Jau senokai sklando istorija apie archyvarę, kuriai, kitaip nei jos kolegoms, neaugo bicepsai nuo kultūros vertybių kilnojimo. Yra žinoma, nors kol kas moksliškai neįrodyta, kad archyvarams visi „icepsai“ atsiranda nuo „išskirtinės vertės kultūros vertybių“. Ištikimieji archyvo skaitytojai tikino savo akimis matę, kaip kadaise vienam archyvarui nesustabdomai pradėjo didėti raumenys. Esą užteko tik kilstelti itin žinomo menininko fondo bylą ir šast – pavirto į žmogystą su Halko ataugom. Siekdama išsiaiškinti raumenų ekspansijos priežastis vadovybė atliko vidinį auditą. Atseit nuo to karto priimtas nutarimas, kad per parą archyvarui leidžiama prisiliesti prie ne daugiau kaip šešių išskirtinės vertės kilnojamųjų vertybių. Kitu atveju neišvengiama tokios anomalijos rizikos. Tarp archyvarų kilo nemažas sąmyšis, nes pasidarė visai neaišku, kaip žinoti, ar čia išskirtinės ar paprastos vertės vertybė. Kaip ir su kuo jas sveria?!

Audito metu vadovybė kaip tik ir aptiko tą archyvarę, kurios rankos, nepaisant nenuilstamo vertybių kilnojimo, visiškai nesikeitė. Gal net atvirkščiai – atrodė, kad darosi vis liaunesnės. Vargšelei rekomendavo imituoti didžiarankių kolegų judesius, stebėti, kaip jie vertybes ištraukia iš saugyklos lentynų, o vėliau – iš dėžių ar bylų aplankų. Ji net ryžosi pakeisti savo rytinį desertą: prie juodos it sąžinė kavos vietoj įprastų aguoninių rinkosi proteininius varškės sūrelius. Archyvarė žinojo, kad su silpnom rankelėm ilgai vertybių kilnoti neteks. Malonusis skaitytojau, esu įsitikinusi, kad jei tik galėtum įsiterpti, tai šauktum, kad problema – negebėjimas išsirinkti vertybių, nuo kurių augtų raumenys. Gal tu šįkart būsi teisus, bet paprašysiu įsipatoginti ir leisti archyvarei pačiai prabilti.

Jolitos Skablauskaitės piešinys be pavadinimo, nedatuotas. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 791

Paskutinį vasaros ketvirtadienį važiavom į lietuvių grafikės G. sodybą parsivežti ten likusių jos darbų. Atsimenu tik tiek, kad prie Marcinkonių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčios pasukom į dešinę. Prasidėjo miško kelias, kuriuo net velniai vaikų nevedžiotų. Iš šono atrodė, kad šutvę archyvarų išsiuntė dalyvauti ralio varžybose, o mes nusprendėm sutaupyti laiko ir vienu išvažiavimu archyvinį fondą papildyti. Pusiaukelėj dingo ryšys, autobusiuko prietaisų skydely žybsinčios lemputės tiko nebent Kalėdų eglutei, o ne darbinei mašinai. Betono džiunglėse manęs tebelaukė kompiuteris, o jame lentelė su užrašu: „Archyvo išskirtinę etninę, istorinę, estetinę ar mokslinę vertę turinčių kilnojamųjų kultūros vertybių sąrašas.“ Valstybė turėtų kompensuoti deguonies kaukes, jei nori, kad tokius sakinius skaityčiau keliasdešimt kartų per dieną. Taigi grįžusi lentelėje privalėjau nurodyti informaciją apie archyvinį fondą ir išskirtinių vertybių tikslius matmenis, jų svorį. Būčiau galėjusi lengvai suskaičiuojamų gėrybių prigrybauti archyvarų ralio metu.

Dzūkiškos kopos priminė apie netoliese esantį Šakočių muziejų, kuriame gali atsistoti prie beveik 86 kilogramus sveriančio 3,7 metro aukščio šakočio. Šis lietuviškas Eifelis ten stovi jau daugiau nei dešimtmetį – va tau ir svorį turinti vertybė! Tikriausiai reikėjo įdarbinti visas apylinkių vištas, kad tokiam statiniui gautum 1 700 kiaušinių.

Kai galiausiai pridardėjom sodybą, mano akis iš karto patraukė it iš Kudirkos satyrų išplaukusi klasicistinių proporcijų tupykla. Irgi kilnojamoji vertybė, į kurią prieš šimtmetį Boruta sugrūdo visą bažnytkaimį. Nesupratau, kodėl viskas atrodė įtartinai nepakeliama. Iki autobusiuko reikėjo nunešti tik kelis popieriaus ritinėlius, bet vos įstengiau juos pakelti. Sodyboje mus pasitikęs rašytojos D. sūnus, kuris man nežinomais ryšiais susijęs su grafike G., pasiūlė išgerti arbatos. Po raliavimų per Dzūkijos miškus arbata nebuvo mano pirmas pasirinkimas, bet sutikau. Visi nuėjom prie upelio, nes gerti karštą arbatą kepinant saulei atrodė puiki mintis. Keistasis sūnus pasakojo vėjus apie neegzistuojantį Romos imperatorių Skroblą, nuo kurio kilęs upelio pavadinimas, ir sodyboje esantį aukurą, kaip supratau, šiuo metu atliekantį tik peleninės funkciją.

Marcelijus Martinaitis, „Kukučio daugybos lentelė (n)“, nedatuota. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 598, ap. 1, b. 508, l. 54

Aš visą laiką galvojau tik apie Martinaičio vienos Kukučio baladės svorį. Tikriausiai jis priklauso nuo Kukučių ir taisymų kiekio. Nors Kukučio daugybos lentelėje nurodyta, kad visada „Kukutis × pats iš savęs = vienas“. Palauk, o lapas čia jau vertybė, o gal reikia bent dviejų, kad tokia taptų. Kiti sakė nejaučiantys svorio skirtumo tarp rankraščio su taisymais ir sterilučio mašinraščio. Kodėl tuomet aš paprastus lapus dar įstengiu pakelti, o prikeverzotų, ypač skirtingais rašikliais, – niekaip. Su Kukučiais kaip ir aiškiau, bet ką tos svarstyklės rodys ant jų uždėjus, pavyzdžiui, Jolitos Skablauskaitės monstriukus. Su kuo aš pamatuosiu jos studijų laikų dienoraščiuose likusią ašarų druską. „Skaitai visai be ašarų – / Ašarom prirašytus lapus“, – skambteli eilutės ausyse. Man atrodo, kad tos svarstyklės nesveria ir objektų be autorystės. Gal nesveria net ir su ja, jeigu ji tokia, sakykim, šiaip sau. Reikėtų jas išbandyti su skaitytojo laišku „Šluotos“ redakcijai. Rašančiojo „Labai prašau!“ ir keistos klausimų konstrukcijos pasirodė šį tą sveriančios mano rankose dėl paties fakto, kad tokiõs skaitytojų rūšies apskritai būta. Anaiptol nemanau, kad jas uždėjusi ant vertybių svarstyklių ką nors pamatyčiau. Begalvodama, kaip reikės su jomis pamatuoti kukučius, monstriukus, ašaras ir šrifto svorį, nuo Skroblaus upelio spėjau atsidurti automagistralėje. Vadinasi, turėjau tik keliasdešimt kilometrų nuspręsti, ką įrašysiu į tą ilgo pavadinimo sąrašą.

