2023 metais Vašingtone vykusios konferencijos „Novitate“, skirtos literatūros tyrinėtojo ir filosofo René Girard’o šimtmečiui paminėti, organizatoriai skelbė, kad jų tikslas yra suburti diskusijai žmones, metaforiškai įkvėptus trijų miestų tradicijų – Atėnų (protas), Jeruzalės (tikėjimo tradicija) ir Silicio slėnio (verslo inovacijos). Manau, kad literatūros profesoriaus, Prancūzų akademijos nario René Girard’o, kurį prancūzų filosofas Michelis Serres’as pavadino „humanitarinių mokslų Darwinu“, darbai yra menkai žinomi Lietuvos skaitytojams. Girard’as dėstė įvairiuose Amerikos universitetuose ir išleido virš dvidešimties knygų įvairiomis literatūros, teologijos ir socialinių mokslų temomis, o jo idėjos yra ne tik gausiai cituojamos humanitarinių ir socialinių mokslų atstovų, bet ir naudojamos inovatyvių verslininkų iš Silicio slėnio bei daro įtaką šiuolaikinių Amerikos politikų mąstymo ir veiklos krypčiai.

Girard’as yra labiausiai žinomas kaip mimetinio troškimo (mimetic desire) teorijos autorius. Prieš šešis dešimtmečius rengdamasis paskaitai Hopkinso universitete apie Marcelio Prousto kūrinį „Prarasto laiko beieškant“ jis įžvelgė, kad pasakotojo aistra kilo paveikta ne moters, kurią jis mylėjo, bet jo meilės varžovų. Idėja buvo išplėtota literatūrologinėje studijoje apie tai, kaip Don Kichotas, ponia Bovari, Stendhalio, Prousto ir Dostojevskio personažai geidžia dalykų, nes kiti jų nori. Iš šios idėjos gimė mimetinio troškimo teorija, pasak jos, žmonės netrokšta dalykų dėl jų pačių, bet siekia imituoti kitus ir su jais konkuruoti. Imituodami vieni kitus jie rungtyniauja vieni su kitais ir galų gale sukelia smurtinius konfliktus. Šios minties įkvėptas bei remdamasis Freudo ir Nietzschės idėjomis, Girard’as sukūrė naują paradigminę antropologinę viziją ir performulavo atpirkimo ožio koncepciją – įtakingi dešinieji politikai Trumpo administracijoje šią ėmė naudoti kritikuodami kairiuosius dėl vadinamosios atšaukimo kultūros (Orlando Reade, „The defication of René Girard“, Financial Times Weekend, 2025-05-10). Girard’o knygoje Des choses cachées depuis la fondation du monde, pirmą kartą išleistoje prancūzų kalba 1978 metais, buvo tiriamas troškimas, atpirkimo ožio mechanizmo veikimas, smurto prigimtis ir jų pasekmės visuomenėms. Šioje knygoje jis išdėstė teoriją apie mimetinį troškimą ir jos taikymą įvairiose srityse, įskaitant psichoanalizę ir religiją.

Mimetinis troškimas yra pagrįstas graikų filosofijos terminu mimesis, kuris reiškia žmogui būdingą gebėjimą imituoti. Tačiau žodis mimesis skiriasi nuo žodžio imitacija, kuris kasdieniame vartojime turi daugiau teigiamų konotacijų, nes apima tiek teigiamus, tiek neigiamus imitacinio elgesio elementus. Mimetinė teorija teigia, kad, be pagrindinių poreikių, tokių kaip alkis ar troškulys, didžioji dalis žmogaus elgesio yra mimetinio arba imitacinio pobūdžio. Girard’as teigia, kad „žmogaus elgesyje nėra nieko arba beveik nieko, ko nebūtų galima išmokti, o viskas, ko išmokstama, yra pagrįsta imitacija. Jei žmonės staiga nustotų imituoti, visos kultūros formos išnyktų. Neurologai dažnai mums primena, kad žmogaus smegenys yra milžiniška imitavimo mašina.“ Jis teigia, kad troškimą nuo poreikio skiria tai, kad jis yra mimetinis, kitaip tariant, kad jį formuoja kitas asmuo. Mimetinis troškimas veda į beprasmę konkurenciją, konfrontaciją ir smurtą. Daugeliu atvejų mūsų troškimo objektą nulemiame ne mes patys, o kitas asmuo, kurį Girard’as vadina mimetiniu modeliu.

Senuosiuose judėjų ir krikščionių tekstuose Girard’as įžvelgė apreiškimą, kuris turi galimybę smurtines tendencijas pakeisti taikiomis. Girard’o nuomone, krikščionybėje egzistuoja gilus supratimas, kad mimetinis troškimas žmonių visuomenėse ir ypač vartotojiškose visuomenėse skatina konfliktus.

Įdomu, kiek Lietuvos politikų buvo ar yra paveikti idėjų, kurias jie įgijo skaitydami klasikinius kūrinius, klausydami iškilių profesorių paskaitų universitetuose ar konferencijose, ir remdamiesi jų įžvalgomis formavo politinę liniją? Brodskis sakė, kad valdančiuosius reikėtų rinkti ne pagal programas, bet pagal tai, kokias knygas jie skaito.

Amerikos viceprezidentas J. D. Vance’as sakė, kad jo gyvenimą ir mąstymą pakeitė Peterio Thielio paskaita Yale’io universitete 2011 metais, joje šis kritikavo prestižines firmas, kuriose įsidarbina teisės studentai ir kuriose jie domisi beverte žodžių ekvilibristika ir beprasmiška konkurencija, o ne pasaulį keičiančiomis inovacijomis. Milijardierius Thielis, Trumpo rinkimų kampanijos rėmėjas ir įtakingas Silicio slėnio guru, vienas iš „PayPal“ įkūrėjų, korporacijų „Palantir Technologies“ ir „Imitatio Foundation“ savininkas, susižavėjęs Girard’o idėjomis finansavo jų sklaidą. „Kuomet apie 2100 metus bus parašyta XX amžiaus istorija, – pareiškė Thielis, – Girard’as bus paminėtas joje kaip vienas didžiausių intelektualų.“

Kai kurios René Girard’o įžvalgos apie ateitį neprarado aktualumo. Geopolitinį konfliktą tarp Kinijos ir JAV prieš porą dešimtmečių jis pateikė kaip mimetinį troškimą: „Dabar visi žino, kad, pavyzdžiui, gresiantis konfliktas tarp Kinijos ir JAV neturi nieko bendra su civilizacijų susidūrimu, kad ir ką kai kurie mums bando įteigti. Mes visada bandome ieškoti skirtumų ten, kur jų nėra. Iš tiesų ginčas vyksta tarp dviejų kapitalizmo formų, kurios tampa vis panašesnės.“ 2009 metais išleistoje knygoje „Kovoti iki galo“ (Battling to the End: Conversations with Benoît Chantre) jis analizavo vokiečių karo stratego Carlo von Clausewitzo teoriją apie karo prigimtį. Girard’o nuomone, šis strategas savo traktate pateikia skaitytojui labiausiai nerimą keliančią įžvalgą – šiuolaikinis karas sukelia beprotišką keršto eskalavimą, kurio politinės institucijos nebegali suvaldyti. Girard’as teigia, kad Clausewitzas, pats matęs Napoleono karus, intuityviai suprato, jog nevaržoma „abipusė reakcija“ galiausiai gali privesti prie visiško abipusio priešų susinaikinimo. Keršto eskalavimo pavyzdžius šiuolaikiniame pasaulyje girdime įsijungę kasdienines žinias.

Gegužės 8 dieną, eidamas 92-uosius, mirė lietuvių kilmės amerikiečių filosofas, socialinis antropologas, vienas garsiausių šiuolaikinių Amerikos fenomenologų Alphonso Lingis (1933–2025). Į lietuvių kalbą yra išverstos jo knygos „Nieko bendra neturinčiųjų bendrija“ (1997, vert. M. Žukaitė), „Pavojingos emocijos“ (2002, vert. I. Skaržinskaitė), „Bendra kalba, paskiri balsai: Vilniaus paskaitos“ (2010, vert. D. Bacevičiūtė), išleistas kelionių fotoalbumas „Contact“ (2010, vert. D. B.) ir pažintinė knygelė vaikams „Balandžiai“ (2011).

Šis suomių estetikos docento filosofijos mokslų daktaro Harri Mäcklino pokalbis su Alphonso Lingiu publikuotas ketvirtiniame suomių filosofijos žurnale „Niin&Näin“ (2018, Nr. 3).

– Esate žinomas kaip vienas ryškiausių fenomenologijos atstovų Amerikoje. Kokį statusą Europos filosofija turėjo Jūsų karjeros pradžioje? Kaip pats susidomėjote fenomenologija?

– Su fenomenologija susipažinau tęsdamas mokslus Levene, Belgijoje. Mano išvykimas, tiesą sakant, buvo grynas atsitiktinumas: įvadinių studijų metu Čikagoje, Loyolos universitete, profesoriai pamėtėjo mintį, kad tai gali būti tinkama vieta man. Grįžęs į Jungtines Valstijas pradėjau dėstyti Pitsberge, Duquesne’o universitete. Ten dirbo daug europiečių arba studijavusiųjų Senajame žemyne, tad atsidūriau europinės minties bendruomenėje.

Anuomet, 7-ojo dešimtmečio pradžioje, Europos filosofija JAV domėjosi siauras ratelis, bet jis vis dėlto buvo. Yale’io, New School ir Šiaurės Vakarų universitetuose fenomenologiją tyrinėjo keletas žmonių. Mano universitete itin domėtasi Heideggeriu. Jame taip pat veikė Psichologijos katedra, smarkiai paveikta fenomenologijos. Manyčiau, kad tai buvo pirmoji ir tuo metu svarbiausia fenomenologinės psichologijos mokslo įstaiga, kurioje gimė daug įdomių dalykų.

Šiandien fenomenologijos ir egzistencinės filosofijos draugijai (Society of Phenomenology and Existential Philosophy, SPEP) priklauso tūkstančiai narių. Europos filosofijos padėtis JAV universitetuose vis dėlto nėra itin stipri, nes jos atstovai pabirę po visą šalį ir, galimas daiktas, yra vieninteliai europinės minties skleidėjai savo akademinėse bendruomenėse. Pagaliau gal tik keturiuose penkiuose universitetuose leidžiama gintis laipsnį iš Europos filosofijos. Šiaip ar taip, draugijos susitikimuose smagu matyti tokią gausią publiką.

– Karjeros pradžioje išgarsėjote kaip Emmanuelio Lévino ir Maurice’o Merleau-Ponty raštų vertėjas. Kaip susidomėjote vertimu? Kaip prisijaukinote sudėtingų filosofinių tekstų vertimą?

– Man grįžus iš Leveno į JAV netrukus mūsų universitete apsilankė Paulas Ricoeuras. Pasiteiravau jo, kas šiuo metu vyksta Prancūzijoje, ir jis atsakė, kad visi kalba apie naujausią Lévino knygą „Totalybė ir begalybė“. Tuoj pat įsigijau ją, o perskaitęs buvau visiškai priblokštas. Kažkuris iš universiteto kolegų paragino mane ją išversti. Tiksliai nepamenu, kokiomis aplinkybėmis, – pats tikrai nebūčiau pasisiūlęs! – bet man sudarė geras sąlygas vertimui parengti. Paskui ėmiausi Merleau-Ponty pomirtinio veikalo „Regima ir neregima“. Versdamas abi knygas neįtikėtinai daug išmokau. Pavyzdžiui, Merleau-Ponty knyga susideda iš itin fragmentiškų užrašų, tad man teko perprasti, ką jais norima pasakyti. O kalbant apie Léviną, jo stilius itin ekscentriškas, net patiems prancūzams jis skamba keistai. Teko gerokai pavargti, kol jį supratau. Tikiu, kad versdamas tobulėjau ir kaip filosofas.

Versdamas „Totalybę ir begalybę“ nedrąsiai svarsčiau susisiekti su Lévinu, bet visada drovėjausi artintis prie žmonių, kuriais žaviuosi. Vertimą rengiau Paryžiuje, tekste pasitaikė keturi penki sakiniai, dėl kurių paprasčiausiai nebuvau užtikrintas. Taigi, nusprendžiau parašyti Lévinui laišką. Norėjau jį kuo mažiau trukdyti, tad pasiunčiau jam savotišką pasirinkimų užduotį, kurioje klausiau, ar tam tikras sakinys reiškia tą ar aną, o jam beliktų padėti kryželį prie teisingo atsakymo. Įdėjau net voką su pašto ženklu, kad jam nereiktų vargintis pašte. O jis man atsakė ir pakvietė į svečius. Jis buvo nuostabus – neapsakomai nuostabus! – žmogus, paprasto pokalbio metu staiga pasakydavęs kažką neįtikėtinai gilaus, bet niekada to nesureikšmindavęs, savo žodžius sušvelnindavęs kokiu nors iš jidiš išverstu pokštu.

Kita versta Lévino knyga „Kitaip negu būtis, arba Anapus esmės“ buvo dar sudėtingesnis atvejis. Derrida prikaišiojo Lévinui, kad būties sąvokos esą neįmanoma aplenkti, nes visame kame yra vienokia ar kitokia būties forma. Lévinas užsispyrė ir ėmė rašyti veikalą, kuriame nė sykio nepavartojo žodžio „būti“. Prancūzų kalboje tai įmanoma įvairiomis sintaksinėmis struktūromis, tačiau anglų kalba tam visiškai nepalanki. Tad man neliko nieko kito, kaip į Lévino tekstą įvesti būtį.

