Ka­lė­di­nės min­tys

MI­KA­LO­JUS VI­LU­TIS

Vis klau­siu Die­vo:

– Die­ve, ko­dėl toks gy­ve­ni­mas ir kam jis toks rei­ka­lin­gas?

– Ne ta­vo rei­ka­las.

Pa­čiam ten­ka iš­si­aiš­kin­ti. Aiš­ki­nuo­si nak­ti­mis, kai už­mig­ti ne­ga­liu. Pats. Aš, kaip ma­no duk­ry­tė Emi­li­ja. Pir­mi jos žo­džiai, po žo­džio Ma­ma, bu­vo – aš pa­ti. Per kan­čias, bet pa­ti.

Ka­lė­dos ir min­tys ka­lė­di­nės. Evan­ge­li­jas pa­skai­tau. Ne­ma­nau, kad ten tiks­liai ci­tuo­ja­mi Die­vo žo­džiai. Ką Die­vas kal­bė­jo ir ką gir­dė­jo žmo­nės, ga­lė­jo bū­ti ne tie pa­tys da­ly­kai.

Die­vas yra mei­lė. Taip sa­kė apaš­ta­las Jo­nas.

My­lėk sa­vo ar­ti­mą kaip sa­ve pa­tį… my­lė­ki­te sa­vo prie­šus. Die­vo žo­dis.

– Gir­džiu ta­vo žo­dį, apaš­ta­lų sa­ko­mą, bet ne­ma­tau ta­vo akių, ma­no Die­ve.

Vi­sus my­lė­ti? Mo­te­ris tu­ri my­lė­ti vi­sus vy­rus? Vi­sus iš­kart ar iš ei­lės? Vi­sus vie­no­dai? Ar aš tu­riu my­lė­ti Jo­nai­tį, ku­ris pa­ke­lė­se prie­var­ta­vo ir žu­dė mer­gai­tes, taip pat kaip sa­vo drau­gą Jo­nai­tį, ku­ris pai­šo pa­veiks­lus, ir žmo­nės lai­min­gi į juos žiū­rė­da­mi? Abu vie­no­dai? Ar tu­riu my­lė­ti vie­ną dau­giau, ki­tą ma­žiau? Vie­nam dau­giau mei­lės, ki­tam ma­žiau? Ši­lu­ma, kai jos ma­žai, tam­pa šal­čiu.

– Būk kaip Die­vas, – sa­ko man, – …jis juk lei­džia sau­lei te­kė­ti blo­gie­siems ir ge­rie­siems. Vi­siems vie­no­dai. …Sol lucet omni­bus.

– Sau­lė abe­jin­ga. Ji nie­ko ne­my­li. Jai tas pats. Ne­ti­kiu, kad Die­vas toks. Aš ir­gi ne toks. Ne­švie­čiu vi­siems. Tik kai ku­riems.

Mei­lė ne žmo­gaus va­lioj. Kan­tas taip sa­kė. Ne­ga­li žmo­gus nu­tar­ti: nuo pir­ma­die­nio pra­dė­siu my­lė­ti sa­vo prie­šus.

Žmo­gus nu­me­tė šu­ne­lį nuo til­to ir šu­ne­lis žu­vo. Tau­ta bu­vo su­krės­ta. Skam­bi­no su­krės­ti žmo­nės ma­no bro­liui skulp­to­riui, Kris­tu­pui, kad jis iš ak­mens iš­kal­tų pa­min­klą šu­ne­liui – kan­ki­niui. Kris­tu­pas pa­sa­kė, kad jis ka­la pa­min­klus žmo­nėms, bet ne šu­nims.

