●

●

 

Nakties svorio

Nebenulaiko medžių šakos

Jos lūžta ir aižėja

Mėnulio akivaizdoj

Gėlės netenka savo purpuro

Mes pametam butų raktus

Be galimybės sugrįžti

Po triukšmu vaisingo vizito

Šioj žemėj

Tik balčiausi šešėliai išlieka

Suleidžia kraujuotas šaknis

Į savo sapnus

Tik juos

Tik juos vienus

Naktis pajėgi išnešioti

●

Didžiulės juodos skruzdės ieško

Žemėj duonos

Pribėga prie manęs užjausdamos

Kad neturiu ko pasiūlyti –

Mano žvilgsnis nemaistinės vertės

Ropoja oda

Lyg iš tikrųjų

Nebūčiau žolė tarp plytelių išaugus

Niekas neprisimena kada pradėjo trupėti jos

Kada pradėjo priimti sėklas

Vėjas tuščiomis rankomis vejas mano

Alėjas braukia kaitros debesis

Taip tiršta kai nemoku kalbėti prabilus

Kai nemoku savim nutylėt

Px mūrinis Vilnius

Gali sudegti pernakt

Gelbėčiau tik skruzdėles

Ir jų amžiną alkį