Mano pamatinis vertimo principas yra užrašyti gerą tekstą anglų kalba. Pavyzdžiui, Johno Mcquarrie ir Edwardo Robinsono parengtas Heideggerio „Būties ir laiko“ vertimas yra itin germaniškas. Heideggeris troško sukurti naują filosofinę kalbą pasitelkdamas vokiečių kalbą, tad vartojo vokiškus žodžius bei sąvokas, kurie paveikūs vokiškai kalbančiai auditorijai, tačiau išversti į anglų kalbą skamba siaubingai. Antai Heideggerio terminas zuhanden verčiamas kaip rea-dy-to-hand, tačiau anglų kalboje tai bereikšmis darinys. Juk mes turime pasakymą at reach, kuris, mano nuomone, atitinka Heideggerio terminą, reiškiantį kažko pasiekiamumą, prieinamumą naudojimui. Paskaitose ir vertimuose pats stengiuosi vartoti žodžius ir sąvokas, kurie jau egzistuoja anglų kalboje, ir jų padedamas siekiu priartėti prie originalo esmės. Nežinau, kaip man pavyko išversti Léviną. Jei dabar grįžčiau prie tų vertimų, tikrai ką nors keisčiau.

– Knygose išsamiai tyrinėjate įvairiausias temas, kaip antai pasitikėjimas, meilė, menas, fetišai, smurtas, egzotinės kultūros, kūniškumas. Kaip Jūs pats apibūdintumėte esminius savo filosofinės minties bruožus?

– Savus tekstus pradėjau rašyti palyginti vėlai, mat užtrukau kaupdamas drąsą patikėti, kad pats turiu kai ką pasakyti. Viskas prasidėjo nuo to, kai mane pakvietė skaityti pranešimo į vieną didelę Husserlio konferenciją Kanadoje. Žinojau, kad ten susirinks visi svarbiausi Husserlio žinovai, pradedant Gadameriu. Iš pradžių apėmė šiurpas, bet tada pagalvojau, kad jei kalbu apie fenomenologiją savo studentams, kodėl negalėčiau pristatyti savo minčių ir sau lygiems. Apsisprendžiau, kad nuo tol priimsiu visus kvietimus, ir šio apsisprendimo laikiausi visą savo karjerą. Geriausia, kai mane kviečia kalbėti tema, apie kurią neišmanau ničnieko. Nebūtinai kitiems pranešiu ką nors vertingo, tačiau bent jau pats išmoksiu šio to naujo.

Taip per metų metus susikaupė daugybė tekstų, kuriuos kartais surenku į knygą. Visos mano knygos gimė iš pranešimų ir paskaitų, išskyrus „Imperatyvą“, kuriai būdingas vienalytis minties dėstymas nuo pradžios iki galo. Taigi, negalėčiau sakyti, kad mano mąstymą sudaro tiesus takas. Vis dėlto teigčiau, kad viskas, kuo užsiėmiau, vienaip ar kitaip yra susiję su fenomenologija. Studijuodamas skaičiau Sartre’ą ir Heideggerį, jų didžiąsias idėjas apie būtį ir niekį ir, tiesą pasakius, nesijaučiau tiksliai supratęs, apie ką jie kalbėjo. Tada sumaniau, kad jei pakankamai ilgai tyrinėsiu kokį nors reiškinį, galiausiai atrasiu kažką naujo, ko neatrado niekas kitas. Pamažėl supratau, kad tokia ir yra filosofinio darbo esmė.

– Esate žinomas kaip aistringas keliautojas, o įvairios kultūros tiesiogiai atsispindi Jūsų darbuose. Kokią įtaką kelionės darė Jūsų mąstymui arba mąstymas – kelionėms?

– Kaži kokiu giliai fundamentaliu būdu visada troškau pamatyti pasaulį. Dažnai žmonėms galiausiai pabosta keliauti, tik ne man! Anapus kelionių aistros greičiausiai slypi filosofinis interesas. Visada prieš vykdamas į naują vietą stengiuosi nesužinoti apie ją nieko. Trokštu patirti pirmąjį vietos įspūdį, tą „oho, kaip nuostabu!“ jausmą. Ir tada jau būdamas vietoje užsidegu sužinoti apie ją viską. Ryju knygas apie regiono politiką, istoriją, ekonomiką… Neturėdamas šio filosofinio intereso žvelgčiau į pasaulį kaip paprastas turistas.

Viskas prasidėjo nuo to, kai karjeros pradžioje nuvykau į Stambulą ir pirmąkart pamačiau Sofijos soborą. Iškart prisiminiau Heideggerio aprašytą graikų šventyklą. Anot jo, šventykla atveria graikų pasaulį, atskleidžia jo esmę. Heideggeris man padėjo suprasti, kad Sofijos soboras atveria Bizantijos pasaulį, netgi sukuria Bizantijos pasaulį. Tai yra vieta, kurioje atsiveria visa kultūra ir buvimo žmogumi būdas. Heideggeris mane išmokė į supantį pasaulį žvelgti giliau. Nuo tada kelionėse jaučiuosi geriau suprantantis žmogiškumo ir žmogiškosios patirties slėpinius. Mano požiūriu, keliavimas ir filosofavimas papildo vienas kitą: filosofija daro įtaką mano pasaulio matymui, o pasaulio pažinimas – filosofijai. Tikiu, kad kelionės mano mąstymui daro daug didesnę įtaką, nei pačiam atrodo.

– Paskaitose dažnai naudojate foninę muziką, vaizdo medžiagą ir performatyvius elementus. Ar galite atskleisti, kokia šio paskaitų stiliaus esmė?

– Taip susiklostė pamažu. Iš pradžių pradėjau leisti muziką paskaitų įžangoje ir pabaigoje, pirma, tam, kad sukurčiau tinkamą atmosferą paskaitos temai, antra – kad duočiau klausytojams laiko suformuluoti klausimus po paskaitos. Vėliau sumaniau kurti muzikinį foną ir dėstyti vienu metu. Galiausiai pradėjau grimuotis ir persirengti įvairiais kostiumais. Iš pradžių baiminausi, kad tai tik kliudys paskaitai, nes nieko panašaus neteko matyti. Kita vertus, pagalvojau, kad ir televizijos dokumentiniuose filmuose skamba foninė muzika ir juose nestinga reginių.

Mano paskaitų stiliui lemtingos įtakos turėjo susidūrimas su dviem australų kaliniais, kuriuos pavadinau love junkies – meilės narkomanais. Lankydamasis Australijoje išgirdau istoriją apie du kalinius, atlikusius bausmę griežčiausio režimo kalėjime. Jiedu buvo narkomanai, pakartotinai teisti už narkotinių medžiagų prekybą, be to – pora.

Vienas jų buvo translytė vardu Cheryl, kurios lyties keitimo procesas buvo tik įpusėjęs, tad teisėtvarka tebelaikė ją vyru. Taigi, ši moteris galėjo gyventi su savo vaikinu vyrų kalėjime. Kai Cheryl galiausiai buvo paleista į laisvę anksčiau už savo partnerį, ji patraukė tiesiai į „McDonald’s“ su kvepalų buteliuku kišenėje ir pareiškė turinti ginklą. Cheryl grasino pardavėjai ir paskelbė, jog tai apiplėšimas. Ji pasiėmė tik 50 dolerių ir perdavė pardavėjai lapelį su savo vardu ir kalinio numeriu. Policija, be abejo, tuoj pat ją sučiupo. Cheryl visa tai padarė tam, kad grįžtų į kalėjimą pas mylimąjį. Jie abu buvo ŽIV nešiotojai, kitaip tariant – pasmerktieji. Niekada nesu girdėjęs apie žmogų, mylintį taip stipriai, jog suvaidintų apiplėšimą ir patektų į kalėjimą tam, kad galėtų mirti kartu su mylimuoju. Ši istorija neišėjo man iš galvos.

Po tos kelionės buvau pakviestas kalbėti viename renginyje, ten pasinaudojau proga papasakoti šią istoriją. Vėliau pasakojau ją daugybę kartų, kiekvienąsyk praturtindamas naujais elementais. Kartą viename tatuiruočių salone pastatėm šešėlių teatro sceną, kokią esu matęs kelionėje po Indoneziją, pakviečiau du šokėjus, ir tie šoko nuogi anapus paklodės man pasakojant istoriją. Jie šoko fantastiškai, lyg būtų šokę kartu metų metus. Toje istorijos vietoje, kai Cheryl paleidžiama iš kalėjimo, šokėjai išeina iš už paklodės ir mes nudažome juos tamsoje švytinčiais dažais. Kitą sykį pats persirengiau juodais skarmalais, kad priminčiau šešėlį kaip tuos už visuomenės ribų atsidūrusius žmones. Galiausiai performansas tapo tarptautinis. Mano draugas egiptietis pasirodymui sukūrė muziką, o Sasha Trudeau – Pierre’o Trudeau sūnus ir Justino Trudeau brolis – sukūrė foninę vaizdo instaliaciją. Šis performansas man tapo pats svarbiausias, juo norėjau papasakoti tų mirštančių mylimųjų istoriją. Jie man buvo svarbiausi žmonės pasaulyje, nes mylėjo taip, kaip niekas nebuvo regėjęs. Performatyviam paskaitų stiliui mane įkvėpė būtent jie.

– Jūsų vizitas Suomijoje susijęs su Aalto universiteto paskaitų ciklu, skirtu profesoriaus emerito Juhos Varto garbei. Savo paskaitoje kalbėjote apie meno įtakos galią. Kuo menas, Jūsų požiūriu, yra svarbus?  

– Paskaitos idėja gimė, kai buvau paprašytas kalbėti apie pasąmonę Freudo teorijose. Ruošdamasis paskaitai ėmiau galvoti, kad Freudo mąstyme yra kažkas įtartino. Anot Freudo, gamtos mokslai tyrinėja išorinį pasaulį, o visi kiti, kaip ir menas, yra susiję su žmogaus vidiniu pasauliu, neįsisąmonintais instinktais ir poreikiais. Mano požiūriu, tai išties keista idėja. Man yra visiškai akivaizdu, kad bent jau menui šis teiginys netaikytinas, nes menas kalba ir apie išorinį pasaulį. Menas turi jėgos: jis gali mus vesti ir užkrėsti, patraukti savo pusėn, priversti suklusti.

Tai galioja ir viskam, kas mus supa. Man atrodo, kad vis mažiau gebam žvelgti į daiktus, atskirtus nuo savo paskirties. Nebenaudojamą daiktą išmetam – tai tapo mūsų kultūros dalimi. Anksčiau daiktai, indai, baldai buvo saugomi ateities kartoms ir juos žmonės išmoko gerai pažinti. Kartą nuvykau pas draugą į Todtnaubergą, kur stovėjo garsusis Heideggerio namas. Draugas laikė skrynią, kuri po mirties turėjo tapti jo karstu. Kai sudegė mano proprosenelės sodyba, ji labiausiai liūdėjo dėl to, kad pražuvo jos karstui saugotos lentos. Tam, kad išmoktume suprasti, apie ką byloja meno ontologija, mums reiktų grįžti prie buities daiktų ir perprasti jų įtaką mūsų gyvenimui.

Heideggeris teigė, kad moderniam mąstymui iš esmės būdingas metafizinis subjektyvizmas, kuriame subjektas pats yra visos prasmės šaltinis. Nuo Apšvietos laikų buvo aukštinamas laisvas, visiškai sau pakankamas subjektas, kuriantis prasmę sau ir savo pasauliui. Mano nuomone, reikėtų grąžinti supratimą apie tai, kad objektams paklūstame mes, o ne atvirkščiai. Kasdieniame gyvenime daiktai ir reiškiniai daro įtaką mūsų veiklai ir mus valdo – štai, pavyzdžiui, ši stiklinė nurodo mums, kaip turėtume ja naudotis. Mūsų veiksmus nuolatos veikia supantys daiktai. Norėčiau žvelgti į meną šiame ontologiniame kontekste. Manau, kad meno kūriniai gali parodyti reiškinių ir daiktų jėgą ir taip atskleisti apie pasaulį kai ką, ką pajėgus atskleisti tik menas ir ko negalėtume suprasti jokiu kitu būdu.

– Esė „Tikrovė ir jos šešėlis“ (La réalité et son ombre, 1948) Lévinas teigia, kad mėgautis menu yra taip pat egoistiška, žema ir ciniška kaip puota maro metu, mat estetinės patirties akivaizdoje atsukame nugarą kitų žmonių nelaimei. Ką atsakytumėte Lévinui?

– Lévinas visur kaišioja etiką. Manyčiau, taip elgtis nevalia. Be abejo, dalis meno susijusi su politiniais ir etiniais klausimais, bet didžioji dalis – ne. Apie meną mąstau panašiai kaip Nietzschė „Tragedijos gimime“. Anot Nietzschės, pamatinė meno esmė yra įsitraukimo į meno lauką patirtis, kurioje suvokėjas pamiršta save pasinerdamas į kosminės energijos srautus. Jam menas yra metafizinė paguoda mūsų ribotumo ir mirties akivaizdoje, nes padedami meno patiriame anapus visko slypinčią ontologinę jėgą, tveriančią naujas formas ir naikinančią senąsias.

