ELENA BALIUTYTĖ

Pakeleivingiems

Laudacija Vidui Morkūnui, kurio knyga „Pakeleivingų stotys“ Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų buvo išrinkta kūrybiškiausia 2019 metų knyga

 

Džiaugiuosi, kad instituto rengiamuose kūrybiškiausios metų knygos rinkimuose laimėjo „Pakeleivingų stotys“. Buvau rinkimų komisijoje, balsavau už šią knygą. Kuo ji ypatinga? Iš pirmo žvilgsnio – savo paprastumu: tai trumpoji proza apie gyvenimo autsaiderius – vyrus ir moteris, pakeleivinguosius, priėjusius ar artėjančius prie paskutinės savo gyvenimo stoties. Tamsi, slegianti nuotaika, visuotinė entropija, dūlėjimas, daiktų karšatis, kurie nesibaigia jokiu moraliniu katarsiu. Mane ši knyga paveikė pirmiausia savo etika: rašyti, tiksliau – kurti tekstus apie gyvenimo paribyje atsidūrusius ar visą laiką ten buvusius žmones. Vis dėlto tai nebūtų kažkoks ypatingas teminis išskirtinumas: su išlygomis galima prisiminti kad ir Joną Biliūną, Marcelijų Martinaitį, Joną Strielkūną ir apskritai – klasikinės lietuvių literatūros etinę poziciją. Svarbu tai, kad Morkūno knygoje ši tradicija ir tęsiama, ir keičiama, atnaujinama, komplikuojama. O visų svarbiausia, kad tai daroma nesupainiojamai morkūniškai: išoriškai neutraliai, be emocijų, be lyrinių nukrypimų, komentarų ar moralų ir be jokio simbolinimo, t. y. egzistuojančių literatūroje klišių. Jeigu rašoma, kad niekas iš tos ar kitos kompanijos nepažiūri į dangų, tai dangus čia pat nužeminamas: jame – balta lėktuvo bezdalo juosta. Kai kuriuose tekstuose tokia pozicija yra tapusi ir savarankišku motyvu. Šią prozą reikia skaityti itin atidžiai, nes joje labai svarbu detalės, niuansai, užuominos.

Knyga stebina paradoksais, pvz.: ją sudaro fragmentai, bet prilygstantys užbaigtiems pasakojimams; autorius kuria tam tikrus tipažus, daugiskaitinius žmones, bet skaitant jie virsta individais, turinčiais savo erdvę, laiką, gyvenimo istoriją; tekstai yra trumpi ir jie sukoncentruoti į dabarties momentą (laikas sustingdytas), o skaitant lieka įspūdis, kad toji dabarties akimirka apima visą „objekto“ gyvenimą – praeitį ir – dažniausiai – nebūsimą ateitį. Man šie tekstai primena nuotraukas: juose užfiksuota objektyvi tikrovės akimirka – ką joje įžiūrėsime, priklausys ir nuo žiūrinčiojo ar skaitančiojo.

