●
●
Rudens ryto lietaus lašai plikose šakose
lyg vandens uogos žybsėdami
lūkuriuoja.
Jau išeinu iš namų, bet stabtelėjęs dar neišvengiu
kiekviename laše lyg sekrete
įžvelgti po susitikimą:
prisimenu kiekvieną, visų tebealkstu.
Žėk, mėlynas batraištis ant pajuodusio asfalto! Pamenu
savo pirštus, rišančius tau batą;
pamenu tavo pirštus atverstų knygų nuotraukose –
krūpčiodavau nuo artumo.
Abu buvom savaip pavyzdingi: aš mėgdžiojau draudimą,
tu – žygdarbį. Paskui mudu po vieną sugniuždė
iššūkis būti savaip.
Tau nesu sakęs, vis drovu, bet visada jaučiau
gyvenąs mėlynos atspalviais.
Laikas mudu suraizgė kaip laidus po stalu, o dabar štai
pats duodu ranką.
Tu žinai, ką aš žinau apie savo miestą, – pažįsti mane
skersai išilgai; bet nematei
ne mano miestų, kuriuose esu buvęs savimi.
Praeidamas pro šalį kaskart ieškau tavęs
akimis, kur gyveni.
Lietaus lašo pauzėje kažką įžvelgiu: gal čia aš
nuo tavęs atsispindžiu.
Pokyčių valdymas
Kai viskas baigiasi, prasideda pokyčiai,
Todėl vėl gyvenam
Ant mūsų griuvėsių.
Artumo nuolaužos užmaršties paraštes apsėja,
Sudygsta prisiminimais ir pramanais,
Nenoriu skirtis – verčiau susitikim iš naujo.
Varna nugvelbė uždraustąjį draugystės riešutą:
Bukam miestui žiopsant jį perskels girtas sunkvežimis,
Barstąs gatvių tylą mano ir tavo vienatvėm;
Įtrūks atstūmimo kiautas.
Žinau, viskas baigsis, bet kol kas mano rankos
Iš naujo suklus apkabinti
Tau pasirodžius.
Berniukai
Baseine berniukas sako kitam
Palauk manęs gerai
I get lonely
Palauk gerai
Palauk
I get lonely
You know
Autobuse berniukas
Žydra kepure su puriais baltais bumbulais
Išpūstom akim ir skruostais
Visas apvalus
Pasakoja
Vaizduojuos jį dar ilgai ilgai pasakosiant
Atsidūsta
Virtuvėj berniukas prie lango
Pareigingai žiūri į tamsą
O jei tėvai nepareitų
Pareina tėvai
Naktis irgi
Lieka nakvoti
Tu žinai
●
Išsilenkiant krūmo šaka grybštelėjo
baltas brūkšnys plaštakos išorinėje pusėje –
kažkas parašyta
kraujo nebuvo
