Nielsas Gadė

 

Vokiečių kompozitorius Robertas Schumannas (1810–1856) – viena iš ryškiausių romantizmo epochos asmenybių, įvairiais veiklos ir gyvenimo parametrais įkūnijusių esmines romantinių siekių paradigmas. Panašiai kaip E. T. A. Hoffmannui ar Jeanui Pauliui, jam rūpėjo užčiuopti ribą tarp fantazijos ir objektyvios tikrovės, tarp meno ir gyvenimo. Gimęs knygų prekybininko šeimoje, Schumannas dar ankstyvoje jaunystėje įgijo gerą išsilavinimą, perskaitė krūvą Byrono, Goethės, Schillerio, Tiecko, Novalio, Hoffmanno, Brentano, Paulio, Heinės knygų. Muzika ar žodis? Būta dvejonių. Laimėjo muzika.

Deja, planus sujaukė šeimos nelaimės: 1826 m. nusižudė devyniolikmetė Schumanno sesuo, mirė tėvas, taip pat ir kompozitorius Carlas Maria von Weberis (pas kurį tėvas ketino leisti mokytis sūnų). Našlei motinai pageidaujant, Robertas įstojo į Leipcigo universitetą studijuoti „rimtesnę ir užtikrintesnę specialybę“ – teisę. Tačiau studijas metė, nes pašaukė muzika. Pradėjo lankyti pamokas pas fortepijono pedagogą Friedrichą Wiecką, netrukus įsimylėjo jo dukrą, 9 metais jaunesnę merginą, talentingą pianistę (po ilgos kovos ji taps jo žmona – tai pianistė ir kompozitorė Clara (Wieck) Schumann). Siekdamas vėliau, nei įprasta, tapti koncertuojančiu pianistu, Schumannas specialiu mechanizmu treniravo pirštus, kol galop lemtingai pertempė ranką. Pianisto karjera buvo baigta. Įsibėgėjo kompozitoriaus kūrybinis procesas. Betgi ir muzikos kritiko, redaktoriaus veikla.

Septyniolikmetis Schumannas ėmėsi rašyti dienoraštį. 1828 m. įrašyta: „Nuolatinės kasdieninės improvizacijos. Taip pat literatūrinės fantazijos Jeano Paulio stiliumi. Ypatingas entuziazmas Schuberto, taip pat Beethoveno atžvilgiu, Bacho – mažiau. Laiškas Franzui Schubertui (neišsiųstas).“

1834 m. su keliais bendraminčiais Schumannas įkūrė „Naująjį muzikos žurnalą“ (Neue Zeitschrift für Musik), dešimt metų buvo jo idėjinis vadas ir redaktorius. Rašė begalę recenzijų, kurios suteikė ypatingą įvertinimą ir sklaidą kai kuriems jauniems kompozitoriams, tarkim, Frédéricui Chopinui, Johannesui Brahmsui ar Nielsui Gadei.

Dar 1831 m. birželį dienoraštyje Schumannas įrašė, jog įkūrė naują aljansą – Dovydo draugiją (Davidsbündler), kurios nariai – tikri ir išgalvoti personažai: tikri – Mozartas, Chopinas, Paganini etc., o netikri, fantazijoje apsigyvenę – Euzebijus, Florestanas, Raro, Julijus. Jie – Schumanno straipsnių dalyviai, o kartais ir jo muzikinių kūrinių autoriai (kaip, tarkim, fortepijoniniame cikle „Davidsbiundlerių šokiai“ op. 6). Kova prieš filisterius (miesčionis, prasto skonio atstovus) buvo esminis Schumanno muzikinės veiklos imperatyvas. Šią kovą Schumannas laimėjo. Įžvelgti jaunų talentų perspektyvą – Schumanno stiprybė. Tai liudija ir čia pateikiami jo tekstai.

Vytautė Markeliūnienė

 

 

Opus 2

 

Anądien Euzebijus tyliai įėjo į kambarį. Juk pažįsti tą ironišką šypsnį blyškiame veide, kai jis rezga intrigą. Mes su Florestanu sėdėjome prie fortepijono. Kaip žinai, Florestanas geriau už bet ką išmano muziką ir iš anksto nujaučia būsimus atradimus, naujoves, išskirtinius talentus. Bet šiandien vis dėlto jo laukė staigmena. „Nukelkit skrybėles, ponai, prieš jus – genijus“, – pareiškė Euzebijus ir padėjo ant stalo kažkokio kūrinio natas. Pavadinimo mums nerodė. Ėmiau išsiblaškęs vartyti natų sąsiuvinį; toks slaptas mėgavimasis muzika akimis be garsų turi tam tikros magijos. Be to, manau, kad kiekvienas kompozitorius turi savitą natų užrašymo braižą: Beethovenas ant popieriaus atrodo kitaip nei Mozartas, lygiai kaip Jeano Paulio proza visai nepanaši į Goethės. Bet štai dabar jaučiausi taip, tarsi į mane keistai žvelgtų visai man svetimos akys, lyg gėlių akys, lyg bazilisko, povo ar mergaitės: kai kurios vietos buvo lengviau nuskaitomos – vienur mačiau per daugybę akordų nubanguojančią Mozarto „Là ci darem la mano“, kitur akivaizdžiai man akį merkė Leporelas, pro šalį baltai apsisiautęs praskriejo Don Žuanas. „Na, tai pagrok“, – paprašė Florestanas. Euzebijus mielai sutiko, o mes klausėmės jo pasitraukę į lango nišą.

