Šioje istorijoje kalbėsiu tik apie gerus žmones. Bent jau aš visuomet maniau ir tebemanau juos tokius esant. Pavyzdžiui, mano kaimynas Leonidas. Jis turėjo puskurtę, niekuo iš kitų neišsiskiriančią (nebent tik tuo pačiu savo kurtumu) dvarniašką ir visuomet labai pagarbiai su ja elgėsi. Kartais, grįždama iš mokyklos, sutikdavau juos laiptinėje, išeinančius pasivaikščioti. Berta – toks buvo kalaitės vardas – bidzendavo jam iš kairės, kad tik kuo toliau nuo laiptų krašto, mat, kaip ir dauguma šunų, bijojo aukščio. Jeigu taip jau atsitikdavo, kad ir aš slinkdavau pasieniais, netrukus atsidurdavome tiesiai viena priešais kitą. „Berta, ar praleisi panelę?“ – pakreipęs galvą, mandagiai klausdavo kalaitės Leonidas. Puskurtė Berta į jo kreipinį, žinoma, niekaip nereaguodavo, tik, staigaus susidūrimo įspėta, dar smarkiau prisišliedavo prie sienos. Tuomet jau kaimynas pasisukdavo į mane: „Nepykite, ji labai bijo aukščio“. Aš tik nusišypsodavau pasisveikindama: jau seniausiai stypsodavau kitoje laiptų pusėje, laukdama kol čia mane maloniai praleis jis, kaip visuomet pritariamai pavymui linksėdamas. Leonidas pavadėlio kalaitei niekuomet nerišdavo ir vis tik ji niekuomet nenutoldavo nuo jo daugiau nei per tris žingsnius; rodės, juos siejo nebylus ir nematomas abipusės simpatijos siūlas.
Nesusilaikydavau nepalyginusi kaimyno su jo bendravardžiu charizmatiškuoju filosofu Donskiu. Pastarąjį pažinojau tik iš televizijos ekrano, tačiau net ir per tokį atstumą galėjau puikiai įvertinti jo taktą. Mano trumputėj fantazijoj abu vyriškiai iškildavo darniai žengiantys iš takto į taktą kiekvienas savo partitūros eilutėj, padėdami išlaikyti vieningą ritmą tai perdėm nuskubančiam, tai prisnūstančiam manosios tautos orkestrui. Aš irgi turėjau garbanotus plaukus, muzikinę klausą ir begalinį norą užaugusi tapti gera.
Prasidėjo vasaros atostogos ir buvau šventai įsitikinusi, kad visiems šventė. Tačiau, kas per šventė su pakaruokliais? O būtent tą pirmąją vasaros atostogų dieną pasikorė mano minėtasis kaimynas. Visa laiptinė buvo sukrėsta. Kiekvienas aukštas iškratė bent po vieną epitetą ar kažką panašaus: pirmasis (ponia Marcelė) – „bedievis“, antrasis (ponas Kelertas su žmona) – „beprotis“, trečiasis (mano mama) – „be saiko gėrė“, ketvirtasis (Simas) – „be reikalo“, penktasis (seselė Vida) – „bene supaisysi“. Be be beeee – bliovė daugmaž vieningai. Berta! Pamaniau.
Pradėkime iš pradžių. Aš turėjau kaimyną Leonidą, o jis turėjo apykurtę, niekuo iš kitų neišsiskiriančią (nebent tik tuo pačiu savo kurtumu) dvarniašką Bertą ir visuomet labai pagarbiai su ja elgėsi; juodu siejo abipusė simpatija, kasdieniai pasivaikščiojimai ryte ir vakare bei, kaip paslapčia buvau šventai įsitikinusi, kurtumas. Likus savaitei iki vasaros atostogų, per ilgąją pertrauką pirkau kioske savo mėgstamiausią salotinę hubba-bubba ir, visai nenoromis, tapau neįprastos ir liūdnos scenos liudininke: Leonidas ir Berta stovėjo prie naujai perdažytos perėjos, kantriai laukdami, kol prašvilps nemandagi keturačių kolonada, kai staiga, be jokios pastebimos priežasties, niekuomet nuo šeimininko nė per tris žingsnius nenutolstanti kalaitė šoktelėjo į priekį ir buvo abejingai pertrėkšta raudono volkswageno.
Tą dieną į pamokas nebenuėjau. Grįžau namo ir į visažinį Google įvedžiau „gyvūnų savižudybės“. (Panašiai atsakymų į klausimus ieškojo mano skaitomos knygos herojus, o mama sakė, kad nuo mažumės lengvai pasiduodavau įtakoms.) Sužinojau apie kvėpuoti nustojusią delfinę ir tai, kad „paprastai žmonės apie gyvūnų savižudybes diskutuodavo, norėdami suprasti, ką reiškia būti žmogumi“. Dabar galvoje belikusios tik kelios mintys apie Mikolkos kumelę, Rilkės panterą ir Palermo zoologijos sode klaidžiojantį Borchesą. Ar Berta buvo nelaiminga? Mano kaimynas be galo pagarbiai su ja elgėsi, bet argi jai apie tai nusimanyti? Juk tebuvo puskurtė dvarniaška. Ir nors pavadėlio kalaitei Leonidas niekuomet nerišdavo, kaip smarkiai vis tik buvo prie jos prisirišęs…
Nematomas simpatijos siūlas užsmaugė mano pirmąją vasaros atostogų dieną, kai buvau šventai įsitikinusi, kad visiems šventė; kai rimtai suabejojau šventais įsitikinimais.