Что тебе снится, крейсер Аврора, ar­ba Klo­nuo­tos dre­a­mo­lo­gi­jos 2

MAK­SIM IVA­NOV

1. Ru­sų kal­ba klau­sia­ma: что тебе сегодня прис­ни­лось? Lie­tu­vių kal­ba klau­sia­ma: ką ši­ą­nakt sap­na­vai?

2. Pir­mu at­ve­ju esi pa­sy­vus. Ne veiks­nys, bet pa­pil­di­nys. Kaž­kas pri­si­sap­na­vo tau. An­tru at­ve­ju ak­ty­vus. Veiks­nys. Tu sap­na­vai.

3. Lu­kas pri­si­sap­na­vo Au­ro­rai.

a. Re­ži­sie­rė: Kris­ti­na Buo­žy­tė. Sce­na­ri­jaus au­to­riai: Kris­ti­na Buo­žy­tė, Bru­no Sam­per. Ope­ra­to­rius: Fe­lik­sas Ab­ru­kaus­kas. Vai­di­na: Ma­rius Jam­pols­kis, Jur­ga Ju­tai­tė, Ru­dol­fas Jan­so­nas, Vy­tau­tas Ka­niu­šo­nis, Mar­ti­na Jab­lons­ky­tė, Da­rius Meš­kaus­kas, Ša­rū­nas Bar­tas, Bri­ce Four­nie­re, Phi­lip Len­kow­ski, Fre­de­ric An­drau, Ma­ciej Marc­zew­ski, Ni­co­las Si­mon, Ar­nol­das Ei­si­man­tas, Ga­bi­ja Ryš­ku­vie­nė, Ras­man­tė Bur­žai­tė. 2012, Lie­tu­va, Pran­cū­zi­ja, Bel­gi­ja, 124 min. Pla­tin­to­jas: „Tre­mo­ra“.

• Šiek tiek „Jaus­mų ga­lios“: ir ten, ir ten moks­li­nis ty­ri­mas, kol kas dar ne­re­a­lus, ku­rio me­tu vyks­ta at­min­ties pa­kei­ti­mas. Ir ten, ir ten dvi erdvės: tikrovės, uždara (vienur kam­barys, kitur laboratorija) vs sąmonės, atvira (ir ten, ir ten pajūris). Ir ten, ir ten ne­le­ga­li dvie­jų žmo­nių mei­lė / ko­va dėl mei­lės, vyks­tan­ti jųd­vie­jų gal­vo­se.

o  Eter­nal Suns­hi­ne of Au­ro­ra’s Mind.

• At­min­ties kei­ti­mas.

o  At­min­ties kei­ti­mas…

o Ar­gi ne toks yra in­ter­teks­tu­a­lu­mo mot­to – pri­si­me­na­mus teks­tus įpras­min­ti ki­taip?

Žr. Va­len­ti­nas Kli­ma­šaus­kas, „Klo­nuo­tos dre­a­mo­lo­gi­jos“, Li­te­ra­tū­ra ir me­nas, 2004.VI.4.

• Šiek tiek No­la­no „Pra­džios“, pa­pil­dant „Jaus­mų ga­lią“.

• Šiek tiek Mag­rit­te’o „Įsi­my­lė­jė­lių“, pa­nau­do­tų ir ne­ofi­cia­lia­me pla­ka­te.

• Šiek tiek Lyn­cho: fan­ta­zi­jos vs geis­mai, užuo­lai­dos, tuš­ti te­at­rai, aist­rin­gos sve­tim­kal­bės dai­nos.

b. Pa­raš­tėj: o ar pri­me­na ką nors mė­ly­na juos­ta ant Au­ro­ros kak­lo? O vabz­diš­kų ju­de­sių ir gar­sų ku­pi­na or­gi­ja?

• Šiek tiek von Trie­ro „Idio­tų“: nu­ogų jau­nuo­lių bė­gi­mas per pie­vą.

• Šiek tiek Pa­ruls­kio „Do­ri­fo­rės“: dė­žė vs kars­tas.