Euzebijus skambino entuziastingai, gyvybe trykštančios figūros keitė viena kitą; atrodė, kad to entuziazmo pagauti pirštai pranoksta savo galimybių ribas. Tačiau Florestano įvertinimas, atmetus jo palaimingą šypseną, apsiribojo vos keliais žodžiais: variacijas galėjo parašyti Beethovenas arba Franzas Schubertas, žinoma, jei jie būtų pianistai virtuozai. Paskui, kai užmetęs akį į titulinį puslapį jis perskaitė nei daug, nei mažai: Là ci darem la mano, Variacijos fortepijonui, Frédéricas Chopinas Op. 2, mudu apstulbę sušukome: „Opus 2“, mūsų veidai nukaito iš nuostabos, ir mes vienas kitam ėmėm replikuoti: tikrai, čia jau rimta… Chopinas – niekada negirdėjau to vardo… kas jis per vienas?.. šiaip ar taip, genijus – juk ten juokėsi Cerlina, o gal Leporelas. Vaizdelis buvo išties toks, kad nemoku apsakyti. Apgirtę nuo vyno, Chopino ir savo varinėjamų šnekų, patraukėme pas maestrą Raro, kuris, išgirdęs apie Op. 2, tik juokėsi, bet didelio susidomėjimo nerodė: „Pažįstu jus ir žinau tą jūsų naujamadišką entuziazmą… Atveskit tą savo Chopiną pas mane.“ Pažadėjom kurią dieną taip ir padaryti. Euzebijus, palinkėjęs labos nakties, netrukus atsisveikino, aš dar kurį laiką pasėdėjau pas maestrą Raro, o Florestanas, kuris tuo metu neturėjo kur gyventi, patraukė mėnesienos nušviesta gatvele į mano namus. Apie vidurnaktį radau jį savo kambaryje, gulėjo užsimerkęs ant sofos. „Chopino variacijos, – prabilo jis tarsi sapnuodamas, – vis dar skamba mano galvoje, išties.“ „Visa tai dramatiška ir, matyt, šopeniška, – tęsė toliau. – Įžanga, nors vientisa ir išbaigta – ar dar prisimeni Leporelo šuolius per tercijas? – vis dėlto mažiausiai dera prie visumos. Bet tema – kodėl jis rašo ją B-dur tonacija? – variacijos, baigiamoji dalis ir Adagio – tai, tiesą sakant, jau šis tas – ten iš kiekvieno takto kyšo genijus. Žinoma, mielas Julijau, Don Žuanas, Cerlina, Leporelas ir Mazetas yra bendraujantys personažai – Cerlinos atsakymas temoje skamba gana meiliai, pirmąją variaciją apibūdinčiau kaip elegantiškai koketišką – ispanų grandas čia galantiškai flirtuoja su kaimo mergina. Antrojoje viskas darosi aiškiau, ji daug intymesnė, komiškesnė ir žaismingesnė, kai įsimylėjėliai gaudo vienas kitą ir juokiasi daugiau nei įprastai. Bet kaip viskas pasikeičia trečiojoje! Kiek ten mėnesienos ir fėjos burtų. Mazetas, tiesa, kažkur tolumoje garsiai plūstasi, bet Don Žuanui tai nė motais.“ – „Na, o ketvirtoji, ką pasakysi apie ją?“ – „Euzebijus paskambino ją nepriekaištingai – kokia drąsa ir įžūlumas, vyro vilionės, nors tas Adagio (man, beje, atrodo, kad Chopinas čia kartoja pirmąją dalį), parašytas b-moll tonacija, skamba įtikinančiai ir tarsi primena tikrąsias Don Žuano užmačias. Blogai, žinoma, bet kartu žavinga, kad Leporelas už krūmų klausosi, juokiasi, šaiposi, kad obojai su klarnetais paslaptingai vilioja ir veržiasi aukštyn, o išplėtotas B-dur praneša apie pirmąjį meilės bučinį. Bet visa tai niekis, palyginti su paskutine dalimi, – ar dar turi vyno, Julijau? Tas Finalas vertas Mozarto – pokšintys šampano kamščiai, skimbčiojantys buteliai. Tarpais girdi Leporelą, persekiojančias grobuoniškas dvasias, sprunkantį Don Žuaną – ir tada Finalas, švelniai nuraminantis ir iš tiesų viską vainikuojantis.“ Tik Šveicarijoje jam tekę patirti kažką panašaus į tokią pabaigą, apibendrino Florestanas. Būtent tada, kai vaiskios dienos vakare saulės šviesa vieną po kitos pasiekia aukščiausias kalnų viršūnes, kai galiausiai pranyksta paskutinis jos spindulys, stoja akimirka, kai, rodos, matai, kaip užsimerkia baltieji Alpių milžinai. Jautiesi, tartum būtum patyręs dievišką apreiškimą. „Dabar ir tu, Julijau, leiskis į svajones ir miegok!“ – „Mielasis Florestanai, – atsakiau jam, – tokie asmeniniai išgyvenimai gal ir pagirtini, bet yra mažumėlę subjektyvūs. Chopinui visai nebūtina kliautis savo genialumu, bet aš irgi lenkiu galvą prieš jo genijų, jo pastangas, jo meistriškumą.“ Ir tada mes sumigome.

