Su rašytojais AUŠRA KAZILIŪNAITE ir VIDU MORKŪNU kalbasi Eglė Frank

Aušra Kaziliūnaitė, poetė, filosofė

– Pavasarį, prieš pat paskelbiant karantino apribojimus Lietuvoje, dar sėkmingai spėjai išvažiuoti į literatūros festivalį Švedijoje.

– Dalyvavau festivalyje „Littfest“, vykstančiame viename didžiausių šiaurės Švedijos miestų Umeo. Šis festivalis yra pagrindinis literatūros festivalis Švedijoje, sutraukiantis literatūros žvaigždes ne tik iš Europos, bet ir iš viso pasaulio. Viena iš „Littfest“ organizatorių yra Švedijos karališkoji mokslų akademija, todėl nemažas pripažinimas yra vien tai, kad tave pakviečia į šį festivalį. Juolab kvietimas reiškia ne tik didelį honorarą ir matomumą žiniasklaidoje, bet ir vertimus. Lietuvoje yra labai mažai vertėjų profesionalų, kurie galėtų versti poeziją iš lietuvių kalbos į švedų. Džiaugiuosi, kad Lietuvos kultūros institutas organizavo specialias vertimų dirbtuves ir ten dalyvavusios vertėjos pasirinko versti mano kūrybą. Dirbtuvėms vadovavo Jonas Ellerströmas – vienas iš kultinių kultūros žmonių Švedijoje. Jis ir rekomendavo mane „Littfest“ festivaliui. Taip pat mano kūrybos vertimai pasirodė seniausiame Švedijos literatūros žurnale, o vėliau – ir „Versopolio“ projekto knygelė su dvidešimties mano eilėraščių vertimais į švedų kalbą. Gavau pasiūlymų dalyvauti ir dar dviejuose Švedijos festivaliuose – tai nemenkas pripažinimas ir atsiveriančios durys, bet dėl besitęsiančios pandemijos šiais metais tokia galimybe pasinaudoti tiesiog negalėjau. Apskritai už šią galimybę esu labai dėkinga buvusiai Lietuvos kultūros atašė Danijoje, Suomijoje ir Švedijoje Živilei Etevičiūtei, kuri ne tik suvedė su reikiamais žmonėmis, bet ir palaikė mane kelionės metu prasidėjus su pandemine situacija susijusiai suirutei.

– Vos tau atvykus į „Littfest“, irgi buvo paskelbti apribojimai?

– Įsakymas dėl susibūrimų ir kultūrinių renginių apribojimų Švedijoje išėjo kone festivalio išvakarėse, bet kadangi buvau atvykusi kiek anksčiau, keliuose renginiuose spėjau dalyvauti. Skaičiau paskaitą Umeo universitete ir savo poeziją viename iš knygynų. Atšaukus likusius festivalio renginius, Erikas Johnsonas, pagrindinis „Littfest“ organizatorius, mums, rašytojams, kurie jau buvome atvykę, operatyviai suorganizavo atskirus uždarus skaitymų vakarus, kuriuose dalyvavo vietinė literatų bendruomenė, leidėjai, rašytojai, festivalio organizacinis komitetas. Buvo labai įdomūs skaitymai, beje, apimtimi jie buvo panašūs į įprastus poezijos skaitymus Lietuvoje.

– Grįžusi į Vilnių privalėjai izoliuotis. Kaip išgyvenai tą periodą, ar pavyko nuveikti ką nors kūrybos labui?

– Mane savotiškai pribloškė, kad nors ir kokie mes vieni kitiems neva tolerantiški, tas René Girard’o tyrinėtas atpirkimo ožio fenomenas visu gražumu pasireiškė net iš pažiūros racionalių ir modernių žmonių mąstyme. Pirmiausia buvo kaltinami žmonės, kurie keliauja, kurie bendrauja su užsieniečiais, sekant spaudą, buvo galima pastebėti, kokia baisi ksenofobijos banga prasidėjo. 2018 metais dalyvavau Ajovos rašytojų dirbtuvėse JAV, su ten dalyvavusiais rašytojais iš įvairiausių pasaulio šalių iki šiol bendraujame – turime pokalbių grupę internete. Kiek teko kalbėtis, visi patvirtino, kad pas juos vyksta visiškai tas pats scenarijus – t. y. „dešinėjimas“, padidinta kontrolė, savotiška „raganų medžioklė“ ir užsieniečių kaltinimas.

Pati džiaugiausi, kad turiu atskirą butą, kuriame galėjau izoliuotis, nes juk ne visi grįžę tokią galimybę turėjo. Tos dvi savaitės praėjo gana keistai, jaučiausi mieguista, – miegodavau, kas man nebūdinga, po dvylika valandų per parą. Be to, dar turėjau dirbti iš namų, nes jau daugiau nei metus esu Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja. Buvo nemažai streso, nes iš tikrųjų buvo neaišku, kaip viskas bus. Iš pradžių kažką rašyti sekėsi sunkiai, bet kai išėjau atostogų, daugiau laiko galėjau skirti savo disertacijai.

Po to man gimė idėja rašyti tekstus, kurti tokį eilėraščių ciklą „Karantinas“. Jaučiau, kad esu patekusi į įdomią ir istoriniu požiūriu gana unikalią situaciją. Ir kad tai yra tinkamas laikas, net jei ciniškai nuskambėtų, atlikti savotišką meninį tyrimą – fiksuoti vidaus ir išorės santykių cirkuliaciją. Eilėraščiuose vos ne dienoraštiškai stengiausi fiksuoti savo vidines būsenas ir kartu naudoti medijose pateikiamą informaciją, susijusią su pandemija ir karantinu. Pasirinkau stilių, kuris Lietuvoje gana retai naudojamas ir žinomas, – vadinamąją docupoetry, kai rašydamas poeziją pasitelki tuo metu vykstančius istorinius ir politinius įvykius. Manau, man tai visai neblogai pavyko, – mano pačios pastebėjimus apie aplink vykstantį kasdienybės absurdą puikiai atliepdavo Lietuvos žiniasklaidos portaluose skelbiamos absurdo žinios. Pavyzdžiui, vienas pirmųjų ciklo „Karantinas“ tekstų susijęs su šiuo metu jau visiems gerai žinoma kontroversija, kai internete visi pradėjo džiaugtis melagingomis žiniomis, kad į Veneciją neva sugrįžo delfinai. Man buvo įdomu, kad nemažai žmonių į tai visai rimtai sureagavo. Žinių, atveriančių tokį absurdą, buvo ir daugiau. Kadangi visose mano penkiose poezijos knygose, taip pat ir artimiausiu metu pasirodysiančioje „Jūros nėra“, kurią šiais metais išleis leidykla „Kitos knygos“, gana svarbią vietą užima mėgavimasis absurdu, man, kaip menininkei, buvo įdomus ir parankus tas socialinių riktų stebėjimas.

– Gal ir „Karantiną“ planuoji išleisti kaip atskirą knygą?

– Kalbėti, kad tai galėtų pasirodyti knygos formatu, kol kas per anksti. Galbūt „Karantinas“ atsiras kaip kitos knygos skyrius, o gal kaip čiabukas. Šiaip ar taip, planuoju šį ciklą po truputėlį tęsti ir toliau.

– Noriu paklausti apie tavo rašomą romaną. Ar jame atsiras dabartinių aktualijų projekcijų?

– Šio romano rašymas, be filosofijos disertacijos, yra kitas banginis, su kuriuo galynėjuosi. Džiaugiuosi, kad disertacija jau apginta ir filosofijos daktaro vardą aš jau turiu. Tikiuosi, kad dabar man pavyks daugiau laiko skirti romano rašymui, nors per tuos šešerius metus, kuriuos jį rašau, jau daug kartų keitėsi pačios idėjos, keitėsi personažai, keitėsi ir romano fabula.

Apskritai man kyla klausimas: jei staiga mus ištinka tikrovė, kuri iš esmės labai primena distopinį filmą ar romaną, kiek tie siužetai, kurie egzistavo prieš tai distopiniame kūriny, yra relevantiški dabartinei situacijai, kiek jie dar gali pritraukti skaitytojo dėmesį? Ir į šį klausimą aš sau iki galo dar nesu atsakiusi. Mano rašomas romanas susideda iš dviejų pagrindinių laiko linijų – viena nukelia į mitinį laiką, bet iš esmės tai yra devyniolikto amžiaus pradžia dabartinės Lietuvos teritorijoje esančiame dvare, o kita linija yra šių dienų Vilnius. Būtent dėl pastarosios man kyla klausimas, kaip elgtis – ar rašyti apie pandemijos ir karantino situaciją, ar ne. Kiek šiuo metu apie tai mąstau, jaučiu, kad jei mėginčiau rašyti apie šią realią, dabar vykstančią situaciją, tai tarsi suprimityvintų siužetą, kurį rašiau prieš tai.

– Kada galėtų pasirodyti tavo romanas?

– Labai sunku įsivaizduoti, tai priklausys nuo kitos mano veiklos ir įsipareigojimų, bet norėčiau pabaigti šią knygą per dvejus ateinančius metus.

Vidas Morkūnas, rašytojas, vertėjas

– Papasakokite, koks buvo jūsų pirmas įspūdis, pavasarį sužinojus apie paskelbtą karantiną. Kaip pasikeitė, o gal kaip tik visiškai nepakito jūsų dienotvarkė?

– Kadangi dar anksčiau buvo aišku, kad karantino tikriausiai neišvengsime, pats jo paskelbimo faktas smarkiai nepaveikė. Tačiau nuo tvyrančios įtampos nebuvo kur pasislėpti. O kai dar žmona su mūsų jaunėle įstrigo Naujojoje Zelandijoje… Na kodėl ne Naujojoje Akmenėje?! – pagalvodavau nejučia. Minėtoji įtampa sujaukė visas dienotvarkes, vertimai užstrigo, ką ir kalbėti apie savą kūrybą. Regis, Marcelijaus Martinaičio sakyta, kad poezijai reikalinga dykinėjimo būsena. Pavasarį dykinėjimo būta daug, o štai poezijos – mažai. Šeimyna galų gale sunkiai, bet sėkmingai grįžo namo, su aplinkybėmis daugiau ar mažiau apsipratome, bet jau dabar aišku, kad šie metai atmintyje ir baigiančiame pasenti kalendoriuje liks skylėti.

– Jūsų tekstuose negandos ir mirties nuotaikos – labai natūralios, esate tiek rašęs apie mirtį, kad, kaip sakote viename interviu, gero draugo net buvote skatinamas „grakščiai ir elegantiškai su ta mirtimi atsisveikinti“. Su mirtimi daugiau ar mažiau susijusios visos pandemijos – ar dabartinė gali tapti Vido Morkūno įkvėpimo šaltiniu?

– Apie mano tekstuose karaliaujančią giltinę vis šen ir ten užsimenama, vis dėlto man pačiam atrodo, kad daugiau rašau ne apie pačią mirtį, o apie jos aplinkybes, tai toli gražu ne tas pats. Kad pandemija, ši ar kokia kita, įkvėptų mane kūrybai, įsivaizduoti būtų sunku. Rašyti apie aktualijas man neįdomu, svetima. Kita vertus, dabartinę padėtį nepaprastai įdomu stebėti, peno apmąstymams – labai daug. Tik pažiūrėkime, kiek atsirado įvairiausių mokslininkų, pranašų ir visažinių. Televiziniai „gydytojai“ bene kas savaitę skelbia savo ištarmes – greitai nebebus daržovės, kuri nebūtų naudinga apsisaugant nuo viruso. Kodėl neįsteigus nominacijos „Savaitės daržovė“? Iškilmingai paskelbiama, kad einant balsuoti privaloma neštis savo rašiklį, o rinkimų apylinkėje pamatai, kad registruodamiesi visi pasirašinėja tuo pačiu. Arba štai sveikatos apsaugos ministro staipymasis dieną naktį prieš kameras ir mikrofonus. Man, naiviam valstybės piliečiui, kyla klausimas: kada gi tu, žmogau, dirbi? Norom nenorom pagalvoju: ar tik nebus čia klasikinis atvejis – visus darbus nudirba anonimais liekantys žemesniųjų grandžių darbuotojai, jiems, žinoma, ir atsakomybė, jeigu kas, na, o laurai – vadukui prie mikrofono? Argi ne įdomiai gyvename? Nors apie aktualijas ir nerašau, gal dabartinė mūsų stebima, patiriama fantasmagorija ims kada nors ir išnirs kokiame nors epizodėlyje visai apie kitką rašytame tekste. Grįžtant į atsakymo pradžią, trumpas ekskursas. Prieš daugelį metų, autostopu važiuojant per Lietuvą, teko pakilnoti ranką prie vieno miestelio kapinių. Buvo gražus, šiltas rudens vakaras. Iš kapinių (varteliai, savaime aišku, sugirgždėjo) išėjo senyva moteriškė. Viena ranka varėsi dviratį, kita prilaikė dalgį ant peties. Reginys buvo labai paveikus, vėliau papasakojau broliui. Šis sureagavo itin taikliai: „Moteriškė tikriausiai buvo labai liesa ir labai išblyškusi?“

– Ką manote apie rašytojus, kurie suskato rašyti karantino dienoraščius, o kai kurie jau išleido kūrinius būtent su šia pandemija susijusiomis temomis? Kiek, jūsų manymu, literatūra turi tarnauti realybei, atspindėdama karščiausias politines ir socialines aktualijas?

– Pasakysiu tiesiai. Nelabai tikiu į aktualijas reaguojančio rašytojo grynąja literatūrine motyvacija. Man panašiau, kad tokį autorių labiau motyvuoja noras prisiglausti prie šiltos temos pašonės. Kartais netgi kyla klausimas: ar nesama tokiais atvejais ir slaptos puikybės požymių? Čia gal labiau tiktų rašantiesiems aktualijomis pagrįstas distopijas. Autorius ne tik bando parodyti paprastiems mirtingiesiems jau žinąs, kaip viskas bus, bet ir skelbia tą žinią iš kur nors aukščiau. Gal slapčia netgi tikisi, kad pasaulis jo kūrinį perskaitys ir, susigriebęs už galvos („kaip anksčiau nesusiprotėjau!“), imsis keisti savo mąstyseną, gyvenseną, raidą. Panašia puikybe man dvelkia ir skelbimai apie mirtį (Dievo, kino, tapybos, demokratijos, knygos, fotografijos ir taip toliau, ir panašiai). Lyg toks skelbiantysis sakytų: „Jūs dar nežinote apie Dievo mirtį, o aš, kaip geras Jo viršininkas, sužinojau pirmas ir štai skelbiu jums.“ Visa tai tėra mano požiūris, prielaidos, tad hipotetinio unikumo, apie aktualijas kukliai rašančio vien iš literatūrinio pašaukimo, labai atsiprašau.

Literatūra, manyčiau, neturėtų tarnauti niekam. Nei realybei, nei aktualijoms, nei rašytojui, nei skaitytojui. Neturėtų būti nei ginklas, nei priemonė, nei metodas kam nors pasiekti, nei „šezlongas“ poilsiui, nei „svogūnas“ ašaroms sukelti. Jei turiu sumanymą, žiūriu, ar potencialus. Jei manau, kad potencialus, stengiuosi kaip sugebėdamas geriau įgyvendinti. Visa kita – nebe mano reikalas. Laikausi tokio požiūrio, bet neginčiju niekieno teisės turėti savą.

