Literatūra
REC
Visi žavėjosi, kol pamažu visi nuo giminių iki bendradarbių suvokė, kad paveikslėlis galėjo sueižėti bet kurią akimirką. Bet kurią akimirką Nikas galėjo tėkšti lėkštę į žemę. Sudaužyti stiklinę į stalą. Įkąsti padavėjai. Imti užgaulioti priešais sėdintį giminaitį arba pažįstamą žodžiais, kokių tokio amžiaus vaikui nederėtų nė girdėti. Atsikėlęs nuo stalo nutempti su savimi staltiesę – ne atsitiktinai, kad visi linksmai prisimintų per kitą šventę, o tyčia. Nelauktai, bet kurią akimirką. Toks mielas berniukas su varlyte, skyrimu ant šono ir iškrakmolytais marškiniais.
Kritikos strėlė Paulinos Pukytės pjesėje „Kalno poza“
Pjesė „Kalno poza“ sujungia pagrindines Paulinos Pukytės tekstų ypatybes – socialinę ir kultūros kritiką bei intertekstualumu grįstą montažo techniką, fragmentiškumą.
Vasaros gatvėje su Ona Miciūte
Vietoj topografinio žemėlapio – knyga, Onos Miciūtės autobiografinė apysaka „Pirmoji šakelė“. Žalias viršelis, kuriame rašytojos portretas, sovietmečio grafiko Eduardo Jurėno darbas.
Įžūlios eilutės apie rašymą
Nesunku pastebėti, kad vertimas primena meilę. Akivaizdu, kad tekstai verčiami ne vien tam, kad skaitytojai suprastų jiems nežinoma kalba parašytus tekstus. Jie verčiami iš kūrybinio džiaugsmo, iš savitos meilės. O kas gi meilę prilygintų laisvei? Juk meilė yra ne kas kita, kaip savęs atsižadėjimas, savo valios numarinimas.
Medžių vargonai
Palaton krinta dangus
Pilkas, sunkus ir šaltas.
Artėja, slegia, užgrius
Užuolaidų skausmas baltas.
Purvinas sniegas kieme,
Juodos šakos jau minga.
Pražys man vyšnia ar jau ne?
Taip skaudžiai sninga ir sninga.
Susitikimai
Apsireiškimas
Tau užima kvapą
Ilgai tai netrunka
Tapt kūnu tavuoju
Staiga nieko nelieka
Kas nebūtum tu
Auksinis dubuo
Nokinantis šviesos kiaušinį
Tarp klubų
Nepageidaujamas
Sargyba užstoja man kelią.
Viršijau amžiaus cenzą.
Esu kilęs iš šalies, kurios nebėra.
Dokumentai netvarkingi.
Trūksta antspaudo.
Reikia dar vieno parašo.
Nemoku kalbos.
Neturiu banko sąskaitos.
Neišlaikiau stojamojo egzamino.
Rašymas
pleistras
knyga
dievas
štai
taip
Ukrainietiški eskizai
Pakeliui moterys išsikalba, kad jos ukrainietės, kad pabėgo nuo karo, rado prieglobstį mūsų mieste.
Ateiname į galeriją. Vaikai krūpčioja pamatę vyrų būrelį. Paprašau darbuotojos, kad į tualetą leistų vaikus, lydimus vienos moterų. Kita moteris paaiškina, kad vaikai bijo vyrų.
Užgavėnės
Vaikystėje mudu su tėvu buvome kaip broliai. Niekada nevadinau jo tėčiu, visad tik vardu – Sašas. Mama bandė atpratinti nuo šio įpročio. Nesupratau kodėl. „Tėvas“ – tai žmogus, kuris nurodinėja ir baudžia, šitaip elgėsi daugelio draugų tėvai. Sašas niekada manęs nebaudė, net kai iškrėsdavau pačią didžiausią kvailystę.