Manau, kad meno patyrimas labai primena dalyvavimą festivaliuose. Stipriausiai jį išgyvenau Rio de Žaneiro karnavale ir „Mount Hagen“ festivalyje Papua Naujojoje Gvinėjoje. Lankiausi Brazilijoje Persijos įlankos karo metu, kai šalies ekonomika ritosi į bedugnę. Nepaisant to, tūkstančiai išsidabinusių žmonių susirinko draugėn šokti ir linksmintis ištisas dienas. Tai nepakartojama. Visiems sakau: kartą gyvenime verta nukeliauti ten ir pamatyti, kokie gražūs gali būti žmonės. Menas padeda patirti tokį pat bendrystės su pasauliu jausmą. Ši patirtis glūdi anapus etikos.

Vertė Rūta Marija Viljamaa

Vietoj įvado

Šį pasakojimo būdą įkvėpė mano neseniai perskaityta istoriko Norberto Černiausko knyga „Fado: trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“. N. Černiauskas puikiai susiejo fado, iš Portugalijos kilusio melancholiškojo muzikos žanro, nuotaiką su nuotaika mąstant apie Lietuvos lemtį XX a. Būtent saudade (port. „ilgesys“), fado leitmotyvas, itin tiksliai atliepia bergždžią nostalgiją tam, ko nebėra, o neretai ir išvis nebuvo.

Man augant milžinišką įtaką Lietuvos istorijos ir Lietuvos kaip idėjos supratimo formavimuisi darė tarpukariu gimusių ir augusių senelių ir jų seserų ir brolių pasakojimai, o juos dar labiau sutvirtino ypatingas ryšys su Kaunu – vasaros vaikystėje ir beveik šešeri studijų metai; su miestu, kur Laisvės alėja, Žaliakalnis alsuote alsuoja tarpukario ir jo optimistinio modernizmo dvasia, nors ir staigiai užgesinta. Todėl 1939 m. spalio 10 d. prasidėjusi Lietuvos valstybės agonija, pasibaigusi nepriklausomybės praradimu, man buvo ir liko neišsemiamas šaltinis kontempliuoti apie vieną tragiškiausių Lietuvos istorijos puslapių. Pačią 1940 m. birželio 15 d. aš dažnai gyvai įsivaizduodavau tuomečio vaiko, senelio ar močiutės bendraamžio, akimis, su nerimu lydinčio vargingai atrodančius atšiaurių veidų sovietinius karius, žvelgiančius iš Kauno Laisvės alėją skrodžiančių tankų.

Būdamas vaikas buvau suskaičiavęs, kiek trūko, kad būčiau sutikęs savo prosenelius, apie kuriuos daug girdėjau iš tėvų ir senelių pasakojimų. Ypač buvo apmaudu, kad apsilenkėme laike su itin daug galėjusiu papasakoti proseneliu Benjaminu Jakševičiumi, kuris, jei ne varginanti gyvenimo miške ir alinanti gulago patirtis, – tuomet buvau įsitikinęs, – būtų sulaukęs viso šimto metų, kas reikštų, kad būtų mane išvydęs, o aš iš mūsų susitikimo bent ką nors atsiminčiau. Rugpjūčio 13 d. sukanka 45 metai nuo jo iškeliavimo Amžinybėn. Sulaukusio gulago kaliniui gan garbaus amžiaus, bet neišvydusio nė vieno provaikaičio. Dar lygiai po trejų metų netikėtai mirė vyriausias sūnus Vytautas. Bet alternatyviojoje laiko juostoje jie nugyveno gerokai laimingesnius ir ilgesnius gyvenimus. Pakerėtas N. Černiausko idėjos svajoti, kaip būtų atrodžiusi Lietuva, jei šiai būtų pavykę išvengti sovietinės okupacijos ir paskesnių kataklizmų, pamėginau ir aš įtraukti Jakševičius į fado idėją, atšaukdamas birželio 15-osios okupaciją, taigi ir nepalankias rugpjūčio datas.

Bet prieš tai – duoklė laikui visagaliui, negailestingai švytuokle nubrėžusiam neatšaukiamą XX a. Lietuvos istoriją.

Adomas Jakševičius (1908–1967) su žmona Zofija Jėgaite. Tarpukaris. Šaltinis – „Žemaičių žemė“

Laikas visagalis

Kaip dažną giminę, Jakševičius okupacijos paveikė. Garsiausiems menininkų Jakševičių dinastijos atstovams Aleksandrui Jakševičiui ir jo vyresnėliam sūnui Vincentui pasisekė šių nelemtų laikų nesulaukti. Jų neišvydo ir vyriausias Vincento sūnus Silvanas, nuskendęs pačiame kūrybiniame žydėjime dar 1933 m. Tačiau nuo atėjūnų smarkiai nukentėjo Aleksandro jaunėlis sūnus Benjaminas ir Vincento sūnus Adomas. Antrosios okupacijos metais nužudyta tarpukariu aktyviai visuomeninėje veikloje dalyvavusi Adomo žmona Zofija Jėgaitė, o pats Adomas buvo areštuotas įtariant dalyvavimu antisovietinėje veikloje pokario metais. Nors išvengęs savo dėdės lemties ir palankiai susiklosčius aplinkybėms paleistas iš arešto nepraėjus nė mėnesiui, jis visą likusį gyvenimą buvo persekiojamas naujųjų Lietuvos šeimininkų, atsisakė su jais eiti į bet kokius kompromisus. Žuvo 1967 m. spalio 14 d. partrenktas automobilio. Iki šiol tarp giminaičių nėra vieningos nuomonės, kiek netyčinis buvęs gyvybę atėmęs eismo įvykis. O Benjaminas, sugrįžus bolševikams, turėjo prisiminti Nepriklausomybės kovų laikus ir sulaukęs penkiasdešimties su ginklu trauktis į mišką. Kaip netrukus paaiškėjo – be vilties laimėti prieš daug galingesnį priešą. Jo baudžiamojoje byloje užfiksuota nelemta data – 1948 m. rugpjūčio 17 d., kai per čekistinę karinę operaciją buvo užtiktas NKVD būrio netoli savo slėptuvės. Ypatingasis pasitarimas myriop nepasmerkė, nes 1947–1950 m. SSRS laikinai atšauktos mirties bausmės. Nuteistas 25 metams. Per 1948 m. Kalėdas iš vietinio kalėjimo išsiųstas į lagerį Sibire. 1963 m. rugpjūtį paleistas; nelegaliai grįžo į Lietuvą, į Kauną, daugiausia laiko leido pas čia su šeima įsikūrusią dukterį, spėjo išvysti Kauno pavasarį 1972 m., tačiau iki tikrųjų laisvės vėjų ir pirmų Sąjūdžio mitingų pritrūko devynerių metų. Širdis sustojo 1979 m. rugpjūčio 13 d. Nors išvengę tremties, keturi Benjamino vaikai buvo paženklinti liaudies priešų ženklu, kritusiu iki vaikaičių kartos, kol ši dėmė galutinai nuplauta tik 1990 m. gegužės 2 d. Benjaminą, jau po mirties, visiškai reabilitavus. Sūnūs senatvės nesulaukė. Nepaisant nepalankių istorijos verpetų, keturias menininkų Jakševičių kartas, jų buvimą mena gausybė bažnytinio paveldo Panevėžyje, Kavarske, Švėkšnoje, Kaišiadoryse, Ukmergėje ir daugybėje kitų Lietuvos vietų.

Irena Jakševičiūtė (1926–2003). Pirmieji pokario metai. Iš Ričardo Sabūno asmeninio archyvo

Atminties kova prieš laiką

Kad išvengčiau paklaidos svarstydamas apie Jakševičius paralelinėje visatoje, nutapau tris paveikslus.

Pirmas paveikslas. Benjaminas kantriai darbavosi daugiausia bažnytinio meno srityje, o kai artėjant Mindaugo metų iškilmėms 1963 m. sulaukė užsakymo prisidėti prie Kauno Prisikėlimo bažnyčios interjero dailinimo – dėl milžiniško užimtumo visus smulkesnius užsakymus turėjo perleisti sūnums ar išvis jų atsisakyti. Nors Lietuvos sostinė į Vilnių jau buvo perkelta, Kaunas pozicijų užleisti neketino. Vilniuje pastačius milžinišką Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią ir Tautos namus, galop buvo atsigręžta į iš lėto statomą Kauno Prisikėlimo bažnyčią. Surentus pagrindinius pamatus iškart po karo nutarta įgyvendinti pradinį architekto Karolio Reisono planą – pastatyti statinį su 83 m tuščiaviduriu bokštu, daugybe langų, 200 kolonų ir atvirais įvijais laiptais, kurių pačiame viršuje turėjo puikuotis 7 m aukščio prisikėlusio Kristaus statula. Mat padėka Dievui už laisvę po 1945 m. turėjo būti dviguba – ne tik už Vasario 16-ąją, bet ir dėl bolševikinio jungo, nusileidusio didelėje Europos dalyje, išvengimo. Daugiau ištaigingumo naujojoje šventovėje reiškė daugiau darbo galimybių pasižymėjusiems sakralinio meno meistrams. Taip po beveik trijų dešimtmečių Benjaminas ir Adomas Jakševičiai vėl susitiko kartu dirbti – šįkart su dar keletu dekoratorių puošti naujos Kauno šventovės interjerą.

Antras paveikslas. Vykdydami darbus Benjaminas ir Adomas Jakševičiai buvo gan užsiėmę. Kaunas tapo naujais namais švėkšniškiui Adomui dar pirmais pokario metais, kai jis čia atsikraustė su žmona, gavusia mokytojos darbą naujai statomoje Kauno mokykloje. Ko gero, padėjo pažintys – aktyvi veikla skautų organizacijoje, palaikiusioje itin gerus santykius su Lietuvos valdžia. O štai panevėžiškis Benjaminas, kaip ir įprasta, daug keliavo po Lietuvą priiminėdamas bažnyčių interjero puošybos ir paminklų užsakymus, bet į Kauną užsukdavo retai, tik Adomo šeimos aplankyti. Dažniau lankydavosi Vilniuje, kuriame gyveno nemažai jo bičiulių ir vienas iš sūnų. Tik į Kauną iš Repšėnų persikrausčius vyriausiai dukteriai Irenai ir čia naujoje mokykloje gavus darbą, Kaunas jam tapo gerokai savesnis. Prisikėlimo bažnyčios puošyba tapo vienu didžiausių projektų per jo kaip skulptoriaus karjerą, tad dar prieš pat Smetonos mirtį persikėlė į laikinąją sostinę. Kiti vaikai gyveno Ukmergėje. Dievdirbyste užsiiminėjo abu sūnūs, tik Vytautas lipdė ir tapė krikščionybės veikėjus, o Algimantas drožinėjo senojo baltų tikėjimo panteono personažus.

Vytautas Jakševičius (1930–1982).
Pirmieji pokario metai. Iš Ričardo
Sabūno asmeninio archyvo

Trečias paveikslas. Benjaminą stebino vaidai tarp Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios. Didelio prielankumo Lietuvos valdžiai, kuri jam atrodė pernelyg skirstanti tautą į lietuvius ir nelietuvius, jis nejautė, nors ir nesiskųsdavo. Dar visai neseniai, priešpaskutiniais Smetonos viešpatavimo metais, dėl pašmaikštavimo tautininkai vėl ėmė riboti ateitininkų veiklą – tarytum ne taip seniai išgyventas karas nebūtų išmokęs labiau telktis. O juk mūsų čia vos kiek daugiau nei trys milijonai! Tačiau ir Bažnyčia atrodė kiek sustabarėjusi, net po Vatikano II susirinkimo pora Lietuvos vyskupų priešinosi naujai tvarkai, ypač išjuokdami lotynų kalbos keitimą lietuvių kalba apeigose ir altoriaus apgręžimą. Kad ir sutardavę daugeliu temų, jei tik susitikdavę keturiese – Benjaminas, Adomas, Vytautas ir Algimantas, – dažnai susiginčydavę politiniais klausimais. Gruodžio 17-osios perversmas užbėgo už akių komunistiniam perversmui Lietuvoje ar ne, Lenino ar Stalino būta pavojingesnio, Lietuvai labiau tinka daugiapartinė ar vienpartinė sistema, tikroji Lietuvos vėliava – didžiąją dalį Nepriklausomos Lietuvos istorijos naudota tautinė trispalvė ar ketvirtojoje smetoninėje Konstitucijoje įtvirtinta Mstislavo Dobužinskio trispalvė, kaip gyvena už geležinės uždangos atsidūrusios tautos ir pan.? Ramūs pokalbiai netrukdavo peraugti į triukšmingus ginčus, nuo kurių aidėdavo visas kiemas, nuo tokių pasikalbėjimų atokiau laikydavosi Benjamino dukterys ir Adomo brolis Romanas, o ginčuose dominuodavo temperamentingieji Adomas ir Algimantas. Ir 1968 m. Lietuvoje, paveiktoje kontrkultūrinio judėjimo, besiritant Vilniaus vasarai, atnešusiai Lietuvai taip reikalingas politines permainas, nuomonės išsiskyrė.

