Scenarijus alegoriniam filmui

Michael Wolgemut. Danse macabre. 1493

Veikėjai

ALGIMANTAS PUIPA

VYTAUTAS ŽALAKEVIČIUS

Vakaras, neoninių lempų apšviesti Zervynų kaimo trobų šiaudiniai stogai Lotynų Amerikos valsčiuje

PUIPA (beldžia į garsaus režisieriaus buto duris Šilo gatvėje). „Atsiprašau“! Ar galiu užeiti?

ŽALAKEVIČIUS (spigiu moterišku balsu). Kas ten, už durų? „Arkliavagio duktė“?

PUIPA. Ne, čia aš, Puipa, Algutis, kino studentas.

ŽALAKEVIČIUS. Jooo… ooo, tikrai sakai, nemeluoji?.. Kažkur girdėta… Tada įeik. (Bet durų neatidaro) Ko tau reikia, mažuti? Paskolint pinigų pachmielui?

PUIPA. Scenarijaus.

ŽALAKEVIČIUS. Neturiu, viskas perrrašyta, sukontempliuota, surežisuota, suvaidinta…

PUIPA. Gal aš galiu savo idėjomis padėti?

ŽALAKEVIČIUS. Kai baigsi padėti, padėk po slenksčiu.

PUIPA. Vytautai Pranovičiau, kad aš rašyt nemoku.

ŽALAKEVIČIUS. Sakai, esi neraštingas? O pradinę baigei? Ką mokyklos suole skaitei? Antaną Vienuolį? O. Henrį? Raidžių nepažįsti? Tai imk paišyti, maliavoti.

PUIPA. Aš noriu režisuoti.

ŽALAKEVIČIUS. Surežisuok mane. Aš esu Dievas „Dievų miške“.

PUIPA. Maestro, praverkite duris, norėjau paklausti, ką man daryti? Iš Antalieptės tėvas išvarė, sako, dykaduonis esi, kokia iš tavęs nauda tai mūsų hidroelektrinei, Antalieptės marioms, geriau dumk į Maskvą arba augink tulpes Vilniuje, Fabijoniškėse. (Žliumbia)

ŽALAKEVIČIUS. Tu Maskvos neliesk, ten mano karalija… Žinai ką, geriausias mano patarimas – imk ir ženykis. Nori, papasakosiu, kiek aš moterų turėjau?

PUIPA. Išvardinkit, gal man kuri nors tiks…

ŽALAKEVIČIUS (piktai). „Na, šito tai nebus!“, kaip sakė mano personažas Marcinkus, bubindamas banditą abiem kulokais. Cha cha cha… (Kvatoja, paskui atlaidžiai) Na gerai, įsiliek į mano būstą. Bet neilgam, atmink, manęs laukia „Pasaulis, kuris priklauso vyrams“. Nežliumbk. Nebūk boba. Eikš į vidų. Tu man patinki.

PUIPA (įtrepsi, nuolankiai sustingsta, pirštu pasiremia į ąžuolinį stalą su kompiuteriu). Jūsų pasaulis jau išsisprendė, viskas įvyko… Juodai pavydžiu. Noriu toks pat būti įžymus.

ŽALAKEVIČIUS. Klysti, jaunikaiti, manęs laukia kai kas daugiau – kosmosas, visata, „Tas saldus žodis – laisvė“. (Koja pastumia taburetę, išsiuvinėtą japonišku šilku) Tai yra „Faktas“!

PUIPA. O, Mesire…

ŽALAKEVIČIUS. Nepainiok turkų kankinio su kino genijais!

PUIPA. „Atsiprašau“… (À part: „Reikėjo keltis ir eiti, nes už durų laukė mašina…“ Iš kur čia tas prakeiktas tekstas, tvinksi galvoje nuo pat ryto?)

ŽALAKEVIČIUS (nutuokia, ką galvoja jaunasis kūrėjas, šelmiškai primerkia akį, spragteli pirštais). Tai frazė iš mano filmo. Palik ją ramybėje. Užsiimk „Kelio ženklais“. Teises turi? (Puipa purto galvą) O bobą?..

PUIPA. Ne, aš kol kas studentas. Nieko neturiu, tik vieną moterį esu nusižiūrėjęs. Ji mano angelas, tokia trapi, skaisti, romantiška, kaip „Elzė iš Gilijos“… Jos tikras vardas – Janytė.

ŽALAKEVIČIUS. Prasti popieriai, to neužtenka, reikia turėti vyrų kompaniją. Kitaip kinui šnipštas… Gerai jau, gerai, nustok snargliuotis, aš tau paskolinsiu savo keturis vyrus.

PUIPA. „Kentaurus“?

ŽALAKEVIČIUS. Griebk aukščiau – tai broliai Lokiai! Tokio kvarteto tavo filmui užteks?

PUIPA. Bet kad jie man per seni.

ŽALAKEVIČIUS. Nieko, pagrimuosi, šliūkštelėsi viskio į koserę, spirsi į užpakalį, kaipmat atjaunės. Bus „Gyvieji didvyriai“. Supratai mano kino režisūros metodą?

PUIPA. Meistre, o ar galima, kad filmą tada pavadinsiu „Mano moteris ir keturi jūsų vyrai“?..

ŽALAKEVIČIUS. Neskubėk būti „Žvėris, išeinantis iš jūros“. Dar paūgėk. (Nuo kompiuterio klaviatūros paima „Marlboro“ cigaretes, atkiša Puipai). Rūkysi?

PUIPA (susinepatoginęs). Tai kad aš turiu savo. (Išsitraukia apglamžytą pakelį, nedrąsiai sumikčioja) M-m-man… kol kas tik šitokios pagal kišenę…

ŽALAKEVIČIUS. Parodyk. (Puipa paduoda, meistras varto pakelį) Kas čia per smirdalas – „Jūratė irrr…“

PUIPA (skubiai). …Onaitytė! Geniali aktorė.

ŽALAKEVIČIUS. Ak ta, iš Kauno…

PUIPA (sumišęs). Ne, ji vilnietė.

ŽALAKEVIČIUS. Šit kaip? Atmink, visi vilniečiai nekenčia Kauno. O visi kauniečiai nekenčia Vilniaus. Aš taip pat. Atvykau jo sunaikinti, tokia Žaliakalnio šventa misija.

PUIPA. Ir visam kino menui bus „Edeno sodas“?

ŽALAKEVIČIUS (užsirūko, prisimerkia). Na ne visam. Kai ką pasiliksiu. Dabar štai tau tokia užduotis – imk mano novelę „Šeši karpiai“, lėk į kino studiją, meno tarybos pasitarimo metu mesk juos direktoriui Lozoraičiui ant stalo ir garsiai, linguodamas galvą, mįslingai iškošk pro dantis: „Niekas nenorėjo mirti“, ar ne, viršininke?“ Ir užvertęs galvą nusikvatok. Čia toks Čikagos mafijos ženklas. Tik paskubėk, kol žuvys nepašvinko… O, beje, gal su kvapeliu bus dar veiksmingesnės… Jeigu užduotį įvykdysi be klaidų – tavęs laukia didinga ateitis, „Velnio sėkla“ tu…

PUIPA. Supratau, čia, taip sakant, „Nebūsiu gangsteris, brangioji“. O Mesire, jūs mano buksyras!

ŽALAKEVIČIUS. Vadink mane kukliai – „Mesijas“. Tai mano nesukurto animacinio filmo scenarijaus pavadinimas. Jau kadai kadės parašytas, klausyk, cituoju: „…Šuniukas eina pro senovės vyrų statulas, pro šventyklas ir pilis, o paskui jį traukia minia džentelmenų – laimingų, pilnų vilčių… Šuniukas kartkartėmis pakelia leteną ir šlapinasi… Ir kiekviena balutė virsta gyvybinga, žydinčia oaze.“ Čia lyg ir apie tave, ar ne, studente, panašu? Tau patikiu sukurti pieštinį filmą. Juk tu tapai? Girdėjau, esi dailininkas? Mes tau europiniame festivalyje įteiksime prizą „Už geriausią nacionalinės literatūros klasikinio kūrinio įkūnijimą ekrano drobėje“. Tik režisuodamas nenusirisk iki reklaminio kičo.

PUIPA (pašoka, puola prie durų). Ne, šito tai nebus! Aš išgelbėtas! Bėgu. Nusipirksiu „Marlboro“ cigarečių ir kibsiu į kino režisūros Pegaso karčius. Mesijau – jūs Dievas iš „Dievų miško“! (Išbėga, net nepasiteiravęs apie animacinio filmo honorarą)

ŽALAKEVIČIUS (šaukia pavymui). Svarbiausia, neužmiršk gerai suskaičiuoti – turi būti šeši karpiai! Ne šuniukai!

PUIPA (rėkia jau iš laiptinės). Supratau – „Žuvies diena“! „Atpildo diena“! Lekiu. Manęs laukia „Amžinoji šviesa“-a-a! „Procesas“-s-s!.. Išsvajotas „Bilietas iki Tadž Mahalo“-o-o!

Lėtai gęsta žėruojanti Žalakevičiaus cigaretė, lieka tik vis labiau įsidegantis lietuviškas kinematografas

U ž t e m i m a s

1988 m. pavasarį susirgau plaučių uždegimu. Kol jį diagnozavo, visą mėnesį pravaikščiojau, o kai pagaliau nustatė – iškart į ligoninę. Ir kartu į suaugusiųjų pasaulį, nes pagal sovietinę tvarką penkiolikmetis paauglys jau buvo guldomas į suaugusiųjų skyrių. Abejinga seselė atvedė į keturvietę palatą, kurioje gulėjo tik viena močiutė. Visos kitos lovos buvo laisvos, bet kažkodėl mane paguldė šalia tos močiutės. Tą pirmą mano naktį ligoninėje ji ir mirė lovoj šalia. Prieš tai keletą valandų vėmė žaliom putom ir prašė vandens. „Vodyyy, podaite vodyyy…“ – prašė sukaupusi paskutines jėgas. Bandžiau paduoti vandens, bet tos putos taip dvokė, buvo taip baisu, kad nedrįsau jos pati pagirdyti. Pastačiau stiklinę ant spintelės šalia jos lovos ir nuėjau kviesti seselės. Seselė pasakė, kad močiutei vandens negalima, ir pasiliko sėdėti savo poste. Apstulbusi nuo abejingumo, parėjau į palatą ir susisukusi į antklodę bandžiau negirdėti močiutės vaitojimo. Kaip džiaugiausi, kai ji mirė!

