Žmogiškumo gelmės, įtampos ir grožis
Erik Varden. Skaistumas: juslių dermė. Iš anglų k. vertė Rūta Tumėnaitė.
V.: Katalikų pasaulio leidiniai, 2026. 206 p.
Kai 2022 m. pirmą kartą rašiau apie Trondheimo (Norvegija) prelatūros ganytojo Eriko Vardeno OCSO (g. 1974) knygą, nė vienos jų lietuviškai skaityti galimybių nebuvo. Pamenu, dar prieš The Shattering of Loneliness: On Christian Remembrance (2018) mano dėmesį patraukė žinia apie 2021 m. pradėjusį veikti asmeninį vyskupo tinklalapį „Coram Fratribus“ (Vardeno vyskupo šūkio Coram Fratribus Intellexi („Brolių akivaizdoje supratau“) pagal šv. popiežiaus Grigaliaus homiliją fragmentas). Jis nuteikė viltingai – štai, pagaliau ir į platų interneto vandenyną lyg buteliai su slaptu rašteliu viduje ėmė kristi savo adresato laukiantys, turiningi ir paprasti (bet ne prasti) tekstai. Kasdieniai pastebėjimai, pamokslai, pokalbių fragmentai, kiti oficialesni kreipimaisi… Man jie jau tuomet buvo patrauklus iššūkis. Sunku suskaičiuoti, kiek knygų perskaičiau, filmų peržiūrėjau ir muzikos išklausiau pasikliaudama vyskupo rekomendacijomis. Nuo 2024 m., kai „Katalikų pasaulio leidiniai“ išleido knygą „Sudaužyti vienatvę: apie krikščioniškąjį atminimą“ (vert. Vaiva Narušienė), ir šiemet, pasirodžius teologinei esė „Skaistumas: juslių dermė“, dar labiau suklusau. Ar knygoje, kurioje biblinė egzegezė, semantinė, lingvistinė analizė pinasi su pavyzdžiais iš asmeninio gyvenimo, muzikos, literatūros, kino, skaitytojas atpažins save? Ar skaitant kils bent vienas nuoširdus klausimas? Ar žinosime, ką daryti su atsakymais?
Trapisto rašytojo knygos – liudijimas mūsų laikams
Krikščioniškos literatūros skaitytojų Lietuvoje žodžiai „trapistas rašytojas“ neturėtų stebinti. Retas kuris nėra bent girdėjęs XX a. religinio rašytojo, trapistų vienuolio Thomo Mertono (1915–1968) vardo. 1948 m., vos pasirodžiusi Jungtinėse Amerikos Valstijose, jo autobiografija „Septynaukštis kalnas“ sulaukė neregėto susidomėjimo. Vardenas populiarumu Mertonui gal ir neprilygsta, tačiau intriguoja knyga apie skaistumą, teigiant, kad tai – „dorybė, skirta visiems“ (p. 10), o ir pats jo asmuo. Augęs nepraktikuojančių liuteronų šeimoje, paauglystėje išvykęs iš Norvegijos ir kataliku tapęs devyniolikos, po studijų Kembridže, Popiežiškajame Rytų institute Romoje 2015 m. balandžio 16 d. Vardenas tapo vienuoliktuoju Šventojo Bernardo kalno abatijos Lesteršyro grafystėje, Anglijoje, abatu. 2018 m. čia įkurta alaus darykla, 2019 m. pasirodė dokumentinis filmas apie abatiją Outside the City („Už miesto [vartų]“). Vyskupu Vardenas paskirtas 2019 m. spalio 19 d., jo šventimai garsiojoje Trondheimo Nidaroso katedroje įvyko 2020 m. spalio 3 d. Užtektų, matyt, vien fakto, kad jis vadovavo šiemet vasario 22–27 d. Vatikane vykusioms popiežiaus, Romos kurijos dikasterijų vadovų ir Romos mieste gyvenančių kardinolų gavėnios rekolekcijoms. Rekolekcijų medžiaga atskira knyga jau pasirodė italų ir anglų kalbomis.
Pasak paties Vardeno, knygos „Skaistumas: juslių dermė“ ir „Sudaužyti vienatvę: apie krikščioniškąjį atminimą“ yra susijusios. Abiejose galiu užčiuopti susisiejančias ir viena kitą pildančias Vardeno įžvalgas apie žmogų, kuris yra į šlovę pašauktos dulkės, apie krikščionio laisvę. Skaitydama vis naujai telkiuosi į Dievo pirštų prisilietimo, matymo Dievo žvilgsniu ir kitus motyvus. Man atrodo, svarbu, kad autorius deklaruoja asmeninį interesą. Esė apie atminimą pradedama klausimu: „Ar norėdamas teigti, kad išties ką nors atsimenu, turiu būti asmeniškai tai patyręs?“ („Sudaužyti vienatvę: apie krikščioniškąjį atminimą“, p. 9). Antrosios knygos pradžioje Vardenas veikia panašiai – atsiriboja nuo tikslo išdėstyti skaistumo apologiją. Pirmiausia jis sakosi siekiąs semantinių tikslų, mini ir nutikimą Romoje – praeivės spjūvį jam į veidą, matyt, sąlygotą tuo metu visoje Europoje vis labiau pripažįstamo seksualinio piktnaudžiavimo Bažnyčioje masto. „Kokia galėtų būti mano reakcija?“ – klausia jis. Ir čia pat tęsia, kad „tikras atsakymas turi rastis iš mano skaistaus įsipareigojimo, nuoseklumo, su kuriuo jo laikausi […]. Todėl be galo svarbu turėti aiškią, tinkamai suformuluotą ir tikslią skaistumo sampratą“ (p. 11). Vardenas rašo kaip vienuolis, celibato laikytis įsipareigojęs žmogus, kaip vyskupas, kurio pareiga būti pontifex, t. y. tiesti tiltus. „Tapti skaisčiam reiškia ne numarinti savo prigimtį, o darniai ją integruoti ir taip nukreipti į gyvenimo pilnatvę“ (p. 31) – ar toks procesas dėl radikalumo gali nesudominti, nežavėti?
