De­gan­ti baž­ny­čia

VY­TAU­TAS KIN­ČI­NAI­TIS

Ko­jo­mis, min­ti­mis per­žen­gęs baž­ny­čios, mu­zie­jaus ar va­di­na­mo­jo kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­to slenks­tį at­si­du­ri ki­to­je tik­ro­vė­je. Pa­ma­tų ak­me­nys šio­je te­ri­to­ri­jo­je lyg ir to­kie pat kaip lau­kuo­se, bet jau ir ki­to­kie, nu­ak­me­nin­ti, įgi­ję ki­to­kią reikš­mę. Vis­kas ten ne taip…

Ty­tu­vė­nų baž­ny­čio­je ir vie­nuo­ly­ne bu­vau už­pra­ei­tą va­sa­rą. Vie­ną sau­lė­tą pa­va­ka­rę už­su­kau į res­tau­ruo­ja­ma­me vie­nuo­ly­ne ne­se­niai įreng­tą Baž­ny­ti­nio pa­vel­do mu­zie­jų. Ka­dan­gi jis ne­be­vei­kė, prie du­rų už­kal­bi­nau iš­ėju­sią pa­rū­ky­ti fres­kų res­tau­ra­to­rę. Pa­au­ko­ju­si da­lį per­trau­kė­lės ji pa­ro­dė vie­nuo­lių ce­les, sa­vo ir ko­le­gų ati­deng­tą sie­ni­nę ta­py­bą, pa­pa­sa­ko­jo apie jos ver­tę. No­rė­jau pa­jus­ti se­ną­ją vie­nuo­ly­no dva­sią, o te­jau­čiau ly­din­čios jau­nos mo­ters al­sa­vi­mą, iš jos sklin­dan­tį bo­he­miš­ką ta­ba­ko dū­mų ar dva­sios kva­pą, ku­ris smel­kė­si gi­liau už ta­ria­mus žo­džius. Te­be­jau­čiau jį ir baž­ny­čios kie­me už­ver­tęs gal­vą ste­bė­da­mas ba­lan­džius ant baž­ny­čios fron­to­ne va­ka­ro sau­lės nu­tvieks­to šv. Pran­ciš­kaus su avi­nė­liu pe­čių, kaž­kaip pas jį už­li­pu­sius vė­jo šiu­re­na­mus ber­že­lius. Kol min­tis nu­trau­kė skau­dūs var­po dū­žiai…

Pra­ei­tų me­tų sau­sio 26-osios nak­tį vie­na­me ver­tin­giau­sių šiau­rės ry­tų Eu­ro­pos ba­ro­ko sak­ra­li­nės ar­chi­tek­tū­ros pa­min­klų gais­ras ki­lo po dve­jus me­tus tru­ku­sio an­sam­blio vie­nuo­ly­no ir kop­ly­čios sto­gų den­gi­mo. Nuo dūm­trau­kio. Esą ka­mi­nas tiek įkai­ti­no me­di­nes sto­go kon­struk­ci­jas, kad jos už­si­de­gė. Įsi­lieps­no­jus pa­lė­pei įlū­žo per­dan­gos, ug­nis apė­mė vie­nuo­ly­no rū­mų va­ka­ri­nio kor­pu­so ant­ra­me aukš­te ir piet­va­ka­rių ri­za­li­te virš re­fek­to­rijaus ir bu­vu­sio­je vie­nuo­ly­no bib­lio­te­kos pa­tal­po­je įreng­tą Šiau­lių vys­ku­pi­jos baž­ny­ti­nio pa­vel­do mu­zie­jų, su­de­gė daug iš vys­ku­pi­jos baž­ny­čių su­rink­tų XVI–XIX a. baž­ny­ti­nio me­no ver­ty­bių (ja­me bu­vo su­reng­ta vie­na įspū­din­giau­sių auk­sa­ka­lys­tės pa­ro­dų Lie­tu­vo­je) ir li­tur­gi­nių reik­me­nų (monst­ran­ci­jų, re­lik­vi­nių, ar­no­tų, mal­dak­ny­gių, pa­veiks­lų, skulp­tū­rų). Gais­ro me­tu ir jį ge­si­nant ap­rū­ko ir nuo van­dens nu­ken­tė­jo vie­nuo­ly­no pir­mo aukš­to fres­kos, ap­de­gė ir apan­glė­jo me­di­nės baž­ny­čios sto­go kon­struk­ci­jos, skar­di­nė dan­ga, bu­vo su­lie­tos baž­ny­čios sie­nos, dėl to vė­liau jo­se at­si­ra­do įtrū­kių.