Vytautas Jakševičius (1930–1982). Pirmieji pokario metai. Iš Ričardo Sabūno asmeninio archyvo

Sapnai

Jakševičiai kaip menininkai tikėjo sapnų pranašingumu, tačiau negalėjo rasti paaiškinimo, kodėl dažną jų lankydavo neramūs slogučiai. Vytautą kamavo sapnai, kuriuose jis niekaip neranda lagamino su darbuotojų atlyginimais ir dėl to jam gresiantis kalėjimas. Algimantą persekiojo sapnai, neva jis svetimoje kariuomenėje kelių augalotų vyrų talžomas, o pargriuvęs spardomas, smūgius palydint rusiškais niekinamaisiais epitetais. Benjaminas bėgdavo pamiške nuo jį besivejančio Sovietų Rusijos saugumo agento, dar dviem ginkluotiems šio bendrams stebint iš šalies. Gal tai buvo susiję su išgyvenimais carinėje armijoje ar įvairiuose pilietinio karo frontuose Donbase, kur praleido paskutinius Pirmojo pasaulinio karo metus. O gal su mūšiais prieš bolševikų pajėgas per Nepriklausomybės karus? Irena ir Birutė kartais sapnuodavo realistiškus sapnus, kaip slapstosi nuo bolševikų, nors apie juos buvo girdėjusios tik iš vyresniųjų pasakojimų ir regėjusios tik nuotraukose. Adomas sapnuodavęs, kad į jo namus įsiveržia ginkluoti sovietai, išverčia daiktus, atima istorinę trispalvę, besityčiodami sunaikina kelis šventųjų maketus.

Epitafija neįvykusiai istorijai

Kas būtų, jei būtų? Laiko nepermaldausi, nes, kaip rašiau, laiko strėlė erdvėlaikyje visuomet nukreipta tik į priekį („Š. A.“, 2024.I.12). Tačiau neatsispyriau pagundai kažkurioje paralelinėje visatoje suteikti Jakševičiams daug laimingesnius gyvenimus. Vis dėlto pabaigoje norisi praplėšti idilės šydą ir įleisti racionalumo. Net ir bandant laikytis istorinio nuoseklumo, lengva pasiduoti alternatyviosios istorijos gundymams neįvykusią istoriją romantizuoti. Tačiau esminis trūkumas – toje alternatyviojoje geresnėje istorijoje dažniausiai nebūtų paties įaudrintos vaizduotės alternatyviosios istorijos kūrėjo. Ir nors stygų ir multivisatų teorija gali alternatyviosios istorijos pasakojimus teoriniu požiūriu padaryti labiau tikėtinus ir suteikti daugiau legitimumo, tose visatose mūsų nėra. Fado visatoje, sukonstruotoje N. Černiausko ir permąstytoje šiame tekste, šių eilučių autoriaus nebūtų. Ir mano tėvų – taip pat, nes sunkiai tikėtina, kad seneliai apskritai būtų susitikę. Tad neabejotina, kad Jakševičių genetinė medžiaga būtų pažirusi kitaip ir susidėliojusi visai kitokia mozaika. Labai nenoromis, bet tenka pripažinti, kad sovietiniai tankai 1940 m. birželį, atnešę daug tragedijų ir kančių Jakševičiams, kaip ir didelei daliai Lietuvos, palaidoję Lietuvos valstybingumą pusšimčiui metų, vis dėlto sudarė sąlygas, jau griūvant SSRS, iš nebūties šešėlių į sąmonės blyksnį išnirti man.

Neseniai išėjusi atsiminimų knyga apie Ireną Veisaitę, reikšmingą pastarųjų dešimtmečių Lietuvos kultūros asmenybę, jau sulaukė ir, tikėtina, dar sulauks visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio (Mūsų Irena: atsiminimai apie Ireną Veisaitę, sudarė Reda Pabarčienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023). Anksčiau rašiau apie šio rinkinio parengimo procesą ir atminties problematiką (Kultūros barai, 2022, Nr. 12), dabar drįstu prabilti dar sykį, nes patyriau štai tokį nuotykį. Dvejus metus dirbusi su 90 autorių, iš 81 jų teksto sudėliojusi knygą, supratau, kad rankose laikau kažką, ką ne itin pažįstu. Liudijimai rinkinyje ėmė „kalbėtis“ tarpusavyje, susiklostė į naratyvą, pasižymintį sava logika, konfliktų linijomis, kulminaciniais taškais. Atsinaujino ir mano dialogai su autoriais, tarp kurių kaip svarbią jaučiu Vandą Juknaitę. Ar gerai supratome Ireną (knygoje jau aiškinau, kodėl dažnai ją vadiname vardu), ar teisingai atskleidėme? Kokius klausimus iškėlėme, aptarėme, o į kokius išvis neįmanoma atsakyti? Savo ruožtu ir autoriai apibūdino savo santykį su Irena kaip „nesuskliaustą“ (parodų kuratorius Andersas Kreugeris); „Irenos Veisaitės mintys, o gal veikiau jos asmenybė tarsi vis labiau rezonuoja su tuo, ką dabar galvoju, į ką vis dar ieškau atsakymų“ (Viktorija Daujotytė).

Kalbėdama apie knygą Juknaitė pasakė du, atrodo, sunkiai suderinamus dalykus – kad ji skatina mąstyti ir prisiminė Irenos žodžius, kai buvo rengiami atsiminimai apie Jurgą Ivanauskaitę: „Bijau, kad Jurgos nepadarytų šventąja.“ Iš tiesų, Irenos paveikslas atsiminimuose išėjo kiek idealizuotas, išryškinta jos asmenybės stipriosios savybės, o ne tai, ko ji nepajėgė, nedarė ar darė netobulai. Su tokia autorių valia nepasiginčysi, tiesą sakant, nelabai ir rastum argumentų. Daugelis matė Ireną jos gyvenimo saulėlydyje, kai jau buvo nurimusios aistros, laimėtos kovos, rasta vertinimų pusiausvyra. Tačiau atsiminimuose herojės „idealumas“ ne gesina, o provokuoja mintį, skatina klausti: iš ko susiformuoja toks unikalus žmogus, kokią prasmę jo gyvenimas turi kitiems?

Atraminis mąstymo apie Ireną taškas, autorių įvardytas arba ne, yra Holokausto patirtis, kurią tiesiogiai paliudyti galėjo tik ji pati. „Galvojau apie trylikametę mergaitę, paliekančią vaikystę ir žengiančią pirmuosius žingsnius į paauglystę. Būtent tuomet ji praranda visą savo pasaulį, kurį pažinojo. Kaip ji pajėgė su tuo susidoroti ir išgyventi? Kaip po karo vėl tikėti žmonėmis?“ (žurnalistė, Holokausto memorialinio muziejaus Vašingtone darbuotoja Ina Navazelskis). Knyga pradedama Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės pasakojimu apie susitikimą su Irena 1944 m. pavasarį, kai jos mama Stefanija Ladigienė priglaudė įgąsdintą mergaitę savo namuose, apie nesaugius paskutinius nacių okupacijos ir pirmuosius pokario mėnesius Vilniuje. Kartu su dukra Liudvika Pociūniene jos prisimena Irenos pasakojimus apie šiurpias valandas Ladigų bute, per Vilnių einant karo frontui. Irenos istoriją knygoje praplečia ir papildo kitų žmonių istorijos. Liuksemburgo finansinių institucijų darbuotojas Edvardas Bumšteinas vardija Kretingoje ir Kaune nužudytus savo giminaičius, inžinierius ir skulptorius iš Izraelio Saadia Bahatas rašo apie sesers Lilės Bokšickytės išgyvenimą Holokausto metu Lietuvoje, apie jos vėlesnę pažintį su Irena II mergaičių gimnazijoje, gydytoja neurologė Eva Berzina – apie savo, Kauno žydų, šeimos evakuaciją į Sovietų Sąjungos gilumą prasidėjus karui, grįžimą į Vilnių po karo, mamos, populiarios siuvėjos, pokalbius su Irena, kurių turinį ji sužinojo vėliau, nes daugumoje žydų šeimų apie Holokausto įvykius prie vaikų nebuvo kalbama. Audronės Girdzijauskaitės atkurtose pokarinėse Vilniaus gyvenimo scenose justi lietuvių ir žydų bendruomenių atsietumas, nors jos tarpusavyje bendravo.

Irena teigė, o liudininkai patvirtina, kad Holokaustas nulėmė jos vertybinę poziciją ir sprendimus. „Istorines traumas ir asmenines netektis Irena pavertė spinduliuojančiu gyvenimu, kupinu meilės, šviesos ir tarnystės“ (Laima Vincė), galingą savo gyvenimo tėkmę nukreipė į kūrybą, gėrį (Romualdas Gražinis). „Aš nepažinau kito tokio žmogaus, kuris taip mylėtų gyvenimą ir taip mokėtų gyventi“ (Vytas Karpus). Valdas Adamkus pavadina Ireną dialogo žmogumi, istorikas Felixas Ackermannas – meilės Emmanuelio Lévino prasme – kaip nuolatinio pokalbio su Kitu – įsikūnijimu.

Irena su Timka po gimtadienio išlydėjusi svečius. 1983.I.9. Ritos Valeckaitės nuotrauka

Atsiminimų autoriai iškelia Irenos toleranciją, atlaidumą, žmogiškąjį solidarumą, konkrečiais pavyzdžiais įrodo, kad tai yra aktyvi pozicija, įsitraukimas. Ana Gerasimova, SSRS rašytojų sąjungos lietuvių literatūros konsultantės Belos Zaleskajos dukra, pasakoja, kad griuvus Sovietų Sąjungai Irena nenusisuko, kaip dauguma, nuo „draugės Belos“: „Ji per daug gerai žinojo, ką reiškia išdavystė ir kas yra išsigelbėjimas nepalyginamai didesnės katastrofos akivaizdoje, bet buvo teisi, sakydama, kad negalima matuotis nelaimėmis.“ Valentinas Masalskis prisimena, kaip jis, jaunas, bet jau daug pasiekęs aktorius, įkaušęs provokavo Ireną ir kaip ji neatsakė į išpuolį. Buvęs „Tikėjimo žodžio“ krikščionių bendruomenės pastorius Giedrius Saulytis matė, kaip Irena atšaukė savo neapgalvotą parašą po peticija, kuria buvo pasisakoma prieš homoseksualų partnerystę, ir kaip jam pačiam pristigo drąsos tai padaryti. Vertėja Vytenė Saunoriūtė Muschick detaliai aprašo Irenos „atleidimo praktiką“ nepažįstamai turistei iš Vokietijos, kuri jautėsi kalta dėl giminaičio nusikaltimų nacių laikais: „Bet kaip galima atleisti, kai nesi su tais įvykiais ir tuo žmogumi tiesiogiai susijusi? – nustebau aš. – Taip, bet atleisdama galiu palengvinti jos naštą. O garsiai atsiprašiusi ir įvardijusi nusikaltimą ji atsikratė užsimestos kupros, kuri ją slėgė, nors tai ne jos negeri darbai, už juos ji nėra atsakinga. Aš jai taip ir pasakiau. Bet atleidau, nes ji galėjo tą atleidimą atvira širdimi priimti, ir nuo to jai labai palengvėjo. O tai svarbiausia.“ Vienuolės Bernadetos Mališkaitės pateiktos Irenos laiškų ištraukos rodo, kokiomis tvirtomis sentencijomis ji formulavo savo moralinę poziciją: „Atleisti ir kurti ateitį – gyvųjų pareiga“, „Gyvenimą kuria meilė, o pyktis ir kerštas itin pavojingi“, „Rinkdamiesi kerštą, renkamės klysti ir pasielgti taip, kaip pasielgė tas, kurio poelgį smerkiame“, „Jei negali kurti gėrio, bent jau nedaugink blogio.“ Reglindis Rauca, Helmuto Raucos, kaltinamo dėl dešimties tūkstančių žmonių mirties Kauno gete, anūkė, cituoja Irenos laišką, kuriame ji rašo, kad jųdviejų susitikimas jai buvo tam tikras „gyvenimo užbaigimo aktas“, „finalinis akordas, praeities įveikimo simbolis“.

Juknaitė sako supratusi, ką reiškia atleisti. Tai „atsirišti“. Tu nekaltas, kad žmogžudys taip pasielgė. Tegul jis gyvena su savo siaubu, o tu gyvenk savo gyvenimą. Kita proga Juknaitė yra kartojusi, kad niekas negali žmogaus priversti jaustis auka, jeigu jis pats to nenori.

Kodėl Irena taip traukė žmones? Kunigas Antanas Saulaitis nusako komfortišką jausmą bendraujant su Irena asmeniškai ir viešumoje – lyg visada ją pažinojai, su ja saugu. Aktorė Gailė Butvilaitė perteikia Irenos požiūrį, kad draugai yra šeima, kurią pasirenkame. Sergejus Loznica ir Marija Šustova draugystę laiko jos paskutinių gyvenimo metų prasme: „Tai dvasinė giminystė ir intelektinis bendrumas, susijęs su žmogaus gyvenimo pastangų intensyvumu.“ Atsiminimų autoriai vienas po kito liudija, kaip Irena juos palaikė, suprato, gelbėjo, kokių išmintingų patarimų davė. Daugelis mena apsilankymus garsiajame Irenos bute Vilniuje, Jono Basanavičiaus gatvėje, atvirus pokalbius prie arbatos puodelio. Mindaugas Kvietkauskas Irenos pamėgtą ritualą – atsisveikinant visiems sustoti rateliu ir susikibti rankomis – įprasmina kaip atsivėrimo kitam gestą, o ryšį tarp žmonių – kaip esminę jėgą, kurią ji diegė ir stiprino šiuolaikinėje kultūroje.

