Grožis – tai žiaurybė

CONRAD AIKEN

O kabančiuose soduose

O kabančiuose soduose lietus

Nuo dvyliktos iki pirmos nakties kapoja

Lapus ir žiedus, teka liemenim

Platanų, groja tvenkiniuos arpeggio

Ir stygom pakraiges sujungia su paparčiais.

Princesė skaito. Būgnų valetas miega.

Karalius girtas: sviedžia aukso taurę

Iš bokšto lango (pro lietaus užuolaidėlę)

Žemyn į alyvas.

O lygiai pirmą

Prabunda po sodu vulkanas bei

Suduoda į priekalą. Ir lietus

Nustoja lijęs, bet tebekrapnoja,

Tamsoj girdėt čiurlenantis vanduo,

O lapai sustangrėję išsitiesia.

Princesė lapą perverčia, šalia

Jos – žvakė, žvilga standžios aukso kasos,

Ji skaito: „Ir iš ten aš leidaus šiaurėn

Į keturių dienų kelionę, kol

Pasiekiau kalvose apleistą kaimą,

Kuriam radau tiktai grifus ir žiurkes

Ir senį nebylį, kurs visą laiką juokės.

Stogai įgriuvę, šuliniai užžėlę.

Tai šičia buvo žuvęs mano tėvas.

Paskui – kiek vakariau aštuonetą dienų.

Į veidus šaltas vėjas bloškė smėlį,

Ir maistas buvo smėlio skonio. Kai

Pasiekėm pliką uolą aukštumoj,

Man brolis tarė: „Dar juk nevėlu

Pasukti į namus.“ Ir mes tylėjom

Galvodami apie namus.“ Princesė

Akis užmerkia, tvenkias po vokais

Jai ašaros; paskui – ant lapo byra.

Būgnų valetas kambario tamsoj

Nubloškia antklodę, vėl miega, knarkia.

Karalius tyliai leidžias bokšto laiptais

Ieškoti aukso taurės.

Linas Katinas. Atspindys. 1979. Cinkografija. Vytauto Balčyčio reprodukcija

Lygiai dvi.

Vulkanas savo požeminėj kalvėj

Po kabančiaisiais sodais, kuriuose

Lietaus lašai dar krenta nuo žiedų

Vijoklio tiesiai į gebenės žiedus,

Sudaužia dusyk į priekalą; murmesys

Pasklinda tarp šaknų ir virkščių. O

Princesė skaito: „Aš sergu, rašyti

Nebegaliu, manau, netrukus mirsiu,

Tad laišką duodu broliui, jis pietuosna

Jį atgabens ir viską apsakys. Jo

Pasiteirauk, kaip numiriau šiaurinėj

Dykumoje, kur nėr žolės ir krito

Visi žirgai, išskyrus vieną…“ Galvą

Princesė deda tarp baltųjų rankų

Ir žvilgančių kasų ant lapo. O valetas

Nubunda ir tamsoj prie savo lango

Žiūri, kaip blaškosi alyvos, kur karalius

Surasti stengias taurę.

Lygiai trečią

Mėnulis uždega alyvų žiedus, triskart

Vulkanas kalvėje tarpu šaknų suduoda

Priekalan; ir į viršų dūžiai tyliai sliuogia

Tarp sienų ir vijoklių. Apskritas mėnulis –

Tarytum skydas viršum bokšto smailės.

Princesė žvakę užpučia ir verkia,

Jos kambario brėkšmoj – alyvų kvapas.

Ji verkia rankomis akis uždengus,

Ji mato dykumą ir smėlį, vėjus.

Būgnų valetas kambario tamsoj

Sučiuopia raktą, tylutėliai žengia

Koridoriumi, kiša raktą į

Princesės kambario duris. Tuo tarpu

Karalius (jo barzda šlapia ir rankos,

O nuo rankovių varva) lipa laiptais

Laikydamas iškeltoj rankoj taurę;

Sustoja laiptų vidury ir čiulpia

Iš jos lietaus atmieštą vyno lašą.

Kambarys

Pro šitą langą – o visa kita dingę,

Išskyrus tik mane ir jį – regėjau kovą

Tamsos prieš tamsą. Kambario viduj

Ji sukos, sukos, krito. Ir tuomet išvydau,

Kaip randasi tvarka (jei chaosas panori):

Tamsa pati save pradėjo gniaužti

Ir gūžėsi gūžte; tarytum ji

Save žudytų: pamažu: begal skausmingai.

Tai buvo skausmas. Tai tebuvo vien tik skausmas.

O kas gi dar, kai chaosas įtraukia

Visas jėgas savin, kad gimtų lapas?..

Nes

Jis rados kambary: spindįs, vičvienas;

Nuo jo tuoj pat nusidriekė šakelė;

Nuo šiosios – jau šaka; paskui – kamienas,

Šiurkštus ir storas; ir galiaus – juoda šaknis.

Šaknis suardė sienas; daužė šakos – langą:

Įsigalėjo didis medis.

Medžių medis!

Atmink (atėjus laikui), kaip, kad rastųs

Lapas, numirė chaosas. Tuomet išdrįski:

Suglausk šakas su šaknimis, pakūkčiok

Iš liūdesio ir chaosą išleisk iš formos.

Aš žvelgsiu taip, kaip kad žvelgiu dabar.

Ir tamsą šlovinsiu dabar, tuomet – vėl lapą.

Dužimo garsas

Kodėl tu surinki, kodėl gi man patinka,

Kad surinki, nekrintant rasai, sėdint

Šįvakar mudviem susiglaudus taip, kad širdys

Nustoja plakti ir mintis išblėsta? Du mirtingieji

Bežodžiai ir bežadžiai, klumpantys, nualę

Dykynėj pražūties bendros! Girdi, kaip žolės

Siautėja aplinkui mus! Kaip ploja kirminai!

Ir chaoso garsai kaip ratilais pasklinda!

Girdi: šioj knibždėlynėj vakaro garsų

Žiaurus pirmasis Dievo žingsnis!

Tavo

Alkūnę nykščiu apimu ir smilium,

Pajunta vienas kraujas kitą kraują;

Tuomet tava ranka žemyn lig riešo slystu

Ir siaurą tavo plaštaką imu savojon, pirštų

Galiukai susitinka; plaštakos priglunda

Iš pradžių išorėm, paskui delnais, galiausiai

Susikabina. Akimis pakeltom

Mes šypsomės vakariui alebastro dangui,

Bet nieko, nieko neregim, o mūsų sielos

Vis sukas, sukasi verpetuos.

Karčioji moterie,

Karčios širdies ir smegenų, ir kraujo, kaip

Ir aš, geriąs kartumą tavo, gal – tai grožis?

Gal surinki, nes grožis – tai žiaurybė?

Ar siaubas: juk mes grimztame taip greitai?

Siaubas tamsumos?

Ak, tai dužimo garsas!

Pasaulis dūžta, ak, jisai – dužimo garsas,

Gilus, įvairiabalsis ir įvairialypis

Dužimo grožis. Ant, kaip mudu dūžtam,

Koks sambrūzdis bedūžtančių akordų, disonansų

Užpila pasaulį, kai tuo tarpu išprotėję

Du mūsų kūnai glaudžiasi draugėn!

Tai garsas

Nepaliaujamojo liūdesio, tai verksmo garsas,

Kančios, nelaimės garsas, ak, tai garsas

Pasaulio šerdyje aistringai dūžtančios širdies.

Iš: Conrad Aiken. Selected Poems. New York: Oxford University Press, 2003

Vertė Alfonsas Andriuškevičius