Iki gais­ro pri­sta­tant ar­chi­tek­tū­ros an­sam­blį bu­vo sa­vaip di­džiuo­ja­ma­si, kad Ty­tu­vė­nų šven­to­vė su vie­nuo­ly­nu „iš­si­ski­ria tuo, kad pa­sta­ty­ti nuo­ša­lio­je pel­kė­to­je ir miš­kin­go­je vie­to­je ma­žai te­nu­ken­tė­jo nuo ka­rų, kad čia nie­ka­da ne­siau­tė­jo gais­rai ir baž­ny­čia be­veik ke­tu­ris šimt­me­čius bu­vo mal­dos na­mais“. 1990 m. čia ap­si­lan­kiu­si „Res­pub­li­kos“ žur­na­lis­tė Lai­ma Že­mu­lie­nė irgi pajuto vietos dvasią: „Mi­nė­tuo­se rū­muo­se tau į sie­lą plūs­ta ra­my­bė, san­tar­vė, pa­lai­ma. Ten ne tiek daug bū­ta bar­nių ir rie­te­nų kaip mū­sų karšt­li­giš­kai kun­ku­liuo­jan­čia­me gy­ve­ni­me. Apie tai man pri­me­na, ro­dos, mies­tie­tiš­ka aki­mi ne­ma­to­mas, ta­čiau už nu­ga­ros nuo­lat sto­vin­tis, ne­pra­šy­tas ir ne­kvies­tas, toks skur­dus it naš­lai­tis ma­žų mies­te­lių liū­de­sys.“ Bet štai ket­vir­tą­jį Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės ru­de­nį ka­ri­niu sraig­tas­par­niu nu­si­lei­do Šven­ta­sis Tė­vas…

Vy­riau­sy­bė 2007 m. pa­tvir­ti­no Pa­lai­min­to­jo Jo­no Pau­liaus II pi­lig­ri­mų ke­lio pro­gra­mą, o po po­ros me­tų pra­dė­tas įgy­ven­din­ti pro­jek­tas „Ty­tu­vė­nų Ber­nar­di­nų vie­nuo­ly­no an­sam­blio pri­tai­ky­mas tu­riz­mo reik­mėms“. Jo res­tau­ra­vi­mo dar­bai kai­na­vo dau­giau kaip 10 mln. li­tų (tiek bu­vo gau­ta, o vi­siems kom­plek­so pa­sta­tams at­kur­ti pra­šy­ta 100 mln.). 9 mln. li­tų fi­nan­si­nę pa­ra­mą pro­jek­tui įgy­ven­din­ti 2007–2013 m. su­tei­kė Eu­ro­pos Są­jun­gos struk­tū­ri­niai fon­dai, 1 mln. li­tų skir­tas iš vals­ty­bės biu­dže­to. Res­tau­ruo­ti vie­nuo­ly­no ir koplyčios sto­gus vals­ty­bei at­si­ė­jo per 2 mln. li­tų. ES struk­tū­ri­nės pa­ra­mos tin­kla­la­py­je nu­ro­dy­ta, kad įgy­ven­di­nant pro­jek­tą nu­ma­ty­ta at­kur­ti ir su­tvar­ky­ti vie­nuo­ly­ną, pri­tai­ky­ti jį tu­riz­mui, su­for­muo­ti reikš­min­gą pi­lig­ri­mų trau­kos cen­trą; res­tau­ruo­to­se vie­nuo­ly­no pa­tal­po­se įkur­ti Sak­ra­li­nio me­no mu­zie­jų, Ty­tu­vė­nų pi­lig­ri­mų cen­tro pa­tal­pas ir kon­fe­ren­ci­jų sa­lę, sie­kiant „kom­plek­siš­kai ten­kin­ti tu­ris­tų“ po­rei­kius. „Esa­me tie­siai ant po­pie­žiaus ke­lio, ku­riam pri­klau­so ir Ši­lu­va bei Kry­žių kal­nas“, – sve­čiams iš Vil­niaus mu­zie­jų kalbėjo Ty­tu­vė­nų pi­lig­ri­mų cen­tro di­rek­to­rius. Tie­sa, po gais­ro at­lik­to au­di­to ata­skai­to­je tei­gia­ma, kad mu­zie­jus įsteig­tas kaip šios įstai­gos pa­da­li­nys „ne­tu­rint ju­ri­di­nio pa­grin­do“. Pa­grin­das bu­vo ki­toks.

