Reikia imituoti antiką. Visi didieji imitavo antiką –

nuo Rafaelio iki Rubenso.

Eugène Delacroix, „Dienoraštis“, 1857

Olimpinėms žaidynėms besiruošiantis Paryžius šių metų balandžio 2 d. prie Nacionalinio Susirinkimo pastato (buvusių Burbonų rūmų) pastatė šešias skulptūras, simbolizuojančias skirtingas olimpinio sporto šakas. Šios įvairia-spalvės skulptūros yra Milo Veneros, eksponuojamos Luvro muziejuje, kopijos. Skulptūra atpažįstama iš atidengto torso ir trūkstamų rankų, tačiau penkios iš šešių kopijų, sukurtų specialiai olimpinėms žaidynėms, turi abi rankas. Skulptūros vaizduoja tam tikrą sporto šaką: viena Venera žaidžia tenisą, kita – krepšinį, trečia laiko banglentę ir ruošiasi nerti į bangas. Dar viena ruošiasi sviesti ietį, jos kaimynė – boksuotis, o paskutinė, turinti tik vieną ranką, laiko lanką. Šios meninės instaliacijos „Grožis ir gestas“ autorius prancūzas Laurent’as Perbosas ne pirmą kartą naudoja antikinio meno kopijas savo kūriniuose. Nudažytos skirtingomis olimpinėmis spalvomis, skulptūros pabrėžia įtraukumą, kuris atspindi pagrindines olimpinių žaidynių vertybes – lygybę ir pagarbą. Prancūzijos Nacionalinio Susirinkimo pranešime teigiama, jog tokiu pasirinkimu norima atkreipti dėmesį į tai, kad kolektyvinėje vaizduotėje sportas dažnai asocijuojasi su vyriškumu.

Šis olimpinių žaidynių organizatorių pasirinkimas galėtų būti interpretuojamas įvairiai. Akivaizdu – skulptūros primena senovės graikų paveldo reikšmę šiuolaikiniam pasauliui, nepamirštant to, kad moterys ne visada galėjo dalyvauti olimpinėse žaidynėse. O skirtingos skulptūrų spalvos primena dar ir tai, kad antikinės skulptūros niekada nebuvo vienos baltos spalvos. Tačiau Milo Veneros pasirinkimas, norint pažymėti olimpinių žaidynių laukimą Paryžiuje, nėra originalus – ji jau ne kartą naudota įvairiausio pobūdžio reklamose ir, matyt, nesuklysiu sakydama, kad tapo komunikacijos instrumentu. Tik priminsiu, jog praeitą rudenį Luvro muziejui bendradarbiaujant su prekių ženklu „Lancôme“ Milo Venera buvo tarp skulptūrų, naudotų reklamoje, kurioje ji įkūnijo vieną iš grožio kanonų. Tačiau kuo ypatinga Milo Venera?

„Lincoln“ reklama. 1929

1820 m. atrasta Graikijos Milo saloje, meilės deivės skulptūra iš karto tapo susižavėjimo objektu. Lenktynes, kuri šalis pirma įsigis skulptūrą, laimėjus Prancūzijai, Milo Venera buvo atvežta į Luvro rūmus ir šie jai yra namai iki šiol. Prancūzai negalėjo atsigėrėti šiuo šedevru, todėl Milo Veneros reprodukcijos greitai atsidūrė visose Prancūzijos dailės mokyklose, kur mokiniai mokėsi piešimo ją kopijuodami. Bandydami nustatyti skulptūros sukūrimo datą, specialistai ją siejo su klasikiniu laikotarpiu, panašiai kaip ir Atėnų Partenono frizą, kuris tuo metu tapo klasikinio meno triumfo simboliu. Tačiau atlikus išsamesnius tyrimus XX a. paaiškėjo, kad Milo Venera atkeliavo iš helenistinio laikotarpio, kuris į graikų meną įnešė nemažai pokyčių, pavyzdžiui, rytietiško stiliaus elementų. Nepaisant to, susižavėjimas Milo Venera nemažėjo XX a. pirmoje pusėje. Ne vienas menininkas norėjo sukurti savąjį Milo Veneros variantą. Štai kad ir žymusis siurrealizmo atstovas Salvadoras Dalí iš gipso sumodeliavo Milo Veneros interpretaciją (1936): pavaizdavo stalčius krūtinės, pilvo ir kelių srityse. 1964 m. „Playboy“ žurnalui duotame interviu S. Dalí teigė, kad stalčiai leidžia pamatyti Veneros kūną iš vidaus iki pat jos sielos gelmių, o pats kūrinys yra tam tikra froidiška ir krikščioniška graikų kultūros interpretacija. Dar būdamas vaikas, menininkas sakė sukūręs Milo Veneros kopiją ir patyręs erotinį pasitenkinimą.

S. Dalí nebuvo išimtis – ir kiti gerai žinomi XX a. menininkai, tokie kaip René Magritte’as ar Yves’as Kleinas, sukūrė savas Milo Veneros interpretacijas. Dar ir šiandienos menininkai naudoja graikų deivės skulptūros kopijas savoje kūryboje: be jau minėto L. Perboso, galėtume cituoti popkultūros menininką Jimą Dine’ą, kuris Milo Venerą traktuoja kaip Vakarų kultūros archetipą. Jis pats savo kūryboje naudoja ir transformuoja Milo Veneros įvairias versijas, teigdamas, kad tai lyg tam tikras skulptūros atgimimas ir būdas jai duoti naują gyvenimą.

Įdomiausia tai, kad Milo Venera įkvepia ne tik menininkus, bet ir komunikacijos specialistus. Ne vienoje XX a. pirmos pusės reklamoje panaudotas šios antikinės skulptūros atvaizdas: dažnai tai su grožio industrija susijusios moteriškų apatinių, kremų ar dantų pastos reklamos. Tačiau Milo Venera taip pat naudota ir automobilių reklamai, pavyzdžiui, reklamuoti Henry Fordo pagamintam automobiliui „Lincoln“, kuris, kaip ir skulptūra, reklamoje vadinamas šedevru.

Tačiau ar Milo Veneros atvejis yra išskirtinis?

Atidžiau pažvelgę į mūsų kasdienybę, pamatysime, kad personažai, nužengę iš klasikinių paveikslų ar skulptūrų, užpildo viešąją erdvę. Praeitų metų rudenį ant vieno Vilniaus daugiabučio galėjome pamatyti Nyderlandų dailininko Jano Vermeerio paveikslo personažą – merginą su perlo auskaru, reklamuojančią telekomunikacijų bendrovę. Šis personažas naudojamas neretai: ją taip pat galima pamatyti besideginančią paplūdimyje ir reklamuojančią pigių skrydžių bendrovę. Šiandien rinkodarai į pagalbą ateina ir kitos antikinio meno skulptūros, pavyzdžiui, senovės graikų dievo Apolono skulptūra, atsidūrusi ant bulvių traškučių pakelio, – pasirodo, traškučiai – graikiško kebabo skonio, tik kaži kuo čia dėtas muzikos ir saulės globėjas Apolonas?

Prancūzai tai vadina arketing – dviejų žodžių, reiškiančių „meną“ (art) ir „rinkodarą“ (marketing), dūriniu įvardijamas meno panaudojimas rinkodaros tikslais. Menininkas ir jo kūrinys dėl tokio bendradarbiavimo gauna didesnį žinomumą, nes prekių ženklas suteikia matomumo. Kitaip tariant, tai tam tikra dviejų sferų – vertės ir meno – dermė. Menas sukelia emocijas, kurios praturtina kliento patirtį, todėl jis gali būti naudojamas kaip įkvėpimo šaltinis ar kaip tam tikras reklamos įrankis.

Lietuvoje meno ir rinkodaros dermė nėra naujiena. Štai kad ir visai neseniai matytoje reklamoje akivaizdžiai perimama R. Magritte’o paveikslo „Žmogaus sūnus“ (1964) idėja – tik vietoj obuolio, kuris originale uždengia žmogaus veidą, matome knygas. Nors reklamoje galima surasti ir kitų skirtumų – vyriškos skrybėlės forma ar kaklaraiščio spalva, – belgų menininko paveikslo motyvas yra gana aiškus. Tokios nuorodos produktui ar prekių ženklui suteikia autentiškumo, sukuriama tam tikra istorija, net jei ji ir ne visada susijusi su prekių ženklu. O emocijos, kurias sukelia menas, – tai viskas, ko šiandien ieško klientas, ar ne?

„Ar egzistuoja moterų istorija?“ – šį klausimą 1974  m. uždavė prancūzų istorikė ir feministė Michelle Perrot, sudarydama paskaitų ciklą moterų istorijos tema viename iš Paryžiaus universitetų. Pirmą kartą Prancūzijos universitetuose buvo dėstoma moterų istorija, iki tol moterys buvo nematomos istorijos pasakojime.

