Autorės nuotrauka

Po viso to – viešbutis su didžiuliu židiniu Mineapolyje; miesto istorija susijusi su mišku, medkirčiais, holą puošia medinių rąstų siena. Minesota, anekdotai apie alkoholizmą. Mes (Marius Burokas, Ilzė Butkutė, Rimas Užgiris) atvykome į AWP, didžiausią nekomercinę knygų mugę ir konferenciją Jungtinėse Valstijose: kažkuo panašu į Vilniaus knygų mugę, tik nėra grūsčių, didesnis pastatas, visa kas pritaikyta neįgaliesiems ir motinoms su vaikų vežimėliais (parduotuvėje mačiau kūdikių šešetuką – tokiame šešiaviečiame kiaušinių dėkle su ratukais). Renginių sistema tokia, kad net ir labai žioplas žmogus (pvz., aš) viską rastų, nepatirtų jokių nesklandumų. Daug dėmesio reiškiniams, kurie pas mus laikomi periferiniais: moterų literatūrai, queer ir LGBTQ literatūrai. Įlindau į renginį pavadinimu „Rašytojos moterys: ką reiškia papasakoti tiesą apie mūsų gyvenimus“ – kalbėjo apie tai, kad reikia galvoti politiškai, kad vienos moters rašymas apie savo patirtį gali labai padėti kitoms moterims ir pan., žodžiu, tas pačias banalybes, kurios ir pas mus gana gerai žinomos. Iš „Women’s Review of Books“ irgi nesusidariau jokio įspūdingo vaizdo – cirkuliuoja daugmaž tos pačios idėjos (Lietuvoje jas noriai transliuoja feministės ir lyčių studijomis Vakaruose užsiėmęs jaunimas). Bet, žinoma, įdomu, pas mus tokio leidinio nėra. „O ko tu tikėjaisi? – klausė Burokas. – Kad čia jos jau skraido į Marsą?“ Dideli rašytojai (T. C. Boyle’as, Ronas Carlsonas, Susan Straight) pristatomi gigantiškoje salėje – filmuojama, projekcija rodoma stambiu planu, greta dar stovi vertėjas į gestų kalbą. Pati mugė puiki, prekeiviai komunikabilūs, intensyviai siūlo savo leidinius ir rašymo kursus. Rasti galima visko – geros prozos (Larso Iyerio „Exodus“), geros poezijos (Claudios Emerson „Late Wife“, Adrienne Rich „Later Poems. Selected and New. 1971–2012“), šiaip įdomybių (Azar Nafisi „Reading Lolita in Tehran“, Jesmyn Ward „Men We Reaped“). Nedidukė LGBTQ leidykla leidžia mažo formato knygas – queer rašytojų iš viso pasaulio poezija arba proza. Daug marškinėlių, maišelių, ženkliukų, puodelių ir kitos atributikos, masinančios žymių rašytojų (ypač Whitmano, Woolf) portretais bei kita malonia vizualika. Statistinis mugės lankytojas – neretai rašytojo ambicijų turintis kūrybinio rašymo kurso studentas, kurių Amerikoje apstu. Mačiau vaikišką knygą „Kai Dievas buvo maža mergaite“ – panaši tendencija ir suaugusiesiems skirtoje prozoje bei poezijoje (Marius citavo pastebėtas antraštes): teofanijos feminizavimo procesai. Viešbutis ir knygų mugės pastatas sujungtas vadinamaisiais skywalkeriais – stikliniais tuneliais virš gatvių; į parduotuvę iš namų gali nueiti nesušlapdamas kojų (kai atskridome, dar pustė). Viename iš jų, kai ėjau užsigalvojusi po renginio apie magiškąjį realizmą vaikų ir paauglių literatūroje, prieš mane šmėstelėjo maždaug penkerių metų mergaitė, iš jos kuprinės kyšojo gan didelės lėlės galva. Makabriška, bet ji, toji lėlė, mergaitei einant, mirkčiojo man akimi.

Vakariniai Ajovos universiteto literatūrinio žurnalo „Iowa Review“ studentų skaitymai vyko bare „Masons“ (visas pastatas priklauso masonams), alus buvo pilstomas į majonezo stiklainėlius – ir pas mus, sako, jau atkeliavo ši hipsteriška tendencija. Tekstų kokybė gal ir ne kažin kokia, bet įdomu, studentai kūrybingi: viena rodė performansą su šešėlių teatru, kita dainavo (turi kažko panašaus į mūsiškę Ievą Gudmonaitę). Dauguma save pateikia taip, tarsi kalbėtų iš už televizoriaus ekrano, – vilioja publiką keistokais juokeliais, skaito labai išraiškingai, bijo nusibosti. Publika geranoriška, labai palaikanti, rodanti dėmesį (ne vien per skaitymus, bet ir visur). Gyvenome dvidešimt ketvirtame viešbučio aukšte, tad to dėmesio lifte teko patirti gana daug. Marius iš karto įspėjo, kad nemandagu nesisveikinti ir nepalaikyti pokalbio apie nieką („Kas čia taip skaniai kvepia?“ – „O, tai pyragas su sūriu ir špinatais“). Pvz., važiavome liftu su dviem vaikinais, akivaizdu, visiškai nebuvo ko pasakyti, tad vienas jų man pasakė, kad gražios žvaigždės man ant kaklo (toks pakabutis su trim žvaigždėm, simbolizuojantis ménage à trois), ir dar, sako, aš irgi tokias turiu – apžiūrėjau jo pakaklę, tiksliai, labai panašios, tik kita konsteliacija. Gyvenime nesugalvočiau žmogui lifte to pasakyti. Beje, viešbučio numeryje buvo tokios keistos durys, kurių nelietėm, – tokios būna filmuose ir pro jas būtinai įsilaužia žudikas maniakas. Tačiau po kambario tvarkymo radom jas atidarytas į… mums priklausančius apartamentus, tik, gaila, nepanaudojom jų kokiam nors siautulingam tūsui, nes visi buvom pervargę. Nieko, užtat Ilzė galėjo toje prašmatnioje vietelėje parašyti eilėraštį ir atlikti nusilenkimus.

Penktadienio vakarą, kai slampinėjome po Mineapolio centrą, nerasdami užeigos pavalgyti (visos buvo pergrūstos žmonėmis), o juodaodžiai gatvėje dainavo, mušė būgnus ir šoko, Marius komentavo ironiškai: „Niekas nepakito nuo vergovinės santvarkos laikų – juodieji lauke, baltieji kabakuose.“ Greitasis maistas kitoks negu pas mus; be abejo, skanesnis. Užeigoje „Hell’s Kitchen“ valgiau burgerį su bizono mėsa (gaila buvo bizono, tačiau Rimas sakė, kad jie fermose tam ir auginti). Viename oro uoste taip pat išmėginome tinklą „5 Guys“; tą patį, į kurį Obama vedėsi Medvedevą, – kone natūralios bulvės, esama ir košerinių dešrainių. Anksčiau šaipydavaus iš „kelionių eseistikos“, kur daug dėmesio skiriama pilvo reikalams, dabar pati fiksuoju tą dėmenį kaip kultūros dalį. Važiuodami į Čikagą išsinuomotu automobiliu (ant Floridos numerių buvo užrašyta „Sunshine State“ ir nupiešti apelsinai), dar stabtelėjome pakelės užeigoje, kuri irgi atrodė kaip iš filmų. Marius dar prisiminė, kaip, reziduodamas Ajovoje, keliavo po Amerikos platybes ir pateko prie kažkokio sodžiaus, kur didžiulis reklaminis skydas skelbė: THE END IS NEAR (galėjo būti kokios smulkios bažnyčios išpažinėjų gyvenvietė). Leidosi saulė, kankino pagirios, kraštovaizdis priminė Stepheno Kingo siaubo romanus.

Autorės nuotrauka

Stojome Madisone, universiteto, kuriame Rimas bandė rašyti filosofijos disertaciją, mieste. Pritrenkė universitetas šeštadienio vakarą – apstu gyvybės, žmonių su mažais vaikais, dviračiais, šunimis. Geria alų, valgo picą, mokosi ant ežero kranto. Yra buriavimo fakultatyvas, egzistuoja brolijos / seserijos studentams: jos žymimos graikiškomis raidėmis ant lauko durų – išlikusi pretenzija į intelektualumą, kuris kažkada gal ir grėsė. Visuomenei iš jų jokios naudos; susimoki nario mokestį ir susiformuoji draugų ratą (pagal socialinį statusą). Gali kartu pažaisti golfą. Gatvėse pilna plikų mergų (su makiažais, mergvakario suknelėmis, basų, girtų, rankose besinešančių aukštakulnius) – viskas teisingai, it Airijoje savaitgalį. Pasak Mariaus, jos kalba miau intonacijomis – tikrai, amerikietiška anglų kalba kartais turi manieringumo požymių.

Čikagoje jau pavasaris, geltoniu apsiliejo pirmieji medžiai. Rajonai pasiskirstę etniškai, pagal tautybes – kai kurie labai pavojingi, pavyzdžiui, baltiesiems: policija ten patruliuoja su automatiniais šautuvais. Priemiesčių namai tipiniai, panašios architektūros; meksikiečių rajone, pro kurį pravažiavome, daug šiukšlių ir Marijos skulptūrų kiemuose. Skaitymai vyko Balzeko lietuvių kultūros muziejuje: apžiūrėjome eksponatus. Ką išeiviai pasiimdavo į kitą žemyną: stomatologė, pvz., – visą savo senovinių darbo priemonių dėžę; siuvinėtus rankdarbius (labai panašius nykštukus, matyt, pagal vieną piešinį, siuvinėdavo ir mano močiutė), atminimų albumėlį, megztą jūreivišką kostiumėlį (kad vaikas gražiai atrodytų, išlipęs iš laivo), krikšto marškinius, elementorių „Saulutė“, žurnalą „Dypukas“. Vienoje nuotraukoje, pasakojo muziejininkė, moterų suknelės pasiūtos iš parašiutų. Pietavome lietuviškame restorane „Grand Dukes“; porcijos sumultikultūrintos ir daug didesnės. Vėliau vietiniai lietuviai mus nusivedė į džiazo klubą „Green Mill“, jame koncertavo aklas džiazmenas. Turbūt nereikia aiškinti, kad buvo labai gerai. Grįždami klausėmės „Foreign Exchange“ ir „Glass Animals“.

Apsistojome svetinguose Rimo tetos namuose gerame priemiestyje; iš pat ryto mūsų laukė ekskursija po centrą, ją vedė Jurgis Anysas (žmogus-architektūros enciklopedija). Čikagos istorija susijusi su dideliu gaisru XIX a.; į Mičigano ežerą net buvo suridentos ilgai brandinto viskio statinės, kad išliktų. Pirmieji dangoraižiai buvo statomi atsargiai, iš lėto didinant po vieną aukštą – o kas, jeigu Dievas nenori tokių aukštų pastatų? Vėliau viską nusižiūrėjo Niujorkas. Ir žaibiškai pralenkė. Pirmykščiai man labai gražios rudos spalvos, dar nėra tiek stiklo – įkvepia ir stilių eklektika, matosi, kad kaip reikiant paeksperimentuota. Viename jų – Roosevelto universitetas, ypatingas tuo, kad prezidentas atsistatydino, nes universiteto taryba reikalavo socialinių kvotų. Tada studentai ir profesoriai išėjo protestuoti, Rooseveltas grįžo, rasinės segregacijos nebeliko – atsivėrė durys juodaodžiams. Architektūros požiūriu visiškai crazy biblioteka, statyta sąlygiškai neseniai (1991); pano interjere, vaizduojantis Čikagos mero biografiją (jį nušovė). Dangoraižiuose ir kalėjimas, ir studentų bendrabučiai; taip pat daugiausiai bankai, kolonos (dorėninės, jonėninės, korintinės) žymi pastatų hierarchijas. Viduje puošnu, art nouveau; vietoj stogo – vidinės stiklo perdangos, kad į pastatą įeitų šviesa. Išlikę senoviški liftai (kompasą primenanti rodyklė virš durų rodo – kyla ar leidžiasi). Vienas dangoraižis, forma panašus į fotelį, statytas krizės (tos senosios, XX a.) metais. Kai debesys virš jų plaukia, atveria skalpą beveik tiesiogine prasme. Čikagos beprotybę sukuria stiklo atspindžiai – visi pastatai atsispindi vieni kituose; vaizdas lūžta, juda, banguoja. Garsios skulptūros, viduje ir lauke – Franko Stellos, Alexanderio Calderio, Picasso, Miró; Chagallo mozaika vienoje sienoje (kai jis pamatė, tarp kokio dydžio pastatų ji stovės, padidino mastelį). Dangoraižiuose ir bažnyčios, atitinkamai puošnūs jų smaigaliai – šventovė tik viršutiniame aukšte, kituose aukštuose sėdi klerkai. Aikštėje mačiau ir vilnietišką Gailestingumo paveikslą (o kur jo nėra?), taip pat istorinis kino teatras su daugybe lempučių eksterjere. Virš galvų lekia greitaeigiai traukiniai – toks jau metro, ne požemiuose. Tie debesys rimtai trinkteli kaip koks heroinas (nors niekad nebandžiau, bet taip sako).

