AGNĖ ALIJAUSKAITĖ

Radikalumas ir išmintis

Intelektualai, ypač filosofų kalvės atstovai, kartais ima ir susiskirsto į radikaliuosius ir nuosaikiuosius. Atrodytų, toks pasidalinimas nepasako beveik nieko, bet iš tiesų jis pasako gana daug, o dar daugiau palieka atvirų klausimų fone. Vienas šių klausimų yra toks: ar įmanomas išmintingas radikalumas? Ar išmintis bijo radikalumo, yra su juo visiškai nesuderinama? O gal, atvirkščiai, šie du kintamieji sėkmingai papildo vienas kitą?

Čia neišvengiamai tenka pradėti nuo apibrėžimų. Intelektualas yra išsilavinęs žmogus, filosofas – tas, kuris myli išmintį ir jos siekia. Ne kiekvienas intelektualas yra filosofas. Intelektualui dažniausiai pakanka žinių, o filosofas siekia pažinti ir suprasti. Pažinimas ir supratimas yra procesai, kurie neretai trunka visą gyvenimą. Tai reiškia, kad filosofui tik labai retai pavyksta užimti žinančiojo poziciją. Iš čia kyla visos tradicinės kalbos apie nežinojimo svarbą (Sokratas) ir vidurio kelio paieškas (Aristotelis, Buda, Konfucijus). Vidurio kelio metafora itin taikliai iliustruoja išminties siekimo būklę – tai nuolatinis ėjimas susitarimo link, konsensuso paieškos, pastangos susikalbėti ir išvengti konfliktų. Čia reikia paminėti tai, kad graikams aukščiausia pažinimo forma buvo teorinis pažinimas. Situacija smarkiai pasikeitė ėmus akcentuoti praktinės filosofijos svarbą. Kantui atskyrus praktinį protą nuo teorinio, filosofus vis labiau ėmė dominti ne teorija, o praktika. Koks gi šio susidomėjimo rezultatas? Ogi ideologijų, netrukus ir totalitarinių režimų iškilimas.

Tai yra radikalus rezultatas. Ar jį būtų galima pavadinti išmintingo veikimo išdava? Vargiai. Su tokio „išmintingo“ veikimo rezultatais filosofai savo teoriniais protais bando susidoroti iki šiol, bet sekasi sunkiai, mat rezultatai pranoksta bet kokias sveiko proto ribas. Žinoma, ne viskas taip paprasta, būtų galima kalbėti apie tam tikras išlygas, bet visos išlygos nublanksta iškalbingų istorinių faktų akivaizdoje. Galima ginčytis, ar totalitarizmas (nacionalsocializmas, fašizmas, stalinizmas) suklestėjo paveiktas ideologijų ar filosofijos, bet esmės šis ginčas nepakeis – idėjinis impulsas bet kokiu atveju buvo filosofinis (Nietzsche, Marxas ir kt.). Taigi išminties siekiančio radikalumo praktinis taikymas gali tapti radikalaus blogio pagrindu. Marksistinis užmojis ne tik pažinti, bet ir keisti pasaulį galutinai atsitraukė nuo filosofo, kaip gryno stebėtojo, vaidmens ir priartino jį prie veikimo.

Modernybei ištirpdžius daugelį skirčių ir hierarchijų, vita contemplativa prarado pranašumą vita activa atžvilgiu. Taip veikimas bent jau išoriškai tapo toks pat svarbus ar net svarbesnis nei teorinis pažinimas. Ankstesnių laikų išminčiai dažniausiai pasirinkdavo asketišką gyvenimą už visuomenės ribų, o naujieji išminčiai ėmė vis aktyviau dalyvauti visuomenės gyvenime. Žinoma, visada ir visur būta išimčių, bet bendra tendencija priartėti prie praktinio veikimo sietina su teorinio pažinimo nuvertėjimu. Kitas svarbus veiksnys yra filosofijos institucionalizavimas, pajungimas akademiniam biurokratiniam aparatui. Iš to savaime kyla „naudingumo“ imperatyvas, nes teorinės spekuliacijos, kaip žinoma, nenaudingos; šalia to – privaloma draugystė su įvairiais mokslais, geriau žinoma tarpdiscipliniškumo vardu. Taip filosofija, buvusi grynai teorinis užsiėmimas, ištirpsta neva labai praktiškų mokslų šešėliuose.