Šiandien jau kultiniame tapusiame Simone de Beauvoir veikale „Antroji lytis“  (1949), kuris analizuoja lytį kaip socialinį konstruktą, teigiama: „Negimstame moterimi, bet ja tampame.“ Šio veikalo pasirodymas ir prasidėjęs moterų išsilaisvinimo judėjimas JAV pastūmėjo prancūzes išsilaisvinimo judėjimą pradėti savo šalyje ir reikalauti, regis, elementarių dalykų  – teisės į kontracepciją, nėštumo nutraukimą. 1965  m. Prancūzijoje priimtas įstatymas, pagal kurį ištekėjusi prancūzė įgijo teisę atsidaryti banko sąskaitą pati, tam nebereikėjo vyro leidimo. Iki tol moters turtas buvo vyro žinioje. Tad šiame išsilaisvinimo kontekste „atsirado“ ir moterų istorija Prancūzijoje.

Šiandien jau neklausiame, ar egzistuoja moterų istorija, tačiau klausimas vis dar keliamas, tik jo formulavimas kiek kitoks. Šios vasaros pradžioje Lietuvoje buvo atkreiptas dėmesys, kad nė viena istorijos brandos egzamino užduotis nebuvo susijusi su moterimis istorinėmis asmenybėmis. Kurgi ta lietuvių moterų istorija? Ir nors pradedame jas „atrasti“ ir tik laiko klausimas, kada jos atsiras istorijos egzamino užduotyse, vis dėlto norėtųsi paklausti: kodėl ilgą laiką moterys buvo tiesiog nematomos didžiuosiuose istorijos pasakojimuose?

Vienas iš argumentų, kuriuos pateikia istorikai: šaltiniai nemini moterų, o tai reiškia, kad jos nedominavo viešajame gyvenime, na, išskyrus visiems girdėtas mitines kovotojas amazones. Tačiau šiandienos istorikai prakalbina šaltinius, kurie pasakoja apie senovės graikes ir egiptietes, apie viduramžių mergeles ir moderniųjų laikų raganas. Paaiškėja, kad antikos laikų moterys, ilgą laiką istorikų „laikytos“ tarp namų sienų, ne tik buvo matomos viešajame gyvenime, bet ir aktyviai jame dalyvavo. Kaip pavyzdį galime paminėti prancūzų istorikės Violaine Sebillotte Couchet knygą „Artemisija, moteris laivų kapitonė senovės Graikijoje“. Knygoje parodoma, kad Artemisijos, moters, vadovavusios Halikarnaso miestui ir dalyvavusios Salamino laivų mūšyje V  a.  pr.  Kr., likimas ilgą laiką laikytas išimtimi. Knygos autorė prakalbina tų laikų šaltinius, juos kontekstualizuoja, ir paaiškėja, kad Artemisijos nebegalime vadinti išimtimi.

Freska iš romėnų vilos Pietų Italijoje. I a. pr. Kr. Iš: www.metmuseum.org

Istorikai, tyrinėjantys moterų istoriją, vis dar turi kovoti su nusistovėjusiais stereotipais. Kaip pavyzdį galime pateikti Vi (Vix) archeologinius tyrimus rytinėje Prancūzijos dalyje. Šiame miestelyje archeologai aptiko gyvenvietę  – joje rado du kapus (VII–V  a.  pr.  Kr.) po dirbtinai supiltu piliakalniu. Laidojimo kameroje buvo atrastas vagių nepaliestas prabangus kapas, kuriame mirusysis, papuoštas perlų, gintarų karoliais, prabangiomis apyrankėmis ir auksinėmis segėmis, buvo palaidotas kartu su keturračiu vežimu. Šioje kameroje taip pat rastas didelis bronzinis krateras, skirtas vynui atskiesti vandeniu: 1,64  m dydžio, dekoruotas graikų karių hoplitų kovų scenomis. Šis įspūdingas krateras atkeliavo iš Pietų Italijos, kur buvo įsikūrusi graikų kolonija. Kape taip pat rasta įvairių iš Etrūrijos atkeliavusių vazų, kurios atskleidžia Vi gyvenvietės ryšius su Viduržemio jūros civilizacijomis. Kapo savininkas, to meto visuomenės elito atstovas, buvo perėmęs graikišką puotavimo tradiciją, kuri laikyta vyrišku užsiėmimu. 

1953 m. archeologiniuose kasinėjimuose dalyvavę istorikai teigė, kad šio kapo savininkas turi būti vyras, Vi gyvenvietės princas, gyvenęs maždaug VI  a.  pr.  Kr. Tačiau prieš keletą metų archeologai perėmė kasinėjimus ir atlikę antropologinius tyrimus nustatė tikslią mirusiojo lytį. Pasirodo, kad įspūdingame Vi kape buvo palaidota moteris. Kai kuriems istorikams vis dar sunku pripažinti, kad vadinamosios Vi damos kapas priklausė politinę galią turėjusiai moteriai, todėl atsiranda teorijų, kad ši moteris to meto visuomenėje galėjo eiti religines, o ne politines pareigas. Galime tik įsivaizduoti: jeigu mirusysis būtų buvęs vyras, dėl jo statuso nebūtų kilę abejonių.

●

Vienas iš argumentų, kuriuo mėginama paaiškinti, kodėl istorijos puslapiuose sunku surasti moterų: istoriją rašė vyrai. Negalime ginčytis dėl to, kad vyrai dominavo istorijos rašymo srityje: egiptiečių raštininkai, viduramžių vienuolynų kronikininkai ar Apšvietos mąstytojai dažniausia buvo vyrai. Tačiau moterys taip pat ėmė kalamą, nendrinę rašymo lazdelę, į rankas ir rašė, mąstė, filosofavo. Galime paminėti keletą pavyzdžių: graikė Agalis iš Korfu salos, parašiusi Homero poemų komentarus III–II  a.  pr.  Kr., arba Tertija, mirusi šešiolikos metų, tačiau jos kapo epitafijoje, rastoje Olimpo miesto regione Graikijoje, buvo užrašyta: filologė ir mūzų ministrė. O štai rašytojo Soterido dukra Pamfilija  (I  a.) parašė 33 knygas, kuriose sudėjo įvairių perskaitytų veikalų santraukas, komentarus ir tų laikų biografijas. Moters darbas kartais priskiriamas jos vyrui arba tėvui, tačiau Bizantijos eruditas ir Konstantinopolio patriarchas Fotijus  (IX  a.) veikale „Biblioteka“ mini visus senovės graikų autorius, o tarp jų ir Pamfiliją.

Galėtume sąrašą tęsti ir toliau, tačiau darosi aišku, kad istorija buvo rašoma ne tik vyrų. Atidžiau paanalizavę, galime rasti ir kitų pavyzdžių iš viduramžių ar moderniųjų laikų. Laikui bėgant vieni dalykai pasimiršta, kiti tampa svarbesni ir giliai įstringa į istorinę atmintį, deja, ši buvo negailestinga moterims autorėms ir jų darbai nugrimzdo į užmarštį.

2018 m. spalio 10 d. interviu laikraščiui „Le Monde“ M. Perrot teigė: „Istorija vis dar lieka vyrišku mokslu tiek savo praktika, tiek turiniu.“ O ar pas mus istorija vis dar yra vyriškas mokslas?

Mokyklą baigiau daugiau nei prieš dešimt metų, tačiau vis dar prisimenu technologijų arba darbų pamokas, kurių metu užsiimdavome skirtinga veikla: mergaitės mokydavosi gaminti valgyti, siūti, megzti, o berniukai? Tiksliai nežinau, pačiai neteko tose pamokose dalyvauti, nes turėjau mokytis moteriai pritinkančių darbų, bet, kiek teko girdėti, berniukai ne vien tik vinį į sieną mokydavosi įkalti. Gal ir keista, bet maistą gaminti išmokau ne šiose pamokose, apmaudu dėl to, kad niekas neišmokė naudotis gręžtuvu, gal šiandien būtų lengviau namuose paveikslus kabinti.

Tokios technologijų pamokos šiek tiek primena senovės graikus, kurių vaikai, sulaukę septynerių, būdavo atskiriami pagal lytį: mergaitės mokydavosi vienų, o berniukai kitų dalykų. Tačiau ne viskas vien juoda ar balta: nors senovės Graikijoje švietimas buvo berniukų iš pasiturinčių šeimų, galėjusių pasisamdyti mokytoją, privilegija, mergaitės taip pat turėjo galimybę mokytis rašto to meto visuomenėje.