Ireną supęs platus žmonių ratas, atrodo, visą laiką plėtėsi – jos gyvenimo liudininkai pasklidę nuo Vašingtono iki Singapūro, nuo Helsinkio iki Izraelio (virš trečdalio atsiminimų autorių gyvena ne Lietuvoje). Ypač svarbūs Irenai buvo estai. Arvo ir Nora Pärtai, teatrologė Lea Tormis, diplomatė ir vertėja Valvi Strikaitienė, teatro „Vanemuine“ (Tartu) literatūros dalies vedėja Anu Tonts liudija aukštąjį Irenos gyvenimo momentą – meilę režisieriui Grigorijui Kromanovui, kurią ir pati mačiau akies krašteliu. Strikaitienė Irenos parengtą knygą apie Kromanovą įvertina kaip vieną svarbiausių jos gyvenimo pasiekimų.

Knygoje matyti, kaip istorinis laikas „rašė“ Irenos gyvenimo dramą ir kuo ji į tai atsakė, kokias alternatyvas rinkosi. Tačiau klausimas, kodėl jai pavyko ta stebuklinga meilės alchemija, atsiminimuose tiesiogiai beveik nekeliamas, nes dauguma jų pateikti dar iki Rusijos karo Ukrainoje, kai Irenos laikysena galėjo atrodyti savaime suprantamas, natūralus žmogiškumas. Ir tik karo fone tapo aišku, kad nejausti pykčio savo tautos naikintojams yra beveik neįmanoma ir kokia unikali šiuo požiūriu buvo Irena.

Irenos pasirinkimų argumentai dėliojasi pasakojimų visumoje, jos tapatybės, vertybių, pasaulėjautos profiliuose. Arūnas Sverdiolas teigia Ireną turėjus tikslų etinį kamertoną ir tai, kad ji „nė kiek nebuvo postmoderni“, bet kartu su Masalskiu jis atkreipia dėmesį į jos sąmoningą naivumą, nenorą įgarsinti juodulį. „Ne tai, kad nematė, bet nenorėjo matyti. [...] Negatyvą ji matė aiškiai, bet daugiau stengdavosi įžvelgt pozityvą. [...] Su Irena dažnai kalbėdavom, kas yra tas raudonos linijos peržengimas? Ji vis ją tolindavo, kai koks mūsų bendras draugas, atrodydavo, ją peržengė. [...] Irena tikėjo šviesiuoju pradu“ (Masalskis). Neseniai dar buvusiai savo studentei Audrai Žukaitytei Irena rašo: „Turbūt reikalauti galima tik iš savęs. Tik iš savęs!“ (1987, pabraukta laiško autorės – R. P.).

Atsiminimuose ryškėja komplikuota Irenos tapatybė, priklausymas – skirtingomis proporcijomis – lietuvių ir žydų bendruomenėms, krikščionims ir judėjams, Europai ir Lietuvai. Daujotytei esminis jos tapatybės sandas atrodo žydiškumas, persmelktas dvasinės kultūros ir neužstojantis kitų tautiškumo, Venclovai, priešingai, „lietuvaitė ir Lietuvos patriotė, Irena buvo drauge ir žydė“, įvairių kitų paribių – rusų, vokiečių, estų – kultūros žmogus. Yves’as ir Suzanne Plasseraud pabrėžia Irenos europietiškąją savastį, įsipareigojimą litvakų ir lietuvių bendruomenėms, nepripažįstant nė vienos jų išskirtinumo. Saulius Sužiedėlis teigia, kad Irenos lietuviškoji ir žydiškoji dalys natūraliai įsiliejo viena į kitą, kad joje derėjo „pasaulio pilietės“ ir patriotės pozicija. Masalskio nuomone, „ji nebuvo nei žydė, nei lietuvė, o buvo pilietė“. Tampa akivaizdu, kodėl Irenai natūrali buvo daugiakalbystė, suprantamas kitoniškumas ir tai, kad „galim duoti vieni kitiems kraujo…“ (Mališkaitė), kodėl jai sekėsi tarpininkauti tarp skirtingų tautybių, patirties ir pažiūrų žmonių. Tačiau, Sužiedėlio liudijimu, vieniems Irena atrodė nepakankamai lietuviška (t. y. per daug žydiška), kitiems nepakankamai žydiška. Autorius pasakoja, kaip ji buvo užsipulta 2009 m. knygų mugėje Jeruzalėje, Lietuvos delegacijos surengtame simpoziume Holokausto atminties tema, kad neturinti teisės kalbėti apie atleidimą, kad yra netinkama reprezentuoti žydų požiūrį.

Toks pat sudėtingas knygoje atsiskleidžia ir Irenos tikėjimas. Ladigaitė-Vildžiūnienė matė ją pavydėtinai karštai tikinčią ankstyvoje jaunystėje: „Visi buvom tarp dangaus ir žemės, Dievo rankose.“ Yra bandymų priartinti ją prie katalikybės ir vėliau. Mališkaitė liudija visiškai sutapus jųdviejų požiūriams, kad „judėjų-krikščionių civilizacija yra žmogaus pasiekimo viršūnė, ir esame už ją atsakingi, kad nieko geresnio žmonija iki šiol nėra sukūrusi ir būtų baisu ją prarasti“, tačiau teigia Ireną save vadinus agnostike: „Ne kartą sakė savotiškai pavydinti tiems, kurie įtikėję, tik ji pati taip negali, nes nežino, …kad tikėjimas yra paslaptis, ir neaišku, ar žmogui apskritai ją lemta įminti, …kad svarbiausia laikytis sąžinės, kuri ir yra Dievas. O man atrodė, kad ji tik kiek atokiau laikėsi nuo institucinės Bažnyčios.“ Saulytis kelia prielaidą, kad Irenai artima Dietricho Bonhoefferio puoselėta nereliginės krikščionybės vizija.

Gydytojas neurologas Germanas Lauferis iškelia dar vieną svarbią Irenos savasties dalį – teigia jos interesų centre buvus vaizduotės pasaulį, suformuotą literatūros, muzikos, teatro. Galima manyti, kad kultūra plačiąja prasme ir buvo jos pasaulėjautos šerdis, kuriai ji veikiausiai priskyrė ir religiją (iškalbinga, kad mėgo bičiuliautis su kunigais, vienuoliais ir kad knygoje yra jų liudijimų). Agnė Nastopkaitė prisipažįsta Irenos klaususi, ar jos nepriešokinis žmogiškumas, tolerancija ir tvirtybė palaikant šviesos pusę yra duotasis dydis ar ištreniruotas „raumuo“, ir Irena atsakiusi, kad ir viena, ir kita, ir kad to „raumens“ stiprinimui didelę įtaką padarė humanistinė literatūra. Beje, Nastopkaitė įneša reikalingos sumaišties į Irenos pasirinkimų aiškinimą, nes pasakyti, kas pirma – patirtis ar moralinis sprendimas, – negali niekas.

Daugialypį Irenos paveikslą kitų akimis knygoje esmingai pakoreguoja ji pati autorių gausiai cituojamuose laiškuose, kuriuose ji atsiskleidžia iš vidaus, realiuoju laiku. Ypač iškalbingos knygos gale įdėtos laiškų Žukaitytei ištraukos, iš kurių matyti, kad visos jos atramos eižėja. „Staiga iškilo klausimas, o kas gi aš? Kur mano vieta pasaulyje? Į ką atsiremti? Gal žmogus sugeba gyventi tik iš vieno kampo žiūrėdamas į pasaulį, turėdamas savo labai tvirtą ekologinę nišą. O aš, turėdama tik moralinę, dorovinę nišą, tikėjimą, nuolat kovojantį (čia ištaisau įsivėlusią korektūros klaidą   – R.   P.) su abejonėmis, kartais pasijuntu pakibusi tarp dangaus ir žemės, kažkodėl labai vieniša, pažeidžiama, neapginta“ (1989); „Babilono bokštas, Kaino prakeiksmas tapo realybe. [...] Heinė yra kadaise pasakęs, kad pasaulis yra suskilęs pusiau, o skilimo linija eina per jo širdį [...]. Kažką panašaus jaučiu ir aš. Kartais atrodo, kad širdis plyš tiesiog fiziškai [...]“ (1988); „Ir tiesa, kad esame begaliniai vieniši ir niekados nesugebėsime iki galo nei atrasti save, nei suvokti kitą“ (1988). Aš irgi išsaugojau daug Irenos laiškų, kuriuose ji kalba apie kaltę ir atleidimą, apie laikinumą ir amžinybę, sako, kad neįstengia išspręsti savo egzistencinės problemos (1977), kad „vis mažiau supranta, kas yra mūsų gyvenimas“ (1985), ir kad žmogui neduota žinoti pilnutinės tiesos: „Mes turime susitaikyti su savo netobulumu ir ta prasme nusižeminti“ (1991).

Irena Veisaitė, Irena Aleksaitė ir Audronė Girdzijauskaitė „Teatro mozaikos“ renginyje Pedagoginiame institute. Apie 1983. Onos Pajedaitės nuotrauka

Stebina, kad dėstytoja studentėms galėjo taip atsiverti. Ir neabejotina, kad tokią jos savianalizę skatino literatūra, teatras, kuriais ji gyveno, kad jų kuriamo pasaulio atvirumas rezonavo su jos pačios juntamu visa ko netvarumu. Tačiau klausimas: kaip, atrodytų, toks pagrindo po kojomis neturintis žmogus gali tapti atrama kitiems? Ir ar tas netvarumo, nestabilumo jausmas nebuvo pati didžiausia Irenos jėga, pati tvirčiausia atrama, ant kurios ji statė visa kita?

Dar vienas klausimas, kurį provokuoja knyga: kokiu būdu viename žmoguje dera toks gilus refleksyvumas ir toks energingas veiklumas? Kaip Irenai pavyko, Corneliaus Hellio žodžiais, pačiai vienai atstoti instituciją?

Buvę Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto studentai prisimena Ireną kaip įspūdingą dėstytoją, ne vienas autorius, net Irenos bendraamžis, iškelia jos kaip mokytojos plačiąja prasme vaidmenį. Manau, Irenos „mokytojystės“ paskata buvo noras dalytis patirtimi ir jaučiama atsakomybė už žmones, o jos kaip dėstytojos magijos receptas – sutapimas su tuo, apie ką kalba, gebėjimas įdabartinti literatūrą, mokytojos Stasės Burkšaitienės (Pavalkytės) žodžiais, – literatūros kūrinį perteikti taip, kad jis apsigyventų tavyje. Mališkaitė paaiškina, kuo jai, būsimai vienuolei, buvo svarbios Irenos paskaitose išsakomos nuostatos – neišsižadėti savęs, saugoti savo orumą, vertinti laisvą pasirinkimą. O sovietmečiu tai jau buvo opozicija. Vytautas Toleikis teigia, kad Irenos dėka kasmet į mokyklas išeidavo sovietiniam marazmui atsparių idealistų mokytojų. Venclova taip nusako Irenos santykį su disidentizmu: ji nepriklausė prie atvirų disidentų, bet buvo dalis jų užnugario, be kurio paramos disidentų sąjūdis negalėtų egzistuoti.

Nepriklausomybės pradžioje, būdama tokio amžiaus, kai daugelis karjerą baigia, Irena nėrė į visiškai jai naują Atviros Lietuvos fondo (ALF) veiklą, kuriai pravertė jos, germanistės, plačių kompetencijų humanitarės, patirtis. Galima sakyti, Irena maksimaliai atskleidė tai, ką visuomenėje gali humanitaras, žinoma, drauge su retais jos komunikaciniais gebėjimais ir aukštais etikos standartais. Buvę ALF valdybos nariai ir bendradarbiai aiškina, kad darbas fonde buvo svarbus jų asmeninio gyvenimo ir lūžių Lietuvoje etapas (Ina Marčiulionytė), kad fondas turėjo reikšmės daugelio sričių Lietuvoje modernizavimui, vakarietiško požiūrio ir demokratiškų veiklos formų įtvirtinimui (buvusi fondo vykdomoji direktorė Diana Vilytė), aptaria unikalią Irenos lyderystę, jos keltą pasitikėjimo žmonėmis būtinybę (Darius Kuolys), mokėjimą veikti tarptautinėje plotmėje ir reprezentuoti Lietuvą (Tonas Vinkas, Billas McAlisteris, Bumšteinas). Vilytė įvardija esminę Irenos veiklos fonde paskatą: ji turėjo viziją valstybės, kurioje norėtų gyventi. Tvariausiu fondo veiklos rezultatu šiandien laikoma humanitarinių ir socialinių mokslų knygų leidyba (Sverdiolas, Ruth Leiserowitz).

Prisimenama ir kita bendra su Irena veikla – Thomo Manno kultūros centro kuratoriume, Goethės institute; Martynas Švėgžda von Bekkeris pasakoja apie Irenos pagalbą savo organizuotam festivaliui „Alternatyva 2007 – Tolerancija“; Mindaugas Kvietkauskas ir Laima Vincė – apie Matildos Olkinaitės kūrybos rinktinės „Atrakintas dienoraštis“ rengimą; žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė mini bendradarbiavimą su Irena įamžinant monsinjoro Kazimiero Vasiliausko, Jurgos Ivanauskaitės, Czesławo Miłoszo atminimą ir t. t.