Koks yra pačių filosofų atsakas? Nuosaikieji, laikydamiesi arčiau vidurio kelio principo, neatstumia mokslų draugystės. Visiškas tokios draugystės atsisakymas būtų radikalus gestas, kurį pagrįsti teorinio proto principais būtų gana nelengva. Čia išsiskiria radikalieji, kurie filosofijos autonomiją iškelia kaip praktinio proto sąlygą, kartu atsitverdami nuo moksliškumo paties savaime. Mokslinis pažinimas, panašiai kaip ir grynai teorinis filosofinis pažinimas, nėra skirtas masėms. Skirtumas tik toks, kad jis atveda prie mokslinių faktų, bet ne prie išminties. Situacija tampa dar komplikuotesnė įvertinus teorinės ir praktinės (phronēsis) išminties skirtumus. Pats teorinės ir praktinės išminties nesutapimas sukelia konfliktą, kuris nubloškia į vieną ar kitą kraštutinumą. Teorijos iškėlimas tarsi savaime reiškia praktikos nužeminimą ir atvirkščiai. Tai atveda arba prie konflikto, arba prie diskusijos. Diskusija pati savaime yra praktiniam pasauliui, ypač politikai, būdingas užsiėmimas. Teorinis mąstymas, priešingai, dažniausiai reiškiasi kaip individuali veikla.

Tai dar vienas praktikos ir teorijos prasilenkimo taškas. Jį itin gerai išryškina politinės filosofijos būklė. Politikos, kaip socialinės ir praktinės veiklos, pažinimas susikerta su individualistiniu teoriniu pažinimu. Filosofinis protas, nukreiptas į praktiką, siekia, kad teorija veiktų praktiškai, o praktika atitiktų teoriją. Dėl to toks protas dažnai ima niekinti diskusiją ir siekia pajungti ją radikaliam veikimui (Schmittas, Badiou). Diskusijai tapus esmine politikos savybe, bet nepateisinant iškeltų lūkesčių, taip ir neprieinant prie jokio sprendimo ar konkretaus veiksmo, praktinis protas radikalizuoja teoriją. Praktinis protas sako, kad teorija turi veikti praktiškai, todėl jai neveikiant praktinis protas jaučiasi vis labiau spraudžiamas į kampą teorinio proto. Galiausiai, stengdamasis save išsaugoti ir įrodyti savo veiksmingumą bet kokia kaina, praktinis protas apsivalo nuo neveiksmingos teorijos ir tampa grynai praktiniu veikimu. Taip filosofija virsta ideologija, o ideologija transformuojasi į radikalų veikimą.

Jeigu reikėtų trumpai nusakyti šios transformacijos esmę, būtų galima teigti, kad radikalumą sukuria praktinio proto nepakantumas teoriniam mąstymui. Filosofiniam teoriniam mąstymui būdinga kontempliacija, meditatyvumas, taigi ramybė, susikaupimas ir neskubėjimas. Praktiniam veikimui dažnai reikalingas skubus konkrečių sprendimų priėmimas, orientuotas į pokytį, esamos padėties ar pasaulio pakeitimą. Politinės diskusijos, teoriškai turinčios atvesti prie bendro sutarimo, dažniausiai nebūna nei giliai išmąstytos, nei atvedančios prie efektyvaus (patenkinančio piliečių lūkesčius ir poreikius) sprendimo. Dėl to filosofas, kuriam rūpi praktinis veikimas, šiuo atveju – politika, nusivilia teorija ir jo mąstyme teoriją išstumia praktika. Praktikos esmė yra veiksmas, taigi jis orientuojasi į veiksmą. Iš nepakantumo ir nusivylimo teorija kilęs mąstymas būna radikalus, o kartais šis radikalumas perauga ir į tiesioginį veikimą.

Radikalumas filosofų rateliuose dažnai laikomas „blogo tono“ ženklu. Tokį požiūrį galima labai gerai suprasti – radikali laikysena atmeta vidurio kelio principą arba tariasi suradusi „tikrąją tiesą“, t. y. paneigia išminties ieškojimo principą. Čia vėl reikia atskirti teorinio mąstymo tiesas nuo praktinio proto tiesų. Pastarosios, tiesiogiai susiliesdamos su praktiniu veikimu, iš filosofinio radikalumo, jeigu tarsime tokį egzistuojant, virsta politiniu radikalumu. Politinis radikalumas dažniausiai neatrodo priartėjęs prie išminties, nes jis iš konsensuso paieškų nubloškia į kurį nors pakraštį ir šis pasirinkimas būna pagrįstas veikiau retorinėmis manipuliacijomis nei išmąstytais argumentais. Tokio radikalumo pavyzdys yra dabartinis kandidatas į JAV prezidentus Donaldas Trumpas. Jo vaidmuo taikliai atskleidžia politinio radikalumo esmę, kurią galima apibūdinti kaip retorikos pasitelkimą manipuliavimui piliečių emocijomis. Ir vėl ši radikalumo retorika siunčia aiškią staigaus ir didelio pokyčio žinią, kurios užtikrintumas užgožia racionalių argumentų stoką. Filosofinis mąstymas, sugebantis atsiriboti nuo emocinės manipuliacijos, atidengia visą praktinės išminties stoką, kurią įkūnija aptariamas politikas.