Kitą naktį miegojau tuščioje palatoje, tačiau trečią dieną ji pradėjo pildytis. Šalia manęs, į mirusios močiutės lovą, paguldė mano bendraamžę Liną, taip pat sergančią plaučių uždegimu, o priešais – VETERANĘ. (Jaunimui paaiškinsiu, kad veteranai buvo tokie proginiai senukai, kurie sovietmečiu važinėdavo po mokyklas ir pasakodavo apie II pasaulinio karo baisumus. Dar jie eidavo į paradus rodydami medalius. Jų funkcija buvo panaši kaip dabar partizanų.) Tai va, ta veteranė pasirodė labai lipšni, komunikabili, tačiau per ją aš pirmą sykį gyvenime susidūriau su veidmainyste. Rodėsi, kad labai gerai su ja sutariu. Ji keliolika kartų papasakojo, kaip per karą iš darbo stovyklos Prancūzijoje pėsčiomis parėjo namo į Lietuvą, aš pagarbiai išklausydavau, vis perklausdama apie jos kelionės sunkumus ir hitlerininkų žiaurumus. Žodžiu, rodžiau pagarbą ir susidomėjimą, nors nelabai man buvo įdomūs tie jos pasakojimai. Juolab kad buvau girdėjusi įdomesnių. Pvz., tais pačiais metais į mokyklą buvo atvykęs veteranas, kuris kariavo fronte ir matė į gabalus suplėšytus žmones. Va jis tai pripasakojo! O čia, pagalvok, parėjo namo…

Tuokart man buvo daug įdomiau bendrauti su Lina, kuriai jau kitą dieną mama atitempė kasetinį magnetofoną. Ir tada plaučių uždegimas nuėjo į paskutinį planą. Veteranės klausdavom, ar jai muzika netrukdo. Veteranė atsakydavo, kad oi, ne. Patikindavo, kad jai muzika netgi patinka. Sveikom su muzika, kol „ant kilimėlio“ mudvi su Lina (kvietė po vieną, kad būtų baisiau) išsikvietė vyr. gydytojas ir ėmė barti, kad trukdom veteranei sveikti. Pasirodo, ši skundėsi, kad leidžiam muziką, kad juokiamės, kad klegam. Po incidento su veterane nebebendravom. O ta, nutaisiusi falšyvą šypseną, kaip niekur nieko vis vien mus bandė kalbint. Žodžiu, su Lina buvome šokiruotos veteranės niekšybės. Dabar, aišku, juokinga, bet tada tai buvo labai dramatiška patirtis.

Tada į paskutinę tuščią lovą atkėlė religingą kaimietę. Kaip ir visos palatoje, ji sirgo plaučių uždegimu. Veteranė ėmė bendrauti su ja, o mus paliko ramybėje. Religinga kaimietė, rodos, bendravo nuoširdžiai: apie vaikus, anūkus, daržus. Apie viską jos ten kalbėdavo. Veteranė, aišku, kelis sykius jai papasakojo apie savo kelionę iš Prancūzijos. Norėjau įspėti močiutę, kad ta veteranė kavarna boba, bet kažkaip nebuvo progos. Žodžiu, slinko dienos, mes muzikos nebesiklausėm, o aš ėmiau palatoje tapyti, nes artėjo mokslo metų pabaiga, spaudė laikas, reikėjo ruoštis baigiamosioms peržiūroms dailioškėje. Tapiau raudoną bažnyčią, kuri matėsi pro ligoninės langą. Savo diplominiam dailės mokykloje buvau sumaniusi nutapyti visus kelis Panevėžyje belikusius senoviškus raudonų plytų pastatus.

Tai va, aš tapau tą bažnyčią, tiksliau, lieju akvarele kokį trečią jos variantą. Lankyti veteranės atvyksta delegacija su raudonais gvazdikais. Tokie tipiniai idėjiniai komunistai. Žinot, iš ko juos buvo galima atpažinti? Iš prastų drabužių. Drabužiai tokie, kokių bet kokiu metu nuėjęs į parduotuvę galėdavai nusipirkti. Žmonės, mėgdavę apsirengti gražiau, drabužius, avalynę pirkdavo „po blatu“, t. y. iš po prekystalio. Arba talkučkėj, arba siūdavosi patys. O idėjiniai komunistai ar tą blatą niekino, ar stengėsi palaikyti planinę ekonomiką, nežinau, bet jie atrodė baisiai. Tai va, įgriūna į palatą baisiai apsirengę komunistai nešini raudonais gvazdikais. Jie buvo ne šiaip idėjiniai komunistai, jie buvo dar ir veteranai. O vienas išvis kažkoks šiška, komunistų komunistas su užšukuotais ant plikės plaukais. Nužiūrėjo mano tapybą ir pradėjo klausinėti apie tikėjimą, kodėl aš tapau tą bažnyčią. Atsakiau, kad man ji graži, nes raudona. Raudona gerai, – atsakė komunistų komunistas, o bažnyčia blogai, – pamokomai tarė ir ėmė pasakoti apie dailės akademiją Maskvoj, kurioje studentai tapo tik Leniną. Įsivaizduoji, tarė komunistų komunistas, jie nuo ryto iki vakaro tapo Leniną. Norėtum į tokią akademiją? – klausė. Sakau, gal ir gerai būtų, jei į Maskvą. Nenorėjau jam prieštarauti, nes jau buvau pasimokiusi bendraudama su veterane. Komunistai išsinešdino, veteranė religingai kaimietei ėmė pasakoti apie savo bendražygius. Kas kokias pareigas eina, kas ką per karą veikė. Kaimietė linksėjo ir vaizdavo, kad visais jais žavisi.

Nežinau, kaip plaučių uždegimas gydomas dabar, bet sovietmečiu po keleto savaičių arklinių antibiotikų dozių, kai jau susiformuoja abscesai dūrio vietoje, kai jau visas persisunki ampicilinu ir nebegali atsisėst, gydytojai siųsdavo į masažą (abscesų nemasažuodavo, masažuodavo plaučius).

Masažo kabinetas buvo senajame ligoninės korpuse, tad tekdavo iš naujajame pastate įsikūrusio vidaus ligų skyriaus leistis liftu žemyn ir ilgais koridoriais eiti į masažinę. Ten skersvėjyje – masažuotojai visada būdavo karšta – ant šalto rudu dermatinu aptraukto stalo ji mane minkydavo judesius orientuodama į pečių liniją. Turėjo atsipurtyti karkalai. Bet man jie neatsipurtė, nuo skersvėjo ar vaikščiojimo tais ilgais koridoriais atkritau. Gydytojas padidino antibiotikų dozę ir masažo seansus nutraukė. Bet kaip tik tuo metu veteranė apsveiko ir jai taip pat buvo skirtas masažas. Nors senė buvo labai guvi ir galėjo iki masažinės nueiti pati, ji ten nevaikščiojo. Pas ją, kaip pas privilegijuotą personą, masažuotoja ateidavo į palatą. Stambi, aukšta, sportiškos išvaizdos moteris minkydavo veteranę ant metalinės lovos (koikos), o aš žiūrėjau ir nuogąstavau, kad tai geruoju nesibaigs. Buvo akivaizdu, kad lova masažui nepritaikyta. Vos tik masažuotoja užguldavo senę, lovos tinklas įsitempdavo, jos (senės) kūnas išsiriesdavo ir kuo uoliau masažuotoja stengėsi atlikti savo darbą, tuo baisiau ta lova girgždėjo ir spyruokliavo. O stengėsi masažuotoja labai, nes veteranė ne šiaip pacientė, ji tų laikų VIP’as. Taigi, stengėsi masažuotoja, stengėsi, kol vieną dieną persistengė. Vieno seanso metu ji stipriau užgulusi veteranę ėmė ir sulaužė jai porą šonkaulių. Porą šonkaulių! Kai veteranę išvežė atlikti kažkokios su šonkauliais susijusios procedūros, mes (aš, Lina ir religinga kaimietė) choru nutarėm, kad masažuotojai šakės. Gal nesušaudys, bet tikrai nutiks kažkas baisaus, svarstėm.

Kai veteranę grąžino į palatą, pradėjo plaukti nesibaigiantis srautas atsiprašinėtojų. Verkiančios sesutės, atsiprašinėjantys gydytojai – nuo eilinio iki vyriausiojo. O labiausiai atgailavo, aišku, masažuotoja (ji apie savo persistengimą sužinojo tik po kelių valandų, kai veteranė ėmė skųstis skausmais ir ją apžiūrėjo gydytojai). Ji įgriuvo į palatą visa raudodama, nešina didžiule puokšte raudonų gvazdikų ir didžiausia mano matyta dėže saldainių. Maldavo veteranės jai atleisti, aiškino, kad nelaimė atsitiko tik dėl jos pastangų gerai atlikti savo darbą. Veteranė šypsojosi ta pačia kavarna šypsena kaip ir tada, kai mudvi su Lina grįžom iš vyr. gydytojo. Žinot, yra posakis „svetima gėda“, tai tada jaučiau kažką panašaus į „svetimą baimę“. Buvo labai baisu dėl tos masažuotojos ateities.

Emocijoms atslūgus, dėmesio pradėjo gauti ir kiti pacientai. Liną išrašė, nes ta neatkrito ir sėkmingai pasveiko. Į jos lovą paguldė dar vieną senutę. Gerai, kad nemirštančią, nors iš pradžių ji atrodė prastai. Po lašelinių sengalvėlė atsigavo ir tapo geriausia religingos kaimietės pašnekove. Jos savo kalbas akivaizdžiai cenzūruodavo, nes kai veteranė iš palatos pasišalindavo, imdavo šnekėtis apie dievą, marijas ir jų apsireiškimus. Išgirdau labai įdomią istoriją apie prasmegusį melioratorių, kuris, partijos lieptas, bandė sulyginti su žeme kalnelį, ant kurio buvo pasirodžiusi Marija. Kažkur prie Kunigiškių, Panevėžio rajone. Jis, anot naujosios močiutės, su visu buldozeriu kaip koks Čičinskas prasmego. Aš irgi nekenčiau melioratorių, nes tie neseniai buvo nuniokoję mano mylimiausią pievą mano kaimelyje, tai pritariau jų džiaugsmui dėl melioratoriaus žūties. Tik stebėjausi, kodėl tokia fantastiška istorija nepasklido plačiau.

Veteranei grįžus abi močiutės temą iškart pakeisdavo ir nusmailinusios balselius vėl imdavo šnekėtis bendromis temomis, į pokalbius įtraukdamos ir veteranę. Vadino veteranę kažkaip mažybiškai. Vardo mažybine forma, kaip įprasta kaimuose aplink Panevėžį: Aldute, Stepute, Irute… Rodos, ją vadino Vandute, bet tiksliai nepamenu, nes į atmintį ta moteris man įsirėžė tik kaip veteranė. Nuo tų kalbų, nuo falšo, nuo tos nesveikos atmosferos man sveikata išvis pašlijo. Atkritau dar sykį ir gydytojas prigrasino, kad tai paskutinis galimas atkrytis. Ir jei nepasveiksiu, išpjaus man gabalą plaučių. Nebetapiau diplominio, nebevaikščiojau po ligoninę, tik gulėjau ir sveikau. Sveikau iš baimės, nes kai išrašė veteranę su visais aplamdytais šonkauliais, o manęs ne, man ėmė atrodyti, kad niekada nebepasveiksiu.

Kai veteranė su visa idėjinių komunistų delegacija, atėjusia jos pasiimti iš ligoninės, paliko palatą, į jos lovą iš karto paguldė kitą pacientę. Pusamžę moterį su aukštu kuodu ir ryškiu šilkiniu chalatu. (Visos palatoj buvom su flaneliniais ligoninės chalatais, tai vien tai darė įspūdį.) Moteris buvo miestietė, bet panašaus tipo kaip jau gulinčios: mėgstanti pakalbėti. Na ir prasidėjo istorijų pasakojimai. Pasirodo, ji su veterane prasilenkė ir ją atpažino. Ir tada jau iki vakaro dėstė, kokia ta veteranė padla, kiek blogo pridarė, kaip ten kažką įskundė, kad gautų trijų kambarių butą Beržų gatvėj, kaip ji du vaikus pagimdė nuo skirtingų vyrų. Kokia ji partinė šliundra ir išvis neaišku, ar ji toje Prancūzijoje buvo. O tas senis, kuris man siūlė studijuoti Lenino piešimą Maskvoj, anot ponios su kuodu ir šilkiniu chalatu, buvo jos ilgametis meilužis. Apkalbų lavina mane net užspaudė. Buvo smalsu, bet tuo pat metu jutau šleikštulį, nes tos geraširdės močiutės, kurios neseniai maloniai šypsojosi veteranei, paslapčiom po antklodėm meldėsi ir kalbėjo apie šventas vietas, godžiai klausėsi naujosios palatos draugės ir su neapykanta komentavo veteranės asmenybę. O vėliau, kai jos vėl ir vėl imdavo apkalbėti veteranę, nevadino jos vardu, o vartojo žodį „kurva“ – „ta kurva“, sakydavo, – net kažkaip pagailo tos veteranės. Tokie baisūs tie suaugę tada atrodė. Nors ir dabar nesuprantu tokių žmonių, kurie į akis šypsosi, o vos nusisukus pila pamazgas.

