AGNĖ ALIJAUSKAITĖ

Neištesėtas etinis pažadas kaip autoriteto mirtis

Nors jau seniai skelbiama autoriteto idėjos pabaiga, mus vis dar žeidžia kiekviena nauja autoriteto griūtis. Tai reiškia, kad autoriteto mirtis paskelbta gerokai per anksti. Vis dar erzina veidmainystė, pažadų nesilaikymas ir kiti dalykai, kurie, rodos, jau seniai neturėtų stebinti. Tai leidžia daryti prielaidą, kad žodžio ir veiksmo sutapimas yra ne tik pamatinis etinis principas, bet ir autoriteto pagrindas.

Žodis beveik visose senose tradicijose turėjo sakralų atspalvį, kalba pati savaime buvo tarsi vartai į pasaulį, esantį už kasdienio, matomo patyrimo ribų. Laikui bėgant žodis imtas vertinti ne kaip atveriantis tai, kas paslėpta, bet kaip paslepiantis, įkalinantis, atitveriantis nuo tikrovės. Kalba sumenko tikrovės akivaizdoje. Kartu sumenko ir autoriteto, įgalinančio savo pranašumą per kalbą, per pažadą, vaidmuo. Autoritetas, ne tik žadėjęs nuveikti tam tikrus konkrečius darbus, kurie jam patikėti ir dėl kurių atlikimo juo pasitikima, bet ir nusprendęs būti pavyzdžiu, kuris reprezentuoja žodžio ir veiksmo atitikimą, sumenko kaip su tikrove prasilenkianti fikcija. Autoritetas pats desakralizavo žodį beatodairiškai laužydamas savo pažadus; ko vertas žodis, jeigu jis tuojau pat paneigiamas priešingu veiksmu? Tokio žodžio, o kartu ir jo vertės paneigimo per istoriją neišvengė nei politiniai, nei religiniai, nei kokie nors kitokie autoritetai. Natūralus atsakas į susiklosčiusią situaciją buvo autoriteto idėjos nuosmukis ir nepasitikėjimo, įtarumo padidėjimas, kuriuo pažymėta visa modernybės epocha, o jo zenitas pasiektas perėjus į postmodernybę. Vis dėlto nuėmus kaukę liko kažkas, ko taip ir nepavyko „nuimti“. Liko anksčiau turėto pavyzdžio stoka, tikėjimas, kad ten, kur atsivėrė tuščia vieta, anksčiau ar vėliau atsiras kas nors, kas bus vertas autoriteto vardo. Autoritetas mirė, bet tikėjimas prisikėlimu išliko.

Tai gana gerai paaiškina iki šiol visuomenėje gyvuojantį mesianistinių figūrų poreikį. Kuo mažiau vilties, tuo didesnis poreikis, kad kas nors tą viltį suteiktų. Kitaip sakant, autoritetui mirus belieka jį išgalvoti – juo tampa bet kas, kas nori užimti šią tuščią vietą, užsidėti kaukę ir ją dėvėti iki pirmojo nuėmimo. Paprastai ši kaukė reikalinga valdžiai įgyti ir išlaikyti; autoritetą neišvengiamai lydi autoritarinis impulsas ir labai dažnai šis impulsas užgožia pradinį siekį tapti sektinu pavyzdžiu. Nesvarbu, ar tai pavadinsime valia galiai, ar kokiu kitu vardu, bet tuo momentu, kai ši valia iškyla aukščiau už „grynojo pavyzdžio“ intenciją, autoritetas tampa autoritaru. Tuo pačiu momentu autoritaras jau gali įžiūrėti savo valdymo saulėlydį, nes jokia teisėta, palanki žmonių valiai valdžia negali gyvuoti be autoriteto; be jo ji virsta tironija, o tironiškas valdymas vertas ne pagarbos, bet pasipriešinimo.

Autoritetas laikosi ne ant įbauginimo, o ant pagarbos pamatų. Vienas didžiausių nesusipratimų įvyksta tada, kai kas nors, siekiantis būti autoritetu, imasi tokių neadekvačių, absurdiškų priemonių kaip įbauginimas ir tikisi, kad net panaudojus šias priemones pavyks išlaikyti pagarbą kaip autoritetui. Ši klaida, manding, užkoduota dar Machiavelli, mokančio valdovą būti jei ne mylimą, tai bent keliantį baimę, raštuose. Vis dėlto kas tinka tironijai, netinka demokratijai ar bet kuriam kitam savo žmonių skriausti nelinkusiam režimui. Tai juo labiau nesuderinama su autoriteto vardu ir iškart pasmerkia jį pražūčiai. Žuvus autoritetui, žūsta ir jo rankose sutelkta valdžia.

