Gerovės valstybės pranašystė ir šmėkliškoji ateities politika

 

Save atsinaujinančiais vadinantys socialdemokratai, kaip ir prezidentas Gitanas Nausėda, į ateitį nukreiptose ištarmėse nevengia pabrėžti gerovės valstybės siekio. Atrodo, ši sąvoka Lietuvoje tapo gerokai skirtingų politinių jėgų ir ideologijų įkaite, nors istoriškai gerovės valstybė niekada ir nebuvo nuosekliai homogeniškas modelis, tačiau dabar jis valstybinės politikos lygmeniu nurodo ekonomiškai bei socialiai saugaus ir užtikrinto gyvenimo pažadą. Tai pradeda veikti kaip tam tikros kompensacijos neoliberalizmo sukeltam nestabilumui ir skurdui paieška – ne veltui dažnokai sakoma, kad gerovės valstybės liko tik fragmentai, bet į šiuos likučius gana atkakliai įsikimbama ir stengiamasi „naują“ gerovės valstybės viziją suderinti su neoliberalia linija, dėl ko, atsižvelgus į dabarties regionines ir statistines realijas, šis modelis savo įprastu apibrėžimu atrodo vis sunkiau įmanomas, ypač girdint nuolatines iškilmingas nuorodas į Skandinaviją (ypač Švediją). Kai viskas įgauna burtažodžio formą, ne tik atsiranda banalių sąsajų su populizmu, bet ir sutrinkama, ką iš tikrųjų reiškia vėl dažniau spekuliuojamas gerovės valstybės kūrimas ir kiek jis yra realus.

 

Pokarinis konsensusas arba auksiniai kapitalizmo laikai

 

Plačiausiai gerovės valstybė yra suprantama bei aiškinama kaip aktyvus ir reguliarus valstybinių institucijų vaidmuo rinkos ekonomikoje, siekiantis ją reguliuoti ir paskirstyti jos išteklius, palaikyti stabilesnius (priešingus neoliberaliam „lankstumui“) darbo santykius, rūpintis bendruoju gyventojų būviu (kaip sveikatos apsauga) ir užtikrinti socialinių paslaugų prieinamumą – gana įtakingai prie tokių funkcijų prisidėjo keinsizmo ekonominis projektas, skirtas kurti atsparumą galimoms finansinėms krizėms per visiško užimtumo (full employment) ir kuo daugiau apimančios paklausos skatinimą, per nuolatinį valstybės kišimąsi, o gamybos optimizavimui daugiausia taikytas fordizmo modelis su išlikusiais teilorizmo elementais. Kai kurie laisvosios rinkos šalininkai grubiai supaprastindami tokią 1945–1973 m. dominavusią ekonomiką vadino kapitalizmu su socializmo priemaišomis, ir galbūt tai yra viena priežasčių, kodėl, žinant ideologinį ano meto raudonosios panikos (red scare) ir makartizmo[1] sąryšį su iškilusiais neoliberalizmo teoretikais, tokiais kaip Miltonas Friedmanas, Friedrichas Hayekas ir Murray Rothbardas, gerovės valstybės po aštuntojo dešimtmečio vidurio krizės bei tuometinio JAV prezidento Richardo Nixono 1971 m. inicijuoto dolerio atsiejimo nuo aukso buvo palaipsniui atsisakyta ir didžioji dalis iki tol valstybės kontroliuotų sektorių buvo privatizuota.

 

Auksiniu kapitalizmo periodu tie keli dešimtmečiai praminti todėl, kad buvo atsigauta po 1929 m. dėl nereguliuojamos rinkos kilusios didžiosios JAV ekonominės depresijos ir Antrojo pasaulinio karo padarinių – minėtuoju keinsistinės ekonomikos pagrindu vykdyta plėtra tęsėsi iki pat 1973–1975 m. recesijos ir tokių politikų, kaip Margaret Thatcher ir Ronaldas Reaganas, atėjimo į valdžią. Nereikia pamiršti, kad didele dalimi gerovės valstybės plėtojimas buvo reakcija į pasaulinį Spalio revoliucijos sukeltą atgarsį ir Sovietų Sąjungos stiprėjimą, kai buvo pademonstruota, kad, šiaip ar taip, kapitalizmui alternatyva yra įmanoma. Pačią SSRS irgi techniškai galima vadinti gerovės valstybe, kurią labai panašiu metu (aštuntajame dešimtmetyje) taip pat ištiko ekonominė stagnacija, kol 1989 m., kaip žinoma, buvo galutinai pereita prie rinkos ekonomikos, ir tuomet gerovės valstybės, kaip ir apskritai socializmo, idėja gana ilgam laikui buvo diskursyviai užgožta nesuvokiamai sėkmingos Francio Fukuyamos „istorijos pabaigos“ tezės, liberaliąją demokratiją ir nevaržomą rinkos tėkmę laikiusios „tikrojo istorinio kelio“ atradimu ir nepaprieštaraujama pergale, išsprendusia XX a. dialektines prieštaras.

 

Tokiai pamokslaujančiai liberaliai kalbėsenai paėmus viršų, gerovės valstybė dominuojančių jėgų buvo per sąlyginės socializmo nesėkmės sąryšį pradėta vadinti atgyvena, niekinamai susieta su žodžiu „paternalizmas“, esą „už mus čia viską valdžia padarys ir tapsime nesavarankiški bei nemąstantys savo galva“, kas tapo dar reikšmingesne ideologijos dalimi ir iki šiol itin dažnai skiepija valstybės aparato teikiamos pagalbos ir paslaugų atmetimą, kas neretai suveikia kaip solidarumo jausmą menkinantis veiksnys, palydimas tariamai oriais ir išdidžiais „nereikia man jūsų pašalpų, savo gyvenimą kursiu pats“ įsitikinimais. Anglų kalboje egzistuoja daugeliu atvejų pašaipiai vartojamas nanny state epitetas, reiškiantis valstybę-auklę arba valstybę-globėją: visa tai retoriškai naudinga privatizacijos išteisinimui ir „turto grąžinimo žmonėms“ motyvo perėmimui, valstybę supriešinant su jos gyventoju, neva tai yra kažkas antižmogiško ir fundamentaliai negali atlikti veiksmų visuomenės ir ypač darbo žmonių labui – galima sakyti, tai yra ta pati klasikinio liberalizmo laissez-faire (pranc. „leiskite veikti“) ideologema, tik transformuota dabarčiai.

