Pokštų Poškus
Ar menotyrininkas gali būti menininku? Ar menininkas gali būti menotyrininku? Kiekvieną kartą nuėjusi į dailėtyrininkų studentų kabinetą Vilniaus dailės akademijoje ant smaigstomos lentos pamatau plakatą, nupieštą ant rudo kartono. Ten pavaizduotas prieš kelerius metus interneto platybėse paplitęs memas. Kairėje pusėje pavaizduota moteris, kuri rėkia ištiesusi ranką, o šalia jos stovi draugė. Kitoje pusėje pavaizduotas katinas, sėdintis prie stalo, padėta lėkštė, ant kurios parašyta „Dailėtyros studijos“. Moteris rėkia: „Kuratoriai yra susimovę menininkai“, o katinas jai atsako: „Be manęs menininkai yra niekas.“ Kas atsitiktų, jeigu sujungtume menotyrininką ir menininką? Ar šie du dalykai neutralizuotų vienas kitą, kaip matematikoje du minusai tampa pliusu, tad šiuo atveju tiesiog gautume normalų žmogų?
Balandžio pirmoji yra keista diena. Dar mokantis mokykloje dažnai žmonės mane bandydavo apgauti pasakydami, kad mano akiniai murzini. Na, pokštas jiems, nes mano akiniai tikrai būdavo murzini, štai kodėl nieko nematydavau, kaip tik žmonės man padėdavo.
Ką bendro turi menotyrininkas, menininkas ir pokštas?
Pokštas – Poškus. Poškus – Pokštas. Pokštas Poškaus. Poškaus Pokštas. Pasakykite tai šešis kartus.
Balandžio 1 d. „Tsekh“ galerijoje atidaryta Vido Poškaus jubiliejinė, gimtadienio paroda „Žmogaus kelias“. Poškus reklamavo savo parodą kaip penkiasdešimtojo gimtadienio parodą, net jos atidaryme turėjo tortą su fejerverkais, kuris buvo įvežtas ant auksinio vežimėlio. Pokštas mums visiems: nei jubiliejinė paroda, nei gimtadienio, nes šiais metais jam sukako 47, o patį gimtadienį atšventė vasario mėnesį, būdamas Paryžiuje. Kaip jis pats juokavo, gali daryti tiek penkiasdešimties, tiek šimto penkiasdešimties metų sukakties parodą – kas gali jam neleisti. Į parodos atidarymą buvau pakviesta paties Poškaus. Sėdėjau VDA muziejaus kabinete ant geltonos sofos, kaip sakytų vienas VDA darbuotojas – labai jau hipiškai dirbu. Priešais mane prie stalo, už stacionaraus kompiuterio monitoriaus slėpėsi pats Poškus, kaip visada sėdintis labai susiraizgęs, lyg koks ungurys. Jis iškišo galvą iš už kompiuterio monitoriaus ir tarė: „Egle, balandžio 1-ąją „Tsekh“ galerijoje bus mano jubiliejinės parodos atidarymas, Jus kviečiu. Dar atsiųsiu feisbuko kvietimą.“ Jau kad pakvietė, reikia nueiti.
Poškaus kūryba kupina ironijos, sarkazmo ir humoro. Tai toks buvo ir parodos atidarymas. Atsinešęs kolonėlę su mikrofonu iš „Titaniko“, netgi kalbėjo ne tiesiai į patį mikrofoną, nors tikrai išmano kaip, nes prieš parodos atidarymą „Titanike“ išbandė visus mikrofono nustatymus. Savo kalbą per parodos atidarymą rėžė atsigulęs ant kilimo, pasiūlė ir kitiems pailsėti, nes gyvenime jau ir taip pavargome. Šalia jo labai nedrąsiai ant kilimo kampo atsisėdo parodos kuratorius, pasipuošęs juodu kostiumu, atrodo, jis nesitikėjo tokio netradicinio scenarijaus, nors pats apie kilimą Poškui užsiminė. Kilimas puikiai tiko parodos koncepcijai. Pati paroda tarsi sukūrė tokią atmosferą, kai visi turėtų per atidarymą išsitraukti po cigaretę ir užsirūkyti – nors pati nerūkau, bet tikrai atsirado noras. Pats Poškus yra sakęs: „Rūkymas nėra gerai sveikatai, bet yra gerai sielos sveikatai.“ Čia rūkymas būtų buvęs gerai meno sveikatai.
