MANTAS DENISAS ŠIMKŪNAS

Tikrovės kastratai: kinas kaip substancinis mediumas

Visai neseniai kinas patyrė revoliuciją. Persikeldamas į skaitmeninę virtualybę, jis atsisakė savo pradinio pavidalo: chemines juosteles pakeitus atminties kortelėmis išryškėja neišvengiama analoginio ir skaitmeninio kino perskyra, kuri industrijos kontekste interpretuojama kaip atgyvenusios tradicijos ir postmoderno skirtis. Nors analoginio kino tradicija yra juokingai jauna (ir užgimsta būtent postmodernizmo laikotarpiu), ji remiasi šviesovaizdžio kategorija, nepaliesta skaitmenizacijos, brutaliai kastruojančios meną ir visą kūrybą plačiąja prasme.

Kadras iš filmo „Perversiškas kino gidas“

Kadras iš filmo „Perversiškas kino gidas“

Skaitmeninė virtualybė atplėšia meno kūrinį nuo jo substancijos: kompiuteris iš kūrėjo atima jo įprastinius darbo įrankius ir transformuoja juos į skaitmeninius ekvivalentus, išlaikydamas tik sąvokas, kuriomis identifikuojami virtualybės simuliakrai. Nuo šiol rašydamas straipsnį sukuri tekstinį dokumentą, o norėdamas montuoti vaizdo medžiagą išskleidi filmo juostelės piktogramą. Kompiuterio ekrane tai tėra nieko nereiškianti simbolinė kalba, siekianti pritraukti meninės formos substancialumą prie kalbinio lygmens ir paverčianti jį grynų gryniausiu simuliakru. Kitaip tariant, rašiklis, teptukas ar popieriaus lapas ima egzistuoti tik kalboje, bet ne kaip substancinė duotis.

Kino atveju išryškėja dvi esminės – analoginio ir skaitmeninio – kino mokyklos ir nors ši perskyra profesiona-liose kino studijose suvokiama tik nuomonės ir asmeninio intereso pavidalais (jau nekalbant apie tai, kad analoginė produkcija yra dešimtis kartų brangesnė), turėtų egzistuoti radikali skirtis, paremta vienokio ir kitokio kino prigimtimi, neišvengiamai reflektuojama forma, o ne techninėmis prielaidomis.

Analoginis vaizdas yra šviesovaizdis pačiu artimiausiu šiai sąvokai pavidalu, nes, neminint tam tikrų techninių vaizdo apdorojimo niuansų, jis išlieka substancija (filmo juostelė). Analoginis kinas (bet kokiu atveju būdamas virtualybė par excellence) spėja iš esmės prasilenkti su skaitmenizacija, taip savyje išlaikydamas substancinę duotį, įgalinančią meno (ir / ar meniškumo) kategorijas. Nagrinėjant kiną kaip meno formą, kuri reprezentuoja tikrovę, reikalingas vienoks ar kitoks substancialumas, siejantis pačią reprezentaciją su tikraisiais daiktų pavidalais.

Skaitmeninis kinas neišvengiamai artėja link savo apogėjaus, ties kuriuo galiausiai ištirps sparčiai nykstanti riba tarp analoginių ir skaitmeninių vaizdų kokybės. Jau dabar tradicinis kinas tėra pavienių individų interesų arba nuostatų reikalas, reikalaujantis išskirtinio dėmesio. Vaizdas, verčiamas į nesibaigiančias skaičių sekas, praranda bet kokį substancialumą, nes medžiaga, kaip tarpinis mediumas tarp fotosofinių prielaidų ir simbolių kalbos, absoliučiai išnyksta skaitmenizacijoje. Atgaudama savo fizinį pavidalą nuotrauka (ją atspaudus) tampa Moderniojo Žmogaus prerogatyvų iškastruota šviesovaizdžio vėle.

Žvelgiant į šiuolaikinį kiną darosi niūru: šviesovaizdžio autentiškumas tebėra nuomonių turgaus teritorijoje. Nagrinėjant kino funkcijas ir paskirtį, neišvengiamai priartėjama prie pozicijos, numanančios, kad kinas gali (ar net turėtų) vaizduoti tokią tikrovę, kokia žmogui niekada neatsiveria. Neatsargiai interpretuojama, ši mintis tampa skaitmeninės industrijos apologija, pateisinančia kone bet kokią vaizdo manipuliaciją ir visus įmanomus jo pavi-dalus. Visa fotoindustrija yra paremta šia pamatine prie-laida, paminančia vaizdo autentiką.

Žanrinis kinas, siekiantis pavaizduoti žmogaus patirčiai (bet ne žiūrai) neprieinamus dalykus – kosminę erdvę, fantastinius ir mistifikuotus personažus, susiduria su dilema: į kūrybą įsivelia melas, pretenduojantis į tiesą. Šviesovaizdyje slypi ne tik tikrovės atspindžiai, bet ir jos pačios šešėlis, numanantis transcendavimo galimybę. Šį pėdsaką – kaip nuorodą į tikrovės prielaidas – vienu ar kitu būdu taip pat palieka ir sumeluota iliuzinė „tikrovė“ – simuliakrinis kinas, kuriantis, bet ne reflektuojantis tikrovę. Specialieji efektai, imituojantys tikrovės pavidalus, numano tam tikras jų prielaidas, be kurių toks kinas būtų tiesiog neįmanomas – dažniausiai tai būna simboliai ir išskirtinai kalbiniai konstruktai, kine įgyjantys šešėlio pavidalą (skaitmeniniu būdu simuliuojamas dangus, kalnai, miškai ar netgi personažai), tačiau išlaikantys kalbinę sąsają su realybe. Tokie vaizdai praranda gelmę – jie jau nebetranscenduoja ir „išmuša iš vėžių“ savo iliuzine prigimtimi, nes kalba, pasireiškianti vaizdų ar net vizijų pavidalu, autentiškai egzistuoja tik mąstyme, kuomet skaitmeninė kalbos tranzicija kine išverčia mąstymą viduriais į išorę, paversdama jį viešai stebimu, refleksyviu fenomenu.

Tačiau tokio pobūdžio scenos kine ir menas bendrąja prasme (perfrazuojant Alano Moore’o grafinio romano žodžius) „meluoja tam, kad pasakytų tiesą“: prie jos priartėjama niekada su ja taip ir nesutampant, bet atskleidžiant galbūt svarbias tikrovės prielaidas. Tikroji jų svarba ir įtaka įžvelgiama tik vertinant filmą kaip visumą, kaip vientisą ir nedalomą darinį, kuriame minėtosios prielaidos arba praturtina patirtį, arba paverčia ją vulgaria vizualine nekrofilija. Analizuodamas „Matricą“, Slavojus Žižekas mums pasiūlo trečiąją piliulę, siūlančią ne tikrovę už iliuzijos, bet tikrovę pačioje iliuzijoje – tikrovę, reguliuojamą fikcijų. Tik iš pagrindų fabrikuojamas kinas tampa vaizdiniu kastratu, anihiliuojančiu tikrovės refleksyvumą, – kinas, deja, šiais laikais riaumojančia galybe nusveriantis autentiško vaizdo tradicijos palikimą.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.