 

Artėjant link mūsų meto, prasiautus 2008 m. globaliai finansinei krizei, tiek keinsizmas, tiek gerovės valstybės idėja vėl kurį laiką buvo prisiminta ir imta svarstyti, nors ir nesėkmingai, – neoliberalizmas su visais savo privatizacijos ir prekariškosios egzistencijos svarmenimis buvo pratęstas vadinamuoju diržoveržiu (austerity politics), kai stipriausias materialias negandas turi patirti darbo klasė, kurios gyvenimo sąskaita ieškoma priešnuodžių prieš krizės padarinius. Galiausiai, šiandien gerovės valstybėmis tebevadinamos tik kelios Europos šalys: be Skandinavijos valstybių, su išlygomis tam priskiriama Vokietija, Prancūzija, Belgija ir Nyderlandai. Lietuvos, kaip ir turbūt daugelio posovietinių šalių, atveju gerovės valstybė labiau atrodo ne tik kaip performatyviai kartojamas pranašavimas, bet ir kaip neatsiginama praeities politikos šmėkla, ieškanti savo tikrovėje įkūnyto pavidalo, bet suklumpanti prieš politinės vaizduotės neįmanomybę, ateities miglą ir asimetriją su neoliberalizmo viešpatyste.

 

Politinį mąstymą persekiojančios pamėklės

 

Nuo pokario ekonominio pakilimo praėjo nemažai laiko, o socialiau ir labiau į viešojo sektoriaus globą orientuotas kapitalizmas patyrė beveik galutinį sutriuškinimą, tačiau nuo korporacinės neoliberalizmo utopijos daugelio regionų visgi pradėta šiek tiek pagiriotis – nuo 1989 m. gyvenant kapitalistiniame realizme padidėjo ne tik turtinė nelygybė, skurdas, socialinė atskirtis, pragyvenimo sunkumai, bet ir nuogąstavimai dėl ekologijos, t. y. planetos ir žmonijos ateities apskritai, kas desperatiškos nevilties mastą išplėtė dar labiau. 2016 m. matėme Donaldo Trumpo pergalę ir „Brexito“ nuosprendį (Lietuvoje panašiems „kuriozams“ galima priskirti LVŽS pergalę parlamento rinkimuose), kas iki šiol gana iškalbingai liudija bendrąją nuopuolio būseną, kai senomis standartinėmis politinėmis galiomis yra nusiviliama ir ieškomos atsvaros, tačiau rinktis nelabai yra iš ko, o populiariųjų medijų spektakliškumas, kuruojamas kapitalą koncentruojančių konglomeratų, nulemia besitęsiantį krypsmą į šiuolaikinio konservatizmo išlaikymą – šviežias Jeremy Corbyno leiboristų pralaimėjimas Jungtinės Karalystės Parlamento rinkimuose yra dar viena tinkama iliustracija kalbant apie institucinę politiką.

 

Taigi, vis sunkesnio realių alternatyvų kapitalizmui įsivaizdavimo neišvengia ir Lietuva, tik čia ženklesnį vaidmenį atlieka kairuoliškumo atgrasymas negatyviomis sovietmečio šmėklomis – kaip sušvelnintas dubletas, bandant kapstytis iš Europos Sąjungos statistikos dugno ir apskritai apverktinos socioekonominės padėties, pasirinkta gerovės valstybės (o tiksliau – pačios jos idėjos) šmėkla, gaivinama kaip priemonė, galinti suvaldyti šių laikų suirutes ir bent dalinai stabilizuoti padėtį, kuri krinka dėl to, kad, kaip žinoma, ekonominis augimas atsieina vis problemiškesne tampančia šalies dirbančiųjų padėtimi. Pastaruoju metu paleista socialdemokratų ir G. Nausėdos, ši idėja virtualiai sklando tarp savo modelio griuvėsių ir ieško naujo pagrindo – tam egzistuoja gana senas, bet vis aktualesnis teorinis paaiškinimas, susijęs su istorija, laiko samprata, politine vaizduote bei ateities regimybe.

 

Filosofas Jacques’as Derrida, žlugus SSRS ir valstybinei komunizmo formai patyrus pralaimėjimą, savo 1993 m. veikale „Specters of Marx“ („Marxo šmėklos“) prakalbo apie laikiškąsias šmėklas politiniame lauke. Tai jokiu būdu nėra tos šmėklos, apie kurias esame pratę girdėti ezoteriniame, mitologiniame, misticistiniame arba teologiniame kontekste, – šįkart ši sąvoka, visų pirma, susijusi su pačia komunizmo šmėkla, kuri abstrakčia forma atmintyje išlieka ir tada, kai nebėra vadinamojo realiai egzistuojančio socializmo. Šmėkla, kaip praeityje egzistavusios grėsmės kapitalui šauklė, persekioja dabartinę politiką ir ypač kairiuosius – todėl istorijos naratyvo negalima vadinti vientisu ir linijiniu: šalia didžiųjų „tiesų“ paraleliai įsitaisanti šmėkla per atmenamus praeities pasiekimus arba lūžius siūlys kitokią ateities trajektoriją. Tad kai kurios idėjos negali mūsų palikti net ir tada, kai nebeturi savo „kūno“, t. y. aktualios ir esančios formos. Tai, kas anksčiau kėlė daug lūkesčių, traukė daugybę emocinių investicijų, bet buvo ne iki galo realizuota arba represuota / numalšinta ir todėl neišpildė savo potencialo, dabar sugrįžta būtent tokiomis politinėmis šmėklomis.

