DALIA TAMOŠAUSKAITĖ

Metai be Jonausko, arba Bejėgis dievas

 

Stasys Jonauskas. 1959. Nuotrauka iš autorės archyvo

Stasys Jonauskas. 1959. Nuotrauka iš autorės archyvo

Ir šiemet Joninės praėjo be Jonausko. Be progos švęsti. Jau antrosios. Juk „Jonauskas“ – aukščiausias vardo laipsnis: Jonas, Jonesnis, Jonauskas. Bent jau taip juokauta Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redakcijoje, kurioje Stasys Jonauskas įvairias pareigas – skyriaus vedėjo, redaktoriaus pavaduotojo, redaktoriaus – ėjo daugiau nei keturiasdešimt metų. Tuo labiau kad ir jam pačiam Joninės buvo svarbios. Kaip ir apskritai birželis (nors buvo gimęs kovo pabaigoje). Sustabdytas daugelyje jo eilėraščių. Tad jeigu gerai įsiskaitai, gali išgirsti per latvių Jonines skambantį „līguo“ ar netgi užuosti iš tos kaimyninės šalies vėjo atpučiamą laužo dūmų kvapą. Bet juk kitaip ir negali būti: Latvija iš jo gimtųjų Gėsalų, kaip sako žemaičiai, kepure primetama. Tad bičiuliavosi su ja ne tik per savo, bet ir per latvių poetų kūrybą – nemažai jos išvertė į lietuvių kalbą. Ypač Olafo Gūtmanio. Netgi vienas kitam dedikuotais eilėraščiais apsikeitė. Tad šių metų rugsėjo 27-ąją į tarptautinius Stasio Jonausko skaitymus „Mirksnis, kai švietė dangus“, skirtus jo pirmosioms mirties metinėms paminėti,  kartu su Latvijos rašytojų sąjungos Liepojos skyriaus poetais atvažiavo ir O. Gūtmanio sūnus Davis. Tik tėvo draugystės su skuodiškiu poetu taip aiškiai, kad galėtų apie tai kalbėti, sakėsi neprisimenąs. Nors juk kalbėti apie praeitį kur kas lengviau nei apie ateitį: „Supranta kiekvienas, ką daro, / O ką paskui bedarys?“ (eil. „Žmogus rogėse. Senas paveikslas“)

Kita vertus, ateitis taip greitai tampa praeitimi, kad nespėji nė to suvokti. Juk net ir po praėjusių metų birželio 13-osios laikas nesustojo. Ir nė kiek nesulėtėjo. Nors, nepaisant prietaringiems ypatingos šio skaičiaus galios, tiksli mirties data taip ir liko nežinoma… Tik užfiksuota ta, kai dingo. Arba buvo… Bet jau kitaip.

Nors kitaip, arba ypatingai, jis buvo ir iki tol. Anot Viktorijos Daujotytės, atskirai. Kadangi ir pats buvo atskiras. Kaip vienas originaliausių lietuvių poetų, kurio kūrybos niekada nesupainiosi su niekieno kito. Kadangi jo poezija – labai savito pasaulio kūrimas, įprastus daiktus ir reiškinius regint žmogaus būties tragizmo šviesoje. Sukuriama iliuzija, kad iš tiesų gyvenimą už jį nugyvena daiktai ir reiškiniai, tepalikdami tiktai pasyvaus stebėtojo vaidmenį. Nors laikas visiškai susijęs. Net priklausomas. Kad ir metai: „Sako – eina be galo greitai, / Sako – nėra greitesnių. / Tik neaišku, kur jie nueitų, / Jeigu žemėj nebūtų žmonių“ (eil. „Metai“). Kadangi tik jie metus įvardija ir įprasmina. Kaip ir bet ką kita. Tad be žmonių visa tik būtų, bet ne reikštų. Nes nieko nereiškia niekas, ko žmogus dar nėra įžvelgęs, atradęs, suvokęs. Tarsi bejėgis dievas, kuris įvardindamas sukuria, bet tam, ką sukūrė, negali turėti jokios įtakos.