Ir sto­gas bu­vo ne toks. 2012 m. sau­sio 23 d. ži­niask­lai­do­je nu­vil­ni­jo Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos ži­nia: „Ty­tu­vė­nų vie­nuo­ly­no an­sam­blis sau­gus po nau­ju sto­gu.“ Pa­baig­tu­vių vai­ni­ką ant sau­go­sian­čio nuo vi­sų ne­gan­dų sto­go iš­kė­lė Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to va­do­vė Dia­na Var­nai­tė: „Res­tau­ruo­ti Ty­tu­vė­nų vie­nuo­ly­no an­sam­blio pa­sta­tai yra at­si­ku­rian­čios Lie­tu­vos dva­si­nės ir kul­tū­ri­nės ta­pa­ty­bės sim­bo­lis. Šiuo­se pa­sta­tuo­se gy­vuo­ja ne tik pra­ei­tis, bet ir ak­tu­a­li da­bar­tis, tę­sian­ti šim­ta­me­tę kul­tū­ros tra­di­ci­ją, be ku­rios esa­me be­na­miai.“

Be­na­miš­ku­mas pa­si­reiš­kia būk­le, kai žmo­gus „iš­ei­na iš sa­vęs“, tam­pa kaip ne­sa­vas. Vi­sa­da de­kla­ra­vęs, kad krikš­čio­niš­ku­mas ir liūd­nu­mas yra ne­su­de­ri­na­mi da­ly­kai ir to­dėl vi­sa­da op­ti­mis­tiš­kai be­si­šyp­so­jęs Šiau­lių vys­ku­pas Eu­ge­ni­jus Bar­tu­lis brėkš­tant sau­sio 26-osios ry­tui lie­jo aša­ras, net pa­mir­šęs ant kak­lo ka­ban­tį fo­to­apa­ra­tą. Sei­mo ir Af­ga­nis­ta­no ka­ro ve­te­ra­nų sam­bū­rio „Mi­ra­žas“ na­rys Nag­lis Pu­tei­kis ir­gi ne­si­val­dė: „Tik sun­kiai ser­gan­tis žmo­gus ga­lė­jo su­gal­vo­ti to­kią ne­są­mo­nę: su­temp­ti to­kias bran­gias ver­ty­bes į pa­tal­pas, ku­rios grei­čiau­siai ga­li nu­ken­tė­ti nuo gais­ro.“ Žmo­gus – skam­ba abst­rak­čiai, o kon­kre­čiau – tai vys­ku­pas ar­ba jo nu­ro­dy­mu au­to­mo­bi­liu iš vys­ku­pi­jos pa­ra­pi­jų eks­po­na­tus į mu­zie­jų rin­ku­si jo di­rek­to­rė Rū­ta Kren­cie­nė, ji, be­je, ir pa­ti pri­pa­ži­no keis­tai be­si­el­gu­si: „Ves­da­ma eks­kur­si­jas vi­suo­met pa­brėž­da­vau, kad mū­sų baž­ny­čia ir vie­nuo­ly­nas net 400 me­tų ne­de­gė. Ir pa­bels­da­vau į me­dį.“

At­ro­dy­tų, kas čia to­kio: pa­gal Bau­džia­mo­jo ko­dek­so 188 straips­nį „Tur­to su­nai­ki­ni­mas ar su­ga­di­ni­mas dėl ne­at­sar­gu­mo“ yra bau­džia­ma vie­šai­siais dar­bais, bau­da, lais­vės ap­ri­bo­ji­mu ar­ba lais­vės at­ėmi­mu iki dve­jų me­tų. Juk pir­mie­ji krikš­čio­nys ir ko­mu­nis­tai ne tiek pri­si­ken­tė­jo! Ta­čiau joks šven­ta­sis nei pa­sau­lie­tis kal­tės dėl gais­ro ne­pri­si­ė­mė ir ne­at­gai­la­vo. Nie­kas ne­kal­tas – ug­nis kal­ta. Bu­vo tei­gia­ma, kad tą nak­tį ten „šei­mi­nin­ka­vo lieps­nos“, kaž­ko­kia ne­žmo­niš­ka ar ne­že­miš­ka ga­lia. Sa­ky­tum, dėl ne­pa­kan­ka­mo dė­me­sio kul­tū­ros pa­vel­do da­ly­bo­se tarp pa­sau­lie­ti­nės ir baž­ny­ti­nės val­džios – „kas cie­so­riui, kas…“ – plyks­te­lė­jo įsi­žei­du­si ug­nies dei­vė Ga­bi­ja. Bet daug šimt­me­čių ka­ta­li­ky­bę prak­ti­kuo­jan­čia­me kraš­te įti­ki­mes­nė at­ro­do ki­ta ver­si­ja.

