AGNĖ ALIJAUSKAITĖ

Apie dvigubą moralę

Siekdama turiningai kalbėti apie moralės sritį, nuolatos susiduriu su viena pamatine problema. Problemą būtų galima įvardinti kaip žmonių nepasitikėjimą pačia morale. Iš kur kyla šis nepasitikėjimas? Kodėl žmonės netiki moraliu elgesiu? Viena pagrindinių netikėjimo priežasčių yra kone kasdien matomi amoralaus elgesio pavyzdžiai. Jie nebūtų tokie sukrečiantys ar bent jau vis iš naujo nuviliantys, jeigu dažniausiai nebūtų netikėtai demaskuojami. Vieną dieną gali paaiškėti, kad žmogus, kurį laikome moraliu, iš tiesų yra didžiausias nusikaltėlis. Taigi nepasitikėjimas morale dažnai atsiranda dėl dvigubos moralės, t. y. idealo ir realybės nesutapimo. Toliau pamėginsiu paaiškinti, kaip atsiranda toks nesutapimas, – šis paaiškinimas turėtų būti kelias pasitikėjimo susigrąžinimo link.

 

Dorybės ir laimės atskyrimas

 

Vienas svarbiausių pokyčių, ištikusių moralės sritį, buvo dorybės atskyrimas nuo laimės. Platonui ir Aristoteliui dorybės buvo tai, iš ko susidėjo laimė. Laimė, eudaimonia, buvo gyvenimo tikslas. Taigi dorybingas elgesys savaime reiškė artėjimą gyvenimo tikslo link, o nedoras elgesys, priešingai, buvo suprantamas kaip atitolinantis nuo gyvenimo tikslo, todėl netinkamas, nesiekiamas. Aristotelis dorybes skirsto į dianoetines (proto) ir etines (būdo). Toks skirstymas atitinka žmogaus prigimtį, nes siekdamas laimės žmogus kartu tobulina savo protą ir būdą. Nėra nesutapimo tarp dorybės ir laimės, tad asmuo išlaiko vientisumą – kasdienis veikimas sutampa su gyvenimo tikslu.

Apšvietos epochos fone, drauge su Kanto filosofija, dorybė atskiriama nuo laimės. Mano manymu, tai vienas labiausiai nepagrįstų ir itin skaudžias pasekmes turėjusių gestų. Kantui atskyrus dorybę nuo laimės, moralės sritis subordinuojama vien protui ir formalizuojama pašalinant ankstesnius jos turinius. Aristotelis įvardino konkrečias dorybes, iš kurių susideda laimė, o Kantas ne tik formalizuoja moralės sritį iki konkrečių dorybių pašalinimo, bet ir pačią laimę (subordinuodamas ją abstrakčiai moralaus elgesio formai) palieka be moralės. Ką daryti žmogui, kuris iš prigimties siekia laimės, bet kartu siekia elgtis moraliai? Jeigu esu toks žmogus ir atsiduriu situacijoje, kurioje iškyla laimės ir moralės konfliktas, elgiuosi kantiškai – aukoju laimę dėl moralės. Kurį laiką būnu nelaimingas, bet tikiu, kad šis kentėjimas vyksta dėl kilnaus tikslo, moralumo paties savaime. Jeigu antrą kartą iškyla toks konfliktas, dar kartą pasielgiu kaip kantininkas. Ir taip tris, penkis, dešimt ar tiesiog nesuskaičiuojamą galybę kartų. Kažkuriuo metu imu susitaikyti su savo nelaimingu gyvenimu ar bent jau manau, kad imu susitaikyti. Guodžiu save, kad visa tai dėl moralės, nors niekada nebūnu tikras, kad pasielgiau iš tiesų moraliai, nes įsakymas, kuriuo vadovaujuosi, yra tik forma be jokio apčiuopiamo turinio.