– Papasakokite apie savo rezidavimą Islandijoje – kokiam laikui išvykote ir kokiomis nuotaikomis ten gyvenote? Minėjote, kad didžiausią laiko dalį skyrėte vertimams, – ar taip nutiko dėl įsipareigojimų, ar tiesiog šiuo metu mažiau laiko skiriate savo paties kūrybai?

– Islandijoje, nuošaliame buvusiame ledo sandėlyje Snefelsneso pusiasalio gale, praleidau nuostabų mėnesį. Klajojau lavos laukais (šis gamtos darinys man kažkodėl ypač mielas), traukiau žygeivių takais, žvalgiausi nuo ugnikalnių, gėriau nealkoholinį alų beveik po kriokliais, lankiausi artimiausiuose miesteliuose, stebėjau ruonius, banginius ir paukščius ant įspūdingų pakrančių uolų ir panašiai. Mėnuo buvo iš tiesų ypatingas, patyriau tikrai svarbių katarsio akimirkų, tad tokiame kontekste minėti kokias nors kultūrines-literatūrines ambicijas atrodo vos ne vulgaru. Vis dėlto dar spėjau ten išversti gerą pluoštą W. B. Yeatso eilėraščių ir dalį T. Konwickio romano. Rašyti nerašiau nieko. Vadinasi, ir nereikėjo.

– Kaip mėgstate leisti laiką, kurio lieka (ir ar lieka?) po kūrybos ir vertimų?

– Laisvo laiko beveik nelieka, nes dažniausiai darau po kelis įvairaus stambumo darbus vienu metu, o persijungti į grynojo poilsio formą būna nelengva. Kitaip tariant, tuo laiku, kuris derėtų laikyti laisvu, aš iš esmės vis tiek dirbu, net jei nesu tuo metu prie kompiuterio ar popieriaus lapo. Nedirbu tik žiūrėdamas sporto varžybas, kiną, skaitydamas savo malonumui, klausydamasis muzikos. Nedirbu ir bažnyčioje. O štai lankydamasis literatūriniuose renginiuose, parodose, knygyne „Mint Vinetu“ tikriausiai dirbu.

– Kaip jaučiatės būtent šiuo metu, kai pasaulis padidėjus susirgimų skaičiui vėl ruošiasi naujiems apribojimams?

– Sakyti, kad jaučiuosi gerai, būtų lyg ir ciniška. Bet būtent taip ir jaučiuosi. Šeimai viskas gerai, draugams, kolegoms, regis, taip pat, darbo turiu ne vieniems metams į priekį, sumanymų ir popieriaus bei rašiklių netrūksta, dar šiek tiek matau, šiek tiek girdžiu. Dar daug ko noriu ir kažką gal net galiu. Mums iškilo kliūčių ir sunkumų? Puiku! Vadinasi, esame gyvi!

RIMA MALICKAITĖ CC – Nukryžiuotojo Kristaus seserų kongregacijos sesuo, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvių katalikų mokslo akademijai priklausančios Mažosios akademijos kursų apie krikščionybę suaugusiesiems koordinatorė, knygos vaikams „Mėlynas apsiaustas“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2018) autorė. Kalbamės apie kūrybą, literatūrą, Mažąją akademiją ir ką jos gyvenime pakeitė užgriuvusi pandemija ir karantinas.

– Kaip pavasarį paskelbtas karantinas pakeitė tavo kasdienę rutiną, gal pašvęstajam žmogui panašaus pobūdžio nelaimes lengviau pakelti?

– Prasidėjus pandemijai, dalyvavau Vilniaus universiteto tyrime dėl psichologinės žmonių būsenos karantino metu. Man ir pačiai buvo įdomu matyti periodiškai pateikiamus savo atsakymus, iš jų ryškėjo, kad daugiau ar mažiau gyvenau įprasto gyvenimo ritmu – skirdavau laiko išeiti į lauką, netūnojau nuolat socialiniuose tinkluose, radau jėgų dirbti, palaikiau santykius su artimaisiais. Kaip pašvęstasis žmogus irgi negaliu pasakyti, kad galėjau daugiau laiko skirti maldai. Karantinas nevirto ilgomis, užsitęsusiomis rekolekcijomis, kaip būtų galima pasvajoti. Bet manau, kad tikėjimas tikrai labai padėjo ir padeda išlaikyti stabilumą. Svarbu nepadaryti coronos savo gyvenimo centru, nepradėti gyventi baimėmis. Tikintis žmogus irgi patiria abejonių ir atkryčių, išbandymų ir nuodėmių. Bet galbūt mes turim praktikos, kaip susiorientuoti ir sugrįžti į tą tikrąjį centrą, o grįžus į jį viskas tampa ištveriama. Ištveriama su gyvenimo skoniu, kvapu – su tikruoju gyvenimu.

Manau, kad privalome laikytis visų prevencinių priemonių, kokios tik yra įmanomos. Bet viena yra įprasti nešioti kaukes, kita – išmokti branginti santykį; taip, kaip karantino metu bendravom, galų gale kaip aš pati bendravau su savo artimaisiais, kiek dėmesio galėjau skirti savo mamai, tikrai gali būti kelrodis ir užduotis visam gyvenimui. Guosti, turėti kantrybės, džiaugtis, kad šitas žmogus yra gyvas, yra šalia, ir dėkoti už jį Viešpačiui.

– Su seserimi Adele karantino metu pradėjot kurti „CCžinias“ – trumpus smagius ir optimizmo įkvepiančius filmukus, kuriuos skelbėte socialiniame tinkle. Papasakok, kaip kilo ir rutuliojosi ši idėja.

– Mintis kurti panašius siužetus buvo kilusi ir anksčiau, bet dėl laiko stokos apsiribodavom ištara: „Darom?“ – „Na, gal kada nors.“ Prasidėjus karantinui mus ištiko netikėtos atostogos – su seserimis trumpam išvažiavom į kaimą. Tuo metu iš aplinkos jautėsi labai daug nerimo, nes trūko informacijos apie patį virusą ir jo padarinius. O mes vaikštinėjom po gražų pavasarišką mišką, džiaugėmės bundančia gamta ir tiesiog panorom pasiųsti bent kokios nors paguodos žmonėms ir kuo platesniam jų ratui – bendruomenei, artimiesiems ir tiems, kurių nepažįstame.

Karantino metu turėjau daug progų pamąstyti, kaip ir dėl kokių priežasčių atsiranda kūryba. „CCžinių“ atveju ji gimė dėl mūsų pačių tuometinės laimės būsenos ir noro bent jos kruopelyte pasidalinti su kitais. Iš pradžių trumpas laideles filmavom ir žiūrovams keldavom į feisbuką kiekvieną dieną, karantinui pasibaigus mus vėl pavijo darbai, todėl keliam po vieną epizodą šeštadienį ir sekmadienį. Nusprendėm – turi būti trumpa, linksma ir būtinai turi būti mintis! Kai filmuojam, būna bene smagiausias laikas per savaitę. Kuriame dviese, todėl pirminė idėja kūrybos procese gali radikaliai pasikeisti, – tai man ir džiugu, ir pamokoma, ir yra progos augti, kad kūrybos nesisavintume, vadinasi, įveiktume žmogišką valdingumą ir savininkiškumą.

– Ar pastebi, kad filmuke dažniau tu esi ta sąlyginė nesusipratėlė, ir ar specialiai taip sutarėt, ar tas pasidalinimas įvyko natūraliai?

– Tai tik vaidmuo, ne mano tapatybė. Iš tikrųjų mes su Adele dėl to vaidmens kartais net konkuruojam, kuri bus toji – juokinga ar kvailoka. Gal kada ir baisu buvo pasirodyti kvailelei, bet dabar jaučiu laisvę kurti bet kurį vaidmenį – gerietės ar blogietės, išmintingosios ar kvailelės. Su branda atėjo supratimas, kad tos baimės, rūpinimasis, kaip atrodai, – baisi nelaisvė.

– Esi Mažosios akademijos kursų koordinatorė. Kaip jautiesi, kai paskaitoms vykstant nuotoliniu būdu auditorija, kurioje paprastai vos tilpdavo visi klausytojai, yra tuščia?

– Auditorija tuščia, bet širdis tikrai ne. Mažoji akademija veikia jau dešimtus metus, todėl dalį klausytojų pažįstu labai artimai, ir tai man didžiulė Dievo dovana. Prieš stodama į vienuolyną, turėjau nemažai draugų, su dažnu paatviraudavom, kartais būdavau ta ausis, kuri išklauso. Labai džiaugdavausi kiekvienu tokiu santykiu, kuris yra atviras, kuris leidžia pamatyti žmogaus širdį. O dabar, kai esu sesuo, esu visų sesuo ir visų ausis. Galvoju, jog tai Dievo malonė, kad galiu tuos žmones pažinti, išklausyti, nešioti savo širdy ir prisiminti maldose.

Šiais metais Mažojoje akademijoje didžioji dalis paskaitų vyksta nuotoliniu būdu. Į srautines paskaitas susirenka šimtas ar net daugiau klausytojų ir dėl saugumo reikalavimų būtų neįmanoma jų visų priimti. Taip, iš pradžių jaučiau gailestį, nes ne vien man svarbu susitikti žmogų, tai svarbu ir dėstytojams, ir patiems klausytojams, kurių dažnas ieško bendruomenės, santykio su bendraminčiais. Suprantame, kad gali nutikti taip, jog mūsų kursai bus sunkiau prieinami vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems sudėtingiau įsidiegti programėlę ar prisijungti. Bet jie randa gražių išeičių. Viena aštuoniasdešimtmetė klausytoja, sužinojusi, kad kursai vyks nuotoliniu būdu, pasidžiaugė galėsianti paprašyti savo vaikaitės padėti.

Tik prasidėjus registracijai, pirmiausia registravosi nuolatiniai Mažosios akademijos klausytojai, bet po to pradėjo registruotis kauniečiai, jonaviečiai, kretingiškiai, alytiškiai, anykštėnai – tie žmonės, kurie svajojo apie šiuos kursus, bet neturėjo nei laiko, nei resursų atvykti iš kitų miestų. Dar nuostabiau, kad pradėjo registruotis žmonės iš Vokietijos, Prancūzijos ir net iš JAV!

Dėstyti nuotoliniu būdu patogu ir kai kuriems dėstytojams – jiems neprivalu gyventi Vilniuje. Taip, bendravimas per nuotolį turi minusų: per pertraukėlę negali prieiti ir pakalbinti dėstytojo, kažką patikslinti ar pasiklausti. Bet mokantis per „Zoom“ programėlę atsiranda kitų privalumų.

– Esi humanitarinių mokslų daktarė, anksčiau buvai atsidavusi literatūros pasauliui. Kiek jo likę tavo gyvenime ir kiek šiuo metu gali ir nori jam skirti savo laiko ir savęs?

– Disertaciją apsigyniau 2006 m. Daryti mokslinį tyrimą man buvo labai įdomu. Bet kai visa tai turėjau išrašyti būtent tam tikru stiliumi, tam tikru būdu, man visa tai pasirodė tolima, nesvarbu ir iš esmės tai padariau tik todėl, kad buvau įsipareigojusi – matyt, nugalėjo pareigos jausmas.

Sakoma, jeigu nori netekti hobio, padaryk jį savo profesija. Literatūrą padarydama profesija, netekau pomėgio, netgi džiaugsmo skaityti knygas, mėgautis poezija, iš dalies dėl to vėliau pakeičiau profesiją. Praėjus keleriems metams, kai disertaciją sėkmingai pamiršau, skaitydama poetą Algimantą Mackų, kurį labai mėgstu, suvokiau, kad iki šiol jo absoliučiai nesupratau, ir staiga pamačiau tokius klodus, tokį poezijos žmogų, apie kurį tikrai norėčiau parašyti. Iki šiol vis paskaitau ir su atjauta išgyvenu Mackaus poezijos žmogaus tragediją. Tikėjimas ir santykis su Dievu labai pakeitė mano žvilgsnį į literatūrą ir į žmogų literatūroje. Galvoju, kada nors apie tai reikėtų parašyti dėl tiesos, mano pačios supratimo tiesos. Bet nesiimu vėl mokslo, mokslingo rašymo, nes turiu kitas pareigas – yra daug žmonių, prie kurių gyvenimo man duota ypatingai prisiliesti. Tai ypatinga malonė prisiliesti prie žmonių širdžių. Niekas negali būti taip įdomu kaip žmogus. Net žmogus knygoje. Tikras žmogus visada bus tai, kas netikėčiausia, tai, kas kūrybingiausia, tai, kas giliausia. Ir jei aš turiu rinktis, ar rašyti straipsnį apie Mackaus poeziją, ar kalbėtis su žmogumi apie jo tikėjimą ir netikėjimą, apie jo gyvenimą, aš visada pasirinksiu tikrą žmogų.

– Papasakok apie savo knygą „Mėlynas apsiaustas“. Kaip ji atsirado ir kodėl rašei būtent vaikams?

– Yra labai įvairių priežasčių kūrybai gimti ir tos priežastys yra įvairiasluoksnės. Viename iš dviejų Biblijos pasakojimų apie sukūrimą pasakojama, kaip Dievas pasikviečia žmogų ir žmogus pavadina tai, ką sukūrė Dievas, ir tokiu būdu su juo bendradarbiauja. Nes tai, ką sukuria Dievas, tampa tuo, kaip žmogus pavadina. Dievas žmogų kūrė pagal panašumą, o kūrybingumas, mano supratimu, yra vienas iš aspektų, kuo esam panašūs į Dievą. Kūrybingumą turi visi, tik mūsų galimybės, ką mes galime sukurti, skiriasi.

Būna, kažkas viduje labai kirba, net niežti pirštų galiukai. Akivaizdu, ką turi daryti – atsisėsti prie kompiuterio ir pradėti rašyti. Tai ir darau. Įsijungiu kompiuterį ir… dar užeinu į feisbuką. Viskas, kas iš to išeina, – trys eilutės impresijos. Bet jei būčiau tinkamai nukreipusi energiją, tai galėjo virsti puslapiu apsakymo ar romano. Taip išsklaidoma energija, kūrybinė jėga. Tad galima klausti, kokios psichologinės būsenos reikia, kad žmogus sutelktų savo kūrybingumą į tam tikrą konkrečią užduotį, kuri pakeliui pasirodys varginanti, kankinanti, išplėšianti širdį. Galbūt parodanti visą mūsų silpnumą, bejėgiškumą. Kas su manim turi nutikti, kad tapčiau rašytoju ar menininku? Juk pabaigti ir iki galo įgyvendinti idėją yra tikrai sudėtinga.

Todėl galvojau apie tas priežastis, kurios mus verčia įgauti tą kryptingumą. Motyvuoti save materialiniais dalykais? Išsivalyti širdį, kai labai skauda? Rašyti, nes nesinori dirbti kito darbo?

Vienu metu dirbau mūsų kongregacijos vaikų daržely. Su vaikais labai smagu, bet kai savo žinioj turi penkiolika vaikų, kurie vienu metu ir tave labai myli, ir nori eiti galvomis, yra sunku. Jaučiausi pavargusi, daug sirgau, nes daržely normalu, kad pirmus metus auklėtoja perserga visomis vaikų ligomis. Jaučiausi išsekusi ir ieškojau būdo, kaip iš to persidirbimo, nuovargio išeiti į gyvenimą, džiaugsmą, kūrybą. Šios pastangos virto knygele vaikams. Po to vienas mano draugas skaitydamas komentavo, kad dialogai tikrai kaip iš vaikų darželio. Priėmiau tai kaip komplimentą – vadinasi, jie tikroviški.