4. Tai bu­vo „Bū­ti Ša­rū­nu Bar­tu“, nes Lu­kas Au­ro­ros pri­si­mi­ni­muo­se bu­vo Bar­tas ir pas­kui da­rė jo fo­to­ro­bo­tą, ir klau­si­nė­jo žmo­nių, ar jie ka­da nors yra ma­tę ši­tą vy­rą, t. y. Bar­tą, o už­da­vi­nė­ti to­kius klau­si­mus pil­nos lie­tu­vių žiū­ro­vų sa­lės aki­vaiz­do­je…

c. Na, net ir Kar­lo­vi Va­rų žiū­ro­vų aki­vaiz­do­je…

5. Ša­rū­nas Bar­tas drau­gau­ja su Au­ro­ra, ir juo­du be­veik ne­si­kal­ba, o kai kal­ba, tai Au­ro­ra jam sa­ko, pa­vyz­džiui: „Įkąsk. Stip­riau. Stip­riau!“

6. Au­ro­ra = Lie­tu­vos ki­nas? Nu­oga, ty­li, iš­tik­ta ko­mos.

7. Bar­tas pra­žu­do Au­ro­rą (lie­tu­vių ki­ną?).

8. Lu­kas už­mu­ša Bar­tą.

9. Lu­kas mirš­ta kar­tu su Au­ro­ra.

d. Lu­kas mirš­ta kar­tu su lie­tu­vių ki­nu.

Šiuo­lai­ki­nė lie­tu­vių ar­chi­tek­tū­ra 101

Pri­va­lo­ma li­te­ra­tū­ra:

1. „Aš esi tu“ (Kris­ti­jo­nas Vil­džiū­nas, 2006)

2. „Au­ro­ra“ (Kris­ti­na Buo­žy­tė, 2012)

Ga­li­mos ma­gist­ro dar­bo te­mos:

• „Re­ži­sie­riaus sta­ty­to­jo fi­gū­ra šiuo­lai­ki­nia­me lie­tu­vių ki­ne“

• „Ar­chi­tek­tū­ra ir

A: Tam tik­ra pras­me „Au­ro­ra“ yra fil­mas apie pa­tį ki­ną: mes, žiū­ro­vai, sė­din­tys sa­lė­je, esa­me Au­ro­ra, sub­jek­tai, „šal­ti­niai“, į ku­rių gal­vas pa­ten­ka Lu­kas, ar­ba, ki­taip ta­riant, Ki­tas. Mū­sų or­ga­niz­mo veik­la pri­slo­pin­ta, mes pa­lie­ka­me sa­vo dar­bus ir rū­pes­čius už ki­no sa­lės ri­bų, kad ko­mu­ni­ka­ci­ja su fil­mu tap­tų įma­no­ma (ant­raip fil­mas ne­ga­lės su­si­do­ro­ti su per­dėm ak­ty­viu sub­jek­tu), gal net esa­me pa­ty­rę ko­kią nors trau­mą, ku­rią fil­mas, ti­ki­mės, bus pa­jė­gus iš­gy­dy­ti ar bent diag­no­zuo­ti, – vi­sa tai ati­tin­ka Au­ro­ros si­tu­a­ci­ją fil­mo die­ge­zė­je.

B: Gal grei­čiau at­virkš­čiai – kon­kre­tus fil­mas yra Au­ro­ra, o mes, žiū­ro­vai, esa­me Lu­kas; me­tų me­tus tre­ni­ruo­ja­mės, kad ga­lė­tu­me pa­tek­ti į fik­ty­vų pa­sau­lį, įsteig­ti kon­tak­tą su Ki­tu. Ir štai mes jau pa­si­ruo­šę, mes įsi­tai­so­me tam­sio­je sa­lė­je (ly­giai kaip Lu­kas gu­la­si į kars­tą pri­me­nan­čią juo­dą dė­žę), at­ro­dy­tų, esa­me at­skir­ti nuo vyks­mo ek­ra­ne, bet iš tie­sų juk ma­to­me, gir­di­me, lie­čia­me, uo­džia­me, ska­nau­ja­me kar­tu su vei­kė­jais, esan­čiais ten, ana­pus ek­ra­no. Tiks­liau, mes kaip ir Lu­kas ne­sa­me tik­ri – ar iš tie­sų mes vi­sa tai jau­čia­me, ar tai tik mū­sų vaiz­duo­tės pa­da­ri­nys?

A: Taip, ir ta­da mel­džia­me dar vie­no „pri­si­jun­gi­mo“, kad įsi­ti­kin­tu­me.