Ir jeigu kai kurie rašytojai nuolat eksperimentuoja – keičia rašymo stilių, plečia temų lauką, S. Jonauskas originalus tradicija. Konservatyvumu. Kadangi buvo įsitikinęs, kad tikrasis poeto meistriškumas atsiskleidžia tik per klasikinę eilėdarą – ritmą bei rimą. Tad, išskyrus anuomet savotišku manifestu tapusį eilėraščių rinkinį „Spaliai“ (1986), liko ištikimas klasikai. Nors, kaip sakė, tam, kad atsitiktų, rastųsi eilėraštis, be vadinamojo techninio meistriškumo, būtina daugybė įvairių kitų dalykų. Aplinkybių. Pavyzdžiui, absoliuti tyla ir ramybė. Arba visiška vienatvė. Tad kur kas daugiau nei penktame daugiabučio namo aukšte Skuode parašydavo gimtojoje sodyboje Gėsaluose. O jaunesnis ten nuvažiuodavo dažnai – kartais praleisdavo beveik visą vasarą. Vėliau į tam tikrus rėmus įspraudė ne vieną dešimtmetį kamavusi Parkinsono liga. Tad vienintelė galimybė būti arčiau pradžių pradžios pasirodė sprendimas tiesiog iš Skuodo persikelti į Gėsalus. Tam gal porą metų intensyviai ir ruoštasi. Kadangi ilgai negyventai sodybai reikėjo remonto. Bet likimo, apie kurį kalbėti niekada nebuvo linkęs (tikindavo tiesiog gyvenąs, ir tiek), pasirodo, buvo sumanyta kitaip. „Kas yra tai, kad kartais žinai, kaip bus?“ – viename interviu stebėjosi, rodos, su Skuodo rajonu susijusi – kurį laiką Mosėdyje su tėvais gyvenusi – Meilė Marija Kudarauskaitė. Bet S. Jonauskas iš tiesų žinojo. Šitiek eilėraščių apie pelkes! Net apie jų viršūnėmis einantį laiką. Kuris išsivedė.

O gal ne – gal su tėvu, kuris Amžinybėn išėjo, kai vienturčiui Stasiukui tebuvo vienuolika, ir motina toje sodyboje visi, kaip kadaise, susėda prie stalo. Ir džiaugiasi ilgai lauktu susitikimu?.. Juk ar ne dėl to, primygtinai kviečiamas kitur (pavyzdžiui, kaip Laimono Inio į „Nemuną“), jis nė vienu pasiūlymu nesusigundė. Nors juk pas mus įprasta, kad talentingieji – tik sostinėje. Na, nebent dar Kaune arba Klaipėdoje. Bet jokiu būdu ne tokiame Dievo užmirštame užkampyje kaip Skuodas.

Bet čia parašyta visa nesudėtinga S. Jonausko biografija. Gimė 1948 m. kovo 28 d. anuometinio Mažeikių apskrities Ylakių valsčiaus (dabar – Skuodo rajono) Gėsalų kaime. 1964 m. ten baigė aštuonmetę mokyklą. 1965 m. eksternu išlaikė Skuodo vidurinės mokyklos baigimo egzaminus. 1970 m. tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje, studijuodamas neakivaizdžiai, baigė Agronomijos fakultetą. Keletą metų tuometiniame „Pabaltijo“ kolūkyje padirbėjo dirbtinio apsėklinimo techniku, fermos vedėju. O 1967 m. pradėjo stažą Skuodo rajono laikraštyje „Mūsų žodis“, kuriame 1963 m. išspausdintas jo pirmasis eilėraštis (pirmoji rimtesnė publikacija – 1967 m. „Nemune“). Tiesa, 1979–1981 m. stažas buvo nutrūkęs – Maskvoje mokėsi M. Gorkio literatūros institute, aukštuosiuose literatūros kursuose. Su žmona Stase užaugino tris sūnus. Dabar būtų džiaugęsis jau septyniais anūkais.