Esu įsitikinęs, kad moraliai elgiuosi dėl kitų, nes juk žmogus yra tikslas pats savaime, bet nejučia imu kaltinti kitus dėl savo nelaimingo gyvenimo – juk pats negaliu būti kaltas, nes visada elgiuosi pagal taisyklę. Vadinasi, kalti tie, kurie nesielgia pagal universalią taisyklę. Imu jų nekęsti, gal netgi noriu juos sunaikinti, nes tik dėl jų kaltės mano moralės įstatymas negali įsigalioti universaliai. Galiausiai imu juos naikinti. Vienu metu esu pats moraliausias ir pats amoraliausias žmogus – taip mano asmenybė skyla į dvi dalis. Visas blogis, kurį darau, kyla vien dėl kilnaus tikslo, dėl moralės įstatymo universalizavimo. Tampu Adolfu Eichmannu ar bet kuriuo kitu žmogumi, kuris yra ir auka, ir nusikaltėlis.

Atrodo, Kantas neįvertino vienos labai paprastos taisyklės: nelaimingas žmogus negali padaryti laimingų kitų. Moralės atskyrimas nuo laimės gali turėti dvejopą rezultatą: arba žmogus gyvena nelaimingą gyvenimą, kartu nelaimingus padarydamas ir savo aplinkinius, arba gyvena du gyvenimus – vieną „moralų“, kitą laimingą.

 

Dviguba moralė ir perfekcionizmas

 

Kanto moralės filosofija, nors ir neartikuliuotai, iš esmės įstumia žmogų į uždarą dvigubos moralės ratą. Ji reikalauja tobulumo, nes universalumą įmanoma įgyvendinti tik idealiai, taigi žmogus, susidūręs su savo ar kitų natūraliu netobulumu, jaučia privaląs bet kokia kaina jį pašalinti. Tragiškiausia yra tai, kad tokia sadomazochistinė sąmonė dažniausiai net nesuabejoja savo veiksmų moralumu. Kiekviena abejonė reiškia artėjimą sąmoningumo link, o sąmoninga refleksija suardo dvigubos moralės struktūrą, sugrąžina ją prie asmens vientisumo ir netobulos realybės. Universalumo prievartai pajungta sąmonė nenori matyti netobulumo, nes tuojau pat imasi jį naikinti.

Visa tai labai gerai paaiškina paradoksą, kai daugiausiai moralizuojantys žmonės „už uždarų durų“ iš tiesų patys elgiasi amoraliai: kitas atveria man mano paties netobulumą, bet negaliu pripažinti savo netobulumo, todėl savo kaltę projektuoju į kitą. Pats netobulai atlieku savo susikurtą vaidmenį, bet perkeliu kaltę kitam, nes negaliu pripažinti savo trūkumų ir silpnybių. Negana to – negaliu sau leisti būti silpnam.

Panieka silpnumui vėl atgimsta su Kantu. Čia silpnumui priskiriamos bet kokios emocijos, nes elgtis moraliai galima vadovaujantis vien tik protu. Vadinasi, žmogiška moralė turi virsti mechanine, roboto ar bet kurios kitos mašinos morale. Sveiko proto žmogui tokio imperatyvo įgyvendinimas yra artimas utopijai. Kas nutinka, jeigu jis, sąmoningai ar ne, ryžtasi šią utopiją įgyvendinti?