Ta istorija pasakoja apie mergaitę, kuri neturi tėčio, jaučiasi apleista mamos, bet atranda labai tikrus dalykus. Kad juos atrastumėm, turim įgyti tam tikros patirties, kuri neretai būna visokia. Man atrodo, kad vaikams negalima meluoti. Ir tą istoriją, nors ir metaforiškai, pasakoti norėjau tikrą, su viskuo, – kad yra sunkumų, kad yra juodų juodžiausioji pragarmė, kad mes galim į ją nusiristi, bet galim iš jos ir pakilti. Kažkaip aš ta knygele vis pasidžiaugiu. Nes visaip gi galėjo būti – tiesiog galėjau parašyti keletą postų į feisbuką.

– Ar šiuo metu rašai ką nors?

– Rašau, bet nežinau, kas iš to išeis.

Kalbėjosi Eglė Frank

Vienu metu buvau pripratusi prie karantino, atrodė, kitokio gyvenimo nesu gyvenusi. Vaikščiojau po apylinkes, po Tuskulėnų parką su dvaru ir kolumbariumu, tyrinėjau auksinėmis sudžiūvusiomis smilgomis šnarančias pakrantes, gėrėdamasi aplaukėjusiu vaizdu, kurį vėliau bus bandoma suvienodinti ir subanalinti per kokius nors pakrančių tvarkymo vajus. Perėjusi per tiltą užsukdavau į Šv. Petro ir Povilo bažnyčios barokinę erdvę. Nebuvo galima būriuotis, bet niekas nedraudė stebėti palubėse susibūrusių baltų stiuko angelų ir šventųjų. Kabo ten nuo maro kitados gelbėjęs paveikslas, kuriame pavaizduota Dievo Motina, vilkinti rožine suknele, rankoje laikanti sulaužytas strėles. Po kupolu sukasi devyniolikto amžiaus sietynas – Šv. Petro laivas, žibantis panašių į „Swarovski“ kristalų kerais. Mergelių koplyčioje Marijos Magdalietės skulptūra, kurios grakščios formos nusižiūrėtos nuo dailininko ar kito patarnautojo žmonos. Ši puošni erdvė – išties kaip knyga, kurioje gausybė simbolių. Grynas naratyvas. Galima apie tai kalbėti ilgai, kaip ir apie Mykolo Kazimiero Paco iš turkų per mūšį perimtus būgnus ar sienoje rastus užmūrytus moters griaučius. Nes būta tokių prietarų: sutiktą pirmą moterį su tuščiais kibirais užmūryti pradėtame statyti pastate.

Už bažnyčios, kildama į viršų gatve, nuklystu į senąsias Saulės kapines. Samanoti, griūvantys, apdaužyti antkapiai, koplyčios, mauzoliejai. Laiptai, kalnai, aukštos pušys, kuriose karksi varnos, antkapių miškas ir apninkantis bauginantis jausmas, kad kažkoks vaiduoklis įtrauks į senoje koplyčioje atsivėrusią duobę…

Kitados marą pranašaudavo ir žmones gąsdindavo baltai apsirengusios maro mergelės vizijos. Skaitmeninės epochos pranašai – skaičiai. Internete tebeplinta visokios versijos, kaip šis virusas atsirado, gausybė sąmokslo teorijų ir keistų patarimų.

Išties gerai buvo kurį laiką su niekuo nesusitikti, atsiriboti nuo to, kas tave įtraukdavo, sujaukdavo mintis. Galbūt tai galimybė sugrįžti į save, į tuos per skubėjimą ir užimtumą prarastus asmenybės sluoksnius, sustoti ir susimąstyti, o kas tu esi išties, kuo gyveni.

Pasirodo, nereikia to masinio blaškymosi, socializavimosi, netgi parodų, koncertų, nes reginių gausybė daugeliu atvejų, jei ne smalsumo ir kultūrinimosi tikslais, tai greičiau mechanizmas, padedantis pabėgti nuo savęs, įrodyti, kad tu kažką svarbaus veiki.

O juk reikia tik vieno – būti…

Kažkodėl iškyla dykumos šventųjų gyvenimo epizodai. Jie gyveno atokiai nuo žmonių, meldėsi ir pynė krepšius. Valgė vis tą pačią duoną, o ir ją retokai. Nieko įdomaus nevykdavo jų gyvenime, nebent koks piligrimas užklysdavo, norėdamas gauti dvasinį patarimą. O ir atsakymai paprasti, neįmantrūs. Visas gyvenimas sutelktas į vidines sielos kovas ir santykį su Dievu.

Dabar mes murkdomės projektų, renginių, vaizdų, konferencijų, politinių debatų, informacijos, susitikimų maišalynėje. Ir kam? Kad iš mūsų teliktų kaulų gniužulėlis, tik sauja pelenų… O kur tie troškimai būti pripažintam, labai žmogiški ir suprantami, bet dažnai nustumiantys visa kita. Nesakau, kad reikia trūnyti, neatsakingai dykinėti, tai ne apie tai.

Karantinas – tai proga perversti atmintį, albumus, senus užrašus, nuotraukas, piešinius.

Senokai veržiasi iš prisiminimų viena kelionė. Praeitais metais, rugsėjo mėnesį, vykau į piligriminę kelionę Lenkijoje, ją organizavo vienuolės Aušros Vartų Marijos ir šv. Teresėlės karmelitės iš Krikštėnų. Tiesa, visai ne šv. Jono Pauliaus II ar šv. Faustinos keliais, kaip dažniau įprasta, o karmelitų šventųjų pėdsakais. Kelionė buvo skirta Edith Stein, šv. Kryžiaus Teresei Benediktai, žydei filosofei, katalikei, karmelitei, nukankintai dujų kameroje Aušvice-Birkenau, taip pat vienam iš vilniečių šv. Rapolui Kalinauskui. Galbūt mažiau pažintam, nes daugiau girdėjome apie kitą sukilėlį – Konstantiną Kalinauską.

Žvelgiu į Edith Stein nuotrauką, toks gilus, mąslus žvilgsnis. Vis sugrįžtu į kelionę per nuotraukas, nežinia, ar dabar taip lengvai bus galima keliauti. Nors, tiesą pasakius, stebėjausi pastaruoju metu pigiais savaitgalių skrydžiais turint vienintelį tikslą kur nors Milane išgerti kavos. Dabar tai kuriam laikui išnyks. Kitados tai buvo ne taip paprasta, skristi lėktuvu galėjai tik susitaupęs. O baroko laikais buvo dar sudėtingiau.

Dabar, kai jaučiuosi kuo nors nepatenkinta, suirzusi dėl visokių apribojimų, prisimenu Edith Stein, savo noru išėjusią slaugyti Pirmojo pasaulinio karo sužeistųjų ir sergančiųjų įvairiomis infekcijomis, jos atsidavimą kitiems. Jos kantrybę ir džiaugsmą vienuolyne, jos kančią, bet kartu ir tvirtumą mirties stovykloje. Ar šv. Rapolą Kalinauską (krikšto vardas – Juozapas), kuris, dalyvavęs 1863 metų sukilime, po katorgos atrado savo tikrąjį pašaukimą. Jis kalbėjo, kad prieš tai buvusius metus, per kuriuos būta ir inžinerijos mokslų, ir dalyvavimo sukilime, praleido tuščiai. Rapolas tapo vienuoliu ir kunigu, atgaivino tuo metu merdėjantį Lenkijos Černos vietovėje esantį karmelitų vienuolyną. Ar keistuolį, entuziastą šv. Maksymilianą Kolbę, kuris viską darė šimtu procentų, taip pat atidavusį gyvybę už kitą žmogų Aušvice, jo išvykimą į misijas Japonijoje, neturint pinigų, nemokant kalbos. Nagasakio apylinkėse jo įkurtas vienuolynas po atominės bombos sprogimo išliko, nes pagal jo sumanymą buvo pastatytas kitoje kalno pusėje, nors visi stebėjosi tokiu sprendimu.

Iš pradžių užsukome į buvusį Vygrių kamaldulių vienuolyną, Kauno Pažaislio analogą. Jis buvo remontuojamas, bet galėjome apžiūrėti bažnyčią, net dalyvauti mišiose. Nusileidome į rūsį, kuriame nutapytas kamaldulių vienuolis, šokantis su mirtimi – griaučiais. Tokie siužetai ne retenybė vienuolynuose, juk vienuoliai turėjo nuolat apmąstyti ir prisiminti mirtį.

Dabar mirties vengiame, viskas turi būti džiugu ir trykšti optimizmu. Kadangi rašau šį tekstą po kažkiek laiko, prisiminiau visai nesenas aktualijas – smėlio paplūdimį Lukiškių aikštėje. Koks kontrastas… Priešais – buvę KGB rūmai, kuriuose, pamenu, kitados lankiausi, kai jau saugumiečiai pasitraukė ir juose budėjo tremtiniai ir politiniai kaliniai, tarp jų ir dabar jau amžiną atilsį mano krikšto mama Aldona. Vaikščiojau po apleistus, niūrius rūmus, klausiausi pasakojimų apie čia nužudytus ir kalintus žmones. Dabar prisimenu aplankytą Aušvico koncentracijos stovyklą, žudymo namus, neįsivaizduočiau, jei kas prie jų sumanytų susipilti pliažą.

Vygrių vietovė įspūdinga, aplinkui atsiveria vaizdai su ežerais, buvo šilta, šios kelionės dovana buvo geras oras, net tokią sudėtingą dieną, kai lankėmės Aušvice-Birkenau.

Aušvice būriavosi turistų grupės, turėjome palikti didesnes rankines saugykloje. Spygliuotos vielos, slogi, bet įspūdinga ekspozicija, nors vienas iš mūsų gidų to nevadina muziejumi, jam tai – didžiulės kapinės. Šiurpiai įtaigios vitrinos: vienoje jų – daugybė batų, kitoje – didžiulė instaliacija iš porcelianinių indų, metalinių puodų, trečioje – lagaminai, kuriuos vežami žydai pasiėmė su savimi, nes tikėjosi toliau gyvensią. Vienas iš mūsų gidų lauke nuolat rūkė, jis – istorikas, apsigynęs magistro darbą iš holokausto. Jo veide nenuslūgo įtampa, kurią lengvino tik cigaretės. Viena užsienietė turistė piktinosi tuo rūkančiu gidu, bet jeigu jai reikėtų atsidurti jo kailyje… Jis nuoširdžiai įsijautęs į savo darbą, pasakojo, kad vakarais, kai jau uždaromos ekspozicijos, jis eina ir tikrina, ar kas nors nepasiliko nakčiai, nes yra visokių nuotykių ieškotojų, kurie nori permiegoti barakuose. „Čia tas pats, tarsi kas miegotų ant jūsų senelių kapų“, – jis ištarė.

Apžiūrėję Aušvicą su garsiuoju užrašu „Darbas išlaisvina“, vykome į Birkenau. Aušvice stovi plytų kalėjimai, nes čia buvo laikomi politiniai kaliniai, čia buvo nužudytas Maksymilianas Kolbė, o Birkenau skirtas vien masiniam žudymui. Ten dideli mediniai barakai, kuriuose sutilpdavo tūkstančiai žmonių. Lauke žalia žolė, kuri, anot gido, tais laikais buvo pilka žemė, nes kaliniai visą žolę buvo suvalgę. Norėjome nueiti link tos vietos, kur buvo nužudyta Edith Stein, kur anuomet stovėjo dujų kamera, prie miškelio, bet nebeliko laiko. Bandžiau įsivaizduoti Edith čia. Jie nežinojo, kas jų laukia, buvo varomi praustis, ir vėliau esesininkai paleisdavo dujas. Siaubinga tai įsivaizduoti.

Išlikę prisiminimai, kad Edith net tokiomis aplinkybėmis guodė kitus, ypač vaikus, kuriuos apleido išprotėjusios jų motinos. Ji su savo seserimi Roza, kuri glaudėsi jos vienuolyne, persikėlė iš Vokietijos į Olandijos miesto Echto karmeličių vienuolyną norėdamos apsisaugoti nuo persekiojimo, tačiau, Olandijos vyskupams pasmerkus nacių veiksmus žydų atžvilgiu, jos greitai buvo pasiųstos mirti. Kai gestapininkai atėjo jų suimti, Edith pasakė Rozai: eikime numirti už savo tautą.

Žalia žolė, balti žygiuojančių pro šalį mokinių marškiniai, šviečianti saulė…

Po viso to pietavome rūmus primenančio viešbučio restorane, aplinkui sodas, kuriame žydėjo gėlės. Lauke buvo eksponuojamos Edith Stein nuotraukos. Jos gyvenimo istorija, jos mintys, jos šeimos, vienuolinio gyvenimo epizodai. Toks priešingas įspūdis prieš tai mus ištikusiai patirčiai. Tačiau negalėjai ramiai atsipūtęs pietauti, regėti vaizdai vis sukosi prieš akis.

Įsijautimo problema – tokia buvo fenomenologo Edmundo Husserlio mokinės disertacijos tema.

Kažkas man sąmonėje sakė: turi įsijausti, nors tą sykį tas įsijautimas nebuvo lengvas – pilkų svetimų, nužudytų žmonių daiktų, tarsi iškastų iš žemės, pilnos ekspozicijos.

Vakare grįžus į vaizdingą Černoje netoli Krokuvos esantį basųjų karmelitų vienuolyną, kuriame buvome apsistoję, tebejaučiau viduje kažkokį gniužulą. Po vakarienės išėjau pasivaikščioti. Lipau tamsoje į kalną pasišviesdama mobiliuoju. Žvelgiau į juoduojančius bažnyčios stogus, vienuolyno kompleksą ir švytintį didžiulį mėnulį. Nuaidėjo valandas mušančio varpo garsas. Vaizdas buvo didingas, gražus, kažkoks paslaptingas.

Šv. Rapolas Kalinauskas išgyveno įkalinimą, tremtį, grėsė ir mirtis, tačiau jo buvo pasigailėta. Du šventieji, du skirtingi ir kai ką bendra turintys gyvenimai. Rapolas (tuomet dar Juozapas) Kalinauskas dirbo Usolės druskos kasyklose, vėliau gavęs laisvę negalėjo grįžti į Vilnių, į Lietuvą, todėl išvyko į Lenkiją. Iš pradžių dirbo kunigaikščio Vladislovo Čartoriskio sūnaus auklėtoju. Nors kasdien lankėsi mišiose, domėjosi vienuolijų gyvenimu, neskubėjo rinktis to kelio. Apsisprendė tapti vienuoliu būdamas 44 metų, tai vėlyvas pašaukimas. Beje, toks pats vėlyvas ir Edith Stein, nors ji seniai svajojo tapti karmelite, juk jos atsivertimas ir noras krikštytis gimė per vieną naktį, svečiuose perskaičius Teresės Avilietės knygą „Gyvenimas“ ir pasakius: štai tiesa. Bet jos dvasios tėvai matė ją kaip puikią mokslininkę, dėstytoją, manė, kad ji geriau taip pasitarnaus. Ir tik naciams uždraudus žydams dėstyti, dirbti valdišką darbą, nebeliko jokių kliūčių. Ir nors ji buvo subrendusi, keturiasdešimt metų perkopusi moteris, mokslininkė, vis dėlto džiugiai priėmė naują gyvenimą uždarame vienuolyne ir siekė prisitaikyti prie jo taisyklių. Augusi pasiturinčioje šeimoje, skyrusi laiką mokslams, ji nemokėjo nei grindų plauti, nei siūti, bet uoliai kartu su kitomis, jaunesnėmis, vienuolėmis ugdė kantrybę. Tiesa, čia jai buvo sudarytos sąlygos rašyti apie šv. Kryžiaus Joną, taip pat didelį veikalą „Baigtinė ir amžina būtis“, kur ji rėmėsi Tomo Akviniečio filosofija ir teologija, tačiau knyga nebuvo išleista, nes ji nesutiko viršelyje skelbti kitos vienuolyno sesers pavardės. Tuo metu prasidėjo žydų persekiojimai. Knygos rankraštis po karo buvo surastas Husserlio archyve ir išleistas.