Nebeiname į pernakt veikiančius knygynus, kad nebeprisipirktume knygų – bagažo svoris vis dėlto ribojamas. Užtat Rimas vedasi mus ragauti čikagietiškos deep dish picos; iš jo pasakojimų, kokia ji riebi, tikėjausi kažko panašaus į čebureką. Bet buvo labai skani. Žingsniuojame prie didžiulės veidrodinės pupos; skvere sportuoja atletės moksleivės, juodaodžiai vaikai būriu vedami pasivaikščioti. Labai gražios jų kasos, net barška nuo plastikinių segtukų; jie tokie išdidūs, kaip ir dera Amerikos piliečiams.

Pabaiga kitame numeryje

Vertė Austėja Merkevičiūtė

HEINRICH HEINE

(1797–1856)

Elliott Erwitt. Berniukas su dviem didelėmis lėlėmis. 1950

Nežinau, koks slypi čia burtas,

FRIEDRICH HEBBEL

(1813–1863)

HERMANN HESSE

(1877–1962)

Gajenhofenas, 1905 m. lapkritis

GOTTFRIED BENN

(1886–1956)

1940

PAUL CELAN

(1920–1970)

Vertė Lanis Breilis

Antrasis – Vyžuonų kapinėse esantis paminklas ant Broniaus Radzevičiaus kapo. Juoda metalinė skulptūra – lyg žmogus, lyg dvasia, lyg gyvybės prisisiurbęs neprasprogęs pumpuras. Viršuje gaubtas, o po gaubtu – skaidrus raudonas stiklas, viliojantis kaip kermošiaus ledinukas ant medinio pagaliuko. Tikėdavau, kad vakarais jis įsižiebia, ir man atrodė, jog mama taip pat tuo tiki, nors greičiausiai vėl tik akimi man mirkteldavo. Jinai mane kaskart atsivesdavo prie to kapo ir kaskart sakydavo, kad čia palaidotas žymus Lietuvos Rašytojas. Žymus, – stebėdavausi, – mūsų Vyžuonose? Ar apie jį mokysimės mokykloj? Žodį „rašytojas“ mama tardavo iš didžiosios raidės. Tik daug vėliau, perskaičiusi „Priešaušrio vieškelius“ ir atpažinusi jos užrašinėje rastas citatas būtent iš to romano, supratau, kaip daug jis jai reiškė.

Dievaž, ta skulptūra atrodė kaip gyva, atrodė, kad tai ji kalbėjo akmeninėje plokštėje iškaltus žodžius:

Po kelis sykius skaitydavau žodžius „kentėjau“ ir „mylėjau“.

– Mama, kodėl jis taip kentėjo? – klausdavau.

Bet mama negalėdavo paaiškint. Vėliau man tai paaiškino Dostojevskis savo įžymiąja fraze, kad „rašytojas turi kentėti ir kentėti“.

– Ką jis mylėjo, mama? – klausdavau toliau.

– Vyžuonas, – sakydavo mama, – ir žmones.

– Tada jam tas žaltys turėjo būt labai svarbus, – sakydavau.

Ir mama linkteldavo.

Žiūrėdavau į antkapyje iškaltus metus 1940 ir 1980. Ir niekas taip manęs neglumino kaip klausimas – ar jam patiko tas žaltys? Kaip liūdna – kažkas pastato tokį gražų paminklą tavo kaimui, o po metų stato paminklą tau.

Antras mano susitikimas su Bronium Radzevičium išties buvo mokykloj, bet toks trumpas, kad net pasigirti nespėjau. Svarsčiau tada, ant ko čia supykti – ar ant mamos, kuri sakė, kad Radzevičius žymus, bet tiek jau ir žymus, kad mokykloj tam skiriama „pusė pamokos“, ar ant mokytojos, kuri neturi literatūrinio skonio, ar ant savęs, nes būsiu, matyt, kažką pražiopsojusi. Šiandieną, peržvelgusi mokyklines privalomas programas, Radzevičiaus ten randu daugiau. Bet atsakymas vėl atėjo pats ir daug vėliau, įvykus didžiajam susitikimui universitete. Ne mokyklos lygiui – riestelėjau nosį ir pasigyriau visiems grupiokams – mes iš to paties kaimo. Aš ir Bronius Radzevičius.

Iš to paties, nes tuomet, kai Vyžuonose imta daug ir gražiai kalbėti tiek apie Bronių Radzevičių, tiek apie Antaną Masionį, aš jau gyvenau tame pušynais ir ežerais apkamšytame, Vyžuonos upės apjuostame miestelyje. Tai vis dėl mamos, nes į tą vietą ją traukė grįžti, sakydavo, kad jei kas ją palaidotų Karmėlavos kapinėse, atsikeltų ir basa į Vyžuonų kapus pareitų. Taip ir mane vėliau traukė sugrįžti į Kauną, kaip turbūt kiekvieną traukia gimtinė. Bet tuokart Vyžuonas greitai pamilau kaip savas – kurgi nepamilsi, kai jų pievomis ir pakriūtėmis literatūrinė dvasia vaikšto.

Rašytojų kalnelį aptikau dar prieš tai, kai ant jo pastatė paminklą Radzevičiui ir Masioniui, – kartą nuo kapų pasukom ne pagrindiniu keliu, o per pušynėlį, brasta per Vyžuoną (matyt, per kurią mažieji Bronius ir Antanas susibėgdavo) ir pro nuostabaus grožio pakriūtes. „Norėtųsi čia ateiti ir ateiti“, – pasakiau. O po kelerių metų tai paaiškėjo visiems, ne tik man, nes šalia tų pakriūčių pūpsantis nedidukas kalnelis buvo pripažintas įkvepiančia vieta, kur Vyžuonų rašytojai ateidavo pasisemti įkvėpimo, o dažnai ir prisėdę ant žolės rašydavo. Mano mama irgi ėmėsi rašyti, tačiau „Priešaušrio vieškeliuose“ aprašyta gegutė užspringo skaičiuodama ir jos metus. Ji atgulė į ošiančius Vyžuonų kapus, aš apsigyvenau vienkiemyje pas krikšto mamą (mano mamos seserį), ir mudviejų keliai su Bronium Radzevičium išsiskyrė.

Netiesa, kad laikas išgydo visas žaizdas. Niekada nepasidaro nesvarbu, kad nebeturi mamos. Neateina tas laikas, kai gali pasakyti – štai dabar jau man jos nebetrūksta. Gal tik po kažkiek laiko aprimsti, nustoji senų pėdų ieškoti ir susitaikai, kad eini toliau. Atėjo toks susitaikymo laikas ir man. Grįžau į Kauną ir vėl ėmiausi literatūros. Tada vėl sutikau žymų ir mąslų Bronių Radzevičių, atvertusi jo „Priešaušrio vieškelius“. Regis, pažinau kiekvieną aprašytą gamtos lopinėlį, kiekvieną vaizdą nuo kalno – ten baltas bažnyčios bokštas, ten upė, ten fermos, ten spirito varykla… Tas romanas man atrodė kaip žemėlapis, tik ne nupieštas, o surašytas. Pažinau vyžuoniškius žmones, jų būdą, įpročius. Ėmiau ieškoti pažįstamų veidų. Mama sakydavo, kad Radzevičius tame romane jos brolį paminėjęs, parašęs kažką apie jo raišumą. Pamaniau, anokia čia garbė, negi pašiepti norėjo? Ir kai skaičiau, akylai ieškojau savo raišojo dėdės. O ten tiek raišų… tas be kojos, tas su lazda, tas šlubčioja. Radau – pasirodo, buvo klasiokai.

Papasakojau krikšto mamai apie tai, ką perskaičiau, kaip mažas dėdė koją ant sprando užsikeldavęs ir vaikus taip juokindavęs. Taip, sako krikšto mama, taip ir darydavo. Ir man galvoj ėmė netilpti – kaipgi taip, kaip taip visus atsimint ir viską taip smulkiai surašyt? Kilo toks didžiulis noras pažaisti detektyvą ir viską patikrinti. Susitarėm su krikšto mama, kad ji man parodys tą jų vienkiemį, kad aplankysim miestelyje gyvenančią Radzevičiaus seserį Birutę. Va tai tau, nustebau, kad miestelyje, kapų gatvėje, gyvena Radzevičiaus sesuo – ta, kurią irgi aprašęs romane.

Labai jaudinuosi važiuojant pas Birutę. Vis galvoju, ko paklausti, ir niekas neateina į galvą. Arba, atrodo, šito klausti būtų nedrąsu, nemandagu. Įsukam į jos kiemą, ir tik tada susizgrimbam, kad neatsivežėm nei jokio pyrago, nei vaišių. Duris praveria miela moteriškė ir, pažinusi mano krikšto mamą, pasikviečia mus į vidų. Pro virtuvę nusiveda į nediduką kambarį, mudu su vyru susėdam ant kėdžių prie nėriniuota staltiese apdengto stalo, Birutė ir krikšto mama – ant greta stalo stovinčios sofos. Ne prabanga, bet jauku, tvarkinga. Vis tebegalvoju, ko paklausti, tačiau jei ir būčiau sugalvojusi, vargu ar būčiau mandagiai įsiterpusi – dvi jaunystės draugės čiauškia viena per kitą, dalinasi prisiminimais, džiaugiasi susitikusios.

– Čia Zosiutės dukra, iš Kauno, – pristato mane krikšto mama. – Gi pameni Zosiutę?

– Pamenu, pamenu, – šypsos Birutė.

Ir aš šypsaus. O jos tarškia senus prisiminimus, Birutė pasakoja, kaip jiedu su vyru gražiai gyvenę, kaip mėgdavę šokti, kokia pagarba ir ramybė tarp jųdviejų buvo.

– Gerai, kai taviškis gert nenorėjo, – atsidūsta krikšto mama.

– Norėjo. Norėjo! Tik labai mane mylėjo, ir aš jį laikiau… Labai vienas kitu rūpinomės, ypač kai jau sveikata buvo nekokia… Aš labai kosėdavau, tai išeidavau į kitą kambarį gulėt, kad jam netrukdyčiau, o jis iš lovos jau sunkiai bepakildavo, bet atsikeldavo ir šokolado man atnešdavo. Labai mėgau šokoladą, ir nuo kosulio labai padėdavo.

Pasižymiu užrašinėj, kad jei dar kada ją aplankysiu, būtinai atvešiu šokolado. Tik nežinau, pieniško ar juodojo.

Nė neprašyta Birutė užsimena apie brolį, lyg jau būtų įpratusi, kad žmonės atvažiuoja pakalbėti ne apie ją, o apie rašytoją. Štai prieš kelerius metus pas ją atvažiuodavęs mokytojas iš Utenos, ir jiedu kalbėdavosi apie brolį, paskui tas mokytojas net knygutę išleido, bet ji jų nebeturinti, nes visas išdalino. Staiga prisimena, kad turi rankraščius, ir tuojau pat man juos atneša. Tai kompiuteriu tvarkingai surinktas ir ant baltų lapų atspausdintas tekstas. Prašo garsiai perskaityti vieną skyrių, kuriame rašoma, kaip ji susipažino su savo vyru. Skaitau su pauzėm, nes Birutė vis pakomentuoja. Kai perskaitau, ji man sako, kad paimčiau tuos lapus, sako, atvešiu gi ir grąžinsiu kada nors. Man regis, jai sunku apie brolį kalbėt.

– Mes mažai kartu su Bronium gyvenom, aš anksti tarnaut išėjau, o jis tuose namuose liko. Man labiau pasisekė, – tarsi teisinasi Birutė.

– O kodėl Bronius išėjo? – klausia krikšto mama, ir visiems aišku, ką ji turi omeny sakydama „išėjo“.

– Sunku rašytojui gyventi, jis mato viską kitaip. Ir Bronius viską kitaip matė. Man jį sunku suprasti buvo, jis labai išgyvendavo viską savo vidumi, – pasakoja Birutė.

– O romane – juk ten tiesa, ar ne? – atsargiai klausiu.

– Viskas ten tiesa, apie pamotę, apie tetą, ir kaip dėdė kelnes taisosi, ir kaip avelės ant rubežiaus sugulę, viskas. Tik daug kas pagražinta.

Tai kaip, dar baisiau viskas buvo, kad pagražinta, – svarstau ir tuojau prisimenu, kokie laikai buvo – gi negalėjai rašyti, kaip yra, nes greitai į namus būtų prisistatę vyrukai tamsiais lietpalčiais ir geležiniais veidais. Ir taip ten lyg nieko tokio neparašyta, tik tas slegiantis sunkumo jausmas. Prieš akis išnyra akmenyje iškalti žodžiai „kentėjau čia…“

– Jei būtų žinojęs, kad bus Nepriklausomybė… – kilsteliu pečius.

– Nujautė jis, vis sakydavo, kad jei žmonėms dabar žemes grąžintų, broliai susipjautų, – sako Birutė ir tuojau tęsia: – Anksčiau žmonės buvo geresni vieni kitiems, linksmesni, dainuodavo, nors ir sunku buvo, bet dainuodavo, kalbėdavo, daug bendraudavo, dabar atšalę, nutolę…

Birutė nutyla, staiga susigriebia:

– Ale neturiu jūsų ir kuo pavaišint, – sako. – Gal bent bonkelę atnešt? – klausia ir juokias, kai mes imam purtyti galvas.