O kaip baigėsi masažuotojai, aš taip ir nesužinojau. Šiaip ne taip pasveikau ir mane išrašė iš ligoninės. Tik girdėjau viską žinančią moterį su kuodu ir šilkiniu chalatu svarstant, kad greičiausiai prasikaltėlė kelis mėnesius negaus algos.

Savo pačių laimei ar nelaimei, nieko negalime išgyventi du kartus. Į praeitį mus grąžina tik interpretacijos, kurias visada lemia dabartis. Ta dabartis, kaip ir jos projekcijos į praeitį, dažniausiai laikoma objektyvia, tai yra tokia, kokie yra joje dominuojantys, galią turintys diskursai. Istoriją dominuojanti galia privalo nuolat išnaudoti savo tikslams, ją formuoti, kruopščiai atskirdama atmintį nuo užmaršties, – ji privalo žinoti, kad, netyčia istorijai išsprūdus iš kontrolės spąstų, kartu su ja nuo grandinės nutrūksta ir dabartis, ir ateitis. Skatinti vienokią atmintį ir slopinti kitokią – ar ne tokią istorijos politiką turi omeny Gabrielis García Márquezas, savo „Šimte metų vienatvės“ kalbantis apie Makondo miestą apsėdusią užmarštį?

Atmintis gali būti skausminga arba žaisminga. Žaisminga ji būna tada, kai lieka neapklausta, kai vietoj psichoanalitiko kušetės ar tardytojo kambario atsiduria Haid Parke ar prezidentūros aikštėje, Seimo tribūnoje, socialiniame tinkle ar parodų salėje. Kalbame apie MO muziejuje tebeveikiančią parodą „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“. Nors niekaip negalime priprasti prie erdvės trūkumo aikštėje šalia buvusio kino teatro (jo nekompensuoja nė šalia esantis „rūtų darželis“, kuriame valgydama sumuštinį jautiesi tarsi po stiklu), įeiname į balto kubo vidų. Mus dar sykį nupurto nuo ketvirtadieninio pasiūlymo patekti į muziejų pigiau mainais į žurnalą „Žmonės“. Visa tai nuteikia absoliučiam kičui, kurio tiek apsčiai niekada nepatyrėme net kitose privačiose galerijose. Tokio kičo negali atpirkti net garbingų kuratorių surinktas ekspozicinis reginys.

Ar pati paroda paneigia blogą nuojautą, kamuojančią visų pamėgtais laiptais lipant į trečią muziejaus aukštą? Ne. Parodoje pasijunti tarsi palėpėje ar persikraustydama. Daiktai, daiktai, daiktai, vaizdajuostės, audiokasetės, tariamai nostalgiškas dešimtojo dešimtmečio, kurį remdamiesi absurdiškais liberalų ideologo Francio Fukuyamos teiginiais vadinsime istorijos pabaigos dešimtmečiu, rokas, televizijos reportažai, to dešimtmečio meno nuotrupos. Gal ilgiau užsibūni tik prie Algirdo Tarvydo filmo „Gariūnų vyrai“, bet paskui irgi prisimeni jau jį mačiusi. Paskubomis išbėgusi į gatvę pagalvoji, kad šita paroda – grynas laiko švaistymas. Kodėl, o kodėl vietoj visų tų skudurų ir buitinio šlamšto nebuvo galima surinkti, tarkim, didesnės nuotraukų ekspozicijos? Tegu tai ir ne brangiai kainuojanti meninė fotografija, tebūnie tai buitiniai kadrai, gimę mūsų daugiabučių svetainėse ar virtuvėse, Gariūnuose ar šalia pirmojo prekybos centro „Pas Juozapą“, tebūnie tai mokyklinių vakarėlių, alaus gėrimo Vokiečių gatvėje ar prirūkytų kavinių scenos. Net tokia daugybės prastų nuotraukų ekspozicija būtų tapusi vertingesnė už visą tą muziejuje nežinia kaip atsidūrusį šlamštą.

Žinoma, svarbiausias čia yra fetišizmo elementas. Fetišu psichoanalizėje laikomas daiktas, kuris kūdikiui pavaduoja prarastą motiną. Kuo stipresnė trauma, tuo stipresnis ir fetišizmas, verčiantis mus be paliovos kaupti, kolekcionuoti, mėgautis daiktais. Kalbėdamas apie traumą, Slavojus Žižekas yra suabejojęs, kas mums, rytų europiečiams, buvo didesnė trauma – ar pats sovietmetis, ar dešimtajame dešimtmetyje pamažu atėjęs supratimas, kad ne visa, kas slypėjo ten, anapus geležinės uždangos, o dabar staiga buvo atidengta ir atsivėrė, prilygsta rojui. Vartotojų visuomenės iškilimas Lietuvoje ir buvo tos traumos, fantazijos, daugiau nei dešimtmetį, galbūt iki pat krizės mus kankinusios iliuzijos materiali išdava ir išraiška. Kaip ir žurnalo „Žmonės“ akcija. Fetišizmui, ką ir kalbėti apie Marxo aprašytąjį prekinį fetišizmą, reikalingas lėkštas mėgavimasis, džiaugsmas aptikus mėgstamą prekę ar eksponatą. MO muziejuje atsidūrę lankytojai patenka tarsi į prekybos centrą, kuriame mėgaujasi istorinėmis prekėmis. Juos aptarnauja režimui tarnaujanti ir prašmatniai apsitaisiusi ponia Atmintis. Ji gali postringauti apie ką tik nori ir bus mylima tol, kol vykdys valdžios užsakymą. Ji be paliovos tarška, užima visą eterį. Niekas negali paneigti džiugesio prisimenant dešimtmetį, kai jau buvo ir majonezo, ir žirnelių, ir iki soties pramogų.

„Tuštybių tuštybė“, – pagalvoji išėjusi į gatvę. Pabėgai iš muziejaus per greitai, bilietai neatsipirko, galva tuščia. Ir staiga prisimeni visai neseniai mačiusi Oskaro Koršunovo spektaklį pagal Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesę „Liučė čiuožia“. Spektaklyje vaidina jauni žmonės, studentai, bet jų ir režisieriaus prieiga prie medžiagos ir prie paties laiko, maždaug sutampančio su MO muziejaus parodos laiku, – visai kitokia. Ne veltui Koršunovo, kurio teatras iškilo tame pačiame istorijos pabaigos dešimtmetyje, spektakliuose daug smurto, prievartos, skausmo. Tame dešimtmetyje labai populiariose Marko Ravenhillo, Sarah Kane, Mariaus von Mayenburgo pjesėse, kurias šis teatras pristatė lietuviškai scenai, buvo kuriama nauja kritiška teatro kalba. Tai ypač pastebima būtent dešimtojo dešimtmečio britų dramaturgijoje, kuriai, kaip ir daug kam Lietuvoje, tie metai kėlė ne tik nusivylimą, bet ir egzistencinę skurdo, nedarbo, socialinės atskirties grėsmę.

Spektaklis „Liučė čiuožia“, kurio premjera įvyko šių metų sausį, savo lietuviška tematika yra artimas garsiajam „Išvarymui“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. „Tu toks nepakeliamai lengvas“, – šie merginos Liučės (akt. Taura Kvietinskaitė) savo vaikinui Feliksui (akt. Lukas Malinauskas) pasakyti žodžiai, Milano Kunderos parafrazė, apibūdina dešimtmetį, kai visko vertės matu tapo pinigai, kai viskas, įskaitant mūsų sąmonę, buvo privatizuota, kai, nepaisant patriotinės retorikos ir švediškų vilčių, daugelį mūsų lankė skurdas, kuris iškerojus socialinei nelygybei daug kam tapo nepakeliama našta. Pats spektaklis ir jame Luko Malinausko sugrotos dainos leido pajusti to dešimtmečio laiko dvasią, kuri neapsiribojo prekybos centrais, bet išliko visų mūsų nuotraukų albumuose, jei jų dar nesudeginome tikėdamiesi geresnių laikų.

Skirtingai nei MO muziejaus parodoje, spektaklyje ne mėgaujamasi atgal ant lentynų sustatytomis prekėmis – eksponatais, o klausiama: „Kaip gyvenome, kaip gyvename?“ Tokie egzistenciniai klausimai tampa savotiška kitokybe besimėgaujančiai realybei, bent vaizduotėje laikinai suardo jos galios tinklą, praskelia įtrūkį istoriniame pasakojime, pramuša dabarties paviršiuje tuščią ertmę. Toje ertmėje mes galime pradėti kurti kitokį istorinį pasakojimą, kitokią istorinę genealogiją. „Istoriją studijuoti verta tik tam, kad suvoktume tai, kas galėjo išsipildyti, bet neišsipildė“ – toks grafičio užrašas kažkada puikavosi ant pamiršto miesto sienos.

Savo tėvo nepažinojau – jis mirė, kai man buvo 5–6 metai, tačiau niekada negyveno kartu su mumis, tik aplankydavo mane kūdikystėje. Kol nebuvo galutinai išsiskyręs su mama, dirbo universitete ar institute filosofijos dėstytoju, tikriausiai turėjo mokyti studentus marksizmo-leninizmo doktrinų, kurios, pasikeitus santvarkai, tapo bevertės, kaip ir jo ateities perspektyvos. Apie jo charakterį ir asmenines savybes žinau tik iš mamos ir močiutės pasakojimų, kuriuose daugiau jų požiūrio į pasaulį ir vertybinių nuostatų negu objektyvios tiesos, todėl tėvas man vis dar yra mistiška figūra. Iš negausių duomenų, gautų beveik prievartinio klausinėjimo būdu, aiškėja, kad jis buvo ekstravertiškas, karštakošis, ūmaus būdo žmogus, mokėdavęs pajuokauti. Močiutės vaizduotėje, ganėtinai užgožtoje jos valdingumo tendencijų ir siekio kontroliuoti, jis portretuojamas kaip nevykėlis alkoholikas, dažnai viešėdavęs pas bendrabučio studentes, – gyvenimas su juo būtų ne tik buvęs nuolatinė smurtinio elgesio, agresijos grėsmė, bet ir užtraukęs gėdą visai šeimai. Jos niūrią pranašystę iš dalies patvirtina ir faktinės aplinkybės. Po išsiskyrimo, įvykusio, kai man buvo 2–3 mėnesiai, tėvas išvažiavo į Kauną, nuo tada ir prasidėjo jo nuosmukis. Jam prastai sekėsi darbuose, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, kol įsigijo namelį rajono miestelyje, ten ir praleido paskutines savo dienas, kol mirė nuo širdies ligos, galbūt sukeltos pomėgio išgerti. Jo istorija neišskirtinė, ji natūraliai papildo 10 dešimtmečio Lietuvos vyrų mirtingumo statistiką: savižudybės, alkoholizmas, išorinės (taigi išvengiamos) mirties priežastys. Sunkiausia suvokti, kuo mano tėvai patiko vienas kitam ir kodėl, bent pradžioje, sutarė gerai, nes mama yra žmogus, turintis mažiausiai ką bendro su filosofija ir abstrakčiomis teorinėmis koncepcijomis.

