AGNĖ ALIJAUSKAITĖ

Šiuolaikinė filosofija kaip pastanga perauklėti Platoną

Šiuolaikinė filosofija sunkiai įsivaizduojama be dialogo su klasikiniais autoriais. Neretai susidaro įspūdis, kad visas dialogas pagrįstas senųjų autorių idėjomis, jų refleksija, pervertinimu. Čia pat iškyla filosofijos naujumo versus jos keliamų klausimų fundamentalumo problema. Ar galima teigti, kad šiuolaikinė filosofija kuria naujas idėjas? Kad būtų įmanoma atsakyti į šį klausimą, reikia kritiškai pažvelgti į šiuolaikinės filosofijos tikslus ir rezultatus.

Šiuolaikinė filosofija dažniausiai orientuota ne į savire-fleksiją, bet į darymą – straipsnių produkavimą, citatų gausinimą, literatūros sąrašo pildymą. Patekus į šį uždarą ratą, užmirštama, dėl ko, kokiu tikslu tai daroma. Dažnai toks darymas neturi jokio tikslo; bent jau tokio, kuris pats savaime būtų tiesiogiai susijęs su filosofinėmis idėjomis. Akademinės filosofijos inertiškumas dažnai užmaskuoja jos beprasmybę. Kita vertus, tai veikiau ne atskiros disciplinos, bet visos epochos problema – greitas tempas užgožia kokybę, bet kokios prasmės paieškas ar tikslo numatymą. Inertiška filosofijos istoriografija užgožia naują turiningą idėją, paneigia jos vertę atsisakydama pretenzijos į naujumą. Tokie bruožai būdingi mūsų postmoderniai epochai. Pasak idėjų istoriko Franko Ankersmito, postmodernistui istorinė realybė nurodo ne praeitį, bet kitas praeities interpretacijas. Taigi, net atsisakius pretenzijos į naujumą, filosofijos istoriografijos objektu tampa ne pati praeitis, bet praeities interpretacijos. Ar galima kalbėti apie kokias nors originalias idėjas, jeigu viską, kas pasakyta, vertiname kaip to, kas buvo anksčiau, interpretacijas? Tiesa, kad postmodernizmas atsisako bet kokio tiesos monopolio, bet šitaip atsisakoma net pačios intencijos suprasti, kurie dalykai yra daugiau, o kurie mažiau teisingi; kurios idėjos originalesnės už mažiau originalias. Neišsenkančios praeities interpretacijos nėra nei adekvatus praeities pažinimas, nei idėjinis naujumas. Šiuolaikinė filosofija didžiąja dalimi yra postmoderni istoriografija, kuri dažnai neapsvarsto savo (ne)turiningumo.

Kitas svarbus momentas yra paties santykio su klasikiniais autoriais apmąstymas. Jų idėjas pažinti padeda rekonstrukcija. Ši rekonstrukcija neretai virsta interpretacija. Kalbant metaforiškai, stengiamasi perauklėti Platoną. Šią metaforą skolinuosi iš Richardo Rorty esė „Filosofijos istoriografija: keturi žanrai“. Čia Rorty teigia, kad, pavyzdžiui, Popperio mokyklos atstovas ir heidegerininkas, prieš pradėdami ginčytis su Platonu, perauklės jį kiekvienas pagal savo taisykles. Tai reiškia, kad rekonstrukcija virsta interpretacija. Kiekvienas interpretuotas Platonas yra vis kitas Platonas. Vadinasi, naujieji autoriai pasitelkia klasikinius autorius kaip savo idėjų reprezentacijas; kaip atstovaujančius priešingai pozicijai, kurią vėliau patys užginčija. Naujieji autoriai, kad ir kokiai mokyklai atstovautų, stengiasi perauklėti Platoną taip, kad šis atitiktų jų turimą vaizdinį. Tai gana tiksliai nusako šiuolaikinės filosofijos situaciją – ji yra užstrigusi „Platono perauklėjimo“ procesuose.

„Platono perauklėjimas“ tęsiasi iš dalies dėl to, kad nebetikima, jog įmanoma pamąstyti ką nors nauja. Žlugus didžiosioms ideologijoms, patyrus katastrofiškus jų padarinius, filosofija atsisakė didelių užmojų ir ėmė funkcionuoti daugiausia mikrolygmeniu, kaip instrumentas spręsti menkoms, dažnai nereikšmingoms problemoms; kaip atskiras „vertimo žanras“, kai verčiami ne tik tekstai iš skirtingų kalbų, bet ir filosofiniai tekstai į platesnei auditorijai suprantamesnę kalbą. Kitaip sakant, filosofija iš tikslo savaime (išminties siekimo) pavirto instrumentiškai taikomu įrankiu. Platonas perauklėjamas ne dėl to, kad siekiama išminties, bet dėl to, kad šis „perauklėjimas“ reikalingas kokiam nors mažai reikšmingam tikslui.