Pirmiausia mane suintrigavo pati knygos struktūra: joje yra 69 tekstai, pavadinti besikartojančiais pavadinimais; knygą savotiškais skyriais struktūruoja 8 stotys, ir kiekvienoje jų – skirtingas skaičius besikartojančių „stotelių“: bedaliai, bevardžiai, turtingieji, degto molio ir t. t. – iš viso 15 nelaimėlių variantų. Mane apėmė detektyvės įkarštis: ėmiau nustatinėti tekstų sekos dėsningumus, pradėjau skaityti knygą ne nuosekliai, tekstas po teksto, o pagal tuos pačius skirtingose „stotyse“, t. y. skyriuose, pasikartojančius „stotelių“ pavadinimus, pvz.: „bedalių“ per visą knygą yra 11 tekstų, „turtingųjų“ – tiek pat ir t. t. Ir čia jau pasimatė, kad sukurti žmonių tipažai, atrodytų, savo likimais nelabai besiskiriantys, turi savo moralinę hierarchiją, sudaro opozicijas; viena ryškesnių – bedaliai ir turtingieji. „Bedaliuose“ dominuoja žmogaus menkumas, tuštumas, susireikšminimas. Bedaliai tie, kurie jautėsi viršesni, geresni už kitus, kurie pakluso aplinkybėms, veidmainiavo, kenkė ir galiausiai, pakitus aplinkybėms, pajuto, kad visas jų gyvenimas nieko nevertas. Turtingieji išoriškai yra tokios pat vargo pelės kaip ir bedaliai, bevardžiai, bedugniai, beginkliai ir visi kiti. Bet jie išsiskiria gyvenimo ritmo pajautimu, orumu, atkaklumu gyventi. Jie dažniausiai yra keistuoliai, gyvenantys savo pasaulyje (nebylys, nesiskiriantis su šiferio lakštu, ar apsigimimų subjauroto kūno moteris, atvangą randanti eidama kimsynais prieš vėją, – įstabiai aprašomas prakaito lašo kelias per subjaurotą veidą). Jie yra „turtingieji“, nes iš paskutinių gyvasties likučių dar bando padėti kitiems. Jie turi savo autentišką buvimą: šiukšliavežys, buvęs dėstytojas, yra susitaikęs su savo nauju gyvenimo būdu, nes čia gali tylėti, matyti debesis, dūmus, stebėti ledo, sniego, vandens atspalvius. Dauguma šių keistuolių jaučia grožį, nors ir nesuvokia, ką jaučia. Bet tas jutimas padeda jiems ištverti sunkiausius momentus. Nuostabiai aprašytas „greimiškos estezės“ momentas, kai mergaitė stebi sveriamą silkę: „Sidabriniais žvynais ir žieduotais moteriškės pirštais varvantis sūrymas sutvisko vėlyvoje spalio saulėje, ir tas reginys nedylamai įsirėžė mažosios Aidos atmintin“ (p. 66). Arba alkanas berniukas, visam būsimam zekiškam savo gyvenimui pakerėtas banalios pieniškos sriubos tamsiai rudame dubenėlyje vaizdo. Kartais toks ištikęs kitokios būties pajautimas, tegu ir nesuvoktas, laiko žmogų gyvenimo paviršiuje.

Kaip ir minėti „turtingieji“, didesnę pozityvo dozę turi ir stotelės „Degto molio“ objektai: jie taip pat turi vidinę šerdį, atsparumą, orumą. Priešingam poliui priklauso „nedegto molio“ tipažai: įtūžę ant pasaulio ir artimųjų, nesupratę to įsiūčio priežasties – beprasmio, kartotėje sustojusio gyvenimo absurdo jausmo.

Keletą žodžių apie „ankstybuosius“ tekstus, kurie yra kitokie dėl kitko: juose yra tiesiau kalbama apie mistinius, metafizinius dalykus, mirtį, bet, man rodos, pernelyg tiesmukai, siužetiškai. Gal jų pavadinimas ir reiškia, kad jie iš ankstyvųjų tekstų archyvo?

Daugumos „objektų“ tikrovė yra, galima sakyti, belaikė, bet knygoje tamsiai žalia spalva primena sovietmečio nykumos „estezę“. Į ją sureagavo knygos dailininkė Deimantė Rybakovienė – kiekvieną puslapį perbraukė žalia vingiuota linija.

Suprantu, kad motyvų persakymas dar nieko nepasako apie tekstų kokybę. Būtent pasakojimo būde, kalboje slypi šios prozos savitumas ir įtaiga. Pacituosiu fragmentą – kontekstas toks: bendradarbiai padovanoja jubiliatei Verutei aureolę – geltonais dažais nuteptą nimbą. Šviesą užgesinę (kad išryškėtų aureolė) užstalės svečiai pasijunta nejaukiai, kas nuobodžiauja, kas pasineria į savo mintis… „Staiga šviestuvas vėl įsižiebė, ir aureolės spindesys išblėso. Prie atvirų durų suglumusi stovėjo Verutės duktė su didžiuliu šaltienos, aš sakydavau – šaltinienos dubeniu rankose. Atrodė, laiko mažytę užšalusią kūdrą. Po ledu kur ne kur dūlavo rusvos kerplėšos, oranžiniai rąstgaliai“ (p. 110). O pabaigoje pacituosiu dar vieną „estezės“ pavidalą, kuriuo pasakotojas amžinybėn palydi „degto molio“ tipažą – Česių K. „Staiga iš vandens iššoko žuvis, pažėrė lašus, plykstelėjo apyvakario saulėje žvynais ir dingo gelmėje. O auksu nutvieksti purslai taip ir liko kyboti ore, amžiams sustingo žuvies sukelti raibuliai ir vėjelio palenktos meldų burbuolės. Ir drėgno smėlio kvapas jau niekada nebeišvėso“ (p. 113).

Džiaugiuosi knyga ir sveikinu Laureatą.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.