Meilė su išlygomis

VALDONĖ BUDRECKAITĖ

Jeanette Winterson. Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai. Romanas. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. K.: Kitos knygos, 2013. 186 p.

Jeanette Winterson romanas „Apelsinai ne vieninteliai vaisiai“ skatina pamąstyti apie šeimos institutą. Romano heroję Džanetę kūdikystėje įsivaikina religinga pora. Mergaitė gauna apelsinų, sumuštinių ir stogą virš galvos. Kartu – abejingumo ir fanatizmo kokteilį. Tėvas tarytum neegzistuoja, nors gyvena kartu, motina skendi svaičiojimuose apie misionierius. Ji ilgai neleidžia Džanetės į mokyklą, nes ten priešai. Nepastebi, kai mergaitė apkursta nuo ligos. Paauglystėje Džanetė išeina iš namų: po to, kai įsimylėjusi kitą mergaitę naiviai pasipasakoja mamai, o toji pagalbon pasikviečia bičiulius iš religinės bendruomenės ir surengia egzorcizmo seansą.

Tekstuose apie „Apelsinus“ rašoma, kad šešiolikos autorė suprato esanti homoseksuali ir paliko ją įvaikinusią religingą šeimą. Sutampa net rašytojos ir romano herojės vardai. Ar knyga yra autobiografinė? Įvade J. Winterson atsako: „Ne, visiškai ne ir taip, žinoma“ (p. 13). Kai rašytojas imasi asmeniškai artimos temos, rizikuoja prirašyti dalykų, kurie reikalingi jam, o ne tekstui. Ar svarbu, kad Džanetė yra įvaikinta? Ši aplinkybė pateisinama pora eilučių: „Jos [motinos] požiūris į vaikų pradėjimą buvo mįslingas: ji ne tiek negalėjo tuo užsiimti, kiek nenorėjo. Todėl ir pyko ant Mergelės Marijos – jai pavyko pastoti nekaltai. Mamai teko ieškoti kitos išeities – susirasti pamestinukę“ (p. 15–16). Kita vertus, tekstui apie šeimą įvaikinimo aplinkybė gali išeiti į naudą: kai išnyksta kraujo ryšio aureolė, tėvų ir vaikų santykius galima įvertinti iš perspektyvos, blaiviau. Vaikas visada tiesiog patenka į tam tikrą charakterių ir aplinkybių konfigūraciją.

Mano manymu, autorė galėjo kiek daugiau dėmesio skirti Džanetės motinos ir tėvo praeičiai. Būtent eilutės apie praeitį tėvų elgesiui suteikia psichologinės motyvacijos. Motina Džanetei užsimena, kad romusis tėvelis prieš tapdamas religinės bendruomenės nariu lošė. Pati motina albume prie buvusių gerbėjų nuotraukų kažkodėl įsiklijavusi ir moters nuotrauką. Vyresnė bendruomenės narė Džanetei pasako, kad motina turi margą praeitį ir daug išmano apie jausmus, ypač – moterų.

Moralė – jau toks dalykas: jos normos visada griežčiau taikomos kitiems, ypač – silpnesniems už save. Aršiam teisuoliui, jeigu yra nuveikęs su deklaruojamomis pažiūromis nesuderinamų dalykų, dažnai sušlubuoja atmintis. Jeigu atmintis ir nesušlubuoja (dažniausiai padeda ne maisto papildai su ginkmedžiu, o kaimynai ir daiktiniai įrodymai), teisuolis galvos pelenais nesibarsto: jis uoliai stebi kitų gyvenimus, pasmerkdamas paklydimus ir dalindamas pamokymus (na, gal kitados ir pats suklydo, užtat dabar kitiems padeda išvengti klaidų). Be to, žmonės linkę įžvelgti tas kitų savybes, kurias patys yra užgniaužę, todėl žiūrint tarp savo potraukių ir pažiūrų susipainiojusio žmogaus akimis tyras kaip švęsto vandens lašas veidelis gali virsti Sodomos ir Gomoros peizažu.

Vaikai suaugusiųjų atžvilgiu yra silpnieji. Be to, silpnieji, kuriems sunku ar tiesiog neįmanoma pasprukti iš stipresniųjų įtakos lauko. Gerai, jeigu vaiko tėvai sugeba išsilaižyti psichologines žaizdas arba vidinius demonus pasilieka sau. O jeigu ne? Džanetė vaikystę ir didžiąją dalį paauglystės praleidžia kaip tūžmingos motinos žaislas. Visus tuos metus ji laikosi mamos „linijos“ ir ruošiasi tapti misioniere. Taip, po egzorcizmo seanso Džanetė pabėga, tačiau veikiausiai tik fiziškai. Romano pabaigoje rašoma: „Spoksojau į ugnį ir laukiau jos sugrįžtant. Šeimos, tikrosios šeimos, – tai kėdės, stalai ir tiksliai suskaičiuoti puodeliai, žinojau, kad tokioje šeimoje gyventi nepajėgčiau, ir tuo pat metu suvokiau, kad atsisaistyti nuo savosios, – ne mano galioms: motina apvyniojusi mano sagą siūlu ir užrišusi, ir gali truktelėti, kada panorėjusi“ (p. 186).

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.