… truputį Jus ir ‘parausiu’ :-)
Šiek tiek pritarčiau komentatoriui „P.“: yra truputį nenuoseklumų, primenančių klasikinį tarybinių/sovietinių laikų vaizdelį, kai į pilną autobusą mėginantis įlipti pilietis/-ė šaukia: „pasistumkite; [autobuso/troleibuso] priekis visai tuščias!“, o pavažiavus vos trejetą stotelių – jis/ji jau piktinasi: „nespauskite taip: autobusas/troleibusas juk ne guminis!“, nors priešais jį/ją tikrai šiek tiek laisviau, nei už jo(s), arčiau durų.
Tad, draugiškas patarimas gerbiamam autoriui:
kai Jūsų kritikuose kaip pagrindinę poelgių priežastį matote atsineštą vidinį pyktį – tai nebūtinai yra pyktis (ar bent jau: ne vien TIK pyktis). Pažvelgus šiek tiek kitu kampu – gali paaiškėti, kad tai įmanoma interpretuoti, suprasti ir nepriskyrus jam/jai pykčio jausmų.
O paaiškinant be pykčio priežasties nurodymo – bus gilesnis supratimas (nei vien nurodant pyktį).
Juk ir apie Jūsų pareikštą kritiką kas nors gali pasakyti: ~„ot koks piktas tas Gintaras tada buvo: va kaip piktai parašė, rovė su šaknimis, nelabai net suprasdamas, ką iš tikro išreiškia jo taip aršiai kritikuojami eilėraščiai – kad po to (ir iš dalies dėl to) p. Rasa Kalinauskaitė net nustojo rašyti!“

Sėkmės! :-)