Liudijimuose iškeliamas Irenos kaip tarpininkės vaidmuo tiek viešojoje, tiek privačioje plotmėje. Kanadoje užaugusi aktorė Živilė Šlekytė-Stanton-Roche užfiksuoja įdomų jųdviejų su Irena likimų paradoksą: Živilę, lietuvę, niekada nemačiusią Lietuvos, į ją atvedė žydė, kuri Lietuvos niekada nebuvo palikusi. Fizikė Elmira Katilienė (Sabirova) pasakoja, kaip jai, uzbekei, nesisekė sutarti su uošviais lietuviais, kurių abu sūnūs vedė kitatautes. Irena ją guodė žodžiais, įmanomais tik istorijos netektis patyrusiam žmogui: „Tiesiog jiems sunku susitaikyti su tuo, kas nutiko jų šaliai.“ Buvę Goethės instituto Vilniuje vadovai Martinas Wäldė, Johanna M. Keller ir Detlefas Gerickė akcentuoja reikšmingą Irenos indėlį puoselėjant Vokietijos ir Lietuvos kultūrinius mainus, jos norą atverti Lietuvą pasauliui ir pasaulį – Lietuvai, suartinti Rytus ir Vakarus. Strikaitienė cituoja Estijos prezidentę Kersti Kaljulaid, per vizitą Lietuvoje 2021 m. paminėjusią Ireną Veisaitę kaip Lietuvos ir Estijos kultūras jungiantį tiltą.

Irena Veisaitė, Irena Aleksaitė ir Audronė Girdzijauskaitė „Teatro mozaikos“ renginyje Pedagoginiame institute. Apie 1983. Onos Pajedaitės nuotrauka

Išskirtinis knygoje matomas Irenos kaip žydų ir lietuvių taikytojos vaidmuo. Keller ir Gerickė įvertina jos mokėjimą sujungti konkuruojančius aukų – lietuvių, lenkų ir žydų – naratyvus, Venclova apibūdina ją kaip kone vienintelę Lietuvoje, gebėjusią nutiesti tiltą tarp lietuvių ir žydų bendruomenių. „Stebėdavausi, kaip, kalbėdama apie žydų ir lietuvių santykius, Irena išmintingai ir grakščiai formuluodavo savo poziciją nepalikdama jokių spragų bet kokio rango spekuliacijoms“ (Erika Sausverde). Berzina taip nusako Irenos gyvenimo misiją: kalbėti apie tragišką Lietuvos žydų likimą, skirtingą lietuvių ir Lietuvos žydų Holokausto suvokimą, įvairių pasklidusių mitų, ypač tarp vyresniosios kartos žmonių, pavojingumą, skelbti atleidimo idėją. Pasak Žilvino Beliausko, Irenos įgaliojimai tarpininkauti buvo užsitarnauti jos patirtimi ir moraline laikysena, kurie teikė jai imunitetą kaltinimams šališkumu ar neišmanymu, neleido įtarti savo ambicijų tenkinimu.

Ne mažiau už susitaikymą ir atleidimą Irenai rūpėjo, kad ateinančioms kartoms būtų perteikta tikroji istorija (Nobuki ir Esin Sugiharos), kad sprendžiant skausmingus lietuvių ir žydų santykius būtų remiamasi istorikų specialistų darbais (Sužiedėlis), kad į praeitį būtų žvelgiama atmerktomis akimis ir matoma jos visuma (Christophas Dieckmannas). Saulius Žukas liudija, kaip 1993 m. ALF organizuotoje konferencijoje Irena metė iššūkį: ar išdrįstų kas pranešimą apie Holokausto mastus išspausdinti Lietuvoje? Jis tą iššūkį priėmė, leidykla „Baltos lankos“ paskelbė konferencijos leidinį keliomis kalbomis. „Šiandien net keista, kad tokiems, atrodytų, savaime suprantamiems žingsniams anuomet reikėjo drąsos.“

Pati Irena tapo viena ryškiausių Holokausto liudininkių ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Aurimas Švedas pasakoja apie ilgojo pokalbio žanro knygos „Irena Veisaitė: gyvenimas turėtų būti skaidrus“ (2016) gimimą, gausius jos pristatymus, vertimus į lenkų, rusų, vokiečių, anglų kalbas. Arūnas Peškaitis pripažįsta Ireną buvus jam asmeniniu, autentišku susitikimu su Šoa Lietuvoje; Sužiedėlis – kad tris dešimtmečius trukę pokalbiai su Irena išplėtė jo lietuviško-žydiško pasaulio suvokimą, padėjo įveikti JAV lietuvių išeivių aplinkoje vyravusius stereotipus. Irenos atlaidusis liudijimas ypač svarbus vokiečių autoriams (apie tai kalba Aleida Assmann, Ulla Lachauer ir kt.). Tiesa, apie getą, savo išsigelbėjimą Irena prabildavusi tik paprašyta, pati tos temos nepradėdavusi. Saunoriūtė Muschick užfiksavo, kaip Vokietijoje Irena jai skundėsi: „Buvau ir teatro kritikė, ir dėstytoja, bet niekas čia manęs apie tai neklausinėja.“ Tačiau nuostolingą liudininkės vaidmenį ji prisiėmė kaip laiko iššūkį. Savo ruožtu Hellis pažymi, kad Irena neleido savęs redukuoti iki Holokaustą išgyvenusios žydės.

Ar Irenai pavyko įveikti Holokausto traumą? Dauguma autorių teigia, kad taip. Tačiau štai Vytautas Toleikis prisimena, kaip pirmajame viešame Holokausto aukų paminėjime Kauno IX forte 1988 m. ji susijaudinusi prabilo rusiškai ir tik paskui, nurimusi, perėjo į lietuvių kalbą. „Stebėjosi pati, kodėl taip atsitiko, kokie pasąmonės klodai streso metu atsivėrė.“ Mališkaitei, kaip ir kitiems, Irena ne kartą buvo prasitarusi, kad „bėgant metams vis dažniau sugrįžta skaudūs praeities išgyvenimai, o patys baisiausieji apninka pasikartojančiais ir varginančiais sapnais“. Galima nujausti padidėjusią Irenos vienatvės, išdavystės baimę. Visi žinome jos žodžius „pasaulis baisus“ ir kaip ji bijojo, kad istorija nepasikartotų… Arčiausiai tiesos turbūt Sužiedėlis: „Skaudžiausios gyvenimo akimirkos jos nesukūprino, nors, be abejo, praeities žaizdos slėgė, našta liko.“

Manau, kad knygoje susiklostė išsamus, logiškas Irenos paveikslas, matyti jos patirties, įsitikinimų ir veiklos ryšys, sėkmingai realizuoti mokytojos plačiąja prasme, kultūrininkės, istorijos liudininkės vaidmenys (gal kiek mažiau atskleista teatro kritikės veikla), apmąstytas poveikis konkretiems žmonėms ir savo laikui. Kartu pavyzdinis, prasmės kupinas Irenos gyvenimas atsiminimuose atrodo kaip sudėtingas, ypač kai autoriai kalba ne tezėmis, o konkrečiomis situacijomis, kurios leidžiasi įvairiai interpretuojamos. Akivaizdu, kad Irenos pasirinkimai buvo tikrinami, išbandomi alternatyvomis. Viena jų – emigracija, nors Irenai didžiulę reikšmę turėjo Lietuva. Lauferis prisimena jos atsisveikinimą su Icchoku Meru, kurio pasirinkimą emigruoti ji tarsi taikė sau pačiai. Probėgšmais išnyra skaudžioji Irenos gyvenimo tema – dukters Alinos išvykimas į Didžiąją Britaniją, kur sovietmečiu patekti kada panorėjus nebuvo jokios galimybės. Meilė Kromanovui taip pat kūrė geografinę Estijos ir Lietuvos problemą, kurią tragiškai išsprendė tik Kromanovo mirtis 1984 m.

Pasakojimams gyvasties, o vertinimams – patikimumo suteikia tai, kad Irenos paveikslas knygos visumoje juda, dvilypuojasi – veriasi vis kitas jos asmenybės aspektas, vis nauji „bet“. Pavyzdžiui, matome, kokia Irena buvo prieinama, sava (Berzinai, Aušrai Petrauskaitei primena jų mamas, Bumšteinui – močiutę Pesę, Aldonai Vilutytei jos butas panašus į tėvų ir močiutės sesės Aldonos Liobytės namus Žvėryne) ir kartu egzotiška, kitokia. Kad buvo didelės savitvardos ir drauge spontaniška, kad atlaidumas, tolerancija joje derėjo su reiklumu, tiesumu, mokėjimu mandagiai pasakyti nemalonius dalykus. Savo pačios atsiminimuose kalbu apie skirtingų, net priešingų savybių – praktiškumo ir vizionieriškumo, atsakingumo ir lengvabūdiškumo, susisaistymo ir individualizmo – derinį Irenoje daugeliui priimtinomis „aukso pjūvio“ proporcijomis.

Savaime suprantama, knygoje neišvengta pasikartojimų, kartu yra tarpų, mįslių. Daug kas iš autorių jaučiasi apie Ireną nepasakę esminių dalykų. Štai Juknaitė prašo paliudyti Irenos žodžius Vildžiūnams Sausio 13-osios įvykių dienomis, kuriuos ji pakartojo Juknaitei: „Neikit visi prie parlamento, pasilikit kuris namie, jei negrįžtumėt, reikia, kad nors vienas iš jūsų liktų.“ Tuose žodžiuose, anot Juknaitės, – tipiška Irena. Nesunku nuspėti, kad knygos herojė iki galo neatskleista, gal net nesuprasta. Jos žodis, užfiksuotas laiškuose, „ireniškai“ lieka svarbiausias. Tai ir turėjo būti įrodyta.

Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos (LMTLT) finansuojamą mokslo sklaidos projektą (sutarties Nr. S-LIP-22-47)

]]> http://www.satenai.lt/2023/05/12/tebesitesiantys-pasnekesiai-apie-irena-veisaite/feed/ 0 http://www.satenai.lt/2022/12/09/bedugne-i-kuria-neprasiskverbia-ne-menkas-sviesos-spindulys/ http://www.satenai.lt/2022/12/09/bedugne-i-kuria-neprasiskverbia-ne-menkas-sviesos-spindulys/#comments Thu, 08 Dec 2022 22:50:26 +0000 http://www.satenai.lt/?p=50030 Tekstas buvo parašytas dar neprasidėjus karui, o tada kurį laiką atrodė ne vietoj ir ne laiku. Vis dėlto „Austerlico“ temos ir toliau svarbios, o nuo vis besirandančių bedugnių, į kurias neprasiskverbs šviesos spinduliai, svyra rankos.

Atmintis nepavaldi. Kaip ir vaizduotė. Tad su vienu ar kitu reiškiniu, įvykiu, žmogumi asocijuojasi būtent vieni, o ne kiti dalykai. Pavyzdžiui, kaip su Danute Paulauskaite – varna. Nors pastaroji nieko bendro neturi nei su tuo, kad poetė visai nepritapo Skuode. Nei kad jos trečiajame poezijos rinkinyje „Dviese su namais“ (2001) pilna visokių sparnuočių, tarp kurių – ne tik „Edgaro Poe varnas“, bet ir juodas vienatvės paukštis. Ta varna, kuri šmėsteli mintyse, atsigręžus į šaltą 2004-ųjų kovo pradžią, – visai ne koks simbolis ar stereotipas. Tiesiog paukštis, kuris nuo baltumo ir tylos spengiančiose Kulų kapinėse tupėjo medžio viršūnėje, stebėdamas jos laidotuves. Su nedaug susirinkusiųjų, o tuo labiau – išties gedinčiųjų. Būtent tokias, kokios ir galėjo būti žmogaus, beveik nepalaikiusio ryšio su sociumu. „Kai miršta nesukūrę šeimos – neturintys vaikų, anūkų, nelabai ir gaila“, – laidotuvių išvakarėse tarstelėjo viena provincijos ponia. Ir ne ką bepridursi – tai tiesa. Tiesa tų, kurie save suvokia kaip gaujos, vadinamos šeima, vadus. Susitapatina su vaikais, vaikaičiais, provaikaičiais. Didžiuojasi, kad jų daug. Ir jaučia pilnatvę. Įvykdę Dievo valią.

Todėl D. Paulauskaitė provincijoje, kurioje vyrauja toks mąstymas, jautėsi kaip katorgoje. Nes ji, „raganėjančių miestelėnių / džiaugsmui ir paniekai“, teturėjo tik lempą ant stalo („Sezono uždarymas“, 1989). Bet buvo priversta tą provinciją pasirinkti. Ir, iki kraujo prikandusi lūpą, kad lyg kampe užspeistas šunytis garsiai neinkštų, iškentėti. Priversta pasirinkti? Paradoksalu, bet tiesa. Kadangi kaip vienturtė privalėjo atlikti pareigą. Grįžti ten, kur „daug nakties, daug mirties / Bet nedaugel tėvynės“ („Dviese su namais“). Kadangi tikroji – visai ne Šaulių gatvėje Skuode, o Luknių kaime. Grįžusi ji gerokai daugiau nei dešimtmetį slaugė motiną. Ir nė nepajuto, kaip pamažu ne tik jaunystė, bet ir jėgos apleido ją pačią. Aišku, atkakliai priešindamasi realybei ir maištaudama, iš tikrųjų suvokė, kad prasmės tai daryti nėra – belieka tik susitaikyti: „Gyvenimas seniai pavirto prieblanda / Ir liko jo nedaug“ („Prie pietvakarių sienos“, 2007). Bet tie du „aš“ taip ir liko atskirai: tik fiziškai ji buvo Skuode, o iš tiesų… Iki pat paskutiniosios išliko vilnietė. Juk Skuode net nebuvo prisirašiusi pas gydytoją. Todėl niekada į jokius medikus nesikreipė ir, net sveikatai labai pablogėjus, jai nebuvo nustatytas neįgalumas. O tai būtų užtikrinę bent menkas nuolatines pajamas. O už Vilniuje ne pačios geriausios būklės name turėtą kambarėlį gauti pinigai tirpte tirpo. Tad nors ir kraupokai skamba, kai D. Paulauskaitė kieno nors prisimenama kaip numirusi badu, dalis tiesos tokiame pasakyme yra. Jeigu neprisirišama prie įprastos žodžio „badas“ reikšmės. Nors poetės stalas tikrai nelūžo nuo valgių įvairovės. Tai anuomet paliudijo prie pat jos namų esančios maisto prekių krautuvėlės pardavėjos. Tai joms pirmosioms ir kilo įtarimas, kad kaimynė gali būti palikusi šį pasaulį, kai daugiau nei savaitę nebeatėjo. O per šalčius iš jos namo kamino nerūko dūmai.

