakyti, kad problematika yra subendrėjusi, t. y. neturinti etninės koloristikos nei diachroninės gelmės. Sakysite, tai globalizacijos padarinys. Išties koks skirtumas – danų ar anglų verslininkas įsteigia fabriką Lietuvoje ar Vietname, Danijos mokslininkės tiriamam paliktų namų pojūčiui veikiausiai tokios detalės neturės didesnės įtakos. Tačiau globalizacija gali būti tik priedanga, slepianti strategijos paviršutiniškumą. Neišvengiamas žmogaus kūniškumas neleidžia dingti lokalumo klausimui net ir globalizacijos sąlygomis. Etnologijos, antropologijos mokslai tą galėtų ir privalėtų aiškinti ir pagrįsti.

Kongreso metu vis labiau aiškėjo, kad kultūros antropologija išties gali kelti bet kurį klausimą, net ir klimato kaitos. Tačiau jos prieiga yra specifinė. Sakykime, globalizacijos procesus tirianti sociologė, Kolumbijos universiteto profesorė Saskia Sassen konferencijoje kalbėjo apie didžiųjų valstybių ar jų korporacijų tebevykdomą iš esmės kolonializmo politiką, kai neturtingose šalyse superkama ar išnuomojama žemė, nuvarant nuo jos vietos gyventojus ir dar susirenkant šioms šalims skiriamą paramą. Į politinius sprendimus antropologija gali pasižiūrėti iš žmogaus perspektyvos, tirdama jų sukeliamą efektą – kaip tokia politika keičia žmonių gyvenimo būdą, tarpusavio santykius, jutimus ir galimybes. Ir Lietuvoje būtų verta tirti, kaip kaimo žmogaus santykį su žeme ir darbu, jo įgūdžius ir išmanymą keičia ES išmokos ir parama. Ir tai išties būtų etninės kultūros transformacijų tyrimas.

Europos etnologijos ir folkloristikos kongresas padėjo susigaudyti ar labiau sutrikdė? Pirmiausia jis puikiai parodė, kaip tavo pozicija priklauso nuo kitų, kaip lyg ir tavo nuomonę iš esmės lemia aplinka. Lietuvoje man nuolat skausmingai trūksta problematikos aktualumo, o Lisabonoje trūko laiko gelmės, diachroninio matmens kaip reiškinio ir problematikos komplikuotumo suvokimo, neleidžiančio nuslysti paviršiumi. Tai, ką kalbėjau per kongreso diskusijas, dažniausiai buvo priešinga tam, ką tokiuose renginiuose kalbu Lietuvoje.

Grįžus į Lietuvą, šurmuliui nurimus, vis labiau aiškėjo kongrese patvirtinta svarbi galimybė – nepaviršutiniška ir ne pačiu lengviausiu būdu pasiekiama. Tai kelias, kuris sujungia retrospektyvų žvilgsnį, uždarą praeities tyrimą su dabartimi, kuris turi ir sinchroninį, ir diachroninį matmenį.

Vienas svarbesnių kongrese pažintų žmonių buvo archeologas, Porto universiteto Menų fakulteto profesorius Vítoras Oliveira Jorge. Dėl pagavumo ir kritinės refleksijos jis buvo laukiamas ne vienoje darbo grupėje. Miniu jį todėl, kad jis labiausia iš visų šia kryptimi kalbėjusių tyrėjų mąstė metodologiškai, rodydamas ir pagrįsdamas tokio kelio galimybes ir perspektyvumą. Būdamas archeologas, Jorge kalbėjo, kaip materialinės kultūros materialumą dekonstruoja tai, kad mes jį patiriame. Tapdamas liečiamas, matomas, girdimas, materialumas transformuojasi į jutimiškumą. Tuo metu susijungia du laikai: buvęs ir esamas. Dabar patirdami archeologijos radinį, etnografijos eksponatą ar folkloro tekstą, galime suvokti jį kaip kitų žmonių daiktą, vedantį mus į jų gyvenamąjį pasaulį. Per skirtis ir tapatumus suvokdami kitų pasaulį, išties suvokiame ir kuriame savąjį. Toks tyrimas reikalauja ir praeities, ir dabarties išmanymo – dvigubos kompetencijos ir dvigubų sąnaudų, tačiau žada ir dvigubus rezultatus. Šiuo keliu, regis, ir lietuvių folkloristika, etnologija, antropologija galėtų ateiti į bendrą sociokultūrinių tyrimų lauką.