B: Ir jei­gu pa­aiš­kė­ja, kad tai yra tie­sa, mes brau­na­mės vis gi­liau, no­rė­da­mi pa­jus­ti dar dau­giau, pa­siek­ti pa­čią po­jū­čių ri­bą. Ir tai tam­pa taip in­ty­mu, taip as­me­niš­ka, kad mes, be abe­jo, ima­me slėp­ti tai nuo ap­lin­ki­nių ir ar­ti­mų­jų.

A: Bet fil­mas ga­liau­siai mirš­ta, o žiū­ro­vas gy­ve­na to­liau.

„Youtube“ esan­čio fil­mu­ko „Ku­ni­gaikš­čio Vil­dau­go kla­jo­nės“ he­ro­jus ties 24 min. 45 sek., lai­ky­da­mas ran­ko­se „Pie­nių vy­ną“, sa­ko: „Vi­sai lie­tu­vių tau­tai. Va ši­tą kny­gą. Vi­sai lie­tu­vių tau­tai su­si­rinkt į Vin­gio par­ką ir ap­tart. Pats skai­tei?“ Ant po­že­mi­nės per­ėjos sie­nos prie „Pa­no­ra­mos“ pa­ra­šy­ta: „Rė­jus Bred­be­ris 1920–2012.“ Mū­sų mies­to kul­tū­ra by­lo­ja apie ne­įver­tin­tą šio ra­šy­to­jo pa­li­ki­mą. Ar nė­ra tai ges­tai, api­ben­dri­nan­tys vi­sos moks­li­nės fan­tas­ti­kos pa­dė­tį mū­sų vi­suo­me­nė­je? Kas nu­ti­ko „Eri­da­no“ se­ri­jai? Ar „Au­ro­ra“ – žings­nis iš­ga­ny­mo link?

A: Fil­mas pri­pa­žin­tas ge­riau­siu me­tų moks­li­nės fan­tas­ti­kos dar­bu Eu­ro­po­je. Įdo­mu, kad Buo­žy­tės kū­ri­nys pa­tai­kė į to­kią ni­šą, ku­rio­je lie­tu­viai iki šiol ne­la­bai ką ir bu­vo nu­vei­kę. Ga­li­me pri­si­min­ti fan­tas­ti­nio ki­no še­dev­rus – Tar­kov­skio „So­lia­rį“, Go­dard’o „Al­fa­vi­lį“, – tai fil­mai, su­kur­ti re­mian­tis em­pi­ri­ne tik­ro­ve, ne­ap­krau­nant kad­ro spe­cia­liai pa­ga­min­to­mis de­ko­ra­ci­jo­mis ar spe­cia­liai­siais efek­tais. „Au­ro­ra“ at­sto­vau­ja ki­to­kiai tra­di­ci­jai. Bet ir ji pa­jė­gi duo­ti daug pe­no fi­lo­so­fi­niams ap­mąs­ty­mams: Ki­to te­ma, są­mo­nės, sub­jek­ty­vu­mo, at­min­ties, mie­go idė­jos, įtar­pi­ni­mo pro­ble­ma, po­zi­ty­vis­ti­nio moks­lo, eti­kos ir vi­zu­a­lių­jų dis­kur­sų ke­lia­mi klau­si­mai… Tai vie­ne­ti­nis dar­bas mū­sų ki­no kon­teks­te. Bet ką tai reiš­kia? Kas čia per daik­tas mums pa­kliu­vo į ran­kas? Kaip su juo elg­tis?

B: Ku­ris iš mū­sų kie­no gal­vo­je da­bar kal­ba?

Re­ži­sie­rius po sa­vo fil­mo prem­je­ros pri­ei­na prie ki­no kri­ti­ko ir ki­no te­ore­ti­ko pa­klaus­ti jų nuo­mo­nės. Šiek tiek pa­si­kal­ba, pas­kui grįž­ta prie sa­vo fil­ma­vi­mo gru­pės. Tie klau­sia: „Na, tai ką sa­kė kri­ti­kas?“ Re­ži­sie­rius: „Ai, kri­ti­kas vi­są fil­mą pra­mie­go­jo.“ – „O ką sa­kė teo­re­ti­kas?“ – „Ne­ži­nau. Ne­su­pra­tau jo kal­bos.“

10. Kie­no sap­nuose ne­no­rė­tum su­si­sap­nuo­ti?

11. O ką?

12. O ką da­ry­tum, jei su­ži­no­tum, kad kas nors jau įsi­ver­žė į ta­vuo­sius? Pa­vyz­džiui, Mne­mo­si­nė.