Skaitytojo laiškas leidinio „Šluota“ redakcijai, 1991-09-18. Laiško autorystė nenurodyta. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 671, ap. 1, b. 29, l. 23

Taigi, kaip galbūt jau spėjo paaiškėti, raumenys neaugo ne dėl prastos vertybių atrankos. Paprasčiausiai visą laiką didėjo kiti, plika akimi nematomi interpretavimo „icepsai“. Archyvarė kilnodavo lengvučius pavienius lapelius, visokias archyvų razinkas, kurios svorį įgaudavo tik per santykį su ja pačia.

Archyvė B.

Kaip ir įprasta, šiame Henriko Radausko laiške Antanui Škėmai susipina literatūrinė kritika, kultūrinio gyvenimo refleksijos, asmeninės naujienos ir Radauskui būdinga intelektuali ironija.

Laiško pradžioje Radauskas komentuoja bendrus pažįstamus ir lietuvių kultūrinio gyvenimo reiškinius Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ypač kandžiai jis atsiliepia apie vieną lietuvių teatro iniciatyvą, juokaudamas, kad, dar pastačius „Ameriką pirtyje“, teatras galėtų vadintis „Basanavičiaus rusų teatru“. Ši pastaba atspindi tiek išeivijos kultūrinės aplinkos fragmentaciją, tiek autoriaus polinkį į satyrą.

Toliau laiške minimas grafikas Romas Viesulas (Veselauskas) ir Alberto Schweitzerio fotografijos panaudojimo istorija. Radauskui ji atrodo skonio ir etikos klausimas, kurį jis komentuoja žodžiais „tokia idėja gali kilti nebent tik lietuviškoj galvoj“.

Nemažai dėmesio laiške skiriama persikėlimui į naują būstą Čikagoje. Aprašydamas erdvesnį butą ir padidėjusią nuomą, Radauskas juokais svarsto, kaip tai paveiks jo kūrybą: esą joje atsiras daugiau „graikiškos apoliniškos dvasios“, nors tokia kryptis visai nederėtų egzistencializmo ir Heideggerio laikais.

Laiške taip pat pasakojama apie estų poeto ir literatūrologo Ivaro Ivasko viešnagę. Dvi dienas trukę pokalbiai apie Paulį Valéry, Rainerį Marią Rilkę, Borisą Pasternaką ir Jeaną Cocteau.

Svarbią laiško dalį sudaro reakcija į Škėmos romaną „Čelesta“. Radauskas pateikia išsamų ir atvirą kūrinio vertinimą. Jis giria jo poetiškumą, vaizduotę ir stilistinį savitumą, tačiau kartu kritikuoja fragmentišką kompoziciją, kai kuriuos, jo nuomone, manieringus įvaizdžius bei perteklines stilistines puošmenas.

Nors išsakytos pastabos, laiško pabaigoje skamba aiškus pripažinimas: Radauskas neabejoja, kad Škėmos knyga ryškiai išsiskirs lietuvių literatūros kontekste.

Gerda Vilimaitė

Chicago,

1953.I.18.

Mielas ponas Škėma,

ačiū labai už laišką, gautą dar gruodžio pradžioj. Vienintelis dalykas jame, kuriuo negalima patikėti, tai Jorgės optimistinis žvilgsnis. Jis iš čia važiavo labai nelinksmas; ne ką kita rodo ir jo du laiškai, kuriuos tuo tarpu gavau iš New Yorko. Neįtikėtina taip pat, kad jis taip gerai mokėtų suvaidinti linksmybę, nes jis yra didelis režisorius, bet nedidelis aktorius. Kaip ten pasibaigė jo veržimasis pas Barrault? – Kadangi „Нов. Р. Слово“ skelbimuose greta Blekaičio figūruoja (pirmoj vietoj) Kačinskas, tai, man rodos, kad jeigu jie dar pastatytų kokią „Ameriką pirty“, tai būtų tikrai „Русский театр имени Басанавичиуса“.

Kai dėl Veselausko, kurį minit antroj vietoj, tai čia labai nekokį įspūdį paliko jo istorija su Schweitzerio fotografijos „apdorojimu“ (nuimti akiniai etc.) ir įdėjimu į „jo“ (Viesulo) viršelį. Pamurzintas Schweitzeris sūnaus palaidūno rolėj, – tokia idėja gali kilti nebent tik lietuviškoj galvoj.

Kaip matot, turim naują adresą. Šeimininkai aną namą užleido negrams, ir mes kartu su jais [rodyklė į žodį „Šeimininkai“ – G. V.] persikėlėm į jų kitus namus, – čia pat už kampo. Faktiškai reiktų keltis į kitą rajoną, bet kadangi buto jieškojimas – labai nemalonus dalykas, tai likom kol kas čia. – „Naujuosiuos“ namuos užimam visą pirmą aukštą, turim keturis kambarius su atskiru šaldytuvu etc. Erdvė̃s net perdaug, ir tai turės, be abejo, atsispindėti mano kūryboje: joje atsiras platesni horizontai, bet drauge ir daugiau graikiškos apoliniškos dvasios, kas visai nepageidaujama mūsų egzistencializmo ir Heideggerio epochoj. Tiesa, pastarojo filosofinės tezės (kad ir ne „Sein zum Tode“, tai bent „Angst und Sorge“), laikui bėgant, gali rasti išraišką mano „raštuose“, – mat už butą dabar tenka mokėti net 15 dol. į mėnesį brangiau.

Prieš porą savaičių, pravažiuodamas pro Čikagą, buvo pas mus dviem dienom sustojęs toks jaunas estas Ivask, kuris profesoriauja viename koledže Minneapolio valstybėj (berods, esu Jums kažkada minėjęs, kad mes su juo susipažinom per laiškus, Rannitui tarpininkaujant). Tai labai mokytas vaikinas, studijavęs vok. literatūrą Marburge (kur savo metu mokėsi Sezemanas ir Pasternakas) ir baigiąs daryti daktaratą Minneapoly. Jis labai didelis poezijos entuziastas, ir mes dvi dienas kalbėjom vien apie Valéry, Rilkę, Pasternaką ir Cocteau, tas kalbas palaistydami atitinkamu vyno kiekiu. – Viso to įtakoje pirmadienį jau buvau bepakuojąs kirvį greta odekolono butelio ir tik paskutiniu momentu tarp jų įkišau porą guminių krūtų (80 ct. pora, plaunamos).

Iš kitų kultūrinių pramogų minėtinas garsaus Klempererio koncertas, kuris puikiai padirigavo du Mozarto dalykus. Po kelių savaičių ketina čia pasirodyti Kreutzbergas, reiks nueit pasižiūrėti.

Per vieną Šveicarijos grafiškų menų platinimo agentūrą išrašiau dvi spalvotas litografijas – Lurçat ir Clavé (pastarojo matėm puikius tapybinius darbus Čikagoj, dar drauge su Jorge). Abu darbai yra originalai, pačių autorių pervesti ant akmens ir pasirašyti. – Labai dėkoju už atsiųstą man gražią Hokusai knygą; panašią turėjau Lietuvoj, tik ji buvo Insel-Verlago.