Šu­nys žmo­nėms lai­žo pa­dus, o žiur­kės ne. Už tai šu­nims sta­to­mi pa­min­klai, o žiur­kėms žmo­gus (Ho­mo sa­piens) su­gal­vo­jo nuo­dus, ku­rie ne­nu­odin­gi, bet kai žiur­kės jų pa­ė­da, jas la­bai troš­ki­na. Ta­da jos iš­bė­ga iš na­mų prie eže­rų ir upių ir ge­ria van­de­nį. Nuo van­dens nuo­dai jų pil­ve­liuo­se su­kie­tė­ja ir žiur­kės lė­tai mirš­ta. Jei­gu nuo­dai bū­tų nuo­din­gi, žiur­kės ne­iš­bėg­tų, bet mir­tų na­muo­se ir smir­dė­tų, o no­ri­si, kad na­muo­se kve­pė­tų. Gud­rūs nuo­dai. Žmo­gus pa­tei­si­no sa­vo var­dą – Ho­mo sa­piens.

Ar tei­sus žmo­gus žu­dy­da­mas žiur­kes? Juk jos ne­kal­tos, kad Die­vas jas to­kias su­kū­rė. Pro­to joms ne­da­vė, kad su­pras­tų – ne­ėsk sve­ti­mų deš­rų. Žiur­kių žu­dy­mą pa­va­din­čiau ne tei­sin­gu­mu, bet tei­sė­ta sa­vi­gy­na. Gal­būt ne pa­si­gai­lė­ti rei­kė­jo tu­rin­čio pro­tą Jo­nai­čio, bet pa­kar­ti jį Ro­tu­šės aikš­tė­je ta­da, kai jis nu­žu­dė pir­mą žmo­gų už dvi­de­šimt lit­rų ben­zi­no. Mer­gai­tės iki šiol bū­tų gy­vos. Žiau­rus kar­tais bū­na gai­les­tin­gu­mas.

Teisk ir būk tei­sia­mas. Ma­no žo­dis.

– Ne­žu­dyk! Ne­tu­ri tei­sės žmo­gus at­im­ti gy­vy­bės iš ki­to žmo­gaus! Mir­ties baus­mė pri­va­lo bū­ti pa­nai­kin­ta!

To­kie yra šū­ka­lo­ji­mai žmo­nių, ku­rių duk­te­rų Jo­nai­tis ne­iš­prie­var­ta­vo ir ne­nu­žu­dė.

– Ma­no vai­ke­lis mi­rė. Ne­be­ti­kiu ta­vim, Die­ve.

– Mo­te­rie, kai ta­vo vai­ke­lis bu­vo gy­vas, pa­sau­ly­je kas ke­tu­rias se­kun­des mir­da­vo ki­tų mo­te­rų vai­ke­liai. Tai tau ne­kliu­dė ma­nim ti­kė­ti?

– Ne, ne­kliu­dė. Nes tai bu­vo ne ma­no vai­ke­liai.

Ec­ce ho­mo.

Ra­šau da­bar kny­gą. Apie gy­ve­ni­mą. Ste­nu tą kny­gą, ste­nu, nie­kaip iš­ste­nė­ti ne­ga­liu. Jau ne­be­ti­kiu, kad ka­da nors iš­ste­nė­siu. Gal.

Čia tos kny­gos iš­trau­ka, tin­ka­ma ma­no ka­lė­di­niams po­strin­ga­vi­mams.

Aš ir­gi ec­ce ho­mo. To­dėl bai­siuo­si sa­vim. Ky­la ura­ga­nas, žūs­ta šim­tai tūks­tan­čių žmo­nių. Tai ne­lai­mė, pa­gal­vo­ju ir ra­miai už­mie­gu. Ne­lai­mė ne man skir­ta. Uo­do įkan­di­mas ma­ne su­kre­čia la­biau. To­dėl, kad uo­das įkan­do man.