Senovės Graikijoje išsilavinusios moterys dažnai būdavo užsienietės arba heteros (apie heteras galite pasiskaityti „Š. A.“, 2021.I.15), tačiau kai kurie antikos autoriai kalbėjo apie tai, kad moteriai buvo pravartu išmokti rašto paslapčių. Vienas tokių buvo istorikas ir filosofas Ksenofontas (430–350 m. pr. Kr.), kuris veikale „Ūkvedys“ kalba, kad raštas mergaitėms gali praversti tvarkant namų ūkį: Ischomacho žmona, būdama keturiolikos metų, galėjo pati sudaryti pirkinių sąrašą. Filosofas Teofrastas (IV a. pr. Kr.) taip pat patarinėjo mergaites mokyti rašto, kad šios galėtų geriau rūpintis namų ūkiu. Aišku, ne visi su tuo sutiko: Menandras, komedijų autorius ir Teofrasto mokinys, teigia, kad mokyti moterį – tas pats, kas gyvatei duoti daugiau nuodų. Šiandien istorikai sutinka su tuo, kad mergaičių raštingumas dažnai priklausė nuo šeimos socialinės kilmės ir finansų.

Kilikas 460-450 pr. Kr. Mergina kairėje neša vaško lenteles ir stylus, jos abi galbūt eina į rašto pamokas. Iš: www.metmuseum.org

Raštingos moterys buvo lyginamos su mūzomis, menų ir literatūros globėjomis: tiek mūzos, tiek išsilavinusios moterys ikonografiniuose šaltiniuose vaizduotos rankose laikančios papiruso ritinėlį ar vaško lentelę. Kaip pavyzdį galime paminėti Afroditės šventykloje Argo mieste stovėjusią stelą, kurioje buvo pavaizduota poetė Telesila (VI a. pr. Kr.), o prie jos kojų – papiruso ritinėlis su citata, simbolizuojantis moters amatą. Nedaug moterų poečių kūrybos išliko iki šių dienų, o ir ta, kuri išliko, buvo ignoruojama moderniojo laikotarpio kritikų. Reikėtų paminėti, kad ikonografiniuose šaltiniuose kartais sunku atskirti deivę nuo mirtingosios moters. Pavyzdžiui, antikinėje vazoje, kaip manyta, pavaizduotos skaitančios, rašančios ar muzikos instrumentus laikančios mūzos, tačiau tarp jų taip pat identifikuotos ir mirtingosios poetės Sapfo, Mirtidė ir Korina. Kiekviena iš šių poečių kartais vadinama dešimtąja mūza, o toks palyginimas taip pat aptinkamas jaunų merginų antkapių epitafijose. Reikia taip pat nepamiršti, kad tokiuose tekstuose randame idealios senovės graikų moters paveikslą, kuris ne visada atitinka realybę.

Papiruso ritinėlis, su kuriuo vaizduojamos mūzos ar mirtingosios moterys, yra suprantamas kaip edukacijos, švietimo simbolis. Tai tam tikra išsilavinusio žmogaus – vyro ar moters – klišė. Papiruso ritinėlis gali taip pat reikšti tam tikrą amatą ar profesiją. Kaip pavyzdį galime paminėti moterį gydytoją vardu Mūza iš Bizantijos – antkapio steloje ji pavaizduota stovinti ir rankoje laikanti papiruso ritinėlį. Žinodami, kad gydytojo amatas buvo perduodamas iš kartos į kartą, galime numanyti, kad Mūza kilusi iš gydytojų šeimos, o moters vardas pats kalba apie ryšį su mūzomis. Pavaizduota su papiruso ritinėliu, ši moteris puikiai išmanė medicinos meną ir jos praktiką. Moterys gydytojos dažniausiai rūpindavosi gimdyvių ir kūdikių sveikata, tačiau jos taip pat buvo medicinos traktatų autorės, ypač vaistų gaminimo temomis: viena tokių autorių buvo moteris vardu Antiochė (I a.). Žymusis gydytojas Galenas (II a. pr. Kr.) savo darbuose cituoja moterį Asklepidę iš Bitinijos, kuri buvo artrito ir edemos specialistė. O vėlyvosios antikos autoriai net keletą veikalų priskiria moterims, pavyzdžiui, Kleopatrai ir Metrodorai, kurios buvusios ginekologinių traktatų autorės V a.

Dar viena iš veiklos sričių, kuria užsiiminėjo moterys, – istorija. Galime paminėti moterį vardu Aristodama iš Smirnos (III a.), kuri kūrė poemas apie Aitolijos istoriją kronikos ir mitologinio pasakojimo forma. Aristodamai buvo suteiktos Tesalijos miesto Lamijos pilietės teisės, o tai buvo nepaprasta privilegija moteriai, įgyta dėl jos kompetencijų. Dar viena žinoma moteris istorikė buvo Nikobulė, istorinio veikalo, skirto Aleksandro Didžiojo kasdieniam gyvenimui ir mirčiai analizuoti, autorė. Šis kaip ir nemaža dalis helenistinio laikotarpio veikalų neišliko iki mūsų dienų.

Senovės Graikijoje būta moterų istorikių, poečių, gydytojų, tačiau jos vis dėlto buvo mažuma. Na, o kalbant apie mažumas, norėtųsi paminėti prieš kelias savaites socialiniuose tinkluose matytą nuotrauką, kurioje matyti Lietuvos mokslų akademijos prezidiumo nariai – visi vyrai. Moterų informacijos centras šmaikščiai, bet labai taikliai pakomentavo: „Padėkime Lietuvos mokslų akademijai rasti moterų mokslininkių“, o tai juk neturėtų būti sunki užduotis, ar ne?

Kuo kvepėjo senovės graikų dievai? Kultūrinės antropologijos tyrimai šiandien leidžia suprasti ir netgi pajusti senovės graikų ritualines apeigas. Kai kurie specialistai į pagalbą pasitelkia praktinę archeologiją, bandydami imituoti graikų ritualus: gyvulio aukojimo ritualas buvo atkurtas Upsalos universiteto profesorės Gunnel Ekroth, o štai pyragus, kurie aukoti graikų dievams, teko ragauti ne vienam senovės civilizacijas Vakarų Europos universitetuose studijuojančiam studentui. Analų mokyklos istorikų pradėtas taikyti istorijos ir antropologijos tyrimų metodas ir šiandien toliau aktyviai plėtojamas senovės istorijos specialistų, kurie vis dažniau pasirenka antropologijos lauko temas, pavyzdžiui, jausmų, rūbų ar žaidimų istoriją. Istorikų tyrimų lauke atsiduria temos, kurios kartais gali pasirodyti kaip nerimtos ar nevertos istorijos vardo: ar istorija, kaip magistra vitae, gali analizuoti kvapus? Tad šios kelios pastraipos skirtos parodyti, kaip kultūrinė pojūčių antropologija gali priartinti prie senovės civilizacijų. 

Jeigu norėtume suprasti, ką paprastas senovės graikas galėjo jausti apeigų metu, visų pirma reikėtų galvoti apie pagrindinį graikų ritualą – aukojimą. Graikai dažniausiai aukodavo ožkas, avis, jaučius, rečiau kiaules ar vištas. Tad pirmas mus galintis pasiekti kvapas būtų kraujo ir ant altoriaus kepamos mėsos. Procesija atlydėdavo gyvulį prie altoriaus, kartu su aukotojais ir žyniais joje dalyvaudavo muzikantai ir jaunuoliai, patarnaujantys žyniams. Kaip pavyzdį galime pateikti kanefores, jaunas netekėjusias merginas. Jos nešdavo pintines, kuriose buvo sudedami aukojimui reikalingi daiktai: peilis ar miežiai, aukojimo metu mesti į ugnį. Procesijoje taip pat buvo nešami smilkalų degikliai. Visos šios detalės, garsai ir kvapai sukurdavo šventinę atmosferą, o juk būtent švenčių metu buvo atliekami aukojimo ritualai, per kuriuos bendrauta su dievais.

Homero tekstuose ritualinė atmosfera puikiai juntama, nes autorius išryškina kai kuriuos ritualo elementus, kurie buvo suvokiami pojūčiais. Tikinčiojo rega buvo stimuliuojama vyno, kraujo, metalo spalvomis, o klausa – maldomis, moterų šauksmais, degančio laužo traškesiu, kai į ugnį buvo metami aukojamo gyvulio šeriai. Lietimas pasireiškė manipuliavimu ritualiniais objektais ir jų kontaktu su aukojamu gyvuliu, o štai skonis buvo juntamas valgant paaukoto gyvulio mėsą, o fone sklandant keptos mėsos kvapui.