O mes patys imame atsiprašinėti, kad tik kieme susipratom pyrago neatsivežę, bet gal ir gerai, būtumėm įpareigoję kavą ruošt. Prie šokolado užsirašau, kad atsivešiu ir termosą arbatos. Kol aš užsirašinėju, jos įsikalba apie Birutės dukras ir anūkes, studijuojančias miestuose, paskui kažkokius vaikigalius, pakrūmėj sėdėjusius, ir aš visiškai „pametu galus“. Mirksiu akim ir įtemptai galvoju, kad ką nors suprasčiau. Lygiai taip kai kuriose „Priešaušrio vieškelių“ vietose nebesuprasdavau, apie ką kalbama, susikaupdavau ir kruopščiai įtempdavau smegenis ir tada dažniausiai užmigdavau skaitydama. Paskui nubudusi skaitydavau toliau.

Dabar nubundu išgirdusi krikšto mamos klausimą man:

– Žinai tą vietą prie viešosios pirties? Tai ten jį rado.

Viešosios pirties seniai nebėra, bet vaikystėj esu kartą ten buvusi – lydėjau draugę ir buvau nosį vidun įkišusi. Prisimenu, kaip sukaitau nuo vaizdo nuogų didelių moteriškių su milžiniškom krūtinėm, pūpsančiom tiesiai man į veidą, ir jų svetimo žvilgsnio į mane, o gal nuo to, kad buvau iš vėsaus lauko įėjusi su striuke. Taip, tą vietą atsimenu. Pasirodo, ten rado nuskendusį Radzevičių tėvą (taip ir maniau, kad ta vieta užkeikta!).

– Matyt, ėjo iš spirito varyklos, kurioje dirbo, ir įkrito…

Birutė išsisuka nuo žodžio „girtas“, bet visiems aišku, kodėl taip nutiko. Ir pasidaro dar liūdniau. O dar liūdniau, kad dabar jau beveik visi šitam kaime geria, ne tik vyrai, bet ir moterų daug… ir vis plinta, lyg koks maras.

– Kol gyvas buvo, tėvelis mums šnekėt bet kaip neleisdavo. Bardavo, sakydavo: „Ne lungas, o langas – kaip čia kalbat?“ Buvo inteligentiškas, gi iš Kauno atvažiavo, – vėl šviečia Birutės akys.

Tai štai iš kur tas gebėjimas taip puikiai rašyt, iš tėvo! – apsidžiaugiu aš. Ir Birutė kalba, lyg iš rašto skaitytų, gražiai, taisyklingai žodžius dėlioja – jai pačiai rašyt.

– O kodėl atvažiavo jis čia? – klausia mano krikšto mama.

– Karas buvo, sunku buvo žmonėms, bėgo, traukėsi. Kaime vis vien lengviau pragyvent. Iš pradžių važiavo į Radviliškį, ten su mama fabrike dirbo, paskui čia atvažiavo, į vienkiemį.

– O kaip ten dabar vienkiemy? Girdėjau, namą apkalė lentelėm, ar ne? – klausia krikšto mama. – Suremontuota…

– Butelin suremontuota! – piktai ją pertraukia Birutė. – Pijokai… Per tą gėrimą nieko neliko. Ir ne pirma karta. Žinai, Radzevičiai kažkada turtingi buvo, turėjo dvarą kažkur… Paskui pragėrė tą dvarą, pralošė per vieną naktį!

Išvažiuoju galvodama apie kažkur Lietuvoje buvusį praloštą Radzevičių dvarą. Štai kaip pasisuka gyvenimai – vieni pralošia dvarą, kiti tampa rašytojais, treti prasigeria, ketvirti – mokslus baigia. Visa Lietuva tokia, turbūt, pamanau.

Iš Birutės kiemo pasukam kapų link, aplankau savuosius, paskui einu prie Broniaus Radzevičiaus kapo. Raudonasis stiklas prigesęs, ketureilis ant akmens apsnigtas – pabandau nuvalyti sniegą – prišalę. Pastoviu tylom ir pasuku atgal. Niūru, šalta, tuščia. Turbūt belieka lįst butelin.

Per apledėjusį keliuką neprivažiuojam ir iki rašytojų kalnelio. Išlipu iš mašinos ir einu. Šaltas vėjas pučia į veidą, bet priėjus prie medinių rašytojų, susėdusių po angelo sparnu, pro debesį nušviečia saulė, ir tampa šilta ir jauku. Sausos smilgos ir švendrės linguoja galvas, ruda žolė išlindusi iš po sniego susisuka po kojomis. Ir aš pajuntu tą norą viską pagražinti. Šypsodamasi grįžtu į mašiną, o krikšto mama sako, kad prie vienkiemio taip pat neprivažiuosim, gal pavasarį, kai kelias geresnis bus. Trūkteliu pečiais – kaip yra, taip, gal net nereikia, taip nesinori prarast tos skraistės, pro kurią dangus ir žemė, žmonės gražesni atrodo.

Išvažiuojant iš Vyžuonų apsidairau – et, ogi žalčio nebėra, skėsteliu rankomis.

– Taigi, žalčio galva, mačiau, pas Kaziuką* ant kiemo mėtėsi, – sako man vyras.

Mėtėsi! Kaip – mėtėsi?

– Ką žalčio galva Kaziuko kieme veikia? – sunerimstu.

Vyras nieko neatsako, nes nujaučia, kad nėra atsakymo, nuo kurio pasidarytų lengviau. Vyžuonos skubiai tolsta užnugary. Štai tokios jos yra, lygiai tokios, kokias Bronius Radzevičius aprašė pridengęs Užpelkių pavadinimu, it kokiu figos lapu, – tokios niūrios, sunkios ir beviltiškos. Ir kartu tokios šiltos ir saulėtos, su ošiančiom pušim ir statomais paminklais dievaičiams. Su šiltomis moterytėmis, mėgstančiomis ilgus pokalbius ir šokoladą. Užsimerkusi pasvajoju apie gandrą, tupintį ant medinės žalčio galvos, ir rašytojus, ant kalnelio kuriančius literatūrą. Užsimerkusi – kad nematyčiau nykiam vienkiemy besimėtančių skulptūros liekanų, svajoju – kad neliūdėčiau rašytojų, iškeliavusių kiek tolėliau už kalnelio, už akmeninės tvoros. Nebėra nei Radzevičiaus, nei žalčio. O kažin ar jis jam patiko? Jeigu galėčiau jo ko nors paklausti, paklausčiau būtent šito.

Prie „šokolado“ ir „arbatos termoso“ pasirašau klausimą „Gal žino – ar patiko Radzevičiui žaltys?“ ir kitą: „O pačiai Birutei?“

* Kaziukas – mano krikšto tėvas.

 Terry Pratchett, „Jingo“

„Jie visur: kiekvieną pasišlykštėtiną jų troškimą vykdyti pasiruošę agentai glūdi visur, jiems paklūsta generolai, valstybių vadovai, bankininkai ir nusikalstamo pasaulio atstovai, ir niekas šiame pasaulyje neįvyksta be jų žinios“, – taip mąsto sąmokslo teorijų į galvas prisigrūdę žmonės. Ir jie ne pakampėse tūnanti mažuma – bent jau nebe. Kitados psichikos ligų požymiais ir psichiatrų sritimi laikytos sąmokslo teorijos virto įprasta pasaulio dalimi, tokia pat banalia kaip viešasis transportas ar mikrobangų krosnelė. Pakanka žvilgtelti į Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojų apklausas: 37 % mano, kad pasaulinis klimato atšilimas – mokslininkų sufabrikuota pasaka; 28 % tiki, kad pasaulį valdo arba siekia užvaldyti iš pasaulio turtingųjų sudaryta slapta grupė; 51 % teigia, kad Johno F. Kennedy nužudymą suorganizavo sąmokslininkai; 15 % mano, kad farmacijos kompanijos slapčiomis kuria naujas ligas, ir 13 % tiki, kad prezidentas Barackas Obama yra antikristas. Situacija kitose pasaulio šalyse – ne ką labiau džiuginanti: arabų pasaulį krečia sąmokslo teorijų karštinė – grupuotės „Hamas“ manifeste net teigiama, kad „Siono išminčių protokolai“ (carinės Rusijos slaptųjų tarnybų sukurpta klastotė, aprašanti tarptautinį žydų sąmokslą sugriauti pasaulį) yra tikras, Izraelio ateities planus atspindintis dokumentas. Rusijos televizijos kasdien puola rusų ir jų kaimynų smegenis pasakomis apie slapta Žemę valdančius driežažmogius iš Drakono žvaigždyno ir anglosaksiško pasaulio siekį sunaikinti „šventąją Rusijos žemelę“. Sąmokslo teorijų prakeiksmo neišvengė ir Lietuva: vos prieš porą mėnesių knygynų TOP 10 sąrašuose puikavosi (ir tebesipuikuoja) sąmokslo teorijas apie Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę ir profesorių Vytautą Landsbergį dėstančios knygos, televizijos laidų vedėjai rimtais veidais diskutavo, ar Norvegijoje iš tiesų veikia iš lietuvių vaikus atimti ir homoseksualų šeimoms atiduoti susitarusi niekšų grupuotė, o kalbos apie „slapta Lietuvą valdantį pedofilų klaną“ jau tapo kasdienybe.

Nėra nieko pavojingesnio, nei sąmokslo teorijų prisiskaičiusius fanatikus laikyti nepavojingais keistuoliais: prieš įsivaizduojamą arijų tautos priešų sąmokslą kovojęs Adolfas Hitleris į krematoriumų krosnis pasiuntė 10 milijonų nekaltų žmonių, o Sibiro platybės vis dar nusėtos Stalino myriop pasmerktų „kontrrevoliucinių jėgų“ atstovų kaulais. Tačiau kitas kraštutinumas – absoliutus jų demonizavimas – irgi mažai tepadės: siekiant pasipriešinti žmonijos protus baimėje paskandinti grasinančiam tvanui, pirmiausia būtina bent pabandyti suprasti, kodėl žmonės taip mielai pasiduoda šiam sąmokslo teorijų kvaituliui.

Mokslininkai Josephas Parentas ir Josephas Uscinskis sąmokslo teoriją apibūdina kaip įsitikinimą, kad „egzistuoja grupė, kuri veikia slapta, kad pakeistų organizacijas, paslėptų tiesą, įgytų naudos ar gautų galios visuotinio gėrio sąskaita“. Sąmokslo teorijomis tikinčių gretose galima rasti įvairių tautybių, rasių ir politinių pažiūrų atstovų: vienintelis sąmokslo teorijomis tikinčius nuo jomis netikinčių atskirti leidžiantis dalykas – aukštasis išsilavinimas (Parento ir Uscinskio duomenimis, 47 % tik vidurinę mokyklą baigusių JAV gyventojų tiki sąmokslo teorijomis, aukštąjį išsilavinimą turinčių sąmokslo teorijomis tiki tik 23 %), bet net intelektualai ir universitetų profesoriai kartkartėmis pasiduoda nuodingam sąmokslo teorijų žavesiui (pvz., augalų patologijos profesorius dr. Cyrilas Broderickas, manantis, kad JAV, farmacijos kompanijos ir Pasaulio sveikatos organizacija dalyvauja sąmoksle Afrikoje skleisti Ebolos virusą).

Umberto Eco teigia, kad visuotinio sąmokslo idėja taip smarkiai veikia žmonių protus būtent todėl, kad šio sąmokslo neįmanoma iš tiesų atskleisti: sąmokslo teorijos yra, semiotiko žodžiais, „mūsų rūšies pagunda“. Tačiau kokie vidiniai impulsai, kokie troškimai lemia žmonių polinkį šiai pagundai atsiduoti? Vienas pagrindinių sąmokslo teorijomis tikinčius žmones vienijančių elementų – bejėgiškumo pojūtis. Informacijos liūne skęstantis žmogus, nors žiniasklaida teikia daug galimybių pasirinkti, dažnai neturi pakankamai galios nė vienam iš jam siūlomų tūkstančių pasirinkimų įgyvendinti. Karo ir bado draskomų buvusių Europos kolonijų gyventojai neturi kito pasirinkimo, kaip laidoti jiems neaiškiame kare žūstančius vaikus. Nedarbo ir neaiškios ateities kamuojami žmonės negali daryti nieko kito, kaip spoksoti į slenkantį prieš akis gyvenimą, kurio jie netiki galį pakeisti. Šiems žmonėms sąmokslo teorijos – tarsi skausmą ir neviltį numalšinantis opijus: jeigu egzistuoja milžiniškas, visagalis sąmokslas, kuris yra atsakingas už visas juos ištinkančias blogybes, vadinasi, nėra kaltų. Sąmokslas nuplauna atsakomybę ir paaiškina bejėgiškumą, taip padarydamas siaubingą egzistenciją bent jau pakenčiamą. Sąmokslininkai yra ir kaip nuostabios psichologinės projekcijos: jiems galima be menkiausios sąžinės graužaties suversti visas savo nuodėmes, tikras ir įsivaizduojamas, o šie ramiai, nė raumenėliui veide nekrustelint, jas priims. Be to, net žinios apie sąmokslo egzistavimą gali suteikti gyvenimo iškankintiesiems trupinėlį įsivaizduojamos galios ir paradoksaliai leidžia pasijusti šiek tiek kontroliuojantiems savo gyvenimą – mat sąmokslo teorija tikintis asmuo bent jau žino apie sąmokslą, o milijoninės masės toliau snaudžia, net neįtardamos apie tikruosius pasaulio valdovus.