Danutė Paulauskaitė. Autorės archyvo nuotrauka

Ir D. Paulauskaitei dar tebesant gyvai, ir vėliau, jau po mirties, taip ir neatsakyta į klausimą, kas jai turėjo padėti: giminės, su kuriais nebendravo, Skuodo rajono valdžia, Lietuvos rašytojų sąjunga… Bet viena aišku: ji buvo išdidi, tad pagalbos ne tik neprašė, bet ir nepriėmė: „Taip viską atiduoti ir išeiti / Taip niekad nieko nepaprašius sau“ („Prie pietvakarių sienos“). Antai viena skuodiškė pasakojo kartą, rodos, prieš Kūčias, nunešusi jai silkės. Pakabinusi maišelyje ant vartelių (kadangi į kiemą, o tuo labiau į namus, ji nieko neįsileisdavo). Bet po kurio laiko nuėjusi pažiūrėti, ar pasiėmė, ir radusi išmestą už vartelių. Gatvės pusėje.

Nors poeto Stasio Jonausko ji kartais paprašydavo nupirkti maisto. Pati įduodama pinigų. Bent jau paskutiniais savo gyvenimo metais, kol dar išjudėdavo iš namų. Ir šiaip taip atslinkdavo į kitoje gatvės pusėje esančią Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redakciją, kurioje ir pačiai šiek tiek teko dirbti. O retkarčiais ryždavosi jo paprašyti net ir kitokios pagalbos – pavyzdžiui, paskambinti, kad atvežtų krosniai kuro. Ar pašto dėžutėn įmesti laišką. Aišku, visi iki vieno jos laiškai buvo Vilniun. Kadangi visa, ko norėjo, – tik „pavirsti pagonišku aitvaru / Ir lėkti virš Vilniaus / Bet kur“ („Dviese su namais“).

Nors buvo laikas, kai laiškus ji rašė ir „Mūsų žodžio“ redakcijai. Tiksliau, man, vos pradėjusiai joje dirbti. Ir dabar dėl to labai apmaudu. Ne todėl, kad rašė – kad jų neišsaugojau. Tiesiog dėjau į bendrą redakcijos gaunamos korespondencijos archyvą, kuris dabar nežinia kur… Ir nė nenutuokiau, kokios tie laiškai vertės. Ekspresyvūs. Saviti. Ne laiškai, o tiesiog esė. Kadangi ji paprastai rašydavo ne apie savo bėdas, bet apie kultūros kasdienybę provincijoje. N miestelyje. Nors iš tiesų tik visam pasauliui šaukte šaukė, kad čia dūsta, nes visiems svarbiausia lėkštė barščių, o ne… Beje, viename eilėraštyje tie barščiai prikišami ir S. Jonauskui: „n miestelis turėjo / nuosavą poetą / aplipusį spaliais / ką tik pakilusį / nuo garuojančių barščių lėkštės // (pseudopoezija, pseudofilosofija / pseudomaištas – tai tokia / dvasinio gyvenimo forma – / tu visur tiktai tiesą kalbi / kai ant laužo nedegina niekas)“ („Sezono uždarymas“). Ir nors jiedu, atrodė, visai gerai sutaria, čia galima įžvelgti labai daug. Ne tik pareiškimą, kaip sunkiai ji gyvena. Kokia čia, n miestelyje, jaučiasi svetima. Akivaizdu, kad faktas, jog už poezijos rinkinį „Spaliai“ (1986) 1987 m. S. Jonauskas tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, užgavo poetės savimeilę – jai ta knyga neatrodė išskirtinė. Todėl tarsi iki rizikingos ribos įtempta spyruoklė jautri jos savimonė jokių diplomatijos principų nepaisė – išsakyta visa, ką skaudėjo. Išspausti pūliniai. Kaip kaskart, kai man parašydavo laišką, kurio nesiryždavo atnešti, tad įmesdavo į kabančią prie redakcijos durų pašto dėžutę. Ir, atvirai kalbant, nuo to labai palengvėdavo. Kadangi atėjusiai reikėdavo taip atsargiai parinkti žodžius. Atrodė, visa taip trapu, kad užtektų tik pūstelėti. Ir tasai ryšys suskiltų į tūkstančius šukių ar net pabirtų stiklo miltais. Ypač kai atėjo paskutinį kartą. O tada skundėsi, esą kaimynai neduoda jai gyventi. Jau turint patirties su identiškai pasakojančiais apie kaimynų „veiklą“, buvo aišku, kad tai – tik pasąmonės baubai. Bet juk stačiai į akis nepasakysi!.. Nors, kai jau po mirties „Literatūroje ir mene“ (2005.IV.29) buvo išspausdintas jai skirtas eilėraštis „Drugelio mirtis“, vienas „visažinis“ internete pasipiktino, kaip drįstama D. Paulauskaitę lyginti su drugeliu – esą ji buvusi labai stipri asmenybė. Gyvenimą nugyvenusi garbingai. Lyg drugelis – ne trapumo simbolis, o užuomina apie palaidą gyvenimą. Bet, kaip sakoma, kiekvienam savo.

Prieš keliolika metų viena skuodiškė moksleivė parašė tiriamąjį darbą (nors, palyginus kad ir su kursiniu, – tik darbelį) apie D. Paulauskaitės kūrybą. Išvada buvo maždaug tokia: poetės kūryba depresyvi, tad jaunuomenei skaityti netinkama. Ir mokytoja savo mokinę už tokias įžvalgas – teisingą jauno žmogaus mąstymą – labai išgyrė. Bet ar išties naudinga jaunam žmogui taip mąstyti? Visiškai atsiriboti nuo egzistencinių išgyvenimų? Sako, depresyvi literatūra skatina depresiją ar netgi mintis apie savižudybę. O ką skatina pozityvioji, kurioje – nė menkiausio nebūties šešėlio… Tarsi viskas būtų amžina? Anot kai kurių dėl tokio mąstymo šiais laikais ne itin populiarių psichologų, egzistencinio nerimo nebuvimas žmogui ugdo visagalybės jausmą. Ir absoliutų atsiribojimą nuo atsakomybės už savo veiksmus. Juk jeigu niekada nebūtume patyrę skausmo, nežinotume, kas yra džiaugsmas. Todėl, neturėdama suvokimo apie mirtį, jaunoji karta nesuvoks, kas yra gyvenimas. Tad kaip tik dėl to nužudyti ar nusižudyti atrodys labai paprasta. Lengva. Ar netgi… laikina. Juk, pavyzdžiui, populiaraus animacinio filmuko herojams Tomui ir Džeriui nutinka visko. Bet jie vis tiek gyvi. O nukautas kompiuterinio žaidimo priešininkas vėl staiga „prisikelia“ ir vėl – tavo taikinys… Tad, iš įniršio pakėlus ranką prieš artimą savo, gali pasidingoti, kad irgi taip bus. Nors, kaip konstatuoja vaikų rašytojas Sigitas Poškus, kad ir kaip atžalas saugotum nuo susijusios su mirtimi patirties, tokia vis tiek įgyjama. Anot jo, maždaug apie septintuosius gyvenimo metus tai pajuntama nugara, kaklo slanksteliais. Ir apie tai net nekalbant žinoma, kad gyvybės baigtis yra. Tad vėliau gyvenimas tą suvokimą tik sutvirtina. Sustiprina. Nepaisant to, ar mokymo programose yra Jono Biliūno „Brisiaus galas“ arba „Kliudžiau“. (O pasiklausius pozityviųjų mūsų laikų psichologų ima atrodyti, kad bent jau penkiasdešimt nuošimčių visų, kurie mokyklose privalomai skaitė ir nagrinėjo šiuos kūrinius, tapo nusikaltėliais.) Tad kam stengtis apsaugoti nuo gyvenimo?!

Iš tiesų D. Paulauskaitės kūryba esmiška. Kad ir trumpuose paskutinio rinkinio tekstuose telpa daugiau nei keliolikoje kai kurių poetų knygų. Kadangi nepaprastai daug tilpo ir poetės gyvenime. Gyvenime ant ribos. Su jo baime: „Bijau, kad sulauksiu dar vienos žiemos / Lietuvos šiaurėje, kur ankstyvos sutemos / Kur daug tuščių kambarių / Kurie neprisimena žmogaus rankos“ („Dviese su namais“). Bet argi tai kam dabar svarbu?! Laikmetis diktuoja jaunų, sveikų ir nuolat besišypsančių kodą. Amžino rojaus pojūtį. Visame kame. Tad nesidžiaugiantys niekam nereikalingi. Į viešąją vartoseną atėjo terminas pozityvioji poezija. Ir kai kurie poezijos terapijos „guru“ oriai dėsto, kad turi būti atsakingas už tai, ką parašai, – privalai gerai apgalvoti, kokią žinią siunti skaitytojams. Suprask, kad nebūtų nė žodžio apie mirtį, ribines situacijas. Apie tikrą gyvenimą. Apie gyvą žmogų. O dirbtiniam intelektui klausimų, dėl ko jis yra, tai yra kokią misiją jam skirta atlikti, nekyla. Tad absoliutaus pozityvizmo kryptis grasina savinaika: jeigu Homo sapiens ir neišstums dirbtinis intelektas, jis vis tiek nustos buvęs žmogumi – taps robotu.

D. Paulauskaitė, kuriai šiemet rugpjūtį būtų sukakę 75-eri, neturėjo nei automatinės skalbimo mašinos, nei mikrobangų krosnelės, nei telefono, nei televizoriaus. O ką jau kalbėti apie kompiuterį. Namelyje (tiesa, naujųjų savininkų neatpažįstamai pakeistame – nebelikę nė menkiausio ženklo, kad jos ten gyventa), nuo pasaulio skersvėjų atitvertame aukšta tujų gyvatvore, nebuvo nė vonios ar tualeto. Tad argi tokia asmenybė gali būti įdomi informacinėmis technologijomis apsiginklavusiam ir visomis išgalėmis siekiančiam būti sėkmingam (prieš porą ar trejetą dešimtmečių šis žodis, vartojamas tokiame kontekste, būtų atrodęs kaip kalbos klaida…) dabarties žmogui?! Bėgančiam į kažkieno sukonstruotą pasaulį, kad savosios būties tragizmą – jos laikinumą – galėtų išgyventi virtualiai. Arba būti nebūnant. Tai rodo, kad pažvelgti į save būties trapumo šviesoje ir tą patirtį išgyventi jis per silpnas. O D. Paulauskaitė pajėgė. Ir tik dviese su namais. Tik su savimi: „Nė vieno žiburio languos / Į kurį galėčiau eit per sniegą / O brangios širdys plaka po žeme“ („Prie pietvakarių sienos“). Ir tai dvasinis žygdarbis.

„Daktare, ar aš dar gyvensiu?“ – širdį spaudžia vos dvidešimt trejų Loretos Asanavičiūtės klausimas gydytojams paskutinėmis jos gyvenimo akimirkomis nufilmuotuose dokumentiniuose Sausio 13-osios nakties kadruose. „Mane labiausiai kankino klausimas – ar jam labai skaudėjo“, – menu Igno Šimulionio motinos žodžius iš vieno interviu, publikuoto 1995-ųjų sausį „Respublikoje“. „Virgis taip skubėjo gyventi, taip visko norėjo. Jam viskas buvo įdomu“, – tai iš Virginijaus Druskio žmonos, našle tapusios nepraėjus nė metams nuo jų vestuvių, atsiminimų. O juk, rodės, jiems dar visas gyvenimas buvęs priešaky. Kaip ir kitiems 1991-ųjų sausį žuvusiesiems kiekviena gyvybės diena būtų buvusi neįkainojama.

Labai mėgstu padavimą apie Vilniaus įkūrimą – pasak jo, šio miesto pamatų tvirtumui pakako pluoštelio Lietuvos laukų gėlių. Nei vienturčio mylimiausio sūnaus, kurį pati motina savo rankomis įstumtų į duobę, nei skaisčios mergelės, kuri negailėtų Tėvynės gerovei savo jaunos gyvybės, aukų neprireikė. Gal per daug padavimiškas buvo ir mūsų tikėjimas, kad jaunos, atsikuriančios Tėvynės pamatų tvirtumui pakaks susikibti rankomis, dainuoti patriotines laisvės dainas ir skanduoti brangiausiąjį mums žodį „Lie-tu-va“? Deja, realybė buvo kitokia…

„Kai norime kalbėt apie Tėvynę, / pirmiausia žodį žuvusiems suteikim“, – vis iš sielos gelmių plaukiantis Justino Marcinkevičiaus dvieilis. Kaip ir iki šiol širdį tebevirpinanti jo kalba Katedros aikštėje 1991 m. sausio 16 d. atsisveikinant su žuvusiaisiais. Tikiu, kad už Laisvę paaukoti gyvybę yra šventa. Tik nenumaldomas žuvusiųjų artimųjų skausmas persmelkia širdį. Tebejaučiu jį iki šiol iš tomis gedulo dienomis didžiule šarvojimo sale tapusių Vilniaus sporto rūmų. Netekties skausmą teberegiu ir po dvidešimt aštuonerių metų aukų artimųjų, draugų akyse per LRT televiziją rodomame labai jautriame, subtiliame dokumentinių filmų cikle „Neužmiršti“, kurio autoriai Aistė Stonytė, Audrius ir Česlovas Stoniai.