Kai man bu­vo dvy­li­ka me­tų, man ne­da­vė kriau­šės. Gy­ve­nau šei­moj, kur bu­vo daug vai­kų. Vi­siems nu­pir­ko po kriau­šę, o kai rei­kė­jo vai­kams jas pa­da­lin­ti, pa­si­ro­dė, kad vie­nos trūks­ta. Ar­ti­mie­ji nu­ta­rė, kad aš ją pa­ė­miau, kai nie­kas ne­ma­tė, ir pa­si­slė­pęs su­val­giau. Jie su­kly­do. Ne­bū­čiau taip pa­si­el­gęs. Ne. Jei­gu aš bū­čiau ra­dęs kriau­šes, bū­čiau ne vie­ną pa­ė­męs, bet dvi. Vie­ną slap­ta bū­čiau su­val­gęs die­ną, tu­a­le­te, o ki­tą nak­tį, kai bū­tų vi­si mie­go­ję. Bet aš ap­skri­tai ne­ži­no­jau, kad na­mie yra kriau­šių. Bu­vau ne­tei­sin­gai ap­kal­tin­tas. Tren­kiau du­ri­mis, rau­do­da­mas iš­bė­gau į kie­mą ir pa­pa­sa­ko­jau šią dra­ma­tiš­ką is­to­ri­ją drau­gams. Jie pa­si­juo­kė iš ma­nęs. Ra­dai dėl ko aša­ro­ti. Dėl kriau­šės. Mes tau duo­sim kriau­šę. Dar skau­džiau pa­si­da­rė. Ma­no drau­gai ma­nęs ne­su­pra­to. Už­tai aš su­pra­tau, kad gy­ve­ni­mas yra žiau­rus ir ne­tei­sin­gas ir kad pa­sau­ly­je, šioj aša­rų pa­kal­nėj, aš esu vie­nas. Kiek­vie­ną kar­tą pri­si­mi­nęs šią is­to­ri­ją ap­si­pi­lu aša­ro­mis. Ma­tau luo­šus vie­ni­šus žmo­nes, gra­žių, pro­tin­gų akių vai­kus be at­ei­ties, gy­ve­nan­čius ap­leis­tų na­mų rū­siuo­se, ska­nės­tais pe­ni­mus šu­nis. Aša­ro­mis ne­ap­si­pi­lu. Pats val­gau ska­nės­tus. Štai kaip tik da­bar, ra­šy­da­mas, val­gau ska­nų kum­pį ir sal­džią ka­vą ge­riu. Me­dų lai­žau. Jei­gu kal­bė­čiau apie sa­vo krikš­čio­niš­ką mei­lę ki­tiems, bjau­rė­čiau­si sa­vi­mi. Ki­tų kan­čios man ne­rū­pi. Sten­giuo­si, kad ir ma­no kan­čios ki­tiems ne­rū­pė­tų ir man pa­čiam ne­rū­pė­tų. No­riu bū­ti pats sau sve­ti­mas, sa­vo kan­čioms abe­jin­gas. Aukš­čiau­sias bu­vi­mo lyg­muo. Sten­giuo­si jį pa­siek­ti, kad ma­no el­ge­sio pa­sek­mės bū­tų man ne­svar­bios. O tai teik­tų man lais­vę elg­tis, kaip no­riu.

Die­vas man sa­ko:

– Da­viau tau skaus­mą vi­duj, kad ne­jaus­tum skaus­mo, ku­ris iš ša­lies. Jei­gu tau kas su­duos per de­ši­nį skruos­tą, at­suk jam kai­rį, nes tau ne­skau­dės. Nie­ko ne­bi­jo­si, nes bū­si ne­nu­ga­li­mas.

Jei­gu aš my­lė­čiau vi­sus žmo­nes kaip pats sa­ve, tai ir vi­sų jų kan­čias ken­tė­čiau kaip sa­vo. Nie­ka­da ne­si­juok­čiau. Bū­čiau mo­ti­na, ku­rios vai­kas mirš­ta kas ke­tu­rias se­kun­des.

– Die­ve, ne­jau­gi to­kio gy­ve­ni­mo man lin­ki.

– Na ge­rai, o Mi­ka­lo­jau, tiek to. Ken­tėk tik sa­vo kan­čias, pa­kaks tau jų, ap­rū­pin­siu ta­ve jo­mis vi­sam gy­ve­ni­mui. My­lėk sa­ve ir ne­my­lėk sa­vo ar­ti­mo kaip sa­vęs. Ne­my­lėk sa­vo prie­šų. Bet ne­smerk jų, ne­lin­kėk ir ne­da­ryk jiems blo­ga.

– Da­bar su­pran­tu ta­ve, ma­no Die­ve.