Jeigu dėl anksčiau minėto Eichmanno dar kyla abejonių, galima prisiminti vieną iškiliausių Antrojo pasaulinio karo „herojų“, Hitlerio padėjėją Heinrichą Himmlerį. Iš archyvinės medžiagos akivaizdu, kad jis buvo tobulai savo pareigas – vyro, tėvo, o šalia ir masinių žudynių organizatoriaus – atliekantis asmuo. Tai tampa įmanoma dėl dvigubos moralės. Žydų žudymas vertinamas kaip „universali maksima“, tuščia forma be turinio. Totalitarinio įsakymo vykdymas savaime suprantamas kaip atitinkantis imperatyvą, o „žmogaus kaip tikslo savaime“ aspektą galima lengvai pašalinti paneigus tam tikros rasės žmogiškumą. Ko nebūtų įmanoma paneigti? Savo meilės, atjautos kiekvienai žmogiškai būtybei. Tačiau čia pasitelkiamas silpnumo kriterijus, nes tik priskiriant jausmus silpniems galima įgyvendinti totalitarinius įsakymus. Kaip įžvalgiai pasakė Umberto Eco, vienas pagrindinių „amžinojo fašizmo“ bruožų yra panieka silpnam, kylanti iš ideologizuoto aristokratinio ir militaristinio elitizmo; lygiai taip pat „pasiteisinama“ dėl jėga iškovotos valdžios – masės silpnos, vadinasi, joms reikia valdovo. Užuot pripažinęs savo žmogišką prigimtį, o kartu ir silpnybes, ėmęsis ugdyti savo dorybes, kad pasiekčiau laimę, imu projektuoti savo kaltę į kitą.

Himmlerio kaip „tobulo“ vyro ir tėvo paveikslas parodo kitą medalio pusę, bet čia taip pat veikia dviguba moralė. Atlikęs vyro ir tėvo vaidmenį, „už uždarų durų“ jis atlieka ir meilužio vaidmenį.

 

Dviguba moralė ir religija

 

Dalis šeimų vis dar gyvena dvigubos moralės standartais. Tai šeimos, kuriose vienas ar kitas sutuoktinis būna neištikimas; taip pat tokios šeimos, kuriose vienas iš sutuoktinių yra homoseksualus, bet gyvena su priešingos lyties žmogumi. Matydami tokius dvigubos moralės pavyzdžius, žmonės ima nepasitikėti moralės skaidrumu. Paradoksalu, bet dalį šeimų tai tik įstumia į uždarą dvigubos moralės ratą – nežinodamos, kaip spręsti iškilusią problemą, kad apsisaugotų nuo netobulumo kitų akivaizdoje, jos tiesiog neigia problemą ir toliau saugo savo fasadinį tobulumą gyvendamos nelaimingą, bet tariamai „moralų“ gyvenimą.

Tai ypač būdinga aukštesnę visuomeninę padėtį užimančioms šeimoms. Hannah Arendt, kalbėdama apie „aukštuomenę, įsimylėjusią savo nusikaltėlius“, teigė, kad ryšio, užsimezgančio tarp džentelmeno ir nusikaltėlio, pagrindu tampa šaltas rafinuotumas. Kitaip sakant, formos tobulumas užgožia turinį (arba neturiningumą). Lygiai taip pat šeima, kaip idealas, dažnai visiškai prasilenkia su realybės turiniu. Kai idealą mąstau kaip tikrą, bet koks „atsitiktinumas“ išprovokuoja kaltės jausmą. Kadangi atsitiktinumus pajungiu universalumui (idealui), pašalinu juos kaltę perkeldamas kitam. Dėl to neištikimybės atveju paprastai apkaltinu „trečiąjį asmenį“, laikau jį (neištikimybės) priežastimi, o ne (savo nelaimingo gyvenimo) pasekme. Pašalinu priežastį ir toliau siekiu formalaus moralės įstatymo įgyvendinimo, bet iš šio siekimo kyla vis naujos nelaimingo gyvenimo pasekmės. Gyvenu dvigubos moralės principu – vieša moralė išlaiko tobulą formą, rafinuotumą, o privati moralė leidžia bent kiek pabūti laimingam. Tačiau vis dar esu vienas asmuo, taigi sąžinė neišvengiamai atveda prie kaltės jausmo, o šis – prie kaltės projektavimo į kitą, t. y. moralizavimo. Kadangi idealas yra nepasiekiamas, viskas kartojasi vis iš naujo, o tokie pasikartojimai žaloja psichiką ir supurvina sielą.