Julijus

 

 

Nielsas Gadė

 

Neseniai viename prancūziškame laikraštyje perskaičiau: „Šiuo metu Vokietijoje pastebimas susidomėjimas jaunu danų kompozitoriumi pavarde Gadė, kuris su smuiku ant peties dažnai keliauja iš Kopenhagos į Leipcigą ir atgal, be to, savo išvaizda yra labai panašus į Mozartą.“ Sakinio pradžia ir pabaiga absoliučiai teisingos, tik vidurinioji dalis šiek tiek romantizuota. Jaunasis danas iš tiesų prieš kelis mėnesius atvyko į Leipcigą (beje, važiuotas kaip ir jo smuikas), o jo mocartiška šukuosena su kietais tartum iš akmens iškaltais plaukais tik dar labiau pakurstė čionykščių muzikų simpatijas, kurių jau ir anksčiau buvo sulaukusios jo Osiano uvertiūra* ir Pirmoji simfonija.

Apie jo išorinį gyvenimą nėra ką daug pasakoti. Gimė 1871 m. Kopenhagoje instrumentų meistro šeimoje, tad pirmuosius savo gyvenimo metus tikriausiai leido daugiau tarp instrumentų negu tarp žmonių. Pirmąsias muzikos pamokas gavo iš vieno tų eilinių mokytojų, kurie labiau žiūri mechaniško uolumo, bet ne talento, ir, matyt, mentorius buvo ne itin patenkintas savo mokinio pažanga. Mokėsi groti gitara, smuiku, fortepijonu – visko po truputį, bet niekur ypatingai nepasižymėjo. Tik vėliau pateko į daug dėmesingesnių mokytojų Werschallio ir Berggreeno rankas, retkarčiais jį konsultavo ir garsusis [danų kompozitorius Christophas Ernstas Friedrichas] Weyse’as. Tuo metu jis rašė įvairių žanrų kompozicijas, apie kurias pats dabar negalįs pasakyti nieko gero, iš dalies tai buvę jo nežabotos fantazijos protrūkiai. Vėliau kaip smuikininkas pateko į Karališkąjį Kopenhagos orkestrą, kur gavo progą įsigilinti į įvairių instrumentų paslaptis, ir šios retsykiais pasigirsta jo instrumentiniuose kūriniuose. Ši praktinė mokykla, kurią vieni ignoravo, kiti naudojosi nesąmoningai, išugdė jam visų pirma nepaprastą gebėjimą instrumentuoti, kuris niekam neturėtų kelti nė menkiausios abejonės. Jo uvertiūra „Osiano atgarsiai“ [kompozitorių ir muzikantų]Spohro ir Fr. Schneiderio sprendimu buvo vainikuota Kopenhagos muzikų draugijos premija, be to, matyt, patraukė ir meną mėgstančio šalies karaliaus dėmesį; tad jam, kaip ir kitiems jo talentingiems kraštiečiams, buvo paskirta tikrai karališka stipendija kelionei į užsienį, ir jis visų pirma patraukė į Leipcigą, kur galėjo įsilieti į didesnį muzikinės bendruomenės ratą. Kol kas jis tebėra čia, bet netrukus iškeliaus į Paryžių, o vėliau į Italiją. Pasinaudokime šia akimirka, kol dar gyvai galime jį matyti šalia mūsų, ir aptarkime kelis šio puikaus vyro meninio savitumo bruožus, kurių jau senokai neteko matyti tarp mūsų mokinių.

