Kovo mėnesį socialiniuose tinkluose pradėję šmėžuoti įvairiaspalviai šachmatai žalsvame fone intrigavo – bus kažkas naujo! Ėhė, naujas literatūros festivalis!

Prieš keletą metų, betvarkydama savo knygų lentynas, surinkau solidžią stirtą man nereikalingų knygų. Kurių niekada neskaičiau ir neskaitysiu, kažkada dovanotų, atiduotų, o ir neapdairiai nusipirktų. Žemėlapy susiradau du vadinamuosius knygų namelius savo rajone, kur žmonės gali palikti perskaitytas ar neskaitomas knygas. Abu namelius radau jau pritutintus skaitinių, todėl teko ieškoti trečio.

Dauguma eis sočiai vakarieniauti, tada sulįs į SPA centrų baseinus, kaip į šiltas, terminių šaltinių garų prisodrintas įsčias.
„Slava Ukraini“, – sakau, žiūrėdama į akis tarnautojai SPA registratūroje, kuri, kreipusis į ją angliškai, globėjiškai prabyla į mus okupantų kalba.

Evelinos kūriniams būdingas maištas, kurį pasitelkus mėginama nulaužti sistemą – savotišką panoptikumą, kuriame menininkas stebimas iš viršaus, kaip vienas iš pavaldžių tos sistemos dėmenų. Nors parodą, jei nori, gali „skaityti“ per Gavelio kūrybos prizmę, Evelinos piešiniai sudaro ne mažiau savitą ir „paukštytiškai“ kitonišką kūrybinę visumą.

Naujųjų metų išvakarėse į buvusią „Suokalbio“ kavinę sugužėjo rašytojai, poetai, vertėjai, filosofai, menininkai ir siautė, persirengę literatūriniais personažais. Gal bent tokiu būdu mėgindami sugrąžinti praėjusį laiką – kai ši vieta buvo pilna šurmulio, sriaubiamo vyno ir šokių ant židinio.

Lapkričio prieigose – rūdys ir auksas. Kai gamta miršta tiesiog akyse, liūdesiu apsiskleidžia sunkiai pakeliantys tamsą. Esu pastebėjusi, kad į judesį reaguojantis šviesos daviklis suveikia ne iš karto – kažkurią sekundės dalį gali skendėti tamsoje ir būtent tas dešimtadalis, kai tikiesi šviesos, bet tebesi aklinoje juodumoje, turbūt pats baugiausias.