Tokia plačiai paplitusi (sprendžiant pagal sekėjų skaičių) žemo lygio patyčių kultūra (šįkart nekalbu apie delfio komentatorius, nes tai tautos tragedija, savižudybė) mane kur kas labiau neramina negu “soriukas, myliukas”. “Soriukams” nereikia išskirtinio dėmesio, užtenka būti panašių žmonių akiratyje, maudytis sirupe. Tai yra atskira grupelė žmonių, kurie kaip gotai, pankai ir kitos subkultūros turi savo žodyną, literatūrą, ritualus ir tt. Ar vadinčiau juos/jas nekritiškai mąstančiais/iomis? Gal. Tačiau priimu juos kaip grupę, kurią galiu toleruoti labiau nei provokatorius, tiesa, pavyzdinga lietuvių kalba taip pat nevisada pasižyminčius.

Saldėsiai mane liūdina mažiau nei “viešo išsituštinimo” mada su pabaiga “jeigu mane kritikuojate, aš jus “užbaninsiu”. Keletą mėnesių iš sportinio intereso sekusi tokias viešas egzekucijas, tarpusavio rietenas, savęs liaupses, varganai šmaikščius pastebėjimus ir t.t., aš griežtai palikau tokias erdves, nes nebeturėjau noro nei jėgų (kokia prasmė?) ištraukti perliukų (kurių pasitaikydavo) iš purvo. Grįžau prie rimtos literatūros, protas pradėjo dirbti, įtampa nuslūgo, širdis atsigavo. Niekada daugiau!