Karlas Popperis teigė, kad pirmąją pasaulyje sąmokslo teoriją sukūrė aklasis dainius Homeras: Trojos karą suplanavo ne žmonės, o Olimpo kalne gyvenantys dievai. Būdamas ne mirtingųjų veiksmų pasekmė, bet dieviškosios valios išsipildymas, Trojos karas neturėjo kaltininkų, ir niekas neprivalėjo jaustis atsakingas už pralietą kraują. Ir išties galima įsivaizduoti supersąmokslą kaip sekuliarizmo ir humanizmo iš sosto nuversto Dievo vieton įslinkusią baidyklę: kaip Dievas, Sąmokslas yra už viską atsakingas, ir niekas neatsitinka be jo žinios. Tačiau šis aiškinimas nėra visiškai teisingas, nes Sąmokslas – tai ne modernus dievas, o modernus velnias.

Visais laikais visos tautos turėjo armiją už kiekvieną blogybę atsakingų tamsos dvasių: šios tamsos dvasios sukeldavo ligas ir gamtines katastrofas, griaudavo namus ir gundydavo karalius kariauti. Šios piktosios dvasios buvo įsivaizduojamos ne tik kaip galingos ir pavojingos, bet ir de facto kaip Žemės viešpačiai: ne šiaip sau Evangelijoje pagal Joną Jėzus šėtoną vadina šio pasaulio kunigaikščiu. Tačiau Apšvietos epocha tai pakeitė: velnias iš aktualios grėsmės pavirto juokingu, tik neišsilavinusiems kaimiečiams tinkančiu prietaru. Tačiau pasaulio nuskriaustieji ir nelaimingieji negalėjo išgyventi be jėgos, atsakingos už visas pasaulio blogybes: būtent todėl Apšvietos amžius yra ir pirmųjų sąmokslo teorijų gimimo amžius. 1798 metais Augustinas Barruelis išleido knygą „Jakobinizmo istoriją iliustruojantys memuarai“, kurioje iškėlė teoriją, kad Bavarijos iliuminatų draugija nebuvo sunaikinta, bet išliko, virto tarptautiniu sąmokslu ir buvo atsakinga už Prancūzijos revoliucijos žiaurumus. XIX ir XX amžiuose sąmokslo teorijos suklestėjo: pasak politikos filosofo Johno Grayaus, „dauguma politinių religijų gali atsisakyti krikščionybės, bet nesugeba apsieiti be demonologijos: jakobinai, bolševikai ir naciai tikėjo prieš juos nukreiptais milžiniškais sąmokslais, kaip ir šiandienos islamistai. Utopijai niekada netrukdo žmonių trūkumai, bet blogų jėgų įtaka.“ Sąmokslo teorijos dauginosi, prarydamos viena kitą, kol virto išpampusiais, tūkstančių tikinčiųjų minčių maitinamais monstrais – ir šie monstrai tebeauga.

Šis Sąmokslo kaip modernaus velnio įvaizdis paaiškina tikinčiųjų aklą įsitikinimą jų pasirinkto sąmokslo egzistavimu. Atsisakyti sąmokslo jiems būtų tapatu atsisakyti to menkučio, nesuprantamo, svetimo ir baisaus pasaulio tikrovėje juos palaikančio pamato: jie veikiau tikės šiuo moderniu velniu, nei nukris į nežinią, verčiau kiekviename šešėlyje regės masyvaus sąmokslo ženklus, nei prisipažins nesuprantantys pasaulio, kuriame yra priversti gyventi. Ir kol žmonės jausis bejėgiai ir vieniši, įmesti į jų neapkenčiančią būtį, šios moderniosios demonologijos adeptų vis daugės.

Po maždaug pusvalandį trunkančio prausimosi (jis visada dievagosis užtruksiąs labai trumpai) vonia liks laisva, ir pasigirs rytines procedūras atlikti skubančių studentų žingsniai. Taip, šeimininkas Walteris nėra vienintelis gyventojas savo namuose – kartu su juo kasmet gyvena trys ar keturi Londone studijuojantys muzikos studentai. Jiems garantuojama ne tik nemokama pastogė, valgo jie taip pat nemokamai – todėl vienas iš jų privalo kasdien gaminti pietus visiems namų gyventojams. Kol virtuvėje pasigirs Walterio aparate verdamos kavos garų šnypštimas, studentai jau pūs obojus, tyliai repetuos baroko operų arijas ar skubės į paskaitas miesto centre. Šeimininkas virtuvėje užsibus porą ar daugiau valandų – jis blogai miega naktimis, todėl retsykiais užsnūsta su peiliu rankoje ar puse kąsnio burnoje. Tačiau, kam nors įėjus į virtuvę, tučtuojau išsigąsta ir pažada kuo greičiau palikti virtuvę – toks šeimininko vaidmens nesureikšminimas daro didžiulį įspūdį.

Walteris garaže. 2013. Astos Kazlauskaitės-Pocienės nuotrauka

Taip, šitie namai skirti muzikai ir jauniems žmonėms, kuriuos Walteris pradėjo priiminėti po žmonos, italės operos solistės, mirties. Palikuonių pora nesusilaukė. Pirmame aukšte stovi klavesinas ir pianinas, kuriuos Walteris pirko savo studentams. Tiesa, pianinu kadaise buvo išmokęs skambinti akompanuodamas savo žmonai. Lentynos pilnos ne tik muzikos žinynų ar enciklopedijų, muzikos žurnalų, bet ir kūrinių partitūrų. Kadaise Walteris eidavo klausytis studentų atliekamų kūrinių nešinas tomis partitūromis – ir labai jaudindavosi pastebėjęs klaidą. Mudviem su žmona apsigyvenus jo namuose jau nebegalėjo klausytis klasikinės muzikos – senatvėje silpnėjo klausa, kūnas nebeleido sielai džiaugtis muzika koncertų salėse, kurias taip mėgo būdamas jaunesnis.

Ką tik minėtas atvejis liudija ypatingą Nacionalinėje fizikos laboratorijoje dirbusio fiziko preciziškumą, smulkmeniškumą. Vienas kambarys pirmame aukšte skirtas muzikai, o antrajame, kuriame Walteris leidžia savo dienas, lentynos prigrūstos įvairiausių žodynų. Walteris – tikras kalbų žinovas. Itališkai jis kalba taip pat lengvai, kaip kvėpuoja, – tai jo žmonos gimtoji kalba, jų visą gyvenimą vartota namuose. Prancūzų kalba skaito Anatole’į France’ą, itališkai – Luigi Pirandello, bando grumtis su senovine italų kalba parašytais Machiavelli ir Dantės kūriniais, bet gilioje senatvėje tai pasirodo per sunki užduotis – kruopščiai sekamas tekstas dažnai panyra į miglą, žilą galvą nunarina miegas. Senatvėje mokosi lenkų kalbos – su šia šalimi jį sieja itin draugiški ryšiai.

Anglų kalbą jis taip pat siekia išmanyti kaip gimtąją – specialiuose žodynuose, tezauruose, nuolat ieško vaizdingų posakių, priežodžių. Skiria ypatingą dėmesį studentų kalbiniam ugdymui: primygtinai siūlo jiems įsigyti tezaurus ir jais naudotis. Jis – kartais negailestingas vertintojas: pasakojama, kad kadaise namuose gyvenusios japonės verkdavo jam ištaisius jų rašto darbus – jis primargindavo taisymų visą puslapį. Kartais kalbantis man jis primena kurtinį iš sovietų animacinio filmuko – nuolat įtempia veido raumenis išgirdęs netaisyklingai vartojant ar tariant anglų kalbos žodžius. Kita vertus, negali atsistebėti jo nepaprastu dėmesingumu. Kai privalėjau jam paaiškinti, apie ką rašau disertaciją, vien pavadinimui aptarti sugaišome pusvalandį. Tai rodo, kaip Walteris domisi savo studentų gyvenimu: jo namuose visada stengiamasi sukurti šeimyninius santykius. Jis nori smulkmeniškai pažinti savo studentus, nepakenčia nenuoširdaus slapstymosi, uždarumo, jaudinasi netgi dėl studentų, ypač merginų, meilės reikalų.

Ir visgi pokalbiai su Walteriu atnešus jam popietinės arbatos – vienas įdomiausių patyrimų mano gyvenime. Walterio gyvenimas buvo ilgas ir įspūdingas. Kai mes prieš dvejus metus susitikome, jam ėjo 89-ieji, ir tai buvo vienas paskutinių dramatišką tarpukarį prisimenančių žmonių, su kuriuo man teko bendrauti. Ir prisimenančių ne bet kaip: Walteris – Vokietijos žydas, kurio tėvai siekė išlikti gyvi ir išsaugoti šeimą kilusio rudojo maro sąlygomis. Jo tėvas rado darbą revoliucinėje Katalonijoje, paskui, nutrūkus kontraktui, grįžo į Berlyną ir vos iš jo ištrūko antrąkart – prieš pat Krištolinę naktį. Vokietiją keitė Italija, vėliau – Australija, kurioje prabėgo Walterio jaunystė (ir kaipgi netapsi poliglotu, gyvendamas tokiomis sąlygomis!). Apie ją mes neseniai sužinojome pikantiškų faktų – fašizmo nekenčiantis jaunuolis Sidnėjaus universitete tapo aršiu komunistu, purškė ant universiteto sienų piktus grafičius, karštai ginčijosi universitete vykusiuose debatuose ir taip „susigadino“ sau ateitį. Tikėjosi gauti darbo Rytų Vokietijoje, tačiau likimas atbloškė jį į Angliją. Čia ir darbavosi optinės fizikos srityje (beje, porą metų dirbo Indijoje). Apie savo politinę praeitį Walteris kažkodėl visada tylėjo, tačiau jo namuose radau du „Kapitalo“ tomus, Lenino ir Kropotkino raštus – pastarieji gausiai išmarginti citatomis. Ir apskritai skaitymui jis paaukojo daug laiko – daugybėje jo knygų liko įsegti mažytėmis raidelėmis primarginti popieriaus lapeliai su konspektais ir pastabomis. Domėjosi ne tik muzika ir kalbomis – jam rūpėjo ir pasaulio politika, ir politinė ekonomija. Walteris iki pat senatvės išliko gerovės valstybės šalininkas, nuosaikus kairysis – būtent tai yra viena iš priežasčių, daranti jo pasakojimą tokį patrauklų žmogui iš Rytų Europos. Nacionalistinėje priešų paieškos atmosferoje augusiam žmogui daro įspūdį ir tai, kad jis niekad neakcentuoja savo žydiškumo, nemėgsta ortodoksų, juokiasi, kad, būdamas žydas, valgo kiaulieną. Jo ryšiai su giminėmis žydais trapūs, jis atleido vokiečiams, nes žvelgė pirmyn, į ateitį. Sunkius karo patyrimus išstūmė, žaizdas užgydė meilė ir dėmesys viso pasaulio žmonėms. Tai liudija jo namai ir jo šeima – turbūt viena keisčiausių šeimų šiame Londono vidurinės klasės rajone, netoli Hamptono rūmų – Henriko VIII rezidencijos.

Dar vienas iš nelengvos vaikystės ir jaunystės paveldėtas Walterio bruožas – atkaklumas. Turbūt būtent užsispyrimas, noras darbuotis, nors ir ėmė sekti jėgos, dovanojo jam ilgą amžių. Iš Indijos parsivežęs sandalus išmoko siūtis juos pats, siuvo juos ir kitiems. Kitokių batų namie neavi – nors kambaryje dažniausiai būna basas. Mokslininku jį pavertusi aistra konstruoti, taisyti, tobulinti pasireiškia ir buityje – ištisas dienas jis leidžia garaže siūdamas naujus ar taisydamas senus sandalus, tobulindamas namų prietaisus. Tai – ne tas mūsų kartos vartotojas, kuris vos ėmus gesti meta daiktą lauk. Tai – mano senelių kartos žmogus, įkūnijęs Claude’o Levi-Strausso minėtą meistrautojo (bricoleur) tipą, sugebėjęs seną daiktą prikelti naujam gyvenimui pakeisdamas jo savybes. Walteriui kitados pakluso ne tik rašiklis, bet ir plaktukas ir kastuvas, kuriuo jis taip mėgdavo darbuotis savo sode. Be to, jis pats skrudina kavos pupeles, panardindamas virtuvę į tikrą rūką. Neseniai jis dar kepė skanias mielines bandeles – niekam namuose į galvą nešaudavo pirkti duoną parduotuvėje.

Walterio namai ne tik patys keisčiausi tame buržuaziniame rajone. Jei pas jį užsuktumėte Kalėdų laikotarpiu, išvystumėte per visą svetainę palube ištiestas keturias virves – ant jų tarsi paukščiai sutupia galybė Kalėdų atvirukų iš viso pasaulio: Japonijos, Indijos, Rusijos, Europos ir Jungtinių Valstijų. Studentai siunčia savo „seneliui“ didžiulius siuntinius, sentimentalias nuotraukas. Walteris yra mylimas. Walterio kalendorius kas savaitę mirga nuo lankytojų vardų. Jį dažnai lanko jauni žmonės – buvę studentai ir netgi jų draugai, kuriems, kaip ir man, šis žmogus daro nepaprastą įspūdį. Keista stebėti, kad net smarkiai sirgdamas šeimininkas taip pat pasitempia ir tampa gyvybingesnis pasirodžius jaunam žmogui – į jį nukreipiamas dėmesys ir smalsulys. Jie jam įdomūs ne mažiau nei jis – jiems.