Senovės graikų ritualų charakteristika priklausė nuo įvairių veiksnių: šventės pobūdžio, garbinamo dievo, paties ritualo ir, žinoma, šventyklos finansų. Vienas iš pagrindinių kvapo šaltinių buvo kontaktas su ugnimi: ant altorių buvo deginama įvairi mediena, skleidžianti kvapą, ir mėsa, paaukoto gyvulio šeriai, įvairios augalinės kilmės aukos bei pilamas vynas. Dūmai buvo svarbus, puikiai matomas ir užuodžiamas aukojimo ritualo elementas. Visa tai galime suprasti kaip natūralius ritualo kvapus, tačiau graikams kvapas buvo labai svarbus, todėl prie jau minėtų kvapų reikia pridėti smilkalus, senovės graikų kalba libanotos, kurie buvo naudojami įvairių apeigų metu.

Graikų šventyklose ritualai buvo reglamentuojami, o tai reiškia, kad kiekviena šventykla turėjo savus įstatymus, kuriuose buvo nurodoma, kokius gyvulius aukoti, kas galėjo įeiti į šventyklą ar net kaip apsirengti einant į apeigas. Būtent šiuose įstatymuose minimi smilkalai, tačiau juose neminima, kokios medžiagos buvo naudojamos jiems gaminti. Nuo IV a. pr. Kr. tekstuose vartojami du terminai: aromata, aromatiniai augalai bei prieskoniai, ir thumiamata, medžiagos, skirtos deginti smilkalų stovuose. Smilkalų stovai šiandien randami atliekant įvairių senovės graikų šventyklų archeologinius kasinėjimus ir minimi literatūriniuose bei epigrafiniuose šaltiniuose. Tačiau kai kuriuose tekstuose rašoma, kad smilkalus naudoti buvo draudžiama: Kirėnės mieste Šiaurės Afrikoje III a. pr. Kr. buvo draudžiama atsinešti smilkalų į deivės Hekatės šventyklą. O štai Prijėnės mieste Anatolijoje (II a. pr. Kr.) Dioniso žynys turėdavo savo lėšomis aprūpinti šventyklą miežiais ir smilkalais.

Smilkalai buvo brangūs ir jų prekybos keliai archajiniu ir klasikiniu laikotarpiu mažai žinomi. Kaip pavyzdį galime paminėti Seleuką I (358–281 m. pr. Kr.), Seleukidų imperijos įkūrėją po Aleksandro Didžiojo mirties: į Apolono šventyklą Mažosios Azijos Didi­ mo mieste jis nusiuntė įvairių dovanų. Dokumente (288/287 m. pr. Kr.) minima, kad šios dovanos turi būti naudojamos per ritualines apeigas, o ne saugomos šventyklos lobyne. Tarp šių dovanų būta jaučių, vazų ir įvairių kvepalų: dešimt talentų (vienas talentas – 25,92 kg) smilkalų (libanotos), vienas talentas miros ir viena mina (606 g) cinamono.

Šventyklose sklandė įvairių augalų kvapai, nesvarbu, ar jie buvo naudojami aukojimo ritualuose ar ne. Tikintieji nešiodavo iš įvairių augalų nupintus vainikus, gėlių girliandos buvo kabinamos ant šventyklų sienų ar dievų statulų, žiedlapiai barstomi ant grindų. Augalai buvo pasirenkami pagal metų laikus, lapų formą, žiedų spalvą, kvapą, ryšį su dievu ir gydomąsias savybes. Graikams buvo labai svarbu dėvėti vainiką ritualinių švenčių metu, poetė Sapfo mini, kad dievai nusisuka nuo tų, kurie pas juos ateina be karūnų ar vainikų. Vainikai buvo dėvimi aukojimo ir valgio metu, o kartais jie galėjo būti sudeginami ant altoriaus. Rašytiniuose šaltiniuose rašoma, kad švenčių metu Delo saloje vainikai buvo pinami iš laurų ir mirtų lapų, vėliau jais buvo puošiami altoriai. O dievams aukoti gyvuliai buvo dabinami iš augalų pintomis girliandomis ar medžiaginėmis juostelėmis, taip sukuriant ritualinę atmosferą.

Dievų statulos taip pat skleisdavo įvairius kvapus, nes jomis buvo kruopščiai rūpinamasi: jos buvo puošiamos, perrengiamos, prausiamos, kvepinamos, ypač medinės skulptūros, kurioms reikėjo specialios priežiūros. Pavyzdžiui, medinė deivės Heros statula Delo saloje buvo įtrinama iš rožių žiedlapių pagamintu tepalu, taip mediena buvo valoma, apsaugoma ir blizginama. Kosmetinės procedūros, graikų kalba kosmesis, suteikdavo dievo statulai gracingumo, spindesio ir kvapo, o visa tai turėdavo „privilioti“ dievą būti tokioje statuloje ir klausytis tikinčiųjų maldų. Tad dirbtinai sukurti kvapai susijungdavo su natūraliais šventyklos kvapais: jos teritorijoje dirbamos žemės, medžių, gėlių – visi šie pojūčiai generuodavo senovės graikų supratimą apie dieviškumą.

Graikai jausdavo dievų egzistavimą skirtingais pojūčiais: kvapas, šviesa, spalva ar garsas buvo svarbūs ritualinių apeigų elementai. Jie sukurdavo atmosferą, kurioje dievui buvo „malonu būti“. Kvapai taip pat padėdavo pajusti ir pamatyti tai, kas nematoma. Taigi uoslė pakeisdavo regą, kuri ritualo metu tapdavo pernelyg pavojinga, nes dievų negalima pamatyti, tik juos pajausti ir užuosti.

Amerikiečių rašytojo Davido Ebershoffo knyga „Danų mergina“ (2000, liet. 2016) pasakoja transseksualios danų dailininkės Lili Elbės gyvenimo istoriją: ji viena pirmųjų 1930 m. atliko lyties keitimo operaciją – iš vyro tapo moterimi. 2015 m. pasirodė Tomo Hooperio režisuotas filmas tokiu pačiu pavadinimu. Jame vieną iš pagrindinių vaidmenų atliko Eddie Redmayne’as. Kai kuriose šalyse filmas vertintas prieštaringai: po daugybės žiūrovų skundų socialiniuose tinkluose Kataro kultūros ministerija jį uždraudė rodyti. Filmas buvo cenzūruotas Jordanijoje tuo pretekstu, kad jame skatinamas homoseksualumas ir lyties keitimas. Kitos šalys, tokios kaip Jungtiniai Arabų Emyratai, Kuveitas, Bahreinas ar Malaizija, taip pat cenzūravo šį tikrais įvykiais paremtą filmą.

Senovės graikų filosofas Platonas veikale „Puota“ pasakoja, kad laikų pradžioje būta trijų lyčių: moteriškos, vyriškos ir trečiosios, androginiškos, sudarytos iš vyro ir moters. Androginai turėjo du veidus, keturias kojas ir rankas, tačiau užsitraukė Dzeuso rūstybę ir šis juos padalino per pusę. Žmogus yra padalintas į dvi dalis: vyrą ir moterį, ir kiekviena dalis ieško kitos prarastos pusės.

●

Senovės Graikijoje moteriškas pasaulis buvo atskirtas nuo vyriško, tai galime pamatyti nors šiek tiek pasidomėję politiniu ar religiniu graikų gyvenimu, o kasdienybėje rūbai padėjo tuos skirtumus išryškinti: moterys dėvėdavo peplą, vyrai – chlamidą. Tačiau drabužis galėjo turėti ir ritualinę reikšmę, ypač per vaikinų iniciacijos apeigas. Visiems puikiai žinomas Achilo pavyzdys: deivė Tetidė, bijodama, jog išsipildys pranašystės, kad jos sūnui lemta mirti kare, paslėpė jį Skiro saloje ir atidavė globoti karaliui Likomedui. Berniukas buvo auginamas kaip mergaitė: vilkėjo mergaitiškais rūbais ir žaisdavo mergaičių apsuptyje. Besiruošdami į Trojos karą, graikai atvyko į salą ieškoti Tetidės sūnaus. Išmanusis Itakės karalius Odisėjas paspendė Achilui spąstus: mergaitėms buvo demonstruojami įvairūs žaislai, gražūs niekniekiai, audimo įrankiai, taip pat ir keletas ginklų. Achilas, neįžvelgdamas klastos, ignoravo mergaitėms skirtus daiktus ir į rankas paėmė ginklą, taip atskleisdamas savo tapatybę. Šią sceną istorikai interpretuoja kaip perėjimo ritualą, kurio metu Achilas nusimetė moteriškus rūbus paimdamas ginklą ir taip atskleisdamas savo vyriškumą.