Dar kartą apsilankiau parodoje per ekskursiją. Poškus kaip tikras menotyrininkas pradėjo kalbą nuo istorinės dalies, nuo pastato architektūros svarbos, nes ten, kur yra įsikūrusi galerija, sovietmečiu buvo statybininkų kultūros rūmai, pastatyti naudojant nebaigtos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios gelžbetonines konstrukcijas, todėl galerijos erdvę dalija išlikę pilioriai. Galerijos patalpos yra tikras baltas kubas, gal labiau stačiakampis. Darbų iškabinimas priminė pirmųjų galerijų eksponavimo būdą kabinti nuo viršaus iki apačios. Čia gal ir kukliau, nes kambarys labai aukštas. Bet darbai buvo iškabinti labai chaotiškai, tai šiek tiek priminė patį Poškų.
Per ekskursiją jis kalbėjo apie meną, tarsi šnekėtų su draugais per vakarienę – paprastai, su entuziazmu, šuoliuojant mintims, bet vis tiek labai taikliai. Jo kalba buvo kaip performansas – pusiau pokštas, pusiau manifestas. Poškaus kūryba dokumentuoja jo paties ar aplinkinį gyvenimą. Savo pastebėjimus jis perteikia įvairiais būdais, įvairiomis technikomis, ant įvairios plokštumos, naudoja rastus daiktus: čekius, parodų plakatus, vaistų dėžutes, nuplėšytus popieriaus gabaliukus. Ant vienos sienos galėjai rasti kelis šaržuotus politikų portretus, kur buvo įmanu tik spėlioti, kas jie tokie. Pats Poškus neprisiminė. Iš auditorijos pasigirdo komentaras: ar ten tik ne pats Donaldas Trumpas? Ne, atsakė jis, bet kad dabar visi politikai suTRUMPėjo.
Poškaus kūryboje pasitaiko religinių motyvų. Tai gražiai sąveikavo su pastato istorija ir galerijos architektūra. Kūriniuose religiniai motyvai nėra nei išaukštinami, nei smerkiami – jie tiesiog yra ten, netikėtai patekę į menininko akiratį. Viename darbe, nupieštame pieštuku, dešinėje pusėje nupieštas šventasis, šalia kairėje pusėje – žmogus, sėdintis ant bortelio, visiškai pasinėręs į tamsą, tarsi pats paskendęs savo šešėlyje, nė trupučio nesusidomėjęs šalia esančia skulptūra. Netoliese ant kitos sienos kabėjo panašus vaizdas – šventojo skulptūra, o priešais – dar labiau nesusidomėjęs – nosį krapštantis, žiovaujantis vyras. Atrodo, kad šiuos vyrus kokia žmona atsitempė patirti kultūros, o dabar vyrai kvestionuoja savo santuoką ir gyvenimo pasirinkimus, nuvedusius iki šio taško.