Rašau visa tai esamuoju laiku, nes dar negaliu patikėti, kad Walterio nebėra tarp mūsų. Jis paliko šį pasaulį kovo 16-ąją. Kadangi jis netikėjo Dievo, į karstą jam įdėjome Dantės „La Divina Commedia“ senąja ornamentuota italų kalba. Jis taip ir neperskaitė jos gyvas, nors laikė ją gyvenimo knyga. O be to, visada domėjosi žemėlapiais – tebus jam ši knyga geru kelionių vadovu po Anapusybę…

Grįžęs į Londoną jau po jo mirties pajutau, kad kelias į jo namus tarsi išbluko, visi jo namai tarsi paskendo rūke. Namų, kurie buvo keisti, nebeliko – kaip nebeliko ištisos Walterio epochos, to ramaus, nedideliam Londono gyventojų būriui pažįstamo žmogaus epochos. Tačiau jo vardas gali sužibėti ateityje, tariamas jo globotų viso pasaulio muzikantų – ir ne tik – lūpomis.

Ačiū tau, Walteri, ypatingas žmogau.

Ortodoksų Bažnyčios struktūra

Pasak Maskvos patriarchato doktrinos, Ortodoksų Bažnyčią sudaro 15 visiškai viena nuo kitos nepriklausomų Autokefalinių (gr. autós – pats, kephalē – galva, valdžia) Bažnyčių. Bažnyčios pamatas – vyskupystė. Visi vyskupai, pagal Bažnyčios mokymą, yra lygūs. Priklausomai nuo katedros, kurią užima, garbingumo, vyskupai gali gauti arkivyskupo, metropolito arba patriarcho titulą, tačiau vyskupas lieka vyskupas. Bažnyčiai valdyti vyskupai buriasi į tarybas – sinodus (šiuo žodžiu vadinamas ir vyskupų tarybos organas, ir vyskupų susirinkimai), kurie renkasi savo pirmininkus. Sinodas su pirmininku (arkivyskupu, metropolitu ar patriarchu) vadovauja autokefalinei Bažnyčiai.

Vyskupas, kuris eina sinodo pirmininko pareigas, yra vadinamas primus inter pares – pirmu tarp lygių. Maskvos ir Visos Rusios patriarchas yra primus inter pares Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje, nes yra pirmas pagal garbę, lygus pagal kunigišką hierarchiją. Visas oficialus Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovo titulas yra „švenčiausiasis Maskvos ir Visos Rusios patriarchas“.

Patriarchas – titulas, kurį įgyja tik senovinio krikščioniško miesto vyskupas, vadovaujantis Vietinei Bažnyčiai (taip yra vadinamos atskiros Autokefalinės Bažnyčios, kitaip nei Visuotinė Bažnyčia, kurią sudaro 15 Bažnyčių). Ne visų Vietinių Bažnyčių vadovai turi šį titulą. Visi Vietinių Bažnyčių vadovai yra išrikiuoti į garbės eilę (diptichą) pagal Bažnyčios garbingumą. Pirmasis garbės eilėje yra Konstantinopolio-Naujosios Romos patriarchas, todėl jis ir pirmininkaus 2016-ųjų susirinkimui. Jis yra primus inter pares tarp Bažnyčių vadovų.

Aukščiausia galia Bažnyčioje priklauso Visuotiniam susirinkimui (gr. Oikoumenikē Sýnodos). Visuotinis susirinkimas – ypatingas vyskupų iš visos Visuotinės Bažnyčios susirinkimas, dažniausiai Bažnyčios krizės metu. Jis skelbia dogminius apibrėžimus (gr. horoi) ir visą Bažnyčią įpareigojančias teisines nutartis (kanonus). Pasak vienos iš dominuojančių teologinių teorijų, visuotiniu laikomas tik toks susirinkimas, kurį pripažįsta visa Bažnyčia (visi tikintieji). Todėl kai kurie susirinkimai, kurie skelbėsi „visuotiniais“, nėra visuotiniai, nes juos atmetė Bažnyčios nariai.

Šį požiūrį išreiškia ir 1848 m. Rytų Patriarchų enciklika, kuri teigė, jog „nei Patriarchai, nei Susirinkimai negalėjo įvesti jokių naujovių tarp mūsų, nes tikėjimo gynėjas – tai pats Bažnyčios Kūnas, pati [Dievo] tauta, kuri trokšta, kad garbinimas liktų nepakitęs, toks pats kaip tėvų“. Teologas Joannis Ramonidis pripažįsta, kad šitoks apibūdinimas nepakankamas. Visgi šis nusakymas parodo svarbų susirinkimų bruožą, dėl kurio visi kiti susirinkimai tvirtindavo ankstesniųjų nutarimus (kad būtų parodyta, jog susirinkimus pripažįsta visa Bažnyčia, o ne tik susirinkusieji vyskupai).

Nepriklausomas Ortodoksų Bažnyčias jungia šis bendras septyniuose visuotiniuose susirinkimuose (325–787) priimtas tikėjimas, kurio nė viena iš šalių negali pakeisti, ir Eucharistinis bendravimas (bendrystė liturgijoje ir sakramentuose – bet kuris Bažnyčios narys priimamas kitose Bažnyčiose). Kiekvienas iš 15 Bažnyčių vadovų pripažįsta bendrystę su kitais vadovais skaitydamas visą diptichą liturgijos metu.

Autokefalijų teikimo teisė

Vienas svarbių klausimų, kuris bus svarstomas 2016 m., bus teisė teikti autokefaliją. Nors Maskva pripažįsta 15 Vietinių Bažnyčių, dalis kitų Bažnyčių (tarp jų ir Konstantinopolio) pripažįsta tik 14 Bažnyčių egzistavimą. Naujausią, Ortodoksų Bažnyčią Amerikoje (Orthodox Church in America), autokefaliją gavusią 1970 m. iš Maskvos patriarchato, dalis Bažnyčių vadovų pripažįsta tik kaip Rusijos Ortodoksų Bažnyčios dalį, o ne kaip savarankišką Bažnyčią. Visuotinio patriarchato (taip dar vadinamas Konstantinopolio patriarchatas) atstovai teigia, kad tik visuotinis patriarchas (Oikoumenikós Patriárchēs) turi teisę teikti autokefaliją. Teiginiui pagrįsti jie nurodo 451 m. priimtą Chalkedono visuotinio susirinkimo 28 kanoną, skelbiantį, kad Konstantinopolio patriarchas skiria vyskupus „barbarų žemėse“ (en toîs barbarikoîs). Žinoma, Amerikos atveju „barbarų žemės“ yra San Fransiskas.

Istoriškai autokefalijos teikimo praktika taip ir nebuvo teisiškai apibrėžta. Pirmųjų visuotinių susirinkimų kanonuose buvo minimos penkios Bažnyčios: Romos, Konstantinopolio-Naujosios Romos, Jeruzalės, Antiochijos ir Aleksandrijos. 431 m. Visuotiniame susirinkime kaip autokefalinis minimas Kipras: „…nebuvo tokio papročio, kad Antiochijos miesto vyskupas skirtų [vyskupus] Kipre, kaip raštu ir žodžiu pranešė mums pamaldžiausieji vyrai, atvykę į Šventąjį Susirinkimą. Taigi, vadovaujantieji šventose Kipro bažnyčiose tegu turi laisvę be trukdymų ir be spaudimo, pagal Šventųjų Tėvų taisykles ir senovės paprotį, patys sau skirti pamaldžiausiuosius vyskupus“ (III susirinkimas, 8 kanonas). 466 m. Antiochijos patriarchas Iberijos vyskupui Mtschetui suteikė titulą „Kartlio [miesto] katolikas (katholikós)“ ir Iberijos (Gruzijos) Bažnyčiai suteikė aukščiausią bažnytinę nepriklausomybę. Tačiau ne visi autokefalijos teikimai vyko taip sklandžiai.

Pavyzdžiui, Rusijos Ortodoksų Bažnyčia 1448 m. vienašališkai pasiskelbė esanti nepriklausoma nuo Konstantinopolio patriarchato. Dėl to kurį laiką buvo nutrauktas Eucharistinis bendravimas, ilgą laiką tęsėsi kanoninė sumaištis. Šv. Maksimas Graikas, kritikavęs XVI a. Maskvos valdžią, dar labiau ją įsiutino, kai paprašė parodyti, pasak Maskvos valdžios, egzistuojantį dokumentą, kuriuo Konstantinopolis Maskvai suteikė autokefaliją. Ginčai buvo išspręsti tik 1589 m., kai Konstantinopolis pripažino autokefaliją ir teisiniai santykiai buvo sureguliuoti.

Teisinę sistemą gerokai sujaukė Petro I ir Osmanų imperijos inicijuotos pertvarkos Bažnyčiose. Rusijos Ortodoksų Bažnyčia, nesilaikant Bažnyčios kanonų, buvo pertvarkyta pagal protestantišką modelį, patriarcho institucija – pašalinta, aukščiausia valdžia paskelbtas „Švenčiausiasis Sinodas“, integruotas į valstybės administracinį aparatą. Osmanų imperijoje sultonas paskelbė Konstantinopolio patriarchą Rum millet („romėjų tautos“, t. y. visų imperijos krikščionių ortodoksų, kad ir kokios tautybės) politiniu vadovu ir atstovu sultonui (etnarchu). Taip Serbijos, Bulgarijos Autokefalinės Bažnyčios buvo visiškai integruotos į Konstantinopolio patriarchatą, o kitos Bažnyčios – Antiochijos, Jeruzalės, Aleksandrijos, Kipro – tapo politiškai pavaldžios Konstantinopolio patriarchui. Žlungant Osmanų imperijai ši padėtis privedė prie skausmingo Konstantinopolio patriarchato skaidymosi į atskiras Bažnyčias.

Be minėtų Bažnyčių, dar egzistavo Gruzijos Bažnyčia, kurios autokefalija buvo nekanoniškai panaikinta. 1801 m. Rusijos imperija galutinai užkariavo Gruziją. Kadangi Rusijos imperatoriui buvo visiškai neparanku, kad jo valstybėje egzistuotų nepriklausoma Ortodoksų Bažnyčia, 1811 m. valdžia panaikino Gruzijos patriarchatą ir prijungė jo tikinčiuosius prie Maskvos sinodinės sistemos. Įskaitant visus šiuos faktus, galima drąsiai teigti, kad per pastaruosius 500 metų vargiai buvo laikas, kada Ortodoksų Bažnyčia sklandžiai, kanoniškai funkcionavo. Kelis šimtmečius ji kentėjo valdžios priespaudą ir egzistavo neįprastomis formomis.

Nauja ortodoksų gyvenamų valstybių padėtis žlugus SSRS iškėlė daugybę Bažnyčios sanklodos klausimų. Kai Vakaruose vyko dekolonizacija, Rytuose – Osmanų imperijos griūtis, kuri privedė prie kelių mažesnių Vietinių Bažnyčių atsiradimo, Rusija nepatyrė nei imperijos griūties, nei dekolonizacijos. Valstybės ribos, apimančios daugybės tautų žemes, nepakito ir Rusijos Ortodoksų Bažnyčiai liko milžiniška kanoninė teritorija ir 150 milijonų tikinčiųjų, t. y. daugiau ar bent jau tiek pat, kiek turi visos kitos Autokefalinės Bažnyčios kartu sudėjus. O Konstantinopolio patriarchatui po visų išsiskaidymų liko maždaug 5,5 mln. tikinčiųjų.

Pasak misiologijos teoretiko Nikolajaus Iljinskio, autokefalija visada buvo ir yra bet kokios ortodoksų misijos tikslas. Šv. Ninos apaštalavimas Gruzijoje tapo pamatu Gruzijos Bažnyčiai, šv. Kirilo ir Metodijaus misija slavų žemėse – Serbijos, Bulgarijos ir Rusijos Bažnyčioms ir t. t. Tačiau Rusijos imperija paliko milžinišką rusifikuotą Bažnyčią su didžiuliu biurokratiniu aparatu ir centru Maskvoje. Todėl XX a. nesyk kildavo konfliktų, kai Konstantinopolio patriarchas suteikdavo autokefaliją ar dalinę nepriklausomybę Bažnyčioms, esančioms Maskvos patriarchato sudėtyje (Lenkijos, Estijos, Suomijos atvejai).

Rusijos Ortodoksų Bažnyčia teigia, kad autokefalijos požymis – miros (sakramentuose naudojamo aliejaus) savarankiškas ruošimas, o autokefalija suteikiama Bažnyčios-Motinos (t. y. tos, kuriai priklauso bendruomenė) vadovo dokumentu – tomosu. Konstantinopolio patriarchatas tvirtina, kad autokefalijos suteikimas – visuotinio patriarcho teisė, nes šie klausimai turi būti sprendžiami visuotiniu lygmeniu (praeityje autokefaliją yra teikę visuotiniai susirinkimai). Ir tai mus veda prie antrojo Bažnyčiai svarbaus klausimo, kuris galbūt bus svarstomas 2016 m., – tai Konstantinopolio patriarcho statusas.