„Čelestą“ gavau tik prieš savaitę iš Sauliaus. Jis prašė mane taip pat pažiūrėti, kaip Jonikas taisė kalbą. Taisė labai nedaug, bet nerūpestingai: vieną kitą klaidą paliko (pvz., smėlis; rašytina tik smėlys); peizažą ištaisė į peisažą! (tai atstačiau atgal). Taip pat palikau „smūtkelį“ (jo taisytą į „rūpintojėlį“), juo labiau, kad pastarasis žodis be reikalo įneša į visą istoriją ir tam tikrą „gerumo“ („rūpinimosi“) pradą.

Šiaipjau reik pasakyti, kad „Lankų“ ir „Gabijos“ fragmentai paliko stipresnį įspūdį, negu visa knyga. Mat, kompozicijos fragmentiškumas ir vaizdų palaidumas, jų aiškaus ryšio stoka knygoj daug labiau išryškėja. Iš lietuviško chamo skaitytojo (ar kritiko) ji reikalaus jiems visai nepakeliamų pastangų. Tiesą sakant, skaitant knygą ištisai, tai galų gale ima kiek įgristi. Nemaža yra vietų su manieringais vaizdais („žingsniai guli sudėlioti…. kaip puspadžiai…“; „dangoraižiniai pirštai siūlė mėnulio išpardavimą“; „Meilės dangus“ su Van Goghu ir Bartoku neįtikinamas; jei tai norėta duoti ironiškame plane, tai tas neišryškinta). Nelabai pavyko ir legenda apie kiną tapytoją (atleiskit, bet ji yra à la… Mazalaitė). Pasitaiko falšyvos poezijos ir stilistiškai nepavykusių vietų; to reikia vengti juo labiau, kai taip spaudžiama „ant stiliaus“. – „Šeimos reikalų“ įvedimas į knygą irgi nepriklauso prie jos privalumų. Šiaipjau knygoj yra daug gražių puslapių – ir tikros poezijos, ir gerų stilistinių vietų ir nekasdieniškos fantazijos. Knyga labai išsiskirs ant mūsų kaimiškai provinciališkos literatūros fono. – Spaudžiu ranką nuoširdžiai. Žmona sveikina. Jūsų H. R.

Tekstą pradėsiu nuo bambėjimo ir aukšto laipsnio moralizavimo, tad jei nesate šio žanro gerbėjai, rekomenduoju pirmas dvi pastraipas praleisti. Likusiems su manimi – bambeklė Archyvė B. nori jums šį tą papostringauti. Jeigu matėte diskusijas socialiniuose tinkluose ar girdėjote pasakojimus iš lūpų į lūpas, galėjo pasirodyti, kad pastaruoju metu „-iausieji“ žmonės įgyvendina projektą „Archyvas be skaitytojų ir tyrėjų“. Pagrindinis tikslas – trijų archyvų skaityklas sutalpinti degtukų dėžutėje. Kitaip tariant, sugrūsti jas į vieną, beveik beorę, patalpą. Neabejotina, kad toks mobilizacijos planas skamba ambicingai ir net patraukliai. Sutaupysime elektros, tuščiose pastato erdvėse ganysis iš saugyklų išlaisvintos kūrėjų dvaselės, suaktyvės dulkių turizmas. Svarbiausia – liks vietos parodoms, kurias aplankysime mes, patys sau faini (archyvarai), o jei užklys Skrajojantis Olandas, vienas kitas lankytojas – turėsime net ką įrašyti ataskaiton! Taigi viskas apskaičiuota, pamatuota dešimt kartų, kaip lietuviškos patarlės moko, išskyrus vieną smulkmę – skaitytojas, net su kafkiškom metamorfozėm, degtukų dėžutėje vargiai norės užsibūti, o juolab į ją sugrįžti. Tamsu, karšta, nėra kuo kvėpuoti, nuolat įsitraukiama į smurtą artimoj aplinkoj, su alkūne stuktelint šalimais dirbančiam kolegai.

Skaityklų reorganizacija kelia daug klausimų ir neramina net mane, nuo gyvenamos tikrovės atitrūkusį personažą. Ar projektuojant Naująjį archyvų pastatą nebuvo iš anksto numatytos skaityklų erdvės, jeigu atliekamos migracijos „lydekai paliepus, man panorėjus“? Juk pagrindinis archyvo klientas neabejotinai – skaitytojas. Trijų archyvų skaityklų perkėlimas į užuolaidom iščiustytą degtukų dėžutę, rodosi, motyvuojamas metiniu lankytojų skaičiumi. Tačiau degtukų dėžutė niekur nedings, nesvarbu – jos viduje sėdi vienas ar dešimt skaitytojų (nepamirškime ir darbuotojų). Kaip Archyvė B. dar nuo pirmų razinkų, nugulusių į „Šiaurės Atėnus“ prieš beveik metus, turėjau naivų tikslą: parodyti, kad archyvaras ne kažkur rūsyje nuobodulio ašaras ir dokumentų lapus skaičiuojantis valstybės tarnautojas. Sąmoningai plėtodama apokaliptinį scenarijų klausiu: ar neteks archyvarams ateityje į delniukus rinkti ir vėliau numeruoti krokodilo ašaras dėl archyvo be skaitytojų? Jūs sakysite, kad bet kuriuo atveju gali tekti, bambekle archyvare, – su oria skaitykla ar be jos. Taip, bet juk galima tokių „projektų“ neinicijuoti bent jau mums patiems. Suspenduojant tolesnį nepasitenkinimą lieka tikėtis, kad archyvo skaitytojų skundai pasieks tinkamas ausis.

●

Norėčiau, kad anksčiau aprašytą situaciją (tyrėjų darbą degtukų dėžutėje) būtų stebėjusi mane itin intriguojanti moteris. Paprašyčiau, kad Ji viename iš savo 1935–1938 m. feljetonų rinkinių sukurptų pasakojimą apie ateities archyvą be skaitytojų. Pasirodžius tekstui, visokiausi archyvarai prunkštų iš juoko, kol galiausiai suprastų, kad tie tarpusavyje nesusikalbantys veikėjai – jie patys. Tvarkydamos šios moters asmeninį fondą archyvarės net sukūrė atskirą bylą, kurioje abėcėlės tvarka išdėliojo skirtingų menininkų (vyrų) nuotraukas su širdį veriančiomis dedikacijomis. Tokių „romantiškų“ moterų bylų archyve reikia stropiai paieškoti. Ne dėl to, kad kitos esą neturėjo itin savimi pasitikinčių gerbėjų genijų, kaip jie patys save mėgsta įvardinti. Archyve moterų (išskyrus archyvares) nėra tiek jau daug: saugoma virš 800 asmenų fondų, kurių mažiau nei 20 % sudaro menininkės moterys.