Pa­mal­džios šio kraš­to se­no­lės ži­no ir vai­kai­čiams va­ka­rais pa­sa­ko­ja, kad kaž­kur gi­liai gi­liai, juo­dų juo­džiau­sio­se kros­ny­se lin­di vel­niu­kai. O di­des­nė­se kros­ny­se, aiš­ku, gy­ve­na di­des­ni ir pro­tin­ges­ni vel­niai. Tai­gi jie vel­niš­kais na­gais su­rai­tę špy­gas kaž­kaip iš­ken­tė, kol re­vi­zo­riai iš sos­ti­nės pa­si­ra­šys vie­nuo­ly­no at­kū­ri­mo pri­ėmi­mo ak­tą, pa­si­šiau­šę iš­tvė­rė dan­giš­ką ar­ki­vys­ku­po pa­kra­pi­ji­mą, gal dar į va­ka­ri­nę kle­bo­no ar­ba­tą įvar­vi­no ko­kių la­šų, kad kie­čiau įmig­tų, ir pa­lei­do rau­do­ną pra­ga­ro gai­dį. Tuo­met džiū­ga­vo, smar­kiai try­pė ir nu­trau­kė ne­to­lie­se gal­vą pri­glau­du­sio dva­siš­ko tė­ve­lio po­il­sį: „Ma­ne pa­ža­di­no dunk­sė­ji­mas, pa­na­šus į me­di­nių trin­kų ri­ti­nė­ji­mą­si.“ Spren­džiant iš gais­ro ap­lin­ky­bių ty­ri­mo iš­va­dų, vie­ti­nių gy­ven­to­jų liu­di­ji­mų, su­ma­ny­mą įgy­ven­din­ti ne­la­bie­ji ren­gė­si iš anks­to: ki­šo tri­gra­šį į mal­kų pir­ki­mo su­tar­tis, iš­gu­jo iš vie­nuo­ly­no as­ke­tiz­mo dva­sią. „Prie so­vie­tų vie­nuo­ly­ne ba­lių ne­bū­da­vo, o kai su­re­mon­ta­vo vie­nuo­ly­ną, lav­kės tik su­ko su mais­tu ir gė­ri­mais po­nų ba­liams vos ne kas­dien“, – po gais­ro bam­bė­jo pa­vi­do­liai.

Pa­ra­pi­jie­čiai kal­ti­ni­mų ak­me­nį dėl gais­ro už­si­mo­jo mes­ti į „rau­do­nuo­sius“ so­cial­de­mok­ra­tus: „Tiek am­žių at­lai­kiu­si baž­ny­čia griū­va mū­sų aky­se. So­cial­de­mok­ra­tai pa­si­ė­mė baž­ny­čią, o iš­sau­go­ti ne­su­ge­bė­jo. Nė­ra die­nos, kad ne­verk­tu­me“, – sa­kė į mi­šias po gais­ro ko­jas vel­kan­tys žmo­nės. Iš­ties so­cial­de­mok­ra­tai ad­mi­nist­ra­vo VšĮ Pi­lig­ri­mų cen­trą ir jo pa­da­li­nį – Baž­ny­ti­nio pa­vel­do mu­zie­jų. Na, taip, so­viet­me­čiu vie­nuo­ly­ne šei­mi­nin­ka­vo sau­gu­mie­čiai, vė­liau ten bu­vo įsi­kū­ręs vie­ti­nės val­džios vyk­do­ma­sis ko­mi­te­tas, daug me­tų Pi­lig­ri­mų cen­tro da­li­nin­kų su­si­rin­ki­mams va­do­va­vo Ze­no­nas Ma­čer­nius – bu­vęs LKP Kel­mės ra­jo­no ko­mi­te­to sek­re­to­rius. Na, taip, žinomas disidentas  ir rašytojas Vladimiras Bukovskis ir iki Lisabonos sutarties pasirašymo skelbė, kad pa­grin­di­niai ES ar­chi­tek­tai yra so­cial­de­mok­ra­tai ir kad jiems ne­rū­pi krikš­čio­niš­kos ver­ty­bės. Jam net te­kę su­si­pa­žin­ti su slap­tais Po­lit­biu­ro do­ku­men­tais: ben­dros eu­ro­pi­nės rin­kos pa­ver­ti­mas fe­de­ra­li­ne vals­ty­be esąs ben­dras pro­jek­tas, su­de­rin­tas tarp kai­rių­jų Eu­ro­pos par­ti­jų ir Mask­vos, Mi­chai­lo Gor­ba­čio­vo 1988–1989 m. va­din­tas mū­sų ben­drais eu­ro­pi­niais na­mais.