Žiūrėjau vaidybinį filmą „Septintasis kambarys“, skirtą Edith Stein gyvenimui. Ten ji vaizduojama kaip pasitikinti, energinga moteris, vis dėlto kai kurios biografijos detalės gal ir ne visai suprastos, parodyta jos kančia vienuolyne, kai ji, būdama filosofė, mokslininkė, turėjo taikytis prie naivių seserų reikalavimų ir gyvenimo būdo. Išties, kaip liudija atsiminimai, jos užrašai, ji džiūgavo patekusi į vienuolyną, nes visą laiką to troško. Jos viduje virė kitokio, dvasinio gyvenimo troškimas, kuris dabar iš pasaulietinės perspektyvos gali būti nesuvokiamas. Kodėl kažkam turėtų būti prasminga ilgas valandas klūpoti ir melstis, apmąstyti vienutėje Šv. Rašto ištraukas. Netekę sąsajų su metafizika, su religine patirtimi, viską aiškindami psichologiniu ar empiriniu požiūriu, nesuvokiame to džiaugsmo, to vidinio ryžto, kuris būdingas pasirinkusiems dvasinį gyvenimą. Nieko daugeliui nebereiškia tokios vertybės kaip kuklumas, nuolankumas, paklusnumas, tai tarsi šių laikų visuomenei ir moterims priešingi dėmenys. Neduok Dieve, jei apie kokią moterį pasakytum: ji kukli ir nuolanki, tai būtų palaikyta įžeidimu ar moteriškos savigarbos netekimu, į tokią būtų žvelgiama kaip į potencialią auką. Taigi nėra lengva pastatyti filmą apie moterį, vienuolę, jos gyvenimas netilpo į aiškiai suredaguotų pastraipų vizijas.

Edith Stein, stipri ir jautri aplinkiniams, manė išgyvensianti konclageryje, rašė slaptus laiškus savo vienuolyno vyresniajai, kaip ir kiekvienas žmogus mylėjo gyvenimą, turėjo vilčių, tačiau Kryžiaus kelio stotys įsikūnijo joje.

Černos vienuolyno teritorija didžiulė, galima pasivaikščioti vaizdingomis apylinkėmis, čia driekiasi ir pažintiniai takai. Vienuolynai paprastai turi šulinius, juk vanduo – ne tik Kristaus gyvojo vandens šaltinio įvaizdis ar pokalbio prie šulinio su samariete iliustracija, bet ir išgyvenimo būtinybė. Šiame vienuolyne yra gerbiamas stebuklingas Dievo Motinos paveikslas – „Salus populi Romani“, Romoje esančios garsios ikonos, kartotė. Kūdikėlį laikanti Dievo Motina uždengta specialiu siuvinėtu aptaisu, vakarais paprastai vyksta speciali liturgija, kurios metu vienuoliai ją uždengia kitu paveikslu, o anksti ryte giesmėmis palydėdami atidengia. Panaši, tik dar įspūdingesnė ceremonija su trimitais vyksta Čenstakavoje, kurią taip pat per šią kelionę aplankėme. Pamenu, minios grūdosi po šias erdves, kažkas priešingo, nei patiriame dabar vaikštinėdami po ištuštėjusias per karantiną bažnyčias. Ėjau prie votais spindinčių ir brangenybėmis nusagstytų sienų, viskas švytėjo, nedidelis šioje erdvėje Čenstakavos Dievo Motinos veidas atrodė dar paslaptingesnis. Europoje egzistuoja juodųjų madonų garbinimo tradicija, juodosios madonos skulptūra, menanti gotikos laikus, yra garsiajame Montserato kalno vienuolyne. Per ilgą laiką, deginant žvakes, smilkalus, madonų veidai patamsėdavo nuo suodžių, atmosferos. Tai toks natūralus tamsėjimo procesas, kuris įgauna kone mistiškų galių.

Šalia Černos vienuolyno įrenti piligrimų namai, primenantys viešbutį, juose ir gyvenome, iki šiol norėčiau čia sugrįžti, apsistoti ilgesniam laikui. Galbūt toks dvasinis alkis atspindi tai, kas man yra vienuolynas, tai kone nuošali vietovė, geriausia – kalnuose, nes ir Jėzus lipdavo aukštai į kalną. Kalnas – tai tarsi kilimo Dievop regimų laiptų galimybė. Tamsoje girdi aidint varpus, regi mėnesieną, tamsius kalnus. Tavęs netrikdo tai, kas laikina, žemiška, nors žemiškumas čia kažkas akivaizdaus, vietovės grožis tampa žemiško ir dangiško grožio jungtimi. Galbūt tai pernelyg romantizuotas įsivaizdavimas, per daug pakylėtas, svetimas mūsų epochos reliatyvumui ir ironijai, bet man tai nerūpi.

Karmelitų vienuolyne daug dėmesio skiriama vienam Senojo Testamento personažui – pranašui Elijui. Vienuolyno kiemo nišoje stovi Elijo skulptūra, o priešais fontanėlis su varnu, iš jo galima prisileisti tyro vandens. Varnas maitino Eliją dykumoje, atnešdavo jam paplotį ir mėsos. Varnas pasirodo ir šv. Benedikto gyvenime kaip jo pagalbininkas, nors mes juos vaizduotume kaip kokių nelaimių pranašus, bet šiose istorijose jie globoja atsiskyrėlius, Dievo žmones. Karmelitai betarpiškai susieti su Šventąja Žeme, iš kurios dėl karų pasitraukę atsiskyrėliai atvyko į Europą ir pradėjo gyventi pagal regulą. Garsioji karmelitų reformatorė ir basųjų atšakos įkūrėja šv. Teresė taip pat turėjo žydų kraujo, tik jos artimieji slėpė turėję tokius protėvius. Nenuostabu, kad ir Edith Stein pasirinko būtent šį vienuolyną, galbūt atpažinusi jo dvasioje ir savo šaknis.

Reikėtų paminėti dar vieną šios kelionės sustojimą, vykusį prieš Černą. Lankėmės Krokuvoje. Iš pradžių sustojome šalia paminklo Žalgiriui, kuriame pavaizduoti garsiausi šios istorijos veikėjai: Jogaila, Vytautas, nugalėtų kryžiuočių magistrai. Jogaila ant žirgo, Vytautas – tarsi žemesnio rango karžygys. Ėjome ieškoti Šv. Morkaus bažnyčios, kurioje palaidotas naujas mūsų palaimintasis Mykolas Giedraitis. Atradome vienoje iš gatvelių viduramžius menančią mūrinę bažnyčią. Mus pasitiko ilgu baltu abitu su išsiuvinėta širdimi vilkinti jauna vienuolė, vienplaukė, be įprasto vienuoliams nuometo. Bažnyčia puošni, auksu spindintis altorius su Nukryžiuotuoju, o jo šone palaimintajam Mykolui Giedraičiui skirta kripta su jo sarkofagu. Kai jis mirė, jo vyresnysis, paklaustas, kur reikėtų jį palaidoti, nurodė vietą šalia altoriaus, jau tuomet buvo suvoktas jo šventumas. Vienuolė mus nuvedė į celę gotikiniais skliautais. Joje stovi antrasis palaimintojo karstas, į kurį, atidarius palaidojimą, buvo sudėti išlikę jo kaulai. Šalia šio mažo karstelio kabo Giedraičio garbinta madona. Tai gotikinis Dievo Motinos atvaizdas: grakščios rankos, laikančios kūdikį, mielas, šviesus ir šiek tiek liūdnas veidas, išryškėjęs po mėlynu apsiausto gobtuvu. Žiūrėdama į kitą, kitoje celėje kabantį seną paveikslą, kuriame pavaizduoti šv. Kazimieras ir pal. Mykolas Giedraitis, tarsi atsidūriau mūsų jau apkrikštytos valstybės gyvavimo pradžioje. Dabar madinga prisiminti pagoniškus laikus, ieškoti šventų alkų ir iš padavimų įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti anas gyvenimas. Tačiau stovėdama Šv. Morkaus bažnyčios celėje tarsi regėjau tikrą mūsų protėvių dvasinio gyvenimo atspindį. Sename paveiksle pavaizduoti du neseniai apkrikštytos tautos šventieji, suklaupę priešais Dievo Motiną, virš jų angelas laiko tamsų kryžių. Kas nori sekti paskui mane – tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.

Išėjau anksčiau, gal šiek tiek pažeisdama grupės susitarimą, kad aplankyčiau muziejų, bet jis buvo remontuojamas, ėjau Krokuvos gatvėmis, tos kelios valandos čia – tiek mažai, galėtum vaikštinėti dienų dienas ir ieškoti šiame mieste paslapčių, kurios, atrodo, tave ištinka už kiekvieno kampo, ypač jei keliauji nežinodama, ką turėtumei surasti, jei nesi suparalyžiuota savo planų ir konkrečių nuorodų. Praėjusi garsųjį J. Słowackio teatrą, pamačiau gotikinę Šv. Kryžiaus bažnyčią, kaip vėliau sužinojau – vieną seniausių šiame mieste. Kažkas prie jos vyko, žmonės ėjo į ją, stovėjo filmavimo technika. Ir aš pasukau, niekas manęs nesustabdė, net pulkelis vienuolių, žvelgdama į jas šioje filmavimui ar renginiui paruoštoje bažnyčioje svarsčiau: ar jos tikros vienuolės, o gal kokios aktorės? Įėjusi dairiausi į viršų – ornamentais ištapyti gotikiniai skliautai skendo violetinėje prieblandoje. Prie puošnaus medinio altoriaus stovėjo kryžiaus formos ekranai. Tarsi ruošiamasi šiuolaikinei religinei misterijai. Netikėtas atradimas šioje bažnyčioje – rytuose gyvenusio vienuolio šv. Sarbelijaus relikvijos. Vėliau klaidžiodama gatvėmis atradau nedidelę stačiatikių cerkvę, beveik susiliejusią su kitu pastatu. Negali juk išsišokti katalikiškame karališkajame mieste.

Skubėjau į autobusą, pasirodo, manęs laukė, nes nuspręsta išvykti anksčiau. Lėkiau link Vavelio pilies, kur turėjau susitikti su bendrakeleiviais, jaučiausi šiek tiek kalta, kad mėgstu atsiskirti.

Iš tokį didžiulį įspūdį padariusios Černos išvykome į Vroclavą, kur turėjome apsistoti kelioms dienoms. Šis kitados Vokietijai priklausęs Breslau miestas, po Antrojo pasaulinio karo perleistas Lenkijai, yra ir Edith Stein miestas, čia ji gimė, čia palaidoti jos artimieji. Lankėmės jos motinos Augustos Stein name. Čia grindys mena Edith žingsnius. Jos motina, anksti tapusi našle, ėmėsi verslo, turėjo lentpjūvę, stengėsi dėl šeimos gerovės. Name modernas sujungtas su klasicizmo elementais, jonėninėmis kolonomis, puošiančiomis antro aukšto langus, akantų lipdiniais. Žvelgdama į įmantrius besisukančius metalinius laiptus tarsi regėjau Edith lipant, lyg girdėjau jos juoką, ji buvo geroji namų dvasia, jautri artimiesiems. Bute surinkti jos šeimai priklausę daiktai: stalas, spintos, indauja, menoros, kai kurie daiktai atvežti ar perduoti giminaičių iš užjūrio. Tragiškai susiklostė šios šeimos gyvenimas, tie, kurie išvyko, išsigelbėjo, motina Augusta mirė prieš pat baisiuosius laikus.

Klausėmės, ką mums pasakojo šio muziejaus vadovė, tiesa, buvo girdėti tramvajai, tas nuolatinis dundėjimas įsismelkė į smegenis, nenorėčiau gyventi tokiame triukšme, nežinau, ar Edith laikais jie važinėjo, tačiau vilniečius norėtųsi perspėti – nenorėkite šalia tramvajaus, geriau jau troleibusai.

Vienoje erdvioje salėje buvo surengta ikonų paroda, skirta šiuolaikiniams šventiesiems, daugiausia naujųjų laikų kankiniams, kurių Lenkijoje netrūko. Edith vaizduojama rūsti ir griežta, vos ne geometrinių veido bruožų. Vis dėlto mane labiau patraukė pieštuku pieštas realistinis jos portretas, minkštas, šiltas jos žvilgsnis, piešta, aišku, iš nuotraukos, bet tas ant tonuoto popieriaus sutviskęs jos vienuolinis nuometas, ta prie širdies priglausta ranka įkūnijo jos jautrumą.

Paskui ėjome į bažnyčią, kurioje ji mėgo lankytis, dalyvauti mišiose. Pasirodo, tai didžiulė neogotikinė Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Beje, šiam miestui būdingos didingos gotikinės katedros, čia vyrauja dideli masteliai, erdvės. Galbūt per karą ji nukentėjo, kaip ir nemažai kitų pastatų, tačiau greičiausiai ne per daug, tik vitražai apsidėje modernūs, švytintys subyrėjusių spalvų formomis, bet puikiai įrėminantys neogotikinę erdvę. Bandžiau įsivaizduoti atėjusią čia melstis Edith, suklupusią šioje didžiulėje erdvėje, atidžiai stebinčią, kas vyksta prie altoriaus, pasinėrusią į smilkalų ir giesmių srautą.►

►Šios bažnyčios gale – jai skirta koplyčia, kurioje yra relikvijorius su jos relikvija, aišku, kūno relikvijų neliko, tik vienuolyne nešiotas drabužis, taip pat vestuvinė suknelė, kokias tuomet vilkėdavo kandidatės duodamos įžadus – jos kaip nuotakos tuokdavosi su Kristumi. Vienuolyne Edith atrado savo tikrąją meilę, tikrąjį sužadėtinį, nors pasakojama, kad ji nebuvo abejinga savo mokytojui filosofui Edmundui Husserliui, tačiau kadangi jis buvo vedęs, elgėsi pagarbiai, mylėjo tik platoniškai ir nedėjo jokių vilčių.

Daug kam Vroclavas asocijuojasi su nykštukais, tapusiais šio miesto simboliu, tačiau man jis Edith Stein miestas, jos žydiškų šaknų dalis, jos mokslo, universiteto, intelektualaus gyvenimo šaltinis. Važiuojant Vroclavo gatvėmis dėmesį patraukė dar vienas pastatas – vijokliais apaugęs didžiulis, iš išorės neogotikinį namą primenantis Vroclavo nacionalinis muziejus. Tie vijokliai, augantys ant jo sienų, toji žaluma ir plakatai, kabantys jos fone, tarsi įrėminti smaragdo, masino užeiti. Būtinai aplankysiu, nusprendžiau.

Apsistojome beveik centre, senamiestyje, netoli pagrindinės katedros, nes katedrų čia ne viena – jos mena klestėjimo laikus, kaip ir puošnūs pirklių namai pagrindinėje aikštėje prie senosios rotušės.