Visgi paroda vadinosi „Žmogaus kelias“, tai kaip be kelio pradžios ir pabaigos? Kelio pradžią žymėjo kūdikio paveikslas neaiškioje erdvėje, tarsi levituojantis, dar laukiantis savo pasirodymo, akto pradžios, susimąstęs, ar verta iš viso pasirodyti. Kūdikis, suvystytas į baltą medžiagą, su įtartinai daug tamsių plaukų ant galvos (tokios šukuosenos gali tik pavydėti – reikės gal paklausti, kokias priemones plaukams vartoja). Siekiant atskirti, kieno kūdikis, nesuvystyti palikti veidas ir viena ranka. Baltas audeklas tarsi šventųjų paveikslų aptaisai ar kokia burbulinė plėvelė. Mirtis yra neišvengiama, dėl to mes, žmonės, jos bijome. Kažkur esu girdėjusi, kad siaubo filmuose senyvas kūnas tyčia yra naudojamas kaip gąsdinimo priemonė, nes tokie kūnai mums primena, kad mirtis yra neišvengiama. O kas geriau tai galėtų perteikti nei senstantis, laiko žymes nešantis kūnas? Poškus prie galerijos durų pakabino giltinės paveikslą – tai jau nebe senstantis, o senas kūnas, perėjęs visas buvimo ir irimo stadijas ir tapęs kaulais. Juos giltinė įsukusi į suknelę, kad pridengtų savo nuogą kūną. Kairėje rankoje laiko dalgį, lyg kokia diva ant galvos užsidėjusi karūną.
Įvairiuose paveiksluose Poškus pasijuokia iš žmogaus kūno, o tiksliau – iš visuomenės nustatytų normų ir grožio standartų. Vienas iš jų – „Veneros gimimas“. Vietoj jaunos, lieknos, nuogu kūnu iš jūros išnyrančios merginos mes matome kriauklėje stovinčią apkūnią, senyvą moterį su maudymosi kostiumu ir kibiro formos skrybėle. Netrūksta ir nuogų moterų kūnų plonomis, prailgintomis kojomis. Kai kurioms tarp kojų ne lytiniai organai, o išlendantis veidas, tarsi moterys jau gimdo, bet pačios to nežino. O gal tai kaip tik būdas atsikratyti nepageidaujamo vyrų dėmesio, apsisaugoti kaip vagina dentata, bet šiuo atveju vagina veidanta? Tolimiausiame paveiksle, pakabintame ant stelažo, it altoriaus paveiksle vaizduojama šių laikų Europė, laikanti abiejose rankose po jaučio liežuvį. Šito paveikslo idėja kilo sutikus vieną iš VDA valgyklos darbuotojų. Ši, ruošdamasi šventei valgykloje, nešė liežuvius vienam iš banketo patiekalų. Netikėtai šį vaizdą Poškus išvydo senuosiuose VDA rūmuose, netoli valgyklos. Nelauktas susitikimas tapo galingos moters vaizdiniu, spinduliuojančiu jėgą.
Daugelis paveikslų, paveiksliukų, piešinių, piešinukų… turi įdomias priešistores, kurios tik dar labiau papildė kūrinių vaizdą, o šalia darbų iškabinti netvarkingi tekstai leido dar giliau įlįsti į Poškaus galvą ir ten knaisiotis valandų valandas. Knaisiotis parodoje buvo galima ir lagaminuose, pilnuose mažų paveikslėlių, kurie nepateko ant šlovės sienų. Sunku nupasakoti viską, kas pavaizduota Poškaus kūriniuose. Parodoje perteikta tik maža dalis, taigi sunku atrinkti momentus, apie kuriuos reikėtų šnekėti. Tad teks jums patiems paklausti apie įvykį, susijusį su elniu šalia upės, miške. Čia užfiksuota daug, bet sunku atspėti, kiek dar palikta už kadro. Poškus fiksuoja viską, ką tik pastebi gyvenime ir ką išgyvena, prie to pridėdamas ironijos, humoro, mitologijos, religijos, satyros dalelių. Atrodo, kad darbai išryškina mums nematomą kasdienį pasaulį, kurio skubėdami nepastebime. Savo mintis Poškus išmėto ant feisbuko sienos, kur dažnai pati ieškau pamestų gyvenimo detalių, o jo iliustracijos puikiai parodo net vaizduotės neturinčiam žmogui, apie ką byloja šiandiena.
Na, ar menotyrininkas gali būti menininku? Tiesiai šviesiai pasakius…