Ar pasilikti gimtajame rajone buvo klaida? (Antai su juo kone vieninteliu šiek tiek bendravusi tragiško likimo poetė Danutė Paulauskaitė niekada su tokia savo lemtimi-pasirinkimu nesusitaikė. Tad iš Vilniaus grįžusi į Skuodą slaugyti sunkiai sergančios motinos protestavo, kaip tik begalėjo, – nebuvo čia nei registruota, nei prisirašiusi pas šeimos gydytoją. Tai jai neleido gauti nei medikų, nei valdžios institucijų pagalbos. Nors ji jos niekieno ir neprašė. O siūlomos netgi nepriėmė.) Kaip tvirtina S. Jonausko bičiulis, režisierius ir iš latvių kalbos verčiantis prozininkas, ne tik vadovaujantis Skuodo rajono kultūros centro Žemaičių teatrui, bet ir einantis Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešosios bibliotekos vyresniojo bibliotekininko pareigas Edmundas Untulis, tam, kad galėtum rašyti, vieta nesvarbu – svarbiausia turėti apie ką. Tad rašydamas net ir atokioje provincijoje S. Jonauskas neliko nepastebėtas – net šešios iš dvylikos knygų įvertintos įvairiomis literatūrinėmis premijomis: eilėraščių rinkinys „Lekia kaip metai“ – Salomėjos Nėries; už „Spalius“ 1987 m. poetas tapo „Poezijos pavasario“ laureatu; „Šiuolaikiniai rugiai“ pelnė Ievos Simonaitytės, „Laikas išeina pats“ – Dionizo Poškos premiją. O eilėraščių rinkinys „Širdis plaka delčią“ bei rinktinė „Žolės balsas“ – net po dvi: rinkinys – Pauliaus Širvio ir Simono Daukanto, rinktinė – Jotvingių ir Lietuvos rašytojų sąjungos (Trijų karalių). 2016 m. jam buvo įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Nors apdovanojimai – subjektyvus dalykas. Kadangi tam, kad vienokį ar kitokį gautum, visų pirma turi būti pasiūlytas. Tad jeigu niekas nepasiūlo, ir negausi. Nors tai toli gražu nereiškia, kad nesi vertas. Kaip teigė buvęs Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Juozas Šikšnelis, šio skyriaus narys S. Jonauskas buvo vertas ir Nacionalinės premijos. Tačiau niekas nepasiūlė.

Sakoma, kad geriausias visa ko matas – laikas. Pelenus nupučia, o rusenančios anglys ima degti. Ar gebės laiką įveikti S. Jonausko eilės? „Nemanau, jog kada nors mano eilėraščius kas dainuos užstalėje“, – nesyk yra sakęs pats. Bet dainavo. Ir dainuoja. Na, ne užstalėje, bet vis dėlto. Nors nė vieno eilėraščio nėra rašęs kaip teksto dainai. Antai Raimundo Banionio vaidybiniame filme „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990) skamba daina „Tiesą žinoti geriau“ pagal jo tekstą iš rinkinio „Spaliai“. Kai buvo išleista vienintelė jo knygutė vaikams „Šoka žaliosios varlytės“, joje spausdinamus eilėraščius ėmė dainuoti skuodiškės kompozitorės, muzikos pedagogės Jolantos Raišutienės vadovaujamos vokalo studijos „Upeliukas“ jaunieji dainininkai. Trejetas dainų pagal S. Jonausko tekstus įrašyta šios studijos vaikų popchoro kompaktinėse plokštelėse. Arvydas Vilčinskas yra sukūręs dvi dainas pagal jo tekstus iš pirmojo eilėraščių rinkinio „Didelis laukas“. O klaipėdiškis bardas Jonas Baltokas savo repertuare turi net šešias dainas. Ir ne vieną S. Jonausko kūrybos įkvėptą.