 

Nors ir J. Derrida rašė apie marksizmo šmėklas po „istorijos pabaigos“, šią teoriją, vadinamą hauntologija (angl. haunt reiškia „vaidentis“ arba „persekioti“), galima taikyti labai plačiai – pavyzdžiui, daugeliui dešiniųjų Lietuvoje tą atstoja toliaregiški Sąjūdžio idealai ir išsikeltų tikslų neišsipildymas. J. Derrida anuomet aiškino, kad pati kapitalistinė gamyba ir jos kuriami santykiai yra savaime šmėkliški, o kuo labiau šiandienis postindustrinis kapitalizmas yra priklausomas nuo technologijų, imaterialaus darbo, kognityvinių įgūdžių ir skaitmenos, tuo labiau grįstas šmėklomis jis tampa: anksčiau šmėkliškumas pasireikšdavo paprasčiausiu prekiniu fetišizmu ir pinigais, kaip atspindinčiais mirusį darbą (dead labour), o dabar pats finansinis-platforminis kapitalizmas sistemiškai turintis materialaus darbo ir jo kuriamos vertės šmėklą. Daiktai ir prekės, kurios kitados turėjo pirminį materialų pavidalą, bet jo neteko, egzistavimą tęsia šmėkliškuoju formatu: šis atitinka tarpinį variantą tarp būties ir nebūties, kas pasireiškia per istorinę, politinę ir kultūrinę atmintį bei bendrąją laikiškumo nuovoką (pavyzdžiui, atsakant sau į klausimą, kaip suprantame praeities, dabarties ir ateities dimensijas), ir tai daro įtaką mūsų gyvenimams, ypač jei suvokiame, kad laiko naratyvas nėra vienas ir savarankiškas – jų esti daugybė, ir jie konfliktuodami gyvuoja šalia vienas kito. Kitas mąstytojas Fredricas Jamesonas, labiau reflektuodamas XX a. antrosios pusės kultūrinę produkciją, tą susieja su estetizuota postmodernizmo epocha ir jos savybe apsunkinti žmonių galimybę atsekti dabarties tapatumą, t. y. anot jo, dažnai yra jaučiama nostalgija dabarčiai. Tą neabejotinai galima susieti su temporalumu ir šiandienine politika, kuri, dažnai nerasdama sutelkto dabarties momento, griebiasi praeities šmėklų. Bet šmėklos, pasak J. Derrida, visuomet yra nukreiptos į ateitį, ir negi nesame atkreipę dėmesio į tai, jog nūdienos politinės deklaracijos savo vizijomis reiškia pastebimą rūpestį dėl ateities horizonto?

 

Bejėgiškumas artikuliuoti ateitį

 

Įstabi 2020 m. data ženklina priartėjimą prie tam tikro „viskas arba nieko“ slenksčio – ima atrodyti, kad, pavyzdžiui, ekologijos klausimams reikalingi kategoriški sprendimai, bet ir apskritai poliarizacijos politikoje netrūksta: matome daugybę klasių kovos paaštrėjimo pavyzdžių, iš kurių pastaruoju metu bene girdimiausiai nugriaudėjo Čilės protestai, toliau piršę masinę abejonę dėl vyraujančios planetos ekonomikos. „Neoliberalizmas gimė Čilėje – jis ten ir mirs“ – skelbė vienas protestuotojų plakatas, bet sugrįžkime prie kovos su neoliberalizmu parlamentinėje politikoje. Neseniai įvykę pirmalaikiai rinkimai Jungtinėje Karalystėje ateities koncepcijos atžvilgiu yra labai simboliški: leiboristai atstovavo išsigelbėjimo naratyvui ir „naujos pradžios“ vaizdiniu grįstai vilčiai, o toriai – ne tik sutrūkinėjusios dabarties linijos išlaikymui, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje apokaliptinei tamsai. Laimėjus šiam nelemtajam scenarijui, kairės patirtų nesėkmių grandinė tęsiasi, o to įprastojo kolektyvinio nusivylimo – lemiančio rezignaciją, pasyvumą, defetizmą ir politinės valios mažėjimą – daugėja. Tokia būsena, susijusi tiek su individualia subjekto patirtimi, tiek su kolektyvine nuotaika, užkerta kelią prasmingos ateities įsivaizdavimui ir apskritai produktyviam mąstymui apie ją.

 

Dar vienas filosofas Markas Fisheris, taip pat daug dėmesio skyręs šmėklų teorizavimui, rašė, kad neoliberalizmas iš lėto atšaukė ateitį: XX a. ekonominės gerovės laikas buvo kultūriškai kupinas pozityvių ateities vaizdinių, sukomponuotų iš futuristinės technologijomis aprūpinto kasdienio gyvenimo estetikos, o neoliberalizmas ėmė tai pamažu griauti, dėl to kultūra, ypač XXI a., pradėjo idėjiškai stagnuoti – tai (į)vyko todėl, kad ekonomika spartino savo inovacijas bet kur, tik ne kūryboje ir mene, o ekonomiškai apsunkę laikai dar labiau susilpnino galimybes vystyti naujienas kultūroje. Galbūt daug kam tai gali atrodyti kaip su politika nesusijęs veiksnys, tačiau kultūrinės atminties ir apskritai vaizduotės produkavimas yra neatsiejamas nuo politinio veikimo, nes kultūra ir menas, anokia naujiena, sunkiai pasprunka nuo tapimo ideologiniais įrankiais. Dar 1991 m. F. Jamesonas knygoje „Postmodernism, or, The Cultural Logic of Late Capitalism“ („Postmodernizmas arba kultūrinė vėlyvojo kapitalizmo logika“) gana pranašiškai įminė postmodernios visuomenės bruožą, jog dabarties, kaip laikmečio, identitetas yra, pavadinkime, sukarpytas ir persiliejęs, t. y. neturintis aiškių ženklų ir turinių: susiejant tai su dabartine ekonomika, prekariška gyvensena darbo klasei neleidžia planuoti ir kurti ateities ilgesnei atkarpai, nes dabartį tenka reflektuoti kone išgyvenimo instinktais. Politika, kad ir kokia būtų, neišgali pasiūlyti nieko geresnio, o toliau pateikia praeityje kurtų svajonių montažą, kaip dabarties bei ateities receptūrą ir sprendimo būdus.

