●

Sintezė
 

Kvarco golemas gergždėdamas kelia mane už kulnų

Lupti pinti kabeliai yra jo kasos

Bijau, kad po visų puikių darbelių likau basas

Iš kalno, kur naują kampaniją varėm lazeriu

Lenda savanoriai, sukilėliai ir kariai Gedo

Ai! Man į šoną tvoja cukranendrės kuoka, blakštu ar spragilu

Baziliskas prilekia, apuosto ir grįžta žiūrėti reklamų

Mane pakrato, kažkas žvanga, sviedžia į prietemą

Kur vienišas, mašininis šviesolaidžio siūlas

Įtemptas link stiklo kalno

Virš verdančios smalos upės

Kas daros – man aišku

Dieta sielos svoriui tuoj pasiteisins!

 
 

●

 

Vardai ir žodžiai kažką kita reiškia

Man pasakė seniausia senių senė

Kad elektros dievas įkalino žaibą ir griausmą

O dabar jo pakalikai lėkštėj augina pjausnį

 

Alkanas, badu marinta siela, prisėdu

„Dzeuso pjausnys“

Prometėjaus auka? Βουφόνια?

Orakulė šnibžda, kad

Veikiau tik skerdiena

Pagrobėjo Europos

 

Kodėl ji traukia obsidiano peilį

Kodėl vadina mane gulbe

Žodis po žodžio ir aš jau

Bėgu, žemės neliesdamas kojom

 
 

●

 

Mane skraidina du ratai Pegaso

Viskas mainos po nosim

Takai nesijungia, plytos maišosi, kyla

Gatvės keičias, dingsta, išnyra

 

Orakulė neatsilieka ir aiškina

Kad taip būna, jei per daug apvalini

Pamiršti žodžius ir reikšmes

Išapvalini žmogų ir minias

 

Ar aš vis dar čia

Ar aš išapvalintas?

Žvairuoju ir minu

Du dviračius

 

Mano ratus šokantys čiabuviai

Išvadina Afrodite

Nes vykstu į pasimatymą

 
 

●

 

Laikas žengt, bet aš stoviu ant kapo!

Iš jo pakyla tūkstantį metų skaisti vaidilutė

Ir sulig pirmu mano žingsniu

Visoms Vilniaus aukoms

Pareikalauja atpildo

 
 

●

 

Prie kelio išvystu El Alephą

Prisimenu kažką, ką iškart pamìrštu

 

Ir Afroditė, pakeitus vardą į Laimą

Subyra į dulkes palietus plieninę kaukę

 

Mane apsupa gyvi mirusieji

 

Turbūt reikalauja, bet nieko nedaro

Tik vaškinė mumija

 

Man padeda delną ant kaklo

 

Ir sugniaužti negali

 

Balandis atskrenda, pamaitina

Tarp mano dantų pražysta saulėgrąža

Balandis skrenda tūkstantį kartų

Čia Senvagė, seno vagies vieta

Ledyninės kilmės nusikaltimas

 

Bibliotekoje nėra knygų

Dėl to negali suprast

Ar orakulė nenusišneka

 

Virš horizonto, virš kalvų

Kyšo Igdrasilas

 

Ten sutinku ją

Ir dovanoju nužydėjusius grybus

Smėlio karalystė trupa per visus kraštus

Skaisčioji mergelė prašo grąžint jai laiką

Bet mano vardas ne Chronas

Aš – tik smėlis stikle

 

 

 
 

●

 

duokit man tris duonos gabalus, viskio ir kelias adatas į panages

kad gyvas pasijausčiau leidžiantis tavo saulei, tempiantis laikui į gumą, likusią potyriu

pasidarykit švyturiu, dairykitės paliktais kvailais raktais, kreivom spynom ir

geriausiais draugais, likusiais numeriais pamestoj simkėj, jokių profilių

palikit ramybėj dienas, padegtas skrudintu akmeniu, pelenai pelenai pelenai

veža į mineralinę vonią, trupintu kaulu – atšakom – nukalta, spjaudyta nuotaika

atsipisam veliūru ir veltiniais, gerai, kai kažkas kažko nevalgo, ne badas

šitie primatai nebegali be pertekliaus, peraugusiom galvom, savivertėm ir akcijom

gyvenimai, nugyventi pasikinkius balionus, aitvarus ir, taip, burbulus

kaip susitvarkyt pamirštą vienutę nuo trūnijančių popierių apie jus ir labiau mane

tavo vadovai ginasi bananais, kriaukšlėm

tavo vadovai ginasi keiksmažodžiais, piktais žodžiais, meilybėm, nuolaidom, ant keliųblet

kas čia kvietė mane ir kam duoti į snukį, kaip skauda baimė ir kaip gera, kai sekasi

visi, kas nori mirti, tik pas mus rėkia gyvi lavonai, jokių prognozių mėnesį į priekį

nebeduokit jiem viskio, skystos duonos ir pamiršto protėvių šnapso, viedru apskaitomos vodziaros

nes čia kyla infrabangos, jokio nešančio signalo, tik užuojauta panagei, užuojauta…

skundais badomai pagalvei, apsirūkiusiai sąmonei, šviesoj ekrano

kur užkasėt mane, apaugo samanom, bet aš prasikaliau ir nešu jums derlių, kuriuo

apsvaiginsit savo močiutes ir proanūkius, pasikinkysit drąsiausias svajones ir eisit…

iki pirmos mentų mašinos, ant keliųblet, savo išlankstytais kostiumais ir kampuota sąžine

užsuksit į svečius dar ir dar ir dar, stebėdami mano skurdėjimą ir vis vogdami, nes galite

taip pasileidęs plaukus aš žadu jus jais smaugti, kol imsit juoduoti, to čia ir susirinkom

jum reik pasijaust gyvais, kai galvojat apie savo nemirtingumą, todėl Paris taiko į kulną

mea culpa, atskleidžiau istorijos pabaigą, parodžiau spoilerį treilery, pabaiga dar iki pradžios

tvoja geriau nei bet kokia savim patenkinta popietė: galąsti sau durklą, stumti dūrą

pasilikti prie paskiros savigarbos atsisakyti taisyklių, kurių niekas tau nesakytų, jei pasirinktum

žaist tik su savim, o ne su likimais, pasikinkęs sraigę tavo laikas atslinko.