Klysta tie, kurie iš jo išvaizdos, tikrai stebėtinai panašios į Mozarto, mėgins spręsti apie jųdviejų muzikinius panašumus. Prieš mus visai kitokio charakterio menininkas. Tiesą sakant, atrodo, kad Vokietijos kaimyninių šalių tautos siekia išsivaduoti iš priklausomybės nuo vokiškos muzikos; germanofilą tai galbūt nuliūdins, bet tas, kas žvelgia giliau ir išmano žmonijos raidą, priims tai kaip natūralų ir pagirtiną dalyką. Chopinas atstovauja savo tėvynei, Anglija turi Bennettą, Verhulstas teikia vilčių tapti savo gimtosios Olandijos ambasadoriumi, Vengrijoje taip pat jaučiamos nacionalinės ambicijos. Jie visi didžiai vertina vokiečių tautą kaip pirmąją ir mylimiausią savo muzikos mokytoją, bet vis dėlto nieko neturėtų stebinti tai, kad ir jie savo tautos labui nori prabilti savita muzikine kalba, nė kiek nemenkindami savo mokytojos nuopelnų. Nes kol kas nė viena pasaulio šalis dar neturi tokių muzikų, kurie galėtų lygintis su mūsiškiais, ir niekam nekyla mintis tuo abejoti.

Šiaurės Europoje irgi ryškios tautinės tendencijos. [Švedų kompozitorius] Lindbladas Stokholme išvertė į mūsų kalbą senąsias liaudies dainas, [norvegų smuikininkas, kompozitorius] Olė Bullis, ryški, nors ir ne itin produktyvi, žvaigždė, stengėsi mus sužavėti savo tėvynės garsais. Jauni gabūs Skandinavijos poetai tapo sektinu pavyzdžiu savo šalių muzikos talentams, ir kaipgi kitaip – juk jų kalnai ir ežerai, jų runos ir šiaurės pašvaistės byloja, kad šiaurė tikrai turi teisę kalbėti savita kalba.

Ir mūsų jaunąjį kompozitorių augino jo tėvynės poetai, jis juos pažįsta ir myli; senosios pasakos ir legendos lydėjo jį jo berniukiškose klajonėse, o ties Anglijos krantais jis matė stūksant milžinišką Osiano arfą. Savo muzikoje, o labiausiai būtent Osiano uvertiūroje jis pirmą kartą pademonstravo stiprų šiaurietišką charakterį; žinoma, pats Gadė jokiu būdu neims neigti, kiek daug yra skolingas vokiečių kompozitoriams. Su nepaprastu uolumu jis ėmėsi jų kūrinių (pažįsta beveik visą jų kūrybą) ir už tai gavo dovaną, kuria jie apdovanoja visus savo ištikimus sekėjus, – talento malonę.

Kai kuriuose jo instrumentiniuose deriniuose atpažįstame jauno kompozitoriaus Mendelssohno įtaką, ypač „Osiano atgarsiuose“; Simfonijoje kai kas primena Franzą Schubertą; kita vertus, visur juntamas labai originalus liaudiško stiliaus melodingumas, kurio dar niekad neteko girdėti rimtesnio žanro instrumentinėje muzikoje. Tačiau apskritai Simfonija visais atžvilgiais pranoksta Uvertiūrą, tiek savo natūralia energija, tiek techniniu meistriškumu.

Tik vieno norėtųsi palinkėti: kad menininkas neužsisklęstų savo tautiškume, kad jo „šiaurietiškos šviesos pagimdyta“ vaizduotė, kaip kažkas ją pavadino, atsiskleistų su kaupu ir įvairiapusiškai, kad jis nukreiptų savo žvilgsnį į įvairesnes gamtos ir gyvenimo sritis. Reikėtų visus menininkus paraginti pirmiausia tapti originalius, o paskui to originalumo atsisakyti; išsinerti iš jo kaip gyvatei iš savo odos, kai senoji tampa per ankšta.

Bet ateities nenumatysi, dažnai viskas pasisuka kitaip, negu tikiesi. Galime tik viltis, kad iš šio ryškaus talento dar sulauksime brandžių ir gražių darbų. Tai, kad jo pavardė iš keturių raidžių kaip ir Bacho, jau kreipė jį muzikos link, be to, keturios jo pavardės raidės sutampa su keturių smuiko stygų pavadinimais**. Niekas nepaneigs šio nedidelio Apvaizdos ženklo, kaip ir to, kad jo pavardę galima užrašyti keturiais muzikiniais simboliais, kuriuos kabalos išpažinėjams bus nesunku paaiškinti.

Dar šį mėnesį turi pasirodyti Gadės Antroji simfonija. Ji skiriasi nuo pirmosios, yra švelnesnė, ramesnė ir primena nuostabiuosius Danijos bukų miškus.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Agnė Blaževičienė