Ir vi­si pir­mi kar­tai

MARIUS PLEČKAITIS

Ro­kas Po­vi­lius. Dvi­vie­tis kū­nas. Ei­lė­raš­čiai.
V.: Edu­ko­lo­gi­ja, 2012. 80 p.

Keis­tas pa­ra­dok­sas, kai po­ezi­ja – iš es­mės lais­va kū­ry­bos sri­tis, su­tei­kian­ti ga­li­my­bę ne­bū­ti nuo­sek­liam, kal­bė­ti pie­vas, vis dėl­to rei­ka­lau­ja bū­ti ap­žvelg­ta kruopš­čiau, li­te­ra­tū­ro­lo­giš­kiau ir kom­pe­ten­tin­gai. Pa­ly­gin­ti bū­tų ga­li­ma su mei­liu į dan­gų tuoj kil­sian­čiu vai­kiš­ku ba­lio­nė­liu, pra­šan­čiu, kad jį pri­pūs­tų ne kas ki­tas, kaip ma­ši­ni­nė pom­pa.

Po šios trum­pos ir ne­rei­ka­lin­gos įžan­gos gal­vą pa­su­ka­me į gu­lin­čią ant kai­rio­sios ma­no gar­so ko­lo­nė­lės lei­dyk­los „Edu­ko­lo­gi­ja“ kny­gą „Dvi­vie­tis kū­nas“. Vir­še­lis toks nie­ko, kaip aš mėgs­tu sa­ky­ti, pre­ten­zin­gas: por­tre­to es­ki­zas su ske­le­tu­ku, pa­so­din­tu ant de­ši­nio pe­ties. Trau­kia link liū­de­sio, bran­dos, ir ne­sa­ky­tum, kad pir­mo­sios au­to­riaus kny­gos.

„Edu­ko­lo­gi­ja“ – tai lei­dyk­la, pri­klau­san­ti Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­tui, pa­si­šo­vu­si iš­leis­ti gra­žų pluoš­tą Lie­tu­vos jau­ni­mo pir­mų­jų kny­gu­čių. Idė­ja gra­ži, pa­si­žiū­rė­ki­me, kaip se­ka­si ją įgy­ven­din­ti.

Įta­ru­mas ap­nin­ka nuo pra­džių – kny­gos įva­dė­ly­je au­to­riui pri­pa­ži­nus, kad no­ras ra­šy­ti at­si­ra­do pa­žiū­rė­jus „Nuo­dė­min­gą­ją Ka­li­for­ni­ją“. Šia­me se­ria­le pir­muo­ju smui­ku grie­žia toks kie­tas ra­šy­to­jas, plunks­nos ir žo­džio asas, ne­sto­ko­jan­tis mer­gi­nų ir t. t. Aiš­ku, rei­kia pa­gir­ti Ro­ką už drą­są tai pri­pa­žin­ti, nes pats tu­rė­jo su­pras­ti, kad at­si­ras ne­ma­žai abe­jo­jan­čių, ar dau­giau ma­žiau są­mo­nin­gas su­si­ta­pa­ti­ni­mas su ko­kiu nors su­per­he­ro­ju­mi ga­li bū­ti vy­kęs.

Bet kal­bė­ki­me apie tai, kas svar­biau­sia, – apie kū­ri­nius. Vie­na pa­grin­di­nių šios ap­žval­gos min­čių bus – tai nė­ra blo­gi teks­tai, bet nė­ra ir kaž­kuo iš­skir­ti­niai, ge­ri. Jie yra ga­nė­ti­nai vien­pu­siš­ki, pa­na­šiai skam­ban­tys, taip pat, ko ge­ro, ir dirb­ti­no­ki. Ne­bent Ro­kas per tuos še­šio­li­ka aš­tuo­nio­li­ka me­tų (ne­ži­nau, nuo ka­da tiks­liai pra­dė­ti ra­šy­ti ei­lė­raš­čiai) tik­rai ge­rai ir mo­te­rin­gai pa­gy­ve­no. Kas ži­no, gal man vie­nam to­kiame amžiuje mo­ters kū­nas dar la­biau sie­jo­si su in­ter­ne­tu.

Ne­ži­nau, rei­kia čia sa­ky­ti de­ja ar ne, bet Ro­ko Po­vi­liaus teks­tai, kaip mi­nė­jau, ne­san­tys sil­pni, vis dėl­to la­bai tik­tų bū­ti per­skai­ty­ti „Vi­dur­nak­čio ly­ri­ko­je“ ar ko­kiuo­se ki­tuo­se li­te­ra­tų aki­ra­čiuo­se. Jie per daug neiš­si­skir­tų iš ap­lin­ki­nių ir, ti­kė­ti­na, per­skai­ty­ti po­etiš­ka skai­ty­se­na, bū­tų net ma­lo­niai ku­te­nan­tys prieš mie­gą ap­sun­ku­sius vo­kus.

