Komentaruose gi neišsiplėsi į plačią teologinę diskusiją, tačiau pasitelkus racionalų protą (kurį aišku tikėjimas viršija“) ir, kaip teigia teksto herojus – asmenines patirtis, gali suformuluoti visai logiškus kontrargumentus, kurių taip netoleruoja teksto autorių proteguojama ortodoksinė tradicija. Tačiau šiais laikais, tikėjimo laisve galima vadovautis ir rytų ortodoksiją puoselėjančiuose kraštuose.

Tai nebūsiu labai originalus ir pasitelksiu niekaip ortodoksų (ir katalikų), išskyrus asmeninį minėtų religijos atstovų tikėjimą, neužmušamą kontrargumentą – ikonografija – tiek vienų, tiek kitų ortodoksų dogamtiškai pripažįstama religinės didaktikos rūšis. Ji atvirai prieštarauja paties šių tekstų autoriaus (rytų ortodokso) išsakytoms mintims. Ikonografija – de facto, tiek rytų, tiek lotynų ortodoksams sukelia klaidinančius vaizdinius ir iš to gimstantį išsigalvojimą.

Cituoju pirmą internete pasitaikiusią, ikonografijos apologetiką, kuri būdinga abiems šio meno šalininkų pusėms:

„Ikona mums atskleidžia dangiškąją tikrovę – perkeistą, panardintą Dievo šviesoje, kur nėra nei erdvės, nei laiko. Ji mus kviečia melstis ir panašėti į Tą, kurio atvaizdas esame, siekti krikščioniškojo gyvenimo esmės, būti pripildytiems Jėzaus Dvasios, užlietiems Dievo meilės. Vienintelis įstatymas krikščioniui – mylėti Dievą ir brolius, kaip Jėzus mylėjo mus.

Žmogus tampa tuo, į ką jis žvelgia, su kuo bendrauja, ką kontempliuoja. Žvelgdami į Šventojo atvaizdą ir patys tapsime šventi ir tyri.

Kaip skaitydami Šventojo Rašto knygas girdime gyvą Viešpaties žodį, taip kontempliuodami tapytas ikonas regime išganymo slėpinius. Tai, kas vienur išreiškiama rašalu ir popieriumi, kitur, ikonoje, nusakoma įvairiomis spalvomis ir kitomis medžiagomis.“

O dabar šlakelis sarkazmo: remdamasis šiuo mokymu, galiu daryti išvadą – jeigu atsistojęs garaže pradėsiu grožėtis ir kontempliuoti automobilį ir įsijautęs imsiu burgzti, tai aš jau tas automobilis ar man į viską reikėtų žvelgti nuolankiau ir leisti save vadinti tiesiog paprastu auto mechaniku?