Gyvenome vienuolyno namuose, labai jaukiuose, su vidiniu sodeliu, netoli botanikos sodo. Pasidėję daiktus išėjome pasivaikščioti, keliavome šio miesto tamsiomis ir apšviestomis gatvėmis, prie upės, vėliau pasukome link katedros, čia įsikūrusi Vroclavo arkivyskupijos kurija, net pastatas, kuriame lankėsi Jonas Paulius II, pažymėtas. Naktį milžiniška katedra buvo apšviesta, kaip ir skulptūros prie jos. Kitą dieną teko į jos bokštą kilti liftu ir žvalgytis į miestą. Pūtė stiprus vėjas, žvelgiau į apačią, į upę, namus, bažnyčių bokštus. Vroclavas tapo artimas. Dabar, negalėdama niekur vykti, galiu jį prisiminti.

Klajojau po Vroclavą atsiskyrusi nuo grupės. Geriausiai viską suvokiu būdama viena, net Edith Stein bandau įsivaizduoti šiame istorijos smagratyje: kaip ji ieško geriausio sprendimo ir toji išeitis atsiveria kaip jos gilus troškimas tapti vienuole, pasinerti į savo mylimų karmelitų šventųjų gyvenimą.

Užsukau ir į Nacionalinį muziejų, nežinau, ar Edith Stein lankėsi šiame muziejuje, ar tuomet jis egzistavo, bet turėjo domėtis menu, rašoma, ji buvo elegantiška, mokėjo rengtis, grožis nebuvo jai svetimas.

Vaikščiojau apžiūrinėdama gausią ir turtingą šio muziejaus kolekciją, gotikinius ir renesansinius paveikslus, auksuotas medines gotikinių altorių kompozicijas, kurios greičiausiai buvo perkeltos iš apgriautų per karą bažnyčių. Senųjų ekspozicijų salėse dar kabo pilki telefonai, skirti vidinei komunikacijai, o štai viršutiniame aukšte, palėpėje, – moderni dizaino ekspozicija, šviesiai išdažytos sienos, net sukurti modeliai akliesiems.

Miestas tarsi lieka kažkur atmintyje, jo vaizdai nuotraukose, o stiprus vėjas žvelgiant iš aukštybių – kažkoks simboliškas, gal laiko, epochos, galių kaitos atspindys.

Ir kai važiuoju dviračiu per karantiną, su kauke, pučia stiprus vėjas. Sustoju prie Sugiharos sakurų parko ir žvelgiu į už metalinės tvoros rausvai pražydusius medelius, kurie tarsi kyla įkalnėn. Keista ir nauja patirtis, kažkas globalaus vyksta pasaulyje ir mes dar tik bandome viską įvardinti.

Koronaviruso pandemija ir pavasarį paskelbtas karantinas vieniems turėjo neigiamų pasekmių, kitiems – atvirkščiai – tai buvo metas, suteikęs papildomo laiko veiklai, kurios įprastu metu tiesiog nebuvo kada imtis. Įprasta manyti, kad menininkas – jautresnis ir labiau veikiamas išorinių aplinkybių. Kaip išgyveno minėtą laikotarpį, paklausiau trijų menininkių – Paulinos Eglės Pukytės, Linos Ringelienės ir Daivos Kairevičiūtės.

Lina Ringelienė. Svetimas. 2020

Paulina Eglė Pukytė, menininkė, meno kritikė, rašytoja

– Kiek tau, kaip rašytojai, menininkei, kritikei ir parodų kuratorei, įdomi „čia ir dabar“ tebevykstanti pandemija, kuri pamažėl keičia mūsų gyvenimus – kasdienę rutiną, darbą ir mokslą, bendravimo įpročius, o specifiniais aksesuarais – kaukėmis – net ir išvaizdą?

– Man, kaip rašytojai, menininkei ir kritikei, tam tikra prasme įdomu viskas, tik tas įdomumas įdomumui nelygus. Vieni dalykai traukia gilintis, kiti – pašiepti, trečius užtenka tik užfiksuoti, dar kiti tampa mano kūrinių medžiaga. Pavyzdžiui, ar įdomu man, kaip žmogui, koks nors „elito“ gyvenimas arba „influencerių“ pasisakymai? Visiškai neįdomu. Bet kai teatras man pasiūlo parašyti „influencerės monologą“ – su dideliu įdomumu neriu trumpam į tą keistą pasaulį ir išnyru su eilėraščiu rankoje. Beje, tai tekstas „Esu be žodžių. Nuomonės formuotojos išpažintis“, kurį Gabrielės Tuminaitės spektaklyje „Čia nebus mirties“ suvaidino Agnė Šataitė.

Taip pat yra ir su pandemija. Ji pati yra be galo įvairiabriaunė ir įvairūs jos aspektai gali patekti į bet kurią iš šių kategorijų. O kodėl į vieną, ne į kitą – čia jau sudėtingiau atsakyti.

– Kiek tau, kaip kuriančiam žmogui, įdomi tokios neigiama prasme neeilinės situacijos projekcija į meno kūrinius? Ir kaip vertini parodas, bandančias įšokti į aktualijų traukinį, menui pasitelkiant viruso struktūros vaizdinę raišką, kaukes ir kitus atributus?

– Manau, kad menas negali visiškai nereaguoti į tai, koks yra mūsų gyvenimas, net ir tada, kai to nedaro specialiai. Svarbu, kaip tai daroma – ar banaliai ir tiesmukai, ar esmingai, įžvalgiai, kritiškai, subtiliai; ar toks meno kūrinys mums pasako daugiau, kitaip ir kitką nei, pavyzdžiui, žiniasklaida. Geras menas dažnai eina gyvenimo priekyje, numato, nujaučia, įžvelgia, ir tai yra svarbiau, nei „bandyti įšokti į aktualijų traukinį“. Kita vertus, menui svarbu taip pat ir reflektuoti, apibendrinti tai, kas jau įvykę, kas vyksta, kas svarbu šiandien ir tebebus svarbu rytoj ir poryt. Bet tam kartais reikia laiko ir atsitraukimo. Viskas priklauso nuo įtaigumo – vien iš aktualijų meno nepadarysi, bet, kita vertus, galima ir padaryti, jei talentingai.

– Kiek tau asmeniškai visa situacija destruktyvi, o gal kaip tik karantino metu atsirado laiko nuveikti kažką, ko nebūtum ėmusis anksčiau?

– Aš ir šiaip dirbu namuose, tai dirbau ir toliau. Viena vertus, judėjimo kitur negalimybė leido nesiblaškyti, kita vertus, negalimybė planuoti net artimos ateities neleido visiškai susikaupti. Taip, atsirado laiko, bet tas laikas prabėgo stulbinančiai greitai.

– Karantino metu socialiniame tinkle pradėjai skelbti ir tebeskelbi nuotraukas su žaisline beždžionėle, imituojančia įvairius meno kūrinius. Ar ši idėja gimė būtent saviizoliacijos metu ir kodėl pasirinkai būtent šią „heroję“? Galbūt šis projektas ateity išvirs į parodą?

– Prisipažinsiu, kad šį žaidimą su savo beždžionėle žaisdavau ir anksčiau, tik ne taip kryptingai ir intensyviai. Mano kūrybos – tiek vizualiosios, tiek literatūrinės – metodas yra apropriacija, citavimas, radimas ir perdirbimas. Be to, kūryba man neįdomi be tam tikros humoro dozės. O karantino metu kitų šalių socialiniuose tinkluose išplitę meno perdarymo namudinėmis sąlygomis žaidimai davė impulsą surinkti atskiras nuotraukas su persirengėle beždžionėle ir išvystyti jas į nuoseklų meninį projektą, kuris ne tik imituoja, bet ir perkuria, ir dekonstruoja, ir tyrinėja pačius įvairiausius meno kūrinius, ir analizuoja meną bei jo suvokimą. Karantino laikotarpiu tai virto mano kasdieniu darbu.

Kodėl būtent ši „herojė“? Viena vertus, ji labai išraiškinga ir fotogeniška, kita vertus – visiškai nenaudinga ir bejėgė, bent jau iš pirmo žvilgsnio. Toks nesuderinamas derinys man atrodo labai tinkamas ir kalbant apie mūsų apribotą gyvenimą pandemijos laikotarpiu, ir reflektuojant žmogaus būtį apskritai, taip pat mąstant apie meną – apie tai, kaip menas kuriamas, vertinamas, propaguojamas ir vartojamas, apie originalumą ir neoriginalumą, apie „tikrumą“ ir „netikrumą“. Šis mano ir beždžionėlės projektas – „Beždžioniavimo menas“ – yra būtent apie tai. Parašiau ir projektą lydinčią „poemą“ apie negalėjimą. Ji pasirodys artimiausiame „Krantų“ žurnalo numeryje.

Visus 66 „Beždžioniavimo meno“ vaizdus ketiname išleisti atskira knygele. Paroda kol kas planuojama virtuali.

– Kada planuojama išleisti tavo naują knygą „Lubinas ir seradėlė“? Gal kurią nors tekstų dalį rašei karantino laikotarpiu ir jei taip, kiek tai paveikė tavo tekstus ar kaip tik jų nepaveikė? 

– Tikiuosi, kad „Lubinas ir seradėlė“ pasirodys jau žiemą. Užbaigiau ją kaip tik iki karantino. Ši knyga dėliojosi labai ilgai – nuo mano „Bedalio ir labdario“ praėjo beveik septyneri metai. Rašiau per visą tą laiką, tačiau su ilgomis pertraukomis. Aš rašau lėtai, tobulinu ilgai ir vis atidėlioju baigimą, tai dabar jau net nekantrauju. Karantino metu parašyti tekstai jau guls į kitą knygą. Vienas iš jų (tikriausiai paveiktas) turėtų pasirodyti „Šiaurės Atėnuose“ metų pabaigoje.

Lina Ringelienė, dailininkė, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos docentė, meno pedagogė

– Tavo tekstilės kūrinys „Svetimas“ („The Stranger“) gruodžio mėnesį dalyvaus asociacijos „Arte & Arte“ organizuojamoje mini tekstilės parodoje Kome, Italijoje. Kai kūrinio fotografiją įkėlei į socialinius tinklus, sulaukei komentarų, kad jis panašus į koronavirusą. Ar pati siekei tokios asociacijos, juk kūrinio idėja gimė karantino metu?

Kiek tau, kaip menininkei, pandemijos situacija ir priverstinis karantinas buvo diskomfortiški, o gal kaip tik turėjai daugiau laiko kūrybai?

– Iš tikrųjų taip ir buvo. Įprastu metu turiu daug kitų darbų, o karantino metu galėjau atvažiuoti į dirbtuvę ir dirbti ištisas dienas – būti tokioje savotiškoje meno izoliacijoje. Man tai buvo geras dalykas. Tada ir pradėjau kurti „Svetimą“. Kadangi į parduotuves nenueisi, dariau iš to, ką turėjau, – gipso, gyvačių išnarų, širšių lizdo, radau dar nuo kitų darbų atlikusių pripūstų kiaulės žarnų. Taip sutapo, kad tuo metu „Arte & Arte“ paskelbė apie savo 30-ąją, jubiliejinę, mini tekstilės parodą, vyksiančią Komo mieste. Apsidžiaugiau, kad paroda neturi temos – tema visada įpareigoja. Kurdama „Svetimą“, specialiai apie virusą negalvojau, bet tu negali atsiriboti nuo situacijos, kurioje esi. Negali jos neigti. „Svetimas“ ir yra tas, kas įsibrauna į tavo gyvenimą ir jį sujaukia. Dedasi gražus, bet yra pavojingas.

Beje, tik pradėjusi kurti turėjau kiek kitokį sumanymą, bet bekuriant man baigėsi medžiaga – kiaulės žarnos, kurias prieš naudojant reikia pripūsti. O tam būtų reikėję važiuoti pas mamą – tokie techniniai dalykai ir detalės, nulėmusios būtent tokį rezultatą, koks yra dabar. Tada pradėjau apžiūrinėti darbą ir supratau, kad jam nieko netrūksta. Vadinasi, pati situacija padėjo sukurti tą baigtumo momentą.

– Su epidemine situacija susijęs ne vienas tavo darbas. Papasakok apie darbą „Influenza“ („Gripas“), dalyvavusį 2010 m. vykusioje 4-ojoje Rygos tarptautinėje tekstilės meno trienalėje.

– Šis mano darbas – tai šiek tiek ironiškas požiūris į tuo metu siautėjusias infekcijas (tada buvo daugiau baimės nei užsikrėtimų). Jis simbolizuoja baimės virusą, esantį galvoje. Kūrinio apraše influenzą įvardijau kaip madingą fobijos rūšį, labai užkrečiamą ir pavojingą – pasklindančią po žmogaus pasąmonę ir sukeliančią vaizduotės paūmėjimą. Deja, organizatoriai šį mano aprašą priėmė be ironijos.

Šiemet šis darbas, tik kitu pavadinimu, bet esmė liko ta pati, eksponuojamas Tarptautinėje keliaujančioje tekstilės meno parodoje „Azija–Europa IV“. Įdomu, kad parodos kuratorė jį atrinko, kai apie koronavirusą dar nebuvo jokios informacijos.

– Vienu iš būtinų šios pandemijos aksesuarų mums visiems tapo kaukė. Savo darbus kuri iš neįprastų medžiagų – jau minėtų kiaulės žarnų, gyvūnų išnarų, kitų specifiškai apdorotų gyvulinės ir augalinės kilmės medžiagų. Ar nekilo mintis iš minėtų medžiagų sukurti kaukių?

– O taip, kaukė yra tekstilininko džiaugsmas, bet čia kaltas mano charakteris. Kai visi tiesiog puolė siūti, siuvinėti, megzti kaukes ir kelti savo kūrybą į socialinius tinklus, man tai tapo neįdomu. Vienintelė mano kaukės interpretacija buvo į skaidrią kanceliarinę įmautę, imituojančią veido skydelį, įkištas paveiksliukas. Net buvau sugalvojusi kasdien į tą įmautę dėti vis kitą darbą – tapybos arba fotografijos. Bet čia vėl pakišo koją karantinas – su šeima kaip tik buvom neseniai atsikraustę į naują butą, o visi mano tapybos darbai ir darytos fotografijos likę pas mamą.

– Papasakok apie savo darbą, kurtą 9-ajai tekstilės meno bienalei „RIBA # 30“, vyksiančiai Vilniuje šių metų spalį.

– Smaragdo spalvos medicininį chalatą pradėjau siuvinėti dar 2011 m., mąstydama labiau apie sielos ligas: ar galima susirgti iš meilės arba liūdesio? Ar meilė yra liga? Siuvinėjau raudonomis aguonomis, kurių motyvai paimti iš Lietuvos tautinių rankdarbių. Pagal pirminį mano sumanymą aguonos turėjo simbolizuoti opijų – nemalonių kūno ir sielos dirgiklių skausmo slopinimo metaforą, o smaragdinis audinio fonas neutralizuoti raudonos gėlių (kraujo) spalvos poveikį. Išblėsus aktualumui, rankdarbis atgulė į dėžę. Vėliau jį išsitraukdavau per SARS, MERS, tymų, Ebolos ir kitų ligų protrūkius. Štai dabar atėjo COVID pandemija – visi siuvinėjo kaukes, o aš vėl išsitraukiau chalatą.

