Autorius: Tomas K.

Tomas K. — Sun, 10 May 2015 19:14:57 +0000

Straipsnio autorius – interpretatorius, nors ir savaip jis yra kūrėjas. Pagarba kiekvienam kuriančiam. Verčiau kurti ir rizikuoti būti sukritikuotam, negu išlikti teisiu ir užsiimti vien tik kritika. Tačiau kaip teigia klasikai, kiekvienas paviešintas kūrinys jau nebepriklauso vien tik autoriui, bet ir kiekvienam interpretatoriui.
Nors ir pateikiamas autonominės minties pagrindu, pastarasis straipsnis alsuoja klasikiniu katalikišku pragmatiškumu. Be to, jis pasižymi beletristiniais ypatumais ir turi klaidinančią fabulą.
Pagrindiniai straipsnio katalikiškojo pragmatiškumo bruožai – užslėptas katalikybės suabsoliutinimas ir siekis įtikti žemiškiems autoritetams (šiuo atveju tariamam recenzentui). Aiškios ideologijos straipsnyje stoka priskirtina beletristikos bruožams.
Nebūtų reikalo priešgyniauti straipsnyje aptartoms – selektyvioms Dievo sampratoms, jeigu autorius siaurai pasitelkęs katalikiškąjį auctoritas, holistinės transcendencijos pajautos susigrąžinimo veiksniuose nebūtų implikavęs pretenzijos gnosticizmo metodais sugražinti krikščioniškosios Dievo pajautos prieeigos.
Kad ir kokia didžiulė katalikybė ji visų pirma nėra absoliuti krikščionybė. Juo labiau Vakarų pasaulio krikščionybė toli gražu nepasižymi vien tik katalikiškąja doktrina, filosofija ir lyrika. Antra, pats katalikiškasis magister dixit gnosticizmą atmeta iš esmės ir visą transcendencijos pajautą svarsto išskirtinai Apreiškimo šviesoje. Taigi žvelgiant į pastaruosius ypatumus išryškėja klaida straipsnio fabuloje: „…tradicinis religijos Dievas praranda savo gyvumą ir tam tikra prasme tampa mirštančiu Dievu; …šiandieninio sekuliaraus pasaulio žmogaus uždavinys yra susigrąžinti transcendencijos pajautą…”.
Tradicinis religijos dievas niekuomet nebuvo gyvas, o sekuliariam pasaulio žmogui niekuomet nebuvo reikalinga transcendentinė pajauta, jis visuomet vadovavosi savo vaizduote ir fantazijomis. Todėl neįmanoma „sugražinti“ to ko niekuomet neturėta.
Straipsnyje proteguojamas gnosticistinis metodas transcendencijos atžvilgiu nėra tinkama išeitis, nes būtent dėl jo propagavimo katalikybėje bei kaip kuriose protestantiškose konfesijose ir susiklostė aptariama padėtis.
Visgi suvokiant, jog katalikybė nėra absoliuti krikščionybė, pabrėžtina, kad Vakarų pasaulyje kaip ir kituose jo kraštuose krikščioniška transcendentinio Dievo pajauta, ne tik nesilpnėja, ji tolygiai ir pastebimai stiprėja. Be to ir dauguma nuoširdžiai dievotų katalikų ar jie būtų teologai, ar filosofai, ar poetai kuo pilniausiai išgyvena transcendentinio Dievo artumą ir patiria realią Jo jėgą.
Taigi tikroji transcendencijos pajautą „praradusio“ „Vakarų“ pasaulio problema – nepakanta tikrajai krikščionybei. Nes krikščionių Dievo pajautos samprata šio straipsnio kontekste vienu metu ir panaikina visą selektyvią prieštarą, esą tarpe kontempliuojančiųjų sunkiai įgyvendinama religijos, filosofijos ir poezijos sinkretika; ir tuo pat metu atmeta visą homo humanistinę (pagonišką) retoriką.
Nes krikščionių Transcendencija skelbia: „Be manęs nėra kito dievo, Aš nežinau jokio”.
Patys krikščionys teigia, jog Apreiškimas nėra praeityje įvykęs įvykis, bet istorijoje prasidėjęs ir niekuomet nesibaigsiantis bendravimas su Dievu. Apaštalas Paulius niekuomet nebuvo pirmuoju Vakarų universalistu, bet buvo pirmuoju Vakaruose. Nors jis jungia visas pasaulio šalis, kaip ir Jėzus išliko žydu ir priskirtinas Artimųjų Rytų mistikams.
Tradicinis religingumas nepaisė didžiai gerbiamu vadinamo apaštalo Pauliaus įspėjimo neįsivelti į tuščią filosofavimą Dievo atžvilgiu, nes neįmanoma melstis filosofų dievui.
Ir galiausiai, filosofinėje sentencijoje „Grožis išgelbės pasaulį“ kuri anot autoriaus būdinga poetinei pajautai ir propaguojama šiame straipsnyje, slypi pati tikriausia antitezė. Nes, krikščionybės mistikų teigimu – pats gražiausias Dievo arkangelas, dabar be perstojo niokojantis visą pasaulį yra Liuciferis.

Religijos, metafizikos ir poetų Dievas komentarai

Autorius: Tomas K.