Jau vaikystėje man kildavo abejonių dėl priklausymo „moters“ kategorijai, minčių apie savo lyties vaidmens neapibrėžtumą, svetimumą bendrai paplitusiai ir visuomenės palaikomai moteriškumo raiškai, jautimąsi vyru viduje, socialinėje erdvėje ir santykyje su moterimis, neturint noro pakeisti biologinio kūno lyties, tačiau kartais sapnuojant save kaip vyrą. Būčiau neteisus sakydamas, kad įsinėrimas į heteroseksualaus, dominuojančio vyro kailį yra vienintelė mano psichinės tikrovės išraiška: seksualinio turinio sapnuose esu atsidūręs ir pasyvios heteroseksualios moters, ir lesbietės pozicijoje, neteko atlikti tik gėjaus vaidmens, kuris man tikriausiai pernelyg svetimas, neįmanomas suvokti jusliškai ir patirti kūnu. Nepaisant to, įžvelgiu turintis daugelį vyriškumo bruožų, kurių atpažinimas neabejotinai remiasi stereotipais: elgsena, manieros, kai kurios asmeninės savybės, tačiau nesitapatinu su realybėje sutinkamais vyrais, nelaikau savęs jų bendruomenės dalimi, nes jie man nekelia didelių simpatijų. Nėra taip, kad nemokėčiau sukurti emocinio ryšio su jais, keletas geriausių draugų, kuriuos turėjau, buvo vyriškosios lyties, tačiau švelnaus, empatiško būdo, kuris įžiebdavo mano užsispyrimą ir pasąmoninį norą viešpatauti. Negaliu teigti, kad esu translytis vyras, nes mano moteriškas kūnas man nekelia pasišlykštėjimo, labiau priešingai – laikui einant, jis man kelia vis mažiau susidomėjimo ir nepasitenkinimo, o pastangos jį padaryti estetiškai pakenčiamą apsiriboja pasivaikščiojimu prie upės. Mano būsenai įvardyti labiausiai tinka trečiosios lyties ar androginijos terminai, išreiškiantys lyčiai neutralų žmogų. Nėra aišku, ar ši tarpinė, dvilypė lyties tapatumo būklė sukelta internalizuotų įsitikinimų, normų, požiūrių, kad vyru būti geriau, nes vaikystėje nepastebėjau moterų žeminimo ir tokiu atveju daugelis jų neatitiktų lyties vaidmens. Taip pat tai gali būti susiję su romantiniais potraukiais, bet juos sąmoningai suvokiau ir pripažinau tik pilnametystėje. Domėjimasis berniukiškais žaislais, veikla, mėgstamais herojais (kaip Foksas Malderis iš serialo „X failai“) vaikystėje man buvo natūralus, savaime suprantamas išraiškos būdas ir džiaugsmo šaltinis, tačiau paauglystėje jį užslopinau ir jaučiausi nelaimingas bei nevisavertis, atitikdamas lyties stereotipą. Dabar, kai susitaikiau su savo vyriško tapatumo dalimi ir integravau ją į bendrą savivaizdį, darau prielaidą, kad jis galėjo susiformuoti vykstant individuacijai (suvokiant kitoniškumą nuo motinos) ir taip užtikrinti aiškesnes ir tvirtesnes ego ribas, leidžiančias suvokti savo „aš“ kaip autonomišką, unikalų ir vientisą; mažiau diferencijuota antrinė lyties identifikacija su motina man būtų sukėlusi savasties dezintegraciją ir išnykimą.

Mano santykis su moterimis visada buvo konfliktiškas, nelygiavertiškas, per daug emocionalus ir varginantis, tačiau taip yra ne dėl tariamo jų jausmingumo, o dėl mano paties jautrumo, kuris analogiškas trečiojo laipsnio nudegimo aukų patiriamam skausmui. Nors jos man kelia didelę baimę (manau, kad heteroseksualus vyras jaučiasi panašiai, kol susižavėjęs mergina sudaro su ja visuomenės aprobuotą sąjungą ir tampa šeimos galva), man jų kompanija yra įprasta, leidžianti būti savimi. Vyrų kompanijose pastebiu desperatišką jų norą demonstruoti gentainiams savo vyriškumą, atitikti aukštus lyties keliamus reikalavimus, sociumo primestą įvaizdį. Tai kažkiek patvirtina mintį, kad vyrai labiau susirūpinę savo socialine sėkme, o moterys – asmeniniais santykiais: kai infiltruojuosi į jų gretas kaip eilinis vaikinas, atsiduriu kitame pasaulyje, kuriame kiekvienas teiginys pagrindžiamas viršenybe ir pasitikėjimu. Man nelabai rūpi jų nuomonė apie mane, galbūt dėl to, kad nebesitikiu ko nors pasiekti visuomenėje, kurioje reikalingos visai kitos savybės negu mano turimos. Daug labiau skaudina moterų priešiškumas ir atstūmimas, sukeltas mano labai didelio meilės poreikio, skatinančio veikti per greitai. Mokslininkai yra pastebėję, kad tarp lesbiečių santykiai užsimezga greičiausiai, tačiau jų trukmė trumpiausia tarp visų įmanomų porų modelių. Tikriausiai atsiveriama per daug, o įžeidimai stiprūs, – tarp vyro ir moters lieka tam tikra distancija ir skirtumo suvokimas. Labiausiai džiuginantis, dvasiškai praturtinantis, įkvepiantis ryšys, kurį kada nors užmezgiau su moterimi, yra santykis su psichologe. Kaip bebūtų keista, jis nesiremia vienpusiu monologu ir besąlygišku išklausymu, o yra abipusiškas dialogas, kuriame kitas suprantamas be žodžių: kartais įsivaizduoju, kad egzistuoja nematomi tinklai tarp jos ir manęs, perduodantys gerumą ir supratingumą. Vis dėlto šis ryšys negali tapti romantinis, o kiti nesusiklostę santykiai, draugystės primena, kad esu visiškai vienas ir neturėsiu šeimos su moterimi.

Anksčiau mano nestabilumas pasireikšdavo rizikingu ir neatsakingu elgesiu, galbūt motyvuotu pasąmoninių susinaikinimo, entropijos, mirties varų. Mane kankino emocinės ir fizinės būsenos, kurios dėl veiklos stokos panašios į lėtą mirtį: nuobodulys, apatija, galimybių save išreikšti kūrybiškai trūkumas, betiksliškumas, nesuinteresuotumas, buvimas vienam su savo mintimis ir galvojimas apie savo vienišumą. Savo būklės genezę atseku vaikystėje, tačiau ji ryškiausiai pasireiškė paauglystėje, kai didžiausią laiko dalį teko praleisti žlugdančioje aplinkoje tarp užgaulių bendraamžių ir klausyti mokytojų, kurios, žvelgiant retrospektyviai, buvo provincialios ir ciniškos. Šios aplinkybės sukėlė nepasitikėjimo savimi, negalėjimo pasirinkti, noro pabėgti afektus: jaučiu empatiją paaugliams, kurie yra panašiose situacijose be gairių ir be dvasinio palaikymo. Dabar esu geresnėje aplinkoje, kuri suintensyvino psichinį gyvenimą ir sudarė sąlygas veikti, tačiau vis dar jaučiu mirties, o ne gyvybingumo pulsacijas. Man sunku pasitikėti kitais žmonėmis, jaustis saugiai šalia jų (nes daug kartų buvau išduotas), sukurti tvirtą emocinį ryšį, dažnai jaučiuosi svetimas, kitoniškas, nežinantis, kodėl ir kokį socialinį vaidmenį turėčiau atlikti, o ši būsena sukelia ilgalaikę kančią ir nežinomybę dėl ateities. Mano savidestrukciniai norai, anksčiau buvę neįvardijami ir nekonkretūs, dabar yra sąmoningesni, galimi racionalizuoti, apmąstyti ir kontroliuoti. Manau, kad jų priėmimas ir patyrimas yra veiksmingesnė strategija negu neigimas, slopinimas ar užmarštis; galbūt jų išgyvenimas yra pasitikėjimo savimi ir autentiško „aš“ garantas.

Ar dar atsimeni, koks buvo pirmas įspūdis? Ar nepamiršai, kaip gatvėse įsivyravo apgaulinga ramybė? Triukšmas, aidintis praeities prisiminimuose, žadėjo saugumą. Garsas, kurį skleidė žaidžiantys vaikai, besiginčijantys kaimynai ar pro šalį pravažiuojantys automobiliai, užtikrino, jog viskas yra gerai. O tada atėjo jie ir paliko mums tylą.

Marija užaugo apgaubta tylos. Nuo pat tos dienos, kai jos mirštanti motina įbruko man ją į rankas ir paprašė išgelbėti, Marija nežino, kas yra kasdienybės šurmulys. Tačiau aš bandau tai pakeisti. Į mūsų slėptuvę tempiu visą garso aparatūrą ir muzikos įrašus, kokius tik sugebu surasti. Kartais tyliai leidžiu jai savo mėgstamas prieštvanines grupes. Labiausiai jai patinka „Foje“ plokštelė „Žodžiai į tylą“, prasidedanti identiškai pavadinta daina (nors aš pats nemėgstu šios grupės ir nesuprantu, apie ką jie dainuoja), ir Elliotto Smitho kasetė „Figure 8“, kurioje yra kūrinys „Can’t Make a Sound“. Marija sako, kad Elliotto balsas ramina, todėl aš nutyliu, jog jis nusižudė peilio dūriu į širdį.

Keista, kokių senienų galima atrasti Mokytojų kiemelio blusturgyje. Kai pirmą kartą ten apsilankiau, buvo akivaizdu, kad žmonės savo daiktus paliko nenoriai, nes daugelis jų buvo sumesti prie vienintelio išėjimo. Tarsi prisiminimai, kuriais apaugę visi čia besimėtantys batai, paltai ar žiedai, vis dar turėtų kokią nors reikšmę. Tačiau būtent čia man kilo mintis ieškoti muzikos. Dabar mano ir Marijos aistra tapo dainų, kuriose apdainuojama tyla, rankiojimas. Mes jau turime Simono ir Garfunkelio „Sound of Silence“ ir Johno Cage’o 4′33′′, nors Marija kol kas negali perprasti sudėtingos pastarojo kūrinio idėjos.

Tai tik keista užgaida. Tai ne maistas ar vanduo. Ji nebūtina mūsų fiziniam išlikimui. Tačiau muzika svarbi dėl abstrakčių ir žodžiais neperteikiamų priežasčių. Kiekvieną kartą, kai ruošiu dviratį kelionei į miestą, kur ieškau įrašų arba kitų naudingų rakandų, matau nerimą Marijos akyse. Tačiau ji taip pat nebyliai supranta, kad be muzikos mes seniai jau būtume tyliai nunykę. Kol kas ji negali to sąmoningai suvokti, tačiau akivaizdu, kad širdyje tai supranta.

•

Nebijok. Svarbiausia greitai ir tyliai kirsti ilgą Žvėryno atkarpą, o Senamiestyje aš jau galėsiu pasislėpti klaidžiose gatvėse. Taip aš kiekvieną kartą bandau raminti Mariją. Man tikrinant dviračio grandinę ir padangas ji visada susijaudinusi klausia, kodėl man reikia būtent to įrašo. Aš nepamenu nei grupės, nei dainos pavadinimo, bet aiškiai girdžiu priedainio motyvą:

Sky come falling down again…

Tada vėl pradedu pasakoti apie Edeną. Didžiausios valstybės, kurias dabar tegalima atrasti slėptuvėje kabančiame žemėlapyje, buvo stipresnės ir turtingesnės. Jos turėjo ištisas kariuomenes, galėjusias sustabdyti jų laviną. Be abejo, Marija nesupranta tokios abstrakčios idėjos kaip politika, nes pasaulis jai yra vienas didelis ištuštėjęs turgus, iš kurio jau seniai dingo reikalingiausi daiktai. Nėra nei filosofijos, nei mokslo, nei meno. Liko tik muzika.