 

Būtent vienas tokių reiškinių ir yra gerovės valstybė bei šios idėja – nors ji savo visavertiška būkle istoriškai laikėsi gana ilgą laiką, ekonominiai kapitalizmo ciklai ir į postmoderniąsias (arba tiesiog postfordistines) apsukas pereinantys gamybos modeliai sužlugdė tą, kad ir sąlyginę, darbuotojų turėtą socialinę apsaugą ir aukštesnį pragyvenimo lygį. Galbūt dabar Lietuvoje sukilusios kalbos apie šį modelį prilygsta jau gana klišinei tapusiai M. Fisherio tezei apie prarastų ateičių ilgesį? Net jei ir taip, čia galima įžvelgti kontrapoziciją dar labiau klišinei ir tekste jau minėtai F. Fukuyamos istorijos pabaigos formuluotei, kuri, kad ir kokia kokti būtų, dabar yra viena dažniausiai pasitaikančių nevalingų mąstymo ritmikų, kaip įstrigimas nejudriame politiniame (ir laikiškame) taške, kurį sunku paversti kažkur vedančia trajektorija, nes tam – nei mąstymui, nei veikimui – nebepalikta erdvės. Tai vadinama irgi gerai žinoma kapitalistinio realizmo sąvoka, kurią gvildeno tiek F. Jamesonas su M. Fisheriu, tiek Slavojus Žižekas.

 

O prarastų ateičių ilgesys tokiai mąstysenai pasipriešinti gali tuo, kad tinkamai realizuota iš praeities ištraukta idėja gali tapti pagrindu svariai ir tvariai ateičiai – kolektyvinę atmintį persekiojanti šmėkla, vėl rasianti savo kūną, turi galimybę kažką nuveikti. Kad ir kaip tai nekonkrečiai skambėtų, gerovės valstybė visgi atitinka politinės hauntologijos sąvoką – Lietuvoje, prabėgus trisdešimčiai metų nuo „istorijos pabaigos“, gerovės valstybės pasiūlymas tampa gana saugiu kompromisu ir konvencija, kuria bandoma ieškoti imuniteto vis spartėjančiai neoliberalizmo beprotybei. Žvelgiant iš marksistinės pozicijos, šioje šalyje tai gali būti priemonė atsiginti nuo diskursyvių ir viešumą bauginančių asociacijų su sovietmečio šmėklomis ir dalinai suveikti kaip kairiosios politikos populiarinimas. Nors gerovės valstybė nėra išimtinai kairysis projektas, dar nespėjęs užgyti šokas Didžiosios Britanijos leiboristams rodo, kad nors skaudu pripažinti, radikalesni siūlymai vis dar sunkiai skinasi kelią į mainstream matomumą, dėl to ir JAV demokratų partijai su Bernie Sandersu gali kliūti didesnis vargas. Teoretikas Benjaminas Noysas po Jungtinės Karalystės rinkimų taikliai perfrazavo F. Jamesoną: atrodo lengviau patirti arba priimti žemės bei gamtos krachą nei menką kapitalizmo reformą. Pamėginkime keliais po ranka pakliuvusiais pavyzdžiais pažvelgti, kodėl.

 

Egzorcistai prieš įgalinančias regimybes

 

Lietuvoje gerovės valstybės prikėlimu užsiimantys vis dar labai neužtikrinti ir aptakūs socialdemokratai tikrai nesulaukia tiek demonizavimo, kiek J. Corbyno leiboristų partija, kuri dėl savo akivaizdžių (ir išties patrauklių – rinkimų kampanija buvo gana sėkminga, o manifestas kai kurių žinomesnių figūrų buvo vadinamas priešnuodžiu prieš kapitalistinį realizmą) pastangų „prasimušti“ į kuo platesnį sociumą buvo labai puolama vietinės žiniasklaidos, kuri šmeižiančios informacijos apie leiboristus pateikė nepalyginti daugiau nei apie torius. Nors ir tai nestebina (juolab kai tiek žiniasklaidos kanalų yra valdoma turtingųjų), karštligiškos atakos rodo, jog leiboristai galiai visgi kėlė atsižvelgtiną baimę ir grėsmę. Štai savaitraščio „The Economist“ instagramo paskyroje prieš kurį laiką buvo galima perskaityti, kad Leiboristų partija „ruošiasi XXI a. Britanijos problemas spręsti radikalios kairės politika, kuri žlugo XX a.“, – J. Derrida, rašydamas apie marksizmo ir komunizmo šmėklas, tokią retoriką pavadino conjuring, ką būtų galima išversti kaip išvarymą, ir tai lengvesnio įsivaizdavimo dėlei nesunku sutapatinti su egzorcizmo seansu – kad šmėkla jokiu būdu neturėtų savo kūno, o jei jį rastų, būtų iš šio išvaryta. Negana to, kad tasai begalinis argumentas, esą senosios priemonės visiškai nebetinka dabarčiai, yra nerelevantiškas, nes paremtas jokios logikos neženklinančia laikiška perskyra (tas pats, kas sakyti, jog „šiandien knygos neskaitysiu, nes trečiadienis“), visa tai dar atitinkamai primena ir mūsų šalyje itin dažnus dešiniųjų politinių jėgų retorinius manevrus, skirtus apsisaugoti vien nuo pačios minties ir idėjos, kad kairioji politika yra ne tik reikalinga, bet ir įmanoma bei pasiekiama.