Ta Ji, apie kurią pradėjau pasakoti leisdama sau neskoningai romantizuoti, – satyrikė, feljetonistė, velnių prišveitusi grynakraujė bohemietė Liūnė Janušytė (1909–1965). Liūnės asmeninis fondas mane patraukė dar tik pradėjus vaidentis archyve. Jos nuotraukų albumuose matyti liūniška kasdienybė, nesuskaičiuojamas kiekis šelmiškų išgertuvių ir žavusis ketvirtojo dešimtmečio Paryžius. Galima rasti ir neaiškių Liūnės giminaičių su Viktorijos laikų šukuosenom, kurias kadaise mėginau atkartoti žiūrėdama „YouTube“. Atiduodami dokumentus į archyvą menininkai, ypač jų giminaičiai, kartais įvykdo dokumentų sterilizaciją. Archyvą pasiekia tik reprezentatyvios fotografijos ar kitokio pobūdžio medžiaga, kuri ateities skaitytojų galės būti vertinama tik vienareikšmiškai, juoba moraliai teisingai. Liūnės archyvas tuo ir įdomus, nes medžiaga nenugludinta, banaliai sakytume, kaip ir jos pačios pasirinktas gyvenimo kelias. Sunku pro akis praleisti meilingas avangardistų dedikacijas (net jei jų nuomonės apie L. esą buvo visokios), chaotiškus užrašus ar albumuose iškarpytus bičiulių veidus. Kyla vilionių prisijungti prie fotografijose įamžintų bohemiškų ratelių, drauge Lietuvos pajūry užsirūkyti cigaretę, o po to neaiškiais būdais išvykti į Paryžių. Gal dar pasiskolinti jos gėlėtą suknelę, tikintis, kad kartu apsivilksiu žavesį ir humoro jausmą. Jeigu galėčiau įlindusi į nuotraukas keliauti laiku, neabejotinai rastumėte mane šokančią su Liūnės užstalės kompanijom.

Iš Liūnės Janušytės nuotraukų albumo, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 60, ap. 1, b. 38

Liūnė Janušytė su bičiuliais, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 60, ap. 1, b. 36, l. 23

Simpatingajai Liūnei
garsiųjų vaišių atminimui nuo genialaus (šioje fotografijoje) Vl. Jakubėno

Pridedu savo ranką kad kas nuo Liūnos nepavogtų
1930.XI.21, Kaunas
[Antanas Rimydis]

Nepavogė
Liūd. K. Binkis
[Kazys Binkis]

Yra du esminiai nereglamentuoti archyvinių dokumentų tvarkymo etapai: „išdėžinimas“ ir „likučių puota“. Kūrėjų dokumentai į archyvą atkeliauja suskirstyti pagal skirtingas naminio archyvavimo sistemas. Pirmiausia archyvaras turi dokumentus išlukštenti iš tų pirminių būvių ir sukrauti į smėlio spalvos dėžes. Ilgais žodžiais tariant – institucionalizuoti. Prašau padaryti minorinį atsidusimą. Kodėl? Materialios formos, į kurias fondo sudarytojas ar jo giminaičiai pasirenka sudėti kūrybinį palikimą, sakykime, yra savaip autentiškos. Net jei kelia grėsmę dokumentų būklei ir beveik visada prieštarauja sveikam protui.

Archyvo istorijoje esama atvejo, kai rašytojas eilėraščių rankraščius atidavė saugoti sugrūdęs į du kibirus. „80 litrų sąlyginių vienetų (numanomas bylų skaičius)“, – įrašytų kruopštus archyvaras dokumentų perdavimo akte. „Per gyvenimą primelžti du kibirai eilių“, – būtų siūlomas mano formuluotės variantas. Patirtis sako, kad eilėraščiai, vos tik ištraukti iš kibiro, bananų dėžės, panaudotų pleistrų pakuočių ar bulvių maišo, kaip jau yra buvę, perskaitomi kažkaip kitaip nei vėliau išėmus iš tvarkingo kartoninio aplanko. Parsigabenus dokumentus į archyvą ir mėginant juos sutvarkyti, dokumento ribų klausimas (nors kiek mąstančiam archyvarui) turėtų kilti. Na, ne tiek kibiro atveju ar mikrobangų krosnelės, kurią vieno rašytojo giminaičiai atsiuntė į archyvą kartu su rankraščiais. Turiu omeny kiek subtilesnes situacijas, kai, tarkim, dokumentai paties fondo sudarytojo buvo susisteminti pagal tam tikras taisykles. Esu linkusi manyti, kad dabar archyve lyg ir nebandoma išardyti tokių autonomiškų „mikroorganizmų“ (sudarytų straipsnių, eilėraščių aplankų, atsiminimų albumų ir t. t.). Nors kartais visokios komisijos ir nesupranta, kaip galima dokumentus suskirstyti nesilaikant chronologijos ar paisyti kokiu nors būdu materializuotos fondo sudarytojo valios, kai iškaltos tvarkymo metodologijos lieptų daryti priešingai.

Viena lietuvių grafikė, jei gerai atmenu, mažo formato darbus, fotografijas, laiškus sudėjo į skirtingas sausų pusryčių pakuotes. Dalies dėžučių viršus buvo nupjautas 45 laipsnių kampu, tarsi imituojant plastikinius brošiūrų stovus. Gausaus kūrybinio palikimo suskirstymo į 400 gramų dėžutes nesiimčiau interpretuoti kaip visai atsitiktinio, neintencionalaus veiksmo. Tad ką tame „išdėžinimo“ etape archyvarui reikėtų daryti su „Nesquik“ dribsnių pakuote, ant kurios ranka užrašyta „FOTOGRAFIJOS“. Nesaugoti? Juk esmė pačios fotografijos, o ne į ką jos buvo sudėtos. Išdėlioti archyvo rašytiniai dokumentai jau ir taip būtų devynių Vilniaus televizijos bokštų ilgio, o tu siūlai užsiimti pakuočių saugojimu. Postringauji apie dokumentų ribas, bet saugyklos, gerbiamoji archyvare, jas irgi turi. Juk ne guminės, – būtų įprastas atsakymas. Mano naivus siūlymas archyvarui: kovoti dėl išimčių ir truputį pagalvoti, kada dribsnių dėžutė gali būti ne ką mažiau „vertingas“ dokumentas. Aš ne apie tai, kad iš pakuočių ateities tyrėjai sužinos menininkės dribsnių preferencijas ar faktą, jog ji nebuvo pusryčių gaminimo entuziastė. Fotografijas išvietinant iš „Nesquik“ ar „Kellogg’s“ dribsnių pakuočių vis tik įvykdomas kažkoks reikšmės nuostolis. Nelieka materialių apraiškų to, kuris nusprendė susisteminti savo kūrinius, būtent taip atiduoti juos saugoti ar dešimtmečiais konservuoti svetainės sekcijos lentynose. Jei tekstas, kantrusis skaitytojau, jau spėjo pasmirsti lengvu moralizavimu, tai veikiausiai taip ir yra.

Antrą svarbiausią tvarkymo etapą, kurį minėjau pradžioje, pavadinau „likučių puota“. Dokumentų sisteminimo laikotarpiu atsiranda tokių archyvalijų (gryniausių razinkų), kad archyvaras iš visiškos nevilties yra priverstas padaryti joms laikiną bylą. Įprastai ant jos užklijuojami lapeliai su užrašais: „Likučiai“, „Nežinau, ką daryti“, „Prie ko dėt?“, „Vėliau išskaidysiu“, „Kažkas“. Taigi likučių byla visą dokumentų tvarkymo laiką pildoma marginalijomis ir kūriniais pamestinukais. Galiausiai baigus tvarkyti fondą ir turint tikslų bylų sąrašą (apyrašą), grįžtama prie sudėtingiausios dalies – likučių inventorizacijos.