Aš taip pat nesugebu jai racionaliai paaiškinti, kas yra viltis. Viltis yra Edenas. Edenas yra simbolis. Simbolis yra tikėjimas. Juk kažkur dar turi likti žmonių! Jeigu surasčiau veikiančią radijo stotį, turinčią pakankamai stiprią įrangą, galėčiau paskleisti pagalbos šauksmą. Edenas yra kažkur ten, tereikia su juo susisiekti. O išgirdusi tą dainą Marija viską suprastų pati.

•

Akivaizdžiausi dalykai visada slypi prieš akis. Eureka žmogų aplanko tik tada, kai jo protas išsilaisvina iš jį sukausčiusių tamsių nežinojimo grandinių. Mane nušvitimas ištiko, kai į Karoliniškių pusę žvilgtelėjusi Marija paklausė, kada pagaliau nuvirs ant kalvos stovintis Televizijos bokštas. Po šio klausimo teliko pliaukštelėti sau per kaktą delnu ir ištarti – kvailys!

Be abejo, Marija nepritarė šiai ilgai ir pavojingai kelionei. Iki bokšto teko eiti pėsčiomis per Karoliniškių draustinį, nes važiuojant į Narbuto kalną dviračiu neįmanoma išvystyti pakankamo greičio, leidžiančio atsiplėšti nuo greitai bėgančios jų masės. O apie automobilį net neverta svarstyti, nes variklio burzgimas greitai mane išduotų. Pasisekė, kad miškelyje tankiai augantys medžiai leido pasislėpti nuo žvilgsnių tų, kurie atskilo nuo pagrindinės grupės ir pasimetė. Teliko sukaupti maisto ir vandens atsargas, jas padalinome perpus: man, einančiam į pavojingą žygį, ir Marijai, liekančiai slėptuvėje.

Viskas užtruko ilgiau, nei tikėjausi. Teko net keletą kartų užlipti į bokšto viršų. Antrą kartą pasiekus devyniašimtąjį laiptelį kilo kvaila mintis, kad bent jau dabar galiu sau leisti dažniau lankytis kažkada man per brangiame „Paukščių take“. Tačiau kol įjungiau atsarginius elektros generatorius, radijo bangų siųstuvus ir visus kitus vis dar veikiančius prietaisus, dėl kurių poreikio net nebuvau įsitikinęs, prabėgo visa para.

Ir štai pagaliau susisiekiau su išoriniu pasauliu. Tuo momentu pagalvojau apie tai, kaip smarkiai lemtingi įvykiai turėjo pakeisti mano įpročius. Kažkada MTV pradėjo savo vaizdo transliaciją grupės „The Buggles“ klipu „Video Killed the Radio Star“, o man kaip tik reikėjo sugrįžti prie senesnės, ankstesniame gyvenime merdėjančios medijos. Juk turėjau pagalvoti apie tai, kad radijas vėl taps svarbiausia susisiekimo priemone, o kitose šalyse gyvi išlikę žmonės taip pat galės paskleisti savo pagalbos šauksmą! Įsijungęs radijo imtuvą anksčiau, būtent tokį pranešimą būčiau išgirdęs:

Is there anyone out there? Please reply, we are searching for Eden!

Ilgai stovėjau ir klausiausi šių beviltiškų iš kažkur sklindančių pranešimų, kol supratau, kad man liko tik vienas dalykas, kurį dar galėjau padaryti.

•

Pasaulio miestai ir valstybės jau seniai skendi mirtinoje tyloje. Tačiau įjungus seną radijo imtuvą ir pagavus vieną iš ilgųjų bangų dar galima išgirsti vis atsikartojantį liūdną motyvą:

                       Looks like someone let you down

                       Told you lies and you believed

                       Took you out into their garden

                       And walked you through the weeds

                       Sky come falling down again

                       Sky come falling down again

…

Revoliucijos ir kontrrevoliucijos dialektika Baltijos regione prieš šimtą metų ir dabar

Prieš šimtą metų – 1919 m. vasario 8 d. – prie Kėdainių kautynėse su Kauno kryptimi puolančia Raudonąja armija žuvo savanoris Povilas Lukšys, jis tapo pirmąja Lietuvos kariuomenės auka Lietuvos nepriklausomybės kovose. 1919 m. vasario 13 d. atremiant Raudonosios armijos bandymą prasiveržti prie Kauno iš pietų ant Alytaus tilto žuvo pirmasis Lietuvos kariuomenės karininkas Antanas Juozapavičius. Lietuvos kariuomenės kontrpuolimas 1919 m. pavasarį ir vasarą vyko bendro baltųjų armijų puolimo fone. Rugpjūčio 25 d. iš bolševikų buvo išvaduoti Zarasai (beje, vieno baltųjų lyderių – P. Vrangelio – gimtasis miestas), ir fronto linija buvo perkelta prie Dauguvos upės. Rugpjūčio 31 d. A. Denikino pajėgos užėmė Kijevą ir tęsė puolimą Maskvos link. Rugpjūčio 26 d. Rygoje pirmininkaujant Antantei įvyko visų antibolševikinių regiono jėgų – Šiaurės vakarų savanorių armijos (vadovaujamos generolo N. Judeničiaus), Vakarų savanorių armijos (vadovaujamos generolo P. Bermonto-Avalovo), Lenkijos, Suomijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos – atstovų susitikimas. Deja, pasiektas susitarimas dėl veiksmų prieš bolševikus koordinavimo Petrogrado (taip tuomet vadinosi Sankt Peterburgas) kryptimi taip ir nebuvo įgyvendintas. O juk bolševikų valdžia 1919 m. spalį buvo ant žlugimo ribos. Spalio 6 d. baltieji užėmė Voronežą, spalio 13 d. – Oriolą. Iki Maskvos buvo likę įveikti apie 300 kilometrų. Vykdydama operaciją „Baltasis kalavijas“ Šiaurės vakarų armija spalio 20 d. užėmė Pulkovo aukštumas, nuo kurių jau matėsi Petrogrado bažnyčių bokštai. Tačiau tuo metu, kai Šiaurės vakarų armija kovėsi su daugiau kaip dvigubai didesnėmis bolševikų pajėgomis, Vakarų savanorių armija švaistė žmogiškas ir materialines jėgas kovose su latviais ir lietuviais. (N. Judeničius pasmerkė P. Bermonto-Avalovo avantiūrą ir paskelbė jį išdaviku.) Estijos armija, įrodžiusi savo pajėgumą išstumdama Raudonąją armiją už Estijos teritorijos ribų 1919 m. sausį, nesuteikė N. Judeničiui tos paramos, kurią būtų galėjusi suteikti, nes didžioji jos dalis buvo nukreipta padėti latviams prieš bermontininkus. „Nėra jokios abejonės, kad pačios mažiausios Suomijos pagalbos arba – truputį daugiau – Estijos pagalbos būtų pakakę tam, kad būtų nulemtas Petrogrado likimas“¹, – vėliau pripažino V. Leninas. Jau išstumti iš Latvijos bermontininkai buvo lietuvių sumušti kautynėse prie Radviliškio 1919 m. lapkričio 21 ir 22 d. Po pergalės Lietuvos kariuomenei atiteko 10 pabūklų, 30 lėktuvų, 100 kulkosvaidžių, daug kito karinio turto, kuris galėjo būti panaudotas daug prasmingiau prie Petrogrado kovoje su bolševikais. Prisimindamas to meto įvykius Vakarų savanorių armijos karininkas I. Konoplinas rašė: „Mirė kareiviai, mirė karininkai – ir ką gi? Ar įsižiebė ryškiau nuo to mūsų idėja, ar arčiau įgyvendinimo pasistūmėjo mūsų – kryžnešių – misija? Skaudu prisipažinti – ne; mes traukėmės nuo pagrindinio tikslo su blankstančia siela, mes pametėme kelią. Mūsų nuodėmė buvo didelė, bet ir anuometinių mūsų priešininkų nuodėmė neatrodė maža – kartu tai, aišku, buvo nelaimė.“²

Kalbėdamas apie „anuometinių mūsų priešininkų“ nuodėmę karininkas tikriausiai turėjo omenyje derybas dėl taikos, kurias Baltijos šalių vyriausybės vedė su bolševikais (1919 m. rugsėjo 11 d. Sovietų Rusija kreipėsi į šias šalis siūlydama sudaryti taiką) ir kurių rezultatu tapo taikos sutartys, pasirašytos Sovietų Rusijos su Estija (1920 m. vasario 2 d.), Lietuva (1920 m. liepos 12 d.), Latvija (1920 m. rugpjūčio 11 d.) ir Suomija (1920 m. spalio 14 d.). Jeigu į istorijos procesą žvelgtume sub specie christianitatis, teiginys apie taikos su valdžią Rusijoje užgrobusiais karingais bedieviais sudarymo (tuo metu, kai Rusijoje dar vyko pilietinis karas) nuodėmingumą pasirodo kaip turintis rimtą moralinį pagrindą. Kaip, beje, ir jį lydintis teiginys apie „atpildo“, ištikusio Lietuvą, Latviją ir Estiją 1940 m. komunistinės okupacijos ir „komunizmo nusikaltimų“ Baltijos tautoms pavidalu, teisingumą. Tačiau reikia prisiminti, kad baltųjų vadai (pirmiausia A. Kolčiakas ir A. Denikinas), atsisakę pripažinti Baltijos tautų teisę į nepriklausomybę, iš esmės apribojo šių tautų pasirinkimo laisvę. „Kartu tai, aišku, buvo nelaimė“, – su šia išvada sunku nesutikti.

Jeigu per Rusijos revoliuciją nugalėjusį bolševizmą laikysime blogiu (o krikščionis negali tokiu nelaikyti režimo, organizavusio žiauriausią istorijoje krikščionių tikėjimo persekiojimą), Lietuvos valstybė, egzistavusi nuo 1918 iki 1940 m., pasirodo kaip kontrrevoliucinė nacionalinė valstybė, kuri, nepaisant visų jos trūkumų, buvo nugalėjusio gėrio šalis jau vien todėl, kad krikščionys joje galėjo laisvai išpažinti savo tikėjimą, nesibaiminti dėl esamų bažnyčių ir statyti naujas. O naujų bažnyčių poreikis egzistavo todėl, kad augo šalies gyventojų skaičius. Nors ir sudėtingomis išorinėmis politinėmis sąlygomis, kontrrevoliucinėje nacionalinėje Lietuvos valstybėje lietuvių tauta vystėsi ir tvirtėjo.