Visuotinio patriarcho statusas

I a. apaštalas Andriejus mažame Bizantijo (Byzántion) miestelyje įkūrė vyskupo katedrą ir vyskupu paskyrė Stachijų (vieną iš 70 apaštalų). Taip prasidėjo vyskupų grandinė, kuri galbūt ir nebūtų buvusi istoriškai labai svarbi, jei ne imperatoriaus šv. Konstantino Didžiojo sprendimas Bizantijo miestelio vietoje įkurti Naujosios Romos (hē Nea, deutera Rhōmē) miestą – vėliau jis pramintas „Konstantino miestu“ (Kōnstantinoúpolis). 381 m. Visuotiniame susirinkime Konstantinopolyje buvo paskelbta: „Tegu Konstantinopolio vyskupas būna garbingiausias po Romos vyskupo, nes šis miestas – tai Naujoji Roma“ (3 kanonas). Nuo to laiko Konstantinopolio vyskupas imtas vadinti „patriarchu“.

Stiprėjant miestui ir imperijai, augo patriarchato reikšmė. Kadangi Konstantinopolis tapo viso krikščioniškojo pasaulio (oikouménē) centru, 587 m. Bizantijos imperatorius suteikė patriarchui titulą „visuotinis patriarchas“ (Oikoumenikós Patriárchēs). Patriarchas ėmė pirmininkauti Rytų patriarchų susirinkimams ir šaukti į juos. Atsakydamas į tai Romos popiežius šv. Grigalius Didysis (tuo metu Bažnyčia dar buvo vieninga) prisiėmė titulą servus servorum Dei (lot. „Dievo tarnų tarnas“). Panašią, bet labiau politizuotą lyderio ir atstovo pasaulietinei valdžiai funkciją patriarchas atliko ir Osmanų imperijos laikais.

Oficialus patriarcho titulas šiandien yra „švenčiausiasis Konstantinopolio arkivyskupas, Naujosios Romos ir visuotinis patriarchas“. Net Visuotinio patriarchato puslapyje galima rasti straipsnių, kur jis pristatomas kaip „300 mln. pasaulio ortodoksų dvasinis lyderis“. Oficialiai Konstantinopolis moko, kad egzistuoja trijų lygių jurisdikcija – vietinė, krašto ir visuotinė. Tai reiškia, kad vyskupas savo vyskupijoje yra primus inter pares, jis yra garbingiausias (pirmas lygmuo). Vyskupas taip pat gali būti garbingiausias tam tikrame krašte, Autokefalinėje Bažnyčioje, pvz., primus inter pares Maskvos patriarchate (antras lygis). Trečias lygis – buvimas primus inter pares Visuotinėje Bažnyčioje.

Maskvos patriarchatas neigia trečio lygio jurisdikcijos egzistavimą. Pasak metropolito Hilarijono Alfejevo, kuris yra antrasis įtakingiausias asmuo Bažnyčioje po Maskvos patriarcho, Ortodoksų Bažnyčia – tai visiškai nepriklausomų Bažnyčių konfederacija, o Konstantinopolio patriarcho buvimas primus inter pares reiškia tik garbės pirmumą diptiche, pirmumą bendro liturgijos šventimo metu, pirmininkavimą bet kokiems panortodoksiniams susitikimams ir visuotiniams susirinkimams. Kiekviena Ortodoksų Bažnyčia turi savo lyderį, o Visuotinės Bažnyčios lyderis – pats Kristus.

Savo ruožtu Konstantinopolio patriarchatas nepripažįsta Maskvos patriarcho titulo „švenčiausiasis“ ir teigia, kad šis titulas priklauso tik visuotiniam patriarchui, o Maskvos patriarchą vadina „Jo Palaimintybe“. Abu patriarchatai vienas kitą kaltina neopapistinėmis tendencijomis. Juk viena pagrindinių katalikų ir ortodoksų schizmos priežasčių buvo Romos popiežiaus pretenzija į universalią jurisdikciją Bažnyčioje (šiuo atveju teisė kištis į visus Bažnyčios reikalus) ir siekis ją centralizuoti. Maskva Konstantinopolio patriarcho pretenzijoje į visuotinę jurisdikciją įžvelgia norą kontroliuoti visą Bažnyčią, o Konstantinopolis Maskvos norą centralizuoti ir išlaikyti didžiulę Rusijos Ortodoksų Bažnyčią laiko bandymu sukurti naują Bažnyčią Ortodoksų Bažnyčios viduje, analogišką Romai.

Kalendorius ir pasninkai

Su Visuotinio patriarchato statusu glaudžiai yra susijęs kalendoriaus naudojimo klausimas. Tiesą pasakius, vargu ar šis klausimas bus keliamas 2016 m. susirinkime, tačiau apie jį gali rašyti spauda. Šis klausimas sukėlė per daug schizmų Bažnyčioje, kad būtų įtrauktas į darbotvarkę.

Šiuo metu 5 Ortodoksų Bažnyčios (Jeruzalės, Rusijos, Serbijos, Gruzijos, neseniai į šią grupę sugrįžo Lenkijos Bažnyčia) liturginėms reikmėms naudoja senąjį Julijaus kalendorių, kuris nuo mums įprasto Grigaliaus kalendoriaus atsilieka 13 dienų. Likusios 10 Ortodoksų Bažnyčių, pradedant Konstantinopoliu 1923 m., perėjo prie pakeisto Julijaus kalendoriaus, kurio datos (išskyrus Velykas) šiuo metu vėl sutampa su astronominiu kalendoriumi. Dalis tikinčiųjų, nepripažinę šio pokyčio, paskelbė naują kalendorių eretišku ir pasitraukė į schizmą.

Gerokai aktualesnis su kalendoriumi glaudžiai susijęs pasninkų klausimas. Šiuo metu pasauliečiai yra perėmę vienuoliškąją pasninkavimo regulą. Yra keturi didieji pasninkai: prieš Velykas ir Kalėdas pasninkaujama po 40 dienų, prieš Dievo Motinos Užmigimo šventę – dvi savaites, prieš Šv. Petro ir Povilo šventę – apie kelias savaites (laikas skiriasi), taip pat yra mažieji pasninkai. Pasninkai gali būti skirtingo griežtumo, dažniausiai susilaikoma nuo mėsos, pieno produktų ir kiaušinių, taip pat gali būti susilaikoma ir nuo žuvies, griežčiausiais atvejais statutas numato susilaikymą nuo bet kokio maisto. Pasninko griežtumą ir išimtis kiekvienu atveju nustato dvasios tėvai.

Kadangi pasninkų režimas susiformavo pietų kraštuose (Atone, Egipte ir kt.), dažnai jo nurodymai priveda prie absurdo. Pavyzdžiui, pasak statuto, jūrų gėrybės (kalmarai, aštuonkojai, austrės) nėra laikomos žuvimi, todėl jas galima valgyti gavėnios (griežčiausio laikotarpio) metu. Tam tikromis gavėnios dienomis taip pat leidžiama vartoti vyną ir ikrus. Viduržemio jūros regione, kur vynas yra kasdienis gėrimas, o jūrų gėrybės senovėje nebuvo prabanga, tai gali atrodyti normalu, tačiau šiandien pasninko sekmadienį atsiveria galimybės labai perversyviai praleisti laiką su vynu ir ikrais. Ir apskritai, kai mūsų kraštuose žuvis yra brangesnė už mėsą, žuvimi grįstas pasninkas praranda prasmę.

Dvasininkai mano, kad derėtų ne tik persvarstyti pasninko taisykles, bet ir atskirti pasauliečių ir vienuolių pasninką. Taip sakoma ir apie maldos taisykles, kurios šiandien irgi yra bendros. Atskirų bėdų kelia vienuoliškos sakramentų priėmimo praktikos, paplitusios tarp pasauliečių.

Išpažintis ir Komunija

Vienuoliai, ypač atsiskyrėliai, dažnai arba neturėdavo galimybės kas savaitę eiti Komunijos, arba keldavo didelius reikalavimus pasiruošimui šiam sakramentui dėl asketinio žygdarbio. Reta Eucharistijos priėmimo praktika su palyginti sudėtingu pasiruošimo periodu dar cariniais laikais buvo išplitusi Rusijoje. Sovietų Sąjungos sąlygos ją šiek tiek pakoregavo – žmonės pradėjo retai eiti į cerkves, o atėję priimdavo visus sakramentus iš eilės (pirmiausia – išpažintį, tada – Komuniją).

Visiškai kitokia praktika susiklostė Graikijos ir Artimųjų Rytų Bažnyčiose. Ten paplitusi senovinė praktika eiti Komunijos beveik kiekvieną savaitę, o išpažinties – tik esant reikmei, gali būti ir kartą per tris mėnesius. Tokie dideli skirtumai dažnai šokiruoja rusų piligrimus, kurie atvykę į Graikiją neranda einančiųjų išpažinties eilių prie kunigo, bet mato visus einant Komunijos.

Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje egzistuoja neformalus sąjūdis, vadinamas Eucharistiniu atsinaujinimu, apimantis tiek vyskupus, tiek kitus dvasininkus ir pasauliečius. Šių metų vasario 4 d. išėjo svarbus Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Sinodo dokumentas „Apie ištikimųjų dalyvavimą Eucharistijoje“, ženklinantis tam tikrą šio sąjūdžio veiklą. Tikintieji skatinami kuo dažniau dalyvauti Eucharistijos sakramente, dar kartą pabrėžtas atgailos ir Komunijos sakramentų atskirumas.

Socialinis mokymas

Paskutinis svarbus nesutarimų punktas – socialinis mokymas. Šiuo metu visuotiniu lygmeniu Ortodoksų Bažnyčia neturi nei katekizmo, nei socialinės doktrinos dokumentų. Tai Vakarų konfesijų sugalvoti būdai išreikšti mokymą. Jie darosi būtini šiuolaikiniame pasaulyje.

Rusijos Ortodoksų Bažnyčia yra išleidusi Rusijos Ortodoksų Bažnyčios socialinės koncepcijos pagrindų dokumentą, tačiau jame išreikštos pozicijos skiriasi nuo kitų pasaulyje egzistuojančių Bažnyčių pozicijų. Pavyzdžiui, remiantis šia koncepcija, susituokusioms poroms leidžiama naudoti neabortinio tipo kontraceptines priemones, o graikakalbėse bendruomenėse dažnai laikomasi Romos katalikų ginamos Natūralaus šeimos planavimo koncepcijos. Bendra deklaracija socialiniais klausimais leistų efektyviau vykdyti pastoraciją visame pasaulyje ir sustiprintų ortodoksų vienybę.

Apibendrinimas

Iš minėtųjų klausimų, labiausiai tikėtina, daugiausia bus narpliojami teisiniai-jurisdikciniai ginčai. Metropolitas Filipas Saliba buvo atkreipęs dėmesį, kad šiuo metu Paryžiuje yra 6 ortodoksų vyskupai, kurių jurisdikcijos visiškai sutampa. Tai kanoniškai nenormali situacija, kurios išsprendimas būtų naudingas visoms pusėms. Galbūt dar bus sprendžiami skaudieji autokefalijos teikimo ir jurisdikcijos keitimo (pvz., Estijos dalies perėjimo į Konstantinopolio patriarchatą) klausimai, tačiau turbūt būtų per daug optimistiška tikėtis, kad bus išspręsta Konstantinopolio patriarchato statuso problema.

Menkai tikėtina, kad Sinodas svarstys kalendoriaus, pasninkų ir maldos klausimus, nes tai gali sukelti schizmas. Nors apie šias problemas kalbama viešumoje, jos pernelyg skandalingos. Gausybė radikalų jau dabar aiškina, kad artėjantis VIII visuotinis susirinkimas yra „pabaigos ženklas“ (platinamos visokios šventųjų „pranašystės“, kad tai yra apokalipsės pradžia).

Iš tiesų visų 7 visuotinių susirinkimų užduotis buvo skelbti dogmas, smerkti erezijas ir nustatyti Visuotinės Bažnyčios lygiu galiojančius kanonus. Tačiau jau dabar Bažnyčių lyderiai teigia, kad susirinkime dogmos nebus skelbiamos, erezijų klausimai taip pat nebus svarstomi, o bendrų kanonų priėmimas mažai tikėtinas. Todėl nederėtų manyti, kad šis susitikimas virs „visuotiniu“. Bet net jei tai bus tik Panortodoksinis sinodas, tai vis tiek bus istoriškai reikšmingas precedentas Ortodoksų Bažnyčioms toliau bendradarbiauti.

XVIII a. Katalikų bažnyčia turėjo gana tvirtas pozicijas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) ir ypač jos sostinėje. Vilniuje tada buvo kapitulos centras, veikė katedra ir keliasdešimt katalikų bažnyčių, vyrų ir moterų vienuolynų. Ne tik ten rezidavę, bet ir nuolat atvykdavę dvasininkai turėjo įvairių interesų, kuriuos derino su bajorais pasauliečiais; kartais tarp jų kildavo ir konfliktų. Apie tai byloja daugybė archyvinių dokumentų, išlikusių iki mūsų dienų. Šiuo straipsniu tarsi trumpam praskleisime šydą ir pažvelgsime į seniai praėjusios epochos visuomenės sluoksnių santykių peripetijas.

Ar įmanoma atskirti bajorų pasauliečių gyvenimą nuo dvasininkų ir vienuolių, ar jų nereikėtų laikyti to paties luomo atstovais? Su tokia nuomone iš dalies reikėtų sutikti, nes daugelis dvasininkų, visų pirma hierarchų, vienuolynų vyresniųjų, netgi eilinių kunigų ir vienuolių, buvo bajorų ir netgi aristokratų kilmės, bet nemažai dvasininkų sluoksnio sudarydavo išeiviai iš miestiečių luomo. Dvasininkų ir vienuolių socialinis statusas buvo ypatingas. XVIII a. Lietuvos socialinė istorija, visuomenės sluoksnių bendrabūvio kasdienybė miestuose tebelieka mažai žinoma dabartinei lietuvių visuomenei, tad pateikdami sukauptą informaciją šią spragą bandysime šiek tiek užpildyti.