Archyvaras ant stalo paserviruoja visus „nežinau, ką daryti“ atvejus ir sprendžia, kur tuos bežemius priglausti. Likučių skirstymo patirtis atpažįstama ir universali tvarkant namus: išvertus spintas visada lieka daiktų, kuriems reikia dar vieno niekalų stalčiaus arba tiesioginio kelialapio į šiukšlinę. Archyve, net turint geriausių norų, tokie tvarkymo metodai negalimi. Vadinasi, archyvaras privalo pasitelkti viešai slaptą strategiją pavadinimu „Ir kita“. Jei tarp sutvarkytų asmens fondo dokumentų esama bylų, į kurias tematiškai ar dėl beveik mistiškų sąsajų galima sudėti ant stalo patiektus „likučius“, jos antraštės pabaigoje archyvaras įrašo trumpinį „ir kt.“. Kitaip tariant, signalizuoja skaitytojui, kad byloje galima tikėtis kažko „kito“, o kas tai per svetimkūnis – paliekama išsiaiškinti pačiam.

Likučių bylos neabejotinai yra razinkiškiausi archyvo dariniai, nesutelpantys į „vertingų“, „saugotinų“ dokumentų aprašymus reglamentuose. Tad sočiausias archyvarės likučių puotos meniu neapsieina be nežinomų autorių (dažnai prastokų) eilėraščių, supelijusių veikalų ištraukų ir nedatuotų piešinių-keverzonių.

Archyvė B.

Asmens fondo apyrašo pavyzdys

Jurgio Kunčino piešiniai, kažkada nukeliavę į bylą „Prie ko dėt?“. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 799

Eilėraštis, laikinai atsidūręs byloje „Nežinau, ką daryti“. Galima tik atsargiai numanyti, kad teksto autorystė priklauso aštuoniolikmečiam Jurgiui Kunčinui. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 799

Straipsnyje „Skaisčiaakė gražuolė iš Montevidėjaus, pakerėjusi grafą“¹ jau esu pasakojusi apie Raudondvario grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852–1935) mylimąją Isabel Féraud (1852–1946), gimusią Montevidėjuje, Urugvajuje, ir gyvenusią Paryžiuje. Vis dėlto šios poros gyvenimą gaubia dar nemažai paslapčių. Kad ir jų dukters Marie Ernestine likimas – apie ją pavyko išsiaiškinti naujų intriguojančių dalykų.

Marie Ernestine gyvenimas prasidėjo spalvingame, bohemiškame Paryžiuje 1869 m. lapkričio 20 d. adresu rue de Moscou 90. Nuo pat kūdikystės šį vaiką lydėjo paslaptys – neįprasta, kad registruojant gimimą nenurodytas ne tik tėvo, bet ir motinos vardas. Marie Ernestine įrašyta kaip pamestinukė be pavardės (fille de pére et mére inconnus), nors tikrai tokia nebuvo. Kaip rašoma akte, gimdymą priėmė Pierre’as Auguste’as Despaulx-Ader (1816–1878), akušerijos, pediatrijos specialistas, mokslinių straipsnių medicinos klausimais autorius. Informacijos apie vaiko gimimą pateikėjas tvirtino, kad nežino nei kūdikio tėvų, nei jų adresų. Akte taip pat minimi ir du prekybininkai – Edouard’as Kasperas Nunésas ir Henri Auzonas.

1869 m. lapkritį gimė Marie Ernestine, o jau 1870 m. birželį septyniolikmetis B. H. Tiškevičius kartu su savo asmeniniu gydytoju Janu Gąssowskiu minimas viešintis „Hotel Bauer“ Bad Išlyje². 1871 m. liepą grafas – jau Karlsbade (Karlovi Varuose) su Ernestu Świeżawskiu ir daktaru Janu Gąssowskiu³. Ernestas Świeżawskis (1843–1919) žinomas kaip medievistas ir medicinos istorikas. Galbūt jis prisidėjo prie jaunojo grafo ugdymo, o gal konsultavo ir gydymo klausimais. Kadangi abu B. H. Tiškevičiaus tėvai mirė anksti, nuo pat mažų dienų baimintasi dėl vaiko sveikatos.

Isabel Féraud (kairėje) ir Marie Ernestine Féraud Nicoje, 1892. Benedikto Henriko Tiškevičiaus nuotrauka. Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių

Čia paslaptys nesibaigia. 1890 m. Marie Ernestine, sulaukusi 20 metų, Sen Mandė prie Paryžiaus sudaro santuoką su 1863 m. Mitelnkirchene gimusiu pirkliu (négociant) iš Hamburgo Henri Othonu Stubbe. Nuotaka dokumente įvardijama tiesiog kaip Marie Ernestine, nežinomų tėvų, „be profesijos“, gyvenanti adresu Saint-Mandé, avenue de la Tourelle 11. Sutikimą santuokai merginos vardu davė jos globėjas (tuteur) ponas Alexandre’as Langlinas, 47 metų Šiaurės geležinkelių biuro vadovas iš Dejaus (Sena ir Uaza).

Santuokos liudininkais iš jaunikio pusės įrašyti: Paulis Plesent’as, 37 metų žurnalo „Le National“ administratorius, gyvenantis Paryžiuje, rue St. Honore 217, ir Camille’is Lamblot, 61 metų architektas, taip pat gyvenantis Paryžiuje, rue de Clichy 54. Iš jaunosios pusės liudijo Paulis Sionas, rentininkas (rentier)⁴, ir Jules’is Venet – kirpėjas (coiffeur). 1888 m. spalio 29 d. „Gil Blas“ numeryje šis žmogus minimas tokiame reklaminiame skelbime: „Viena iš mūsų malonių skaitytojų, ponia grafienė de L., pagaliau patenkinta; ji niekaip negalėjo rasti savo kirpėjo, pono Jules’io Venet, kuris anksčiau buvo taip gerai žinomas tarp elegantiškų moterų, įsikūręs Haussmanno bulvare. Jo naujas adresas yra 9 rue du Quatre-Septembre, Maisons Croisat-Laurency, Camille et Venet, įpėdiniai, kur ponios, norinčios pirmosios pasidaryti naują ilgalaikę šukuoseną, plūsta miniomis į jo salonus, nes yra įsitikinusios, kad taps gražesnės, kai jis jas sušukuos.“

Atrodo, kad grafas B. H. Tiškevičius parinko tikrai gražią ir ramią vietą savo nesantuokinei dukteriai gyventi. 1914 m. išleistoje knygoje Les environs de Paris rašoma: „Sen Mandė – gražus miestelis, turintis 15 000 gyventojų, paryžiečiams žinomas dėl švaraus ir gaivaus oro bei Venseno miško artumo. […] Sen Mandė ežeras yra atokiausioje ir rečiausiai lankomoje miško dalyje; ežero centre išsiskiria sala, apsodinta nuostabiais medžiais. Nėra nieko įdomesnio už Sen Mandė ežero krantų panoramą gražią vasaros dieną, kai paryžiečiai, mėgstantys nebrangias atostogas, čia susirenka į iškylas ir linksmai leidžia laiką po atviru dangumi.“ Marie Ernestine gatvė – avenue de la Tourelle – ėjo palei ežero pakraštį. Vietovės lankytina vieta – XIV a. statyta Venseno pilis, iki XVIII a. buvusi karalių rezidencija, valdant Napoleonui I paversta arsenalu, 1840 m. įtvirtinta (vle.lt).