Pats Rorty veikiausiai nesutiktų su tokiu teiginiu. Jis atsakytų, kad išmintis nėra fundamentalus monumentas, kurio negalima pakeisti sulig kiekviena nauja karta. Pasak jo, filosofija kaip akademinė disciplina apima ne tik skirtingus atsakymus į filosofinius klausimus, bet ir klausimą, kurie klausimai yra filosofiniai. Vadinasi, akademiniai filosofai kaskart iš naujo sprendžia, kurie klausimai verti tyrinėjimo, o kurie – ne. Kaip pavyzdį galima pateikti ilgai vienu pagrindinių filosofinių klausimų buvusį „kas yra siela?“, kuris dabartinių filosofų beveik visiškai užmirštas. Jis užmirštas ne dėl to, kad į jį būtų atsakyta, nes tikslaus atsakymo vis dar nėra; jis užmirštas todėl, kad dėl savo „neatsakomumo“ prarado filosofų susidomėjimą, taip pat todėl, kad nėra pakankamai „moksliškas“ ar moksliškai svarbus. Ar iš to galima daryti išvadą, kad klausimas apie sielą nebėra filosofinis klausimas? Jeigu remsimės dominuojančiomis šių dienų tendencijomis, tokia išvada pasirodys gana realistiška. Tačiau tik tol, kol filosofiją regime kaip neperžengiančią akademinių ribų.

Neinstitucionalizuota filosofija į tuos pačius klausimus dažnai pateikia kitokius atsakymus. Jeigu žmonės vis dar skaito traktatus apie sielą, ieško atsakymo į klausimą, kas ji yra, vadinasi, tai tebėra filosofinė problema. Šiam teiginiui pirmiausia turėtų paprieštarauti griežti Apšvietos apologetai – esą tokie žmonės nepakankamai išsilavinę, mąsto nepakankamai moksliškai, todėl kelia nevertus dėmesio klausimus. Kaip atsakyti į tokį prieštaravimą? Veikiausiai tektų dar kartą apsvarstyti filosofijos santykį su mokslu, suabejoti šių dviejų kintamųjų sutapatinimu. Jeigu žmonėms, nepriklausomai nuo jų įgyto išsilavinimo, kyla tam tikri klausimai, kurie anksčiau vadinti pamatiniais, galbūt verta suabejoti savo paties tvirtu įsitikinimu šių klausimų atžvilgiu. Filosofija kaip akademinė disciplina neturi vienintelės tiesos, kurie klausimai yra, o kurie nebėra filosofiniai. Vis dėlto Rorty yra teisus teigdamas, kad filosofijos prioritetas yra kelti klausimus, o ne pateikti atsakymus. Tuo filosofija skiriasi nuo mokslo, bijančio tų klausimų, į kuriuos negali atsakyti.

Kaip filosofija elgiasi su tais platonais, kurių negali perauklėti pagal naujas taisykles? Čia reikia prisiminti taiklų Rorty pastebėjimą, kaip filosofai iš naujo apibrėžia kanoną, – parodydami, kodėl kuris nors mąstytojas nėra toks reikšmingas, kad turėtų jame būti. Vadinasi, naujas kanonas nustatomas atsisakant intencijos perauklėti; atitinkamas mąstytojas paprasčiausiai pašalinamas iš naujo pervertinus jo idėjas. Taigi postmodernus skaitymas turi dvi strategijas: perauklėjimą ir ištrynimą. Ar ištrinti galima tik tą, kurio nepavyksta perauklėti? Kanono formavimas, performavimas kelia daug klausimų. Kartu su kanonu keičiasi ir filosofinių klausimų hierarchijos. Nors šie pokyčiai įteisinti minties srityje, jiems vis dėlto trūksta apčiuopiamo atskaitos taško. Perauklėjimas ir ištrynimas, ar jie būtų pagrįsti, ar ne, nėra naujos idėjos sukūrimas. Taigi šiuolaikinė filosofija didžiąja dalimi bėga nuo bet kokio fundamentalumo, jo išsižada, bet nepasiūlo alternatyvos. Kitaip sakant, naujesnė Platono interpretacija nėra naujasis Platonas (taip pat, kaip parodžiau pradžioje, nėra ir senasis). Dėl to ištrynimas kartais būna filosofiškai vaisingesnis nei perauklėjimas – toks, koks įgyvendinamas ne kanonui svarbios asmenybės, bet ateityje reikšmingų idėjų atžvilgiu.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad filosofija dar neišsprendė savo pačios naujumo ir fundamentalumo kontroversijos. Tai, kas kaip dar viena interpretacija pretenduoja į naujumą, nebūtinai išties reikšminga ir atvirkščiai. Tol, kol nekreipiamas dėmesys į orientyrus, filosofija gali inertiškai judėti pirmyn pasitelkdama perauklėjimo gestą, bet net ir tokiu atveju tam tikri orientyrai iškelia save kaip užmirštus, tačiau netoliese esančius minties šešėlius.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.