Pagrindinė iš šių sudėtingų išorinių politinių sąlygų buvo konfliktas su Lenkija, užgrobusia istorinę Lietuvos valstybės sostinę Vilnių su trečdaliu šalies teritorijos (šios siena rytuose ir pietuose buvo nustatyta 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi su Sovietų Rusija). (Beje, Lenkijos valstybės žlugimas 1939 m. rugsėjį taip pat gali būti interpretuojamas kaip atpildas už labai prieštaringą jos vaidmenį bedieviškos revoliucijos ir nacionalinės kontrrevoliucijos susirėmimo dramoje 1917–1921 m.) Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune, kurio gyventojų skaičius nuo 92,5 tūkstančio 1923 m. išaugo iki 155,5 tūkstančio 1939 m., šalia didelių Senamiesčio ir Žemųjų Šančių gatvių, pavadintų P. Lukšio ir A. Juozapavičiaus garbei, buvo didelė gatvė Aleksote, pavadinta Juozo Bakanausko (pašaukto į Lenkijos kariuomenę iš okupuoto Vilniaus krašto, nuteisto ir sušaudyto 1932 m. Vilniuje pagal melagingą kaltinimą šnipinėjimu) garbei. 1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, miestų gatvėms buvo sugrąžinti jų senieji pavadinimai. Tačiau nors dabartinė Lietuvos valstybė turi tuos pačius vėliavą, herbą ir himną, kaip ir Lietuvos valstybė, egzistavusi 1918–1940 m., ji nėra nei kontrrevoliucinė, nei nacionalinė. Kauno J. Bakanausko gatvės likimas gerai iliustruoja šią Lietuvos valstybingumo metamorfozę.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą trys ketvirtadaliai J. Bakanausko gatvės buvo pavadinti Europos prospektu – sparčiai nuo savo krikščioniškų šaknų tolstančios neoliberalios Europos, globalistinio projekto, kuriame šalies gyventojų skaičius sumažėjo nuo 3,7 iki 2,8 milijono, o Kauno – nuo 433,2 tūkstančio 1991 m. iki 287,7 tūkstančio 2019 m. Jeigu J. Bakanauskas būtų sušaudytas rusų, esu tikras, į jo vardu pavadintą gatvę tikrai nebūtų pasikėsinta. Bet jį sušaudė lenkai – kaip Lietuvoje priimta sakyti, „mūsų strateginiai partneriai“ globalistinėse NATO ir ES struktūrose.

Kitaip nei kontrrevoliucinė nacionalinė 1918–1940 m. Lietuvos valstybė, dabartinė Lietuvos valstybė yra revoliucinė neoliberali valstybė, vėliausiai nuo 1992 m. aktyviai įsitraukusi į JAV vadovaujamą pasaulinę neoliberalią revoliuciją, deklaravusi besąlygišką ištikimybę neoliberalios „naujosios pasaulio tvarkos“ principams ir paaukojusi lietuvių tautos gyvybinius interesus ant šių principų įgyvendinimo altoriaus. Negana to, ši valstybė užsispyrusiai demonstruoja savo revoliucinę prigimtį net pasaulyje vis labiau kylančių kontrrevoliucijos bangų fone. Pakanka pažvelgti į tai, su kokia panieka neoliberalios Lietuvos valstybės propaganda vaizdavo ir vaizduoja nacionalinės kontrrevoliucijos Vakaruose fenomenus (D. Trumpo rinkimų kampaniją, Prancūzijos „Nacionalinį frontą“, „Alternatyvą Vokietijai“, referendumą dėl Didžiosios Britanijos išstojimo iš ES, V. Orbáno vadovaujamos Vengrijos politiką ir t. t.). Pakanka prisiminti, kiek valdžios pastangų buvo įdėta, kad būtų sužlugdyta iš apačių kylanti kontrrevoliucinė vadinamojo „žemės referendumo“ iniciatyva. O kiek pastangų dedama, kad būtų įgyvendinta revoliucinė dvigubos pilietybės idėja! Idėja, kurios pagrindinė paskirtis yra paslėpti neatitaisomos žalos, kurią lietuvių tautai padarė neoliberali Lietuvos valstybė, mastą ir psichologiškai palengvinti lietuvių tautai perėjimą į istorinę nebūtį. („Globalios Lietuvos“ adeptus – t. y. globalistus revoliucionierius – nuvylusius Konstitucinio Teismo sprendimus dvigubos pilietybės klausimu tenka vertinti kaip Lietuvoje itin retą instituciniu lygmeniu prasiveržusią kontrrevoliucinės dvasios manifestaciją, išprovokuotą visas padorumo ribas peržengusio revoliucionierių įžūlumo ir jų paniekos Konstitucijai.) Kontrrevoliucinė nacionalinė Lietuvos valstybė sustiprino lietuvių tautos egzistencinę padėtį jos istorinėje tėvynėje. Revoliucinė neoliberali Lietuvos valstybė šią padėtį susilpnino. Ne už tokią valstybę guldė galvas P. Lukšys, A. Juozapavičius, J. Bakanauskas.

Globalios neoliberalios sistemos krizės ir galbūt paskutinio nacionalinės kontrrevoliucijos bandymo akivaizdoje naudinga prisiminti šimto metų senumo įvykius, kuriuos vienas iš autorių pavadino „Baltijos tragedija“³. Deja, tenka pripažinti, kad šios nacionalinės kontrrevoliucijos krikščioniškasis vektorius šiandien yra daug silpnesnis nei prieš šimtą metų ar F. Franco ir A. Salazaro laikais. Pastaroji aplinkybė verčia nerimauti dėl to, kad žiauri „Baltijos tragedijos“ pamoka gali būti blogai išmokta ir nacionalinės kontrrevoliucijos jėgų politinė valia įpuls į tas pačias nuodėmes, apie kurias rašė I. Konoplinas ir kurios prieš šimtą metų leido bolševikams prie Petrogrado pasiekti pergalę, kuri, kaip nedviprasmiškai pareiškė V. Leninas laiške L. Trockiui, buvo jiems „velniškai svarbi“⁴.

Neoliberalios Lietuvos valstybės propagandininkai Vakarų nacionalinėms kontrrevoliucinėms jėgoms su pasimėgavimu prikiša prorusiškumą ir vaizduoja jas kaip „naudingus idiotus“, atliekančius V. Putino režimui naudingą darbą. Tačiau Europos nacionalinės kontrrevoliucinės jėgos ir turi būti prorusiškos tiek, kiek Rusijoje yra gajus kontrrevoliucinis potencialas. Beje, nacionalinės kontrrevoliucinės jėgos pačioje Rusijoje kaltina V. Putino režimą per dideliu kolaboravimu su neoliberalizmo ir neomarksizmo apkrėstais Vakarais, o Lietuvos neoliberalų ir „naujųjų kairiųjų“ solidarumas neapykantoje V. Putino režimui tik išduoda jų revoliucinę antikrikščionišką prigimtį. Tačiau jei neoliberalų ir „naujųjų kairiųjų“ politinė rusofobija yra jų revoliucinės ir antinacionalinės prigimties logiška išdava, Baltijos regiono „nacionalistų“ politinė rusofobija griauna bendrą nacionalinių kontrrevoliucinių regiono jėgų frontą ir būtent juos – nacionalistus rusofobus, o ne prorusiškus Europos nacionalistus – paverčia „naudingais idiotais“, atliekančiais globaliam neoliberaliam status quo naudingą darbą. Aišku, ir tos Rusijos nacionalinės kontrrevoliucinės jėgos, kurios yra apimtos nuodėmingo keršto troškimo Baltijos šalims už jų politinės rusofobijos nuodėmę (iš tikrųjų jos jau dabar kenčia Dievo bausmę ir kuo vėliau jos supras, jog jų demografinė degradacija yra tokia bausmė, tuo blogiau joms), griauna bendrą nacionalinių kontrrevoliucinių regiono jėgų frontą ir purena dirvą globalistams revoliucionieriams velniškai svarbiai pergalei. Rusiškojo imperinio revanšizmo ir politinės rusofobijos nuodėmės minta iš to paties velniško lovio.

Tačiau galutinė pergalė istorijos pabaigoje priklauso ne pirmajam revoliucionieriui velniui, o Dievui. Pasaulį po šios pergalės krikščionių Šventasis Raštas vaizduoja kaip „šventąjį miestą, Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus, nuo Dievo, žėrinčią Dievo šlove“ (Apr 21, 10–11), į kurią „bus sugabenti tautų lobiai ir brangenybės“ (Apr 21, 26). Kaip krikščionis ir lietuvis trokštu, kad lietuvių tauta išliktų istorijos dalyvė iki šios metafizinės kontrrevoliucijos triumfo. Ir nors revoliucinės neoliberalios Lietuvos valstybės „sėkmės istorija“ yra lietuvių tautos stūmimo iš istorinės būties istorija, viliuosi, kad tai nėra paskutinė Lietuvos valstybingumo forma, ir dar įmanoma tokia Europos (ir konkrečiai Baltijos regiono) nacionalinių kontrrevoliucinių jėgų konfigūracija, kuri pašauks į istorinę būtį Lietuvos valstybę, už kurią sutiktų paaukoti gyvybę P. Lukšys, A. Juozapavičius, J. Bakanauskas.

–  –  – 

„Šatėnų“ Redaktorei beveik pasižadėjau mažiau užsiimti saviterapija, o daugiau – literatūra. Iš tiesų daug mano tekstų – ir poezijos, ir esė – kvepia tuo noru išliudyti, įteisinti, įteigti Kitam ir pasauliui save. Drąsa būti. Kaip būnasi. Traumų (iš)rašymas. Kvepia ir laiku neįvykusiu paauglystės maištu. Nors visada turėjau vilties, kad tie tekstai surezonuos su skaitytojo patirtimis, maištais ir traumomis. Apskritai su geru saviironijos ir šiaip ironijos smūgiu galima perfrazuoti Bibliją: „Kas šiais laikais be traumų – tegu pirmas meta į mane akmenį.“ Traumų teorijos prieigos. Traumų gyvenimas. Apie tai labai įdomiai diskutavome su Tomu Vaiseta per Rašytojų klubo renginį. Visi mes „beviltiškai sugadinti“ – sistemos, tėvų, mylimųjų, vaikų ir kt. Kita vertus, ypač per savo trejus metus trukusią jungistinės krypties psichoterapiją įpratau kapstytis, tas kapstymasis nusidriekia nuo centrinės Aš figūros ir į artimąjį, ir į patį buvimą. Surasti šaknis, aptikti priežastingumą. Paaiškinti sau save. Nežinau, kas iš to. Suvokimai subjektyvūs. Pats savaime žinojimas nieko nekeičia? Nežinau, tam tikri (susi)žinojimai, introspekcijos ir būties inspekcijos rezultatai iki graudulio sukrečia. Balzganą paverčia skaidriu. Esu persmelkta Vitalijos Pilipauskaitės–Butkienės „Mažutytės“: „dieve, tai štai, štai kodėl aš esu aš, / bandelė prakąsta.“ Tai ir taps šio rašinio leitmotyvu. Štai – kodėl. Paskui lengviau paleisti. Nusimesti Dievo akmenis ir kryžius. Tuos, kurių nebūtina nešti. Visa ši mano ne itin rišli tirada – dar vienas pasiteisinimas. Kodėl rašau, kaip rašau. Kodėl kvėpuoju, kaip kvėpuojasi. Kodėl kuriu „tokius“ eilėraščius. Nuolat mėginu pateisinti savo buvimą. Kartais viskas, ką darau, tėra tas mokinuko pateisinimas. Namų darbus nunešė šuo. E, tai todėl toliau užsiiminėsiu saviterapija. Šiuo rašiniu noriu pateisinti savo pasiteisinimus. Paveldėtomis ir įgytomis. Priklausomybėmis ir kopriklausomybėmis.