Lietuvių prisijaukinta patarlė teigia, kad jeigu nori tapti geras (arba gerbiamas, vertinamas), turi numirti. Tačiau su S. Jonausku taip nenutiko. Nuo jo mirties praėjo jau gerokai daugiau nei metai, o atminimas dar neįamžintas. Neskaitant Gėsalų gyventojų iniciatyvos jo vardu pavadinti per šį bei du gretimus – Kivylių ir Veitelių – kaimus besitęsiančią gatvę, anksčiau vadintą tiesiog Poeto. Bet tai ne Skuodo rajono valdžios nuopelnas: savivaldybės tarybai teliko pritarti – nuspausti reikiamą mygtuką. Nors lentelės su nauju gatvės pavadinimu, kaip sako gėsališkiai, teko ne tik keletą mėnesių palaukti, bet dar ir priminti, kad tikrai laukiama. Tačiau įprastos rudos informacinės rodyklės prie S. Jonausko gimtosios sodybos, į kurią vis dažniau butą Skuode iškeičia žmona Stasė, susirenka visi trys sūnūs su šeimomis, vis dar nėra. Ir negirdėti šnekant, kad ji reikalinga. Tiesa, prie Skuodo rajono kultūros centro ir R. Granausko viešosios bibliotekos esančiame skvere norėta įamžinti jo atminimą erdvinės plastikos kūriniu. Bet šiemet neišdegė. Kodėl? Viena vertus, rajono valdžia šiai idėjai įgyvendinti teskyrė viso labo 4 000 eurų. Tai šiais laikais – katino ašaros. Na, o kita vertus, pasitaiko menininkų, kurie dalyvauja konkursuose visai nepaisydami jų sąlygų. Ir tikėdamiesi, kad galiausiai vis tiek bus taip, kaip nori jie, o ne konkurso rengėjai. Tad… Nors, be paminklo, Skuodo rajono savivaldybės administracijos specialiai S. Jonausko atminimui įamžinti suformuota darbo grupė dar planuoja ir šio poeto garbei skirtos premijos įsteigimą bei jo kūrybos rinktinės, kurioje būtų pateikti visi publikuoti eilėraščiai, leidybą. Tačiau Skuodo rajonas iš visų kitų išsiskiria tuo, kad pelniusiam jo garbės piliečio vardą (S. Jonauskui jis suteiktas 2004 m.), be vienkartinio pagerbimo, daugiau nieko, kas leistų išsiskirti iš kitų ir pasijusti ypatingam, nenumatyta. O kultūra kaip sritis Skuodo žemėje visada buvo kaip Pelenė. Juk rajono meras, duodamas interviu Lietuvos radijui iš šiemetinės Mažosios Lietuvos kultūros sostinės Mosėdžio, aiškiai pasakė: Skuodas – žemės ūkio rajonas. Tad pramonė, kurios čia ir nėra, ar kultūra, visada buvusi podukros vietoje, čia nelabai reikalingos.

Trumpiau kalbant, kol kas S. Jonausko atminimas įamžintas tik minėtu Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešosios bibliotekos projektu „Mirksnis, kai švietė dangus“, finansuojamu Lietuvos kultūros tarybos. Pagal jį nutapytas poeto portretas (dailininkas Rimantas Eidėjus), atspausdintas atvirlaiškis, sukurtas filmas „Jonauskiškumas. Gyvenime ir kūryboje“, minėtoje bibliotekoje jau atsirado S. Jonausko daiktams skirta spinta. Ir Skuodo meno mokyklos salėje įvyko minėtieji tarptautiniai skaitymai, kuriuose, be svečių iš Latvijos, dalyvavo Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus narių delegacija. (Dar treji skaitymai, bet jau vietinėmis pajėgomis, lapkritį numatyti Skuodo rajone: Lenkimuose, Ylakiuose ir Gėsaluose.) Nors, savaime aišku, labai norėtųsi, kad tai nebūtų vienkartinis renginys, kad akstinas susirinkti į S. Jonausko skaitymus taptų tradicija. Taip, kaip per „Poezijos pavasarį“ unikalioje vietoje – Vaclovo Into sodyboje Mosėdyje (Skuodo r.) – į skirtuosius klaipėdiškiui poetui Vytautui Brenciui, kurio gimtinė – gretimas Šauklių kaimas.

Bet juk faktas, kad, išskyrus minėtą projektą, neįamžintas S. Jonausko atminimas, tik sustiprina nuojautą, kad jis gyvas!.. Juk, anot Albertʼo Camus, rašytojas turi galimybę nugyventi net tris gyvenimus: pirmąjį – pats ir iš tikrųjų; kitą – savo kūryboje / per kūrybą; trečiąjį, nepriklausomai nuo jo, gyvena pastaroji. O mirties metinėms artimųjų pastatytas antkapinis paminklas? Lietuvoje klesti mirties kultūra. Tad ne vienas sau akmenį pasistato dar gyvas būdamas.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.