Bet­gi šią ver­si­ją pa­nei­gia du ne­pa­ju­di­na­mi fak­tai. Pir­ma, so­viet­me­čiu, 1961­–1973 m., an­sam­blis taip pat bu­vo res­tau­ruo­tas ir ga­na sėk­min­gai: res­tau­ruo­ti bokš­tai, įreng­ti per­kūn­sar­giai, tvir­ti­na­mi pa­ma­tai, skliau­tai, kei­čia­mos baž­ny­čios ir ar­ka­dų sto­go kon­struk­ci­jos bei dan­ga, pa­sta­tai per­da­žo­mi iš vi­daus ir iš­orės. At­sta­ty­tas laip­tuo­tas gy­ve­na­mo­jo na­mo pie­tų kor­pu­so re­ne­san­so for­mų fron­to­nas, res­tau­ruo­ti Kris­taus laip­tų kop­ly­čios fa­sa­dai, ba­rel­je­fi­nis fron­to­no her­bas; kon­sul­tuo­jant Vla­dui Drė­mai res­tau­ruo­tas baž­ny­čios in­ter­je­ras, ga­le­ri­jos. An­tra, pa­sau­lie­ti­nė ir baž­ny­ti­nė val­džia vie­na be ki­tos ne­ga­li. Chres­to­ma­ti­nis pa­vyz­dys bū­tų į ko­lek­ty­vi­nę mo­nog­ra­fi­ją „Są­jū­džio iš­ta­kų bei­eš­kant“ (2011) įtrauk­tas vie­ti­nės Są­jū­džio ta­ry­bos pir­mi­nin­ko liu­di­ji­mas, kad Kur­šė­nų kle­bo­no net ne­pa­vy­ko pa­kvies­ti kal­bė­ti Są­jū­džio gru­pės stei­gia­ma­ja­me su­si­rin­ki­me: „Mes no­rė­jom, kad kle­bo­nas kal­bė­tų ta­me mū­sų Są­jū­džio stei­gia­ma­ja­me su­si­rin­ki­me, mes jį kal­bi­nom, bet jis mums sa­kė: aš pri­ta­riu čia vis­kam, bet jūs ma­nęs ne­lies­kit, ko­mu­nis­tai pa­ža­dė­jo baž­ny­čiai sto­gą už­deng­ti…“ Pa­gal pra­ei­tais me­tais de­šim­čiai me­tų pa­si­ra­šy­tą pa­nau­dos su­tar­tį Ty­tu­vė­nų baž­ny­čia su var­tais ir tvo­ro­mis bu­vo per­duo­ta val­dy­ti ir nau­do­ti mi­nė­tam so­cial­de­mok­ra­tų ku­ruo­ja­mam Pi­lig­ri­mų cen­trui. Ko­dėl? „Taip pa­da­ry­ta no­rint pri­trauk­ti lė­šas baž­ny­čios re­mon­tui. Baž­ny­čioms Eu­ro­pos Są­jun­gos fon­dai pi­ni­gų ne­duo­da. O vie­šo­sioms įstai­goms duo­da“, – iš­pyš­ki­no žur­na­lis­tų prie sie­nos pri­rem­tas Ty­tu­vė­nų kle­bo­nas.