Seniai jau labai natūraliai (?) priėmiau faktą, kad esu nuo įvairių priklausomybių kentėjusiųjų šeimoje užaugusi. Iš karto noriu deklaruoti savo nesmerkimą. Tai – liga. Vienareikšmiškai. Bet tai ir mano teisė papasakoti savo istoriją – daugiareikšmiškai. Nepasakosiu, kiek kentėjo mano dėdė. Kentėjo jis labai. Bet dėl jo alkoholizmo ne mažiau kentėjom ir mes. Be didelio emocionalumo, net kiek ciniškai pasakojau psichoterapeutei ir artimiems draugams, kad mano alkoholikas dėdė mirė girtas užspringęs lašinių gabalu. Kad naktį valydavau jo myžalus nuo grindų, nes bijojom apsemti kaimynus. Kad nemiegodavau, laukdama jo smūgio ar spyrio į mūsų su močiute miegamojo duris. Kad ištisom naktim budėdavau, idant užrakinčiau buto duris, dėdei kaip įprasta nusvirduliavus pas babulką, prekiavusią samagonu. Oi, ten buvo visa babulkų mafija, kultūra su ambalais apsauginiais, mokiais ir iki obuolio krituolio sudaužytais nemokiais klientais. Buvo visko. Kyšių apylinkių įgaliotiniams, sovietinių profilaktoriumų, iš kurių dėdė parsinešė įprotį gerti čefyrą, desperatiškų moterų, Kuzmos 13. Bet tikrasis sukrėtimas mane apėmė tada, kai vyras pasakė, jog nuolat palieku nuo stiprios juodos arbatos nurudusį puodelį. Tada trenkė galvon – prisiminiau dėdės čefyrą ir močiutės burbesius, kad dėdė neprisiverčia to puodelio išplauti. Suvokiau, kad kažkuriais aspektais atkartoju dėdės gyvenimo liniją. Jo priklausomybę. Ąžuolyno 5 ir Kuzmos 13. Veltėdžiavimas. Gyvenimas iš Kito kišenės. Atsakomybės stygius. Gebėjimas miegoti ištisas dienas ir gyventi naktimis. Infantilumas. Atidėliojimas. Paliktojo sindromas. Depresija. Vietoj alkoholio „pasirinktos“ manijos – šopoholizmas, fotomanija – mano euforikai, tikintis šitaip išliudyti ar nusipirkti patys žinote ką. Abstinencijos sunkybė. Negaliu šimtu procentų tapatintis, tai nebūtų tikslu ir, mano galva, teisinga. Bet kai kurie atsikartojimai šiurpina – tai štai kodėl esu, kas esu. Linutė prakąsta. Pastaruoju metu iki kaulų smegenų bijau paspringti. Vos atkandusi didesnį gabalą maisto, imu panikuoti ir žiaukčioti. Tai štai. Štai kodėl. Buvau kopriklausoma – tai psichologijos ir psichiatrijos moksle vartojamas terminas, nusakantis priklausomybę nuo priklausomybę turinčiojo. Kodinis mūsų šeimos pavadinimas – „Eimas (Edmundo trumpinys) geria“. Eimas negrįžo namo. Eimas keistos nuotaikos. Eimas neatidavė grąžos. Eimas vėluoja. Tokia nuolatinė grėsmės pajauta – tikrai – įtemptas laukimas. Nežinia, kada. Nežinia, kiek ilgai. Nežinia, kuo baigsis. Nustos pats? Sumuš ir apiplėš, būsim gailestingaisiais samariečiais? Kuzma? Išvešim pas močiutės dvynę seserį į Balbieriškį atsičiūchint? Reiks pačioms lėkti iš namų? Teks bėgti slėptis pas kaimynus? Į kiemą? Vis dėlto šiurpiausi du mano prisiminimai. Pirmą kartą patirtas bipoliškumas. Žinojau ir supratau, kad dėdės užgėrimas yra blogis visiems – ir jam pačiam, ir man, ir močiutei, ir aplinkiniams. O kartu laukdavau to užgėrimo, nes tada atvažiuos mano mama. Tada pamatysiu retai pasirodančią mamą. Va tai. Va tai man yra baisu. Tas pirmas sąmoningas blogio troškimas. Ar gėrio troškimas blogomis priemonėmis. Vaiko desperacija. Kitas epizodas – mama mus su močiute išveža pas močiutės seserį į tėviškę – jau minėtą Balbieriškį. Man nuo nemigos ir streso krinka nervai – pradedu isteriškai juoktis. Išsigąsta tik močiutė. Tai štai iš kur – paroksetinas, ksanaksas, olanzapinas, elontrilis. Štai iš kur – Linutė prakąsta.

Buvau kopriklausoma nuo dėdės alkoholizmo. Bet dar liūdniau, kad buvau priklausoma nuo močiutės, kuri buvo priklausoma nuo dėdės. Dviguba kopriklausomybė. Toji močiutė mane labai mylėjo, bet buvo smarkiai sužalotas žmogus. Sibire palaidojusi vaiką, praradusi du mylimuosius, pasirinkusi santuoką be meilės, pati stokojusi motinos meilės. Ji buvo patologinė altruistė, priklausoma nuo, jos akim, daromo gero. Ir dar priklausoma nuo kančios. Nesąmoningai manipuliavusi. Liguistai mane prie savęs pririšusi, tam tikru laiku atstojusi tėvus. Išmokiusi, kad bet kokia klaida – tikra pražūtis. Neleidusi man imtis naujų dalykų, tyrinėti pasaulio – „neimk, nežinai, nerasi, aš paduosiu“. Nuolat kartojusi, kad yra „kankinių kankinė“. Mokiusi mane kilniai ir tauriai kentėti, nes „o ką jau čia dabar“ (seksas irgi buvo traktuotinas kaip „koronė“), kiekvieną kartą dėdei samagonui duodama du litus pasibažindavusi, kad „tai bus paskutinis kartas“, nesutikusi nuo suaugusio savo sūnaus atsiskirti ir išsikraustyti, saugojusi mane nuo buvimo empirikos, išvažiavus nuolat didinusi kaltę, kad yra „viena, palikta ir užmiršta“, nuolat kartojusi, kad pasimatome jau paskutinį kartą. Vaikystėj po vieno tokio „paskutinį kartą“ atostogaudama pas tėtį kaime sakiau, kad neišgyvensiu, jei močiutės neliks. Pradinėj verkiau prieš kiekvieną darbelių pamoką, nes iš anksto nusiteikdavau, kad „nesugebėsiu įsiūti tos prakeiktos sagos“. Prieš kiekvieną ankstyvos jaunystės pasilinksminimą skambindavau klausti, ar dėdė negeria. Tarsi kitaip neturėčiau teisės į malonumus. Tai štai, štai – kodėl. Linutė prakąsta. Jaučiuosi nežmoniškai nesaugi, nepaisant pasikeitusių gyvenimo aplinkybių. Kaip ir močiutė, nuolat laukiu nelaimių. Nes tuoj tuoj nutiks kažkas blogo. Ir vengiu džiaugtis. Nesgi rytoj teks verkti. Nežmoniškai bijau pasaulio, sutrinku, imdamasi ko nors naujo. Nelaukiu iššūkių – pakrinku su jais susidūrusi. Aš ir buitis – garantuota tragedija. Nes „nerasiu, nežinau, nemoku“. Aštriausiais rimbais plaku save už klaidas. Man atrodo, kad žmonės nuolat kėsinasi pavogti iš manęs gyvenimą. Atitolstu nuo artimųjų ir draugų – neperspėjusi. Nuolat tirtu prieš keliones ir svarbius renginius – o jei nutiks kokia egzistencinė force majeure ir nepavyks? Kažkas nusuks nuo manęs sotų gyvenimo kąsnį? Todėl taip bijojau ir vis dar bijau būti mama. Nes kas, jei? Dažnai atrodo, kad nemoku mylėti. O gal tik suspenduoju tą meilę. Nes mylimieji išduoda. Nuvilia. Iškeičia. Reikalauja. Nuolat vizginu uodegėlę prieš kitus. Žeminu save. Užgniaužiu save. Patologiškai noriu būti priimta į būrį. Pripažinta. Laukiu įvertinimų, patikinimo, kad su manim „viskas gerai“. Esu nuolat įsitempusi. Baikšti. Naktim trūkčioja visas kūnas – gal prisimena tas naktis, budint prie dėdės myžalų?.. Sulaukusi trisdešimt dvejų, nežinau, kas esu, – bet taip nuoširdžiai ir iš tikrųjų. Kiek esu duoklė tiems, kurie norėjo mane tokią matyti? Kiek esu duoklė savo artimųjų priklausomybėms ir savo kopriklausomybėms?

Kuo daugiau gaunu būties dovanų, tuo mažiau bijau. Bet, kaip apie egzistencinę baimę rašė Jurgis Jankus romane „Anapus rytojaus“, toji baimė – amžina. Tai mano įdagas. Taip mane paženklino kopriklausomybės. Čia yra du pasakytini dalykai. Labai daug apie tai rašė specialistai, pavyzdžiui, knygoje „Suaugę alkoholikų vaikai“. Tačiau labai norėjau gyvo, neanonimiško liudijimo. Kad gal kažkas ir vėl atpažintų save. Ir galėtų pasakyti: Dieve, štai kodėl skauda. Štai kodėl esu, kas esu. Ievutė prakąsta.

Kitas svarbus aspektas – negaliu visko aiškinti priklausomybėmis ir kopriklausomybėmis. Nesu auka. Turiu valią, veiksnumą, sprendimo galią. Turiu išmoktą bejėgystę. Savo pačios auka ir budelis viename. Įstabi dichotomija. Ir nors visko tikrai nesuvedu į tai, pagaliau, po trisdešimties metų, pradėjau žvalgytis aplink. Ir nors basliu mane tvatinkit – matau gausybę pažeidžiamumo. Skaudinamų vaikų. Įskaudintų vaikų, kurie jau dideli ir blaškosi. Žmonės be vietos ir be savybių. Gulėdama ligoninėje, išklausiau daug priklausomybių ir kopriklausomybių variacijų, prisipažinimų. Todėl savo atviru pasakojimu norėjau išliudyti bendrystę. Aš su jumis. Su visomis mūsų traumomis, tamsomis, šviesomis, priklausomybėmis ir kopriklausomybėmis.

Ir man dabar atrodo, jog gimiau ir tam, kad parašyčiau šitą tekstą. Ir vėl teisinu savo buvimą. Tai štai kodėl. Štai.

Žaidžiam tikrovę?

Pabundu apsisperminęs. Iš pradžių nesuvokiu, kur esu, tada pamažu grįžta nuovoka. Briuselis, viešbutis. Kambaryje dar miegojo vengras ir makedonas. Bent jau tikiuosi, kad miegojo. Mazgodamas bybį tualeto kriauklėj galvojau apie šlapią sapną. Tai įvyko su kažkokiu keistu robotu. Niekada nesu turėjęs seksualinių fantazijų su robotikos elementais.

Kurį laiką žiūrėjau į savo trauzus, kurie tapo sapnų gaudykle. Įsimintina patirtis Europos sostinėje, tarptautinėje terpėje. Sapnas – tai, ko nepriskirčiau tikrovės laukui, turi apčiuopiamų ir nepatogių padarinių tikrovėje.

Klausiausi paskaitos, kurioje mokslininkas kalbėjo apie tai, kad išties mes visi gyvename haliucinacijoje. Smegenys nuolat patiria haliucinacijas. Kai visi sutariame dėl kokios nors haliucinacijos, pavadiname ją tikrove.

Nekalbu vien apie protinį ar dvasinį lygmenį. Apie materialią, fizinę tikrovę. Pavyzdžiui, šunys turi dvi rūšis spalvinių receptorių – žaliai ir mėlynai spalvoms. Žmonės – tris: žaliai, mėlynai ir raudonai. Visos spalvos, kurias matome, net šviesa ir judesys mums atrodo taip, kaip atrodo būtent dėl turimų regos receptorių. Vėžys maldininkas turi šešiolika šių receptorių rūšių. Galbūt šis padaras visiškai kitaip mato judesį ir šviesą. Gal jis yra objektyvesnis tikrovės vertintojas.