Kilikas. Moterys, lankstančios rūbus. 470 pr. Kr. Iš: www.metmuseum.org

Kai kuriuose senovės Graikijos miestuose būta švenčių, skirtų pažymėti vaikinų tapimą suaugusiais vyrais. Ekdusija arba „nusirengimo“ šventė buvo švenčiama Kretos saloje, jos metu drabužių nusivilkimas įgaudavo ritualinę prasmę. Įvairios inskripcijos, randamos Faiste ir kituose salos miestuose, mini ekduomenoi – „tuos, kurie nusirengia“. Šis terminas vartojamas kalbant apie vaikinus, atliekančius ritualines apeigas ir aukojimus, kad oficialiai taptų miesto piliečių bendruomenės dalimi. Terminas leidžia numanyti, kad viena iš apeigų buvo drabužių nusimetimas. Antoninas Liberalis (II a.) veikale „Metamorfozės“ perpasakoja kito autoriaus pasakojimą apie ekdusijos šventę ir kodėl ji buvo švenčiama: Galatėja buvo ištekėjusi už Faisto miesto gyventojo vardu Lampras. Žmonai besilaukiant pirmagimio, vyras pareiškė nenorintis mergaitės: jeigu taip nutiktų, Galatėja privalės ja atsikratyti (apie mergaičių atsisakymą senovės Graikijoje žr. „Š. A.“, VIII.20). Mergaitė gimė, kai Lampro nebuvo namuose, tačiau Galatėja pasigailėjo ką tik pasaulį išvydusio kūdikio ir nusprendė ją auginti kaip berniuką, nuo vyro slėpdama kūdikio lytį. Mergaitei buvo duotas Leukipo vardas, metams bėgant, ji tapo nepaprasto grožio, todėl Galatėja, bijodama, kad vyras sužinos apie apgaulę, nuvyko į Leto šventyklą ir paprašė, kad deivė pakeistų jos vaiką ir šis iš mergaitės virstų berniuku. Deivė išgirdo moters maldas ir pakeitė vaiko lytį: Leukipas tapo berniuku, todėl Faisto miesto gyventojai prisimindami šį stebuklą švenčia ekdusijos šventę, kurios metu vaikinai atlieka nusirengimo ritualą.

Istorikai skirtingai interpretuoja šį Antonino Liberalio pasakojimą, pavyzdžiui, prancūzų filologo ir religijų istoriko Henri Jeanmaire’o (1884–1960) manymu, vaikinai iniciacijos ceremonijos metu vilkėdavo moteriškais rūbais: nusivilkdami peplą, moterišką rūbą, jie atlikdavo ritualą, skirtą integruotis į miesto piliečių gretas, taip pat tokiu būdu pagerbdavo Leukipo atminimą. Šiandien istorikai, atidžiai tyrinėdami vaikinų iniciacijos ritualus ir minėtą Leukipo mitą, siūlo kiek kitokią ritualo interpretaciją. Kai kurių autorių nuomone, tai, kad Leukipas vilkėjo peplą, nėra logiška, nes jis turėjo būti apvilktas berniuko rūbais, todėl ši mito dalis interpretuojama kaip visai kitas ritualas, egzistavęs Faisto mieste, tačiau nebūtinai susijęs su Leukipo mitu. Anot prancūzų istoriko Pierre’o Vidal-Naquet (1930–2006), inskripcijose iš Dreros miesto Kretoje taip pat minimi ekduomenoi, tačiau jose kalbama apie jaunuolius, kurie duodavo priesaiką: šiame kontekste žodis ekduomenoi („tie, kurie nusirengia“) reiškė, kad priesaika buvo duodama be ginklų. Tad „nusirengimo“ ritualo metu vaikinai nusirengdavo, o tada „apsirengdavo“, t. y. apsiginkluodavo – taip buvo atliekamas perėjimo į suaugusiųjų pasaulį ir priėmimo į miesto piliečių gretas ritualas.

Plutarchas pateikia dar vieną ritualinio persirengimo pavyzdį, pasakodamas apie Antimachėjos miestą Koso saloje. Heraklio žynys pradėdavo aukojimo ceremoniją apsivilkęs moteriškais rūbais, galvą pasidabinęs moteriška karūna. Anot Plutarcho, Herakliui su bendražygiais atvykus į Koso salą, vietiniai gyventojai buvo priešiškai nusiteikę, todėl tarp jų įvyko susirėmimas. Graikams pralaimint, Heraklis ieškojo prieglobsčio pas trakų kilmės moterį, ten jis ir pasislėpė persirengęs moterimi. Graikams galiausiai laimėjus prieš vietinius, Heraklis vedė jam padėjusią moterį. Šiam įvykiui pagerbti salos vyrai vedybų dieną persirengia moteriškais rūbais: taip simboliškai priimdami jauną žmoną į namus. O štai Pausanijas pasakoja, kaip į Atėnus atvyko Tesėjas, vilkėdamas ilgą suknelę, o jo ilgi plaukai buvo supinti į kasą. Apolono Delfinijo šventyklą statantys darbininkai vaikiną palaikė tekėti besiruošiančia mergina ir ėmė tyčiotis, tačiau Tesėjas, nepakęsdamas patyčių, parodė savo vyrišką jėgą, pakeldamas jaučių vežimą ir jį permesdamas per namą.

Persirengimas ir apsinuoginimas – simboliniai veiksmai, kurie buvo atliekami perėjimo iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį ritualų metu. Šis procesas yra glaudžiai susijęs su fiziologiniais, taip pat ir socialinio statuso pokyčiais senovės graikų visuomenėje. Vaikinų persirengimas ar apsinuoginimas buvo skirti vyriškumui parodyti, senovės romėnai taip pat atlikdavo įvairius persirengimo ritualus.

Galime tik priminti, kad feminizmas dar nieko nenužudė, tačiau mačizmas žudo kiekvieną dieną.

 Giulia Foïs, prancūzų žurnalistė

Šių metų gegužės pradžioje Prancūzijoje, Bordo priemiestyje, moteris savo buvusio sugyventinio buvo pašauta į koją, o paskui gyva sudeginta. Trijų vaikų motinos nužudymas šiais metais buvo trisdešimt devintas Prancūzijoje. (Kai rašau šį tekstą, t. y. liepos pabaigoje, nužudytų moterų skaičius išaugo iki 43.) Neseniai išleista knyga „Nusikaltimai iš aistros neegzistuoja“ (Les crimes passionnels n’existent pas) yra dviejų prancūzų istorikų ir italų fotografės darbo vaisius. Knygos atspirties taškas – Ariannos Sanesi fotografijų albumas „I would like you to see me“ (2015) moterų nužudymo tema Italijoje: gyvybę joms atėmė vyrai, sugyventiniai, meilužiai. Antikos istorikė Lydie Bodiou ir moderniojo laikotarpio istorikas Frédéricas Chauvaud analizuoja smurtą prieš moteris ir jų žudymą skirtingais istorijos laikotarpiais, taip parodydami temos aktualumą, kalbėdami apie praeitį dabartyje: šiuolaikinės nuotraukos puikiai iliustruoja praeities įvykius.

Terakotos statulėlė, III a. pr. Kr. Iš: www.metmuseum.org

●

Smurtas prieš moteris egzistavo ir egzistuoja dėl įvairių priežasčių, tačiau jeigu jos žudomos, tai todėl, kad jos yra moterys. Viduramžiais moterys buvo kaltinamos raganystėmis ir dėl to deginamos ant laužo, o antikos laikotarpiu mergaitės buvo eliminuojamos vos tik gimusios, kaip ir kūdikiai, turintys negalią ar išsigimimo požymių, – jie buvo paliekami likimo valiai. Mergaitės laikytos tam tikra investicija, kuri galiausiai neduodavo jokio pelno: joms ištekant šeima turėjo sukrauti kraitį, o jeigu šeimoje negimdavo berniukas, vienturtei arba vyriausiai dukrai atitekdavo visas turtas, kuris teisiškai pereidavo jos sutuoktiniui. Prancūzų istorikas Pierre’as Brulé, analizuodamas Mažosios Azijos miestų šeimų sudėtį III–II a. pr. Kr., patvirtino tokios praktikos egzistavimą, ji ilgai buvo slepiama arba tiesiog istorikų ignoruojama. Vos viena iš dviejų mergaičių sulaukdavo brandos, o tai leidžia įsivaizduoti kūdikių atsisakymo mastą.