Iš es­mės nė­ra di­de­lio prieš­ta­ra­vi­mo tarp krikš­čio­niš­ko­sios ir ko­mu­nis­ti­nės pa­sau­lė­žiū­ros ide­a­lų, tarp po­li­ti­nio pa­kry­pi­mo kai­rėn ar de­ši­nėn, tarp bu­vu­sių ko­mu­nis­tų ir šian­die­ni­nių so­cial­de­mok­ra­tų. Hi­po­te­tiš­kai šios ide­o­lo­gi­jos ir po­li­ti­nės jė­gos sie­kia pa­na­šių tiks­lų – vi­sos jos no­ri ge­ro skriau­džia­mam žmo­gui. De­ja, ge­rais no­rais grįs­tas ke­lias ne vi­sa­da ve­da į ro­jų. Kai pa­sau­lie­ti­nė ir baž­ny­ti­nė val­džia įklimps­ta pa­vel­do da­ly­bų pel­kė­je, kai tarp jų te­ga­li­me fik­suo­ti vie­ną ar ki­tą sim­bio­zės for­mą, o ne aiš­kų at­stu­mą ir skir­tį, in­di­vi­dui vie­tos ne­lie­ka. Juk val­dy­mas, val­džia yra ne­iš­ven­gia­mas že­miš­ko­jo gy­ve­ni­mo blo­gis. Pa­sau­ly­je, ku­ria­me šei­mi­nin­kau­ja Tam­sos ku­ni­gaikš­tis, nuo­lat plies­kia­si ka­rai, sta­to­mi ka­lė­ji­mai ir kar­tu­vės, krin­ta as­te­roi­dai ir ra­dio­ak­ty­vūs lie­tūs. Pa­gal pri­gim­tį po­li­ti­ka ne­ga­li bū­ti šva­ri: „Du bist nichts, dein Volk ist al­les!“ – už pa­vie­nio in­di­vi­do, ypač sub­jek­ty­vius, dva­si­nius ar šir­dies, rei­ka­lus vi­sa­da bus svar­biau „tau­tos ge­ro­vė“ ir „vi­suo­ti­nis gė­ris“. Ir ką gi reiš­kia for­mu­luo­tė, kad su­de­gu­sios sak­ra­li­nės ver­ty­bės – Lie­tu­vos ka­ta­li­kų baž­ny­čios nuo­sa­vy­bė, sau­go­ma vals­ty­bės? Meš­ka „sau­go“ me­daus sta­ti­nę. Kai šven­tyk­la ati­duo­da­ma sau­go­ti jė­gai, ku­rią pa­ti tu­rė­tų at­sver­ti, ji ne­ten­ka pra­di­nės dva­si­nio prie­globs­čio pa­skir­ties. Šven­to­vė vi­sų pir­ma yra dva­sios na­mai. Po gais­ro Ty­tu­vė­nuo­se kal­bė­ta, kad tai­kos me­tu at­si­ti­ko tai, kas pa­pras­tai at­si­tin­ka per ka­rą. Bet ka­ras nė­ra toks blo­gas da­ly­kas, kai iš­lie­ka šven­to­vė, o dva­si­nin­kai ne­tam­pa ge­ne­ro­lų ma­rio­ne­tė­mis.

Na, jei ne vel­niai ir ne so­cial­de­mok­ra­tai, tai kas ta­da? Kal­tin­ti pa­čią ug­nį vis dėl­to ne­iš­ei­na, ne­gra­žu kaž­kaip, lyg spjau­dy­tum į van­de­nį. Ma­tyt, kal­tas gy­ve­ni­mas, toks, koks jis yra, mū­sų lai­ko­tar­pis, kul­tū­ros in­dust­ri­jos dva­sia, zeit­geist… Pa­na­šių res­tau­ra­ci­jos, eu­ro­re­mon­to, at­nau­ji­ni­mo pro­jek­tų pa­skir­tis yra tar­si tik­ro­vės (at)kū­ri­mas. Tark bur­ta­žo­dį res­tau­ra­ci­ja ir at­si­dur­si ki­ta­me am­žiu­je! Fik­ty­vio­je tik­ro­vė­je ne­bė­ra jo­kio nuo­dė­min­go el­ge­sio, vis­kas tar­si le­ga­lu ir ly­giai ne­tik­ra.