 

Lietuvoje, sprendžiant iš pastarojo meto apraiškų spaudoje arba socialiniuose tinkluose, pats ritualinis „išvarymo“ veiksmas pasitelkiamas gan gausiai vartojant ir pačią šmėklos sąvoką, kuri, kaip skambus elementas, tapo mėgstama įvairių viešųjų komentatorių, žurnalistų, ekonomistų, politikų, norinčių paprasčiausiai klaidinti ir įbauginti visuomenę, – kukliausias nuokrypis į socialinį teisingumą ir ekonominį perskirstymą tampa, kaip mums prieš metus išrėžė finansų ministras Vilius Šapoka, bandymu pažadinti Marxo šmėklą[2], o Andriui Kubiliui sankcijos bankams ir privačiam sektoriui yra bolševizmo džinas[3], skatinantis, jo žodžiais, lūzeriškas nuotaikas (labai panašu į marginalizuotų grupių gėdinimą vadinant pašalpiniais), – tokios vietinės „išvarymo“ praktikos yra itin dažnos, kai hiperbolizuotomis nuorodomis dėliojami saugikliai tam, kad, paprastai tariant, niekas nepasikeistų į nepageidaujamą pusę. Juokas susipina su pykčiu, kad į kai kuriuos tokius „vaiduoklių medžiotojus“, Adolfą Hitlerį vadinančius bolševiku (tas pats A. Kubilius), įsiklausoma labai rimtai ir socialiniuose tinkluose panašūs pareiškimai sulaukia milžiniško palaikymo.

 

Kol kas į niekur vedantis pakrikusių likučių lipdymas

 

Sugrįžtant prie gerovės valstybės santykio su kairiąja vizija, nevalia ignoruoti, kad šis modelis ne tik gali būti socialdemokratinio braižo, bet ir turėti liberalųjį pagrindą arba būti konservatyvios (krikščioniškosios demokratijos) pakraipos, tačiau pastarieji variantai, kaip perspektyvos, dabar šalyje savo konkrečiais pavidalais nėra taip karštai aptarinėjami. Ir vis dėlto, kalbant apie socialdemokratiją, gerovės valstybė nėra žingsnis pro šalį arba į šoną: toks sprendimas savo logine seka išties gali atitikti tarpinio varianto tarp kapitalizmo ir socializmo vaidmenį kaip pereinamoji fazė – įdomu, jog pagal šį parametrą į gerovės valstybės sąvokos apibrėžimą patenka daugelis XX a. socialistinių eksperimentų, nuo kurių viešajame diskurse dabar stengiamasi kiek įmanoma labiau nusigręžti, tačiau šmėkliškuoju pavidalu jie vis tiek pasiveja – ir tai, kaip žinoma, ypač Lietuvoje, kairiajai politikai labiau trukdo, nei gelbsti.

 

Taigi, gerovės valstybė platesniame kontekste atrodo kaip švelninančio pobūdžio atoveiksmis komunizmo šmėkloms ir sąsajoms su ideologizuotomis sovietmečio traumomis – suteikti socialines garantijas ir oresnį gyvenimą be kraupiojo žodžio „socializmas“ (galime prisiminti, koks sambrūzdis kilo, kai ant LSDP pirmininko Gintauto Palucko darbastalio buvo pastebėta, kaip vėliau išsiaiškinta, Thomo Piketty knyga „Capital in the Twenty-First Century“, bet prieš tai daug kas išsigando, jog ten galėjo būti K. Marxo „Kapitalo“ tomas). Tai gali veikti kaip viena priežasčių, kodėl gerovės valstybė tampa patogia dabartinės socialdemokratų parlamentinės politikos (nes iš esmės vien tik ši gali įtvirtinti tam modeliui reikalingą aparatą) veikimo kryptimi: siekiamas gerovės valstybės siluetas tampa ateities protezu ir nežinomybę bei neaiškumą užpildančia rodykle. Pats žodis „gerovė“, esantis, be abejo, dar viena įkyri abstrakcija ir lengvai stumdomas tuščias signifikantas, turi teigiamą konotaciją ir nurodo gero gyvenimo lūkestį – būtų šaunu, jei dabartinė šalies socialdemokratija, jei yra ar dar tik bus verta savo vardo, šią sąvoką kreiptų būtent nuoseklesnės kairiosios politikos linkme, kuri ilgainiui nesirems vien tik patenkinančio centro paieškomis neperžengiant kapitalizmo ribų.