Ekonominiai santykiai: bendradarbiavimas ir konfliktai

XVIII a. Vilniuje vienuolynai ir bažnyčios neretai gaudavo solidžias donacijas ne tik iš karaliaus, bet ir iš didikų, netgi miestiečių elito atstovų. Prie Vilniuje veikusių vienuolynų klestėjimo prisidėdavo ir į ordinus įstoję bajorai, vienuolynų ir bažnyčių iždus papildydami nemažomis lėšomis. Pavyzdžiui, 1741 m. Vilniaus bazilijonių vienuolyno vienuolė Konstancija Jelenska (Konstancja Jeleńska) rašte minėjo, kad brolis Mozyriaus pavieto pataurininkis Mykolas Jelenskis (Michał Jeleński) jai davęs 200, o paskui dar turėjęs išmokėti 300 auksinų pasogos. Ji pažadėjo atsisakyti visų savo teisių į palikimą¹. Po kelerių metų kitas bajoras, LDK vaiskis Gabrielius Dominykas Savanevskis (Gabriel Dominik Sawaniewski), šio ordino vyrų vienuolynui paskyrė Šaknopolės arba Vaičėnų valdas Vilniaus pavieto Medininkų parapijoje bei mūrinį namą Vilniaus skersgatvyje prie Žydų gatvės, kur galėsiąs būti įsteigtas konviktas (mokykla su internatu prie vienuolyno) bazilijonų jaunimui².

Vienuolynai būdavo remiami ir maisto produktais. Pavyzdžiui, 1717 m. (nepritekliaus metais) LDK raštininkas Mykolas Benediktas Tyzenhauzas Vilniaus benediktinėms atgabeno septyniolika statinių rugių³. 1743 m. Vitebsko kaštelionas Martynas Tiškevičius pagal tėvo Jurgio Tiškevičiaus valią nuo Švėkšnos dvaro ir Rietavo seniūnijos Vilniaus misionieriams paskyrė 2 000 talerių. Taip pat jis įsipareigojo vienuolynui tiekti maisto produktus⁴.

Nors po Tvano laikotarpio Vilnius buvo praradęs ekonominę galybę, vis tiek išliko kaip svarbus ūkinis centras, todėl prekyba sostinėje buvo intensyvi. Bajorai, neretai ir dvasininkai turėjo nemažai prekybinio pobūdžio interesų, į LDK sostinę jie gabendavo valdose pagamintus produktus, vietines ir importines prekes. Dėl to kildavo ne vienas konfliktas, o apie bendradarbiavimą šaltiniai kalba šykštokai.

1746 m. Vilniaus karmelitai protestavo prieš Slonimo pavieto pataurininkį Tomą Bulharyną (Tomasz Bułharyn). Konfliktas kilo dėl to, kad pataurininkiui tarnavę žmonės vienuolyno pavaldinius apkaltino nedeklaravus Zelvoje (dabartinė Baltarusija) pirktų įvairių prekių – jos buvo atimtos, o karmelitų žmonės sumušti ir uždaryti į kalėjimą⁵.

1772 m. į pilies teismą kreipėsi Tomas Paškevičius (Tomasz Paszkiewicz). Lukiškių dominikonus jis skundė dėl to, kad šie nesilaikė sutarties sąlygų. Vienuoliai priėmė jiems atvežtą druską, bet vėliau neatsiklausę pardavė ją miestiečiui pirkliui Juozapui Pavlovskiui (Józef Pawłowski) po 23 auksinus už statinę, nors reali druskos kaina buvo gerokai didesnė⁶.

Ginčų kildavo ir dėl prekybos mieste. 1731 m. Lietuvos iždo tribunolą pasiekė skundas, kuriame Smolensko vyskupijos kancleris, Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonas Juozapas Donatas (Józef Donat) kaltino Vilniaus kamarininką ir Livonijos kaštelioną Aleksandrą Pšezdzeckį (Aleksander Przezdziecki). Perėmęs Vilniaus muitinės muitų administravimą, šis, anot skundo, iš bažnyčios ėmė neteisėtus mokesčius, o pavaldinius siuntė užpulti kai kurias žydų prekybos vietas⁷. Į tai A. Pšezdzeckis atsakė skundu prieš J. Donatą, esą dvasininkas žydams krautuvininkams leisdavo nemokėti mokesčių, darydamas nuostolius valstybės iždui. Iždo tribunolas sprendimą atidėjo⁸. 1743 m. Vilniaus reguliniai kanauninkai bylinėjosi su Vilniaus pavaivadžiu Mikalojumi Petrusevičiumi. Konfliktas kilo dėl prekiavimo kanauninkų jurisdikoje Antakalnyje, vadiname Žvejų (Rybacka) vietove. Skunde aiškinta, kad artilerijos žmonės mušė ir vijo iš turgaus kanauninkų žmones⁹.

Konfliktai dėl mokesčių kildavo ir tokiomis aplinkybėmis, kai tiek bajorai, tiek pasauliečiai veikdavo kartu. Pavyzdžiui, 1738 m. Vilniaus vaivada Mykolas Gervazijus Višnioveckis ir jo vardu Vilniaus pavieto šilinginio mokesčio administratorius Stanislovas Lopotas Bykovskis (Stanisław Łopot Bykowski) skundė įvairių kolegijų Vilniaus jėzuitus, dominikonus, trinitorius ir daugelį kitų pasauliečių bei dvasinių asmenų dėl to, kad šie nemokėjo gėralų ir šilinginio mokesčių, netrukdomai pardavinėjo degtinę ir alų, savo vienuolynuose turėjo bravorus (pavyzdžiui, basosios karmelitės)¹⁰. Mokesčių už alkoholinius gėrimus klausimas liko aktualus ir vėliau. Naujasis Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė dėl tų pačių kaltinimų 1745 ir 1747 m. skundė daugelį Vilniaus pasauliečių ir ypač vienuolynų brolius (Vilniaus dominikonus, misionierius, įvairių kolegijų jėzuitus, prie Šv. Jurgio bažnyčios rezidavusius karmelitus ir basuosius karmelitus prie Aušros vartų, pranciškonus, Mantvydų jurisdikos laikytoją kanauninką Joną Dominyką Lopacinskį (Jan Dominik Łopaciński) bei daugelį kitų). Tiesa, Iždo tribunolas tokio pobūdžio ginčų sprendimų priėmimą nuolat atidėdavo¹¹.

Istoriografijoje teigiama, kad Vilniuje daugiausia kurdavosi aukščiausieji LDK ar Vilniaus vaivadijos pareigūnai¹², o iš jų giminių paprastai būdavo kilę ir Katalikų bažnyčios hierarchai. Tokių pirkimo ir pardavimo dokumentų tarp Vilniaus bajorų pasauliečių ir dvasininkų nesunku rasti. Pavyzdžiui, 1739 m. jėzuitų profesų namai prie Šv. Kazimiero bažnyčios iš jau minėto Mozyriaus pavieto pataurininkio M. Jelenskio Pacukevičių mūriniame name (kamienica Pacukiewiczowska) Žuvų gale (nedideliame kvartale Pilies gatvės prieigose) už 2 500 auksinų pirko du rūselius¹³. Dvasininkų turima nuosavybė duodavo pajamų, jei ten apsistodavo į Vilnių atvykę bajorai. Pavyzdžiui, Visos Rusios (unitų) metropolitas Felicijonas Volodkovičius (Felician Wołodkowicz) už rūmų kambaryje (stancja) apgyvendintą Minsko pavieto pulkininką Juozapą Volodkovičių (Józef Wołodkowicz), atvykdavusį į tribunolą, per 1763–1764 m. gavo 204 auksinus, už Galinskio (Galiński) apsistojimą – 80, Ukmergės teisėjo Petkevičiaus – 72, leitenanto Zavišos per seimelių laikotarpį – 72, nenustatytos ponios majorienės – 72. Metropolito jurisdikoje nuolat apsigyvendavęs Ukmergės pavieto pataurininkis Ignotas Komaras per 20 metų sumokėjo 200 auksinų¹⁴.

Savaime suprantama, pasitaikydavo ir konfliktų dėl nuosavybės. 1748 m. dėl mūrinio Vinholdų namo (kamienica Winholdowska) Pilies gatvėje pasisavinimo į pilies teismą protestuodamas prieš Vilniaus akademijos jėzuitus kreipėsi Lydos pavieto vaiskaitis Mykolas Olševskis (Michał Olszewski)¹⁵. 1765 m. teismo ginče dėl dviejų mūrinių namų Vilniuje – Bžostovskių Riomerių (kamienica Brzostowska Romerowa) ir pinigų keityklos (mienica) pastato Rotušės aikštėje – pasisavinimo Hubų seniūnas Liudvikas Chominskis (Ludwik Chomiński) pasiekė, kad Antakalnio vienuoliams trinitoriams būtų paskirtos banicijos (ištrėmimo) ir infamijos (garbės atėmimo) bausmės¹⁶.

1750 m. į teismą kreipėsi Visos Rusios (unitų) metropolitas Florijonas Hrebnickis (Florian Hrebnicki), Platelių seniūną Juozapą Slizenį (Józef Ślizień) kaltindamas dėl to, kad jo žmonės šeimininkavo metropolito jurisdikoje, neprašydami leidimo griovė ir statė arba remontavo namus¹⁷.

Dažnai bylos kildavo dėl skolų. Esama dokumentų, kuriuose minimi pasiskolinimo iš dvasininkų aktai. Pavyzdžiui, 1731 m. į Vilniaus jėzuitų akademiją kreipėsi Upytės pavieto arklidininkas Aleksandras Micevičius, iš vienuolių pasiskolinęs 3 000 talerių ir už tai žadėjęs įkeisti Skočiūnų (Lyduokių parapijoje) ir Traupio (dabartinis Ukmergės rajonas, netoli Žemaitkiemio) valdas¹⁸. 1737 m. Trakų kaštelionas Kazimieras Sapiega Jeziorkų palivarką Slonimo paviete dėl 6 214 auksinų skolos įkeitė Vilniaus basiesiems karmelitams¹⁹. Tačiau tokių skolos raštų nėra išlikę tiek daug, kiek galima rasti skundų dėl skolų negrąžinimo. Ypač daug jų Iždo tribunolo medžiagoje. Pavyzdžiui, 1744 m. Vilniaus katedros Valavičių koplyčios klebonas Antanas Zavadzkis (Antoni Zawadzki) protestavo prieš bajorus Steponą ir Teresę Kazakevičius dėl to, kad šie neatidavė 30 auksinų. Už tai teismas juos nuteisė banicija ir infamija bei leido perimti jų namą už Aušros vartų²⁰. Skolų sumos būdavo įvairios. Antai Vilniaus bernardinės Juozapui Sosnovskiui (Józef Sosnowski) 1746 m. iškėlė bylą dėl 12 000 auksinų skolos²¹.

Kartais kildavo konfliktų ne tik dėl pinigų, bet ir dėl brangenybių. Pavyzdžiui, 1724 m. Bielsko žemės medžioklis Antanas Šorčas (Antoni Szorcz) protestavo prieš Vilniaus bernardines. 1723 m. minėtojo bajoro sutuoktinė Sofija Lanevska Šorčova (Sofia Łaniewska Szorczowa) teigė į patikimas rankas vienuolei Marijonai Benediktai Truskovskai (Mariana Benedykta Truskowska) atidavusi pasaugoti papuošalus: vėrinį su 5 perlais, kainavusį 20 talerių, ir deimantinius auskarus su 18 deimantų, kainavusius 25 talerius. Kai ieškovė pareikalavo, vienuolės nenorėjo jo grąžinti. Ieškovė teigė, kad ją piktai apšaukė ne tik vienuolė M. B. Truskovska, pasisavinusi brangenybes, bet ir kitos vienuolės²². Vis dėlto bylos, kuriose vienuoliai būdavo kaltinami negrąžinę skolų ar brangenybių, yra labiau išimtys.

Smurtiniai nusikaltimai

Kaip jau minėta, bajorai pasauliečiai ir dvasininkai nuolat konfliktuodavo Vilniaus erdvėje, kartais šių grupių atstovai tiesiog susikaudavo. Tiesa, dėl konkrečių nusikaltimų dažniausiai būdavo skundžiami dvasininkų tarnai, jie daugiausia ir nukentėdavo, bet pagal to meto teisės normas už nusikalstamas pavaldinių veikas visų pirma turėjo atsakyti jų šeimininkai. Dvasininkų kaip ieškovų ar atsakovų tiesioginis dalyvavimas smurtiniuose nusikaltimuose šaltiniuose fiksuojamas, bet retai.

Vilniaus miesto bajorų bylose dažniausiai minimas smurtinis nusikaltimas buvo kūno sužalojimas. Pavyzdžiui, 1717 m. Jonas Girdvainis ir Vilniaus Šv. Marijos Magdalietės bažnyčios klebonas Andrius Šikšnaras (Andrzej Szyksznar) skundė Joną Hatovskį (Jan Hatowski), kad šis su kompanija užpuolęs Girdvainių namą, kapojęs jo langines. Atėjęs dvasininkas bandė sudrausminti smurtautojus, bet buvo įžeistas ir sužeistas kardu²³.