Šiandienos istorikams sunku analizuoti kūdikių palikimo praktiką senovės Graikijoje, nes patys graikų autoriai apie ją nekalba, matyt, todėl, kad visa tai buvo savaime suprantama ir banalu. Kūdikis galėjo būti paliekamas netrukus po gimimo, t. y. prieš Amfidromijų šventę, kuri vykdavo penktą arba septintą dieną po kūdikio gimimo. Šventės metu nuogas kūdikis buvo paguldomas ant žemės priešais tėvą, o šis turėdavo jį pakelti, priglausti prie krūtinės ir apnešti aplink namus. Šis veiksmas turėjo taip pat simbolinę reikšmę, nes taip tėvas pripažindavo tėvystę ir įsipareigodavo vaiką auginti ir auklėti, kol šis taps miesto piliečiu. Šią ceremoniją tėvas švęsdavo tik su tais kūdikiais, kuriuos ruošdavosi maitinti ir neapleisti. Praėjus kelioms dienoms po šios ceremonijos, vaikui buvo duodamas vardas. Kol kūdikis neturėjo vardo, jis dar nebuvo šeimos dalimi, todėl jo atsisakymas ir nebuvo suvokiamas kaip praradimas.

Šeimos tėvas spręsdavo, ar atsiras vietos dar vienai burnai prie šeimos stalo, o aktą atlikdavo moterys. Kūdikio atsisakymas siejamas su mirtimi, kuri senovės Graikijoje buvo suvokiama kaip susitepimas. Kai kurie šiandien išlikę šventyklų įstatymai mini, kad moterims, kurios atsisakė kūdikio, draudžiama keturiasdešimt dienų įeiti į šventyklą. Tokie draudimai taip pat galiojo po menstruacijų ir gimdymo, nes moterys buvo laikomos „susitepusiomis“, todėl turėjo praeiti tam tikras laikotarpis, kad moteris taptų „švari“ ir galėtų įeiti į šventyklą. Nusprendus, kad kūdikis nebus auginamas dėl jo silpnumo, išsigimimo ar lyties, jis buvo įdedamas į krepšį: graikų tragedijose minima, kad tokiems vaikams prisegami papuošalai ar amuletai, kurie turėtų apsaugoti nuo pavojaus ir padėti jį atpažinti, jeigu jam pavyktų išsigelbėti. Toks krepšys dažnai buvo paliekamas lankomoje vietoje, pavyzdžiui, kelių sankryžoje, kur kūdikį galėjo priglausti kokia šeima arba vergų pirkliai. Lyginant su moderniuoju pasauliu, XIX a. Prancūzijoje moterys taip pat palikdavo savo kūdikius prie bažnyčių laiptų ar sankryžose, tik dėl kitų priežasčių nei senovės graikės.

●

Įdomu tai, kad tylus mergaičių žudymas, turėjęs demografinių pasekmių senovės Graikijoje, nebuvo vien tik archajinė praktika. Šiandien dėl medicinos progreso susiklostė abortų praktika Azijos šalyse, pavyzdžiui, Indijoje ar Kinijoje, kur, nustačius lytį, vaisius gali būti pašalinamas. Šiandien Azija kenčia dėl moterų stygiaus – šio pasaulio dėl abortų neišvydo gausybė mergaičių, šis reiškinys aiškinamas tuo, kad Indijoje šeimos neišgali dukterims sukrauti kraičio, o štai Kinijoje mergaitės gimimas reiškia negarbę šeimai. Nuo 1980 m. ultragarso tyrimai ir po jų atliekami abortai praktikuojami dideliu mastu, dėl to vyrai paprasčiausiai neberanda nuotakų, tad egzistuoja toks reiškinys kaip sužadėtinių turgus, o kartais moterys „pasidalijamos“ keleto vyrų.

Greitu laiku Azijoje gyvens milijonai vienišų vyrų ir tai, žinoma, turės įtaką šiandienos visuomenei. Seksualinių nusikaltimų ir prostitucijos Indijoje tik daugėja, jaunoms merginoms gatvėse darosi vis pavojingiau: kiekvieną dieną galime išgirsti kalbant apie grupinius išprievartavimus. 2003 m. Indijos policija užregistravo 15  800 išprievartavimo atvejų, vienas iš penkių – nepilnametės mergaitės, tačiau, kai kurių autorių nuomone, šie skaičiai neatskleidžia tikrosios padėties, nes tik nedidelė dalis nusikaltimų užregistruojama. Ką jau kalbėti apie bausmes: Bangladeše ir Pakistane išprievartavimas nesuvokiamas kaip nusikaltimas, auka dažnai laikoma tiek pat kalta kiek ir prievartautojas. Kai kurios pakistanietės atsiduria kalėjime dėl to, kad buvo išprievartautos: parašiusios skundą, jos apkaltinamos neištikimybe ir paleistuvavimu. Tad dauguma aukų net nemėgina kreiptis į policiją, o kai kurios paprasčiausiai nusižudo arba yra nužudomos šeimos narių, kad būtų nuplauta šeimos gėda (daugiau informacijos https://www.hrw.org/reports/pakistan1999.pdf).

●

Smurtas prieš moteris ilgai buvo, o gal vis dar yra tabu. Pirmieji pokyčiai prasidėjo XIX a., kai prancūzė kunigaikštienė Françoise Sébastiani Praslin peilio dūriais buvo nužudyta savo vyro. Kai kurie autoriai netgi mano, kad tai buvo viena iš 1848 m. revoliucijos priežasčių, nes šis skandalas padidino liaudies nepasitenkinimą tuometiniu Prancūzijos karaliumi Liudviku Pilypu. To meto socialinė struktūra pradėjo irti, nes imta suvokti smurto prieš moteris mastą – net ir aukščiausiuose socialiniuose sluoksniuose vyrai žudo savo moteris. Po keleto dešimtmečių prancūzai sužinojo, kad egzistuoja serijiniai žudikai, žudantys tik moteris, pavyzdžiui, Martinas Dumollardʼas XIX a. viduryje giljotinuotas dėl dvylikos moterų nužudymo. O štai maždaug po šimto metų, 1989 m., Monrealio mieste Kanadoje vienos aukštosios mokyklos studentas įsiveržė į pastatą šaukdamas: „Nekenčiu feminisčių“ ir nužudė 14 studenčių, o paskui nusišovė. Tuomet išpuolis buvo palaikytas nusikaltimu prieš jaunus žmones, užmirštant, kad visos aukos – moteriškosios lyties. Šiandien tai gali būti interpretuojama kaip teroristinis aktas prieš feministes.

Individualiu, kolektyviniu ir ideologiniu požiūriu ilgai nekalbėta apie smurtą prieš moteris artimoje aplinkoje. 1992 m. pasirodžiusi Jill Radford ir Dianos E.  H.  Russell knyga „Femicide. The Politics of Women Killing“ sukėlė susidomėjimą moterų žudymo tema visame pasaulyje. Senovės Graikijos mergaitės, viduramžių raganos ar šiandien Indijoje, Pakistane ar Prancūzijoje gyvenančios moterys vienu ar kitu gyvenimo momentu kentė ir kenčia smurtą ir miršta dėl savo lyties.

Įeik ir būk sveikas, tu, kurio aš nepažįstu.

Anne Dufourmantelle, „Lʼhospitalité, une valeur universelle?“

Dokumentiniame filme „Spectres are haunting Europe“ (rež. Maria Kourkouta ir Niki Giannari, 2016) fiksuojamas pabėgėlių iš Sirijos, Pakistano ir kitų šalių kasdienis gyvenimas Idomenio stovykloje Graikijoje. Pabėgėliai gyvena varganomis sąlygomis: stovi eilėse, laukdami maisto, karštos arbatos, gydytojo, kad galiausiai galėtų pereiti sieną, skiriančią Graikiją ir Makedoniją. Europa savo ruožtu nusprendžia uždaryti sienas, todėl pabėgėliai blokuoja geležinkelio bėgius, kuriais vežamos maisto atsargos. Lyg vienas filmų, pasakojančių apie Antrąjį pasaulinį karą.

Tremtiniai, pabėgėliai, deportuoti, išvykę savu noru, klajokliai, neturintys šaknų nei tėvynės. Pasiūlyti prieglobstį arba svetingumą atvykėliui reiškia duoti dalelę savęs. Sociologai ir filosofai analizuoja šių žmonių situaciją šiandieninio pasaulio kontekste. Tyrėjų nuomone, laikui bėgant, svetingumas patyrė tam tikrą nuosmukį privačioje erdvėje, todėl valstybė pati ėmė tuo rūpintis. Tad svetingumą šiandien suvokiame kaip sienų kontrolę ir pabėgėlių teisę, tačiau jis vis dar atsiranda už politikos ribų, privačiame gyvenime.