Taigi Paryžiuje gimusi ir augusi Marie Ernestine veikiausiai ne be tėvo grafo prisidėjimo su vyru įsikuria gana nuošalioje vietoje Vokietijoje – Ziulchaine, Harco kalnuose, ten 1900 m. atidaro sanatoriją pavadinimu „Villa Elisabeth“. Moteris su pirmuoju vyru Otto Stubbe susilaukė sūnų Hanso (1894–1973) ir Fritzo (1896–1960). Pastarasis savo atsiminimuose rašė, kad Otto Stubbė mirė vos 39 metų viešbutyje Marselyje (1902), grįždamas iš Korsikos⁵. Nors Marie Ernestine po ankstyvos pirmo vyro mirties ir patyrė finansinių sunkumų, kaip rašė sūnus, ji buvo optimistė ir jos gyvenimo devizas buvo: „Viskas bus gerai!“

1904 m. Marie Ernestine Stubbė ištekėjo antrąsyk – už medicinos daktaro Hermanno Hirschfeldo (1875–1907). Įdomu, kad laikraščio „Hamburgischer Correspondent“ 1904 m. vasario 2 d. numeryje jų sužadėtuvių pranešime sužadėtinė įvardijama kaip „panelė Jeanne Stubbė“. Tikriausiai norint sudaryti antrą santuoką, prireikė susitvarkyti dokumentus. Matyt, dėl šios priežasties Marie Ernestine motina Isabel Féraud pagaliau oficialiai suteikė dukteriai savo pavardę. 1904 m. gegužės 21 d. François Ducuing’as, mero pavaduotojas, Paryžiaus aštuntojo rajono civilinės metrikacijos pareigūnas, Garbės legiono riteris, remdamasis I. Féraud, penkiasdešimtmetės rentininkės, gyvenančios adresu rue Boccador 2bis, ir Gastono Damoiseau bei mums jau žinomo Alexandre’o Langlino liudijimais, pripažino Marie Ernestine I. Féraud dukterimi. Tačiau apie moters tėvą – nė žodžio.

Žinome, kad grafas B. H. Tiškevičius turėjo apartamentus Paryžiuje adresu rue Boccador 2bis. Esama net kelių išlikusių fotografijų, kuriose užfiksuotas šis butas bei grafas ir Isabel, pozuojantys jo interjere. B. H. Tiškevičius Isabel buvo nusivežęs ir į savo Raudondvario bei Vialos rezidencijas, taip pat kartu jie keliavo po Prancūzijos Alpes (pvz., Šamoni), Italiją, mėgo Nicą. Šiame kurorte 1892 m. pirmojoje pusėje grafas padarė ir keletą nuotraukų, kuriose kartu užfiksuotos motina ir duktė – Isabel ir Marie Ernestine. Dabar jau žinoma, kad grafas ir jo nesantuokinė duktė aktyviai susirašinėjo atvirlaiškiais⁶.

Antrojo pasaulinio karo metais (o gal ir anksčiau) Isabel persikėlė pas savo dukterį į Ziulchainą. Ten abi moterys ir mirė: Isabel – 1946 m., o Marie Ernestine Hirschfeld – 1949 m. Ji iki pat mirties liko sanatorijos „Otto Stubbe“ savininkė.

Šiame Henriko Radausko laiške Antanui Škėmai susipina literatūros, meno, emigracijos ir kasdienybės temos. Radauskas juokauja apie „didingą“ Škėmos uniformą ir savo aptrintas darbines kelnes. Laiške minimas „Čelestos“ rankraštis, kurio jam nepavyko gauti. Svarbi laiško dalis skiriama modernizmo ir meno aptarimui. Autorius aiškiai pasisako už modernųjį meną ir kiek ironiškai vertina „grįžimą prie senelių“, minėdamas Robertą Schumanną ir Piotrą Čaikovskį. Kaip atsvarą jis pateikia Bélos Bartóko kūrybos pavyzdį, taip sustiprindamas modernizmo pozicijas. Laiške taip pat aptariamas teatras, baletas ir kinas – minimos Jeano-Louis Barrault gastrolės bei filmas „Beauty and the Devil“, Radauskas šį vertina gana kritiškai.

Laiške juntama ir distancija nuo lietuvių išeivijos literatūrinių konfliktų. Radauskas mini „Literatūros lankų“ kritiką Rašytojų klube, tačiau prisipažįsta tokių susirinkimų nelankantis. Tai leidžia suprasti jo santūrų požiūrį į literatūrinius ginčus ir norą išlikti nuošaliau nuo viešų polemikų.

Atsiskleidžia ir emigrantų gyvenimo Amerikoje realijos. Radauskas užsimena apie prezidento rinkimus, kurie jam pirmiausia reiškia apmokamą laisvadienį. Dar ryškesnė socialinė tema iškyla kalbant apie būsto problemas: namo savininkai ketina jį perleisti juodaodžiams gyventojams, todėl autoriui tenka ieškoti naujos gyvenamosios vietos. Minimi to meto emigrantų gyvenami Čikagos rajonai Market Parkas ir Bridžportas, atskleidžiama rasinė įtampa Amerikos miestuose.

Pabaigoje Radauskas nuoširdžiai pasidžiaugia Škėmos dukters Kristinos sėkme tarp berniukų.

Gerda Vilimaitė

                                                                                                                                                                                Chicago,

1952.XI.2.

Mielas ponas Škėma,

Jūsų uniforma tikrai didinga, ir aš nuo šiol dar blogiau jaučiuos savo aptrintom darbinėm mėlynom kelnėm.

Praėjus porai dienų po Jūsų laiško, pasirodė Saulius, ir aš jį užkalbinau dėl „Čelestos“ rankraščio, bet jisai esąs jau pas leidėją, taip kad man, deja, neteks jo pamatyti.

„Didingas užsidarymas savyje“, apie kurį rašot savo laiške, – dalykas tikrai neblogas, kiekvienu atveju nė kiek neblogesnis, negu, paėmus viena ranka arklą, o kita – lyra, žygiuoti LRD keliu. – Kiek nusigandau, kad muzikos srity grįžtat prie senelių, – jei jie kartais pasirodytų esą Schumanno ar Čaikovskio tipo, tai dėl visa ko siunčiu ištrauką iš vieno prancūzo straipsnio apie Bartoką: modernizmo pozicijoms Jūsų dvasioje sustiprinti.

Jorge su didžiausiu įkarščiu veržiasi New Yorkan, čia pat graudžiai skųsdamasis, kad iš to nieko gero nebus. Norėjo važiuoti sekantį šeštadienį, bet dabar, berods, atidėjo. Tam jį paskatino Barrault, t. y. žinia, kad jo gastrolės truks iki gruodžio pradžios. Čia mes matėm gerą New Yorko baletą, kad ir kiek silpnesnį už Balančino, ypač geras buvo „Demoiselles de la nuit“ (Anouilh’o libretto) – „kačių baletas“ – Roland Petit pastatymas. Kitur labai geras pasirodė Juškevič, daug geresnis negu pernai (ar užpernai). Vakar matytas René Clairo filmas „Beauty and the Devil“ rodo jau šiokį tokį Clairo smukimą: į galą filmas daros nuobodokas ir gerai sugalvoti triukai lieka kažkaip atskirai. Nepaprastai gerai vaidina barzdyla Michel Simon, užtemdydamas garsųjį Philipe’ą, kurio ir rolė, tiesą sakant, daug blankesnė.