Vien tik išsiuvinėtas ir pakabintas chalatas parodoje nieko nereiškia, jei jis nepabuvęs tikroje viruso aplinkoje, todėl paprašiau chalatu apsivilkti medikus, kuriems ypač reikia saugotis ne tik nuo virusų ir bakterijų, bet ir nuo kasdienio diskomforto susiduriant su baime, skausmu, panika ir prietarais. Pastebėjau sutapimą – išsiuvinėjus po keletą aguonų žiedų, epidemijų bangos atslūgdavo. Šiais metais chalatą pabaigiau siuvinėti – taip lyg ir paskelbdama visų laikų epidemijoms pabaigą. Bet tai tik nepadėjęs „burtas“. Ir toliau reikės būti ir išbūti ribomis pažymėtame pasaulyje.

– Kokia pirmoji asociacija, susijusi su dabartine situacija, šauna į galvą?

– Asociacijų daug ir jos gal labiau vaizdinės – kvapų, pojūčių… Jeigu iš jų reikėtų išrinkti tą vienintelę ir stipriausią, tai būtų vaikas, atėjęs į ugdymo įstaigą – su kauke ir paklusniai atkišęs savo kaktą termometrui. Kokios jo akys!

Daiva Kairevičiūtė, dailininkė, fotografė

– Kas tavo gyvenime pasikeitė karantino metu?

– Kadangi aš esu laisva menininkė, man beveik niekas nepasikeitė. Iš pradžių gal buvo baimės ir sumišimo. Kelias dienas nesinorėjo nieko imtis, nes visi trimitavo apie būsimus pokyčius pasauly – realius ir numanomus, bet po to ir tai tapo įprasta. Į situaciją žiūrėjau realiai – saugotis reikia, bet nereikia visko taip sureikšminti. Juk iš pradžių, kol viruso buvo dar tik užuomazgos, visur vyravo klaiki baimė, o dabar, pandemijos metu, žmonės net per daug atsipalaidavę ir beveik nesisaugo; įdomus tas žmonijos paradoksas. Gal prie baimės irgi priprantama.

– Tavo diptikas „Pokalbis“, kuriame vaizduojamos moterys su geltonom kaukėm, gegužę, karantino metu, dalyvavo projekte „Balkonų galerijos“, jį ir kitus tavo darbus bus galima pamatyti meno mugėje „Art Vilnius“ spalio mėnesį. Ar kaukė – sąmoninga asociacija šiuo atveju, ar tik sutapimas?

– „Pokalbio“ eskizus pradėjau piešti, kai pandemijos dar nebuvo, todėl šiuo atveju kaukė – tik sutapimas. Kai pabaigiau vieną iš diptiko darbų, pradėjo sklisti informacija apie naują Kinijoje atsiradusį virusą. Bet net tada nesiejau šitų dalykų. Kai Jurga Čižikaitė organizavo savaitgalio trukmės meno projektą, kurio metu menininkai dėl šaly paskelbtų apribojimų eksponavo savo darbus balkonuose, o kai kurie – net ant savo namų sienų, savo namų balkone eksponavau šį darbą.

Šiaip jau kaukės figūravo ir ankstesniuose mano kūriniuose. Bet kai tai persikėlė į realybę ir tapo norma, projektuoti tai į kūrinius kaip aktualiją man tapo neįdomu.

– Esi ir fotografė. Gal karantino metu gimė nauji fotografijos projektai ir kiek jo aktualijos persikėlė į tavo darbus?

– Tuo metu kaip tik buvau pradėjusi kurti meninių fotografijų ciklą su Lietuvos rašytojais. Dėl prasidėjusio karantino darbą kuriam laikui teko nutraukti, bet grįžus įprastoms sąlygoms tikrai nesinorėjo kažkurio iš rašytojų fotografuoti su kauke ar medicininėm pirštinėm. Stengiausi kiekvienam parinkti vaidmenį, kurį sieju su jo kūryba ir asmenybe, o ne su dabartine, kad ir neeiline, situacija.

Karantino metu kelis kartus buvau išėjusi pasivaikščioti po ištuštėjusį Vilnių – anksčiau tokį tuščią jį galėdavai pamatyti tik naktį, todėl buvo visai įdomu fiksuoti tą apokaliptinę nuotaiką. Sutikau keletą fotografų, kurie darė tarsi mini akciją, uždėdami medicininę kaukę Jono Basanavičiaus skulptūrai. Panorau nufotografuoti tą procesą, bet iškart privažiavo policija, teiravosi, ką darome. Jautėsi baimė ir įtampa.

Bet asmeniškai aš šioje situacijoje ieškau kitų išraiškų, mano kūriniai – tiek piešiniai, tiek fotografijos – nėra susiję nei su politiniais įvykiais, nei su dabartinėmis aktualijomis.

– Kokioms parodoms dabar ruošiesi? Ar nėra baimės, kad dėl antros viruso bangos jų atidarymas gali būti nukeltas?

– Šiuo metu ruošiuosi personalinei parodai, kuri vyks gruodžio 2 d. galerijoje „Akademija“, Vilniuje. Galėčiau apsimesti, sakydama, kad ne, nebijau. Bet vis dėlto menininkui yra svarbu būti matomam. Tikiuosi, kad paroda įvyks. 

Kalbėjosi Eglė Frank

Prasidėjo ruduo. Pirmomis rugsėjo dienomis kaip peiliu nurėžė gerą orą, šilumą ir saulę. Grįžo baimė, lyg laikas suktųsi atgal, pavasario, karantino pradžios link. Kai mobiliuosiuose telefonuose kaip sirenos imdavo žviegti pranešimai apie paskelbtą ekstremaliąją padėtį, uždaromas mokyklas, vis naujus ribojimus.

Kovą, kai viskas prasidėjo, kai ėmė užsidarinėti Italija ir buvo justi, kad tas pats ištiks ir kitas Europos šalis, įsivaizdavau virusą kaip baigtinį. Reikia tik truputį pakentėti niekur neinant iš namų, o paskui bus galima atsikvėpti ir atsiradus distancijai ramiai apmąstyti, kas nutiko. Parašyti gražų tradicinį pasakojimą su įžanga, dėstymu, kulminacija, išvadomis. Pajuokauti.

Žinoma, apie situaciją buvo kalbama ir rašoma ir realiame laike, pasipylė publicistiniai tekstai, vienaip ar kitaip reflektuojantys COVID-19 patirtį. Dauguma jų buvo greiti prieiti prie išvadų ir numatyti ateitį. Pasaulis jau niekada nebebus, koks buvęs. Mes pasikeisime, būsime geresni, atidesni vienas kitam. Pasaulis bus dar žiauresnis. Didės atskirtis, skurdas, paūmės psichikos sveikatos sutrikimai. Arba – niekas nepasikeis, bus, kaip buvo. Kai kurie literatai spėjo prirašyti ir publikuoti primityvių eilėraščių. Buvo rengiami virtualūs skaitymai, internete atverti didžiuliai kultūros klodai, tik nuovargis nuo ekranų, virtualybės, nežinios ėmė viršų.

„Galbūt verta tikėtis nenuspėjamų koronaviruso karantino Kinijos miestuose pasekmių, kai dalis žmonių, pasitelkę mirusį laiką, išsilaisvins iš beprotiško ritmo ir permąstys savo padėties (be)prasmybę“, – sausį „Welt“ tinklalapyje rašė Slavojus Žižekas („Literatūra ir menas“, 2020, Nr. 3, iš anglų k. vertė Toma Gudelytė). „Puiki galimybė [...] pasitikrinti, ar kasdienybė, kurioje jautėmės įsipatoginę, išties teikė mums džiaugsmą ir kokie mes sugrįšime, kai viskas pasibaigs“ (Paulius Gritėnas, delfi.lt, 2020-03-13).

Bet niekas nepasibaigė. 2020-ieji stūmėsi į priekį, virusas keliavo po pasaulį, šalys užsidarė, karantinas griežtėjo, vėliau laisvėjo, sirgo ir mirė žmonės, kiti kūrė sąmokslo teorijas ir piketavo prieš kaukių nešiojimą. Pasaulio beprotybė atsiskleidė visu savo ryškumu. Apėmė pojūtis, kad gyvename istorijoje.

Pasipildė ir daiktiškasis pasaulis. Įsimesti į rankinę kaukę išeinant iš namų tapo taip pat svarbu, kaip pasiimti raktus ar telefoną. Lipniąja juosta priklijuotus dezinfekcinio skysčio butelius troleibusuose pakeitė į komposterius panašūs skystį dozuojantys aparatai. Biurokratinė kalba apaugo naujais terminais ir žodžių junginiais, įstatyminė tvarka – teisės aktais ir rekomendacijomis. Situacija suvaldyta, susisteminta, įvardinti saugūs atstumai, galime vėl eiti į teatrą, nors ir kvėpuodami pro kaukes.

Bet ruduo primena, kad niekas nesibaigė. Ruduo primena pabaigą, senatvę, mirtį. Karantino pradžioje fokuso lauke netikėtai atsidūrė žmogaus egzistencijos laikinumas, etiniai klausimai. Viešajame diskurse imta kalbėti apie mirtį, ligą, rūpinimąsi senais ir vienišais žmonėmis. Veiksmus, kurių turime imtis ne dėl savęs, bet dėl kitų, pažeidžiamesnių. Mirtis, senatvė, negalia staiga tapo nebe tokiais asmeniškais dalykais, paprastai iškrentančiais iš kapitalizmo logikos.

Nors buvo baisu, man patiko nukritę nauji karaliaus drabužiai, įsitikinimo žmogaus visagalybe griūtis. Griuvo sistema, įprastybė, visi, kad ir kokios mūsų pajamos, einamos pareigos, pasiekimai, nuopelnai, atsidūrėme akistatoje su nežinomybe. Išgyvenome mirties baimę. „Dabar kitų išorė kaip mano vidus“, – sakė draugė menininkė.

Lyg būtų nukritęs egzistencinį nerimą dengiantis kevalas. Man patiko, kad patiems teko atkurti tvarką, patiko saviveikla: savadarbės kaukės, užrašai ranka, lipniąja juosta priklijuoti dezinfekcinio skysčio buteliukai, susitelkimas renkant lėšas apsaugos priemonėms medikams. Italai, dainuojantys iš balkonų.

Žmonės dorojosi įvairiai – vieni į šuns dienas dėjo valdžią, ieškojo, kam suversti kaltę, kur nukreipti pyktį ir baimę, didžiosiomis raidėmis liejo emocijas komentaruose arba neigė pavojų, didžiavosi tuo, kad nesisaugo. Kiti ieškojo, ką šioje situacijoje galėtų padaryti, ėmė savanoriauti, siūlėsi nupirkti vyresniems kaimynams maisto, siuvo kaukes.

Įvedus karantiną mano darbovietėje, įsikūrusioje verslo centre didžiuliais stikliniais langais, šiaip nesiūlančioje darbo iš namų, nors jis teoriškai ir įmanomas, turėjo būti staigiai priimti sprendimai. Greitai susipakavome kompiuterius ir kolegos, turintys automobilius, išvežiojo juos visiems po namus. Dar viena miela saviveikla. „Iki, susitiksim kokią gegužę“, – tarė kolega italas ir aš jam mintyse nepritariau, gegužė atrodė pernelyg toli, negi šitiek ilgai dirbsime iš namų. Bet kolegos italo nuo to laiko gyvai vis dar nemačiau.

Dieną, kai buvo paskelbtas karantinas, kaip tik turėjau laisvą. Tądien tiesiog vaikščiojau po Lazdynus ir apylinkes, ieškojau gyvybės ir pavasario ženklų (žibuoklės, kačiukai, viena žydinti pienė, nesustabdomas Neries tekėjimas). Daug skambinau ir nepaliaudama rašiau žinutes artimiesiems, draugams, pažįstamiems, taip malšindama nerimą.

Susikūriau asmeninį biurą Lazdynuose, nuomojamame kambaryje. Viename kambaryje – skambučių centras, kuriame dirbu aš, kitame – buto draugė doktorantė nuotoliniu būdu dalyvauja tarptautinėje konferencijoje (ryte rašo man žinutę – gal galiu dabar nesidžiovinti plaukų, nes ji turės skaityti pranešimą). Daug telpa viename daugiaaukščio bute.

Ilgėjausi bendradarbių ir kitų žmonių, gyvo kontakto, prisilietimų. Tačiau atradau rajoną, kuriame aštuonerius metus nuomojuosi kambarį. Pasirodo, jei išėjusi iš namų pasuku ne link gatvės, kaip paprastai, o į kitą pusę, per porą minučių atsiduriu miške. Įpratau pasivaikščioti čia prieš darbą, kaip kokia monarchė stebėdama, kas pasikeitė, kas nužydėjo, o kas pražydo mano valdose. Kaip niekada įdomi man tapo gamta. Net susiradau tėvų palėpėje Alio Balbieriaus parašytą „Jaunojo gamtininko kalendorių“.

Tas pats Alis Balbierius šiemet tapo „Poezijos pavasario“ laureatu. Festivalis, skirtingai nei dauguma kitų poezijos renginių, nepersikėlė į virtualią erdvę, vyko gyvai, tik jau nebe pavasarį, o vasaros pabaigoje. Skaitymai, kaip Šilavoto Davatkyne pastebėjo Aldona Ruseckaitė, ne žydint obelims, bet nokstant obuoliams. Viskas atrodė panašiai kaip kasmet, tik gamta šiek tiek pasislinkusi rudeniop. Kitaip krito šešėliai Vilniaus universiteto Sarbievijaus kieme per baigiamuosius skaitymus. Ir šalia nebuvo girdėti nė matyti tautiniais kostiumais apsitaisiusių „Skamba skamba kankliai“ festivalio dalyvių.

Į „Poezijos pavasarį“ negalėjo atvykti poetai iš užsienio, svečiavosi tik artimiausi kaimynai – latviai, estai, lenkai. Atvyko ir Latvijos bei Estijos rašytojų sąjungų pirmininkai, vienas jų radijo laidoje išsakė įdomią mintį – nesidomime, neskaitome vieni kitų todėl, kad sovietmečiu buvome priversti domėtis, dirbtinai suburti draugėn.

Baltijos šalims ir vėl teko domėtis vienoms kitomis. Vakarų spaudoje mus gyrė dėl kelionių burbulo sukūrimo. Turkijos kurortus pakeitė Liepoja. Camino de Santiago jaunesnysis brolis Camino Lituano – piligrimų kelias Lietuvoje – paplūdo keliautojais. Feisbuke šią vasarą vyravo baltiški peizažai. Girdėjau daug minčių apie tai, kokia graži visgi Lietuva, arba pasakojimų, o ką mes per atostogas radome Latvijoje, Estijoje!

Baigiu šį tekstą netikėtai šviesų, saulėtą rugsėjo sekmadienį. Per „Panoramą“ vakar pranešė: praėjusią parą Lietuvoje patvirtinti 99 koronaviruso atvejai, tiek dar nėra buvę nė pavasarį. Jaučiu po kūną sklandantį nerimą, lyg viduje zvimbtų aukštos įtampos laidai. Viešiu pas tėvus, Antakalnyje, Pavasario gatvėje. Viskas gerai, mama ką tik iškepė lašišą. Valgome kiekvienas atskirai, bet taip tik geriau, nes niekas nesusipyksta. Tėvas džiaugiasi, kad galbūt jam pagaliau parinko tinkamus vaistus širdies ritmui sureguliuoti. Sūnėnas renkasi lovą savo kambariui naujame name, į kurį sesuo su šeima turėtų persikraustyti Kalėdoms. Paskambinu devyniasdešimt septynerių močiutei – sako, kad laikosi gerai, pasakoja apie savo lauką – balkoną, – į kurį kas vakarą išeina pabūti.

