Kanto sapnai būdraujant

Apie Oskaro Koršunovo spektaklį „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę

Angelai amžinai būdrauja, niekada nemiega ir nesvajoja. Jie yra gyvos idėjos, be kūno, tobulos. Svajoja tik netobuli, o miega kūniški. Kūniškos svajonės neretai yra keistos, pavojingos ir garsiai nesakomos. Nors per išpažintį kunigui kartais papasakojama tai, ko tas nenorėtų girdėti, arba išpažįstama psichoanalitikui. Dažniausiai filosofai Kantą vaizduoja angeliškai, atima iš jo kūniškas svajones ir paverčia amžinai būdraujančia sąmone, idealiu grynuoju protu. Asmenų angelizacija yra idėjinė autorių ir herojų mumifikacija, nususinimas, kad ikona išliktų amžiams. Apie Kanto angelizaciją pasakoja legendos: gyveno vienišas (tik su tarnu), filosofiškai mąstė sudėtingiausias pažinimo problemas, parašė daug gilių ir ne visiems suprantamų traktatų, buvo doras ir teisingas, niekados nemelavo, su moterimis stengėsi neturėti reikalų, todėl jokia nuodėmė prie jo nekibo.

Vis dėlto asmens angelizacija yra kokti biografijų ir romanų rašytojams – nėra ką pasakoti, tik nagrinėti filosofo raštus. Todėl, kad nebūtų taip nuobodu ir pernelyg mumifikuota, sakoma, kad kartais jis su draugais išgerdavęs vyno. Taip visas jo vidinis pasaulis, jo vienatvės drama, jo kova už tai, kad liktų sveiko proto, yra paslepiama. Tai, kad Kantas buvo vienišas ir nesidomėjo moterimis, buvo aiškinama banaliai – istorija skirta beveik idiotams: esą pradžioje vedyboms neturėjęs pinigų, o kai sukaupė – buvo nebeįdomu. Taip pat pasakojama bent apie vienas nesėkmingas piršlybas iš susitarimo, ne iš meilės. Visa ši istorija ir yra žemiška angelizacija, net ne dangiška. Angelizuojami žmonės yra panardinami į religijos arba kultūros formaliną, atimant iš jų gyvybės bruožus ir paverčiant stabais.

Marius Ivaškevičius, Oskaras Koršunovas ir Vilniaus mažasis teatras bent iš dalies grąžina mums paribio Kantą, suskirstydami jo namus į angeliškus, kažkur už scenoje regimo esančius kambarius ir į poilsio „kambarį, kuriame negalvojama“. Ten už durų, nematomoje erdvėje, rašoma nemarioji filosofija, bet mums spektaklis rodo žemišką gyvenimą. Pasinaudojama dar Miguelio de Cervanteso laikų schema: idealų Don Kichotą atitinka Ivaškevičiaus Kantas (akt. Kirilas Glušajevas). Don Kichoto tvarumą užtikrina tarnas Sančas Pansa, o Koršunovo spektaklyje Kanto žemišku gyvenimu rūpinasi tarnas Martinas (akt. Ramūnas Cicėnas). Cervantesas pirma komiškai angelizavo paskutinį riterį iš La Mančos, o paskui pripildė jo gyvenimą chimerų (malūnų-milžinų ir kita). Ivaškevičius / Koršunovas nepasakoja mums Kanto angelizavimo istorijos, idealusis herojus jau ilsisi „negalvojimo kambaryje“. O aktoriai pripildo sceną chimerų, kurios kyla iš kantiškosios vaizduotės ir sapno. Jos kartu su veikiančiais herojais, Kanto draugais, sukuria linksmą, energingą operetinį balaganą.

Kanto ankstyvajame veikale „Dvasinio regėtojo sapnai, paaiškinti metafizikos sapnais“ žodis „chimera“ arba „chimeriškas“ vartojamas itin dažnai ir žymi neleistinas jungtis: sapno, svajonės ir tikrovės. Pasak Karaliaučiaus filosofo, metafizikai, tokie kaip Emanuelis Swedenborgas, aprašo metafizines būtybes, kurios iš tikro tėra chimeros. Jie į vieną nedalomą simbolį sulieja baimes, lūkesčius, svajones, fantazijas ir tikrus daiktus. Kantas skaito ir kritikuoja tuo metu populiarų švedų mąstytoją ir dvasių regėtoją, nes ir pats, galima manyti, priartėja prie slenksčio, kur susilieja vaizduotė ir tikrovė: „Galiausiai nebūtų visiškai keista, jei dvasinis regėtojas būtų kartu ir fantazuotojas, bent jau atsižvelgiant į jo regėjimus lydinčius vaizdus, nes idėjos, jam nežinomos dėl savo prigimties ir nesuderinamos su jo fizine būkle, plūsta ir į išorinius pojūčius įtraukia blogai suderintus vaizdus, dėl kurių susidaro laukinės chimeros (wilde Chimären) ir keistos figūros, ilgai klaidinančios pojūčius, net jei jos ir turi tikrą dvasinį poveikį“ (vertimas mano – G. M.).