 

Visgi, kol institucijose tam nėra pakloti svarūs pagrindai, optimistinio žvilgsnio į tokį laipsniškąjį kelią (kuriame socialdemokratai nubrėžė svarbią žymą – 2024 m.) jau kurį laiką stokojama – tai, kad gerovės valstybė bandoma kurti apleistoje nevaisingoje ekonominėje ir ideologinėje dykynėje, pripažįsta nemažai vadinamųjų specialistų. 2012 m. Lietuvos socialinių tyrimų centro išleistos studijos „Gerovės valstybės kūrimas Lietuvoje: mitas ar realybė?“ išvadose rašoma, kad „Lietuvoje gerovės valstybė buvo kuriama panašiai kaip ir kitose Europos šalyse. Tačiau Lietuvos atvejis išsiskiria tuo, kad procesas buvo nenuoseklus, atskirais istorinės raidos etapais vyko drastiški pokyčiai, gerovės valstybės koncepcija buvo neišplėtota arba apskritai neegzistavo, nebuvo ir palankios ideologinės terpės gerovės valstybės kūrimui. Lietuvoje nuo 1918 m. iki dabar išskirtinai vyravo konservatyvių bei liberalių pažiūrų ideologijos (išskyrus primestą sovietinės okupacijos laikotarpį), kurios skatino individualią ar šeimos atsakomybę už savo gerovę. Pagrindinė gerovės valstybės kūrimo prielaida – pasitikėjimas bei dialogas tarp valstybės ir jos piliečių – neturėjo palankių sąlygų plėtotis bei stiprėti. Įžengusi į XXI a. Lietuva pagaliau turi visas sąlygas kurti šiuolaikinę vakarietišką gerovės valstybę. Tačiau šiuo lemiamu laikotarpiu Lietuvos gerovės valstybės kūrimą įtakoja ne tik vidiniai veiksniai, bet ir globalūs pokyčiai. Visas pasaulis iš naujo vertina dosnios gerovės valstybės kriterijus, jos teikiamą naudą. Todėl, kaip niekada anksčiau, Lietuvai šiandien reikia aiškios, pamatuotos bei pagrįstos gerovės valstybės kūrimo koncepcijos. Pastarojo dvidešimtmečio reformos gerovės valstybės kūrimo idėją pavertė labiau mitu nei realybe.“[4]

 

Kaip tik berašant šį tekstą, „Delfi“ pasirodė straipsnis[5], gana paprastais, bet pakankamais metodais jau šiandienos duomenimis patvirtinantis cituotas tyrimo išvadas ir demaskuojantis kol kas į bent kokią tos krypties plėtrą „dedamas pastangas“: politikoje tragiškai ignoruojamas skurdo veiksnys ir tai, kad gerovė turi būti garantuojama ne labdaros mechanizmu, o kaip socialinė teisė. Ne paslaptis, kad labdara yra išdava to, kad laisvojoje rinkoje neveikia tolygesnis resursų perskirstymas ir visuotinė teisė į tam tikras gėrybes, formuojasi turtinė disproporcija ir tuomet gamybinis perteklius neranda savo adekvačios paskirties. Anot straipsnyje cituojamos socialinių mokslų daktarės Jekaterinos Navickės, kol kas šalies pasirinktas gerovės valstybės modelis yra korporatyvinis-klientelistinis, kas iš tikrųjų net neskamba kaip kažkas, kas turėtų bent dalinai nurodyti socioekonominės gerovės skatinimą. Pasak J. Navickės, toks modelis, kuris socialinės apsaugos sferoje labiausiai akcentuoja socialinį draudimą bei mokestines privilegijas, yra konservatyvus ir kontinentinis, kai iškritę iš šios socialinio draudimo sistemos lieka užribyje; prie to būtų galima pridėti, kad tokia sistema esti paprasčiausiai paremta konkurencijos principu.

 

Toliau straipsnyje užsiimama klasikiniu lyginimu su ES vidurkiais ir Suomija bei itin prastos Lietuvos socialinių išmokų padėties konstatavimu, tačiau kas yra svarbiausia – statistika ir apskaičiavimais patvirtinama ir pabrėžiama tai, kad gerovės valstybės modelio užuomazgos Lietuvoje kol kas yra tokios, kokias galima pavadinti tik griaučiais, skeletu; J. Navickės žodžiais, modelis yra likutinis. Tai, kad už socialinę paramą vėliau reikia atidirbti, iš valstybės gaunami pinigai paverčiami paprasčiausia renta. Viso to bendros išvados galėtų būti tokios, kad, norint, jog gerovės valstybė nebūtų tik, pavyzdžiui, į šeimos politiką orientuota nacionalistinė-pronatalistinė paskata arba sovietmečio nuopelnų, neleidusių taip smarkiai suvešėti kai kurių sektorių privatizacijai, tąsymas, reikia gana smarkių ir toli siekiančių fiskalinės politikos reformų, ypač kalbant apie mokesčius ir viešojo sektoriaus įgalinimą, ką ir yra bent deklaratyviai užsibrėžusi daryti LSDP.

 

Ekspertizėje įkalinta ateitis ir šmėklų pamokos

 

Kad ir kaip nutiktų, tokie užmojai atrodo nepalyginamai geriau nei tušti G. Nausėdos rinkimų kampanijos žodžiai, prasilenkiantys su prezidento institucijos galiomis, – turbūt to vienintelis, jei taip galima pavadinti, nuopelnas yra tas, kad gerovės valstybės sąvoka vėl buvo sugrąžinta į diskursą ir tai teikia naudos dabarties politikos matavimui. Nors kol kas, kaip išsiaiškinta, tai teatrodo kaip gražus pažadas (palydimas maždaug „vis geriau nei tai, kas yra dabar“), gerovės valstybės kūrimas taip pat sietinas su kasdienės arba grassroots politikos nugalinimu, veikiausiai galinčiu paliesti ir profsąjunginį organizavimąsi – valstybė laikosi „mes padarysime už jus“ pozicijos, kuri visuomenę ir ypač darbo klasę pastato į laukiančią, besitikinčią ir viltingą padėtį. Gerovės valstybė savo organizacine koncentracija į perskirstymą gali tapti darbuotojų autonomijos ir kolektyvinio veikimo sumažinimu, kai nemažai galios yra deleguojama valstybei.