Kas pražudo autoritetą? Visų pirma jo neištesėtas pažadas. Jeigu žmogus (politikas, dvasininkas, akademikas ar kt.) pretenduoja į moralinio autoriteto vietą, jis įsipareigoja įgyvendinti savo etinius pažadus. Pažado ištesėjimas reiškia žodžio ir veiksmo sutapimą. Pažado sulaužymas, priešingai, reiškia žodžio ir veiksmo prasilenkimą, neatitikimą. Čia turimi omenyje ne vien tiesioginiai pažadai, bet žodžio ir veiksmo atitikimas plačiąja prasme. Moralinis autoritetas atsiranda tada, kai žodis tampa kūnu, kitaip sakant, kai asmuo reprezentuoja deklaruojamas idėjas. Jeigu asmuo, kuris vienaip ar kitaip teigia konkrečius moralinius principus (t. y. teigia tokius žinąs), pats jų nesilaiko, jo žodžiai pasirodo kaip nieko verti, dėl to ir pats asmuo pasirodo kaip nevertas moralinio autoriteto vardo. Pavyzdžiui, jeigu autoritetu save laikantis ar kitų tokiu laikomas asmuo teigia ištikimybės valstybei ar šeimai idėją, bet pats elgiasi nepaisydamas savo deklaruojamų vertybių, jis iškart praranda autoritetą. Taip nutinka ne dėl to, kad šis asmuo nepripažįsta kurių nors konkrečių moralinių principų (tam jis turi visiškai pagrįstą teisę), bet dėl to, kad pripažindamas tam tikras moralines normas, teigdamas jas žinąs, o dažniausiai ir primesdamas kitiems – jeigu ne kaip prievolę, tai bent kaip siektiną ir sektiną idealą – jomis nesivadovauja. Kitaip sakant, jis teigia žinąs, kaip gyventi, kai iš tikrųjų to nežino – ir įrodo tai savo veiksmais, kurie radikaliai prieštarauja žodžiams.

Ši nesibaigianti veidmainystė didele dalimi lėmė politikų, intelektualų ir dvasininkų autoriteto nuosmukį. Daugelis iš jų pretendavo į moralinių autoritetų vaidmenis, teigė vienokias ar kitokias „neginčytinas“ moralines tiesas ir tuojau pat jas paneigdavo savo veiksmais, apgavystėmis, žudymais ir panašiai. Čia raginimas atskirti idėją nuo asmens skamba kaip pasityčiojimas ir iš idėjos, ir iš asmens – ko verta idėja asmens, kuris vos pasitaikius progai savo kojomis ją sutrypia? Šis pasakymas netinka menui ir menininkams, nes grynosios fikcijos idėjinis statusas nėra lygus politinių ar etinių idėjų statusui. Pirmąją gana lengvai galima atsieti nuo praktinio taikymo, o kitos dvi dažniausiai ir sukuriamos turint praktinio pritaikymo tikslą. Negana to, pernelyg dažnai jos sukuriamos žmonių, kurie patys gyvena pagal visiškai priešingas taisykles, nei teigia, vadinasi, bet kokiu atveju neteisėtai pretenduoja į moralinio autoriteto vietą.

Galiausiai atsigręžta ir į „eilinius žmones“, praktinę išmintį dažnai kultivuojančius kur kas sėkmingiau, nei tai daro politikai, intelektualai, dvasininkai ar dar kurio nors „elito“ atstovai. Moralinis autoritetas mirė tada, kai paaiškėjo, kad eilinis žmogus ėmėsi gelbėti elito atstovo myriop pasiųstą žydą; ir tada, kai tradicinės šeimos vertybių visus uoliai mokantis dvasininkas prievartavo mažamečius vaikus; ir netgi tada, kai intelektualas su moraliniu patosu kalbėjo apie ištikimybę, nors pats nepraleisdavo progos būti neištikimas, o eilinis žmogus ne kalbėjo, bet savo niekam nematomu pavyzdžiu rodė, ką reiškia būti ištikimam. Autoritetas turėjo mirti tam, kad pagaliau išsipildytų etinis pažadas, kurį talpina kiekviena atskira kasdienybė.

Ar tai reiškia, kad moralinis autoritetas nereikalingas ir neverta laukti jo prisikėlimo? Be abejo, verta. Neaukštinu eilinio žmogaus kaip neklystančio ir nežeminu tų, kurie pretenduoja į autoritetus. Vis dėlto žodžio ir veiksmo atitikimas turėtų tapti ištesėtu pažadu, jeigu į moralinio autoriteto vietą pretenduojantis asmuo nėra pasiryžęs kažkur horizonte išvysti savo paties saulėlydžio.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.