Kantiška chimera yra nesančio ir esamo nedalomas junginys, iškreiptas siurrealistinis vaizdinys, kur gandai ir regėjimai papildo fizinius faktus. Tuo metu Karaliaučiaus mąstytojas, ir ne tik jis vienas, praktikavo aiškų nematomų kraštų įsivaizdavimą, vien tik skaitydamas jų aprašymus. Pavyzdžiui, jis pasitelkęs vaizduotę ir valią įsivaizdavo Londono gatves, kur niekados nebuvo buvęs. Kanto valingos vaizduotės idėja įkvėpė Arthurą Schopenhauerį parašyti filosofinį traktatą „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“. Ivaškevičius ir Koršunovas išplėtoja šią kantiškosios vaizduotės, kuri nuolatos rungiasi su savo pačios chimeromis, viziją. Spektaklyje matome, kaip herojai pakyla su stalu į padebesius ar vien tik valios pastangomis sprendžia sveikatos sutrikimus.

Pjesės autorius ir režisierius perkelia herojus į „nieko negalvojimo kambarį“, kur netrukdomi pasirodo įvairūs gyvenimo monstrai, kurių vieni gali būti pageidaujami, kiti – bauginantys. Spektaklyje šmėžuojanti bauginanti senutė iš rūsio primena Alfredo Hitchcocko senutę iš filmo „Psichopatas“. Skirtumas tas, kad Hitchcocko senutė, kad ir džiovinto lavono pavidalu, egzistuoja, o Ivaškevičiaus Kanto senutė yra chimera ir jos būtis nusakoma kitaip. Toks pat monstriškas yra laikrodininkas, kuris, galima manyti, yra Kanto vaizduotės ir valios sukurta chimera, kuri yra ir nėra vienu metu, bet reguliuoja įvykių tėkmę.

Taigi, nors apie Kanto žemišką gyvenimą žinoma nedaug, Ivaškevičius ir Koršunovas kartu su aktoriais atrakina duris į valingą kantišką vaizduotę, kupiną savito dramatizmo. Jo vaizduotės dramatiškumą lemia ne tik asmeninio gyvenimo ritmas ir skonis, bet ir Karaliaučiaus laiko dvasia. O ji buvo susijusi su Prūsijos iškilimu, pačia pradžia, oponuojant Prancūzijos didžiajai revoliucijai (spektaklio veiksmas vyksta 1784 metais), bet taip pat ir klasicizmo estetikai.

Spektaklį aš interpretuoju remdamasis kai kuriais siurrealizmo sprendimais. Siurrealizmas iš esmės ir yra chimeriškas menas, kuris remiasi dienos sapnais arba dvasiniais regėjimais, persmelkiančiais kasdienybę ir ją deformuojančiais, kaip Pablo Picasso ar Salvadoro Dalí tapyboje, Jeano Cocteau spektakliuose ar Luiso Buñuelio filmuose. Savo stilių jie atrado interpretuodami Lautréamont’o „Maldororo giesmes“ (parašytas po Kanto mirties). Jomis buvo susižavėję dauguma ankstyvųjų siurrealistų: Louis Aragonas, André Bretonas ir kiti. Lautréamont’as tik perteikia didžiulę chimeriškos vaizduotės tradiciją, kurios ryški žvaigždė buvo Williamas Blake’as, kiek jaunesnis nei Kantas. Taigi, lakios chimeriškos vaizduotės eksperimentai ir filosofija plito visoje Europoje, ne tik Švedijoje, ne tik Swedenborgo kūryboje. Ką daryti, kaip elgtis su šiais regėjimais, nebuvo aišku: kas tai – literatūra, spektaklis, ar atspindi materialią tikrovę? Kantas visą gyvenimą rungėsi su šiomis chimeromis, tai buvo jo didžioji drama. O jų grąžinimas į dabar mąstomą Kanto gyvenimą padeda ištraukti filosofą iš toksiškai vienspalvės angelizacijos.