Rodau didelį entuziazmą dėl artėjančių Prezidento rinkimų, – mat, ta diena pas mus laisva ir apmokama…

Pagaliau turime šiokį tokį rūpestį su butu: šeimininkai ruošiasi perleisti namą juodiesiems, nes baltų nuomininkų nebeatsiranda. Teks jieškoti naujo buto, – keltis arba toliau į pietus, kur rajonas geras, bet brangesnis, arba į kokį nors Marquette-Parką, tik ne į Dievo prakeiktą Bridgeportą.

Maloniai buvau nustebintas žinios, kad jau skaitot amerikonus originale, ypač jeigu skaitomą tekstą suprantat, nes mums, lietuviams, lordų ir fordų kalba tikrai sunkiai įkandama.

Kai klausiat dėl „L. lankų“ taršymo Raš. Klube, tai girdėjau, kad smarkiai pešiojo, bet pats liudininku nebuvau, nes tų susirinkimų nelankau.

Nuoširdžiai džiaugdamasis Kristinos pasisekimais berniukų tarpe, sveikinu ją ir Jus, jos tėvą.

Jūsų Henr. Radauskas

Pasirodo, archyvarai maunasi antpirščius. Iki šiol maniau, kad antpirščiuojasi tik siuvėjai. Anaiptol! Įtarusis skaitytojau, dabar Tu galvoji: kam tai archyvarei, čiupinėjančiai tik popierius, reikalingi antpirščiai? Jos rankose aštriausias laikomas daiktas – nebent dar nespėję ištrupėti mašinraščių lapų kampai ir nenugludinti rašytojų tekstai. Kaip netrukus mėginsiu paaiškinti, jai antpirščiai reikalingi dėl visai kitų priežasčių.

Kažkurią iš dienų atėjusi į archyvo skaityklą atkreipiau dėmesį, kad visų trijų darbuotojų vieno piršto galiukas ryškiai žalias. Tarp betoninių sienų ir raudonų skaityklos durų negalėjai nepastebėti sinchroniškai judančių žalių pirštelių. Jeigu sirgai vėjaraupiais dar tuo laikotarpiu, kai išbertos kūno vietos būdavo tepamos briliantiniu žaliuoju (vadinamąja zelionke), puikiai žinai, kokią žalią spalvą turiu omeny. Archyvarių smiliai atrodė it ką tik ištraukti iš to visai ne nostalgiško vaikystę tebeprimenančio skysčio.

Su tuo pažaliavusiu smiliumi jos mikliai skaičiavo bylų lapus ir lyg truputį apsėstos panosėj murmėjo jų numerius. Žiūrėdamas iš šono galėjai pamanyti, kad byloms atliekami užkeikimai ar dvasinė dezinfekcija nuo buvusių skaitytojų. Neabejočiau, kad tokių ritualų esama, ypač byloms, kurių dėl įvairiausių ribojimų dar pusamžį nebus galima pamatyti svetimoms (ne archyvarių) akims. Geriau įsižiūrėjusi supratau, kad tie pažaliavę smiliai aptaisyti kažkokiais guminiais antpirščiais. Hm… ekstravagantiški silikoniniai pirštų tęsiniai, – pamaniau.

Mano smilius, ant kurio turėtų puikuotis antpirštis, jei priklausyčiau Antpirščiuotų archyvarių draugijai (toliau – AAD), buvo aplipintas pleistrais. Jeigu dabar kas paklaustų, kokiai archyvarės kūno daliai būtinas papildomas sveikatos draudimas, tai nedvejodama atsakyčiau – smiliui. Jis nuolat žalojamas ir dar atlieka daugiausia darbo: laksto pirmyn atgal tarp šimtų eilučių, nemažai laiko sugaišta prie smilkinio (iki kraujo sukiojamas ar tvirtai įremtas), taip pat rauna lauk surūdijusias sąvaržėles. Juoba – atranda retenybių, dar čionais vadinamų archyvų razinkom.

Tuo tarpu pažiūrėjus į savo smilių su žaliais „Peppa Pig“ pleistrais pasidarė aišku, kad jis skyrė mane nuo antpirščiuotų damų. Galima sakyti, kad antpirštis reprezentavo archyvarių hierarchinį statusą. Pamatęs tą žalią pirštą tarsi žinai, kad prie pavardžių puikuosis sutrumpinimai „vyr.“, „spec.“. Kitaip nei aš, jos turėjo tìkrai archyvarei būtiną amuniciją: plytos storio didinamąjį stiklą, pusšvarį baltą chalatą su sąvaržėlėmis apkabinėtais rankovių galais ir nuosavus metilceliuliozės klijus. Nelabai supratau, kaip antpirštis gali tiek suefektyvinti darbą (pagreitinti lapų vartymą), kad atsirastų noras jį nuolat nešioti, o gal tik demonstruoti. Jis labiau praverstų stovint parduotuvėje prie kasos, kai mėginama visais būdais, įskaitant net iki pandemijos madingesnį „paseiliojimą“, praskleisti naują plastikinį maišelį.

Vedama sportinio intereso nusprendžiau, kad pusdieniui pamėginsiu pabūti ne pleistruota, o antpirščiuota archyvare! Tačiau prieš tai turėjau surasti tinkamą bylą antpirščiui išbandyti. Kažkodėl į galvą atėjo Marcelijaus Martinaičio mokyklos metų (sakytume, paauglystės) dienoraštis, kurio nemaža dalis teksto per šitiek metų jau spėjo išblukti. Gerai, – pamaniau, – razinkišką objektą turiu, dabar reikėtų, kad šios trys damos nuvestų pas savo antpirščių dylerę. AAD narės mano laisvos valios sprendimui pakluso. Archyve nematyta antpirščių moteris iš klibančio stalčiaus ištraukė kartoninę dėžutę. Man buvo pasiūlyta atsakingai išsirinkti antpirštį. Būtent taip ir padariau: čiupau pirmą pasitaikiusį nuo viršaus ir nė neketinau matuotis.

Grįžusi prie darbo stalo atsiverčiau minėtą Martinaičio bylą su 1952 metų dienoraščiu. Turėjo įvykti lemtinga smiliaus karūnavimo ceremonija, bet atsirado dvi problemos. Nuo žaizdoto piršto vis dar negalėjau nuplėšti pleistrų, todėl „ne pleistruota archyvare“, bent laikinai, pabūti neišėjo. Antpirštis mano sulopytam smiliui buvo ir gerokai per didelis, tad imituoti archyvarę su „spec.“, „vyr.“ trumpiniais galėjau nebent jį užsimovusi ant nykščio.

Nors AAD nare netapau, pleistrais apklijuotas smilius toliau be kliūčių atidžiai slampinėjo po Martinaičio dienoraščio eilutes. Kaip visada – mėgindamas rasti man šį tą įdomaus. Pirštą iš pradžių užkabino penkiolikmečio M. M. dienoraščio struktūra. Matyti, kad diena tarsi suskirstoma į „įvykius“, „mintis“ ir „nusivylimus“. Dar įrašomi, nors ir gana retai, „svajonių“ ir „džiaugsmų“ skyreliai. Per pablukusį tekstą pamažu slinkdamas pirštas stabtelėjo prie keleto vietų ir kaip koks Daiktas iš „Adamsų šeimynėlės“ įsakmiai pabaksnojo į razinkas. O man, mielas Skaitytojau (jei Tu dar čia), beliko tik nuolankiai šiam paliepimui paklusti.

Archyvė B.

Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) dienoraščio fragmentas, 1952. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 598, ap. 1, b. 299, l. 2r

1952 m.

sausis

11 d. Penktadienis

[...]

