RŪ­TA JA­KU­TY­TĖ Vi­sa­da grį­žus na­mo tas pats – užuo­lai­dos už­trauk­tos, to­dėl akys prie kam­ba­rio prie­tė­mio pri­pran­ta tik po ke­lių se­kun­džių, at­ro­do, lo­vo­je mie­go­jo koks gy­vū­nas, nes ant­klo­dė taip su­kuis­ta, kad vaiz­duo­tė­je gims­ta nau­jos for­mos ir ga­li­my­bės, kas bū­tų ga­lė­jęs jo­je mie­go­ti.

LAIMANTAS JONUŠYS Jau­čiuo­si kaip vie­nin­te­lė eg­zis­tuo­jan­ti ar­ba mąs­tan­ti bū­ty­bė vi­du­ry pa­sau­lio, ku­ria­me mie­gan­tys žmo­nės at­lie­ka ne­bū­ties vaid­me­nį. Ši aki­mir­ka – su­stin­gi­mo ir ga­li­my­bės trium­fas. Ši tuš­tu­ma ir ty­la, pa­ti­ria­ma kaip tei­gia­mas ga­vi­nys – tur­tas – lau­kian­tys ap­ža­vai – ge­ra juo­da dir­va pa­kly­du­siai min­čiai su­dyg­ti