Ar ne panašiai nutinka ir su filosofiniu radikalumu? Tada, kai filosofas išklysta iš vidurio kelio, norisi jį ten sugrąžinti. Išminties arenoje nuosaikumas įveikia radikalumą, nes bet kokiai radikaliai pozicijai galima pateikti priešingus argumentus, kurie išlygins svarstykles, parodys ginamos pozicijos trūkumus ir priešingos pozicijos pranašumus. Taip skleidžiasi filosofiniam mąstymui, arba išminties siekiui, būdinga dialektika. Radikalumas atsisako dialektikos, bet šitaip dažniau atidengia savo trūkumus, nei išryškina pranašumus.

„Akademinio elito“ ribose radikalios pozicijos išsakymas dažniausiai vertinamas kaip „neskoningas“. Kodėl taip atsitinka, manau, gana akivaizdu, bet man čia labiau rūpi kitas klausimas – kodėl tarsi savaime taikome skonio, t. y. estetinį kriterijų? Retorikai, kaip iškalbos menui, žinoma, galima taikyti estetinius kriterijus, bet atrodo, kad vertindami minčių raišką tuos pačius kriterijus taikome ir pačioms mintims.

Nesiimsiu kalbėti apie visus minčių raiškos būdus ir jiems taikomų skonio sprendinių įvairovę. Vietoj to pasiginčysiu su numanomu teiginiu, kad radikalumas negali būti išmintingas, nes skamba „neskoningai“. Pirma, retorika nelemia išminties. Filosofai kartais ryžtasi supaprastinti minčių raiškos formą jų turinio kaina. Tiesa, kad turinys nukenčia, bet taip mintis, nors ir nutolusi nuo savo pirminio pavidalo, pasiekia platesnę auditoriją. Antra, besikeičiant informacijos formoms ir jos perdavimo kanalams, keičiasi ir mąstymo taikymo galimybės. Mintis, nukreipta į kažką kita nei savo „klasikinius objektus“, pavyzdžiui, ne į būtį, o į propagandos mechanizmą, nebūtinai neturi išmintingo turinio. Galiausiai galima prisiminti ne vieną senųjų laikų išminčių, tiesiog imdavusį ir pareikšdavusį, kad, pavyzdžiui, „viskas iš ugnies“, ir panašiai. Ar tokie radikalūs teiginiai kitados nebuvo laikomi išmintingais?

Nepaisant šių bandymų apginti radikaliai reiškiamą mintį, vis dėlto reikia sugrįžti prie klausimo, ar radikalumas, toks, kokį jį matome šiandien, gali būti išmintingas. Išdėstyti argumentai veda neigiamo atsakymo link. Vienas svarbiausių argumentų yra iškylantis pavojus filosofijai tapti ideologija. Tiek, kiek filosofavimas yra pagrįstas dialektiniu judesiu, kritišku žvilgsniu į savo paties išsakytą mintį, jis apsisaugo nuo pavojaus tapti vienpusiška „tiesa“. Taip jis išsaugo vidurio kelio, ieškojimo kelio, principą. Kadangi prie išminties nuolatos artėjama, sustoti kelio viduryje reikštų pripažinti ne tai, kad jau turiu savyje išmintį, bet tai, kad klaidingai manau ją turįs. Toks nepagrįstas užtikrintumas dažnai pasireiškia kaip nepagarba, nes pritrūkus racionalių argumentų tam, kad iškelčiau savo pozicijos tvirtumą, imu žeminti kitokią poziciją kaip pernelyg „silpną“, t. y. tarsi savaime blogą savo nuosaikumu. Ar šitaip viešasis intelektualas (ar bent jau siekiantis toks būti) manyje nenužudo filosofo? Ar įsijautimas į viešojo gyvenimo reikalus neištirpdo skirties tarp vita contemplativa ir vita activa, nepadaro manęs labiau jų tvarkytoju nei stebėtoju?

Išmintis nebijo radikalumo, bet nenori prisileisti jo pernelyg arti, kad šis neužgožtų mąstymo abipusiškumo. Praktinio proto radikalumas įmanomas tik kaip radikalaus gėrio paieškos, kurios nepasiduoda nekantrumui ir nusivylimui. Toks radikalumas vieną dieną gali tapti išmintingų sprendimų veidrodžiu.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.