1766 m. bajoras Stanislovas Bochdanovičius (Stanisław Bochdanowicz) skundė Vilniaus augustinų (augustijonų), rezidavusių Savičiaus gatvėje, priorą Erazmą Balfordą (Erazm Balford), esą šis ieškovą pasikvietė į vienuolyną ir prioro celėje kartu su kitais vienuoliais išplakė rykštėmis²⁴.

Vertinant nelegalaus įkalinimo nusikaltimus vis dėlto aptikta labai nedaug faktų iš dvasininkų ir bajorų pasauliečių konfliktų Vilniuje. Pavyzdžiui, 1734 m. Čižų konflikto su Vilniaus dominikonais metu po smurto kelyje Ruchovščiznos (galbūt Rukonių dabartiniame Šalčininkų rajone) valdų valdytojas Kazimieras Hatovskis (Kazimierz Hatowski) buvo nugabentas ir įkalintas Vilniaus dominikonų vienuolyno rūsyje, vėliau pilies kordegardijoje²⁵. 1753 m. Kotryna Jazvicka (Katarzyna Jazwicka) Breslaujos dekaną Inocentą Honestį (Inocenty Honesty) skundė dėl to, kad šis ją pakvietęs derėtis, bet privačiai įkalinęs ir privertęs pasirašyti namelio Puškarnėje pardavimo aktą²⁶.

Tipiškiems miesto nusikaltimams galima priskirti miesto namų užpuolimus. Vilniuje buvo užpuldinėjami ne tik civiliniai pastatai, bet ir bažnyčios. 1724 m. Dievo Kūno šventės procesijos metu augustinų (augustijonų) bažnyčią Savičiaus gatvėje užpuolė ginkluota apie 40 žmonių gauja, kuriai vadovavo broliai Florijonas ir Benediktas Grabovskiai (Florian ir Benedykt Grabowścy). Gaują sudarė Lietuvos vyriausiojo tribunolo vėliavos kareiviai ir kiti asmenys. Iš pradžių užpuolikai smurtavo prie bažnyčios esančiose kapinėse, vėliau įsiveržė į vidų, ten šaudė ir smurtavo. Buvo sumuštas ne vienas vienuolis. Atvykęs teismo pareigūnas konstatavo, kad bažnyčia pritaškyta kraujo²⁷.

Tačiau ir bajorai pasauliečiai skųsdavosi dėl panašių dvasininkų veiksmų. 1747 m. LDK vaiskis G. D. Savanevskis skundėsi, kad jo mūrinį namą Žydų gatvėje užpuolė Subatnikų (dabar Baltarusijoje, netoli Ašmenos) klebono Tomo Juozapo Šimako (Tomasz Józef Szymak) organizuota gauja, kurią sudarė jo tarnai, šeimyna ir nemažas Vilniaus žydų būrys. Jie siekė išvyti ten gyvenusį Antaną Škapeckį (Antoni Szkapecki)²⁸.

Plėšimas Vilniaus erdvėje buvo gana retai bajorų teismuose pasitaikantis nusikaltimas. Pavyzdžiui, 1724 m. Vilniaus bonifratrai dėl dviejų plėšimų skundė LDK pakamarį ir artilerijos generolą Ernestą Denhofą (Ernest Denhoff) bei jo raštininką ir ekonomą Simoną Moscickį (Szymon Mościcki). Iš pradžių vienuolių bernai Andrius ir Jurgis važiavo vargšams apkūrenti skirtomis malkomis pakrautu vežimu, bet prie vienuolyno priešininkai juos sumušė, atėmė vežimą su arkliais. Praėjus nedaug laiko vienuolius Antakalnyje sumušė tie patys žmonės, atėmė arklį ir balną²⁹.

1744 m. Ašmenos pavieto vaiskienė Ona Loikova (Anna Łoykowa) skundėsi, kad jos pavaldinį bajorą Kazimierą Sicinskį (Kazimierz Siciński) apiplėšė Vilniaus akademijos jėzuitų bursos studentai. Žmogus ėjo pėsčias už Vilniaus vartų, bet smurtininkai jį sugavo, mušė, įkalino, iš kišenės ištraukė ir pasisavino 20 talerių³⁰.

Taigi XVIII a. bajorai pasauliečiai ir dvasininkai bei vienuoliai nuolat gyvendami ir laikinai reziduodami šalies sostinėje skolindavosi vieni iš kitų pinigus, juos grąžindavo ar negrąžindavo, parduodavo ir pirkdavo namus, teismuose ginčydavosi dėl nuosavybės, mokėdavo mokesčius ar bandydavo nuo jų išsisukti. Neišvengta ir smurtinių, netgi kruvinų konfliktų. Vis dėlto teismų medžiaga neatspindi bendradarbiavimo masto. Straipsnyje nesiremta atsiminimais ar korespondencija, tikėtina, kad šie šaltiniai išsamiau parodytų, jog bendrų interesų būta kur kas daugiau nei konfliktų. Naratyviniai šaltiniai bus naudojami būsimuose rašiniuose.

Vėlyvuoju LDK laikotarpiu, kuris pelnytai vadinamas bajorų aukso laisvių epocha, bajorų ir dvasininkų luomai spaudė miestiečius Vilniuje ir kitose LDK vietovėse; daugumos žydų, valstiečių padėtis tada irgi buvo sunki. XVIII a. pabaigoje buvo pradėtas kurti biurokratinis valstybės aparatas, o Ketverių metų seimo metu priimta Gegužės trečiosios konstitucija numatė bajorų ir miestiečių teisių sulyginimą. Šios reformos buvo būtinos, nes išlikusi archajinė socialinė šalies sankloda trukdė progresui.

 ¹ 1741 m. gegužės 1 d. Vilniaus bazilijonių vienuolyno vienuolės Konstancijos Jelenskos raštas, Акты, издаваемые Виленскою комиссиею для разбора древних актов. Акты Главнаго Литовскаго Трибунала, Вильна: в типографии А. Г. Сыркина, 1880, т. 11, с. 493–494.

² 1750 m. spalio 10 d. LDK vaiskio Gabrieliaus Dominyko Savanevskio raštas Vilniaus bazilijonų vienuolynui, Акты издаваемые Виленскою комиссиею для разбора древних актов. Акты Виленского земского суда, Вильна: Русский Почин, 1878, т. 9, с. 59–65.

³ 1717 m. gruodžio 4 d. Vilniaus benediktinių kvitas LDK raštininkui Mykolui Benediktui Tyzenhauzui, Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie, Archiwum Tyzenhauzów, E 426, l. 1–2.

⁴ 1743 m. gegužės 2 d. Vitebsko kašteliono Martyno Tiškevičiaus raštas Vilniaus misionieriams, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Rankraščių skyrius, f. 273, b. 2473.

⁵ 1746 m. rugsėjo 22 d. teismo sprendimas, 1746 m. Lietuvos iždo tribunolo aktų knyga, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Senieji aktai (toliau LVIA, SA), b. 2687, l. 1722–1723v.

⁶ 1772 m. spalio 31 d. Tomo Paškevičiaus skundas prieš Lukiškių dominikonus, 1771–1773 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, b. 4787, l. 803–803v.

⁷ 1731 m. kovo 17 d. teismo sprendimas, Lietuvos iždo tribunolo sprendimų knyga, LVIA, SA, b. 2434, l. 152–153v; 1731 m. rugsėjo 1 d. teismo sprendimas, 1731 m. Lietuvos iždo tribunolo aktų knyga, LVIA, SA, b. 2678, l. 61–62v.

⁸ 1731 m. rugsėjo 1 d. teismo sprendimas, Ten pat, l. 131–132v.

⁹ 1743 m. rugsėjo 28 d. teismo sprendimas, 1741–1743 m. Lietuvos iždo tribunolo aktų knyga, LVIA, SA, b. 2684, l. 2788–2789v.

¹⁰ 1738 m. kovo 26 d. teismo sprendimas, 1738–1740 m. Lietuvos iždo tribunolo aktų knyga, LVIA, SA, b. 2683, l. 218–221v.

¹¹ 1745 m. rugsėjo 22 d. teismo sprendimas, 1745 m. Lietuvos iždo tribunolo aktų knyga, LVIA, SA, b. 2686, l. 1014–1017v; 1747 m. kovo 23 d. teismo sprendimas, 1747 m. Lietuvos iždo tribunolo sprendimų knyga, LVIA, SA, b. 2437, l. 891–894v; 1747 m. rugsėjo 16 d. teismo sprendimas, ten pat, l. 1600–1604v.

¹² Teresa Zielińska, Szlacheccy właściciele nieruchomości w miastach XVIII w., Warszawa; Łódź: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1987, s. 112–113.

¹³ 1739 m. rugsėjo 12 d. pardavimo aktas, 1731–1764 m. Lietuvos iždo tribunolo sprendimų knyga, LVIA, SA, b. 2435, l. 319–320v.

¹⁴ 1763 m. balandžio 23 d.–1764. Visos Rusios metropolito Fabijono Volodkovičiaus pajamų inventorius, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 5, A 83 12384, l. 1.

¹⁵ 1748 m. rugsėjo 5 d. Lydos pavieto vaiskaičio Mykolo Olševskio skundas prieš Vilniaus akademijos jėzuitus, 1748 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4760, l. 1049–1049v; Domininkas Burba, „Jėzuitai kaltintojai ir kaltinamieji: 1734–1773 m. Vilniaus pavieto teismų knygų informacija“, Jėzuitai Lietuvoje (1608–2008): gyvenimas, veikla, paveldas = Jesuits in Lithuania (1608–2008): life, work, heritage, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, [2012], p. 171.

¹⁶ 1765 m. birželio 12 d. teismo sprendimas, 1765–1766 m. Vilniaus pavieto žemės teismo knyga, LVIA, SA, b. 4216, l. 26–40v.

¹⁷ 1750 m. rugsėjo 12 d. Visos Rusios metropolito Florijono Hrebnickio skundas prieš Platelių seniūną Juozapą Slizenį, Акты издаваемые Виленскою комиссiею для разбора древнихъ актовъ. Акты Виленскаго гродскаго суда, Вильна: Русский почин, 1875, т. 8, с. 206.

¹⁸ 1731 m. rugsėjo 20 d. Upytės pavieto arklidininko Aleksandro Micevičiaus raštas, 1731–1764 m. Lietuvos iždo tribunolo sprendimų knyga, LVIA, SA, b. 2435, l. 37–38v.

¹⁹ 1737 m. spalio 5 d. Trakų kašteliono Kazimiero Sapiegos raštas, ten pat, l. 149–152v.

²⁰ 1744 m. kovo 24 d. teismo sprendimas, 1744 m. Lietuvos iždo tribunolo aktų knyga, LVIA, SA, b. 2685, l. 677–680v.

²¹ 1746 m. rugsėjo 24 d. teismo sprendimas, 1746 m. Lietuvos iždo tribunolo aktų knyga, LVIA, SA, b. 2687, l. 2024–2025v.

²² 1724 m. birželio 9 d. Bielsko žemės medžioklininko Antano Šorčo skundas prieš Vilniaus bernardines, 1724 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4739, l. 1006–1006v.

²³ 1717 m. vasario 16 d. Jono Girdvainio ir Vilniaus Šv. Marijos Magdalietės bažnyčios klebono Andriaus Šikšnaro skundas prieš Joną Hatovskį, 1717 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4731, l. 330–331v.

²⁴ 1766 m. liepos 1 d. vaznio Juozapo Šrodovskio (Józef Szrodowski) reliacinis kvitas, 1765–1766 m. Vilniaus pavieto žemės teismo knyga, LVIA, SA, b. 4216, l. 1053–1053v; 1766 m. liepos 5 d. teismo sprendimas, ten pat, l. 1084–1085v.

25 1734 m. spalio 8 d. Vilniaus žemės teisėjaičio Albrechto Čižo ir Rukonių dvarų valdytojo Kazimiero Hatovskio skundas prieš Vilniaus dominikonus, 1734–1737 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4749, l. 271–272v.

²⁶ 1753 m. gegužės 30 d. Kotrynos Jazvickos skundas prieš Breslaujos dekaną Inocentą Honestį, 1753 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4765, l. 657–658v.

²⁷ 1724 m. birželio 23 d. Vilniaus augustinų (augustijonų) skundas prieš Florijoną ir Benediktą Grabovskius ir jų pagalbininkus, 1724 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4739, l. 1041–1041v; 1724 m. birželio 23 d. vaznio Jurgio Nececkio (Jerzy Nieciecki) reliacinis kvitas, ten pat, l. 1041v–1042v.

²⁸ 1747 m. balandžio 7 d. LDK vaiskio Gabrieliaus Dominyko Savanevskio skundas prieš Subatnikų kleboną Juozapą Šimaką, 1747 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4758, l. 260–260v.

²⁹ 1724 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus bonifratrų skundas prieš LDK pakamarį ir artilerijos generolą Ernestą Denhofą bei jo raštininką ir ekonomą Simoną Moscickį, 1724 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4739, l. 1488–1489v.

³⁰ 1744 m. rugsėjo 7 d. Ašmenos pavieto vaiskienės Onos Loikovos skundas prieš Vilniaus jėzuitų akademiją, jėzuitų bursos studentus, 1744 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4756, l. 776–776v; 1744 m. rugsėjo 7 d. vaznio Ignoto Tado Klimaševskio (Ignacy Tadeusz Klimaszewski) reliacinis kvitas, ten pat, l. 778–778v.