Išeinu pasivaikščioti į sodą. Senas šuo manęs nepastebi, neprigirdi, krūpteli, kai priėjusi arčiau šūkteliu jo vardą. Tikrinu, kas dar žydi: jurginai, rudeniniai krokai, ramunės, vienas kardelis, žolė dar žalia, šilčiau apsirengus galima skaityti ant pievos. Dienos rudenį prieš senelio mirtį irgi buvo šviesios. Noriu brėžti čia brūkšnį, įsišaldyti šitą dieną, visiems gyviesiems suteikti nemirtingumo galią.

Naktį miestas indomesnis. Ką matai, tą skaitai. Dainuoji. Ne, prieš laiką kovo lygiadienį kukuoji. Ne, sakai trumpam prie veido ovalo prigludusiai visuotinės darnos žaismei. Gal sustiklėjusių akių matricai, nematomoms gyvenimo trauklėms? Ar įsivaizduojamai, niekada nesutiktai moteriai, iš pieno ir rožių dyglių plaukusiai? Sumoterintam pandemijos veidui? Gal prie bebro (seniau jis vadintas nerimi) upės plaukus šukavusiai laumei, mitinei ir realiai kukulakei. Ne, kiklopakei. Sakai – ne medus… O ne, tik sakai sau visai nemeduotomis gerklomis. Juk ne apie tai daina, ne apie bites ir ūkį poringė, apie naktinę šešėlių oikumeną, apie Vilnių – vilnies (Vilnios) miestą, miasto Wilno. Arba – apie juslias troškių dėžučių patalynės erkutes, įsisegusias į tikėtinai glebias detektyvinių pasakėčių narpliotojo minkštumas. Tarkim, nūnadienio Erkiulio Puaro. Kažkam statmenomis delnų lentutėmis iriantis žiemių prieblandoje.

O apie indomumus visaregiui prisako anoniminiai reklamų rašėjai ant autobuso paskuigalio, iš lubų, matyt, numatę, kad tie anusasai gali sodriai, bet juodai / baltai driokstelti. Tarsi fotofinišas, nors išmetamoji anga ir pretenduotų į camera obscura. Šiąnakt visiems vamzdžiams amnestija ir amnezija. Tik ne Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arkai“ su kabančiomis ant jos vaikiškomis sūpynėmis. Kaip sveikatinančius tarpduonio špinatus gatava ją sugraužti miestiečių Nojaus įgula (su vis dar ant denio pasiliekančiais kai kuriais gyvūnų pavyzdžiais) iki jos neatplauks. Žaliojo tilto „balvonės“ darbininkės, kolūkietės irgi liaudies inteligentijos atstovės į meną ir save sužiuro per veidrodžius ir… išsiklaipė vietiniuose grūtuose. Juolab kad nuseko ir nepadoriai apžėlė Vilija, kuri tik gerokai toliau už miesto andai subebrėdavo – virsdavo Nerimi. Šnabždesys klajoklio, sustojusio ne upės krantinės švartavimosi įlinkyje ar gatvės saugumo salelėje, o susitraukusiame naktovidžio vyzdyje. Nusakinti medžiai aukštupiuose nebesurišami sieliais – aplimpa į viršų kopiančiomis tikslingomis skruzdėmis. Arba neatpažintomis priešlaikinio civilizacinio gimdymo žiedadulkėmis versus koronės viruso / moteruso žiuželiais.

Būtinai turi pajusti egzistencinį nuobodį? O prie jo suderinamumo testą – perteklinio laiko prabangą? Vidinis indėno balsas (iš kurgi daugiau – iš užmirštų anekdotų): palaistyk vienkartinius, jau nužydėjusius krokus ant palangės, mesk akį į kompiniu prakaitu permirkusios dangiškosios kosmogonijos konsteliacijas ir spirkis į kroksus. Reiks karan joti… Gal pro Krokialaukį ar Kraujo Lankas prie Krikštonių piliakalnio, kur po juodžemiu gal amžinai tyliai kriokia (verkia) broliai sūdvajai. Ten atsiguli ant tamsžalės žemės ir… esi. Dar nori sriūbtelti pušynų deguonies. Esos. Tai atsimeni, kai baimės akys didelės, tiesiog kaip pilkšvo liulančio kisieliaus dubenys. Lyg neišskleisti Parulskio parašiutai. Tie anapusiniai veizolai atrodo ovališkai pragręžę retos rūšies drugelių sparnus, įsigėrę į nematomą šiapusybę. Arba į ištiesinantį stuburą matracą-matricą į svajonių „Dormeo“, čia ir dabar nelaukiantį, kol jį išlygins penkiacolė eglinė lenta su pagalvėle.

Su viengubu stirksančiu nugaros kaulu to paties pavadinimo pjesės (ne apie „išvarymą“) senis geležiakojis nežinia ko naktį brukasi per miestą – per (iš)lydytus žibintų žvaktaukius. Pro slūgstančius po užstatymais ir traktais kapinynus be antkapių ir ženklų, kad žmogum esi buvęs… Kur veša rojaus lankos, teka pieno ir medaus upės, lajus, sviestas… Lipčiai ir liubčikai. Nors buklios, savęs ir ano vaikino vertosios už kadro sako, kad jie sveikesni už įprastai nepriekaištinguosius. O mūsų gabaritai, kontūrai, kūnų gabalai ridenasi per naktinį miestą. Kaip privalu, „kaip pavelyta Verygos tikybos“, kas vienas, du, o ir daugiau metrų (nelygu mėnuo), bet kas surokuos tuos atstus (actus, oksus) tamsos viduriuose?

„Jaučiu žmogienos kvapą“, – ne į mikrofoną sako bebenčiaus guodėja ragana. Lyg kokiu dvitraukiu nebenzininiu pjūklu dzyrintume Sapieginės sengirės pušis ant aukščiausiojo kalno. Kiek jų tarpuose kietmetrių sutilptų? O žmogynų baimės tarpinėse? Kietų parakanų, strikolų ir statinių, celiuliozės kultūros leidiniams ir Seimo kanceliarijos opusams išeitų? O kiekgi kietų vyriokų, ypač sukietėjusių per balso stygas ir alkūnes zulinant stalus prie įvaizdžių, bus išrinkta, o ne pašaukta? Suskausta senovinio mato vieneto rykštės (ogi 3,42 m) erdvė, dešimtainiai metrai ir būsimų kaulinyčių pranokėjai suminkštėja – kone viengubai sumetrėja, susilieja į vertikalią (panašią į senovines audimo stakleles) kažkur skubančiųjų eilutę lyg jau dikčiai horizontali viengulė dzūkų laška. Virsta alkūnėmis, delnais, saujomis. Šnipiškių nykščiu. Vienšnerve nosimi – šnipu. Betgi… Susitariančiųjų alkviete. Algoritmu. Žmogiškąja esencija.

Įsitveri jos kaip Žemės ašies. Paduok, sesule, kardą… Bet vėlgi… laikykis socialinio (fizinio, kultūrinio, dvasinio (dvasninio!)) atstumo. Būk atstu, bet tas daugybinių lūžių atstumynas kaip atstūmimas. Pačiam nuo savęs. Kaip duonos rūgštis ar kaip actas? Oksos iš vubulų, parduodamas folkloro ir senosios karybos festivaliuose ir iš namų. Suprocentis-beprocentis, prieš vartojimą kaip Molotovo kokteilio nesuplakti. Naktiniai gatvės rūbai kaip palaikiai trobų ruberoidai plaikstosi vėjyje palei šlamančias / girgždančias ir žadančias gyvybę šlaunis beigi kinkas. Bet užsinori paprasto viencenčio: tarkim, kiaulės kūno – šinkos (kad ir vokiečių schinken konservų) iš už suliniuotų miestų kordonų.

 Sugyžęs kaip iš namų vadeliojamas kumelys žiemelys (kovas, slenkantis į rugsėjį), nors jau ne žeima, ana jau išbiegus iš keima. Sakytum, nuo kosminio šalčio… Ar andai klausant popsinio Šalčio iš kitur. Taip virtualiai, selektyviai slenkant nuožulnia plokštuma suglaudus šnipus, bet atstu per Šnipiškes, vos laikantis už nykščių, kol nusizulina nuospaudos. Žemaitiškai sakant, popūtės. Ir papūsk tu joms į prabėgančio prošal sobakievičiaus uodegą! Į totalinės nakties rūkynę! Gal tokia ir būtų ištikusios humanitarinės krizės gestika? Net miesto paminklai stovi su kaukėmis, o kažkur paūliuose dzūkų kryžiai – su nepakeistomis po žiemos savadarbėmis (savanaudėmis?) prijuostėlėmis. Žiū, kukulake, sakai pandai, įsiropštusiai į invazinį uosialapį klevą ar standartinį „auksinį“ projektinį medelį, o gal (neįžiūriu beišvarvančiomis sukompėjusiomis akimis) į nužydėjusio lubino stagarą. Ne Kinija, ne Uhanas, ne strateginės žvalgybinės grėsmės, bet ant elektrifikuojamos gerovės stulpų (ir jų papėdėse bedaliams) – pandos, pindos, sveikais ridikais surišti jų pundeliai.

Ne apie sustingusio cemento miestą, o apie savojo gyvo gyvenimo indomybes uturdavo ir keistuolis neužmirštamos širdies irgi liežuvio dailininkas Baliukas M. Pakilęs ant kojų iš prie Kupiškio dar neužtvenkto Lėvenio, jo ūkais apsisiautusios Zuntės. Atsisėsdavome į krases meninyko dirbtuvėje su vaizdu į Nerį, į ledynmečio gūbriais subruktą ozą. Atsilaisvindavo vaidentuvių kilpelės… Taip gyventi verta. Žinoma, ypač pasiklojus nekupiūruotomis kupiūromis. Nepatogu, bet… Juk tiesa, du metrai be kaklo Saboni? O juk kašio gūžynėse nieks už nykščių nesilaiko? Ne uogavimas gi ar grybavimas, ten erkių nebūna, pincetų jas traukaliojant neprireikia, prakaitas užsmardina. Tiesiog imi ir krauni, kiek telpa. Kaip studentai sovietmečiu stotyje maišus į vagonus. Skalsu kūno išskyrų, bet apsirgus nereikdavo analyzų, mobiliųjų punktų tepinėlių tiesiai iš liaudies vežimų, o klupsčiais stacijų šliaužiot benderyje nieks nepasiūlydavo. Seilę prie seilės, primos skreplį prie kancarų, kol anys ir anos, panienkos, nugula į eilę, o tada sutavaruoja meila įsivaizduotos rasotos šilų stirnos pūkų tinklainėje. Tarkim, Saulėtekio g-tvės vienuolikto aukšto irgi vienuolikto (Sabonio numerio!) kambario keturių įnamių barakėlyje su nešiojamuoju patefonu ir trimis plokštelėmis. Arba beldžiantis į „uždraustą įeiti kambarį“ – elektros skydinės vienutę su pakabinta lempute. Nesunku (pa)tikėti stebuklu. Klasika. Indomu klausyti.

Khm, jutiminės nirvanos, vertybinės atšakos-ašakos, žiuželiai, piestelės ir kuokeliai, pantagriuelizmo pradžiamoksliai. Jutikliai, benamiams įžiebiantys šviesą prie namų. Vilką kojos peni. O juk kovą, balandį, gegužę ir bendravardžiams paukščiams viskas galima? Ir ne tik atlėkusiems? Ar tai tik spektaklių eskizai pagal tų pačių pavadinimų bendrašaknes paukštlėkio meto dramaturgines remarkas? Kontūzytasis rašėjas su jų parodymais savitvardos izoliatoriuje niekuo dėtas, nes išties vakarų ir nakties frontuose, žmogiškojo mato ir masto priešakinėse linijose miasto Wilno nieko naujo. Tik atsitiktiniai šrapneliai ir savamoksliai kliedesiai. Paukščiai, net pandos (juolab kad jos jau beveik išnykusios), nepakaltinami, jie arčiau dangaus, net ir naktį. Net ir tada, kai šviečiantysis šventasis kupolas, tas dienas (ir dievus?) meistraujantis agregatas, regis, nusisukęs atvirkštine eiga? Taip ar ne, stropuoli beaistri, namie paliktas auto(anti)atsakikli? Ką paveiksi, jei neturi vieko, kaip pasveiksi, jei nesigamins antikūnai? Išgelbės atsitiktiniai mikrobiologiniai tyrimai? Gal suvešės kūnai, atsliūkinantys su tabletėmis (tokiomis moteriškomis beretėmis), su ašaromis balse iš už kulisų?

Įeik – neišeik. In vidaują, in vidujybę. Atverk sielą… Akis, poras, sausas, į kūnus įvytas vijas. Sausgysles, šlapdešres. Aprūdijusius vamzdžius, kregždučių, vis neatkerpančių gabalėlio dangaus, jungtis prie Neries. Sakuras, panašias į sacrum. Aprodyk, vyzdžio lėliuke, miasto Wilno, jo indaują. Aikštingai sučiauptos lūpytės. Visos įmanomos. Tik šypt vypt kampučiais. Pluošimas unisonu, bet skyrium. Pats kaltas. Todėl atkaltas. Arba: Nieks kits čia nekalts, / Mergužėle, tu pati. Sardoniškas (sardinių ar tradicinės gyvensenos sardų?) juokas, statistinio vieneto at(si)ribojimas? Ko čia aikštytis Europos aikštėje su trasuojančiomis ugninėmis nuorodomis, kaip gyventi geriau.

Andai Antakalnio ligoninėje per šventę, kai namuose (kituose ir seniai) susėdus ratu už apskrito stalo buvo valgoma virta rūkyta kiaulės galva: Malčik, miasko budeš? O berniukėlis knape gyvs. Amžinasis klausimas – ką daryti? Žmogiškuosius kūnus tardantys žinovai sako, kad padeda kojų nagų milteliai. Reikia susisukti juos į popierinį vamzdelį ir įtraukti į abi šnerves. Audituotas šnerviau, veiklioji medžiaga suaktyvės pilnaties metu!

Naktį miestas indomesnis. Juk forma in senesnė nei į, ar ne? Tik gal dėl to neapsiniaukite, audrotieji kalbos mokovai? „Invest group“ tuo nepasirūpins, nors visomis keturiomis galūnėmis mesis prie pridėtinės vertės. Nei „Invalda“, nei „Ergo“, nei „Lidl“, net jeigu įsiręžęs dviem pusiau metaliniais gerų lydinių kėgliais bylosi – ergo sum. Erginkis, erzinkis, kergliokis kiek nori, byla (ir pilies procesas) vis vien bus prašauta pro šikšnelę. Net jei – taip gyventi verta. Kad ir koks nudryžęs šunkara būtum, brauk į Viduklę, įsigrūsk į Grūstę, nubrisk priešsroviui nebaidarine Grūda. Nežinia kaip, bet sliūkink iš neomaro dykviečių.

