http://www.satenai.lt/2017/04/26/apie-humanitarus-kritini-mastyma-strategines-reiksmes-veikla-ir-panasius-dalykus/ DVISAVAITINIS KULTŪROS LAIKRAŠTIS Fri, 21 Feb 2025 15:20:38 +0000 hourly 1 http://wordpress.org/?v=3.7.1 http://www.satenai.lt/2017/04/26/apie-humanitarus-kritini-mastyma-strategines-reiksmes-veikla-ir-panasius-dalykus/comment-page-1/#comment-1457 Sat, 29 Apr 2017 11:48:47 +0000 http://www.satenai.lt/?p=39792#comment-1457 Na, būti humanitaru, filologu ir dar lituanistu didelės svarbos, net gyvenimo prasmės pasirinkimo reikalas. Nors, rodos, tam turėtų pakakti būti ragavus atitinkamų studijų, lituanistinių tekstų, literatūros ir lingvistikos, na, dar pačiam būti šį tą sukūrus, parašius, gebėti savo žodžiu iš naujo sukurti savo tautos tapatybę reprezentuojančių tekstų, gebėti nepasiklysti įgytų humanitarinių žinių karalijoj, mokėti juos sisteminti, daryti išvadas ar net atradimus, kurie negriautų jau susiformafusių, sukurtų teorijų, jas tik papildytų, pagilintų, interpretuotų. Anuomet, sovietmečiu, daugelį tekstų skaitėme regėdami gilias potekstes tarp eilučių, ten slėpėsi gelmė, neįvardinta žodžiais, numanoma, saugotina, sakrali, nelytėta, amžinai geidžiama, nuspėjama. Šis tas pasikeitė po 90-ųjų metų. Tarsi to rėmo, tų grandinių, prie kurių buvome pririšti iš aukščiau mus varžomos ideologijos, netekome. Bet tai ėmė grasinti ir mūsų identiteto tapatumo suvokimui. Supratome, kad esame skirtingi, esame lietuviai, bet ne visi vienodi, skiriasi net mūsų antropologinis tipas, vieni esame labiau lietuviai, o kiti jais esame mažiau, savo šaknų, geneologinių medžių, kilmės, kilmingumo, netgi tautinės tapatybės klausimai pasidarė labai aktualūs. Ir čia atsiranda galinčių nubrėžti ribų ir užribių linijas, marginalizuoti kai kuriuos asmenis. Iš čia ir žiniasklaidos populizmas, kuris dažniausiai imasi visa grasinančio prievaizdo vaidmens, neretai nuslysdamas gyvenimo paviršiumi, gyvenimo putomis, deklaruoja naują jo tempą, greitį, remiasi faktu, skaičiumi, informatyvumo viešpatyste, neretai prasilenkiančiu su su tuo, kas yra tiesa, teisingumas, net su tuo, kas yra tiktrasis tautiškumas, tautinė tapatybė… Kalba, pakylėta į dvasingos grožinės literatūros lygmenį, yra sauganti, puoselėjanti tapatumą, dalykas. Bet jos mūsų gyvenamoj aplinkoj grėsmingai mąžta, ir ji ima skubėti, bėgti, emigruoti, prarasdama savo dvasią, kuri nūnai daug kam nebėra jokia vertybė, kai kam tik kliuvinys… Ji tarsi tremiama iš mūsų gyvenimo… Tai tiek…

]]>