●
●
kai aš gimiau
buvo perkelta jūra
prie pat namų slenksčio
o durys atvertos paliktos
iki dabar mintys pilnos vandens
kūnas ryklių ir jūrų arkliukų palydimas
●
nuo to laiko ant odos kaupiasi praeities pokalbių suodžiai
per ilgą laiką ištartų sakinių šmėklos
vis labiau temdančios protą
lyg muzikinė plokštelė
ratu suku viltį
kad viskas
ištirps
●
įėjus į tuščią patalpą įsivaizduoju
žvėriška drėgme atsidūstantį
sparčiai sklindantį šuorais
knygose nusėdusių dulkių kvapą
po nebūties laiko vis ieškantį
vietos kurioje pasiklystų
tas dvelksmas lyg nuodėmės slėpėsi
dabar jau smelkiasi į mane
viliasi kad išgabensiu jį
ir kartu nebegrįšime
●
naujasis kūnas sklando pievų galybėje
mintimis perkelia ežerus
į nebegyvenamus kambarius
ten samanos nutiesia tiltus
basos pėdos nesustodamos bėga
viskas apauga miškais
aidi mirusios paslaptys
paukštis virsta dviem žmonėmis
kylančiais nervingų žingsnių balsais
●
vienintelį kartą teko matyti jo veidą
įstrigusį akimirkos erdvėje
savo rankomis karpantį begalybės kraštinę
kur nerimo ežerai paviršių dalo per pusę
o akys lyg šaknys įsiskverbia
į povandenines sroves neapčiuopiamas
ir sukelia žemės drebėjimus
●
uodžiu juodai žalsvas nuotraukas
sluoksniais atidengiančias laiko faktūras
vienu įkvėpimu trupa žodžiai nuo sienų
pataluose įsitvirtina vakarykštė diena
šiame peizaže per daug jėzaus ir angelų
per daug nukritusių lapų prieš mano akis
paslaptingoje stalčiaus dėžutėje
dangus prisiliečia prie
rankų primena nebūties
vietą lieka tik užverstas
laiškas juodai žalsvas
kvėpavimas
●
kai nutyla eilėraštis
savo oda apvelku kalnus
surenku uraganu kvepiantį mišką
išmesdama jį į orą
panaikinu horizontą
sukuriu vientisą žalumą
●
čia dėliojamas dar nepasirodęs dešimtmetis
talpinamos dabartys
vienu metu perregimos ir nematomos
jos įsupa į tinklus ir užmigdo
vis ieškančius nuodėmingai paslėpto laiko
●
pėdose stringa kelkraščių akmenys
persmelkia kūną
savimi pakeičia kaulus
tampa svetima forma
krenta žemyn
iš naujo
šimtmečius laukia