Teatrocentriškas, barokiškai vaidybiškas, be kulisų ir be kalsonų naktinis miestas. Dzūkiškai grynas, su viskuo ir be nieko. Net su fekalijų smarsu šnipuose sušimašintoje čiuožykloje-pliaže. Idėjinė liberali trauka į humanoidinius šnobelius ir nosiarykles. Jose fermentuojasi galimų mobilių testų tepinėlių potencija, drumstų bruko dulkių izotopai. Civilizacinis humusas. Neklystančių viduramžių vokiečių šnipų kelių aprašymų (atvertėjų į tikybinę dorą wegeberichtų tradicija) vedami hipotetiškai (turint tikslą užsifiksuoti naktinėje hipotekoje) turėtume atsikliūti į Šnipiškes. Ogi į patį Šanchajaus ar Uhano vidurį! A kogda budet ucha? – tuoj nevalingai nuo pokario užmirštos kvotos imsis nusmurgėlių vaduotojų gildijos eilinis. Beliks topinti į tuteišišką skanseną su pasvirusiais mediniais namais, sandėliais, lauko tupyklomis, ant stiebo iškeltu išmargintu gal stručio kiaušiniu – žiū, apie tuos stebuklus skelbia el. žemėlapių užrašai. Už radybas apsitaisius sijonėliu pūstu ir galifė teks pašokti kazačioką. Ką esmi toje dykroje pametęs? Kaimą, nesulygiuotų trobų kontūrus ar, tarkim, susapnuotą priedermę įsikniausti į nenuzulinto Vilniaus ištakų sterblę. Ar, tarkim, Saracėnų (tų klaidatikių sugrubusiomis širdimis, be gailesčio graudinusių Jėzaus kapo vaduotojus) gatvėje paieškoti 16-ojo namo (dabar jų tik aštuoni), kuriame dvidešimt metų nuo 1905 m. po tuoktuvių gyveno Jurgis Šlapelis su Marija iš Piaseckų? Gydytojas Jurgis ten vedė lietuvių kalbos kursus, o Marija grojo savuoju kraitiniu „Mühlbach“ pianinu, kuriuo mėgdavo pakliunkinti ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Mikas Petrauskas. Ar pakniausti dar neišraustą Samuelio (o gal Heklberio?) Fino gatvės grindinį, gal tarp šiukšlių konteinerių sublėsuos kokia jo leisto pirmojo Lietuvoje literatūrinio žurnalo „Šiaurės gėlės“ skiautė? Gal pasiūlys baltai išsipūkšti apdairiai, su nuotėkiu į upę sumeistrautoje pirtyje Piromonte? O nieko nepešus bepigu patraukti prie Linkmenų ir Lvovo g. sankirtos, kur stovėjo titulu ir kapšu prakutusio Povilo Šnipkos dvaras, minimas 1595 m. Stačiatikių bažnyčios dokumentuose. O gal paieškoti prieš gerą šimtmetį Šnipiškėse įrengto arklių taksi parko, pirmosios mieste melioracijos sistemos, kuriuos buvo įrengęs Šiaudinės kalvis ir karininkas Juozas Valentas Steponaitis? O Giedraičių g. 10 buvusiame Onos Lukauskaitės-Poškienės bute pokariu veikė Jono Noreikos-Vėtros vadovaujamas Lietuvių tautinės tarybos štabas. Et, naktinių paieškų gūž(yn)ės – šių liekanų nuo šalia išstypusio stiklinio savivaldybės bokštelio neįspitrina nė dabartiniai kažkelinto rango kolegijos asesoriai. Vištakumas gaidžių peštynėse. Daugiabriaunio chronotopo smiltys iš skylėtos, vėjyje siūbuojančios menzūros (kosminio kiaušinio) byra lyg aguonos.

Kažkelintu atsikvošėjimu vis vien maga patraukti išdžiūvusios laiko upės dugnu – paknebinėti gyvojo vandens kompresų. Tarkim, neoninių blyksnių pernakt patruliuojančių varnų snapuose. Gal juos pakeistų nomado namų iliuzijos, bet paieškoms pristinga „idėjinio pamato ir homogenizuoto turinio“. Tolėliau tarsi burtininko lazdele mostelėjus, nors užsimušk, nezuja net sukriošęs bomžas, nors šiaip jų šioje derlioje salpoje it maliarinių moskitų. Bet koks šis pašiūrių ir lauko barakėlių San Paulas be pakampėse besikalstančių perdžiūvusių gerklių fetišizuotojų ir savaip kasdieniškai subalansuoto raciono ir elgesio normų dulsinėjų! Barakudų – dusulingų, bet gerklingų!

Platūs tartum Plateliai trotuarai, išilginis ženklinimas, persirikiavimo punktyrai lyg nukramsnoto lūpdažio brėžiai. Lygiai žemėn subestos apvalios metalinės trinkos ir betoninės trink(el)ės, nors galvą drėgna jų vėsa jūrinio Antrimpo valia išsitrink… Dviračių ir dviragių (nelygu kas už ko laikosi) takai, atklystantys iš buvusiojo laiko alingo ir syvus alinusio „bizonų slėnio“. Stop linijos, toliuose it zooparko (Žvėryno turčių?) voljeruose raudonuojantys pavieniai motorinių transporto priemonių pažibinčiai ir reti civilizuotų beždžionžmogių siluetai. Ženklu Duoti kelią pažymėti tie, kurie kažkur ir ko nors vis važiuoja numanomomis elipsėmis ir kilpomis, o galgi vienu ratu apsukui? Apsimetęs žinančiuoju, spoksai į proretį judėjimą ir reikšmingai mintiji, kad bendrakeleivių tiesės driekiasi šleiva linija link didžiųjų gyvenimo tikslų, tiems svetimiesiems („kiti – tai pragaras“) viliantis bent viaduko gale (kur dar?) paieškoti šviesos.

Kankant iš niekur ir iš visur į… pikčyną, į Pikčiaus akmenų (vienas, įsiminęs šiauštu samanų šeriu, stūkso kuršių žemėse netoli Šačių) valdas, į kurias neįsileidžiami pikčiurnos su beveik pažeista čiurna versus kojos riešu. Ko gi dar klišiems norėti, jei protaujame klišėmis? Supykina nuo taikomosios „išminties“ krislų ir norisi kristi stačiai pilvu ant žemės ir įsitikinti, kad bent jau visuotinės traukos dėsniams tavęs dar reikia. Neatšaukiamai. Būk nors iš Šaukoto, neatšauksi to ryšio. Juk ir uniformuotos, raganų apgraužtos žmogienos (ir humanistų?) reikia statistikai, apskaitai, traukinių palydovų žvilgsniams, įstatymų ir tvarkos saugotojams, gerai išauklėtiems balsuotojams. Linijinio laiko provėžos keliaujantiems tobulo optinio apskritimo gatvėmis, o gal jos ratukinių pačiūžų batų dėvėtojų galvose. Kol ūmai tarsi nuverstos paminklinės stovylos šmėsteli elektriniai paspirtukininkai – didingai, it kuolą prariję stypso, galgi jau pažengę – be raumenų ir mentalinių įbrėžimų?

Keliai tirta, pilki keleliai-šakočiai dulka, ne, nubrigzta kaip šunų neperkandamos kelnių apačios. Naktinio eismo reguliuotojo su raiščiu ant rankovės raudoną skritulį nusičiupęs šviesoforas, vis metantis viltingas vertikalias foras, bet nesulaukiantis net fūrų. Taip gal veikia personų (personalo) apskaitymo ir atrankos tarnyba? Ora et labora. Oriai dėliok lepšes, šiūruok padus kaip apsimetėlis padonas, juk esi suformuotas viešame, mandagiame diskurse. Jame dar nuo kumeliuko krikštynų atminų, nuo jauno karalaičio pagarbinimo pabrinkęs Mėnulis, besislepiantis už stačiakampio stiklainio. Jo pulsarai skirti naktarei (nektarei?) Vakarei, nusibloškusiai žemiau pilnaties ir egzistencinės urbanistinių ūkų vaterlinijos. Iš ten kokia nors Ievos duktė ieškos Sietyno, o paryčiais, Saulei netekėjus, virs Aušrine arba visų galų meistre Virsme. Gal išvirs naktipiečių sriubos su lęšiais ir frikadelėmis? Tiks prie antimaliarinių vaistų?

Pasvirusios juosvos įvadinės nacionalinio meno atrinktukų talpyklos (galeros) ambrazūros. Liktorių skerspjūviais užstojusios Sugiharos sakuras ir kažkodėl šešias lygines kregždes iš delno, o senasis grindinys prie buvusio vyšnyno išgaravęs kaip rizikos grupių pacientų entuziazmas. Į kairę – „Elvos drabužiai“ kalvarijų ėjėjų gatvėje tiems, kurie pro kaukes varvina seiles į liaunus fasonus pro 6G autobuso langus. Į dešinę – medžioklė be varovų link Žvėryno, bet su varijotais ir varkaliais prie greta į žemę pamatais smingančio eilinio gerovės valstybės budinko-apgamo. Be žmonių su žalčio žymėmis, be intapų, kaip būtų pasakiusi Tauragnų žiniuonė ir ragana (regėtoja) Eugenija Šimkūnaitė. Iš čia seniau turėjo girdėtis vilkų rujos balsai, bet tik einant prieš vėją, kad neužuostų. Ne paplaukiui vilkai glostomi. Kitaip braudamasis ledinėmis kvartalinėmis kažkur netoli Vievio, priešais išlakaus pušyno sieną, atsiremsi į lemties steigarą (iš vaikystės pažinimų – beveik neištraukiama liekana kalakuto odoje nupylus karštu vandeniu ir nupešus plunksnas). Tada pokštelėjus dviem blauzdikaulio laikmenoms kniūbsčias nupulsi ant žemės kietos (už nupuolimų apskaitą te mums bus už vadovą tetučių „telegrafas“). O žygininkai vaikiukai turės nepagailėti švelniomis rankomis megzto vilnonio šaliko, idant tarsi į audimo stovus įveržtų koją-rodyklę. Tada jau vograuk kiek nori kaip vanagiukas ar vosgirda, nieks pateisinančio lapelio į rankeles neįbruks, ant nykščio kaip smaigo neužmaus.

Šlumštelti į Žvėryną stirnų / gazelių kilpinti, imitaciniu šūksniu vilkų vilbinti, o tie trūksmingu nenusidavusių vilkolakių vokalu kartais ir patiki. Dar rečiau atsiliepia, nors ir priaugusiais prie smegenų nervinių ataugėlių ramentais šokuotum ar tik su kaulvidurio titano oksido lydiniu staipytumeis. Argonautas pakeliui į paozę aukso vilnos (Vil(k)mos purienų?) prisipešti. Dar ciesiai paciesiai moklindamas galėsi prisimatuoti iščiustytas kiaurymes trispalvės buome. Suspekuliuotos jos – lyg skerdenėlių išpjovos iš sveiko raumenyno. Nebent vaizduotumeis virš jo ore pakibusias gimnastes ar kiltų nuo žemės ilgai nevalgiusios vienuolės? Įpročių reagentas „Panorama“ apie tai nepraneš, tad miniažmogiui teks mušti sparnelius ne į eglelę, o į urbanistiškai gremėzdišką prekybcentrį – prekių sankrovą. Pajuodusiais keturkampiais poakiais ir negailintį didmenos, o iš jo trykštanti „dvasia“ jau savaime begalinė. Vaikai sakydavo – degalinė, nors ji ir be knato. Visko aprėptis ir yra ponas Niekas? Virsti palinkusiu prieš vėją kupreliu su palaikiu daiktadėčiu, suspenduotais limfmazgiais ir drumstu fiziologiniu skysčiu-dezinfekantu.

Nosies tiesumu į ryškiaspalvę grafitinę perėjos ryklę, bet pertis šioje garinėje nėr kada – posūkyje stūkso iškleręs pianinas su neužvertu dangčiu. Klasika. Indomu klausyti. Pabyra pelenas, žybsi melodijos velenas. Muzika pro sukąstus dantis, o harmonijos pliaukštelėjimai delnais – pro dusulingą švarplę. Ritmo bliuzą sugeria misinginės sagos ir neperšaunama širdis. Suka, gausi į bliuską! Ant tilto ir po juo – klošarų valdose. Bet požeminis gūsis iš murkšlinos erdvės vėl išpučia į Chrono ir Eroto valdas. Ėjimas be žodžių su kanklėmis ant pečių. Vapėjimas į vatą, bet susapnuoju, kad striukšėje jos striuka. Sidabriniai sapnai, auksinės svajonės! Kol Rasa išgrauš akis ar amžinajam (ne)gyvenimui prikels koks žadintuvas. Arba iki sulįsime laikmačiui į žabtus.

Ir „Anonimo / Tarnautojai jus padeda ant stalo“ (Henrikas Radauskas). Sveks kap zveks ant naktinio miesto operacinės stalviršio. Tik pašalėliai aptrupėję tarsi valstiečių vaikų iš pradžių sunkiai perprantamos trupmenos. Seserų ir brolių esmės pajautų laukuose prašampančios šalinės ir bragiai. Tiems, kas norėtų visai nurimę būti apkankliuoti ant aukštojo kalno, nebūtinai ant Aukštojo… Įsirėmusio į dangų kaip vienintelės likusios ilties kleckui pamauti. O kanklynas galėtų zursti ir ant tėvų užveisto sodo kalnelio…

Prikimęs vėjas iškart iš keturių ar net aštuonių pusių. Neatspėsi, kuris – jų vardus žinojo tik kuršių žvejai. Gūsis arba šoras (šuoras) tarp jų. Į paklydėlių laukymę, panašią į andainykščių epidemijų dykras. El. laiškas protėviams? Vydūnams ir nevidonams. Žvelgiantiems iš švedkapių ir markapių, iš milžinkapių ir iš užmirštų laukymių būdų. Iš kaulinyčių. Liežuvio dulkės, grindinio akmenų šnipeliai, atbrailos, nesugulos. Krūpčioja Šnipiškių labirinto užkaboriai. Prie šiukšliadėžių flotilės vėl renkasi vaiduokliai, pamėklės, šlapi nedegantys, juodi kudloti. Nors ir prisakyta – daugiau kaip po tris šią naktį nesibūriuoti. Benamiai, įnamiai, kukliųjų apartamentų laikinieji šiąnakt – nuotoliniai. Kupranugarėjančios punktyrinės povyzos, ak, pozityviai palinkusios į tolius, cha, į ateitį. Žodžiai iš gomurio skirti nykščiams, kartais delnams, bet ne akims, lūpoms, duobutėms skruostuose, ne visos giminės likimo prakaitu paženklintoms milo sermėgoms. Bežodė tyla, nedarnus mokasinų ir gavnostopikų šiūravimas į (ne)regimuosius paviršius. Kaip juose ištarps karštais akmenimis ugnies ir vandenio išmilta ragana su apgamu kairiojoje pažastyje? Gal būrėja, marintoja, gaivintoja, pedalų ir žodžių sąskambių mintytoja? Jauno vynuogių derliaus basa mynėja? Laisvakojė su išilgadryžiu namudiniu austiniu (kuršišku, sėlišku ar mažlietuvišku?) sijonu, po kuriuo – baltutėlaitis pasijonis su paslėptomis kumelės kamanomis. Jų sanbėgose, medaus, krekenos ir širdžių dvelksme kupi laimės juka, bet gal ji virtuali ar jau išvirta.

Tingiu nealsuoti. Visada alkanas vieno kaulo vilkas.

Vėl už lango kreša vyšnios. Tarsi švelniai kraujuoti kogalvių ryšeliai. Tai vaikystėje regėti rudeniniai turgui giljotinuotų vištų ir gaidžių galvų, kojų, skilvių pundeliai. Iš jų prieš parduodami miesčionims išplaudavo gromulio žvyrą.

2020 m. kovas–rugsėjis