Nusivylimai:

Kad aš ne toks jau geras poetas, kaip maniau, kad mano parašytieji eilėraščiai gali visiškai netikti spausdinimui, nes jų turinys yra blogas (o gal ir geri, bet tokia mintis varžo mane šią dieną) [...].*

[LLMA, f. 598, ap. 1, b. 299, l. 2r]

14 d. Pirmadienis

[...]

Mintys:

Mesti galvoti apie meilę, nes tai iš jos nieko naudos nėra. Galvojant apie ją, leidžiamas niekais laikas, kuris taip brangus mokantis. Būti jūrininku ar mokytoju? Mokytis kiek galint geriau ir baigti šį ketvirtį vienais penketais.

[l. 3v–4r]

18 d. Penktadienis

[...]

Mintys:

Mesti mintį būti jūrininku, o tęsti mokslą. Užmegzti meilę su A greičiausiu laiku, geriausiai per pirmąjį pasitaikiusį vakarą. Skaityti knygas. Knygas skaityti atidžiai, įsigilinti į kiekvieną veiksmą, kiekvieną veikėją, suprasti pagrindinę mintį. Pamokų metu būti ramesniam, nes kai pasirodo, kad aš beveik daugiausia šėlstu. Rytoj parėjus namo niekur neiti, o skaityti „Raštus“.

Nusivylimai:

Kad aš ne tiek daug žinau, kaip galvojau ir ne toks gražus. Kad ne taip lengvas dalykas būti poetu. Kad aš savo planų beveik niekada neįvykdau.

Džiaugsmai:

Kad santykiai su A eina į gerą pusę.

[l. 5r]

19 d. Šeštadienis

Įvykiai:

Ėjimas į klasę. Oras nešaltas, pasnigusi, apsiniaukusi.

Klasėje. Pertraukų metu mėtėmės sniegais. Fizikos pamoka buvo laisva. Per šią pamoką rašėme mergaitėm atmintis, o jos mūms. Man parašė V.

Ėjimas namo. Eidamas namo buvau užėjęs pas Petrą kartu su Jonu. Skaitėme Rušlio laišką, o po to lošėme šachmatus su Petru. Laimėjau aš. Jonui išėjus namo, išėjau ir aš. Petras lydėjo. Eidami kalbėjome apie Alg, Pr. ir vakaruškas.

Namie. Skaičiau Biliūno „Raštus“.

Mintys:

Nebūti jūrininku. Tęsti toliau mokslą. Kokiu nors būdu išgarsėti ir įrodyti A, kad aš j… esu vertas. Mesti mintis apie mergaites, o geriau susirūpinti eilėraščių rašymu, nes visa tai gali išeiti į gerą, o taip pat daugiau susirūpinti mokslu. [...]

[l. 5v]

Sveikata, draugo operacija ir moters lieknumas – šios detalės patraukia Henriko Radausko dėmesį 1952 m. rugsėjo 21 d. laiške. Tekste taip pat užfiksuota kasdienybė – išgėrimai, trumpai lengvinę sunkią tremtinių dalią.

Radauskas reflektuoja lietuvių išeivijos kultūrinį gyvenimą, aptaria žurnalo „Literatūros lankai“ pirmojo numerio pasirodymą ir abejoja jo idėjos įgyvendinimu. Jis užsimena ir apie žurnalo užkulisius: vadinamųjų „šnipų“ perduotą informaciją bei išeivijos vidinę cenzūrą – redaktoriaus Kazio Bradūno įtaką, dėl kurios buvo atidėtas vienas straipsnis.

Laiške taip pat minimas Juliaus Kaupo spektaklis „Anna“. Nesėkmingą jo pastatymą Radauskas vertina kaip keistą norą „viešai demonstruoti kreivai padarytus vaikus“.

Gerda Vilimaitė

                                                                                                                                                                          Chicago,

                                                                                                                                                                          1952.IX.21.

Mielas ponas Škėma,

atsakau tik dabar į Jūsų laišką, bet – siaubo pagautas – matau, kad ir per tą laiką neprisirinko jokių tikrai įdomių naujienų. Gal iš tikro nebėra svarbių įvykių, o gal jų nebepastebi nuo kančios atbukusi tremtinio akis (širdis?).

Dėkoju labai už sveikinimus vedybinės sukakties proga. „Naujieji metai“ prasidėjo tam tikros melancholijos šešėly, nes iš vakaro buvo atiduota duoklė Bordeaux ir Burgundijos pramonei (išgėrimai, ačiū Dievui, tebevyksta).

Tikrai malonu buvo girdėt, kad Jūsų vienatvę šiek tiek palinksmino trijų didžiųjų apsilankymas. Mes tik vieną iš jų turim progą dažniau matyt, – būtent Jorgę. Jo operacija (išėmė inkstų akmenį) praėjo neblogiausiai. Po jos jis savaitę praleido pas mus, o paskui – apie dvi savaites pas Kaupą, kuris daktarauja tarp bepročių už dviejų ar trijų šimtų mylių nuo Čikagos. Dabar jis bijo, kad nuo 1.X teks vėl padirbėti pas Woolworthą, juo labiau, kad netrukus po tos datos jis ketina kažkur vežti „Anną“, kurios pastatymą pats man nupeikė kaip nepavykusį. Keistas noras viešai demonstruoti kreivai padarytus vaikus.

Aistis čia nesilankė; vietoj Nykos turėjom Sandrą, kuri čia buvo prieš kelias savaites ir praleido Čikagoj 4 ar 5 dienas. Ji labai suliesėjusi (tesveria 114 sv.) ir turėjo tikrai gražias sukneles, taigi atrodė tiesiog elegantiškai. Čikagos sužavėta, pareiškė norą tuojau pat čia persikelti, bet kai priminiau jai gausią šeimą (tokie dalykai greit pamirštami), tai tuo kėlimusi labai suabejojo. Kaip, tur būt, žinot, Nyka jau dveji metai ruošias į New Yorką, bet dabar, rodos, tos viltys nėra nė kiek didesnės negu mums išvykstant iš Baltimorės.

Prieš kelias savaites gavau iš jo „Lit. Lankus“. Labai gerai suredaguota (be abejo, Nykos) trumpa deklaracija, tik kažin kaip pavyks ją realizuoti. Iš žurnalo medžiagos geriausiai man patiko straipsniai (išskyrus vieną kitą). – Per šnipus sužinojau, kad Jūsų „Giesmė“ – tai tas pats dalykas, kuris anksčiau buvęs nusiųstas Prunskiui. Ar tai tiesa? Per tuos pat šnipus patyriau, kad „Lankai“ visgi neapsiėjo be „dvasinės (bradūninės?) cenzūros“: „atidėtas“ straipsnis prieš Baroną, kuris buvęs jau surinktas (vienoj vietoj, tiesa, jam kiek įgnybta).

Kai klausiat dėl mano širdies, tai ji nuostabiu būdu gerokai pasitaisė (gal dėl to, kad numečiau apie 10 svarų); aš ja, žinoma, perdaug netikiu, nes žmonių širdys, kaip žinoma, baisiai klastingos.

Šia pesimistiška sentencija baigdamas, teiraujuos Jūsų sveikatos ir laukiu ilgo ir optimistiško laiško – kaip iš žmogaus laisvo ir nedirbančio.

Spaudžiu ranką – Jūsų H. Radauskas.

P. S. Žmona labai sveikina.