Visa esybe tuomet stengėmės tai, kas brangiausia, – Tėvynę ir Laisvę, – ginti. Tik ar mokėjom vienas kitą saugoti, branginti?.. Ir ar tikrai tada, 1991-ųjų sausį, išnaudojome visas diplomatijos galimybes prieš brutalią jėgą, besirengiančią į beginklę žmonių minią pasiųsti riaumojančius tankus ir įsakyti į ją šaudyti?..

Vis dar nesegu prie krūtinės pastaraisiais metais Laisvės gynėjų dieną tokio populiaraus žydro neužmirštuolės žiedelio. Jei segėčiau, jis būtų raudonu krauju apšlakstytas ir juoda gedulo juostele perrištas, nes man Sausio 13-oji vis dar visų pirma – gedulo diena.

Kunigas Vaclovas Aliulis MIC

Prisiminkime Vaclovą Aliulį – Lietuvai ir Bažnyčiai brangų žmogų, kunigą marijoną, pogrindinės kunigų seminarijos dėstytoją, aktyvų Sąjūdžio veikėją, ateitininką, liturginių tekstų vertėją, rašytoją, dvasios vadovą, gimusį 1921 m. kovo 14 d. Krekštėnų kaime (Alytaus r.).

Baigęs Varnagirių pradžios mokyklą, Alytaus gimnaziją ir Marijampolės marijonų gimnaziją, įstojo į Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos Teologijos fakultetą, ten įgijo teologijos licenciato laipsnį. Dar besimokydamas Marijonų gimnazijoje pradėjo rašyti straipsnius į spaudą. Pirmieji filologiniai polinkiai išryškėjo gimnazijoje, o knygų skaitymas daug padėjo bręsti dvasiškai. Šeimoje tėvai ir broliai domėjosi literatūra, istorija, meno ir kultūros dalykais. Be to, Marijonų gimnazija buvo humanitarinio pobūdžio, joje dėstytos vokiečių, lotynų, senovės graikų, prancūzų kalbos, o kunigui tarnaujant įvairiose Lietuvos vietose teko mokytis ir rengti pamokslus lenkų, baltarusių, rusų kalbomis, kad jie būtų suprantami vietiniams parapijiečiams. V. Aliulis mokėjo išties daug kalbų.

Pirmąjį straipsnelį „Marijonų gimnazija: klasių paveiksliukai“, pasirašytą Radišiaus slapyvardžiu, išspausdino žurnale „Ateitis“ (1936, Nr. 4). Jame šmaikščiai apibūdino kiekvieną savo gimnazijos klasę. Vėliau su bendraautoriu marijonu V. Šimanskiu parengė giesmynėlį „Garbė aukštybėse“ vaikų pamaldoms (Kaunas, 1943), išspausdino daug nekrologų.

1944 m. V. Aliulis buvo įšventintas į kunigus. Prasidėjo tarnystės metai įvairiose Lietuvos parapijose. Tarnaudamas Senojoje Varėnoje, dėstė tikybą progimnazijos moksleiviams, Marijampolės Šv. Mykolo bažnyčioje skaitė katechetines paskaitas mokiniams. Kiekviename Lietuvos kampelyje kunigas ne tik siekė sužinoti ką nors nauja apie parapijiečių buitį, gyvenimą, bet ir domėjosi tos vietovės istorija, kalba, papročiais. Tarnaudamas Palūšėje, atliko bažnyčios inventorizaciją, pasinaudojo jos archyvais ir, surinkęs parapijiečių pasakojimus, parengė knygelę „Palūšės bažnyčia ir parapija“ (tik 1996 m. ją išleido leidykla „Voruta“). Čia bedirbdamas tobulino lenkų, anglų kalbų įgūdžius, savo malonumui vertė iš vokiečių kalbos. Kunigaudamas Strūnaičio parapijoje, pradėjo rinkti gyvosios kalbos žodžius ir posakius didžiajam „Lietuvių kalbos žodynui“. Nuo 1949 iki 1969 m. su pertraukomis Rytų Lietuvoje surinko apie pusketvirto tūkstančio žodžių¹.

1965 m. V. Aliulis tarnavo Švenčionių klebonu ir dekanu. Tuo metu buvo įsteigta Lietuvos Vyskupų Konferencijos Liturgijos ir bažnytinės muzikos komisija, jos pirmininku tapo kunigas Česlovas Krivaitis, o sekretoriumi – V. Aliulis. Šios komisijos iniciatyva lotynų ir lietuvių kalbomis buvo parengtas „Romos katalikų apeigynas Lietuvos vyskupijoms“ (Vilnius, Kaunas, 2 t., 1966), jo redaktoriumi buvo V. Aliulis. Jis taip pat redagavo ypač vertinamą ir reikalingą iš graikų kalbos į lietuvių kalbą Česlovo Kavaliausko išverstą Naująjį Testamentą (Vilnius, 1972). Kunigas atsakingai žiūrėjo į redagavimo darbus. Bendraudamas su lietuvių kalbos specialistais, sunormino liturginę kalbą, tapo lietuviškos religinės terminijos rengimo pradininku. Redagavo psalmynus, maldynus, mišiolus, vadovėlius. Jo graži kalba, aiškus tarimas padėjo daugeliui Bažnyčios tarnautojų, studentų atkreipti dėmesį į bažnytinę kalbą. Apie lietuvių kalbos vartojimą su pasididžiavimu skelbė straipsnius ir lietuvių išeivijos spaudoje, vienas iš jų – „Gražią tėvų kalbą gražiai vartojame“ („Mūsų pastogė“, Bankstown, 1997, Nr. 16). Lietuvos atgimimo pradžioje buvo pradėtas leisti pirmasis religinis žurnalas „Katalikų pasaulis“ (1989–1993), jo steigėjas ir ilgametis redaktorius buvo V. Aliulis.

Sovietų Lietuvoje ėjo vienintelis legalus katalikiškas periodinis leidinys „Katalikų kalendorius-žinynas“ (1982–1989), jį leido ir redagavo V. Aliulis, jam talkino Petras Kimbrys ir Vytautas Ališauskas. Jis buvo ir žurnalo „Naujasis Židinys“ krikštatėvis. Kunigas teigė, kad Lietuvoje tėra keletas platesnio pobūdžio kultūros ir visuomenės žurnalų: „Artuma“, „Katalikų pasaulis“, virtualiojoje erdvėje juos papildo „Bernardinai.lt“, o akademiniams leidiniams atstovauja „Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštis“, „Naujasis Židinys-Aidai“².

Kalbų mokėjimas skatino supažindinti žmones su pasaulyje leidžiamais religiniais leidiniais. Dalis iš lotynų kalbos išverstų tekstų išspausdinta knygose, pavyzdžiui, Salvino Biolo „Žmogus priešais Dievą: filosofijos ir religijos pagrindai (metafizika)“ (Vilnius, 1992), Prano Bieliausko „Dienoraštis, 1920–1957“ (Vilnius, 2012). Daugelis iš įvairių kalbų išverstų straipsnių paskelbta periodiniuose leidiniuose „Logos“, „Katalikų pasaulis“, „Krivūlė“ ir kt.

Kunigas dalijosi mintimis apie kitų autorių parašytus leidinius. Recenzavo daugelį religinių tekstų, negailėdamas pagyrų ir paaiškinimų dėl neteisingai išdėstytų minčių. Jo dėmesio sulaukė Kazio Ambraso apybraižų rinkinys „Taboro kalno šalis“ (Vilnius, 1997), Reginos Laukaitytės monografija „Lietuvos vienuolijos: XX a. istorijos bruožai“ (Vilnius, 1997), Valdo Pruskaus monografija „Socialinė katalikybė Lietuvoje: laiko iššūkiai ir atsako trajektorijos (XIX a. antroji pusė – XX a. pradžia)“ (Vilnius, 2008) ir daug kitų knygų bei straipsnių. Be to, jis buvo ir mokslinių darbų recenzentas bei vadovas. Daugeliui studentų, įvairių straipsnių autoriams padėjo lietuvių kalbos gramatikos konsultacijomis, vertimais, geru žodžiu.

V. Aliulis ne tik skatino rašyti, bet ir pinigais rėmė spaudos leidinius „Jaunystės vizija“, „Kregždutė“, „Ateitis“, jau minėtą žurnalą „Naujasis Židinys-Aidai“.

Prasidėjus Sąjūdžiui, V. Aliulis įsitraukė į šį visuomeninį judėjimą. Buvo išrinktas Sąjūdžio Seimo Tarybos nariu. Seime įkūrus Etikos komisiją tapo jos nariu, prisidėjo prie daugelio įstatymų rengimo (dėl sąžinės laisvės, religinių bendrijų, tikybos mokymo mokyklose, smerkė įstatymą dėl abortų). Visais šiais klausimais skelbė straipsnius laikraščiuose „Atgimimas“, „Sąjūdžio žinios“, „Gimtasis kraštas“, lietuvių išeivijos spaudoje: „Tėviškės žiburiuose“ (Misisoga), „Drauge“ (Čikaga), „Europos lietuvyje“ (Londonas) ir kt. Pablogėjus sveikatai, pasitraukė iš Sąjūdžio veiklos.

Turinio požiūriu V. Aliulio darbai neapsiriboja teologijos disciplinomis, bet visapusiškai atskleidžia kultūros, politikos, švietimo, kalbos, kraštotyros ir kitas temas. Straipsnius rašė ne tik į kultūrinę ar religinę spaudą („Knygų aidus“, „Šiaurės Atėnus“, „Dienovidį“, „Vorutą“, „Bažnyčios žinias“), bet ir, siekdamas didesnio žmonių religinio išprusimo, į „Lietuvos aidą“, „Lietuvos rytą“, „Lietuvos žinias“ ir kt.

Kunigui imponavo palaimintojo Jurgio Matulaičio pagarba žmogui ir tikėjimas Dievu. Paskelbė daug straipsnių apie šį marijoną, parašė Jurgio Matulaičio knygos „Užrašai“ (Vilnius, 1998) įvadinį straipsnį, parengė leidinį „Palaimintojo Jurgio Matulaičio dvasios sklaida: trys matulaitiniai simpoziumai“ (Kaunas, 2003).

V. Aliulis savo žinių lobynais dalijosi ne tik Lietuvoje su Bažnyčios ir visuomenės atstovais, bet ir užsienio šalyse su kitų konfesijų atstovais, Rytų krikščionimis. Dalyvavo daugelyje tarptautinių konferencijų Italijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir kt. 1993–1999 m. buvo marijonų vienuolijos generalinis vikaras. Romoje rūpinosi marijonų vienuolyno bibliotekos lietuviškąja dalimi. 2007 m. tarpininkavo perduodant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai lituanistinius leidinius iš Romos. Nors gyveno toli nuo Lietuvos, visada domėjosi šalies įvykiais, susirašinėjo su Lietuvos dvasininkais, intelektualais, draugais.

1999 m. grįžęs į Vilnių, tarnavo Vilniaus marijonų vienuolyno vyresniuoju ir Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios rezidentu. Be parapinių pareigų, bendradarbiavo „Mažojoje studijoje“, skaitė paskaitas „Pažinkime Šventąjį Raštą“. Marijonų talkininkų centre 2001 m. parengė knygelę „Geroji Atpirkėjo Motina“, o 2007 m. „Aidų“ leidykla išleido V. Aliulio pasakojimų ir pamąstymų knygą „Vieno žąsiaganio istorija“. 2005–2010 m. redagavo parapijos laikraštį „Su Kristumi ir Marija“ (lenkiškai ir lietuviškai; išleista 40 numerių).

Minėtinos paskutiniais kunigo gyvenimo metais išleistos dvi knygos. Mažai judėdamas, padedamas gailestingųjų seserų, mokslo vyrų, sugebėjo parašyti knygą „Nuo Betliejaus iki Romos su šventuoju Luku“ (Vilnius, 2015), kurioje apmąstė dvi evangelisto Luko parašytas Naujojo Testamento knygas. Mokslininkės Dalios Čiočytės teigimu, „krikščioniškoji Biblija – apreiškimas ir pamatinis Vakarų kultūros tekstas – yra Dievo ir žmogaus dialogo knyga, krypstanti į žmogų ir provokuojanti egzistencinį atsaką, autentišką Dievo ir žmogaus kalbėjimąsi“³. Antroje knygoje – „Vienuolis nenuorama: kunigo Prano Račiūno, MIC, asmuo ir veikla dokumentų ir atsiminimų šviesoje“ (Vilnius, 2015) – pristatomas kunigo marijono gyvenimas, religinė ir disidentinė veikla.

Nors pats kunigas V. Aliulis ir gyvenime, ir tekstuose buvo kuklus žmogus, brangiausias atlygis jam – bendraminčių ir bičiulių tarti žodžiai: „Ne tik stebėtinos savitvardos vienuolis, ne tik gaivalingo talento rašytojas, ne tik išradingo žodžio žurnalistas, ne tik subtilus vertėjas, ne tik priekabus redaktorius, ne tik įtaigus pedagogas, ne tik pribloškiantis poliglotas, ne tik…, ne tik…, ne tik…“⁴ 

– – –