Mal­da

Dvy­li­ka kie­mo vai­kė­zų

pra­šė šven­čiau­si­ą­jį Jė­zų:

„Van­de­nį, dė­de, į alų –

sku­bink šį vir­smą sak­ra­lų.

Šon­kau­lius im­ki, kad bū­tų mer­gų,

gy­dyk spuo­guo­tie­siems li­gą spuo­gų.“

Li­ko tik žo­dis, sen­ten­ci­jos –

Jė­zus be­jė­gis be pen­si­jos.

Ak, Die­ve, ne­vei­kia sū­naus fe­no­me­nas,

Šven­to­ji dva­sia – in­ter­ne­to do­me­nas.

Me­si­ją siųsk: He­rak­lį, Bra­dą Pit­tą,

at­pjauk dan­gaus nors kąs­nį, gurkš­nį, li­tą.

(p. 34)

O, tar­kim, ci­tuo­tas ei­lė­raš­tis pa­sa­kė tai, ką ir no­rė­jo, bu­vo įvyk­dy­tas jei ne šim­tu, tai bent aš­tuo­nias­de­šim­čia pro­cen­tų. Bet tai la­biau leng­vo re­po teks­tas, la­biau links­muo­liš­kas pa­si­šė­lio­ji­mas (ko­kius da­ry­da­vo www.ne­vy­ke­liai.lt) nei sa­vo kon­tū­rus ir skai­ty­to­ją tu­rin­tis po­ezi­jos vie­ne­tas. Tuo ne­pri­eš­ta­rau­ju sa­vo min­čiai pra­ėju­sio­je pa­strai­po­je, nes pa­si­šė­lio­ji­mų Ro­ko kny­go­je ne­ma­žai, bet jie pri­me­na sin­te­ti­nius ar bent ne iki ga­lo tik­rus.

Il­giau pa­skai­čius kū­ri­nius (tarp jų, be­je, tik­rai yra ža­vu­čių – daž­niau­siai trum­pie­ji), ima ner­vin­ti Ro­ko taip mėgs­ta­mas įky­ro­kas ri­ma­vi­mas. Pa­vyz­džiui:

Ties abst­rak­čia ri­ba

kaž­kur tarp ten ir čia

bas­tos tarp dvie­jų kars­tų pės­čia

ap­si­sto­ju­si po ta že­me šlykš­čia

klups­čia guls­čia sta­čia

[...]

ap­si­klo­jus ma­no sie­la iš­virkš­čia

kaž­kur tarp ten ir čia

leisk pra­tęs­ti vis­ką dar vie­na nak­čia

(p. 48)

Norint tai galima pavadinti žaidimu ar ironija: čia jau klau­simas, iš kurios pusės pažiūrėsi. Kad ir kaip ten, siūlau Ro­kui nesirinkti Juozo Erlicko varianto, nes po dešimties me­tų visiems dėl to gali būti tiesiog liūdna. Su savo liežuviu Ro­kas geriau galėtų sudėti kokią nors pjesę, gal ji net būtų ge­rai įvertinta (pavyzdžiui, kaip mano nesuprastas „Iš­va­ry­mas“).

Pliu­są kny­gai ir kar­tu Ro­kui duo­čiau už tai, kad kny­gos struk­tū­ra ir kon­cep­ci­ja iš­lai­ky­ta, pa­vy­ko iš­veng­ti ša­kar ma­kar pri­mai­šy­mų, pri­pe­zio­ji­mų, ku­rių daž­nai ne­pa­vyks­ta iš­veng­ti net kur kas la­biau pri­ty­ru­siems au­to­riams.

Lauk­siu ant­ros Roko Poviliaus kny­gos. Per tą lai­ką au­to­riui siū­lau per daug ne­įsi­jaus­ti, pa­žvelg­ti į sa­ve ir teks­tus kri­tiš­kai ir dar neat­si­trenk­ti gal­va į ga­li­my­bių lu­bas.

Tur­būt tu­rė­jau pa­sa­ky­ti ką nors dau­giau, ner­ti gi­liau, kaip pra­si­ta­riau re­cen­zi­jos pra­džio­je. Vis dėl­to šį kar­tą es­mė ga­na pa­pras­ta (pa­si­kar­to­siu): tai nė­ra blo­ga kny­ga. Bet ne­va­din­čiau jos ir ge­ra. Kad ir kaip Ro­kas ant ma­nęs pyk­tų – jam dar daug skai­ty­ti, mo­ky­tis pa­jus­ti ki­tą, su­pras­ti ir įlįs­ti į jį. Ca­li­for­ni­ca­tion ir aš­tuo­nio­li­ka me­tų kol kas tam tvir­tų pa­ma­tų pa­dė­ti dar ne­ga­lė­jo. Ir čia ne nu­si­sta­ty­mas a pri­ori.