Egzistuoja įvairios iniciatyvos, pavyzdžiui, svečių namai ar privačios asociacijos, kurios priglaudžia atvykėlį ir rūpinasi jo gerove. Internetinis tinklalapis „Couchsurfing“ – vienas iš šiuolaikinio svetingumo pavyzdžių, jo principas – keliautojams padėti susirasti nemokamą nakvynę. Užtenka tik prisiregistruoti tinklalapyje, pasirinkti šalį, į kurią keliaujate, ir sulauksite pasiūlymų iš žmonių, pasiruošusių jus nemokamai apgyvendinti savo namuose. Iniciatyvos principas – pažinti vietinius gyventojus, jų papročius ir kultūrą svečiuojantis užsienio šalyje. Tinklalapio idėja gimė amerikiečių programuotojui Casey Fentonui, kuris, keliaudamas po Islandiją ir ieškodamas galimybės geriau pažinti vietinių gyvenimo būdą, išsiuntė elektroninį laišką Reikjaviko universiteto studentams, prašydamasis nakvynėn. Atsakiusių į prašymą skaičius paskatino C. Fentoną sukurti tinklalapį ir taip sujungti šiuos dosnius bendruomenės narius. Iki 2018 m. registracija tinklalapyje „Couchsurfing“ buvo nemokama. Tiesa, šiandien nė nereikia kalbėti, kad susiklosčius dabartinei pandeminei situacijai svetingumo lygis šiek tiek sumažėjo.

●

Kad ir kaip keistai galėtų pasirodyti, tinklalapio „Couchsurfing“ idėja šiek tiek primena antikinio svetingumo principą, pagal kurį atvykėlį reikia sutikti kaip karalių. Šis besąlygiško svetingumo įstatymas atsirado seniausiais laikais kartu su mesopotamiečių rašto lentelėmis. Anot prancūzų psichoanalitikės ir filosofės Anne Dufourmantelle, svetingumo įstatymas yra vienas iš civilizacijos pagrindų, jis skamba paprastai: tas, kuris šiandien priglaudė atvykėlį, rytoj gali atsidurti kelyje ir būti atvykėlio vietoje. Senovės graikų pasaulyje ši svetingumo taisyklė buvo labai svarbi.

Senovės graikų kalba žodis ksenia reiškia „svečias“, „namų šeimininkas“ ir „atvykėlis“. Kai kurių autorių nuomone, tai nėra sutapimas, nes graikai nejautė skirtumo tarp šių trijų socialinių vaidmenų. Įsitikinę, kad prašalaitis yra įsikūnijęs Dzeusas, graikai kiekvieno prašalaičio užklydimą švęsdavo gerdami ir aukodami vyną Olimpo valdovui. Dievas buvo kiekviename prašalaityje ir kiekvienas prašalaitis galėjo būti pats Dzeusas, nes graikai tikėjo, kad dievai galėjo užklysti persirengę keliautojo apdaru. Kaip pavyzdį galime paminėti ištrauką iš Ovidijaus „Metamorfozių“, kur pasakojama, kaip Dzeusas kartu su Hermiu keliavo po Frigiją. Apsimetę mirtingaisiais, dievai ėjo nuo vienų durų prie kitų, prašydami prieglobsčio, tačiau niekas nenorėjo jų įsileisti, išskyrus Filemoną ir Baukidę, kurių namų durys buvo atviros. Atsidėkodami už nakvynę, dievai pavertė jų namą šventykla, o sutuoktiniai tapo jos žyniais, jie ir po mirties neišsiskyrė – pavirto iš vieno kamieno augančiais ąžuolu ir liepa. O poros kaimynams, nenorėjusiems įsileisti nepažįstamų keliauninkų, buvo atlyginta mirtimi. Tad svetingas žmogus yra tas, kuris bijodamas dievų rūstybės sveikina ir priglaudžia kiekvieną atvykėlį, o šiam išvykstant duoda dovanų, nes jis jam yra kaip brolis. Atsisakyti suteikti prieglobstį prašalaičiui reiškė parodyti nepamaldumą.

Amfora, vaizduojanti Dzeusą, svetimšalių globėją. V a. pr. Kr. vid. Iš: www.metmuseum.org

Homeriškasis svetingumas laikomas idealiu ir griežtai reglamentuotu. Visi atvykėliai buvo globojami Dzeuso, tad į duris pasibeldęs nepažįstamasis buvo priimamas į namus, nuprausiamas, jam duodami švarūs rūbai, jis pavalgydinamas, apnakvindinamas ir net buvo surengiamos linksmybės jo garbei. Tokio svetingumo pavyzdžių lengvai galime surasti Homero epuose: Odisėjas sutinkamas fajakų žemėje kaip karalius, nors ir nežinoma jo tikroji tapatybė, jo garbei surengiama puota, linksmybės, o išvykdamas jis apdovanojamas gausiomis dovanomis. Net ir laukinis kiklopas Polifemas išmanė svetingumo taisykles ir turėjo svetingumo dovaną Niekui: tvirtino jį suvalgysiąs paskutinį ir tai būsianti jo dovana svečiui.

Šeimininkas svetimšaliui įteikdavo svetingumo dovaną, kuri padėdavo užmegzti svarbius santykius tarp dviejų pusių. Tokia dovana ir svetingumo simbolis buvo per pusę padalintas objektas: vadinamieji svetingumo žetonai, akmenukai, antspaudai ar kiti daiktai būdavo padalinami ir viena pusė duodama svetimšaliui, o kitą pusę pasilikdavo namų šeimininkas. Šie objektai nebuvo vien tik simboliniai, jie taip pat galėjo būti naudojami kaip tam tikros teisinės sutartys tarp dviejų pusių, turinčios vertę to meto visuomenėje. Apie šių objektų naudojimą rašoma Euripido tragedijoje „Medėja“ (431 m. pr. Kr.). Štai kaip Jasonas kalba apie savo sprendimą palikti Medėją ir vesti kitą moterį:

           Daugiau aš su tavim nebesiginčysiu.

           Jei nori paramos saviems vaikams ir sau

           Iš mano turtų gaut kelionei, pasakyk,

           Aukosiu noriai jums aš rankomis pilnom;

           Draugams pasiųsiu ženklus, kad padėtų tau.

           O jeigu, moteriške, tu nenori to,

           Kvaila esi, – jei liausies pykus, bus geriau.

Vertėjas Benediktas Kazlauskas pateikia išnašą, kurioje patikslinama ženklų reikšmė, apie kuriuos kalba Jasonas: „Čia turima galvoje ženklai iš medžio ar metalo, kuriuos įteikę tam tikriems asmenims nepažįstamieji galėjo susipažinti, įgyti pasitikėjimą ir gauti prieglaudą svetimame krašte. Ateivis jį perlauždavo pusiau, vieną jo dalį atiduodavo savo globėjui, o kitą pasilikdavo.“ Vienas iš tokių ženklų buvo astragalas, gyvūnų užpakalinių kojų kauliukas ties keliu, naudotas žaidimams ir ateities spėjimams, – kaip svetingumo ženklas jis buvo perpjaunamas pusiau. Tokios privačios senovės graikų svetingumo praktikos galiausiai tapo institucija: jie vieni pirmųjų institucionalizavo svetingumą, sukurdami oficialią prokseno, t.    y. oficialaus šeimininko, pareigybę. Proksenas gyveno svečiame mieste, jo pagrindinė pareiga buvo priimti iš gimtojo miesto atvykusius prašalaičius. Kaip pavyzdį galime paminėti strategą Kimoną (V a. pr. Kr.), kuris, būdamas atėniečių proksenas Spartoje, rūpinosi į miestą atvykusiais atėniečiais.

Svetingumas yra susijęs su tam tikrais religiniais, socialiniais ir juridiniais kodais, egzistuojančiais visuomenėje. Moderniųjų laikų mąstytojai garbino antikinį svetingumą ir apgailestavo, kad jis išnyko dėl socialinių, ekonominių, politinių sąlygų ir žmonių judėjimo, kuris kito per istoriją. Tad būtent homeriškasis svetingumas dažnai laikomas idealu.

O koks gi tas šiandieninis svetingumas, kontroliuojamas valstybės institucijų? 1951 m. buvo priimta Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso, ją pasirašiusios 145 šalys įsipareigoja priimti karo pabėgėlius, persekiojamus dėl religijos, išvaizdos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei. Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis, 2014–2018 m. Viduržemio jūroje dingo 17 000 migrantų, bandžiusių pasiekti Europos krantus ir prašyti prieglobsčio. O jeigu dar pridėsime šiandienos pandeminę situaciją, regis, prašalaitį matome ne kaip Dzeusą, o kaip velnią.