Res­tau­ra­vi­mo pro­jek­to spi­ri­tus mo­vens – tu­riz­mo dva­sia ir ES fi­nan­sų srau­tas. Ir jei ta­me vyks­me kul­tū­ra tu­ri reikš­mę, tai jau ne tą. Pra­ei­tų me­tų pa­va­sa­rį „Lie­tu­vos ži­nių“ su­reng­to­je dis­ku­si­jo­je „Ar da­bar­ti­nė ES ati­tin­ka tė­vų įkū­rė­jų vi­zi­ją?“ da­ly­va­vęs po­li­ti­kas dr. Arū­nas Gru­ma­das bu­vo įsi­ti­ki­nęs, kad „Eu­ro­pą val­do lo­bis­tų kon­to­ros, ku­rioms dar­bus už­sa­ko di­de­li pi­ni­gai. Jos tu­ri di­de­les vie­šų­jų ry­šių ga­li­my­bes ir ga­li įti­kin­ti bet ko­kiu klau­si­mu vi­sus žmo­nes, tarp jų ir po­li­ti­kus, ku­riuos įti­kin­ti yra leng­viau­sia, nes jie tu­ri dar ir sa­vo in­te­re­sų. Kul­tū­ri­niai klau­si­mai ne­tu­ri jo­kios ver­tės. Li­sa­bo­na pa­ro­dė, kad kul­tū­ri­nis iden­ti­te­tas, pa­vel­das nė­ra svar­būs. Jie net ne­rei­ka­lin­gi. Bu­vo at­mes­ta net min­tis krikš­čio­ny­bę įtrauk­ti kaip ES ver­ty­bi­nį pa­ma­tą.“ Ar tik­rai „kul­tū­ri­niai klau­si­mai“ ne­tu­ri jo­kios ver­tės? Tu­ri, bet ki­tą, ži­no kul­tū­ros pa­vel­do nuo­dė­gu­liams smilks­tant žo­džių ki­še­nė­je ne­ieš­ko­jęs pa­vel­do­sau­gi­nin­kas N. Pu­tei­kis: „Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos mu­zie­jų sky­rių pa­nai­ki­nus ra­do­si Kul­tū­ri­nių in­dust­ri­jų sky­rius, ku­rio mi­si­ja: kaip grei­tai ir efek­ty­viai ne­pa­gau­tam pa­vog­ti kuo dau­giau kul­tū­rai skir­tų pi­ni­gų VEKS-o prak­ti­kos pa­vyz­džiu.“ Ki­taip ta­riant, „kul­tū­ri­niai klau­si­mai“ šian­die­nos glo­ba­lė­jan­čia­me pa­sau­ly­je trans­for­ma­vo­si į tu­riz­mo in­dust­ri­ją, o tai jau yra lai­ko dva­sios dvelks­mas. „Eu­ro­pi­niuo­se na­muo­se“ jis bu­vo jau­čia­mas ma­žiau­siai prieš dvi­de­šimt­me­tį, mums į juos dar nė bels­tis ne­pra­dė­jus. Pa­var­tę 1992 m. „Kul­tū­ros ba­rus“, straips­ny­je „pa­gal už­sie­nio spau­dą“ skai­to­me: „Eu­ro­pos Ben­dri­jo­je į kul­tū­rą žiū­ri­ma iš eko­no­mi­nės per­spek­ty­vos, t. y. kul­tū­ra lai­ko­ma vie­na iš pra­mo­nės sri­čių, kur me­ni­nin­kai yra tar­nau­to­jai, o kū­ry­bą re­gu­liuo­ja pa­klau­sos ir pa­siū­los dės­niai […]. Juk kul­tū­ros in­dust­ri­ja siū­lo mil­ži­niš­ką jė­gą ir tur­tus, ypač iš­si­plė­tus rin­kai.“

Res­tau­ra­to­riaus, net­gi jei jis nau­do­ja­si „se­no­vi­niais“ re­cep­tais, tech­no­lo­gi­jo­mis ir in­stru­men­tais, ma­ni­pu­lia­ci­jų tiks­las yra vi­siš­kai ki­toks nei pra­di­nis kū­rė­jo su­ma­ny­mas. To­dėl kei­čiant pir­map­ra­dę vie­tos, pa­sta­to, daik­to pa­skir­tį, „ša­li­nant is­to­ri­nes ap­na­šas“, per­ke­liant „po nau­ju sto­gu“ – ak­me­nį nu­ak­me­ni­nant, žmo­gų nu­as­me­ni­nant – kar­tu pa­žei­džia­mas ir jų sau­gu­mas. Ki­ta ver­tus, šis ide­o­lo­gi­nis „ver­ty­bių at­kū­ri­mo ir iš­sau­go­ji­mo“ šur­mu­lys ir fi­nan­sų srau­tus vi­lio­jan­čios gies­mės apie „žū­van­tį pa­vel­dą“ ma­žai ką ben­dro tu­ri su tuo, ką pa­vie­nis žmo­gus, at­si­dū­ręs to­je „is­to­ri­nę ver­tę“ tu­rin­čio­je ap­lin­ko­je, jau­čia pats. Ne­se­niai dėl res­tau­ruo­jant Sa­pie­gų rū­mus pa­ša­lin­to stiu­ko de­ko­ro ki­lę ne­su­ta­ri­mai tarp Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to ir dai­lės is­to­ri­kės Bi­ru­tės Rū­tos Vit­kaus­kie­nės iš es­mės ir­gi yra as­mens ir sis­te­mos kon­flik­tas. Net­gi jei iš­ties, kaip tei­gia ins­ti­tu­ci­jos at­sto­vai, tai nie­ko ben­dra su ba­ro­ko lai­ko­tar­piu ne­tu­rin­ti „XIX a. pa­bai­gos ar net­gi XX a. pra­džios lip­dy­ba“, jei tik­rai „vi­suo­me­nė ga­li bū­ti ra­mi: Sa­pie­gų rū­muo­se vyks­ta ne nio­ko­ji­mas, bet ba­ro­ki­nį rū­mų fa­sa­dą dar­kan­čių is­to­riz­mo lai­ko­tar­pio ap­na­šų ša­li­ni­mas“, – ji kaip as­muo ir pi­lie­tė tu­ri tei­sę „ste­bė­ti, kiš­tis ir kri­ti­kuo­ti ati­tin­ka­mus veiks­mus“. Res­tau­ra­ci­ja at­lie­ka­ma „at­ei­ties kar­toms“, ta­čiau man, kaip tos kar­tos at­sto­vui, gal­būt no­ri­si ma­ty­ti vi­sai ką ki­ta ne­gu „ba­ro­ko“ pa­veiks­lė­lį, gal aš no­riu pa­jus­ti pra­ei­tį to­kią, ko­kia ji bu­vo iš tik­rų­jų ir ko­kia yra at­si­spau­du­si vien nuo lai­ko pa­ki­tu­siuo­se daik­tuo­se ir su vi­so­mis jo „ap­na­šo­mis“.