 

Panašų motyvą atitinka universaliųjų bazinių pajamų idėja, kuri iš pažiūros gali skambėti kaip kairiosios ideologijos motyvuota iniciatyva susitvarkyti su kylančiu dėl automatizacijos nedarbu ir „pertekline populiacija“ (surplus population), tačiau vis dėlto tai yra neoliberalistinis sprendimas iškeisti socialines paslaugas į piniginę išmoką – užuot koks nors objektas būtų prieinamas tiesiogiai, jis tampa medijuotas per valiutą, vadinasi, kuriasi dar daugiau priklausomybės nuo svyruojančių rinkos dėsningumų. Negana to, socialinių išmokų lauke ir taip visuomet laukia traumuojanti vadinimo „pašalpiniais“ ataka, verčianti sunkiai gyvenančias ir finansiškai nesaugias grupes jaustis nenaudingais parazitais, – panašų ideologinį, simbolinį ir retorinį smurtą paranku nusakyti pasitelkiant klasinių sužalojimų apibrėžimą, kaip sykį buvo nuodugniau atlikta publicistės Agnės Rimkutės[6].

 

Tą kuria ir reprodukuoja dažnas neoliberalizmo visuomeninis modusas – pavyzdžiui, kalbant apie gerovės valstybę, dažnai autoritetingiausia pozicija pernelyg patikima visažiniams ekspertams, sociologams, politologams ir ekonomistams, kurie įgauna privilegiją ne tik kalbėti apie ateitį, bet ir ją spręsti, ir tuomet kalba tampa ateitį steigiančiuoju aktu. Tai galima įžvelgti ir šiame tekste išdėstytose referencijose į ekspertų nuomones, tačiau tie komentarai naudoti ne galutinėms išvadoms tvirtinti, o bendram svarstymui akompanuoti, nes kol kas net ir pati gerovės valstybės idėja Lietuvoje neleidžia griebtis didesnės substancijos turinčių teiginių. O kai ateitis epistemologiškai privatizuojama profesionalų galvose ir žiniose, apie dabartį ir iš jos išsišakojantį būsimąjį laiką galvoti tampa vis sunkiau – skiepijama mąstysena, kad kažkas visuomet už mus žino geriau, vadinasi, jie gali veikti, o ne mes. Šalia potencialiai kairėn sukančios gerovės valstybės reikia skatinti ir politinę vaizduotę, palaikyti sėkmingus to pavyzdžius ir neužmiršti, kad ne visa politika vystosi tradicinių institucijų pagrindu ir ne visuomet tos institucijos apskritai yra reikalingos – o kol kas tokie šūkiai kaip „gerovės valstybę kurkime kartu“ išlieka oksimoronais, nes pats modelis sunkiai gali būti svarstomas kitaip nei išimtinai iš viršaus valstybės nuleidžiamos reformos.

 

Na, ir galop vėl pereinant prie politinių bei istorinių šmėklų, šis teorinis reiškinys, kaip gali pasirodyti, nėra nei nuo tikrovės atkibusi mistika, nei išimtinai filosofijoje taikomas konceptas – tai yra gana laisvai interpretuojama abstrakcija, tačiau konkretumą jai suteikia būtent laikas ir atmintis, o laikiškosios ir atminties šmėklos tampa vis naudingesniu ir svarbesniu įrankiu aiškinti ne tik praeities įtaką dabarčiai, bet ir dabarties nurodymus ateičiai arba tai, kokia ateitis mums yra siūloma / primetama bei kokią ateitį įmanoma kurtis patiems. Dera atminti, kad dabarties politika niekada nėra vykdoma tabula rasa arba „naujos pradžios“ principu – įsivaizduojamoje naujoje drobėje visada jau yra istorijos ir ypač ideologijos paliktų štrichų, su kuriais reikia arba susidoroti, arba stengtis emancipuoti į naujus darinius. LSDP pavyzdys irgi tam tinkamas: įsteigta procesualaus atsinaujinimo aura susikerta su tuo, kad daug senųjų ir labiausiai žinomų (ir tikrai ne dėl nuopelnų) partijos veidų išliko tie patys, o naujesnės veikėjų pamainos kol kas išties nedaug.

 

Politinė šmėkla visad yra tarp praeities ir ateities, užimanti (netgi tiktų žodis „okupuojanti“) dabarties statusą ir todėl kurianti iliuziją, trukdančią įžvelgti materialią tikrovę; kaip žinoma, daug kam kur kas patogiau vadovautis šmėklomis, nei mėginti įžiūrėti, kas slypi už jų ir ar tikrai tos šmėklos yra tokios neatsiginamos, neapeinamos. Pastebėtinas tendencingumas, kad dėl ateities neužtikrinta būklė padeda šmėkloms įgauti vis daugiau svorio: nors jos egzistuoja tik virtualiai, bet ima nulemti aktualius veiksmus, ateities trajektoriją brėžiančius tik per praeities šlovę arba atvirkščiai – per būtajame laike „nuskendusius laivus“. Galima spręsti, kad šmėklų pobūdis dažniausiai esti dvejopas: vienos gali padėti išsilaisvinti, o kitos atliks stabdomąją ir palaužiančią funkciją.

 

Dar vienas įdomus ir iliustratyvus pavyzdys yra kai kurių šiuolaikinių neonacių, bandančių save patraukliau autorizuoti „alternatyviosios dešinės“ (alt-right) apdaru, tokia mėgstama retrofuturistinė estetika: tai yra šmėkla savo vienu iš gryniausių pavidalų – kai dabarties pajautą ir apskritai laikiškąją būtį pakeičia beviltiškas geismas rekonstruoti praeitį į šviežią dabarties naratyvą, nuo kurio būtų galima atsispirti, bet dažniausiai taip imama tik kartoti tą patį turinį, keičiant tik jo formą.