Persikėlus į nematerialius dalykus… Nesvarbu, kuo tikėtumėme, dukart per metus ateina diena, kai reikia laikrodį pasukti pirmyn arba atgal. Dukart per metus įsitikinu, kad nesvarbu, kuo tikime ir koks mūsų požiūris. Jei visi susitelkiame į vieną dalyką, kartu galime nuveikti kažkokią epideminę nesąmonę.

Utku eskimai neturi sąvokos „pyktis“. Tahityje gyvenantieji neturi liūdesio sąvokos. Kai jie jaučia tai, ką mes įvardintumėme apatiškumu, prislėgtumu, išsekimu ar niūrumu, jie tam pavartoja vieną žodį pe’ape’a. Japonai žodyne turi sąvoką arigata-meiwaku. Tai jausmas, kai kažkas tau padarė paslaugą, kurios neprašei, ir sukėlė nesklandumų, bet iš tavęs tikimasi, kad būsi dėkingas. Šių tautų tikrovė konstruojama kitaip nei mūsiškė.

Internetuose galima aptikti labai daug tyrimų, kuriais bandyta išsiaiškinti, kiek kartų per dieną žmonės meluoja. 200 kartų, pasak kai kurių tyrėjų. Apie tuziną kartų, anot kitų. Nelygu kaip apibrėšime melą. Tiesos neįmanoma rasti net kalbant apie melą.

Ligoninė, baras, striptizo klubas, vienuolynas ir teatras. Šios vietos turi vieną bendrybę. Jose vienaip ar kitaip sušvinta žmonių tikrumas. Nesukurta, nesukonstruota savastis, grynoji esmė. Tiesa, vienose vietose ryškiau apreiškiami vieni tos esmės niuansai… gyvuliškumas, žemiškumas, juodosios pusės. Bet tai yra tikra.

Bare alkoholis nutrina grimą. Ligoninėje, reanimacijos skyriuje, žmonės stoja į akistatą su savo mirtingumu. Čia bet kokia poza ar įvaizdžiai nebetenka prasmės. Striptizo klube įaudrinti vaizdų, geismų ir aistrų, apsvaigę nuo alkoholio žmonės praranda valingą siekį tramdyti savo demonus. Tai gyvuliška, bet nesumeluota. Vienuolyne po dvasinių pratybų, rekolekcijų tam tikram laikui nusivalo globalizuoto gyvenimo dulkės. Grįžtama prie būties šerdies.

Ir teatras… specialybės dėstytojas D. M. dažnai kalbėdamas apie vieną ar kitą spektaklį pamini melo ir tiesos žaismą. O. Wilde’o frazė: „Duok žmogui kaukę ir jis pasakys tau tiesą.“ Žaismas tikrovėmis. Aktorius, stovintis scenoje, gyvenantis „suvaidintoje“ tikrovėje, pasako tiesą žiūrovams, tuo metu esantiems bendrinėje tikrovėje (haliucinacijoje). Kad ir nepatogią tiesą.

Ir per šį keičiamų tikrovių žaidimą publika priima jo žodžius. Gal tik taip ir tesugeba priimti. Daugelis komikų yra ne vien sąmojingi. Geriausieji iš jų yra stebėtinai įžvalgūs socialiniai kritikai, netgi mūsų laikų diagnostikai. Juos vadiname komikais ir taip priimame jų sakomą tiesą. Juokdamiesi. Juokas – gynybinis mechanizmas.

Sanskrite yra žodis lila. Jis nusako visą tikrovę, kosmosą kaip dieviškojo kūrybinio žaidimo rezultatą. Į šį žaidimą įeina muzika, šokis, daina… Tai vienintelis būdas pabėgti nuo iliuzijos.

Žaidžiantis vaikas. Kiek teko dirbti su vaikų grupėmis stovyklose ar kūdikių namuose, vis nusistebėdavau jų sugebėjimu žaisti. Jie žaidimo visata įtiki stipriau nei realiąja. Jie nesijaučia alkani, juos žaidimo įvykiai jaudina stipriau nei bendrinė tikrovė.

Toks žaidžiantis vaikas man labai primena dievą. Nes toks vaikas nuolat laviruoja tarp savo ordinariųjų ir ekstraordinariųjų galių. Štai pavyzdys: šioje visatoje dievas negali nemylėti žmogaus (remiantis katalikiškąja tikyba). Ordinariosios jo galios šioje sistemoje, šioje visatoje neleidžia jam nemylėti. Bet jis turi ir ekstraordinariųjų galių – tai reiškia, kad jis bet kuriuo metu gali pakeisti pačią sistemą, pakeisti visatą.

Nuolat žaisdamas, keisdamas tikroves, suvoki, kad daugelis dalykų yra tariami. Ekonomika, mados, politika, virtualusis pasaulis – tai mūsų susitarimai, tam tikros iliuzijos, bendrosios haliucinacijos. Kai kas jais įtiki kaip vienintele įmanoma tikrove. O žaisdamas, suteikdamas reikšmę nereikšmingiems dalykams ir atvirkščiai, matai, kaip viskas byra. Per žaidimus patiri tikruosius dalykus – tai, kas nekinta, kas esmiška.

Prieš kurį laiką sapnavau sapną, bet prisimenu ne jį, o tik žodžius, kuriuos užsirašiau atsibudęs: „Melas yra didžiausia paslauga, kurią gali padaryti tiesai.“ Ilgą laiką nesuvokiau, ką jie reiškia.

Dabar atiduodamas didesniąją savo gyvenimo dalį teatrui, pamažu pradedu suvokti. Žaidimų tikrovės yra sumeluotos. Melas, kaip žaidimo elementas. Kaip kaukė žmogui, kuris pasakys tiesą. Kaip humoro lukštas, gaubiantis komiko išsakomą įžvalgą, kuri esmiškai svarbi mums.

Žavingai keista tai, kad tikrovės ieškome ir teatre – ten, kur vaidinama. Man asmeniškai žavingai keista ir tai, kad nesusijaudinu matydamas robotus, bet sapne su vienu taip gerai pasikirkinau, kad net apsisperminau realybėje. Ir šis šlapias sapnas priminė kitą, iš kurio prisimenu tik žodžius.

Žaismingai įstabu.

Santykiai: susiliest subinėm ir mokytis mirti

Poroje esantys žmonės vienodai jausis tik 9 % viso kartu praleisto laiko. Pavyzdžiui: iš šimto kartu praleistų dienų jūs abu vienu metu jausite tą pačią emociją tik devynias dienas. Emocinis disonansas. Yra būdas pasiekti maksimalų emocinį rezonansą. Jūs abu galite visą laiką jaustis supistai.

Bandžiau suprasti santykius, kad galėčiau geriau juos palaikyti. Gali būti, kad dabar tavo ar mano sutuoktiniai vaikšto kažkur ir kuria prisiminimus, apie kuriuos mums vėliau pasakos. Iki dabar visi mano buvę santykiai žlugo. Manau, kad žinau kodėl. Tik viena yra suvokti klaidas ir kita – pritaikyti tas žinias praktiškai.

Kai santykiai nusistovi, kartais man atrodo, kad buityje 80 % pokalbių pradeda vykti taip: „Gal matei mano raktus?“ – „Ką?“ – „Ai, nieko, nesvarbu, pats radau.“ Ir ilgą laiką tai gali nesikeisti. Emocinis rezonansas nėra privalomas ar būtinas dalykas. Įmanomi visokiausi teigiamų emocijų dariniai: ramus–džiugus, linksmas–atsipalaidavęs, susitelkęs–susižavėjęs, dėkingas–nustebęs ir t. t. Aišku, įmanoma abiem visą laiką jaustis nuostabiai nuolat vartojant euforikus, stimuliantus ar kitas psichoaktyvias medžiagas. Tada po kurio laiko abu irgi jausitės vienodai sirgdami klinikine depresija.

Pasak kai kurių antropologų, yra dvi varomosios žmonijos jėgos – vyro trauka prie moters ir moters motinystės instinktas. Esą biologiškai jos dvi stipriausiai prisideda prie mūsų išlikimo. Tai reiškia, kad jei reikėtų rinktis, dažniausiai vyras pasirinktų mylimąją vietoj vaikų, o moteris – vaikus vietoj mylimojo. Toks žmogiškųjų santykių tragizmas įtrauktas į mūsų biologinę matricą. Tokie tragediniai interesų neatitikimai net ir pačia mažiausia forma aplanko visus santykius.

Kartais regisi, kad santykiai yra kasdieninis klausinėjimas: „Ką norėtum valgyti?“, iki kol vienas iš jūsų miršta. Aišku, santykiai yra kur kas daugiau nei vien ši frazė, tačiau ji yra veikiausiai universaliausia ir dažniausiai pasikartojanti. Mąsčiau apie tobuliausią porą žemėje, žmones, kurie puikiai atitinka vienas kitą. Pagalvojau, kad tokiu ryšiu susietus žmones kartais turėtų nudiegti mintis, jog vienas iš jų turės ateiti į kito laidotuves.

Sokratas sakė, kad filosofija tai mokymasis, pasiruošimas mirčiai. Įmanoma, kad buvimas dviese maža dalimi yra mokymasis, kaip numirti pirmam ar antram. Nors, tiesa, pats Sokratas padoriai numirti irgi nesugebėjo. Praėjus 2 400 metų po jo mirties, jo darbai ir mintys sukasi tarp gyvųjų.

Turbūt gražiausi gyvenimo momentai yra dviasmeniai. Pavyzdžiui, susiliest subinėm kartu maudantis po dušu. Pasidaryt nedidelį fortą iš baldų ir patalynės, tada jame mylėtis. Iš naujo perskaityti pirmuosius susirašinėjimus. Sudėti kelių tūkstančių dalių dėlionę. Fotografuoti vienam kitą įvairioje aplinkoje.

 Ir velniop tą emocinį rezonansą. Ne čia esmė. Yra lygtis, pavadinta dievo pirštų atspaudu: z {n+1}=z n^2+c.

Ji reiškia, kad labai paprastos taisyklės leidžia egzistuoti, susikurti be galo komplikuotiems dariniams. Ja galima nusakyti upių išsišakojimus, brokolių ir medžių šakų struktūrą, mūsų kraujagyslių tinklą, kosminius darinius ir t. t.

Bet mes vis dar negalime nuspėti orų, kokie bus po pusės metų. Nors žinome visus veiksnius. Žinome, kaip formuojasi smėlio kopos dykumoje, bet negalime pasakyti, kokią tiksliai struktūrą jos įgis, koks bus kopų raštas.

Chaoso elementas. Visatoje yra palikta vietos jam. Evoliucijos programoje irgi. Tik taip gali atsirasti mutacijos ir vykti tobulėjimo, prisitaikymo procesas. Dėl to chaoso elemento, net žinodami visus veiksnius ir principus, negalime nuspėti daugelio dalykų.

Galima perskaityti visas šeimų psichologijos knygas, įsiminti visus modelius ir dėsnius ir vis tiek pabaigti žlugusiais santykiais. Vėl tas pats chaoso elementas. Dabar galbūt geriausias dalykas, kurio išmokau per praktiką, – atsiradus problemai dviasmeniame ryšyje nereikia prisiimti pozicijų „Aš prieš Tave“. Geriausias variantas – „Mes prieš problemą“. Rezonansas nėra siektiniausias dalykas. Kiekvienoje melodijoje yra punktas ir kontrapunktas. Tai ją paverčia visavertiška.

Su visais tragizmais, pasidulkinimais fortuose, subinių pasitrynimais, chaotiškais elementais, nesusikalbėjimais ir nesupratimais. Bandome harmonizuoti. Nuolat grojame ir klausomės.