Sa­pie­gų kaž­ka­da val­dy­ti Ty­tu­vė­nai 1831 m. bu­vo vie­nas iš su­ki­li­mo cen­trų. Vie­nuo­ly­nas ir ūki­niai pa­sta­tai bu­vo įtvir­tin­ti gy­ny­bai, įreng­tos šau­dy­mo an­gos. Tai kur jos da­bar, tos šau­dy­mo an­gos? Kur ge­le­ži­mi kaus­ty­tų du­rų girgž­de­sys? Du­rų, ku­rios iš­tvė­rė di­džiuo­sius ka­rus, so­viet­me­čio są­stin­gį ir pe­rest­roi­kos są­my­šį, ku­rios bu­vo gy­vos tik­ru­mu kaip pa­ti is­to­ri­nė tik­ro­vė; du­rų, al­sa­vu­sių is­to­ri­nių lai­kų, vie­ti­nės gam­tos ir kul­tū­ros sam­bū­vio dva­sia. Seno ne­su­grio­vęs naujo ne­pa­sta­ty­si, ta­čiau kar­tais pa­sta­tui, me­džiui, žmo­gui ge­riau leis­ti ra­miai nu­mir­ti to­kiam, koks jis yra, ir ten, kur jis yra, o jei ne, tai bent pa­ban­dy­ti iš­lai­ky­ti pu­siau­svy­rą tarp įsi­klau­sy­mo į jų pra­ei­tį ir pa­si­da­vi­mo at(si)nau­ji­ni­mo pa­ska­tai. Žmo­gus yra sa­vo li­ki­mo kal­vis, ta­čiau jam juk ne ma­žiau svar­bu sa­vo li­ki­mą iš­gy­ven­ti ir pa­žin­ti. Kul­tū­ros pa­vel­do, žmo­gaus ne­įma­no­ma nei vi­siš­kai su­nai­kin­ti, nei am­ži­nai iš­sau­go­ti, bet šio­je ne­ga­li­my­bė­je ir žio­ruo­ja kul­tū­ros tra­di­ci­jos žaiz­dras.

Baž­ny­čia su­de­gė? Ne. Li­ko, ko­kia bu­vu­si? Ne. Baž­ny­čios, ko­kią ją at­ra­dai vai­kys­tė­je at­ly­dė­tas mo­čiu­tės – ne­de­gan­čios, ne­su­ga­din­tos gy­ve­ni­mo, ide­a­lios, – ne­bė­ra. Min­tis apie ug­nį ir pa­ti ug­nis ne­be­at­sie­ja­mos. To­dėl skau­du. Ir tas skaus­mas yra į šir­dį įsi­smel­ku­si de­gan­čios baž­ny­čios lieps­na. Pa­si­ti­kė­ji­mui baž­ny­čios vi­sa­ga­ly­be su­de­gus lie­ka ti­kė­ji­mo ug­nis. Ti­kė­ti ug­ni­mi ga­li vi­sa­da. Ir kol gy­vas, ir kai ne­gy­vas. Šir­dies karš­tis nie­kur ne­dings­ta. Kaip ir He­rak­lei­to upės van­duo…