 

F. Jamesonas, skolindamasis sąvoką iš Sigmundo Freudo, tokius automatinius ir inertiškus kultūrinius veiksmus postmodernizmo eros kontekste vadino „represuoto sugrįžimu“ (return of the repressed). Šitoks gyvenimas svajonėje, kuri egzistuoja tiek išgyventoje praeityje, tiek spekuliuojamoje ir numanomoje ateityje, tampa svarbia nūdienos politikos ašimi. Galbūt todėl globalioje politinėje retorikoje ir padaugėjo kategoriškų nuorodų į (apsi)sprendimą dėl ateities, maždaug „pasirink dabar“ (kaip su pastarąja britų Leiboristų partijos rinkimų kampanija) – kuo ateitis miglotesnė, tuo daugiau jai baimingai suteikiama verbalinės esaties diskusijose, programose ir manifestuose. Ne be reikalo – pagrįstai tikėtina, kad dėl intensyvėjančių ekologinių sumetimų tokie nuogąstavimai ir apokaliptinis tonas nėra perdėti.

 

Tad šioje pabaigos anticipacijos politikoje gerovės valstybė, bent jau kalbant apie Lietuvą, vaidina dvilypį vaidmenį: viena vertus, tai dar vienas „auksinio kapitalizmo laikmečio“ praeities ir kartu sovietmečio aidas; kita vertus, tai yra nuolatinis Šiaurės Europos standarto siekiamybės akcentavimas, ieškantis savo versijos mūsų Rytų Europos taške. Visgi užmirštama, kad Skandinavijos ir kai kurios Vakarų Europos valstybės turėjo kardinaliai skirtingas istorijas – pradedant politinėmis peripetijomis, baigiant ne ką mažiau svarbia religinių konfesijų įtaka, ypač minint katalikiškos moralės ir protestantiškos etikos skirtį. Todėl gerovės valstybės tapatumas yra išsibarstęs ne tik dėl neoliberalizmo žalos, bet ir kaip koncepcija bei sąvoka, neretai tampanti grynuoju ženklu be referento arba postpolitiniu žaisliuku, kaip G. Nausėdos atveju.

 

Sunku pamiršti, kaip prezidentas kaip savo idealus paminėjo dvi gerovės valstybę griovusias figūras – R. Reaganą ir M. Thatcher: kadaise šių veikėjų sukeltus socioekonominius padarinius, kartu su 2008 m. krizės efektais, dabar atitinkamai siekia reabilituoti B. Sandersas ir J. Corbynas, kas rodo, jog daug politikos egzistuoja tik kaip retroaktyvi kova su praeities praktikomis, reprodukuojamomis iki dabar. Ir dar tai, kad J. Corbynas patyrė tokį gniuždantį pralaimėjimą, demonstruoja, kad „išvarymo“ metodas yra vis veiksmingesnis – atrodo, kad K. Marxo šmėklos yra bijoma, bet labiau to baiminasi ne tie, kurie turėtų. Dabar, po rinkimų, tokiu drąsiu kairumu bus suabejota ir centrizmas galbūt vėl pasirodys visu savo neveiksnumu.

 

Gerovės valstybė neturi likti tik neoliberalizmo sukelto nuopuolio inspiruotas stabilesnių laikų ilgesys arba ant meškerės pakabinta Švedijos morka (jau spėjusi sutrešti bene nuo pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo), o tapti proveržiu link rimtesnių mokestinių pertvarkų, ekologiškai atsakingos politikos, socialinių ir sveikatos paslaugų užtikrinimo bei siekio, kad toks atstumtį generuojantis biurokratinis finansinis užribis, koks yra dabartiniame korporatyviniame-klientelistiniame modelyje, nebeegzistuotų, kaip ir pats šis smarkiai neoliberalistine konkurencija atskiestas chaotiškai rinkai taikomas modelis. Gerovės valstybės artikuliacija, besiblaškanti po visą politinį kompasą, visada turi riziką tapti tuščiu politinio mesianizmo, pripildyto skambių pažadų, performansu – galimi ir nuvalkioti palyginimai su populizmu, kai kuriamas idealas yra nesuartinamai nutolęs nuo tikrovės.

 

Šiandien vis sunkiau aktualizuojamas Herbertas Marcuse kadaise rašė apie struktūrinį politinio universumo siaurinimą: pamąstomų ir pasiekiamų galimybių (pavyzdžiui, nuo laisvių ir teisių iki revoliucijos) plotis darbo klasei yra valdančiųjų mažinamas tol, kol darbuotojai yra priversti pasitenkinti vis menkesnėmis ir vis smarkiau suvaržytomis sąlygomis – taip žlugdomos svajonės ir politinė vaizduotė, kas labai susisieja su M. Fisherio ateities atšaukimo / nutraukimo koncepcija. O gerovės valstybės fantomas čia pasirodo kaip taikiai moderuojamas susitarimas tarp praeities ir ateities, tarp tikro ir netikro, tarp gyvo ir negyvo, tarp utopijos ir distopijos – esant tokios trapios ir paslankios būsenos, stringant veiksmingesnėms priemonėms, tenka laukti sukandus dantis ir kažko tikėtis. Net jei kai kurie procesai, kaip privatizacijos įveikimas ir jos nukreipimas atbuline linkme, dėl savo visapusių kaštų atrodo sunkiai tikėtini, kartais tai atsiveria kur kas realiau nei daugybės dabar madingų teoretikų, tokių kaip Paulas Masonas, Nickas Srnicekas, Alexas Williamsas ar Aaronas Bastani, teleologinis ir svajingas tikėjimas viską išspręsiančiomis ir į ateitį nuvesiančiomis technologijomis. Smūgių mums suduodama daug, bet kai kuriais, kad ir likutiniais, būdais kvėpuoti dar įstengiama. Rašytojo Samuelio Becketto žodžiais – klysk, klysk vėl, klysk sėkmingiau.