Senovės graikų menų ir muzikos globėjas, saulės ir pranašysčių dievas Apolonas garsėjo orakulais ir pranašystėmis. Vienas žymiausių orakulų buvo Delfų šventykloje, kur paprasti tikintieji ar oficialios delegacijos iš skirtingų Graikijos miestų atvykdavo klausti dievo patarimo įvairiais asmeniniais ar valstybės klausimais. Pranašystes skelbdavo žynė Pitija: paveikta haliucinogeninių medžiagų ir panirusi į transo būseną, ji spėdavo ateitį. Tačiau Delfai nebuvo vienintelė pranašavimų vieta: dvi šventyklos su dievo orakulais buvo pastatytos Mažojoje Azijoje, Klaro ir Branchidų miestuose. Pastaroji vietovė buvusi netoli Mileto miesto, kur stovėjo Apolono Didimiečio šventykla: jos dydis prilygo deivės Artemidės šventyklai Efese, vienam iš septynių pasaulio stebuklų. Archajiniu laikotarpiu šventykla buvo prižiūrima Branchidų žynių šeimos, nors paveldima žynio pareigybė buvo būdinga senovės Egiptui, o Graikijos žyniai buvo renkami balsuojant arba burtų būdu. Šiandien tiksliai nežinoma, kokiu būdu buvo spėjama ateitis: filosofas Jamblichas (IV a.) rašė, kad transas apimdavo Apolono žynę, laikančią lazdelę, kurią jai davė pats Apolonas, ir taip buvo perduodamos dievo pranašystės mirtingiesiems. Kai kurie istorikai mano, kad galėjo būti traukiami burtai naudojant lazdeles ir taip spėta ateitis. Vienas iš tokių burtų traukimo būdų buvo kauliukų metimas: iškritęs skaitmuo reiškė vieną ar kitą pranašystės tekstą, kurie buvo įrašomi ir sunumeruojami ant lentelių ar akmens luitų. Prie Apolono šventyklos altoriaus Branchidų mieste archeologai atrado švininių kauliukų, dažnai jie laikomi vienu iš įrodymų, kad šventykloje buvo komunikuojama su dievu metant kauliukus.

●

Renesanso laikotarpiu humanistai pradėjo domėtis antikine literatūra, tačiau archeologinio senovės Graikijos atradimo dar reikėjo palaukti keletą amžių. Tiesa, XV a. vienas Ankonos pirklys, svečiuodamasis Graikijoje, sudarė įvairių antikinių skulptūrų ir pastatų eskizų rinkinį, bet jis galiausiai nebuvo publikuotas. 1453 m. žlugus Konstantinopoliui, Graikija tapo Osmanų imperijos dalimi, tad į šalį užklysdavo vos vienas kitas piligrimas, keliaujantis į Jeruzalę. XVIII a. Europa pradėjo pažinti graikų paveldą iš įvairių objektų, atrastų buvusiose senovės graikų kolonijose pietų Italijoje. Atrastos didingos graikų šventyklos Sicilijos saloje, pavyzdžiui, Selinuntės mieste, tuo pat metu suklestėjo neoklasicizmas – klasikinės kolonos tapo madingu architektūriniu elementu Anglijoje ir Prancūzijoje, tačiau reikėjo palūkėti dar šimtą metų, kol architektai pradėjo dalyvauti archeologiniuose kasinėjimuose ir siūlyti graikų šventyklų rekonstrukcijas. Tik tuomet, kai 1830 m. Graikija paskelbė nepriklausomybę, Europa atrado antikinį graikų paveldą.

Po Napoleono ekspedicijos į Egiptą prancūzai, susidomėję senovės menu ir brangiais objektais, siuntė karines pajėgas į Graikiją, norėdami padėti šaliai išsivaduoti iš Osmanų imperijos. Su kariais taip pat buvo siunčiami įvairūs mokslininkai, kaip pavyzdį galima paminėti 1828–1833 m. karinę-mokslinę ekspediciją, kurios metu buvo lokalizuota Dzeuso šventykla Olimpijoje ir pradėti pirmieji vietos archeologiniai kasinėjimai. Graikijai paskelbus nepriklausomybę, prancūzai, taip pat ir vokiečiai, anglai siuntė įvairias misijas: pavyzdžiui, 1861 m. Napoleono III prašymu į Makedoniją buvo pasiųsta prancūzų ekspedicija. Tarp Vakarų Europos šalių prasidėjo konkurencija, kas atliks daugiau kasinėjimų ir kas atras daugiau antikos lobių. Dar 1846 m. Atėnuose prancūzai įkūrė pirmąją archeologų mokyklą užsienyje, nors ji savo veiklą pradėjo tik 1870 m. Šiandien ši mokykla ir toliau aktyviai veikia. Per visą XIX a. į Prancūziją, žinoma, ir į kitas Europos šalis gabentos įvairios senovės graikų skulptūros ir kiti meno objektai: 1811 m. lordas Elginas perkėlė Partenono frizo dekoracijas, 1821 m. Prancūzija nusipirko Milo Venerą, o 1863 m. Charlesʼis Champoiseau į Paryžių atvežė Samotrakės Nikę.

1872–1873 m. prancūzų ekspedicija, vadovaujama jauno archeologo Olivier Rayet, atliko kasinėjimus Mažojoje Azijoje, Mileto ir Branchidų miestuose, minėtoje Apolono šventykloje. Kasinėjimus finansavo broliai baronai Rothschildai, norėdami praturtinti nacionalinius Prancūzijos fondus. Milžiniškos kolonos, jų blokai, kapiteliai ir frizai iš šventyklos dalies, kur buvo atliekamos orakulo pranašystės, buvo atvežti į Paryžių ir atiduoti miesto muziejui: iš viso buvo keturiolika architektūrinių skulptūrų iš Apolono šventyklos helenistinio ir romėnų laikotarpio, tačiau vieną kolonos kapitelį broliai Rothschildai pasiliko savoms reikmėms. 1930 m. Luvre buvo atliekama rekonstrukcija: į vieną erdvę buvo sustatytos skulptūros iš Mileto ir Branchidų, taip pat minėti blokai iš Apolono šventyklos, kariatidės iš Mileto teatro, keli frizai iš Artemidės šventyklos Magnezijos mieste. Atliekant muziejaus rekonstrukciją, nebuvo pasigesta kapitelio, saugoto Rothschildų šeimos.

2016 m. Luvro antikos skyrius pradėjo rengti parodos projektą, skirtą Mileto istorijai, bet galiausiai jis nesulaukė muziejaus vadovų susidomėjimo. Tuomet kapitelio buvo pasigesta, manant, kad baronų šeima jį vis dar saugo. Maždaug tuo pat metu Marigny rūmų Paryžiuje valdyba pradėjo domėtis kapiteliu, pastatytu rūmų sode. Šis kapitelis palygintas su kolonomis, esančiomis Luvro muziejuje, ir identifikuotas kaip objektas, atvežtas iš Apolono šventyklos Mažojoje Azijoje 1872–1873 m. ekspedicijos metu. Kapitelis buvo šiek tiek modifikuotas taip palengvinant jo transportavimą. Po 2018 m. vykusių diskusijų Marigny rūmų administracija patvirtino, kad Gustaveʼas de Rothschildas kapitelį, atsivežtą iš Apolono šventyklos, buvo pastatęs savo rūmų kieme.

1873 m. baronas pradėjo rūmų rekonstrukciją Marigny gatvėje Paryžiuje, tais pačiais metais kaip ir ekspedicija Mažojoje Azijoje. 1971 m. prezidentaujant Georges’ui Pompidou rūmai buvo nupirkti Prancūzijos valstybės administracijos, jiems suteikta reprezentacinė funkcija užsienio svečiams priimti. Šiuo metu pastate įsikūręs Nacionalinis antiterorizmo centras, Prancūzijos prezidento kabinetas ir techninės patalpos. Dar visai neseniai rūmų sodo pietinėje dalyje buvo galima pamatyti marmurinį kapitelį, kuris, kaip buvo manyta, atkeltas iš Tiuilri rūmų. Marigny rūmų sodas buvo ne kartą pertvarkytas, tačiau kapitelis liko beveik nepastebėtas, neįrašytas jokiuose planuose: pirmą kartą paminėtas 1993 m. rūmų sodo planuose kaip stela. 1996 m. darytoje nuotraukoje galime pamatyti, kad Apolono šventyklos kapitelis buvo naudotas kaip atrama gėlių vazonui. 2019 m. kovo mėnesį šis architektūrinis elementas, sulaukęs daugiau nei 2  000 metų, galiausiai buvo perkeltas į Luvro muziejų.

Regis, niekada negali žinoti, kokie turtai slepiasi šalia… Gal kasdien praeiname pro Apolono šventyklos liekanas, tik to nežinome?