Dviguba moralė ilgą laiką skleidėsi religijos fone. Religijos apima itin aukštus moralės idealus, kurie ne visada atitinka žmogaus prigimtį. Tačiau čia pat noriu parodyti katalikiškos etikos pranašumą kantiškos etikos atžvilgiu. Katalikiška etika įvardina savo dorybes, taigi parodo orientyrus, kuria kryptimi judėti. Ji neneigia žmogaus kaip jaučiančios būtybės, taigi padeda išsaugoti žmogaus vientisumą. Kantiška etika aukština protą, o jausmus vertina kaip „patologiją“; galiausiai ji nepasiūlo jokių savo dorybių, tik tuščią formalizuotą principą. Katalikiškos dorybės artimos Platono ir Aristotelio dorybėms, bet jos vis dėlto yra tik orientyrai, nepasiekiantys kantiško rigorizmo.

Bažnyčia, kaip institucija, dėl dvigubos moralės pati prarado autoritetą, tad katalikiškos moralės „priartinimas“ prie žmogaus kartu reiškia pripažinimą, kad tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai yra ne angelai, bet žmonės. Popiežius Pranciškus prieš daugiau nei metus pripažino, kad skyrybos kartais „morališkai būtinos“. Taip katalikybė pasirodo kaip humanistinė religija, kuri padeda išsivaduoti iš veidmainystės ir susigrąžinti moralės ir laimės vientisumą, o kartu ir vientisą, sąžiningą asmenybę, kuri, siekdama savo laimės, dalinasi laime ir su kitais.

 

Tikėjimo susigrąžinimas

 

Paaiškinimas, kaip, kodėl ir iš kur atsiranda dviguba moralė, padeda suprasti nepasitikėjimo morale priežastis. Žmonės supranta, atleidžia, bet nebenori matyti apsimetinėjimo. Jeigu esu žmogus, gyvenantis pagal dvigubos moralės standartus, turiu pripažinti sau, kad tada, kai įtikinu save, jog elgiuosi moraliai, iš tiesų save apgaunu. Kartu apgaunu ir visus kitus, nes būdamas nelaimingas negaliu padaryti laimingų aplinkinių. Kenčiu pats ir kankinu kitus be jokio tikslo, nes mano veikimas pagrįstas nepasiekiamo idealo, kuris atskirtas ir nuo dorybės, ir nuo laimės, siekimu. Stengiuosi elgtis moraliai, nors nežinau, ką tai reiškia, nes pareiga yra tik tuščia forma be turinio. Stengiuosi priversti kitus elgtis moraliai – nors nežinau, ką iš tikrųjų reiškia elgtis moraliai. Tik tada, kai sąmoningai tai sau pripažįstu, galiu išeiti iš uždaro dvigubos moralės rato.

Turiu atleisti sau, nes taip susigrąžinsiu savo asmenybės vientisumą ir pradėsiu eiti laimės, kuri susideda iš dorybių, link. Atleidęs sau nebebūsiu nei auka, nei budelis, nes suprasiu, kad kituose mačiau savas kaltes, o jos atsiradusios tik iš nesugebėjimo pasiekti idealą, kuris, būdamas idealu, o ne tikrove, pats savaime yra nepasiekiamas. Pripažinsiu savo, kaip asmens, unikalumą, savo žmogišką laimės siekimą ir taip sugrąžinsiu dorybei laimės veidą.

Kad būtų galima susigrąžinti žmogišką pasitikėjimą vieno kitu, reikalingas supratingumas ir atleidimas. Reikia suprasti, kad kai kurie žmonės elgiasi amoraliai pasikliaudami būtent moralės maksimomis. Bandžiau parodyti, kaip tai atsitinka. Kad būtų galima išvengti iš dvigubos moralės pavyzdžių kylančio nepasitikėjimo, turime atsigręžti vienas į kitą su meile pagrįstu tikėjimu – pripažinti asmens unikalumą, jo unikalų laimės kelią ir tikėti, kad jis elgsis dorai, nes rizika yra tikėjimo kaina.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.