Kelias kartu, idant atsivertų meilės akys
Esė nepretenduoja į užbaigtumą, tačiau Vardenas atkreipia dėmesį, kad krikščionys privalo pristatyti savo tikėjimą vientisai, be kompromisų, suprantamai. Taip pat, kad „nė vienas gaivinantis žodis niekada nebuvo ištartas su panieka“ (p. 31). Ši knyga – puikus įsiklausymo, atsako reikalingo kalbėjimo pavyzdys. Ją sudaro penki skyriai su poskyriais: „Normos klausimas“, „Kas yra žmogus“, „Įtampos“, „Derybos su aistra“ ir „Kontempliatyvusis gyvenimas“. Pastabų skiltyje autorius dalinasi pastabomis-pasiūlymais skaitytojui. Paskutinė knygos dalis – iliustracijų sąrašas. Jame šalia operos solisčių, šokėjų nuotraukų randu ir Adomo Edeno sode ikoną, šv. Antano Abato paveikslą, mergelės kankinės šv. Cecilijos skulptūrą ir kt. Skaitytojui šios kelios nuorodos atskleidžia autoriaus užmojį krikščionišką skaistumo sampratą aiškinti per visuotinę patirtį, taip pat – apreiškimo šviesoje. Šv. Benedikto ordino regula, Antikos pasaulio skaistybės deivė Diana, Aristotelio mimesis, Ingmaro Bergmano „Rudens sonata“, Ciceronas, Vincenzo Bellini operos „Norma“ libretas, Konstantino Kavafio eilėraštis „Itakė“, Bažnyčios Tėvai ir kita – visa padeda priminti „skaistumo“ viziją, nusakyti žodžio kilmę, parodyti, kaip šis nuskurdo, apibrėžti krikščionišką skaistumo sampratą.
Epigrafu Ubi amor, ibi oculus („Kur yra meilė, ten ir akis“) taikliai apibūdinama knygos specifika. Mat tokį matymą Vardenas vadina kontempliatyviu. Jei ir jums skaitant kilo nuostaba, autorius primena, jog kontempliacija – ne kokiems profesionalams skirta maldos forma. Kontempliacijos sąvoka, pasak Vardeno, nurodo į „pratybas, be kurių žmonija būtų nevisavertė“ (p. 172). Adomas – tiesos mokytojas ir Dievo gailestingumo liudytojas. Tokį kiek netikėtą įspūdį apie nupuolusį Adomą paliko Vardeno pirmųjų Pradžios knygos skyrių aiškinimui pasitelkto IV a. sirų kalba parašyto, „Lobių urvu“ vadinamo senovinio teksto komentarai. „Kristaus veidas mums parodo tikrąjį Adomo veidą“ (p. 49), – rašo Vardenas. Vertingos ir pastabos apie dykumos tėvus, kurie, kalbėdami apie „aistras“, kalbėjo ir apie pyktį, pavydą ir pan. Vienuolis, primena Vardenas, stengiasi savo troškimą, kitus ir Dievą matyti aiškiai, tiesoje. Pastebėjimus apie skaistumą – pagalbą gyventi dėmesingai ir pagarbiai – jis pildo žymėdamas skaistumo ir pasninko ryšį. Skaitant knygą, įsimena ir šv. Benedikto paraginimas Castitatem amare („Mylėk skaistumą“). Galbūt skaistaus žvilgsnio galima išmokti, galbūt iš tiesų tai, ką myliu, gali mane pakeisti, padaryti gražų? Malonės laidininku laikytas šv. Olafo kūnas, kartūzų vienuolyne netyčia iškastas jauno vienuolio kūnas prakirsta ranka, rasti nesuirę Cecilijos palaikai persukta galva – galbūt tai radikalūs, bet vertingi gražaus gyvenimo pavyzdžiai!
Kelios pabaigos įžvalgos
Vilkėti šlovės rūbus – tik per kupiną tikėjimo viltį mums pažįstamas būvis. Jį, pasak Vardeno, apšviečia ontologinio prisiminimo mirksnis (p. 57). Baigdama primenu žodžių „troškimas“ ir „ilgesys“ skirtį, apie kurią knygoje „Sudaužyti vienatvę: apie krikščioniškąjį atminimą“ Vardenas rašo: „Senojoje anglų ir graikų kalbose, kai kalbama apie ilgesį, asmeninis įvardis „aš“ vartojamas kaip netiesioginis objektas „man“, gaunantis impulsus iš kitur. Tad troškimas yra mano, o ilgesys gaunamas kaip dovana […]. Kai aš ilgiuosi, girdžiu Dievo Žodį, kviečiantį į manyje esantį Jo paveikslą“ (p. 140). Ši skirtis ir ypač ilgintis girdimas kvietimas svarbūs ir įžvalgų apie skaistumą kontekste. Juk jį išgirdę patys prabylame apie Dievo gailestingumą ir teisingai orientuoto žmogaus gyvenimo grožį.
